Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „INDIGO MODUS“ nemokumo administratorės mažosios bendrijos ,,Penktas šansas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 17 d. nutarties, kuria atsisakyta bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „INDIGO MODUS“ bankrotą pripažinti tyčiniu, suinteresuoti asmenys M. S., A. P. ir G. T.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „INDIGO MODUS“ (toliau – ir atsakovė) bankroto pripažinimo tyčiniu.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

10. Nagrinėjamojoje byloje sprendžiamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria BUAB „INDIGO MODUS“ bankrotas pripažintas tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

Dėl tyčinio bankroto požymių apibrėžimo

11. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ), galiojusio iki 2019 m. gruodžio 31 d. ir taikomo nagrinėjamu atvejui, 2 straipsnio 12 dalyje buvo nurodyta, kad tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. ĮBĮ 20 straipsnyje įstatymų leidėjas nustatė bankroto kilimo požymius, kurių bent vienam esant, teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalis).

12. Susipažinus su bylos duomenimis nustatyta, kad nemokumo administratorė kreipėsi į teismą, prašydama BUAB „INDIGO MODUS“ bankrotą pripažinti tyčiniu tokiais pagrindais: 1) įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 1 punktas); 2) buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktas); 3) teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas).

13. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad visi ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje pateikiama tyčinio bankroto apibrėžtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).

14. Esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki tapusi įmonė nebegali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau pabloginta. Todėl net jei įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013; 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).

15. Kasacinis teismas taip pat išaiškino, kad ne bet kokie veiksmai, apibrėžti ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse, yra pakankami tyčiniam bankrotui konstatuoti, bet tik tie, kurie iš esmės pablogino nemokios įmonės padėtį: jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai, įtvirtinti ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse, gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017, 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018).

16. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. lapkričio 17 d. nutartimi nemokumo administratorės prašymo netenkino, nenustatęs nei vieno nemokumo administratorės įrodinėto tyčinio bankroto požymio. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, nagrinėjamam klausimui aktualų teisinį reglamentavimą bei aptartą teismų praktiką, sprendžia, kad nemokumo administratorės atskirojo skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų.

Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto požymio

17. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktą tyčinio bankroto požymiu pripažįstami veiksmai, kai įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu.

18. Nemokumo administratorė aptariamos nuostatos taikymą detalizuoja per suinteresuoto asmens, buvusio atsakovės vadovo G. T. neteisėtus veiksmus (neveikimą), o būtent – bendrovei ekonomiškai nenaudingų sandorių sudarymą, skolinių įmonės įsipareigojimų didinimą, aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą. Šios aplinkybės galėtų sudaryti savarankiškus tyčinio bankroto požymius, numatytus ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje, todėl jas tikslinga aptarti konkretaus tyčinio bankroto pagrindo kontekste.

Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyto tyčinio bankroto požymio

19. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu, ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai.

20. Kaip minėta anksčiau, esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki arba nemokios įmonės padėtis nebūtų iš esmės pablogėjusi.

21. Kaip nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi galėtų būti vertinami tokie sandoriai, kurių vykdymas reiškia nepagrįstai didelę finansinę naštą įmonei. Tačiau net ir nustačius, kad sandoris yra galimai ekonomiškai įmonei nenaudingas, tai savaime nėra pagrindas pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu.

22. Tam, jog būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, nepakanka nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą. Tam reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste, visumą. Bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, kurie rodytų, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. jog bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-158-219/2017; Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-747-450/2020). Taigi, tyčinio bankroto pagrindu laikomi ne bet kokie įmonei ekonomiškai nenaudingi sandoriai, bet tokie sandoriai, kurie yra tiesiogiai susiję su blogu įmonės valdymu ir jos nemokumu.

23. Atskirajame skunde nemokumo administratorė pabrėžė, kad dėl dokumentų neperdavimo ir duomenų neturėjimo ji neturi galimybės pateikti savo teiginių apie kreditoriams parytą žalą suinteresuotam asmeniui G. T. sudarius bendrovei finansiškai nenaudingus sandorius patvirtinimą.

24. Byloje ginčo, kad įmonės turtas ir buhalterinės apskaitos dokumentai nemokumo administratorei nebuvo perduoti, nėra. Šią aplinkybę patvirtina ir Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 3 d. nutartis, kuria BUAB „INDIGO MODUS“ buvusiam vadovui G. T. buvo paskirta bauda už pareigos perduoti nemokumo administratorei dokumentus ir turtą nevykdymą. Tačiau tai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, negali sąlygoti vienareikšmiškos išvados apie buvusio vadovo veiksmus, kuriais buvo siekiama tyčia privesti valdomą įmonę prie bankroto norint išvengti tam tikrų skolinių įsipareigojimų kreditoriams vykdymo.

25. Kaip matyti iš byloje esančio BUAB „INDIGO MODUS“ akcininko M. S. atsiliepimo, šis asmuo taip pat yra ir didžiausios atsakovės kreditorės UAB „Europex“ (363 948,29 Eur finansinis reikalavimas, patvirtintas Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 19 d. nutartimi) direktorius. Tai leidžia pripažinti, kad kreditorė UAB „Europex“ disponavo galimybe kontroliuoti UAB „INDIGO MODUS“ vykdomą veiklą, ji galėjo gauti visą dominančią informaciją apie sudaromus sandorius. Šią aplinkybę patvirtino ir pats suinteresuotas asmuo M. S., kuris atsiliepime į nemokumo administratorės prašymą atsakovės bankrotą pripažinti tyčiniu ir teismo posėdžio metu nurodė, kad suinteresuotas asmuo G. T. nuolat teikdavo ataskaitą apie vykdomą veiklą. Dar daugiau, suinteresuotas asmuo M. S. paaiškino, kad būtent jis surado klientą iš užsienio, kuriam nesutikus su atsakovės teikiamos produkcijos kokybe ir atsisakius ją pirkti, UAB „INDIGO MODUS“ patyrė finansinius nuostolius. Buvusio vadovo G. T. tvirtinimu, būtent šis sandoris turėjo neigiamą įtaką atsakovės mokumui. Taigi, byloje nėra duomenų, paneigiančių suinteresuotų asmenų M. S., G. T. paaiškinimus, ir suteikiančių pagrindą teigti, kad buvęs UAB „INDIGO MODUS“ vadovas sąmoningai sudarė sandorius, pažeidžiančius kreditorių teises ir (arba) jų teisėtus interesus.

26. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ginčo objektu esančiais bendrovės buvusio vadovo G. T. veiksmais bendrovės finansinė padėtis nebuvo sąmoningai bloginama, o UAB „INDIGO MODUS“ finansinės būklės pablogėjimas buvo nulemtas kliento atsisakymo bendradarbiauti bei dėl to patirtų nuostolių. Todėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintas tyčinio bankroto požymis nagrinėjamu atveju nėra įrodytas ir negali būti nustatytas.

Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto taikymo

27. Atskirajame skunde nemokumo administratorė apeliuoja į nepagrįstą pirmosios instancijos teismo nustatyto fakto, kad finansinės atskaitomybės dokumentai nuo bendrovės įregistravimo momento iki šiol nei teismui, nei Juridinių asmenų registrui nepateikti, ignoravimą kaip bendrovės tyčinio bankroto pagrindą.

28. Vadovaudamasis Juridinių asmenų registro duomenimis apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad UAB „INDIGO MODUS“ registre įregistruota 2011 m. gruodžio 2 d.; suinteresuotas asmuo G. T. šios įmonės direktoriumi tapo 2013 m. sausio 21 d. Kaip nurodyta minėtame viešajame registre, bendrovė paskutinį balansą buvo pateikusi tik už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.

29. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-84-603/2021 atsakovė buvo pripažinta nemokia ir jai buvo iškelta bankroto byla. Įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, įmonės valdymo organai privalo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus per teismo nustatytus terminus (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktas). Minėta, kad buvęs bendrovės direktorius G. T. šios pareigos nėra įvykdęs.

30. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas numato galimybę įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu, jeigu teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas.

31. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šio punkto taikymą, nurodė, kad ne bet kuris buhalterinės apskaitos tvarkymo taisyklių pažeidimas ir ne bet kuris buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimas lemia bankroto pripažinimą tyčiniu, o tik toks, dėl kurio negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Toks negalėjimas turi būti susijęs su objektyviu negalėjimu įvertinti įmonės nemokumo priežastis. Jei įmonės veiklą galima įvertinti remiantis kitais duomenimis (pvz., pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais), be kita ko ir netiesioginiais įrodymais, taip pat jei akivaizdu, kad įmonės nemokumo priežastys yra kitos, nei tos, kurias galimai patvirtintų trūkstami buhalterinės apskaitos dokumentai, nebelieka pagrindo pripažinti bankrotą tyčiniu remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018). Tai reiškia, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu įmonės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu, jei teismui yra pakankamo pagrindo manyti, kad netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu buvo padaryta žala įmonės kreditoriams, o įmonės dokumentų neperdavimu sąmoningai siekiama nuslėpti įmonės turto iššvaistymą ar įstatymo nuostatas pažeidžiančius atsiskaitymus su pasirinktais kreditoriais (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-476-330/2018).

32. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad esant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytoms aplinkybėms, susijusioms su apgaulingu ir (arba) netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu arba neišsaugotais buhalterinės apskaitos dokumentais, kai dėl to visiškai ar iš dalies negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, siekiant pripažinti bankrotą tyčiniu, neprivalo būti atskirai nustatytas ryšys tarp šių aplinkybių ir įmonės privedimo prie bankroto arba jau nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Priešingas aiškinimas, kad net ir netinkamai tvarkius buhalterinę apskaitą arba neišsaugojus buhalterinės apskaitos dokumentų tyčinio bankroto nustatymas būtų įmanomas tik įrodžius konkrečias įmonės privedimo prie nemokumo priežastis, padarytų tyčinio bankroto aplinkybių įrodinėjimą neįmanomą bei neatitiktų principo, jog niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų (lot. nullus commodum capere de sua injuria propria) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018).

33. Vis dėlto kasacinis teismas yra atkreipęs dėmesį ir į tai, kad, remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu, ne bet kuris buhalterinės apskaitos tvarkymo taisyklių pažeidimas ir ne bet kuris buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimas lemia bankroto pripažinimą tyčiniu, o tik toks, dėl kurio negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Toks negalėjimas turi būti susijęs su objektyviu neįmanomumu įvertinti įmonės nemokumo priežastis. Jei įmonės veiklą galima įvertinti remiantis kitais duomenimis (pvz., pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais), be kita ko, ir netiesioginiais įrodymais, taip pat jei akivaizdu, kad įmonės nemokumo priežastys yra kitos nei tos, kurias galimai patvirtintų trūkstami buhalterinės apskaitos dokumentai, nebelieka pagrindo pripažinti bankrotą tyčiniu remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018).

34. Pažymėtina, kad byloje trūksta objektyvių duomenų apie BUAB „INDIGO MODUS“ nuosavo turto ar įsipareigojimų dydį ar struktūrą, tačiau tuo pačiu pažymėtina, kad bendrovės bankroto byloje yra žinomi įmonės kreditoriai, kurių sąrašas bei finansinių reikalavimų apimtis yra patvirtinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 19 d. nutartimi. Be to, kaip matyti iš Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 14 d. nutarties, kuria atsakovei buvo iškelta bankroto byla, bendrovė kilnojamojo ir nekilnojamojo turto neturėjo, visą jos turtą sudarė nedidelės vertės trumpalaikis turtas (4 229,61 Eur). Vadinasi, iš suinteresuotų asmenų paaiškinimų byloje nustačius bendrovės nemokumo priežastį, turint minimalius duomenis apie atsakovės turto sudėtį bei įsipareigojimų kreditoriams mastą, negalima pripažinti, kad buhalterinės apskaitos dokumentų trūkumas nagrinėjamu atveju gali būti pripažįstamas kaip ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintas tyčinio bankroto požymis.

35. Atkreiptinas dėmesys, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu įmonės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu, jei teismui yra pakankamo pagrindo manyti, kad netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu buvo padaryta žala įmonės kreditoriams, o įmonės dokumentų neperdavimu siekiama nuslėpti įmonės turto iššvaistymą ar įstatymo nuostatas pažeidžiančius atsiskaitymus su pasirinktais kreditoriais. Kitais atvejais įmonės vadovo nebendradarbiavimas su bankroto administratoriumi ir bankroto bylą nagrinėjančiu teismu gali būti įvertintas taikant jam įstatyme nustatytas sankcijas, tačiau savaime nelemia išvados dėl įmonės tyčinio bankroto (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-304-823/2019).

36. Įmonės bankrotas turėtų būti pripažįstamas tyčiniu tik tuo atveju, jei teismui nelieka pagrįstų abejonių, kad įmonės bankrotą lėmė tyčiniai jos valdymo organų veiksmai, kuriais buvo sukeltas įmonės nemokumas ar iš esmės pabloginta nemokios bendrovės turtinė padėtis. Atsižvelgiant į nemokumo teisėje vyraujantį reabilitacinį tikslą bei neigiamas įmonės bankroto sukeliamas pasekmes, tyčinį bankrotą reglamentuojančios nuostatos taip pat neturi būti aiškinamos ir taikomos tokiu būdu, kuris atgrasytų įmonės valdymo organus nuo protingumo kriterijų neviršijančios rizikos, siekiant atkurti mokumo problemų turinčios įmonės veiklą ir išvengti bankroto (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-984-823/2018, 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1636-553/2018).

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

37. Atsižvelgdamas į pirmiau nustatytas aplinkybes ir padarytas teisines išvadas, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ginčo faktines aplinkybes ir jas teisiškai kvalifikavo, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

38. Apeliacinės instancijos teismui atmetus nemokumo administratorės atskirąjį skundą, vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, jos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.