Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Loreta Bujokaitė, sekretoriaujant Maženai Lichtarovič, dalyvaujant pareiškėjos atstovui nemokumo administratoriaus mažosios bendrijos ,,Penktas šansas“ direktoriui Z. V. S., suinteresuotiems asmenims M. S., A. P. ir G. T., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjos bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „INDIGO MODUS“ pareiškimą pripažinti bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,INDIGO MODUS“ bankrotą tyčiniu, suinteresuoti asmenys M. S., A. P., G. T..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Pareiškimo esmė

4. Buvęs bendrovės vadovas laikomas asmeniu, kurio valdymo metu įmonės finansinė padėtis ir tapo kritinė – įmonė tapo nemoki, tačiau jokių veiksmų nesiėmė dėl bankroto bylos iškėlimo ar atsiskaitymo su kreditoriais. Administratoriui taip pat iki šiol buvęs vadovas neperdavė dokumentų ir turto, t. y. buvęs vadovas vis dar elgiasi nesąžiningai kreditorių atžvilgiu ir iškėlus bankroto bylą.

5. Buvęs vadovas žinojo apie įmonės prievolę atsiskaityti su kreditoriais, siekė išvengti sudarytų sutarčių vykdymo, t. y. matė įmonės finansinę situaciją, kad įsipareigojimai jau viršija turimą turtą, tačiau nesiėmė veiksmų ir nesiekė atsiskaityti su kreditoriais. Tai matyti iš kreditorių skolų susidarymo datų bei kreditorinių reikalavimų teismo patvirtintos sumos. Be to, buvęs vadovas savalaikiai ne tik kad nemažino kreditorių skolų, dar didino kreditorių ratą vis sudarydamas naujas sutartis, ir taip didindamas tikimybę, kad su kreditoriais negalės tinkamai atsiskaityti, ko pasekoje įmonę privedė prie bankroto. Pabrėžia, kad vadovas neteikė realių ataskaitų ir kreditoriams, kurie prašė pateikti aiškius rezultatus apie įmonės veiklą, tačiau jie nebuvo pateikiami ir taip buvo klaidinami kreditoriai. Buvęs vadovas iki šiol nemokumo administratoriui nėra perdavęs nei įmonės dokumentų, nei turimo įmonės turto, t. y. asmuo vilkina bankroto procesus, dėl kurių nemokumo administratorius negali vykdyti funkcijų, nors iš dalies tenkinant kreditorių interesus. Buvusio vadovo nepaskatino ir 2020-11-03 teismo nutartimi paskirta bauda dėl įmonės turto ir dokumentų neperdavimo nemokumo administratoriui. Toks vadovo elgesys vertinamas kaip nesąžiningi juridinio asmens dalyvio ir vadovo veiksmai CK 2.50 straipsnio 3 dalies ir 2.87 straipsnio prasme.

II. Atsiliepimų esmė

Motyvuojamoji dalis

III. Teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8. Nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojus JANĮ, neteko galios ĮBĮ su visais pakeitimais (JANĮ 153 straipsnis). JANĮ 155 straipsnyje, reglamentuojančiame pereinamąsias nuostatas dėl nemokumo procesų, nustatyta, kad iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams šio įstatymo (JANĮ) nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, išskyrus tam tikras išvardintas šio įstatymo nuostatas.

9. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad materialiesiems teisiniams santykiams taikomi šių santykių atsiradimo metu galioję įstatymai. ĮBĮ materialiosios teisės normoms priskirtinos normos dėl įmonės nemokumo nustatymo kriterijų, asmenų, atsakingų už pavėluotą bankroto bylos inicijavimą, sąrašas ir kt. Proceso teisės normoms savo ruožtu priskirtinos normos, nustatančios pasirengimo bankroto bylą nagrinėti teisme taisykles, veiksmų atlikimo terminus ir pan. Perskyra tarp proceso ir materialiosios teisės normų darytina atsižvelgiant į normos tikslą – ar ja siekiama nustatyti teisės ar pareigos turinį (materialioji teisė), ar įgyvendinimo priemones (proceso teisė). Todėl sąlygų, kokia veikla laikoma tyčiniu bankrotu, apibrėžimas, prezumpcijų elgesio neteisėtumui nustatymas yra materialiojo pobūdžio norma, kuriai netaikoma atgalinio galiojimo išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016). Taigi, sprendžiant dėl tyčinio bankroto požymių, taikytinos teisės normos, galiojusios vertinamų veiksmų atlikimo ir (ar) neveikimo atlikimo momentu.

10. Iš bylos medžiagos, teismų informacinės sistemos, viešų registrų duomenų nustatyta (CPK 179 straipsnio 3 dalis), kad UAB „Indigo Modus“ buvo įregistruota 2013 m. sausio 24 d.; akcininkai nuo 2013 m. sausio 18 d. (po 50 akcijų) – suinteresuoti asmenys M. S. ir A. P.; bendrovės vadovu (direktoriumi) nuo 2011 m. gruodžio 2 d. buvo suinteresuotas asmuo G. T..

11. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (toliau ir – LITEKO) nustatyta, jog Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-84-603/2021 iškelta bankroto byla atsakovei UAB „Indigo Modus“; bankroto (nemokumo) administratore paskirta MB „Penktas šansas“. Vilniaus apygardos teismo 2020-11-02 nutartimi konstatuota, jog nemokumo administratoriui neperduoti bendrovės dokumentai, 2019-12-19 nutartimi patvirtintas BUAB ,,Indigo Modus“ kreditorių reikalavimų sąrašas (viso 370 105,69 Eur). Vilniaus apygardos teismo 2020-02-14 nutartimi taikytas BUAB ,,Indigo Modus“ supaprastintas bankroto procesas.

12. BUAB „Indigo Modus“ bankroto byloje 2021 m. sausio 21 d. gautas pareiškėjos BUAB „Indigo Modus“, atstovaujamos nemokumo administratorės MB ,,Penktas šansas, prašymas pripažinti BUAB „Indigo Modus“ bankrotą tyčiniu, suinteresuoti asmenys G. T. (buvęs bendrovės vadovas), M. S. ir A. P. (bendrovės akcininkai). Pareiškėjos teigimu, bendrovės vadovas netinkamai vykdė įstatymuose nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu, konkrečiai: įmonės finansinės atskaitomybės dokumentai viešajam registrui nebuvo teikiami; buvo sudaryti bendrovei nuostolingi ir ekonomiškai nenaudingi sandoriai; neatsiskaitinėjo su kreditoriais ir didino jų ratą. Dėl įvardintų veiksmų suinteresuotas asmuo G. T. padarė žalą įmonei ir jos kreditoriams. Administratorius neturi ir dėl šio suinteresuoto asmens kaltės (neperduotos įmonės dokumentacijos) negali nustatyti visų duomenų apie įmonės kreditorius, debitorius, įmonės kilnojamąjį turtą ir pan.

13. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalį tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1-5 punktuose įtvirtinti tyčinio bankroto požymiai, esant bent vienam iš kurių, jeigu dėl to kilo bankrotas, teismas bankrotą pripažįsta tyčiniu: 1) įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu; 2) buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai; 3) turtas buvo parduotas mažesnėmis negu rinkos kainomis asmenims, kuriuos su įmone pardavimo metu siejo glaudūs ryšiai, kaip jie apibrėžti Finansinių priemonių rinkų įstatyme, ar kurie susiję giminystės (tiesiosios aukštutinės ir tiesiosios žemutinės linijos giminaičiai, tikrieji bei netikrieji broliai ir seserys, įtėviai ir įvaikiai), svainystės ar partnerystės ryšiais su įmonės vadovu ar kitu asmeniu, įmonėje turėjusiu teisę priimti atitinkamą sprendimą, arba turtas perleistas neatlygintinai, arba atsiskaitymas už turtą atidėtas ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su įmone atsiskaityta veiklos nevykdančių įmonių ir (arba) įmonių, nepateikusių juridinių asmenų registrui finansinės atskaitomybės ataskaitų, akcijomis; 4) įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal Civilinio kodekso 6.930¹ straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto; 5) teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas.

14. Šios nutarties 13 punkte išvardytų požymių nustatymas pats savaime dar nėra pakankamas konstatuoti tyčinį bankrotą – įstatymas reikalauja nustatyti priežastinį ryšį (sąsajumą) tarp tyčinių neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo) ir teisinių padarinių (nemokumo būklės). Jeigu toks priežastinis ryšys nenustatytas, nėra pagrindo pripažinti, kad įmonė bankrutavo dėl vadovų tyčinių veiksmų. Šiuo aspektu kasacinis teismas yra nurodęs, kad bankroto pripažinimui tyčiniu nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2016).

15. ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalyje taip pat numatyti atvejai, kai preziumuojama, kad bankrotas yra tyčinis: 1) veikla ir turtas buvo perkelti į kitą įmonę, įmonę reorganizavus arba įmonės dalį atskyrus, kai veiklą vykdo ir finansinius įsipareigojimus prisiima turto nevaldanti įmonė, kita veikianti ar naujai įsteigta įmonė perėmė įmonės nebaigtas vykdyti sutartis ir (arba) reikalavimo teises ir į šią įmonę perėjo dirbti darbuotojai ir (arba) vadovai ir (arba) su jais susiję asmenys; 2) atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant Civilinio kodekso 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą ir nebuvo vykdomas šio ar kitų įstatymų reikalavimas dėl privalomo įmonės bankroto bylos inicijavimo, kai įmonės darbuotojui (darbuotojams) ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nemokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos.

16. Taigi, nagrinėjamu atveju, sprendžiant pareiškimo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti buvusio įmonės vadovo (-ų) veiksmų aktualiu ginčo atveju laikotarpiu (ne)tinkamumą įmonės bei jos kreditorių atžvilgiu, be kita ko, įvertinant atitinkamai šių veiksmų atlikimo momentu buvusias faktines aplinkybes, sąlygojusias suinteresuotojo asmens kaip buvusio įmonės vadovo veikimo konkrečiu būdu (ne)būtinumą.

17. Kaip minėta, iš pateiktų duomenų nustatyta, kad bendrovės vadovu (direktoriumi) nuo 2011 m. gruodžio 2 d. buvo suinteresuotas asmuo G. T..

Dėl suinteresuoto asmens G. T.

18. Kasacinis teismas, nuosekliai aiškindamas tyčinio bankroto požymius, teisinius pagrindus, yra nurodęs kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013).

19. Suinteresuoto asmens G. T. teigimu, bendrovės bankrotą sąlygojo 2014 m. nepasisekęs sandoris su užsakovu iš Kinijos. Be to, šias aplinkybes teismo posėdžio metu patvirtino ir suinteresuotas asmuo M. S., kuris teigė, kad būtent klientas iš Kinijos buvo surastas jo iniciatyva ir šio projekto vystymui buvo investuoti apie 100 000 Eur bendrovei paskolintų pinigų; taip pat teigė, kad kliento pavedimu jis kontroliavo bendrovės vykdomą gamybos procesą, tačiau kilus ginčams dėl produkcijos kokybės (užsakovai pradėjo keisti reikalavimus dėl produkcijos parametrų), ji liko neparduota. Suinteresuoti asmenys tvirtino, kad vėliau neparduota produkcija buvo perdaroma ir pardavinėjama kitiems asmenims, ir kaip nurodo G. T., dalis produkcijos dar yra muitinės sandėliuose, kt. Suinteresuotas asmuo M. S. teismo posėdžio metu patvirtino, kad G. T. nuolat teikdavo informaciją ir atsiskaitydavo apie paskolintų pinigų panaudojimą, tačiau pareikalavus dokumentų, jų nepateikė.

20. Pažymėtina, kad finansinės atskaitomybės dokumentai nuo bendrovės įregistravimo iki šiol nei teismui, nei Juridinių asmenų registrui nepateikti. Suinteresuoto asmens G. T. teigimu, finansiniai dokumentai yra įmonėje, kuri tvarkė buhalterinę apskaitą, tačiau šioms aplinkybėms pagrįsti nepateikė jokių įrodymų.

21. Taip pat teismas pažymi, kad nors byloje ir yra nustatytos aplinkybės, susijusios su suinteresuoto asmens G. T. konkrečių sandorių, kurių pagrindu atsirado skolos kreditoriams, sudarymu jo valdymo laikotarpiu, bei bendrovės nemokumo būsena bankroto bylos iškėlimo datai, tačiau šiuo nagrinėjamu atveju vien minėtų sandorių sudarymas ir finansinės atskaitomybės dokumentų nepateikimas Juridinių asmenų registrui, nesudaro pagrindo laikyti jas kaip atitinkančias tyčinio bankroto požymius. Kaip jau minėta, esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo, t. y. jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Tam, jog būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą. Tam reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste, visumą. Bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, kurie rodytų, kad įmonė prie bakroto buvo privesta tyčia, t. y. jog bankrotą nulėmė ne verslo nesekmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 30 d nutartis civilinje byloje Nr. e3K-3-158-219/2017). Gi nagrinėjamu atveju, nėra pateikta duomenų, kurių pagrindu būtų galima laikyti, kad suinteresuoto asmens G. T. valdymo laikotarpiu sudaryti sandoriai buvo ekonomiškai nenaudingi, tuo labiau teigti, kad šiais sandoriais buvo siekiama išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo, ko pasekoje 2019 m. bendrovė jau buvo nemoki / ar galiausiai vėlesniais sandoriais buvo bloginama bendrovės nemokumo būsena. Kaip matyti iš suinteresuotų asmenų paaiškinimų, bendrovei 2013 – 2014 m. buvo skolinamos piniginės lėšos gamybai, ir apie pinigų investavimą akcininkai nuolat gaudavo iš bendrovės vadovo informaciją bei ataskaitas, ir tik paskutinio 2014 m. sudaryto sandorio pasekoje bendrovė patyrė nuostolius, būtent užsakovui atsisakius pirkti pagamintą produkciją. Galiausiai, didžiausias bendrovės kreditorius ir yra / buvo juridinis asmuo, susijęs su suinteresuotais asmenimis M. S. ir A. P. – bankrutuojančios bendrovės akcininkais. Be to, pažymėtina, kad nors netinkamas įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas yra neteisėtas veiksmas, už kurį įmonės vadovui gali būti taikoma teisinė atsakomybė, netinkamas apskaitos tvarkymas ne visais atvejais reiškia tyčinį bankrotą. Tai reiškia, kad minėtu pagrindu įmonės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu, jei teismui yra pakankamo pagrindo manyti, kad netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu buvo padaryta žala įmonės kreditoriams, o įmonės dokumentų neperdavimu siekiama nuslėpti įmonės turto iššvaistymą ar įstatymo nuostatas pažeidžiančius atsiskaitymus su pasirinktais kreditoriais. Kitais atvejais įmonės vadovo nebendradarbiavimas su bankroto administratoriumi ir bankroto bylą nagrinėjančiu teismu gali būti įvertintas taikant jam įstatyme nustatytas sankcijas, tačiau savaime nelemia išvados dėl įmonės tyčinio bankroto (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-304-823/2019, Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-783-381/2020).

22. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, nėra pagrindo laikyti, kad suinteresuoto asmens G. T. (ne)veikimas sukėlė bendrovės tyčinį bankrotą, todėl prašymas jo atžvilgiu atmetamas (CPK 178 straipsnis).

Dėl suinteresuotų asmenų M. S. ir A. P.

23. Pareiškėjos atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad suinteresuoti asmenys M. S. ir A. P. (akcininkai) iš dalies kalti dėl bendrovės tyčinio bankroto, tačiau vėliau patikslino poziciją, nurodydamas, kad bendrovė prie tyčinio bankroto yra privesta tik buvusio vadovo veiksmų pasekoje. Nors kasacinis teismas yra nurodęs, kad tyčinio bankroto instituto paskirčiai prieštarautų išvada, kad bendrovės dalyviai negali būti atsakingi už tyčinio bankroto sukėlimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-466-690/2016), tačiau tai nereiškia, kad konstatavus, jog įmonės bankrotas sukeltas tyčia, visais atvejais už tai atsakingais asmenimis turi būti pripažįstami ir įmonės akcininkai. Kiekvienu atveju reikia vertinti, kaip ir kokia apimtimi bendrovės akcininkai prisidėjo dėl tyčinį bankrotą sukėlusių veiksmų ar neveikimo, tačiau, kaip nustatyta šioje nutartyje, nesant pagrindo laikyti suinteresuoto asmens G. T. (ne)veikimo sukėlus bendrovės tyčinį bankrotą, nėra teisinio pagrindo spręsti klausimą kaip ir kokia apimtimi bendrovės dalyviai prisidėjo dėl tyčinį bankrotą sukėlusių veiksmų ar neveikimo. Dėl šių priežasčių taip pat nėra pagrindo laikyti, kad suinteresuotų asmenų M. S. ir A. P. (ne)veikimas sukėlė bendrovės tyčinį bankrotą, todėl prašymas jų atžvilgiu taip pat yra ametamas (CPK 178 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso straipsnio 290, 291 straipsniais,

nutaria:

Pareiškimą atmesti.

Nutartis per septynias dienas nuo nutarties paskelbimo gali būti skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.