Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Kakurinės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kursevičienės ir Editos Lapinskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. S. ir jo gynėjo (duomenys neskelbtini) R. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2022 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžio, kuriuo Ž. S. pripažintas kaltu:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 260 straipsnio 1 dalį (2020 m. sausio 24 d. epizodas) ir jam paskirta 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmė;

- pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (2020 m. lapkričio 9 d. epizodas) ir jam paskirta 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir Ž. S. paskirta subendrinta bausmė – 2 (dvejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimas.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir galutinė bausmė Ž. S. paskirta – 1 (vienerių) metų 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimas.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas Ž. S. laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2020 m. lapkričio 9 d. iki 2020 m. gruodžio 14 d.

Ž. S. paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir užstatas – paliktos galioti iki bausmės vykdymo pradžios. Panaikinus kardomąją priemonę – užstatą, 7 000 Eur grąžintini užstato davėjui.

Iš Ž. S. valstybės nuosavybėn konfiskuotas nusikalstamos veikos rezultatas – 80 Eur, saugomi (duomenys neskelbtini) pagal 2020 m. lapkričio 17 d. kasos pajamų orderį Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2020 m. lapkričio 17 d. kvitą (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini). Likusią dalį piniginių lėšų (1 290 Eur), paimtų iš Ž. S., nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta grąžinti nuteistajam.

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2022 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžiu buvo nuteistas ir A. D., tačiau dėl jo apeliacinis skundas nepaduotas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. Ž. S. nuteistas už tai, kad neteisėtai laikė narkotinę medžiagą, turėdamas tikslą ją parduoti, ir ją pardavė, t. y:

1.1. jis iki 2020 m. sausio 24 d. savo gyvenamojoje vietoje – bute, esančiame (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), neteisėtai laikė polietileninį maišelį su jame esančia 0,201 g narkotine medžiaga – kokainu, turėdamas tikslą ją parduoti, ir tą pačią dieną minėto gyvenamojo namo laiptinėje, apie 15.50 val., šį maišelį su jame esančia minėta medžiaga už 80 Eur pardavė A. D.

2. Be to, Ž. S. nuteistas už tai, kad neteisėtai laikė narkotinę medžiagą, turėdamas tikslą ją parduoti ar kitaip platinti, t. y:

2.1. jis iki 2020 m. lapkričio 9 d. savo gyvenamojoje vietoje – bute, esančiame (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), neteisėtai laikė vieną polietileninį maišelį su jame esančia 0,032 g narkotine medžiaga – kokainu, turėdamas tikslą ją parduoti ar kitaip platinti, iki tol, kol tą pačią dieną, 11.16 val., kratos metu pareigūnai šią medžiagą surado ir paėmė. Taip pat, tuo pačiu metu Ž. S., iki 2020 m. lapkričio 9 d., savo gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), požeminiame, bendro naudojimo garaže, neteisėtai laikė septynis polietileninius maišelius su juose esančiu bendru 2,946 g narkotinės medžiagos – kokaino – kiekiu, turėdamas tikslą ją parduoti ar kitaip platinti, iki tol, kol tą pačią dieną, 12.20 val., įvykio vietos apžiūros metu policijos pareigūnai šią medžiagą surado ir paėmė.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas priimamo procesinio sprendimo aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis, atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

7. Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas turi teisę, bet ne pareigą atlikti įrodymų tyrimą. Pagal teismų praktiką apeliacinės instancijos teismas privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai (pvz., neištyrė esminių bylos aplinkybių, nepašalino prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų), tirti tik tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-109/2009, 2K-516/2011, 2K-47/2012, 2K-109/2014, 2K-240/2014). Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo turinio matyti, kad šis teismas, išklausęs proceso dalyvių nuomonių, nutarė įrodymų tyrimo neatlikti (t. 9, b. l. 127), laikydamas, kad apeliaciniame skunde iškeltus klausimus galima išspręsti vertinant byloje esamus įrodymus.

8. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, 2K-659/2012, 2K-135/2013, 2K-165-648/2015 ir kt.). Apeliaciniame skunde nėra keliami nuteistojo Ž. S. kaltės ir įrodymų vertinimo klausimai, todėl šiame procesiniame sprendime apeliacinės instancijos teismas jų ir neanalizuos. Nutartyje apeliacinės instancijos teismas aptars Ž. S. paskirtos bausmės pagrįstumo bei jos individualizavimo tinkamumo klausimus, taip pat spręs kausimą, ar nagrinėjamu atveju yra pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas dėl A. D. nuteisimo nepasisako, kadangi dėl šio asmens apeliacinis skundas paduotas nebuvo.

9. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis: 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; 3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; 4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; 5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti gali tik tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ir neteisingą bausmę. Pagal teismų praktiką bausmė laikoma teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (kasacinės nutartys Nr. 2K-390/2011, 2K-456/2013, 2K-126-693/2018).

10. Skiriant bausmes, BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytas teisingumo principas įgauna specifinių ypatumų, kuriuos nulemia būtinybė kaltininkui paskirti tinkamai individualizuotą bausmę. Baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja nustatyti baudžiamajame įstatyme optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis ir jų dydžius bei sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti ir paskirti proporcingą ir teisingą bausmę. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013, 2K-33-458/2020). BK 61 straipsnyje nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, bei įvertinęs šių kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, paskirtos bausmės dydį skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Pagal teismų praktiką, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų nesuteikiant prioriteto (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-603/2010, 2K-118/2011, 2K-568/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-176-222/2019 ir kt.).

11. Nuteistasis Ž. S. padarė dvi nusikalstamas veikas, kurios priskiriamos sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis). Nusikalstamas veikas Ž. S. padarė, būdamas teistas, o teistumas dar neišnykęs (t. 8, b. l. 23–27), baustas administracine tvarka (t. 8, b. l. 32–33). Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į Ž. S. asmenybę – turi (duomenys neskelbtini) išsilavinimą, yra (duomenys neskelbtini), dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) (t. 8, b. l. 31), ir į jo sveikatos būklę – turi problemų su (duomenys neskelbtini), šiuo metu gydosi, lankosi pas gydytojus, leidžiasi nuskausminamuosius vaistus. Atkreiptinas dėmesys, jog Ž. S. gynėjas apeliacinės instancijos teismui pateikė dokumentus, patvirtinančius, jog jo (duomenys neskelbtini) 2022 m. gruodžio 10 d. (duomenys neskelbtini) (t. 9, b. l. 117–118), nuteistojo (duomenys neskelbtini) I. S. yra diagnozuotas (duomenys neskelbtini) (t. 9, b. l. 119), nuteistojo (duomenys neskelbtini) N. S. yra nustatytas tik (duomenys neskelbtini) lygis (t. 9, b. l. 121), nuteistojo (duomenys neskelbtini) V. S. yra nustatytas (duomenys neskelbtini) poreikis (t. 9, b. l. 123), t. y. (duomenys neskelbtini) lygis (t. 9, b. l. 124). Pastebėtina, kad visas šias aplinkybes buvo nurodęs skundžiamame nuosprendyje ir pirmosios instancijos teismas: „Ž. S. turi problemų su sveikata – su (duomenys neskelbtini), šiuo metu gydosi, (duomenys neskelbtini), be to, jis prižiūri (duomenys neskelbtini), jo (duomenys neskelbtini) ir šiuo metu negali (duomenys neskelbtini), o (duomenys neskelbtini) irgi turi problemų su (duomenys neskelbtini), kitų giminaičių, kurie galėtų pasirūpinti (duomenys neskelbtini) nėra, jo paties (duomenys neskelbtini) ir tuoj turi (duomenys neskelbtini)“.

12. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas jau plačiai pasisakė dėl apeliaciniame skunde Ž. S. ir jo gynėjo nurodytų aplinkybių, jokių naujų aplinkybių, kurios galėtų įtakoti procesinio sprendimo priėmimą ir būtų nežinomos pirmosios instancijos teismui, apeliantas ir jo gynėjas nenurodė. Papildomai pažymėtina, kad kaltininko nubaudimas negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos baudžiamajam įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtus interesus. Kiekvienas nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją. Bausmė ar kaltininkui taikytinos baudžiamojo poveikio priemonės neišvengiamai siejamos su tam tikrais suvaržymais ir apribojimais, kurie nurodyti įstatymuose, draudžiančiuose tam tikras veikas bei numatančiuose atitinkamas sankcijas. Pažeisdamas įstatymuose nustatytus draudimus, asmuo prisiima savo neteisėtų veiksmų riziką ir už savo bei savo artimųjų gyvenime dėl to kilusias neigiamas pasekmes yra atsakingas tik pats.

13. Ž. S. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), jo atsakomybę sunkina tai, jog veiką padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Vis dėlto vienos atsakomybę lengvinančios ir vienos atsakomybę sunkinančios aplinkybių nustatymas neapibūdina situacijos išskirtinai ir ypatingai. Už BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą yra įtvirtinta tik laisvės atėmimo bausmė nuo dvejų iki aštuonerių metų. Už kiekvienos nusikalstamos veikos padarymą Ž. S. buvo paskirta tik po minimalią BK 260 straipsnio 1 dalies normos sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, t. y. po dvejus metus. Bendrinant bausmes dalinio sudėjimo būdu buvo prie vienos 2 metų laisvės atėmimo bausmės pridėtas kitos bausmės ketvirtadalis – 6 mėnesiai. Taigi toks bausmių skyrimas ir subendrinimas tikrai atitinka proporcingumo principą bei negali būti laikomas per griežtu. Apygardos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nesama pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų:

13.1. BK 54 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad toks teisinis reguliavimas leidžia daryti išvadą, jog šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių visuma, rodančia, jog baudžiamajame įstatyme nurodytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-432/2014, 2K-186-942/2015). BK 54 straipsnio 3 daliai taikyti labai svarbi yra kaltininko asmenybė, kurios vertinimas gali suponuoti išvadą, kad net minimalios įstatymo sankcijoje nurodytos bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, nebūtų teisingas. Vertinant kaltininko asmenybės pavojingumą, svarbų vaidmenį atlieka kaltininko nusikalstamo elgesio priežastys ir motyvai, asmenybės ypatumai, užsiėmimas, ankstesnis elgesys prieš nusikalstamos veikos padarymą, taip pat nusikalstamos veikos darymo metu ir po nusikalstamos veikos padarymo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-348/2013).

13.2. Taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalį, teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, dėl kurių straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas asmeniui už konkrečios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-128/2011, 2K-491/2012, 2K-204-942/2015, 2K-316-788/2019 ir kt.). Taigi tiek šios normos formuluotė, tiek jos vieta kitų bausmės skyrimą reglamentuojančių normų sistemoje lėmė tai, kad teismų praktikoje ji taikoma tik išimtiniais atvejais. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgė į tai, kad Ž. S. iš viso įvykdė net dvi nusikalstamas veikas, iš kurių abi priskiriamos sunkių nusikaltimų kategorijai, iš jo paties parodymų nusprendė, jog narkotinių medžiagų platinimu jis užsiėmė ne vieną kartą, o tai darė net vienerius metus, tai nebuvo atsitiktinė jo nusikalstama veika, o tęsėsi gana ilgą laiką. Atkreiptas dėmesys ir į tai, kokios narkotinės medžiagos buvo įgytos ir platinamos, bei koks jų kiekis – Ž. S. įgijo ir A. D. pardavė 0,201 g narkotinės medžiagos – kokaino, be to, namuose laikė 0,032 g narkotinės medžiagos – kokaino, o požeminiame, bendro naudojimo garaže laikė 2,946 g narkotinės medžiagos – kokaino. Visi šie kiekiai pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu patvirtintas Rekomendacijas dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo viršija nedidelį kiekį. Atsižvelgtina ir į tai, kad Ž. S. baustas administracine tvarka, nusikalto būdamas teistas, t. y. nusikalstamas veikas padarė būdamas recidyvistas.

13.3. Vertindama nustatytus Ž. S. asmenybės pavojingumą charakterizuojančius duomenis kartu su minėtomis aplinkybėmis, apibūdinančiomis jo įvykdytų nusikaltimų pavojingumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad jų visuma neleidžia daryti išvados, jog, jam paskyrus BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas bausmes, būtų pažeistas teisingumo principas. Ž. S. turi kriminalinę praeitį. Anksčiau skirtos bausmės savo prevencinių tikslų nepasiekė, nes Ž. S., neišnykus teistumui, vėl nusikalto. Jis kritiškai savo veiksmų nevertina, nededa aktyvių pastangų tam, kad gautų pajamų pragyvenimui vien tik iš legalios veiklos. Dabar, motyvuodamas šeiminėmis ir socialinėmis aplinkybėmis, kurių didžioji dalis egzistavo ir nusikalstamų veikų padarymo metu, bando užsitikrinti sau švelnesnę baudžiamąją atsakomybę. Pastebėtina, jog dalį narkotinių medžiagų Ž. S. laikė bute, todėl jo parodymai, kad (duomenys neskelbtini) nežinojo apie daromus nusikaltimus, kelia abejonių. Nors nuteistojo Ž. S. (duomenys neskelbtini) neseniai (duomenys neskelbtini), tačiau atkreiptinas dėmesys, jog iki tol Ž. S. su (duomenys neskelbtini) augino (duomenys neskelbtini) ir ši aplinkybė jo nesulaikė nuo nusikaltimų darymo. Apeliaciniame skunde yra tvirtinama, jog nuteistasis Ž. S. išlaiko šeimą ir padeda (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, jog nėra duomenų, kad Ž. S. išlaikytų asmenis, sergančius sunkia liga, ir nebūtų kam jų prižiūrėti, taip pat nėra duomenų, kad jis vienintelis turėtų išlaikyti (duomenys neskelbtini), kurių dėl nuteistajam paskirtos bausmės nebūtų kam prižiūrėti. Pažymėtina, jog nusikalstamų veikų padarymo metu nuteistasis nedirbo, todėl tuo metu tikrai negalėjo išlaikyti nei (duomenys neskelbtini), nei (duomenys neskelbtini), nes neturėjo tam pajamų (bent jau teisėtų pajamų šaltinių, apie kuriuos būtų žinoma teismui). Šiuo metu nuteistasis Ž. S. dirba, tačiau pats įsidarbinimo ir darbo faktas savaime neįrodo, jog asmuo turi išlaikytinių, be to, tai nemenkina jo padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo. Nuteistojo ir jo gynėjo akcentuotos aplinkybės, kurios svarbios bausmės skyrimui, galėtų būti vertinamos tik kaip eilinės, įprastos, gyvenimiškos aplinkybės, bet ne išimtinės, dėl kurių baudžiamajame įstatyme numatytas laisvės atėmimo dydis aiškiai prieštarautų teisingumo principui ar laisvės atėmimo bausmė turėtų būti keičiama švelnesne bausmės rūšimi.

14. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad Ž. S. turi būti paskirta švelnesnė bausmė dėl jo sveikatos būklės:

14.1. Pagal BK 76 straipsnio 1 dalį nusikalstamą veiką padaręs asmuo gali būti atleistas nuo bausmės, jeigu iki teismo nuosprendžio priėmimo jis suserga sunkia nepagydoma liga, dėl kurios bausmę atlikti būtų per sunku. Atleisti nusikalstamą veiką padariusį asmenį nuo bausmės dėl ligos yra teismo teisė, o ne pareiga. Tai, ar liga atitinka sunkios nepagydomos ligos kriterijus, yra medicinos, o ne teisės klausimas. Pažymėtina, kad taikant BK 76 straipsnį nepakanka nustatyti, jog nuteistojo liga yra įtraukta į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2013 m. gruodžio 27 d. įsakyme Nr. 1R-308/V-1247 „Dėl Nuteistųjų, susirgusių sunkia nepagydoma ar psichikos liga, sveikatos būklės patikrinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pateiktą Sunkių nepagydomų ligų sąrašą. Spręsdamas, ar dėl sunkios nepagydomos ligos nuteistajam bus per sunku atlikti paskirtą bausmę, teismas įvertina padarytos nusikalstamos veikos sunkumą ir nuteistojo asmenybę, atsižvelgia į atliktos bausmės (jeigu ji atliekama) dalį, nuteistojo elgesį bausmės atlikimo metu, taip pat sunkios nepagydomos ligos pobūdį, įtaką bausmės atlikimui, tokios ligos gydymo galimybes įkalinimo įstaigoje, galimą poveikį kitų nuteistųjų, kartu kalinčių įkalinimo įstaigoje, sveikatai. Šias aplinkybes teismas nustato remdamasis duomenimis, atitinkančiais BPK 20 straipsnyje nurodytus reikalavimus, o išvadą, ar nuteistajam atlikti bausmę bus per sunku, padaro, vertindamas įrodymus ir atsižvelgdamas į Bausmių vykdymo kodekse (toliau – ir BVK) nustatytą bausmės vykdymo tvarką ir sąlygas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-221/2014, 2K-38-942/2017).

14.2. Iš nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenų nematyti, kad Ž. S. sirgtų ligomis, kurios būtų įtrauktos į Sunkių nepagydomų ligų sąrašą (patvirtintą Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2013 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. 1R-308/V-1247 „Dėl Nuteistųjų, susirgusių sunkia nepagydoma ar psichikos liga, sveikatos būklės patikrinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, įsakymo 2022 m. gruodžio 21 d. Nr. 1R-419/V-1906 redakcija). Byloje nėra duomenų, kad bausmės atlikimo įstaigos neužtikrins būtinosios pagalbos Ž. S. suteikimo ir tinkamos jo priežiūros. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, atsiradus pagrindui, atleidimo nuo bausmės atlikimo dėl ligos klausimas gali būti sprendžiamas ir nuosprendžio vykdymo stadijoje. Be to, arešto ir laisvės atėmimo bausmes uždaro ir pusiau atviro tipo bausmės atlikimo vietose atliekantiems nuteistiesiems pirminio lygio ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos teikiamos jų bausmės atlikimo vietose. Šias paslaugas teikia laisvės atėmimo vietų įstaigos asmens sveikatos priežiūros padaliniai. Kai laisvės atėmimo vietų įstaigos asmens sveikatos priežiūros padaliniai dėl objektyvių priežasčių negali užtikrinti pirminio lygio ambulatorinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo, šių paslaugų teikimą bausmės atlikimo vietos patalpose pagal sudarytas sutartis užtikrina savivaldybės, kurios teritorijoje yra bausmės atlikimo vieta, pirminio lygio ambulatorines asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikianti asmens sveikatos priežiūros įstaiga. Antrinio lygio asmens sveikatos priežiūros paslaugos, kurios neteikiamos specializuotame laisvės atėmimo vietų įstaigos asmens sveikatos priežiūros padalinyje, ir tretinio lygio asmens sveikatos priežiūros paslaugos nuteistiesiems teikiamos arčiausiai esančiose ir atitinkamas paslaugas galinčiose suteikti valstybės arba savivaldybių asmens sveikatos priežiūros įstaigose (BVK 90 straipsnio 1, 3 ir 4 dalys). Šios įstatymo nuostatos rodo, kad net ir nuteistajam laisvės atėmimo bausme bus garantuojama reikalinga bei visapusiška sveikatos priežiūra ir suteikiamos būtinos medicininės paslaugos. Papildomai pažymėtina, jog nors nuteistasis Ž. S. tvirtina, kad laisvės atėmimo bausmės negalės atlikti dėl savo sveikatos būklės, tačiau tuo pačiu apeliaciniame skunde nurodo, jog sveikatos būklė ir ligos netrukdė jam dirbti net dviejose darbovietėse. Prie apeliacinio skundo, kad būtų pasikeitusi ar pablogėjusi nuteistojo Ž. S. sveikata, jokių dokumentų pridėta nebuvo.

15. Pažymėtina, kad teisės pažeidėjo interesai negali būti keliami aukščiau visuomenės intereso, taip pat kaltininko nubaudimas negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos baudžiamajam įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtus interesus. Kiekvienas nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją. Bausmė ar kaltininkui taikytinos baudžiamojo poveikio priemonės neišvengiamai siejamos su tam tikrais suvaržymais ir apribojimais, kurie nurodyti įstatymuose, draudžiančiuose tam tikras veikas bei numatančiuose atitinkamas sankcijas. Pažeisdamas įstatymuose nustatytus draudimus, toks asmuo prisiima savo neteisėtų veiksmų riziką ir už savo gyvenime dėl to kilusias neigiamas pasekmes yra atsakingas tik pats. Apeliacinės instancijos teismas įvertina aplinkybes, jog Ž. S. yra teistas ir nusikalstamas veikas padarė teistumui neišnykus, t. y. būdamas recidyvistas, yra ne kartą baustas administracine tvarka. Šios aplinkybės rodo, kad nuteistasis yra linkęs daryti nusikalstamas veikas ir pastarosios nusikalstamos veikos nebuvo atsitiktinės, o greičiau Ž. S. pasirinkto gyvenimo būdo nuosekli pasekmė. Atkreiptinas dėmesys, jog nusikalstamą veiką Ž. S. padarė dėl savanaudiškų motyvų, t. y. jis turėjo tikslą narkotines medžiagas platinti ir jas platino, taip siekdamas pasipelnyti finansiškai ir gauti sau narkotinių medžiagų, nes jas vartojo ir buvo priklausomas nuo jų. Nors nuteistasis Ž. S. tvirtina, kad priklausomybę nuo narkotinių medžiagų išsigydė, tačiau bylos medžiagoje nėra jokių duomenų apie lankytas programas ar praeitą gydymą. Kita vertus, bylos medžiagoje esantys duomenys nepatvirtina, kad padaryti nusikaltimai buvo tokie „nepiktybiniai“, kaip teigia pats nuteistasis. Tarp nusikalstamų veikų buvo praėjęs netrumpas (ilgesnis nei pusmečio) laiko tarpas, o tai rodo, jog Ž. S. problemų su narkotinėmis medžiagomis turėjo ne pavienių. Nors nuteistasis teigė, kad iš narkotinių medžiagų platinimo nepasipelnė, vis dėlto atkreiptinas dėmesys, jog požeminiame garaže laikytos narkotinės medžiagos buvo suskirstytos (sufasuotos) į 7 atskirus polietileninius maišelius, kas akivaizdžiai rodo, jog šios narkotinės medžiagos buvo paruoštos platinimui (pardavimui), o ne vien asmeniniam vartojimui.

16. Taigi akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, nuteistojo asmenybę įvertino tinkamai, t. y. paskyrė laisvės atėmimą, o bausmės dydžius, atsižvelgdamas į tai, kad yra viena atsakomybę lengvinanti ir viena atsakomybę sunkinanti aplinkybės, parinko minimalius. Teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms, konstatuoja, kad šios instancijos teismas tinkamai įvertino tiek įstatymo taikymo galimybes, tiek visas bylos aplinkybes. Įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingus tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su nuteistojo asmenybe susijusius duomenis, jų visumą, vadovaudamasis aptartomis baudžiamojo įstatymo nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad Ž. S. paskirta bausmė yra teisinga, atitinka BK 41 straipsnyje nurodytą bausmės paskirtį, todėl nesama pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų ir švelninti paskirtą laisvės atėmimą. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti nuteistojo Ž. S. ir jo gynėjo (duomenys neskelbtini) R. S. apeliacinį skundą dėl jame išdėstytų motyvų nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo Ž. S. ir jo gynėjo (duomenys neskelbtini) R. S. apeliacinį skundą atmesti.