Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Reginos Gaudutienės, Algimanto Valantino,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. V. gynėjo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 29 d. nuosprendžio, kuriuo J. V. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalyje, ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, nuteistas laisvės atėmimu 5 (penkeriems) metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. V. nuteistas už tai, kad laikotarpyje nuo 2009 metų iki 2012 m. rugpjūčio 1 d. neteisėtai disponavo labai dideliu kiekiu – ne mažiau kaip 3 250,44 g – narkotinių medžiagų – kanapių ir jų dalių, t. y. nuo 2009 metų iki 2012 m. liepos 30 d., 14.30 val., (duomenys neskelbtini), Ukmergės raj., neteisėtai laikė: gyvenamojo namo virtuvėje ant šaldytuvo – 163,42 g, virtuvėje už krosnies – du medžiaginius maišelius, kuriuose buvo atitinkamai 1 074,05 g ir 484,15 g, kambaryje prie lango ir spintos – 86,84 g, iki 2012 m. rugpjūčio 1 d., 12.12 val., priešpirtyje, spintelės stalčiuje – 89,98 g, iki 2012 m. rugpjūčio 1 d., 16.10 val., gyvenamojo namo palėpėje – 1 352 g, ir nenustatytą kiekį narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių – neatlygintinai dalindamas nuo 2012 m. liepos 26 d. iki 2012 m. liepos 29 d. išplatino minėtos sodybos teritorijoje vykusioje šventėje „Raganų ritualas“ R. L. ir kitiems šventės dalyviams.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis J. V. ir jo gynėjas advokatas A. Budnikas prašė apeliacinį skundą tenkinti, valstybinį kaltinimą byloje palaikanti prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtus įrodymus, taip pat bylą nagrinėjant apeliacine tvarka papildomo įrodymų tyrimo metu gautus duomenis, konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismas įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų ir pagrįstai pripažino J. V. kaltu dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, kurią teisingai kvalifikavo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį. Byloje nenustatyta esminių BPK pažeidimų gaunant duomenis, kurie teismo buvo pripažinti įrodymais, juos vertinant bei nagrinėjant baudžiamąją bylą. Nors skundžiamame nuosprendyje įrodymų vertinimo motyvai išdėstyti glaustai, didesnė dalis nuosprendžio aprašomosios dalies skirta tik įrodymų turinio aprašymui, tačiau nėra pagrindo konstatuoti, jog tai būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

Teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, kas nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Įrodymų vertinimo rezultatas – išvada dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti. Pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, proceso dalyviai teismui gali teikti savo nuomonę, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl darytinų išvadų vertinant įrodymus, bet jiems nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo ar veikos kvalifikavimo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui ar patvirtinančios bylą nagrinėjusio teismo šališkumą. Taip pat nėra pagrindo manyti, jog ikiteisminis tyrimas J. V. atžvilgiu buvo atliekamas tendencingai. To nepatvirtina apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės dėl atskirų ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo (neatlikimo) ar dėl byloje nagrinėjamo įvykio pasirodžiusių publikacijų vertinimo.

Pagal BK 260 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno, siuntė, pardavė ar kitaip platino labai didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Šio nusikaltimo sudėtis yra formali – nusikaltimas laikomas baigtu nuo bet kurio iš minėtų alternatyvių veiksmų padarymo. Nusikaltimo dalykas yra narkotinės ar psichotropinės medžiagos, įtrauktos į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintus narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašus. Nusikalstama veika gali būti padaroma tik tiesiogine tyčia, t. y. kai kaltininkas bent bendrais bruožais suvokia, kad medžiagos, su kuriomis susiję jo veiksmai, yra narkotinės ar psichotropinės, taip pat jų kiekį. Pažymėtina, kad tikslas platinti narkotines ar psichotropines medžiagas nėra šios nusikaltimo sudėties privalomas subjektyvusis požymis, todėl baudžiamoji atsakomybė pagal BK 260 straipsnio 3 dalį kyla vien tik už neteisėtą disponavimą labai dideliu narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekiu.

J. V. inkriminuota narkotinė medžiaga – kanapės (ir jų dalys) buvo rasta 2012 m. liepos 30 d. J. V. sodyboje esančio gyvenamojo namo kratos metu (1 t., b. l. 13-24), 2012 m. rugpjūčio 1 d. atliekant J. V. sodybos apžiūrą (1 t., b. l. 46-65) bei papildomos kratos metu namo palėpėje (1 t., b. l. 90-96). Šie procesiniai veiksmai buvo atlikti teisėtai ir nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Pirminė ir papildoma kratos atliktos tyrėjui priėmus nutarimus dėl neatidėliotino kratų atlikimo (1 t., b. l. 12, 89). Atliktų kratų teisėtumas buvo patvirtintas ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimis (1 t., b.l. 25, 97). Nekyla abejonių, kad tyrėjo nutarimai dėl neatidėliotino kratų atlikimo buvo priimti pagrįstai. Pirminė krata buvo atlikta atvykus policijos pareigūnams pagal iškvietimą dėl triukšmo, sklindančio iš sodybos, ir nustačius, kad sodyboje yra galimai apsvaigusių asmenų, o papildoma krata – užfiksavus J. V. telefoninį pokalbį apie sodyboje esančias ir dar nerastas kanapes, todėl turint duomenų apie disponavimą narkotinėmis medžiagomis policijos pareigūnai privalėjo nedelsiant šiuos duomenis patikrinti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad dar ikiteisminio tyrimo metu J. V. skundė Ukmergės rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 31 d. nutartį dėl 2012 m. liepos 30 d. atliktos kratos teisėtumo patvirtinimo aukštesniajam teismui. Išnagrinėjęs skundą Vilniaus apygardos teismas konstatavo, jog Ukmergės rajono apylinkės teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta (2 t., b. l. 106-108). Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su nuteistojo teiginiais, jog kratos metu nebuvo laikytasi BPK 145 straipsnio 4 dalies reikalavimo užtikrinti buto, namo ar kitų patalpų, kuriose daroma krata, savininko, nuomotojo, valdytojo, pilnamečio jų šeimos nario ar artimojo giminaičio dalyvavimą. Kaip matyti iš 2012 m. liepos 30 d. kratos protokolo, darant kratą dalyvavo U. Š.. Nors su J. V. dėl sodybos nuomos tarėsi D. W., kuris visų apklaustų byloje asmenų įvardijamas sodyboje vykusio renginio organizatoriumi, bet kaip matyti iš ikiteisminio tyrimo metu atliktos U. Š. apklausos protokolo, pastarasis save įvardijo kaip vieną iš prisidėjusių prie renginio organizavimo asmenų (1 t., b. l. 138), todėl darydami kratą U. Š. akivaizdoje policijos pareigūnai nepažeidė BPK 145 straipsnio 4 dalies reikalavimų.

Specialistų išvadomis nustatyta, kad J. V. sodyboje rasta ir paimta medžiaga yra narkotinė medžiaga – kanapės (ir jų dalys), kurios buvo įrašytos į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 5 patvirtintą narkotinių ir psichotropinių medžiagų, draudžiamų vartoti medicinos tikslams, sąrašą, galiojusį nusikalstamos veikos padarymo metu (1 t., b. l. 32-35, 72-73, 108-109). Minėtas sąrašas buvo pakeistas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2013 m. gruodžio 30 d įsakymu Nr. V-1253 (pakeitimai įsigaliojo nuo 2014 m. sausio 1 d.), nurodant, kad narkotinė medžiaga, draudžiama vartoti medicinos tikslams, yra kanapės (antžeminės dalys). Teisminio nagrinėjimo metu paskyrus ekspertizę buvo patikrintos nuteistojo ir jo gynėjo keliamos abejonės, ar J. V. inkriminuotame narkotinės medžiagos kiekyje nebuvo kanapių šaknų, tuo pačiu buvo patikrintos keliamos abejonės, ar narkotinės medžiagos buvo tinkamai pasvertos. Atlikus ekspertizę nustatyta, kad specialisto išvadose nurodyta narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių) masė yra teisinga, o kanapių šaknų J. V. inkriminuotame narkotinės medžiagos kiekyje nerasta, viena kanapės augalo šaknis rasta kanapėse (ir jų dalyse), kurios J. V. neinkriminuotos (4 t., b. l. 119-120). Ekspertizę atlikusi R. J. ekspertizės išvadas patvirtino ir apklausta teismo posėdyje. Be to, atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą dėl pluoštinių kanapių auginimo, J. V. sodyboje rastos kanapės (ir jų dalys) buvo ištirtos papildomai, siekiant nustatyti rastose kanapėse (ir jų dalyse) esančios veikliosios medžiagos – tetrahidrokanabinolio kiekį tam, kad būtų galima nustatyti, ar tai narkotinio tipo kanapės, draudžiamos vartoti medicinos tikslams, ar pluoštinės kanapės, kuriose tetrahidrokanabinolio kiekis neviršija 0,2 proc. Pagal specialistų išvadas J. V. inkriminuotos tik tos kanapės (ir jų dalys), kuriose tetrahidrokanabinolio kiekis viršija 0,2 proc. ir kurios yra pripažįstamos narkotine medžiaga (1 t., b. l. 44-45, 79-80, 112-113), o dėl kitų kanapių (ir jų dalių), kuriose minėta tetrahidrokanabinolio norma nebuvo viršyta, taip pat policijos pareigūnų J. V. sodybos apžiūros metu rastų augančių kanapių, kurios buvo išrautos, o po to sudžiovintos, J. V. kaltinimai nebuvo pareikšti. Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintas Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijas kanapių (ir jų dalių) labai didelis kiekis yra daugiau kaip 2 500 g, tuo tarpu J. V. sodyboje rasta narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių) bendra masė yra 3 250,44 g.

Nors nuteistasis J. V. ir jo gynėjas ginčijo atliktų specialių tyrimų rezultatus dėl tetrahidrokanabinolio kiekio rastose kanapėse (jų dalyse), tačiau teisėjų kolegija neturi objektyvaus pagrindo abejoti atliktų tyrimų patikimumu ir jų metu nustatytų duomenų teisingumu. Nuteistasis ir jo gynėjas nei bylą nagrinėjant teisme, nei apeliaciniame skunde iš esmės nenurodė jokių aplinkybių, kurios sukeltų pagrįstų abejonių, ar tyrimų metu buvo laikytasi nustatytų procedūrų. Vien subjektyvus, niekuo nepagrįstas nesutikimas su tyrimų rezultatais nesudaro pagrindo abejoti specialistų išvadų teisingumu. Bylą nagrinėjant teisme apklausti tyrimus atlikę A. Ž., S. K., R. J. paaiškino, kad visi tyrimai buvo atlikti vadovaujantis patvirtintomis metodikomis, atliekant tyrimus naudota tik sertifikuota įranga. Specialistai paaiškino, jog tyrimų metu naudotiems dujų chromotografams metrologinė patikra nėra atliekama, bet jie yra sertifikuoti ir periodiškai kalibruojami. Todėl nėra jokio pagrindo manyti, kad J. V. sodyboje rastose kanapėse (ir jų dalyse) galėjo būti neteisingai nustatytas tetrahidrokanabinolio kiekis.

Pažymėtina, jog J. V. nėra inkriminuotos tokios alternatyvios veikos kaip narkotinių medžiagų įgijimas ar gabenimas. Būtent su šiomis veikomis susijęs pagrįstai pirmosios instancijos teismo atmestas nuteistojo ir jo gynėjo prašymas dėl daktiloskopinės ekspertizės, kuri neva leistų nustatyti, kas atgabeno į J. V. sodybą narkotines medžiagas. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad pats J. V. nebuvo nuoseklus aiškindamas galimą kanapių (jų dalių) atsiradimą sodyboje. Viena vertus, nuteistasis kategoriškai tvirtino, jog visos rastos kanapės yra A. A., kuris prieš keletą metų laikinai gyveno sodyboje, o kanapes naudojo kaip vaistažoles, bet taip pat J. V. neneigė ir pats naudodavęs aplink sodybą augančias kanapes, tik, kaip pats teigė, kanapes naudojo pirties procedūroms. Be to, nors apklausiamas A. A. ir nurodė kanapes palikęs būtent tose vietose, kur jos buvo rastos, tačiau neigė jas dėjęs į maišelius ar dėžutes, o dalis rastų narkotinių medžiagų buvo sudėtos dėžutėse ar maišeliuose.

Kita vertus, net pripažįstant esant nepaneigtą nuteistojo J. V. ir liudytojo A. A. versiją, jog būtent A. A. paliko dalį narkotinių medžiagų J. V. sodyboje, tai savaime nepaneigia J. V. baudžiamosios atsakomybės už šių medžiagų neteisėtą laikymą. Neteisėtas narkotinių ar psichotropinių medžiagų laikymas baudžiamojo įstatymo prasme aiškinamas kaip šių medžiagų buvimas kaltininko žinioje nepriklausomai nuo jų buvimo vietos (su savimi, patalpoje, slėptuvėje ar kitose vietose) ar turėjimo laiko, taip pat nepriklausomai nuo to, ar pats kaltininkas šias medžiagas pagamino, įgijo, atsigabeno ir pan. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje yra pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad J. V. žinojo apie jo sodyboje rastas narkotines medžiagas bei sąmoningai šias medžiagas ten laikė.

Tiek pirmosios instancijos teisme apklaustų asmenų (J. B., N. M., U. Š., R. U., E. Š., I. S., R. R., N. P.), tiek apeliacinės instancijos teisme nuteistojo ir jo gynėjo prašymu apklausto renginį J. V. sodyboje organizavusio D. W. parodymai nepaneigia J. V. inkriminuotos veikos. Priešingai visi šie asmenys nurodė nematę, kad kas kitas būtų į J. V. sodybą atsinešęs procesinių veiksmų metu paimtas kanapes (ir jų dalis). Reikšmingų bylai duomenų buvo gauta vykdant Ukmergės rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 31 d. nutartimi sankcionuotą J. V. telefoninių pokalbių pasiklausymą. Užfiksuotame 2012 m. liepos 31 d. 18.00.19 val. telefoninio pokalbio metu J. V. klausinėjo U. Š. apie policijos pareigūnų atliktą pirminę kratą, kur buvo rastos kanapės (ir jų dalys), po to nurodė, kad kanapės yra silpnos („slabnos“) ir buvo laikomos ilgą laiką („ten du metus guli“), taip pat prašė išrauti ir sunaikinti augančias kanapes (1 t., b. l. 121-123). 2012 m. rugpjūčio 1 d. 11.55.47 val. telefoninio pokalbio metu J. V. teiravosi R. U., ar šis negalėtų užlipti į palėpę („antrą aukštą“), kur yra kanapių (jų dalių) („senos vantos“) ir kurias reikėtų sudeginti (1 t., b. l. 124). Šių telefoninių pokalbių J. V. neneigė, bet juos aiškino tuo, kad tik norėjo paraginti renginio organizatorius sunaikinti draudžiamas medžiagas, jei tokių būtų sodyboje. Vis dėlto iš telefoninių pokalbių turinio akivaizdu, kad J. V. domisi ne renginio organizatorių ar dalyvių tariamai atsineštomis narkotinėmis medžiagomis, apie kurių buvimą, nuteistojo teigimu, jis nieko nežinojo. Kaip galima suprasti iš telefoninių pokalbių, J. V. tiksliai žino, kuriose vietose yra kanapės (ir jų dalys), kiek laiko jos ten laikomos, iš ko galima spręsti, kad J. V. žinojo apie sodyboje esančias kanapes (ir jų dalis). Nors pokalbio metu J. V. kanapes (jų dalis) įvardijo silpnomis, bet atsižvelgiant į tai, kad prašė jas sunaikinti, nekyla abejonių dėl to, kad nuteistasis suvokė, jog kanapės (ir jų dalys) yra narkotinė medžiaga, už kurios disponavimą gresia baudžiamoji atsakomybė. Taip pat nekyla abejonių ir dėl to, kad J. V. suvokė sodyboje laikantis labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – kanapių (jų dalių). Prašydamas sunaikinti palėpėje buvusias kanapes (ir jų dalis) J. V. akivaizdžiai siekė sušvelninti savo baudžiamąją atsakomybę, kadangi palėpėje buvo rasta 1 352 g kanapių (ir jų dalių), šis kiekis sudaro daugiau nei trečdalį visų J. V. inkriminuotos narkotinės medžiagos bei iš esmės nulėmė veikos kvalifikavimą pagal BK 260 straipsnio 3 dalį. Apklausiamas teisme J. V. paaiškino, kad kanapių anksčiau nesunaikino dėl apsileidimo, taip iš esmės pripažindamas, jog žinojo apie sodyboje esančią narkotinę medžiagą – kanapes (ir jų dalis).

Liudytoja R. L. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme parodė, kad renginio metu jai ir dar keliems asmenims būnant pirties pastate, prie jų priėjo J. V. ir pasiūlė parūkyti „žolės“, ištraukė iš plastikinės dėžutės gumulėlį ir davė jį vienam iš kartu buvusių asmenų, iš šio gumulėlio buvo susukta cigaretė, kurią visi paeiliui rūkė. R. L. kategoriškai patvirtino, kad tai buvo „žolė“, t. y. narkotinė medžiaga – kanapės. Dėl šių aplinkybių liudytoja buvo nuosekli tiek duodama parodymus ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, taip pat šias aplinkybes R. L. patvirtino ir akistatos su J. V. metu (2 t., b. l. 17-18). Nors R. L. ikiteisminio tyrimo metu neatpažino J. V. iš pateiktos nuotraukos, bet duodama parodymus aiškiai įvardijo, kad narkotinės medžiagos jai davė „sodybos šeimininkas J.“, taip pat akistatos metu įvardijo J. V. kaip davusį jai narkotinių medžiagų, tą patį R. L. patvirtino ir teisme. Jokių duomenų, dėl kurių būtų galima abejoti liudytojos patikimumu, byloje nėra. Vien tai, kad R. L. vartojo narkotines medžiagas nesudaro pagrindo abejoti šios liudytojos parodymais. J. V. ir kitų apklaustų asmenų teiginių, kad R. L. neva pati platino narkotines medžiagas ir duodama parodymus apie J. V. tik siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės, jokie duomenys byloje nepatvirtina. Priešingai nei nurodo apeliantas, baudžiamojo proceso įstatymas nustatant bylai reikšmingas aplinkybes nedraudžia remtis liudytojo, kad ir vienintelio, parodymais. BPK 301 straipsnio 2 dalyje numatytas draudimas pagrįsti nuosprendį vien liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais. Tuo labiau kad kiti byloje apklausti asmenys liudytojos R. L. parodymų nepaneigė. Sutiktina su apeliantu, kad daugiau nei vienas iš byloje apklaustų asmenų be R. L. nenurodė matę sodyboje vykusio renginio metu J. V. disponuojant narkotinėmis medžiagomis, bet tai savaime nepaneigia liudytojos R. L. parodymų, kadangi nei vienas iš byloje apklaustų asmenų nenurodė buvę kartu su R. L., kai J. V. davė R. L. ir kartu su ja buvusiems asmenims narkotinės medžiagos, be to, visi apklausti asmenys J. V. matė tik trumpą laiko tarpą ir negali nei patvirtinti, nei paneigti jo veiksmų viso renginio metu.

Dėl J. V. inkriminuoto narkotinių medžiagų – kanapių (ir jų dalių) platinimo pažymėtina, kad pagal bylos duomenis neabejotinai nustatytas tik vienas aukščiau aptartas J. V. kanapių (ir jų dalių) platinimo epizodas, nors J. V. sodyboje buvo nustatyta ir daugiau narkotinių medžiagų vartojusių asmenų. Kadangi liudytoja R. L. tik iš toliau matė, kad J. V. buvo priėjęs ir prie kitų renginio dalyvių, todėl negali tiksliai pasakyti, ar ir kitiems renginio dalyviams J. V. kažką davė, o jei davė, ar tai buvo ta pati narkotinė medžiaga, kurią davė R. L. ir kartu su ja buvusiems asmenims.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad J. V. ne tik žinojo apie sodyboje esančias kanapes (ir jų dalis), bet ir suvokė, kad tai yra narkotinė medžiaga ir kad jos kiekis yra labai didelis, tačiau sąmoningai narkotinę medžiagą laikė sodyboje, o taip pat nenustatytą dalį šios medžiagos išplatino R. L. ir kitiems su ja buvusiems asmenims, t. y. nusikalto veikdamas tiesiogine tyčia, todėl J. V. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 3 dalį.

Taip pat apeliaciniame skunde nesutinkama su J. V. paskirta bausme, ji vertinama kaip per griežta, prašoma papildomai atsižvelgti į pernelyg ilgą proceso trukmę.

Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Įvertinus visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, motyvuotai parenkama švelnesnė ar griežtesnė bausmės rūšis, taip pat skiriamos bausmės dydis, skaičiuojant nuo jos vidurkio. Tačiau ne visada laikantis bendrųjų bausmės skyrimo taisyklių galima paskirti bausmė yra proporcinga ir teisinga, atitinkanti padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą, todėl baudžiamajame įstatyme yra numatyti atvejai, kai teismas gali paskirti švelnesnę bausmę nei numatyta straipsnio sankcijoje.

BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatyta vienintelė bausmė – laisvės atėmimas nuo 10 iki 15 metų. Skundžiamu nuosprendžiu J. V., pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, pagal BK 260 straipsnio 3 dalį buvo paskirta 5 metų laisvės atėmimo bausmė. Apeliacinių skundų dėl nepagrįsto BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo nėra paduota, taigi, iš esmės byloje nėra ginčo, kad sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas J. V. aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta sąlygų taikyti BK 62 straipsnio nuostatoms, todėl skirdamas nuteistajam švelnesnę bausmę nei numatyta sankcijoje pirmosios instancijos teismas vadovavosi BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis. Nors teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamoje byloje yra pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, bet skundžiamame nuosprendyje BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas nėra tinkamai motyvuotas, iš esmės apsiribota tik aplinkybių, apibūdinančių J. V. asmenybę, išdėstymu, kas lėmė neteisingos bausmės J. V. paskyrimą.

BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-432/2014, 2K-186-942/2015). Bausmės švelninimas BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu gali būti pagrįstas tik išimtinėmis aplinkybėmis, rodančiomis, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-512/2013, 2K-252/2014, 2K-447/2014, 2K-361/2014, 2K-P-89/2014 ir kt.).

Sutiktina su apeliantu, jog teismų praktikoje atsižvelgiant į įmanomai trumpiausio baudžiamojo proceso laiko reikalavimo pažeidimo aplinkybes, pernelyg ilga proceso trukmė gali būti pripažįstama išimtine aplinkybe, kurios pagrindu gali būti skiriama švelnesnė bausmė vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi. Tačiau galimybė švelninti bausmę dėl baudžiamojo proceso trukmės siejama ne su formaliu proceso ilgumu, bet su konkrečios bylos aplinkybėmis nepagrįsta pernelyg ilga jo trukme. Tuo tarpu apeliaciniame skunde pernelyg ilga proceso trukmė siejama tik su proceso trukme neatsižvelgiant į bylos aplinkybes. Ikiteisminis tyrimas byloje pradėtas 2012 m. liepos 30 d., byla su kaltinamuoju aktu į Vilniaus apygardos teismą perduota 2014 m. sausio 23 d., skundžiamas nuosprendis priimtas 2016 m. balandžio 29 d. Taigi, iš viso byloje procesas nuo ikiteisminio tyrimo pradėjimo iki J. V. nuteisimo truko 3 metus ir 9 mėnesius, dar kiek daugiau nei pusę metų byla buvo nagrinėjama apeliacine tvarka. Teisėjų kolegijos nuomone, pati savaime baudžiamojo proceso trukmė nėra per ilga, be to, bylos aplinkybės taip pat nesudaro pagrindo baudžiamojo proceso trukmės vertinti kaip pernelyg ilgos. Atsižvelgtina į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo paskirti net keli specialių žinių reikalaujantys tyrimai, iš pradžių tam, kad nustatyti, kokios narkotinės ar psichotropinės medžiagos buvo rastos J. V. sodyboje, po to papildomai tam, kad būtų nustatytas veikliosios medžiagos kiekis rastose kanapėse (ir jų dalyse), šie tyrimai užsitęsė (užduotys suformuluotos 2012 m. rugpjūčio 7 d., specialisto išvados gautos 2013 m. vasario ir balandžio mėnesiais, papildomos užduotys suformuluotos 2013 m. birželio 26 d., specialisto išvados gautos 2013 m. rugsėjo ir spalio mėnesiais), tenkinus nuteistojo ir jo gynėjo prašymus rastų narkotinių medžiagų ekspertizė buvo paskirta ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Jokių nepagrįstų delsimų baudžiamojo proceso metu nenustatyta, priešingai, byloje buvo imamasi visų priemonių ne tik tam, kad byla būtų kuo greičiau išnagrinėta, bet ir siekiant visapusiškai išnagrinėti bylos aplinkybes – tenkinus nuteistojo ir jo gynėjo prašymus buvo atliekami papildomi procesiniai veiksmai ne tik ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, bet papildomas įrodymų tyrimas buvo atliktas ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Todėl J. V. švelninti bausmės dėl pernelyg ilgos proceso trukmės nėra pagrindo.

Kita vertus, teisėjų kolegijos nuomone, byloje nustatytų aplinkybių, apibūdinančių J. V. ir jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, visumos vertinimas sudaro pagrindą išvadai, jog pačios griežčiausios bausmės – laisvės atėmimo paskyrimas J. V. neatitinka padaryto nusikaltimo ir nuteistojo asmenybės, yra neproporcingas ir aiškiai prieštarauja teisingumo principui.

J. V. nuteistas už labai sunkų tyčinį nusikaltimą, padarytą tiesiogine tyčia. Nors nusikaltimas yra susijęs su neteisėtu disponavimu labai dideliu kiekiu narkotinės medžiagos, tačiau jo pavojingumas visuomenei yra mažesnis nei rūšinio tokio pobūdžio nusikaltimo, kadangi narkotinę medžiagą J. V. laikė neturėdamas tikslo jos platinti, ši medžiaga buvo neteisėtai laikoma net kelerius metus, bet nebuvo nustatyta jokių jos platinimo atvejų, išskyrus pavienį neatlygintiną kanapių (ir jų dalių) perdavimą R. L.. J. V. atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Nuteistasis charakterizuojamas išimtinai teigiamai tiek ankstesnėje darbovietėje (4 t., b. l. 49), tiek dabartinėje (4 t., b. l. 48), anksčiau neteistas (3 t., b. l. 3), psichiatrijos ir priklausomybės ligų įskaitoje neįrašytas (3 t., b. l. 10-12), yra senyvo amžiaus, turi sveikatos problemų – diagnozuota pirminė arterinė hipertenzija, lėtinė smegenų išemija, podagra, kartojasi depresijos epizodai, nuolat vartoja vaistus (4 t., b. l. 133). Iš nurodytų aplinkybių matyti, kad padarytas nusikaltimas yra atsitiktinis, tai nebuvo dėsninga J. V. ankstesnio elgesio pasekmė.

Atsižvelgiant į aptartą aplinkybių, apibūdinančių J. V. asmenybės ir jo padaryto nusikaltimo pavojingumą, visumą, daroma išvada, kad šiuo atveju tokia griežta bausmė kaip realus laisvės atėmimas neatitinka proporcingumo ir teisingumo principų, yra aiškiai per griežta ir nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, todėl skundžiamas nuosprendis keičiamas BPK 328 straipsnio 2 punkto pagrindu dėl neteisingai paskirtos bausmės, paskiriant J. V. laisvės apribojimo bausmę.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 29 d. nuosprendį pakeisti.

J. V. pripažintam kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalį ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirti laisvės apribojimą dvejiems metams, įpareigojant būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.