Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Egidijos Tamošiūnienės ir Egidijaus Žirono,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens A. Š. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 26 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. eB2-2688-345/2018, kuria atsakovės individualios įmonės „Namų teisininkas“ bankroto byloje patvirtintas patikslintas kreditorės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos finansinis reikalavimas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Atsakovės bankrutavusios individualios įmonės (toliau – BIĮ) „Namų teisininkas“ bankroto byloje buvo patvirtintas kreditorės Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – VMI) 16 009,22 Eur finansinis reikalavimas. BIĮ „Namų teisininkas“ bankroto administratorė MB „Penktas šansas“ kreipėsi į teismą su prašymu tvirtinti patikslintą (sumažėjusį) VMI kreditorinį reikalavimą, kurio dydis 13 685,58 Eur.Kreditorė VMI nurodė, kad jos finansinis reikalavimas yra sumažėjęs iki 13 685,58 Eur, o po bankroto bylos atsakovei iškėlimo atsakovės vardu sumokėtos įmokos (VMI gautos įplaukos) už 475,26 Eur sumą yra nesugretintos. Suinteresuotas asmuo A. Š. (IĮ „Namų teisininkas“ savininkė) su bankroto administratorės prašymu dėl VMI finansinio reikalavimo tvirtinimo nesutiko, nurodydama, kad atsakovės įsiskolinimas VMI niekada nesiekė 16 009,22 Eur, nes atsakovė vykdė atsiskaitymus su VMI, kad dalis sumokėtų įmokų nėra sugretinta, kad dėl dalies mokestinių nepriemokų pagal 2010 metais ir 2012 metais priimtus VMI sprendimus išieškojimo buvo pasibaigęs Mokesčių administravimo įstatyme (toliau - MAĮ) nustatytas senaties terminas.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2018 m. vasario 26 d. nutartimi atsakovės BIĮ „Namų teisininkas“ bankroto byloje patvirtino antros eilės kreditorės VMI patikslintą 13 685,58 Eur dydžio finansinį reikalavimą. Teismas, be kita ko, nurodė, kad suinteresuoto asmens A. Š. po atsakovės bankroto bylos iškėlimo VMI sumokėtų 475,26 Eur dydžio įmokų suma turi būti įskaityta VMI kreditorinio reikalavimo dengimui. Teismas nustatė, kad VMI viršininko 2010 m. lapkričio 8 d., 2012 m. kovo 22 d. ir 2012 m. spalio 31 d. sprendimai išieškoti mokestinę nepriemoką (kaip vykdomieji dokumentai) iš skolininkės IĮ „Namų teisininkas“ buvo perduoti vykdyti antstoliui, kuris tuos sprendimus 2015 m. lapkričio 25 d. grąžino išieškotojai su išieškojimo negalimumo aktais. Teismas nurodė, kad VMI sprendimus antstolis vykdė iki bankroto bylos skolininkei iškėlimo. 2016 m. kovo 31 d. įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl bankroto bylos skolininkei iškėlimo, mokestinės prievolės buvo sustabdytos ir nepriemokų išieškojimo senatis nutrūko (MAĮ 108 straipsnio 1 dalies 4 punktas), todėl nepriemokų priverstinio išieškojimo senatis netaikoma.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskiruoju skundu suinteresuotas asmuo A. Š. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 26 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Nutartis neatitinka faktinių aplinkybių, teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas. Teismas iš VMI neišreikalavo atsakovės skolos šiai kreditorei apskaičiavimą patvirtinančių dokumentų, apsiribodamas tik VMI atstovės žodiniu paaiškinimu dėl skolos dydžio bylos nagrinėjimo dieną. Po bankroto bylos atsakovei iškėlimo į valstybės biudžetą buvo sumokėta dar 475,26 Eur įmokų, tačiau ši suma nėra įskaityta kaip atsakovės įsiskolinimo grąžinimas. Nagrinėjant bankroto administratoriaus prašymą dėl VMI finansinio reikalavimo patikslinimo, teismas visiškai nepasisakė dėl galimumo įskaityti įmokėtus 475,26 Eur ir šia suma sumažinti atsakovės įsiskolinimą biudžetui. Teismas nepagrįstai atsisakė taikyti senaties terminą daliai VMI finansinio reikalavimo. Ieškinio senatį nutraukia ieškinio pareiškimas, taip pat skolininko veiksmai, liudijantys, kad jis pripažįsta prievolę. Draudimas po bankroto bylos skolininkei iškėlimo vykdyti visas jos finansines prievoles neturi nieko bendro su ieškinio senaties termino nutraukimu. Pagal VMI 2010 m. lapkričio 8 d. sprendimą, 2012 m. kovo 22 d. sprendimą ir 2012 m. spalio 31 d. sprendimą dėl mokestinės nepriemokos ši institucija nepasinaudojo teise pakartotinai kreiptis dėl tos nepriemokos likučių išieškojimo, todėl suėjus išieškojimo senaties terminui prarado reikalavimo teisę į 2 408,75 Eur sumą.Teismas nepasisakė dėl CPK 631 straipsnio 3 dalies taikymo galimumo sprendžiant šį ginčą. Kreditorė VMI atsiliepime į atskirąjį skundą prašo tenkinti apeliantės skundą ir panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 26 d. nutartį. VMI sutinka su atskiruoju skundu dėl sumažėjusios atsakovės mokestinės nepriemokos. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas tokiais argumentais:VMI informavo atsakovės bankroto administratorę apie 475,26 Eur įmokų sumą, kuri buvo gauta po bankroto bylos atsakovei iškėlimo, ir kuri yra nesugretinta. Atsižvelgiant į tai, kad bankrutuojančiai ar bankrutavusiai įmonei priklausantį turtą bei lėšas imperatyviai kontroliuoja tik bankroto administratorius, todėl prašymą minėtas įmokas įskaityti kreditoriniam reikalavimui padengti turėtų teikti teismo paskirtas bankroto administratorius, kuris atsakingas už įmonės lėšas.Kreditorei VMI 2018 m. vasario 17 d. BIĮ „Namų teisininkas“ vardu buvo sumokėta 900 Eur suma, kas lemia kreditorinio reikalavimo sumažėjimą. Išnagrinėjus bylą pirmosios instancijos teisme, apie šią sumą nebuvo žinoma, kadangi gautų įmokų sutvarkymas užima laiko. 2018 m. kovo 6 d. VMI pateikė atsakovės bankroto administratorei patikslintą kreditorinį reikalavimą dėl 12 785,58 Eur sumos.Nėra pagrindo sutikti su atskirajame skunde pateiktais argumentais dėl priverstinio išieškojimo senaties termino taikymo apeliantės nurodytiems VMI sprendimams. VMI inicijavo bankroto bylos atsakovei iškėlimą ir Vilniaus apygardos teisme iškėlus bankroto bylą, 2016 m. kovo 31 d. buvo sustabdytos atsakovės prievolės. Vadovaujantis MAĮ 108 straipsnio 1 dalies 4 punktu, mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senatis nutrūksta, todėl nėra pagrindo taikyti MAĮ 107 straipsnio nuostatų dėl mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atsakovės BIĮ „Namų teisininkas“ bankroto byloje patvirtintas patikslintas kreditorės VMI finansinis reikalavimas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teisėjų kolegija sprendžia vadovaudamasi atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių apskųstos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Kreditorė VMI kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė naujus įrodymus: 2017 m. rugsėjo 18 d. rašto dėl informacijos pateikimo kopiją, 2017 m. gruodžio 11 d. rašto dėl finansinio reikalavimo pateikimo patikslinimo kopiją, 2018 m. kovo 6 d. rašto dėl finansinio reikalavimo pateikimo patikslinimo kopiją. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nagrinėjamoje byloje vyraujantį viešąjį interesą, kreditorės naujai pateiktus dokumentus priima ir vertina bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (CPK 314 straipsnis). Į bylą pateikti nauji įrodymai kartu su atsiliepimu į atskirąjį buvo išsiųsti apeliantei, prieštaravimų dėl jų priėmimo iki bylos nagrinėjimo pradžios nebuvo gauta.

Dėl esminių faktinių aplinkybių ir ginčo esmės

CPK 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bankroto bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas kitų įstatymų. Bankroto bylų nagrinėjimas reglamentuojamas Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ), o kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą ir kt., taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja nurodyto įstatymo nuostatoms (ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalis). Kreditorių reikalavimų tikslinimai, susiję su bankroto procesu (nesumokėti mokesčiai, kitos privalomosios įmokos, įsiskolinimai atleistiems darbuotojams), tvirtinami teismo nutartimi, iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos (ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalis). Kreditorių reikalavimų tikslinimo institutas išsamiai išaiškintas teismų praktikoje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad kreditoriaus reikalavimų tikslinimas reiškia naują reikalavimo tikrinimą, įsiteisėjusios nutarties peržiūrėjimą, ekonomines ir laiko sąnaudas, todėl bankroto bylą nagrinėjantis teismas turėtų siekti, kad kreditoriaus reikalavimo pagrįstumas ir dydis būtų nustatyti jo tvirtinimo stadijoje, o reikalavimų tikslinimo institutas taikomas tais atvejais, kai šioje stadijoje tam tikrų aplinkybių nustatyti protingomis pastangomis neįmanoma ar kai jos pasikeičia po reikalavimo patvirtinimo. Tai padėtų užtikrinti bankroto procedūrų sklandumą, kreditorių reikalavimų tenkinimo proporcijų stabilumą, išvengti atlikto reikalavimų tenkinimo koregavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2011).Minėtas teisinis reguliavimas suponuoja išvadą, jog bankroto byloje patvirtinus įmonės kreditorių sąrašą bei jų finansinių reikalavimų dydį, teismas turi teisę tikslinti (sumažinti, padidinti) kreditoriaus finansinio reikalavimo dydį arba išbraukti kreditorių iš kreditorių sąrašo iki nutarties dėl bankroto bylos nutraukimo ar sprendimo likviduoti įmonę priėmimo, jog ĮBĮ 26 straipsnyje nurodytų galimų kreditorinių reikalavimų patikslinimų sąrašas, vadovaujantis aukščiau nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nėra baigtinis.Iš bylos duomenų nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartimi IĮ „Namų teisininkas“ iškelta bankroto byla, įmonės bankroto administratore paskirta MB „Penktas šansas“. Nutartis iškelti bankroto bylą įsiteisėjo 2016 m. kovo 31 d. Teismo 2016 m. birželio 8 d. nutartimi patvirtintas įmonės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, į kurį įtrauktas ir kreditorės VMI 16 009,22 Eur finansinis reikalavimas. Nurodyta nutartis patvirtinti įmonės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą yra įsiteisėjusi. Teismo 2017 m. vasario 7 d. nutartimi nuspręsta taikyti supaprastintą įmonės bankroto procesą, o 2017 m. balandžio 12 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugsėjo 1 d. nutartimi, tenkindamas bankroto administratorės prašymą, išbraukė iš įmonės kreditorių sąrašo VSDFV Vilniaus skyrių ir UAB „Omnitel“ (AB „Telia“) bei patikslintame kreditorių sąraše nurodė kreditorę VMI su 16 009,22 Eur finansiniu reikalavimu. Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. spalio 24 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 1 d. nutarties dalį, kuria fiksuotas VMI 16 009,22 Eur finansinis reikalavimas, panaikino ir perdavė šį klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Lietuvos apeliacinis teismas nurodė pakartotinio klausimo nagrinėjimo eigoje nustatyti tikslų VMI finansinio reikalavimo dydį, atsižvelgiant į buvusios įmonės savininkės argumentus ir duomenis dėl dalinio atsiskaitymo, išsiaiškinti kreditorės poziciją dėl jos finansinio reikalavimo bei įvertinti įmonės savininkės argumentus dėl išieškojimo senaties taikymo. Grąžinus VMI patikslinto finansinio reikalavimo tvirtinimo klausimą iš naujo spręsti pirmosios instancijos teisme, atsakovės BIĮ „Namų teisininkas“ bankroto administratorė teismui pateikė prašymą patvirtinti patikslintą kreditorės 13 685,58 Eur finansinį reikalavimą. Bankroto administratorė nurodė, kad po bankroto bylos iškėlimo kreditorei buvo sumokėta 475,26 Eur suma, dėl kurios sugretinimo (įskaitymo į finansinį reikalavimą) kilo ginčas, todėl ši suma turėtų būti grąžinta į bankrutavusios įmonės sąskaitą. Pirmosios instancijos teismas apskųstąja nutartimi bankroto administratorės prašymą patenkino – BIĮ „Namų teisininkas“ bankroto byloje patvirtino patikslintą 13 685,58 Eur dydžio kreditorės VMI finansinį reikalavimą. Teismas nepagrįstais pripažino suinteresuoto asmens A. Š. (buvusios įmonės savininkės) argumentus dėl kreditorės finansinio reikalavimo mažinimo po bankroto bylos iškėlimo sumokėta 475,26 Eur suma bei dėl išieškojimo senaties termino pabaigos ir ieškinio senaties taikymo. Suinteresuotas asmuo A. Š. (apeliantė), nesutikdama su apskųstąja nutartimi, atskiruoju skundu prašo ją panaikinti ir perduoti finansinio reikalavimo tvirtinimo klausimą iš naujo spręsti pirmosios instancijos teismui. Bylos apeliacinio nagrinėjimo metu paaiškėjo, kad Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 21 d. nutartimi buvo patenkintas vėlesnis BIĮ „Namų teisininkas“ bankroto administratorės prašymas – kreditorės VMI finansinis reikalavimas sumažintas A. Š. sumokėta 900 Eur suma iki 12 785,58 Eur dydžio. Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO padaryta žyma patvirtina, kad ši teismo nutartis įsiteisėjo. Teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamoje byloje pagal atskirojo skundo argumentus vertinant apskųstosios 2018 m. vasario 26 d. nutarties teisėtumą, dabartiniu metu (vėliausiai) patvirtinto VMI finansinio reikalavimo dydis laikytinas atitinkančiu įsiteisėjusia 2018 m. kovo 21 d. nutartimi fiksuotą finansinio reikalavimo sumą. Tokio vertinimo sąlygą lemia BIĮ „Namų teisininkas“ bankroto byloje susiklosčiusi specifinė situacija, kuomet vėlesne (šio apeliacinio proceso metu įsiteisėjusia) teismo nutartimi vėlgi buvo patikslintas (sumažintas) VMI finansinis reikalavimas, kuris buvo koreguotas ankstesne nutartimi, esančia šios apeliacijos objektu.

Dėl VMI finansinio reikalavimo mažinimo 475,26 Eur suma

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantė (buvusi BIĮ „Namų teisininkas“ vadovė) po bankroto bylos atsakovei iškėlimo į VMI sąskaitą sumokėjo 475,26 Eur įmokų (2016 m. balandžio 20 d. – 23,01 Eur; 2016 m. gegužės 24 d. – 42,94 Eur; 2016 m. rugpjūčio 16 d. – 111,22 Eur; 2017 m. kovo 20 d. - 77,52 Eur; 2016 m. balandžio 7 d. - 220,57 Eur). Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad apeliantė šias lėšas pervedė įmonės (atsakovės) kreditorei, tokiu būdu vykdydama įmonės prievolę ir siekdama kreditorės finansinio reikalavimo sumažinimo. Taigi proceso dalyvių neginčijama, kad BIĮ „Namų teisininkas“ vardu į VMI sąskaitą yra sumokėta 475,26 Eur suma, kuri šiuo metu dar nėra įskaityta į įmonės įsiskolinimo dengimą ir atitinkamai į kreditorės finansinį reikalavimą. Tiek atsakovės bankroto administratorė, tiek kreditorė (mokesčių administratorė) laikosi iš esmės tapačios pozicijos, pagal kurią apeliantės sumokėtų lėšų nėra galimybės įskaityti į kreditorės finansinio reikalavimo sumą be vienintelio įmonės vardu teisėtai veikiančio asmens – bankroto administratorės išreikštos valios, taip pat ir dėl tos priežasties, jog tos įmokos į kreditorės sąskaitą sumokėtos pažeidžiant bankrutuojančiam asmeniui taikomą draudimą vykdyti prievoles (taigi – ir atsiskaitymus). Apeliantė atskirajame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl galimumo įskaityti įmokėtus 475,26 Eur ir šia suma sumažinti atsakovės įsiskolinimą biudžetui. Teisėjų kolegija iš esmės pritaria apeliantės teiginiui, jog įmonės savininkės sumokėtų lėšų suma, skirta įmonės prievolei vykdyti, turėtų būti sumažintas kreditorės VMI finansinis reikalavimas. Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčas dėl nurodytų įmokų paskirties ir jų panaudojimo kreditorės finansinio reikalavimo daliniam tenkinimui iškilo beveik prieš metus ir tiek laiko nebuvo iš esmės sprendžiamas. Iš tiesų, įstatyme yra norma, draudžianti, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas). Visgi toks draudimas taikytinas įmonei, kuriai iškelta bankroto byla, nors nagrinėjamu atveju mokėjimai buvo atlikti už įmonę, t. y. trečiasis asmuo vykdė skolininko prievolę kreditoriui (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.50 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 6.50 straipsnio 2 dalį kreditorius negali priimti prievolės įvykdymo iš trečiojo asmens, jeigu skolininkas pranešė kreditoriui prieštaraująs tokiam įvykdymui, išskyrus šio kodekso 6.51 straipsnio 1 dalyje numatytą atvejį. CK 6.51 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tuo atveju, jeigu kreditorius nukreipė ieškojimą į skolininko turtą, tai tretieji asmenys, kurie dėl tokio išieškojimo gali netekti tam tikrų teisių į tą turtą, gali patenkinti kreditoriaus reikalavimą. Tokia pat teisė priklauso valdančiam turtą asmeniui, jeigu šis dėl išieškojimo gali prarasti turto valdymo teisę.Vertinant apeliantės veiksmų, kuriais mažinamas (iš dalies tenkinamas) kreditorės VMI finansinis reikalavimas, teisėtumą nutarties 21 punkte nurodyto teisinio reguliavimo kontekste, būtina atsižvelgti į tai, jog apeliantė yra BIĮ „Namų teisininkas“ savininkė. Individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo (Individualių įmonių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 2.50 straipsnio 4 dalies nuostatą, jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis (savininkas). Toks teisinis reguliavimas patvirtina, kad apeliantė yra asmeniškai suinteresuota įmonės prievolių įvykdymu tuo tikslu, kad įmonės kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimas nebūtų nukreiptas arba būtų kuo mažesne apimtimi nukreiptas į jos asmeninį turtą. Taigi analizuojamu atveju apeliantės veiksmai pagal nutarties 21 punkte išdėstytą teisinį reguliavimą yra iš esmės teisėti. Vertinant apeliantės veiksmus draudimo, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, vykdyti įmonės prievoles (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas) aspektu, būtina atsižvelgti į ne tik šios teisės normos turinį, bet ir į jos tikslą. Teisėjų kolegija pažymi, jog nurodyto draudimo paskirtis – užtikrinti kreditorių lygiateisiškumą įmonės bankroto proceso metu ir apriboti kreditoriams galimybę varžytis dėl įmonės turto. Tačiau iš atsakovės bankroto bylos duomenų nustatyta, kad šioje bankroto proceso stadijoje įmonė turi tik vieną kreditorę – VMI. Vadinasi, nėra grėsmės, jog trečiajam asmeniui vykdant prievolę už skolininką, bus pažeistas kreditorių lygiateisiškumo principas. Be to, šiuo atveju skolininko prievolė buvo vykdyta trečiojo asmens (įmonės savininkės) asmeninėmis lėšomis, todėl neiškyla ir bankrutavusios įmonės turto išsaugojimo problema. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog kreditorės ir bankroto administratorės įtarimai, jog apeliantė, pervedusi asmenines lėšas bankrutuojančios įmonės kreditoriaus finansinio reikalavimo daliniam tenkinimui, esą pažeidė ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte įtvirtintą draudimą, apeliacinės kontrolės metu nepasitvirtino. Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog bankroto administratorė, nurodydama į imperatyvų teisinį reguliavimą, neva draudžiantį trečiajam asmeniui vykdyti skolininko prievolę (tenkinti finansinį reikalavimą), yra nenuosekli. Iš bankroto bylos duomenų matyti, jog tokiu pačiu būdu (sumokėtomis asmeninėmis apeliantės lėšomis) buvo visiškai patenkinti kitų atsakovės kreditorių (VSDFV Vilniaus skyriaus ir UAB „Omnitel“) finansiniai reikalavimai, o po tokio finansinių reikalavimų patenkinimo, bankroto administratorei neprieštaraujant, bet priešingai – sutinkant ir prašant, nurodyti kreditoriai buvo išbraukti iš kreditorių sąrašo (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Iš esmės tokios pačios praktikos buvo laikytasi ir kreditorės VMI finansinio reikalavimo kitų korekcijų atveju. Teisėjų kolegija pažymi, jog jau po apskųstosios nutarties priėmimo įmonės savininkė kreditorei VMI sumokėjo 900 Eur įmoką ir šia suma kreditorės finansinis reikalavimas buvo sumažintas (žr. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 21 d. nutartį, priimtą BIĮ „Namų teisininkas“ bankroto byloje). Kolegijos vertinimu, nurodyta aplinkybė taipogi sudaro papildomas prielaidas nesutikti su bankroto administratorės pozicija, jog įmonės savininkė negali asmeninėmis lėšomis tenkinti įmonės kreditorių finansinių reikalavimų, ir su kreditorės pozicija, jog įmokos įskaitymas į finansinį reikalavimą visais atvejais priklauso tik nuo bankroto administratoriaus valios. Nustatyta, kad apeliantė 475,26 Eur sumą sumokėjo tiesiogiai kreditorei VMI, tokiu būdu siekdama kreditorės finansinio reikalavimo dalinio tenkinimo (sumažinimo) atsakovės bankroto byloje. Kreditorė, negalėdama ar nesutikdama priimti tokį prievolės įvykdymą, turėjo imtis priemonių šias įmokas grąžinti apeliantei (mokėtojai), tačiau to nepadarė. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų kitoje civilinėje byloje matyti, kad bankroto administratorė, teisme jau sprendžiant klausimą dėl ginčo sumos įskaitymo į VMI finansinį reikalavimą, kreipėsi į mokesčių administratorių prašydama šias lėšas (įmokas) pervesti į bankrutavusios įmonės sąskaitą. Tačiau kolegija neturi duomenų, patvirtinančių, kad toks prašymas buvo patenkintas, todėl manytina, kad ginčo lėšos tebėra kreditorės žinioje. Teisėjų kolegija, įvertinusi nutartyje aptartą teisinį reguliavimą, šios konkrečios įmonės bankroto procese susiformavusią praktiką, kuomet įmonės savininkė asmeninėmis lėšomis tenkino kitų kreditorių finansinius reikalavimus, atsižvelgusi į tai, jog teisėtu pagrindu į kreditorės sąskaitą pervestos lėšos nepateisinamai ilgą laiką nebuvo nei įskaitytos mažinant kreditorės finansinį reikalavimą, nei grąžintos jas įmokėjusiam asmeniui, kreditorės įvardintą priežastį, trukdančią tas lėšas priimti finansinio reikalavimo dalinio tenkinimo tikslu, pripažįsta formalia. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą apeliantės sumokėtomis lėšomis (475,26 Eur suma) sumažinti BIĮ „Namų teisininkas“ bankroto byloje patvirtintą kreditorės VMI finansinį reikalavimą. Kadangi vėliausiai priimta Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 21 d. nutartimi buvo patvirtintas patikslintas 12 785,58 Eur dydžio kreditorės VMI finansinis reikalavimas, todėl šia apeliacinės instancijos teismo nutartimi dėl apeliantės sumokėtų 475,26 Eur jis (reikalavimas) sumažintinas iki 12 310,32 Eur sumos.

Dėl mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties taikymo

Suinteresuotas asmuo A. Š. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad dėl dalies mokestinių nepriemokų pagal 2010 metais ir 2012 metais priimtus VMI sprendimus išieškojimo buvo pasibaigęs MAĮ nustatytas išieškojimo senaties terminas, todėl dalis kreditorės finansinio reikalavimo (dėl pagal nurodytus VMI sprendimus neišieškotų mokestinių nepriemokų) apskųstąja nutartimi negalėjo būti patvirtinta.Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad VMI viršininko 2010 m. lapkričio 8 d., 2012 m. kovo 22 d. ir 2012 m. spalio 31 d. sprendimai išieškoti mokestinę nepriemoką (kaip vykdomieji dokumentai) iš skolininkės IĮ „Namų teisininkas“ buvo perduoti vykdyti antstoliui, kuris tuos sprendimus 2015 m. lapkričio 25 d. grąžino išieškotojai su išieškojimo negalimumo aktais. Teismas apskųstoje nutartyje nurodė, kad VMI sprendimus antstolis vykdė iki bankroto bylos skolininkei iškėlimo, kad 2016 m. kovo 31 d. įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl bankroto bylos skolininkei iškėlimo, mokestinės prievolės buvo sustabdytos ir nepriemokų išieškojimo senatis nutrūko (MAĮ 108 straipsnio 1 dalies 4 punktas), todėl nepriemokų priverstinio išieškojimo senatis netaikoma.Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai sprendė išieškojimo senaties taikymo klausimą. Pagal VMI 2010 m. lapkričio 8 d. sprendimą, 2012 m. kovo 22 d. sprendimą ir 2012 m. spalio 31 d. sprendimą dėl mokestinės nepriemokos ši institucija nepasinaudojo teise pakartotinai kreiptis dėl tos nepriemokos likučių išieškojimo, todėl suėjus išieškojimo senaties terminui prarado reikalavimo teisę į 2 408,75 Eur sumą. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su tokiais atskirojo skundo argumentais. MAĮ 107 straipsnyje nurodyta, kad mokesčio ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo senaties terminas yra 5 metai (straipsnio 1 dalis). Mokesčio priverstinio išieškojimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti mokestį atsiradimo dienos (straipsnio 2 dalis). Suėjus mokesčio priverstinio išieškojimo senaties terminui, pasibaigia ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo senaties terminas (straipsnio 3 dalis). Mokesčių administratorius, pasibaigus mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminui, neturi teisės imtis jokių išieškojimo veiksmų, taip pat be mokesčių mokėtojo prašymo ar sutikimo įskaityti mokesčių mokėtojo turimos mokesčio permokos (skirtumo) mokestinei nepriemokai, kurios pasibaigęs priverstinio išieškojimo senaties terminas, padengti (straipsnio 4 dalis). MAĮ 106 straipsnyje nurodytais būdais pradėjus mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūras, jos užbaigiamos nepaisant to, jog jų vykdymo metu pasibaigia mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminas. Tuo atveju, kai nurodytais atvejais išieškoti mokestinės nepriemokos visiškai ar iš dalies nepavyksta, pakartotinai inicijuoti mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūrą galima tik tuo atveju, jei nepasibaigęs mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminas (MAĮ 107 straipsnio 5 dalis).Teisėjų kolegija pažymi, kad nutarties 29 punkte nurodytas teisinis reguliavimas suponuoja išvadą, jog mokesčių įsiskolinimas gali būti išieškomas per 5 metus nuo teisės į išieškojimą atsiradimo dienos, o nustatytu terminu pradėtas išieškojimas gali būti tęsiamas iki pat mokesčių įsiskolinimo išieškojimo net ir išieškojimo procese pasibaigus senaties terminui. Tačiau analizuojamu atveju aktuali yra pakartotinio priverstinio išieškojimo (t. y. kuomet pirminis išieškojimo procesas nebuvo sėkmingai baigtas) galimybė, reguliuojama MAĮ 107 straipsnio 5 dalies normoje. Šios teisės normos turinys sudaro pagrindą išvadai, jog pakartotinė išieškojimo procedūra gali būti pradėta nepasibaigus tam pačiam 5 metų išieškojimo senaties terminui, kuris, kaip minėta, pradedamas skaičiuoti MAĮ 107 straipsnio 2 dalyje nurodyta tvarka. Kaip minėta, VMI viršininko 2010 m. lapkričio 8 d., 2012 m. kovo 22 d. ir 2012 m. spalio 31 d. sprendimai išieškoti iš skolininkės IĮ „Namų teisininkas“ mokestinę nepriemoką buvo perduoti vykdyti antstoliui, kuris nurodytus sprendimus 2015 m. lapkričio 25 d. grąžino išieškotojai su išieškojimo negalimumo aktais. Pagal nutarties 30 punkte analizuotą teisinį reguliavimą yra pagrindas konstatuoti, kad vienas iš nurodytų vykdomųjų dokumentų – VMI viršininko 2010 m. lapkričio 8 d. sprendimas buvo grąžintas išieškotojui 2015 m. lapkričio 25 d., t. y. jau pasibaigus priverstinio išieškojimo 5 metų senaties terminui. Šio vykdomojo dokumento pakartotinio pateikimo vykdyti, o kartu ir išieškojimo veiksmų galimybė bei mokesčių įsiskolinimo ir permokos įskaitymo galimybė, pasibaigus 5 metų išieškojimo senaties terminui išnyko (MAĮ 107 straipsnio 2 dalis, 4 dalis). VMI viršininko 2012 m. kovo 22 d. ir 2012 m. spalio 31 d. sprendimai išieškoti mokestinę nepriemoką su išieškojimo negalimumo aktais antstolio buvo grąžinti 2015 m. lapkričio 25 d., t. y. dar nepasibaigus priverstinio išieškojimo pagal šiuos vykdomuosius dokumentus 5 metų senaties terminui. Taigi nagrinėjamu atveju reikia nustatyti, ar kreditorės VMI finansinio reikalavimo pagrindą sudarančių VMI viršininko sprendimų priverstinio išieškojimo senatis nėra (nebuvo) pasibaigusi. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi šiam klausimui aktualiu teisiniu reguliavimu, pagal kurį dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo sustabdymo kitų įstatymų ir teisės aktų nustatytais atvejais nutrūksta priverstinio išieškojimo senatis (MAĮ 108 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Atkreiptinas dėmesys, jog pagal MAĮ 108 straipsnio 1 dalies 4 punktą mokestinės nepriemokos išieškojimo sustabdymo atvejai nukreipiami į kitus teisės aktus (tuos, kurie nenurodyti MAĮ). Skolininkei IĮ „Namų teisininkas“ bankroto byla iškelta teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartimi. 2016 m. kovo 31 d. įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti įmonei skolininkei bankroto bylą, įsigaliojo draudimas vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad dėl ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte įtvirtinto draudimo (ribojimo) įsigaliojimo skolininkės IĮ „Namų teisininkas“ atžvilgiu, mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo pagal VMI viršininko 2012 m. kovo 22 d. ir 2012 m. spalio 31 d. sprendimus senatis nutrūko 2016 m. kovo 31 d. (MAĮ 108 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Vadinasi, dėl šių dviejų mokesčių administratoriaus priimtų sprendimų vykdymo nėra pagrindo konstatuoti priverstinio išieškojimo senaties 5 metų termino pasibaigimo faktą, kaip aplinkybės, paneigiančios teisę pareikšti finansinį reikalavimą skolininkės bankroto procese. Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino priverstinio išieškojimo senaties taikymui aktualų teisinį reguliavimą, tačiau ne visai tiksliai įvertino konkrečias šios bylos aplinkybes, reikšmingas senaties termino eigos nustatymui. Tai lėmė klaidingą teismo išvadą, jog VMI viršininko 2010 m. lapkričio 8 d. sprendimo priverstinio išieškojimo senatis 2016 m. kovo 31 d. nebuvo pasibaigusi, o nutrūko. Konstatuotina, jog 545,85 Eur dydžio įsiskolinimas kreditorei VMI pagal jos 2010 m. lapkričio 8 d. sprendimą, kurio pagrindu mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senatis buvo pasibaigusi dar iki bankroto bylos skolininkei iškėlimo, nepagrįstai įtrauktas į bendrą kreditorės VMI patvirtinto finansinio reikalavimo sumą. Vėliausia (įsiteisėjusia) Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 21 d. nutartimi buvo patvirtintas patikslintas 12 785,58 Eur dydžio kreditorės VMI finansinis reikalavimas, kuris dėl apeliantės sumokėtų 475,26 Eur šia apeliacinės instancijos teismo nutartimi mažintinas iki 12 310,32 Eur sumos (žr. nutarties 25 punktą). Padarius išvadą, kad mokestinio įsiskolinimo pagal VMI 2010 m. lapkričio 8 d. sprendimą priverstinio išieškojimo senatis buvo pasibaigusi, šios kreditorės finansinis reikalavimas mažintinas dar 545,85 Eur suma iki 11 764,47 Eur dydžio. Apskųstąja nutartimi BIĮ „Namų teisininkas“ bankroto byloje buvo patvirtintas patikslintas antros eilės kreditorės VMI 13 685,58 Eur finansinis reikalavimas. Kaip jau nurodyta, apeliacinio proceso dėl šios apskųstos nutarties peržiūros metu Vilniaus apygardos teismas 2018 m. kovo 21 d. nutartimi VMI finansinį reikalavimas sumažino iki 12 785,58 Eur. Dėl byloje susiklosčiusios tokios išskirtinės faktinės situacijos, iš dalies tenkinant apeliantės atskirąjį skundą, apskųstoji Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 26 d. nutartis pakeičiama, antros eilės kreditorės VMI finansinio reikalavimo dydį BIĮ „Namų teisininkas“ bankroto byloje mažinant 1 021,11 Eur suma ne nuo šia apskųstąja nutartimi patvirtinto, bet nuo Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 21 d. nutartimi patvirtinto kreditorės finansinio reikalavimo, iki bendros 11 764,47 Eur sumos (12 785,58 – 1 021,11). 2018 m. kovo 21 d. patvirtintą patikslintą 12 785,58 Eur finansinį reikalavimą sumažinant iki 11 764,47 Eur sumos (CPK 337 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentų, nes jie neturi reikšmės šios bylos išsprendimo teisiniam rezultatui.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 26 d. nutartį.

Individualios įmonės „Namų teisininkas“ bankroto byloje patvirtintą antros eilės kreditorės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos finansinį reikalavimą sumažinti iki 11 764,47 Eur.