Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Čekanauskaitė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės individualios įmonės „Namų teisininkas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-3237-781/2016, kuria patenkintas ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei, trečiasis asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) pateikė teismui pareiškimą, prašydama iškelti bankroto bylą atsakovei individualiai įmonei „Namų teisininkas“ (toliau – atsakovas, IĮ „Namų teisininkas“). Pareiškimas buvo priimtas teismo 2015 m. gruodžio 18 d. nutartimi. Ieškovė teigė, kad atsakovas neteikia finansinės atskaitomybės dokumentų, nevykdo savo prievolių, yra skolingas valstybės biudžetui 15 142,96 Eur; kad pagal registrų duomenis neturi registruoto turto; kad priverstinio išieškojimo veiksmai atsakovo atžvilgiu vykdomi nuo 2010 m., tačiau antstolis visus sprendimus grąžino su aktu dėl išieškojimo negalimumo; kad pagal integruotos mokesčių informacinės sistemos IMIS-SODRA-registravimai atsakovo skola Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui yra 2 244,73 Eur. Ieškovė tvirtino, kad atsakovas yra nemokus.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius taip pat pareiškė, kad šiai bendrovei yra iškeltina bankroto byla.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. vasario 18 d. nutartimi prašymą tenkino ir iškėlė atsakovui IĮ „Namų teisininkas“ bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė mažąją bendriją ,,Penktas šansas“ (toliau – MB ,,Penktas šansas“). Teismas nustatė, kad atsakovas aktualių finansinės atskaitomybės dokumentų nepateikė. Pažymėjo, kad bylos nagrinėjimas buvo paskirtas 2016 m. vasario 3 d., 8:10 val., tačiau 2016 m. vasario 2 d. buvo gautas atsakovo prašymas atidėti bylos nagrinėjimą, kuriame šis tvirtino nei iš ieškovo, nei iš teismo negavęs jokių dokumentų. Tuo tarpu procesinius dokumentus teismas siuntė atsakovo registruotu adresu, tačiau laiškai du kartus grįžo neįteikti. Prašymas buvo tenkintas, bylos nagrinėjimas buvo atidėtas 2016 m. vasario 18 d., 8:10 val., tačiau 2016 m. vasario 15 d. teisme gautas pakartotinas atsakovo prašymas atidėti bylos nagrinėjimą.

Teismas nustatė, kad atsakovas Juridinių asmenų registre yra įregistruotas nuo 2006-01-23; kad VĮ „Registrų centras“ ir VĮ „Regitra“ duomenimis įmonė registruoto nekilnojamo turto neturi; kad skola Socialinio draudimo fondo biudžetui yra 2 244,73 Eur, o valstybės (savivaldybės) biudžetui – 15 195,30 Eur (pažymėtina, kad nuo pareiškimo padavimo dienos skola valstybės (savivaldybės) biudžetui padidėjo); kad taikytos priverstinio poveikio priemonės draudėjui buvo neveiksmingos; kad byloje nėra duomenų, jog atsakovas nuosavybės teise valdytų kokį nors kitą materialų turtą, vykdytų veiklą, gautų pajamas.

Teismas, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, įvertinęs duomenis apie pradelstus įsipareigojimus, turto neturėjimą, padarė išvadą, kad įmonė yra nemoki, todėl jai keltina bankroto byla (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 9 straipsnio 7 dalies 1 punktas, 2 straipsnio 8 punktas).

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas IĮ „Namų teisininkas“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo šiuos svarbiausius argumentus:

Teismas be pagrindo nagrinėjo ir tenkino ieškovo prašymą, nes šis nesilaikė ĮBĮ 6 straipsnio reikalavimų dėl ikiteisminės tvarkos. Teismas neteisėtai klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo sprendė neturėdamas rašytinių įrodymų apie įmonės turtinę bei finansinę padėtį, nesilaikė savo 2016 m. vasario 3 d. nutarties dėl tokių dokumentų reikalingumo.Teismas be pagrindo nepatenkino prašymo dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo, nes atsakovas nespėjo paruošti būtinus dokumentus.Teismas be pagrindo sprendė, kad įmonė yra nemoki, nes 2015 m. ji turėjo 1 073 Eur pelno, pajamos sudarė 21 467 Eur, turi neregistruotino turto, turėjo laikinų finansinių sunkumų bet nėra nemoki; kad pats ieškovas raštu nurodė, kad yra pasiruošęs derinti klausimą dėl mokestinių prievolių vykdymo.

Atsiliepime į atsakovo IĮ „Namų teisininkas“ atskirąjį skundą ieškovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašo atsakovo atskirąjį skundą atmesti. Nurodo šiuos svarbiausius argumentus:

Atmestinas apelianto teiginys dėl ikiteisminės tvarkos nesilaikymo, nes antstolis negalėdamas įvykdyti kreditoriaus vykdomuosius dokumentus, juos yra grąžinęs. Gavęs paskutinį – 2015-11-25, antstolio išieškojimo negalimumo aktą ieškininį pareiškimą teismui pateikė 2015-12-07 – nepraleidęs ĮBĮ nustatyto vieno mėnesio termino.Atmestini atsakovo teiginiai, susiję su procesinių dokumentų siuntimu / gavimu, nes jie buvo teikiami įstatymo nustatyta tvarka atsakovo registruotos buveinės adresu.Atmestini skundo teiginiai dėl įmonės mokumo, nes didėja skola valstybės biudžetui, kuri 2016-02-25 sudarė 15 195,30 Eur, priverstinio poveikio priemonės buvo neveiksmingos.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjamoje apeliacinėje byloje yra sprendžiama, ar teisėta ir pagrįsta skundžiama teismo nutartis, kuria atsakovui IĮ „Namų teisininkas“ iškelta bankroto byla.

Teismų praktikoje šiuo klausimu ne kartą buvo išaiškinta, kad pagal ĮBĮ normas bankrotas yra vienas iš rinkos ekonomikos įrankių, kurių pagalba siekiama užtikrinti ekonomikos gyvybingumą ir pašalinti iš rinkos nemokius subjektus, kurie nesugeba organizuoti rentabilios veiklos. Bankroto procesas taikomas tada, kai reikia likviduoti neveiklius, nemokius rinkos dalyvius; įmonės nemokumas – tai būsena, kai ji nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis); kad sprendžiant dėl bankroto bylos iškėlimo, labai svarbu išsiaiškinti, ar bendrovė yra iš tiesų nemoki, nebegalės vykdyti veiklos ir bankroto bylos iškėlimas yra optimaliausia priemonė, leidžianti apsaugoti kreditorių interesus, ar, priešingai, įmonė turi tik laikinų finansinių sunkumų (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. lapkričio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-887/2008 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju apeliantas tvirtina, kad teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nesilaikė civilinio proceso, o taip pat ĮBĮ procesinių normų reikalavimų.

Pasisakydamas šiuo klausimu apeliacinis teismas pirmiausia pažymi tai, kad atsiliepdamas į atskirąjį skundą ieškovė pagrįstai remiasi ĮBĮ 6 straipsnio 3 dalies, 4 straipsnio 5 punkto nuostatomis, nes bylos medžiaga patvirtina jos žodžius, jog antstolis ne kartą yra jai grąžinęs vykdomuosius dokumentus dėl skolų išieškojimo iš apelianto, negalėdamas jų įvykdyti (nerasta turto). Beje, atsakovas skunde šių faktų taip pat neneigia. Bylos medžiaga taip pat patvirtina ieškovės teiginius, kad šis ieškininis pareiškimas teismui buvo pateiktas nepraleidus ĮBĮ 6 straipsnio 3 dalyje nustatyto termino. Taigi skundo argumentai dėl ikiteisminio proceso pažeidimo yra atmestini kaip nepagrįsti (CPK 185 straipsnis).

Antra, bylos medžiaga patvirtina tai, kad registruose nurodytas įmonės buveinės adresas – Laisvės pr. 42-196, Vilnius; kad būtent šiuo adresu tiek ieškovė, tiek teismas įmonei siuntė procesinius dokumentus, tačiau laiškai grįžo neįteikti. Tuo tarpu teismai yra ne kartą nurodę, kad tinkamas juridinio organo buveinės išviešinimas, korespondencijos, adresuotos registruotu adresu, priėmimas yra paties šio asmens pareiga, todėl visa rizika, kylanti dėl to, jog tokie veiksmai nėra atlikti, tenka pačiam asmeniui, o nagrinėjamu atveju – apelianto atsakovo IĮ „Namų teisininkas“ direktorei ir savininkei (ĮBĮ 6 straipsnio 2, 4 dalys, CPK 123 straipsnio 4 dalis),

Trečia, bylos medžiaga taip pat rodo, kad teismas, patenkindamas atsakovo prašymą ir atidėdamas bylos nagrinėjimą, buvo suteikęs šiam galimybę pateikti įmonės ūkinę-finansinę būklę apibūdinančius dokumentus, tačiau šia proceso teise nebuvo pasinaudota. Todėl apeliacinis teismas, atmetęs skundo argumentus nagrinėjamu klausimu, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, turėdamas omenyje tai, jog VMI pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo buvo priimtas dar 2015 m. gruodžio 18 d., o taip pat šios kategorijos civilinių bylų proceso ypatumus, vadovaudamasis ĮBĮ 9 straipsnio 6 dalies reikalavimais pagrįstai atsisakė patenkinti pakartotinį atsakovo prašymą atidėti bylą, ėmėsi ją nagrinėti ir pareikštus reikalavimus sprendė remdamasis bylos medžiaga (CPK 185, 7, 8 straipsniai, 42 straipsnio 5 dalis).

Ketvirta, atmestini apelianto teiginiai, kad teismas neturėjo pagrindo išvadai, jog įmonė yra nemoki (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Šiuos skundo motyvus paneigia byloje esantys rašytiniai įrodymai, patvirtinantys faktus, kad įmonė turi pradelstų skolų valstybės biudžetams; kad jai ne kartą buvo taikytos priverstinio poveikio priemonės, kurios buvo neveiksmingos ir jau ne vieną kartą buvo konstatuota, jog skolų išieškojimas priverstine tvarka yra negalimas (mokesčių administratoriaus sprendimai, antstolio išieškojimo negalimumo aktai etc.). Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl įmonės nemokumo, rėmėsi taip pat ir tuo, kad į bylą nepateikta duomenų, jog atsakovas nuosavybės teise valdytų kokį nors kitą (neregistruotiną) materialų turtą, vykdytų veiklą, gautų pajamas. Apeliantas tvirtina, kad įmonė nėra nemoki, o teismas, išnagrinėjęs bylą neturėdamas ūkinę finansinę veiklą apibūdinančių dokumentų, ne tik nesilaikė savo 2016 m. vasario 3 d. nutarties, kuria pripažinta, jog tokie įrodymai yra būtini, tačiau taip pat pažeidė įstatymą.

Apeliacinis teismas, atmesdamas šiuos motyvus pažymi, kad, kaip jau nurodyta, teismas, vadovaudamas procesui, pagrįstai rėmėsi ĮBĮ nuostatomis, kurios imperatyviai reglamentuoja klausimo dėl bankroto bylos iškėlimo nagrinėjimo tvarką bei terminus. Be to, atsakovas nei pirmajame – 2016-02-02, nei antrajame – 2016-02-15, prašymuose atidėti bylos nagrinėjimą net nenurodo jokių motyvų apie tai, kad įmonė turi neregistruotino turto, vykdo kokią nors veiklą (sandoriai etc.), juose buvo tvirtinama, kad tai antstolis pažeidė įstatymą, nesumokėjęs ieškovei pinigus, gautus už parduotą įmonės savininkės žemę, kad su ieškove yra derinamas skolų biudžetui dydis.

Kaip žinoma, pagal CPK 329 straipsnio 1 dalies nuostatą netgi nustačius, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė civilinio proceso normas, tai gali būti pagrindu panaikinti teismo sprendimą tik tuo atveju, jeigu dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Tačiau tiek paties apelianto, tiek ir ieškovės apeliacinės instancijos teismui, kuris, kaip žinia, yra faktus nagrinėjantis teismas, pateiktuose naujuose įrodymuose, kurie prijungiami prie bylos ir vertinami (CPK 314 straipsnis), nėra duomenų, paneigiančių teismo išvadas dėl įmonės nemokumo.

Priešingai nei tvirtinama skunde, šie duomenys rodo, kad įmonė kreipėsi į ieškovę dėl skolų likučių suderinimo, tačiau šis asmuo nenustatė pagrindo skolą sumažinti; kad įmonė su valstybė biudžetu neatsiskaito nuo 2010 m., ir, nežiūrint metinėje pelno mokesčio deklaracijoje nurodytų duomenų, jog 2015 metais įmonė gavo 1 073 Eur pelno, ši skola iki 2016-02-25 padidėjo ir buvo 15 195,30 Eur dydžio. Be to, pagal viešuosius duomenis (http://rekvizitai.vz.lt) šios bylos nagrinėjimo metu – 2016-03-29 dienos pradžioje, įmonės skola SODRA (VSDFV) taip pat padidėjo ir yra 2 784,47 Eur (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Kaip minėta, skunde tvirtinama, kad įmonė turi neregistruotino turto, tačiau teismui pateiktuose rašytiniuose įrodymuose nėra jokių duomenų, patvirtinančių šiuos teiginius, nors asmeniui, kuris viešojoje erdvėje deklaruoja teikiantis teisines paslaugas, žino / privalo žinoti procesinę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis), sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgiant į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ar atsikirtimai (CPK 7 straipsnis, 42 straipsnio 5 dalis).

Taigi atsakovo atskirajame skunde pateikiami argumentai nepaneigia pagrįstumo pirmosios instancijos teismo išvadų dėl įmonės nemokumo (CPK 178, 185 straipsniai), todėl šis skundas atmetamas, o teismo nutartis, kuria atsakovui iškelta bankroto byla, paliekama nepakeista (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis, ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartį palikti nepakeistą.