- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-01-12
- Bylos Nr.
- e2A-22-562/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-31149-2021-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Visvaldas Kazakiūnas, Dainius Rinkevičius, Rosita Patackienė
- Ieškovas
- D. Š.
- Atsakovas
- J. J.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Visvaldo Kazakiūno, Rositos Patackienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dainiaus Rinkevičiaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo D. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo D. Š. ieškinį atsakovei J. J. dėl šuns išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Bylos esmė
1. Ieškovas D. Š. pateiktu ieškiniu prašė šunį C. C. D./T. (duomenys neskelbtini) (toliau – šuo D., D.) išreikalauti iš svetimo neteisėto atsakovės valdymo, grąžinant jį ieškovui, ir priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Šalies argumentai
2. Ieškinyje ieškovas nurodė, kad 2019 m. rudenį Lenkijoje jis nusipirko šios veislės kalytę L. Šis pirkinys buvo pirmasis žingsnis jo puoselėjamos svajonės įgyvendinimo link – įsteigti C. C. veislės šunų veislyną.
3. Ieškinyje ieškovas taip pat nurodė, kad jį ir atsakovę J. J. siejo artima draugystė. Draugystės metu ieškovas ryžosi pirkti dar vieną šunį D. už 1 200 Eur ir sumokėjo avansą – 300 Eur. Kadangi veislyno savininkė turėjo kažkokių problemų dėl verslo liudijimo galiojimo, ji paprašė pinigus už perkamą šunį D. pervesti į jos sąskaitą, kai ji pratęs verslo liudijimo galiojimo laiką, o sąskaitą, į kurią reiks pervesti pinigus, nurodė elektroniniu laišku atsakovei. Ieškovas patogumo dėlei, kad neužsirašinėti ilgos pardavėjos sąskaitos, pinigus pervedė atsakovei, kad ši pervestų juos veislyno savininkei.
4. 2020 m. lapkričio 17 d. ieškovas nuvyko savo automobiliu kartu su atsakove į veislyną „Aliarmas“. Veislyno savininkė pateikė pasirašyti šuns pirkimo dokumentus, kuriuos užpildė ir pasirašė atsakovė, kol ieškovas džiaugėsi nusipirktu šuniu. Atsakovė patikino ieškovą, kad ji tinkamai užpildė šuns pirkimo dokumentus, nurodydama ieškovą sutartyje kaip šuns D. savininką. Ieškovui nekilo mintis lietui lyjant ir tamsoje tikrinti šuns įsigijimo dokumentų, jis pasikliovė susitarimu su atsakove, kad ji ir save įrašys į šuns pirkimo ir registravimo gyvūnų registruose dokumentus. Kadangi ieškovas artimai bendravo su atsakove, kartais likdavo jos namuose, tai ir šuo D. būdavo su atsakove, savo guolį turėjo tiek ieškovo, tiek atsakovės namuose. Šunimi rūpinosi ieškovas, kartais maisto ar šuns priežiūrai skirtų reikmenų nupirkdavo ir atsakovė – tokiais atvejais ieškovas pervesdavo į atsakovės sąskaitą jos išleistas pinigų sumas, skirtas šuns priežiūrai.
Šalies argumentai
5. Ieškovas nurodė, kad 2021 m. birželio 12 d. atsakovė pranešė ieškovui, kad ji neketina su juo toliau draugauti, o šuo D. liks su ja, nes šio šuns auginimas yra jos hobis. Atsakovė neleido ieškovui pasiimti tuo metu atsakovės namuose buvusio šuns, neleido juo toliau rūpintis, su juo bendrauti. Atsakovė pareiškė, kad šuo yra jos ir ji yra jo šeimininkė bei užblokavo ieškovą socialiniuose ir telefoniniuose tinkluose. Ieškovui šuns D. atėmimas reiškė jo planų steigti C. C. veislės šunų veislyną žlugimą. Atsakovė nesileido į jokias kalbas dėl šuns grąžinimo ieškovui, ignoravo jo argumentus ir siūlymus dėl kompromisų, bandant auginti ir prižiūrėti D. pakaitomis. Ieškovas bandė tartis su atsakove, kad ji leistų matytis su šunimi bent porą kartų per savaitę, tačiau atsakovė kategoriškai nesutiko. Visos ieškovo pastangos buvo bevaisės.
6. Ieškovo teigimu, atsakovė neteisėtai atskyrė ieškovą nuo jo pirkto ir auginto šuns D., jį valdo neteisėtai. Atsakovė žinojo, kad ieškovas pirko šunį D., ji pati sumokėjo šuns pardavėjai ieškovo pinigus už perkamą šunį. Atsakovės ir ieškovo draugystė nėra pagrindas pasisavinti šunį ar traktuoti jį kaip kompensaciją už bendravimą. D. pirkimo metu atsakovė neturėjo lėšų šuns įsigijimui, esamuose šunų rejestruose ji įrašyta šuns D. bendrasavininke tik dėl buvusio šalių sutarimo turėti galimybę dalyvauti šunų parodose. Todėl ieškovas prašo ieškinį tenkinti.
Atsiliepimas
7. Atsakovė pateikė atsiliepimą byloje, kuriuo su ieškovo teikiamu ieškiniu nesutinka. Nurodė, kad atsakovei su ieškovu mezgant tolimesnius santykius, ateityje planuojant bendrą gyvenimą kartu, 2019 m. pabaigoje šalys nusprendė įsigyti C. C. veislės šunį – kalytę L. Šio šuns pirkimo dokumentus pasirašė ieškovas, nes jis gerai kalba lenkų kalba ir jam buvo paprasta derinti L. pirkimo-pardavimo klausimus su veisėju iš Lenkijos. Atsakovė neprieštaravo, jog L. pirkimo dokumentai ir šio šuns savininkystė būtų ieškovo vardu, už kalytę L. Lenkijoje grynais pinigais mokėjo ieškovas. Šalys buvo sutarę žodžiu, kad abu kartu augins L. kaip besikurianti šeima, o šio šuns faktinė šeimininkė vis tiek bus atsakovė, su kuria gyvens L., kai ieškovas nakvos mamos namuose, keliaus, užsiims sporto veikla. Dėl tokio susitarimo ieškovo sutikimu veterinarinėje klinikoje L. savo vardu užregistravo atsakovė. Atsakovė savo pastangomis surado ir šunų dresūros mokyklą L. bei su L. sėkmingai lankė dresūros pamokas, pamokose ieškovas nedalyvavo.
8. Po apsilankymo, pabendravimo su veislyno savininke, atsakovė išsirinko laisvą šuniuką, už kurį 2020 m. lapkričio 2 d. pervedė rezervacijos mokestį – 300 Eur. Visa su veislynu atsakovės sulygto įsigyti C. C. šuniuko kaina buvo 1 200 Eur, todėl likusią sumą atsakovė pasiskolino iš ieškovo, kurią vėliau ieškovui grąžino. Taigi, už šunį D. atsakovė iš viso atliko tris mokėjimus, iš kurių du pavedimu – 300 Eur avansą ir 2020 m. lapkričio 11 d. likusios sumos mokėjimą – 800 Eur, o vieną mokėjimą grynais pinigais – likusią 100 Eur sumą, kurią atsakovė sumokėjo veislynui grynais pinigais šuns atsiėmimo iš veislyno dieną. Taigi, atsakovė 2020 m. lapkričio 17 d. asmeninės nuosavybės teise įgijo šunį D. Įgydama šunį D., veislyne atsakovė gavo nuosavybės ir kilmės dokumentus, užpildė savo vardu visas reikiamas gyvūno įsigijimui formas, įskaitant ir gyvūno registravimo dokumentus. Visi jie yra atsakovės vardu. Tačiau atsakovė, įsigijusi D. asmeninėn nuosavybėn, tuo metu planavusi savo ateitį su ieškovu jo namuose, registruodama D. nurodė būsimą planuojamą gyvenamosios vietos adresą.
9. Atsakovė pažymėjo, kad per visą laikotarpį nuo D. atsiradimo atsakovės namuose, ieškovas nė karto nesikreipė į jokią instituciją dėl tariamai neteisėtai valdomos D., neteikė jokių pretenzijų nei žodžiu, nei raštu.
Atsiliepimas
10. Atsakovės teigimu konfliktai dėl D. tarp ginčo šalių kilo tik po to, kai atsakovė po 2,5 metų draugystės pasiteiravo ieškovo dėl tolimesnės ateities kartu, vaikų, po ko ieškovas pagrasino nusižudyti. Tai vyko 2021 m. birželio 12 d. Tuo metu atsakovė suprato, kad jų santykiai neturi ateities, tai pasakė ieškovui, po ko ieškovas ėmė grasinti atsakovei teismu dėl jam neatiduodamos D., ėmėsi kitų veiksmų, nukreiptų prieš atsakovę.
11. Atsakovė atsiliepime pabrėžė, kad atsakovė su ieškovu santuokos nėra sudariusi, D. atsakovė įgijo asmeninės nuosavybės teise. Tarp šalių niekada nebuvo ir nėra jokių susitarimų dėl D. bendrasavininkystės, įskaitant, bet neapsiribojant, ir nėra sudaryta jokia D. bendrasavininkystės sutartis su ieškovu. Ieškovo vardas ir pavardė nefigūruoja jokiuose D. savininkystės dokumentuose. Nuo pat D. atsiradimo atsakovės namuose iki pat šios dienos jos šeimininkė ir prieraišumo objektas yra jo teisėta savininkė atsakovė.
Šalies argumentai
12. Ieškovas pateikė dubliką, kuriame palaikė ieškinio reikalavimus ir prašė ieškinį tenkinti. Nurodė, kad visus įsigijimo klausimus sprendė jis, suderino, kad juos abu įrašytų kaip bendrasavininkus į pirkimo sutartį, taip pat dublike nurodė, kad visą laiką, kai atsirado antras šuo, pas jį namuose vyko kapitalinis remontas, todėl šuo buvo pas atsakovę.
13. Ieškovas dublike taip pat paminėjo, kad niekad nebuvo prieš šeimos kūrimą, vaikus, tačiau pandemijos akivaizdoje tai nebuvo tinkamas laikas. 2021 m. birželio 12 d. atsakovė nurodė, kad ji neketina veisti šunų, dėl to ieškovo svajonė žlugo, jis pasijuto apgautas, po keleto dienų jis paprašė atiduoti D., nurodė, kad jis susiras kitų pagalbininkų, tačiau ji tai padaryti atsisakė, jam buvo atimta teisė matytis su šunimi. Laiške ieškovui atsakovė nurodė, kad ji pervedė atsakovui pinigus už šunį, tačiau ieškovas nesutinka niekam parduoti D., jokie teisės aktai nenumato pareigos parduoti per prievartą.
Atsiliepimas
14. Atsakovė pateikė tripliką byloje, kuriuo prašė ieškinio netenkinti. Papildomai triplike atsakovė nurodė, kad šunį D. įsigijo asmeninėn nuosavybėn. Šuns pirkimo – pardavimo sutartis sudaryta atsakovės vardu, šuo registruotas atsakovės vardu, absoliučiai visose parodose kartu su D. dalyvaudavo ir dalyvauja tik atsakovė, už šuns dresūrą mokėjo, dalyvavo joje ir dalyvauja iki šiol tik atsakovė, šuns priežiūrai reikiamas prekes pirko ir perka tik atsakovė. Atsakovė nesutinka su ieškovo argumentais dėl ketinimo veisti D., nes D. yra netinkama veisimui. Ši aplinkybė ieškovui buvo žinoma dar ieškovui gyvenant su atsakove kartu. Nors D. Lietuvos kinologų draugijos (toliau – LKD) organizuojamose parodose, įskaitant ir tarptautines parodas, gaudavo įvertinimą puikiai ar labai gerai, įvertinimuose buvo nurodoma, kad ji turi defektų. Todėl defektų turintis šuo negali būti veisiamas. Tai, kaip ir D. defektai, ieškovui yra gerai žinomi. Todėl ieškovo pasvarstymai apie D. veisimą yra niekiniai. Pažymi, kad ir 2020 m. lapkričio 17 d. D. pirkimo – pardavimo sutartyje nurodyta, jog veisėja negarantuoja, kad šuo bus tinkamas parodoms. Taigi, dar D. pirkimo metu atsakovei ir ieškovui buvo žinoma, jog D. įsigyjama tik namams, o ne veisimui, į parodas su D. atsakovė vyks tik savo malonumui.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė.
15. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-2572-819/2022 ieškovo D. Š. ieškinį dėl šuns išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo atmetė.
16. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovas šioje byloje pareiškė materialinį teisinį reikalavimą išreikalauti šunį D. iš atsakovės valdymo, grąžinant šunį D. ieškovui, o ieškinį grindė iš esmės tuo, jog šuo D. priklauso jam nuosavybės teise, nes jis pirkimo – pardavimo sutartimi buvo įgytas ieškovo, už jam priklausančius pinigus. Taigi, ieškovas šioje byloje prašė taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.95 straipsnyje įtvirtintą civilinių teisių gynimo būdą – vindikaciją. Įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą bei atsakovo pasirinkto pažeistų teisių gynybos būdo – vindikacijos negalimumą, o kartu ieškinio nepagrįstumą, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pagrindo tenkinti ieškovo prašymą nėra.
17. Pirmosios instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad šioje byloje 2021 m. lapkričio 29 d. nutartimi ieškovo prašymu buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ir uždrausta atsakovei parduoti ar kitaip perleisti šunį D. tretiesiems asmenims. Tačiau byloje nebuvo nustatyta jokių duomenų apie šių laikinųjų apsaugos priemonių pažeidimą.
18. Pirmosios instancijos teismas sprendė ar atsakovė teisėtai valdė ir valdo šunį D. Ieškovas teigė, kad nuo 2021 m. birželio 12 d. atsakovė šunį D. valdo neteisėtai, atsakovė su tuo nesutinka. Minėta, kad paneigti atsakovės valdymo teisėtumo prezumpciją procesinė pareiga šioje byloje teko ieškovui. Teismo vertinimu, šios prezumpcijos ieškovas nepaneigė, priešingai, atsakovė įrodymais pagrindė jos turėtą ir iki šiol turimą nuosavybės teisę į šunį D.
19. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pirkimo – pardavimo sutartis kaip sandoris yra nuosavybės teisės įgijimo pagrindas (CK 4.47 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pagal CK 6.305 straipsnį pirkimo – pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). Nagrinėjamoje byloje ieškovas nekėlė materialinių teisinių reikalavimų, susijusių su sutartimi, jos neginčijo, nors ieškinyje nurodė, kad 2020 m. lapkričio 17 d. iš N. K. šunį D. įsigijo jis, o ne atsakovė, už jį buvo sumokėta jo pinigais, atsakovė turėjo nurodyti sutartyje jį kaip savininką, tačiau jį apgavo.
20. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovo byloje įrodinėtos aplinkybės nagrinėjamai civilinei bylai pagal ieškovo pasirinktą jo teisių gynybos būdą iš esmės nėra reikšmingos. Taip pat teismas pažymėjo, kad ieškovas, siekdamas paneigti atsakovės nuosavybės teisę į šunį D., prašė įvertinti ir jo teikiamus įrodymus, jog jis buvo nurodytas kaip šuns D. savininkas LKD registre, be to, įrodymus, jog šuns D. įsigijimas buvo sąlygotas jo idėjos.
21. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovo prašymas šuns D. perdavimo sutartį (aktą), kurio byloje nėra, tokį dokumentą išreikalauti, buvo atmestas dėl jo nesavalaikiškumo (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 181 straipsnio 2 dalis). Tačiau, teismo vertinimu, ši aplinkybė niekaip nepaneigia į bylą pateikto sutartimi pagrįsto ir nenuginčyto fakto, kad nuo 2020 m. lapkričio 17 d. sutarties pagrindu šuns D. savininkė yra tik atsakovė.
22. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju į bylą šuns D. bendrasavininkystės sutartis nėra pateikta. Atsakovė tokios sutarties sudarymą neigė, teigdama, kad buvo sudaryta vienintelė sutartis dėl šuns D. įsigijimo. Teisme bylos nagrinėjimo metu ieškovas neužsiminė ir pats neneigė, kad jokių juridinių dokumentų dėl šuns D. įsigijimo jis pats nepasirašė.
23. Pirmosios instancijos teismas konstatavo byloje esant neįrodyta, kad šuo D. buvo įgyta bendrosios nuosavybės teise ieškovo ir atsakovės bendrasavininkystės sutarties pagrindu. Vien įrašo Lietuvos kinologų draugijos rejestre, nepagrįsto pirminiais dokumentais, tokiai aplinkybei nustatyti nepakanka. Tokią išvadą sustiprina ir tai, kad į bylą pateiktame tos pačios Lietuvos kinologų draugijos išduotame šuns D. kilmės liudijime jo savininke nurodyta tik atsakovė. Tik atsakovė jo laikytoja / savininke nurodyta ir Gyvūnų augintinių registre.
Žemesnės instancijos teismas
24. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad 2021 m. sausio 11 d. registruojant šunį D., jo laikymo vieta buvo nurodyta (duomenys neskebtini), o 2021 m. liepos 9 d. buvo pakeista į (duomenys neskebtini), esminės reikšmės šuns D. nuosavybės faktui nustatyti, neturi.
25. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovas savo teigimu patvirtino tarp ieškovo ir atsakovės egzistavusius sutartinius teisinius santykius – jungtinę veiklą, kad ieškovas ir atsakovė buvo ir yra šuns D. bendrasavininkai. Pažymėjo, kad ši ieškovo pasirinkta pozicija byloje, teismo vertinimu, savaime liudija jo pasirinkto kaip pažeistų teisių gynybos būdo – vindikacijos negalimumą, o kartu ieškinio nepagrįstumą.
26. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovo dėstoma pozicija apie šuns D. bendrasavininkystę dėl tos priežasties, jog artimai bendraudami su atsakove jie C. C. šunis, be kita ko, šunį D., įsigijo tikslu vystyti C. C. šunų veisimo verslą, kiekvienas prie to prisidėjo tuo, kuo galėjo – pinigais, žiniomis, priežiūra, ugdymu ir kita, liudija ieškovo teigiamus, įrodinėjamus tarp ieškovo ir atsakovės egzistavusius sutartinius teisinius santykius – jungtinę veiklą, ir jų galimas pasekmes – įgytą bendrą dalinę nuosavybę ir poreikį nustatyti kiekvieno dalį joje, pastariesiems santykiams nutrūkus. Tai, teismo vertinimu, niekaip nedera su ieškovo pasirinktu jo, kaip pažeistų teisių gynybos būdu, vindikacija. Reikalavimo pripažinti šunį D. bendrąja daline ieškovo ir atsakovės nuosavybe, nustatyti kiekvienos iš šalių dalį joje i r/ ar ieškovo dalį atidalinti tam tikru būdu iš bendrosios dalinės nuosavybės ieškovas šioje byloje nereiškia.
III. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai
27. Apeliantas (atsakovas) apeliaciniu skundu prašo išreikalauti iš Lietuvos kinologų draugijos dokumentus susijusius su šuns D. įrašais LKD administruojamame registre, kuriame šuns D. savininku įrašytas D. Š., panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: šunį D. (duomenys neskebtini) išreikalauti iš svetimo neteisėto atsakovės J. J. valdymo, grąžinant šunį ieškovui D. Š. bei priteisti iš atsakovės J. J. ieškovo D. Š. naudai visas ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Šalies argumentai
27.1. Apeliantas ieškinyje nurodė, kad jis negali pateikti teismui pirminių dokumentų, patvirtinančių, kad jis yra šuns D. savininkas, nes atsakovė, nutrūkus jųdviejų santykiams, pasilikdama šunį, pasiliko ir visus dokumentus, susijusius su šuns pirkimu ir jo registravimu. Ieškinyje apeliantas teikė teismui prašymą išreikalauti iš LKD dokumentus, susijusius su šuns D. įrašais LKD administruojamame registre, kuriame šuns D. savininku įrašytas D. Š. (kokių dokumentų pagrindu ieškovas įrašytas D. savininku), nes jo prašymus pateikti turimus dokumentus LKD ignoravo. Apeliantas pažymėjo, kad gavęs patvirtinimą, kad LKD duomenų bazėje yra pirminis dokumentas – perdavimo sutartis, kurioje jis įrašytas šuns savininku, nedelsdamas pateikė teismui pakartotinį prašymą išreikalauti iš LKD dokumentus. Prašymas dėl dokumentų išreikalavimo teismui buvo pateiktas 2022 m. liepos 11 d., tačiau šis prašymas buvo atmestas CPK 181 straipsnio 2 dalies pagrindu dėl nesavalaikiškumo. Apelianto teigimu, tokiu būdu buvo pažeistos procesinės įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo normos, dėl ko buvo neteisingai išspręsta byla.
27.2. Apeliantas su šuns D. pirkimo – pardavimo sutartimi susipažino tik teisminio proceso metu, atsakovei pateikus ją teismui. Jam nėra žinoma kada ir kokiomis aplinkybėmis ji galėjo būti sudaryta. Tačiau akivaizdu, kad egzistuoja kita sutartis – šuns D. perdavimo sutartis, kurioje apeliantas įrašytas kaip šuns savininkas (bylos dokumentas – 119325). Ši sutartis taip pat yra nuosavybę patvirtinantis dokumentas, kurio pagrindu Gyvūnų augintinių registre turi būti nurodomas šuns laikytojas / savininkas. Tokį savo teiginį apeliantas grindžia tuo, kad daiktą priėmė jis (šuns D. perdavimo sutartis (aktas), kurios egzistavimą patvirtina LKD elektroninis laiškas, tačiau pačios sutarties neišreikalavo teismas), sumokėjo už šunį D. taip pat jis.
27.3. Apeliantas remiasi CK 4.26 straipsnio 1 dalyje nurodoma norma, kad daikto valdymas gali būti atsiradęs sąžiningai ir nesąžiningai. Apeliantas motyvuoja, kad šiuo atveju atsakovė žinojo, kad ieškovas pirko šunį D., mokėjo už jį savo pinigus. Atsakovės ir ieškovo nutrūkusi draugystė ir bendravimas negalėjo būti pagrindas pasisavinti šunį. Taip pat apeliantas įsitikinęs, kad jis turi daugiau teisių į šunį D. ir tą žinojo bei žino atsakovė, nes ji pati teikė LKD šuns D. perdavimo sutartį, kuris yra D. Š. nuosavybės teisę į šunį D. patvirtinantis dokumentas.
Atsiliepimas
28. Atsakovė atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą prašo apeliacinio skundo netenkinti, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą bei atlyginti visas atsakovės J. J. patirtas išlaidas teisinėms paslaugoms, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme apmokėti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais ir motyvais:
28.1. Vilniaus apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 10 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi į bylą pateiktais įrodymais, galiojančių teisės aktų nuostatomis, nėra jokių absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindų. Priimdamas sprendimą, teismas vertino visus į bylą pateiktus įrodymus, o apeliantas nepateikė teismui jokių įrodymų, patvirtinančių, jog ginčo šuo D. priklauso jam nuosavybės teise (o ir negalėjo pateikti tokių įrodymų, nes tokie įrodymai paprasčiausia neegzistuoja).
28.2. Kaip teisingai 2022 m. rugpjūčio 10 d. sprendime nurodė teismas, kasacinio teismo formuojamoje teismų praktikoje ne kartą pabrėžta, kad vindikacinis ieškinys yra daiktinis savininko teisių gynimo būdas, t. y. jis reiškiamas asmeniui, su kuriuo savininko nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai, susiję su reikalaujamu grąžinti turtu. Šis reikalavimas pareiškiamas asmeniui, neteisėtai valdančiam svetimą turtą, t. y. tam asmeniui, pas kurį šis turtas yra.
28.3. Nagrinėjamu atveju iš bylos šalių paaiškinimų, byloje esančių rašytinių įrodymų, kaip teisingai 2022 m. rugpjūčio 10 d. sprendime konstatavo teismas, yra akivaizdu, jog teisėta šuns D. savininkė yra tik atsakovė J. J.. Ieškovas D. Š. jokių įrodymų apie tai, jog jis yra ar galėtų būti šuns D. savininkas, teismui nepateikė.
28.4. Priešingai, jokia bendrasavininkystės sutartis (ar bet kokia kita sutartis), kurioje atsispindėtų, jog ieškovas D. Š. taip pat yra šuns D. savininkas kartu su atsakove J. J., sudaryta niekada nebuvo. Šią aplinkybę patvirtina ir rašytinis 2022 m. rugsėjo 29 d. LKD pranešimas, pridedamas prie šio atsiliepimo į apeliacinį skundą.
28.5. Šie aukščiau įvardinti bei kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikiami rašytiniai įrodymai, kartu su kitais byloje jau esančiais rašytiniais įrodymais, visiškai neabejotinai atsako į klausimą, jog teisėta ir vienintelė ginčo šuns D. savininkė yra atsakovė J. J., o jokie papildomai dokumentai, kurių pagrindu ieškovas D. Š. turėtų teisę į D. savininkystę / bendrasavininkystę paprasčiausiai neegzistuoja, įskaitant, bet neapsiribojant, ir bendrasavininkystės sutartį pagal LKD galiojančius nuostatus.
28.6. Atsakovė teigia, kad ieškovas D. Š. reikalauja išreikalauti šunį D. iš jos teisėtos savininkės be jokio teisinio pagrindo. Atsakovė pažymėjo, kad ieškovas D. Š. nėra ir niekada nebuvo C. C. veislės šuns D. savininkas, taip pat neturi jokių tokią, net teorinę savininkystę pagrindžiančių įrodymų, o šio asmens argumentai dėl iš paskolos santykių pripažintinos / atsiradusios šuns bendrasavininkystės, šios kategorijos bylose apskritai yra nereikšmingi ir atmestini.
28.7. Atsakovė grindžia savo atsiliepimą ir tuo, jog apeliantas neįrodė įstatymo bei kasacinio teismo praktikoje suformuotų aplinkybių, dėl kurių būtų galima spręsti, jog šuns D. savininkas yra (ir) apeliantas D. Š.. Reziumuojant, sudėliotini esminiai akcentai, įrodantys, jog šalių ginčo šuo D. buvo įsigytas nuosavybėn būtent tik atsakovės J. J. vardu, t. y. tik atsakovės vardu yra sudaryta šuns pirkimo – pardavimo sutartis; šuns kilmės dokumentuose įrašyti tik atsakovės duomenys; VMVT privalomojoje šuns registracijoje – registracija tik atsakovės vardu; Veterinarijos tarnybose – tik atsakovės duomenys ir tik ji su D. lankosi, esant reikalui; LKD raštu patvirtino, jog šuns D. bendrasavininkystės sutarties neturi ir šuns bendrasavininkystės sutartis tarp šalių niekada nebuvo sudaryta.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
29. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių apskųstos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė
30. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl skundžiamo sprendimo, kuriuo pirmosios instancijos teismas vindikacinį ieškinį atmetė.
31. Atsakovė kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė paklausimą LKD bei atsakymą į atsakovės paklausimą. Atsakovė nurodė, kad susipažinus su ieškovo D. Š. apeliacinio skundo turiniu, atsakovės J. J. vardu ir pavedimu buvo kreiptasi tiesiogiai į LKD, prašant atsakyti į raštu pateiktus klausimus, įskaitant, bet neapsiribojant, ir į klausimą, ar LKD buvo pateikta bet kokios formos bendrasavininkystės sutartis tarp atsakovės J. J. ir ieškovo D. Š.. Atsižvelgiant į tai, jog šių dokumentų nebuvimu apeliantas grindžia savo apeliacinį skundą, vadovaujantis proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo principais bei siekiant pašalinti bet kokias abejones dėl tariamos ginčo šuns bendrasavininkystės, prašo teismo, vadovaujanti CPK 314 straipsniu, priimti į bylą teikiamus naujus įrodymus – 2022 m. rugsėjo 28 d. kreipimąsi į LKD ir 2022 m. rugsėjo 29 d. LKD atsakymą. Šių duomenų pateikimo (gavimo) būtinybė iškilo tik po apeliacinio skundo pateikimo, juolab, kad ir pats apeliantas reikalauja šių įrodymų išreikalavimo.
32. Naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme yra išimtinė priemonė, o jos taikymo sąlygos apibrėžtos CPK 314 straipsnyje. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, jei šie įrodymai galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis).
33. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, jog ieškovas bandė kreiptis į LKD dėl analogiškų dokumentų pateikimo, tačiau gavo neigiamus atsakymus. Į atsakovės paklausimą LKD atsakė ir atsakovė į bylą pateikė šį dokumentą bei prašo jį prijungti prie bylos. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad toks dokumentas yra susijęs su nagrinėjama byla bei jo pateikimo būtinybė iškilo po apeliacinio skundo pareiškimo, todėl prijungiamas prie bylos.
34. Byloje nustatyta, kad šunį D. atsakovė, kaip pirkėja, įsigijo iš N. K. 2020 m. lapkričio 17 d. veislinio šuns pirkimo - pardavimo sutartimi. Sutartyje, kaip šunio D. pirkėja, nurodoma tik atsakovė. Ieškovas sutartyje kaip šunio D. pirkėjas nenurodomas. Taip pat nustatyta, kad ieškovas neginčija šios sutarties galiojimo. Ieškovas jo teisių pažeidimą – šuns D. valdymo teisės praradimą be savo valios, sieja su 2021 m. birželio 12 d. įvykiu, kuomet nutrūko ieškovę ir atsakovę saistę artimi ryšiai. Taigi, esminis ginčas kyla dėl to, ar atsakovė teisėtai valdė ir valdo šunį D.
35. Apeliaciniame skunde ieškovas nurodo, kad dėl jo prašymo išreikalauti dokumentus iš LKD atmetimo buvo pažeistos procesinės įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo normos, dėl ko buvo neteisingai išspręsta byla.
36. Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 straipsnio 2 dalis). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis (CPK 185 straipsnio 2 dalis).
37. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika yra išsami ir išplėtota. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 47 punktas). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017; 2022 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-969/2022).
38. Tinkamo įrodinėjimo proceso užtikrinimas yra pamatinė ir kartu būtinoji teisingo bylos išnagrinėjimo iš esmės, užbaigiamo teismo sprendimo priėmimu, sąlyga. Įrodinėjimas civiliniame procese yra grindžiamas dviem kertiniais principais – rungtyniškumu ir dispozityvumu. Rungtyniškumo (rungimosi) principo esmė yra ta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti proceso įstatymo nustatyta tvarka (CPK 12 ir 178 straipsniai). Dispozityvumo principo turinys bendriausia prasme yra atskleistas CPK 13 straipsnyje (šis straipsnis nurodo, kad šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi šio kodekso nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis), o įrodinėjimo procese šis principas atsiskleidžia įvairiais aspektais, pavyzdžiui, kad pačios šalys renkasi savo įrodinėjimo taktiką ir strategiją, t. y. sprendžia, kokias faktines aplinkybes nurodyti ir kokius faktinius duomenis pateikti savo reikalavimams ir atsikirtimams pagrįsti. Įrodinėjimas yra šalių pareigos dalykas, o šios pareigos vykdymas siejamas su tam tikros procesinės laisvės turėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-248/2018; 2022 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-103-701/2022).
39. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovei pavyko gauti LKD atsakymą į klausimą ar jiems buvo pateikta bendrasavininkystės sutartis, todėl darytina išvada, jog ieškovas neįdėjo pakankamų pastangų surinkti ir teismui patekti reikalingus įrodymus. Pabrėžtina, jog ne teismas, o ieškovas turi pareigą surinkti ir pateikti įrodymus, pagrindžiančius jo ieškinį, taip pat dėti visas įmanomas pastangas įrodymų gavimo procese. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti ieškovo prašymą išreikalauti iš LKD dokumentus, todėl nepažeidė įrodinėjimo taisyklių.
40. Apeliantas teigia, kad jam nėra žinoma, kada ir kokiomis aplinkybėmis galėjo būti sudaryta šuns D. pirkimo - pardavimo sutartis. Be to, yra kita sutartis – šuns D. perdavimo sutartis, kurioje apeliantas įrašytas kaip šuns savininkas. Sumokėjo už šunį D. taip pat jis.
41. Ieškinyje apeliantas yra nurodęs, kad 2020 m. lapkričio 17 d. ieškovas nuvyko savo automobiliu kartu su atsakove į veislyną „Aliarmas“. Veislyno savininkė pateikė pasirašyti šuns pirkimo dokumentus, kuriuos užpildė ir pasirašė atsakovė, kol ieškovas džiaugėsi nusipirktu gyvūnu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apelianto apeliacinio skundo teiginys, jog jam nėra žinoma, kada ir kokiomis aplinkybėmis šuns D. pirkimo - pardavimo sutartis galėjo būti sudaryta, prieštarauja ieškinyje nurodytoms ir byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Be to, atsakovė yra nurodžiusi, kad 2020 m. lapkričio 17 d. asmeninės nuosavybės teise įgijo šunį D. Taigi, šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas.
42. Byloje nustatyta, kad LKD rejestre atsakovė ieškovą taip pat nurodė kaip šuns D. savininką. Tokio įrašymo pagrindu atsakovė nurodė savo siekį sudaryti galimybę ieškovui dalyvauti su šuniu D. parodose. Šuns D. perdavimo sutarties byloje nėra. Lietuvos kinologų draugijos išduotame šuns D. kilmės liudijime jo savininke nurodyta tik atsakovė. Tik atsakovė jo laikytoja/savininke nurodyta ir Gyvūnų augintinių registre. Pažymėtina, kad pagal CK 4.262 straipsnį, įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju šie duomenys nėra nuginčyti. Rašytiniame 2022 m. rugsėjo 29 d. LKD pranešime nurodoma, kad jokia bendrasavininkystės sutartis nebuvo pateikta. Taigi, apeliacinės instancijos vertinimu, pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog teisėta šuns D. savininke yra atsakovė, o ne ieškovas.
43. CK 4.95–4.97 straipsniuose įtvirtintos daiktinės teisės normos, reglamentuojančios savininko teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo. CK 4.95 straipsnyje įtvirtinta principinė asmens nuosavybės teisių apsaugos nuostata – savininkas turi teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo (vindikacija). Vindikacinis ieškinys yra daiktinis savininko teisių gynimo būdas, t. y. jis reiškiamas asmeniui, su kuriuo savininko nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai, susiję su reikalaujamu grąžinti turtu. Šis reikalavimas pareiškiamas asmeniui, neteisėtai valdančiam svetimą turtą, t. y. tam asmeniui, pas kurį šis turtas yra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-943/2022, 18 punktas).
44. Reikšdamas vindikacinį reikalavimą, ieškovas privalo įrodyti šias faktinį ieškinio pagrindą sudarančias aplinkybes: 1) ieškovas turėjo ir turi nuosavybės (valdymo) teisę į daiktą ieškinio pareiškimo momentu ir iki daiktą neteisėtai užvaldant atsakovui, iš kurio reikalaujama grąžinti daiktą; 2) savininkas daikto valdymo teisę prarado be savo valios; 3) daiktą valdo atsakovas; 4) daiktą atsakovas valdo neteisėtai; 6) daiktas yra natūra; 7) bylos šalių nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-460-690/2017).
45. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje ne kartą pabrėžta, jog sprendžiant vindikacinius reikalavimus vadovaujamasi prezumpcija, kad asmuo, valdantis turtą, yra teisėtas valdytojas, o ieškovas privalo paneigti šią prezumpciją, įrodydamas savo nuosavybės teisę, t. y. ieškovas privalo įrodyti, kad turi nuosavybės teisę į turtą reikalavimo pareiškimo momentu ir kad tokią teisę turėjo iki turtą neteisėtai užvaldant asmeniui, iš kurio reikalaujama grąžinti turtą. Be to, savininkas privalo įrodyti įstatyme nustatytas sąlygas, kuriomis jis prarado daiktą, bei paneigti įstatyme įtvirtintą įgijėjo sąžiningumo prezumpciją, tada jis gali atgauti savo daiktą natūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2009; 2019 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-266-378/2019).
46. Remiantis pateikta kasacinio teismo praktika, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad paneigti atsakovės valdymo teisėtumo prezumpciją procesinė pareiga šioje byloje teko ieškovui. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovas nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde nurodytomis aplinkybėmis šios prezumpcijos nepaneigė, priešingai, atsakovė įrodymais pagrindė jos turėtą ir iki šiol turimą nuosavybės teisę į šunį D.
Dėl procesinės bylos baigties.
47. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinio skundo argumentais, įpareigojančiais teismą motyvuotai atsakyti, gali būti pripažįstami ne bet kokie teiginiai, o tik tie argumentai, kurie yra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui išspręsti. Vertinant, ar apeliacinio skundo argumentai yra pakankami jų išsamumo aspektu, reikšminga yra tai, ar išdėstytais motyvais teismas atsakė į teisiškai reikšmingus klausimus, neperžengdamas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų (CPK 320 straipsnis).
48. Kadangi kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
49. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs bylos aplinkybes bei taikęs ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo naikinti ar keisti (CPK 320 straipsnis, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
50. Kadangi ieškovo apeliacinis skundas buvo atmestas, spręstinas atsakovės, turėtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovė pateikė duomenis, kad patyrė 2 500 Eur už teisines paslaugas. išlaidas už advokato pagalbą apeliaciniame procese bei pateikė duomenis, patvirtinančius šių išlaidų apmokėjimą.
51. Pagal CPK 98 straipsnį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas iš antrosios šalies priteisia išlaidas už advokato, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat pagalbą rengiant procesinius dokumentus, teikiant konsultacijas; šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalius dydžius (toliau – Rekomendacijos) 7 punktą rekomenduojami priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami, taikant Rekomendacijų 8 punkte nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas už praėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Lietuvos statistikos departamento duomenimis 2022 m. I ketvirtis vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje 1 729,90. Pagal Rekomendacijų 8.11. punkto nuostatas už atsiliepimą į apeliacinį skundą numatytas 1,3 koeficientas, todėl maksimalios išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą – 2 248, 87 Eur (1729, 90 Eur x 1,3).
52. Atsižvelgiant į tai, kad prašoma priteisti suma viršija maksimalius dydžius, bylą nėra sudėtinga, todėl iš ieškovo atsakovės naudai priteisiama 2 000 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo D. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovės J. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 2 000 Eur (du tūkstančius eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.