Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Albina Rimdeikaitė, veikdama Šiaulių apygardos teismo vardu, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės I. M. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo 2025 m. kovo 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Bikuvos” prekyba ieškinį atsakovei I. M. dėl skolos ir palūkanų priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „M Consulting Group“. Teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

7. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

8. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai).

9. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria tenkintas ieškovės UAB „Bikuvos“ prekyba reikalavimas dėl palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

11. Byloje taip pat nustatyta, kad ieškovė su ieškiniu dėl skolos ir palūkanų priteisimo į teismą kreipėsi 2024 m. lapkričio 26 d. ir tai dienai trečiasis asmuo ieškovei buvo skolingas 3 672,98 Eur pagal 2024 m. kovo 29 d., 2024 m. balandžio 30 d., 2024 m. gegužės 31 d., 2024 m. birželio 28 d. PVM sąskaitas faktūras ir už laikotarpį nuo 2024 m. balandžio 28 d. iki 2024 m. lapkričio 25 d. pagal Sutarties 19 punkto sąlygas 321,79 Eur palūkanų. Trečiasis asmuo 2024 m. gruodžio 19 d. apmokėjo dalį skolos, t. y. 906,45 Eur, 2025 m. sausio 20 d. apmokėjo likusią skolos dalį, t. y. 2 766,53 Eur, todėl ieškovė atsisakė ieškinio reikalavimo dėl skolos priteisimo ir prašė priteisti 321,79 Eur palūkanų, procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

12. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas priėmė ieškovės atsisakymą nuo ieškinio reikalavimo dėl 3 672,98 Eur skolos priteisimo priimti ir tą bylos dalį nutraukė; priteisė iš atsakovės ieškovei 321,79 Eur palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas: 1) nuo 3 994,77 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2024 m. gruodžio 2 d. iki 2024 m. gruodžio 19 d.; 2) nuo 3 088,32 Eur sumos nuo 2024 m. gruodžio 20 d. iki 2025 m. sausio 20 d.; 3) nuo priteistos 321,79 Eur sumos nuo 2025 m. sausio 21 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; ir bylinėjimosi išlaidas 828 Eur. Atsakovė su tokiu sprendimu nesutinka ir teikia apeliacinį skundą.

13. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, neištyrė nei nevertino atsakovės pateiktų rašytinių įrodymų, sprendimo tinkamai nemotyvavo, todėl turėtų būti konstatuojamas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas.

14. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nei procesinių, nei materialiosios teisės normų nepažeidė, įrodymus įvertino vadovaudamasis įstatymu ir kasacinio teismo suformuota praktika, sprendimą tinkamai motyvavo.

15. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017 47 pastraipa). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017 23 pastraipa). Nė vienas įrodymas teismui neturi iš anksto nustatytos galios ir turi būti vertinamas kartu su kitais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2010). Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010; 2012 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2012; 2022 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-305-403/2022).

16. Tai, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančius rašytinius įrodymus vertino kitaip, nei pageidauja apeliantė, nereiškia, jog teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Priešingai, apeliacinės instancijos teismas, ištyręs byloje esančius rašytinius įrodymus, pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, nustatė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai ištyrė šalių sudarytos Laidavimo sutarties, Sutarties sąlygas, vertino šalių elgesį sutartinių santykių metu, byloje esančių rašytinių įrodymų visetą, o apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, įrodymus vertina selektyviai, juos vertina išskirtinai savo naudai ir vienpusiškai, todėl apeliantės argumentai dėl dalies įrodymų nepagrįsto ignoravimo, jų neištyrimo ir neįvertinimo, dėl sutartimis prisiimtų įsipareigojimų vykdymo, atmestini, kaip nepagrįsti ir nesudarantys pagrindo panaikinti pagrįsto ir teisėto pirmosios instancijos teismo sprendimo.

17. Nors apeliantė nurodo, kad teismo sprendimas priteisti palūkanas 321,79 Eur yra be jokių motyvų, tačiau su šiais argumentais negalima sutikti. Teismo pareiga motyvuoti sprendimą nustatyta CPK 270 straipsnio 4 dalies 4 punkte. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuodamas teismų praktiką dėl teismo procesinio sprendimo motyvų išsamumo ir pakankamumo įtakos jo pagrįstumui ir teisėtumui yra nurodęs, kad teismo sprendimo motyvų nepakankamumas negali būti prilyginamas absoliučiam teismo sprendimo negaliojimo pagrindui – kai sprendimas (nutartis) yra be motyvų (sutrumpintų motyvų). Kiekvienas teismo sprendimas turi būti argumentuotas taip, kad jo motyvuojamoji dalis pagrįstų teismo išvadas, išdėstytas rezoliucinėje teismo sprendimo (nutarties) dalyje. Teismų sprendimų motyvai turi išaiškinti esminius šalies pateiktų faktinių ir teisinių (materialinių ar procesinių) argumentų aspektus. Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Jeigu teismo sprendime nėra atsakyta į kai kuriuos ieškinio, skundo ar kito procesinio dokumento argumentus, tai savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad toks sprendimas yra nepagrįstas ar (ir) neteisėtas, dėl teismo išdėstytų argumentų pakankamumo turi būti sprendžiama įvertinus, ar materialieji ar procesiniai bylos aspektai, dėl kurių teismas nepasisakė, yra tokie svarbūs, jog dėl jų galėjo būti priimtas neteisingas sprendimas dėl bylos esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2014).

18. Iš skundžiamo sprendimo turinio nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas 321,79 Eur palūkanų, įvertino šalių procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus bei bylos išnagrinėjimui reikšmingus duomenis: Sutarties 19 punkto ir Laidavimo sutarties 3.2, 4.1 ir 4.2 punktų nuostatas; atsakovei ir trečiajam asmeniui 2024 m. lapkričio 15 d. ieškovės išsiųstų pareiškimų turinį apie tai, kad ieškovė už laiku neįvykdytą prievolę atsiskaityti skaičiuoja Sutartyje numatytas palūkanas, remdamasi Sutarties 19 punkto nuostata; vertino, kad palūkanos yra kompensacinės už termino įvykdyti piniginę prievolę praleidimą (CK 6.37 straipsnio 1 dalis, 6.261 straipsnis); pasisakė, kad reikalavimui dėl palūkanų yra taikomas sutrumpintas 5 metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 10 dalis); paskaičiuotos palūkanos atitinka Sutarties nuostatas, jų dydis nėra nesąžiningas; laikotarpis, už kurį paskaičiuotos palūkanos atitinka laikotarpį, kurį trečiojo asmens įsipareigojimai apmokėti už nupirktas prekes buvo pradelsti įvykdyti; atsakovė, kaip laiduotoja, yra atsakinga už trečiojo asmens piniginę prievolę; ieškovė turi teisę pasirinkti, kuris iš solidarių skolininkų (atsakovė ar trečiasis asmuo) turi atsakyti, o vien tai, kad teismo padarytos išvados nebuvo tokios, kokių pirmosios instancijos teisme siekė apeliantė, nepagrindžia abstrakčių apeliantės teiginių, kad skundžiamas sprendimas ydingas, nes prieštarauja teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo teisės principams.

19. CPK 270 straipsnio, reglamentuojančio reikalavimus sprendimo turiniui, 4 dalyje nustatyta, jog motyvuojamojoje sprendimo dalyje glausta forma turi būti nurodoma: teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas, argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas vadovavosi, bei kiti teisiniai argumentai. Teismas privalo pateikti sprendimo motyvus, kad sudarytų galimybę bylos šalims efektyviai pasinaudoti teise į apeliaciją, tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. N., judgment of 1994 m. balandžio 19 d., S A n. 288, p. 20, par. 61). Nacionalinių teismų sprendimų motyvai turi būti pakankami, kad atsakytų į esminius šalies pateiktų faktinių ir teisinių (materialinių ar procesinių) argumentų aspektus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3- 428/2014, ir kt.).

20. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs patį sprendimą ir bylos medžiagą, sprendžia, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra motyvuotas, sprendimo motyvai tenkinti reikalavimą dėl palūkanų priteisimo yra pakankami ir aiškūs, o apeliantės argumentai dėl netinkamo sprendimo motyvavimo nėra teisiškai pagrįsti.

21. Nors apeliacinės instancijos teismas ir sutinka su apeliantės teiginiu, kad trečiajam asmeniui nebuvo pateikta parengta palūkanų sąskaita, kuri patvirtintų reikalavimo dydį, tačiau to negalima pripažinti aplinkybe, nulėmusia neteisėto sprendimo priėmimą. Sutarties 19 punkto nuostatose nenumatyta, kad skolininkui privalo būti išrašyta palūkanų sąskaita ir tik tokiu atveju skolininkas privalo apmokėti palūkanas. Apeliantės aiškinimas, kad tik ieškovės išrašyta palūkanų sąskaita būtų teisėtu pagrindu apskaityti šį ieškovės reikalavimą kito ūkio subjekto buhalterinėje apskaitoje, yra nepagrįstas, nes pagal Lietuvos Respublikos finansinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 1 punktą, apskaitos dokumentas yra popierinis arba elektroninis liudijimas, patvirtinantis ūkinę operaciją arba ūkinį įvykį ir turintis rekvizitus, pagal kuriuos galima nustatyti ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio tapatumą, taip pat šio įstatymo 13 straipsnio 7 dalyje nurodytas dokumentas, t. y. kai ūkinė operacija jau atlikta arba ūkinis įvykis baigėsi, bet nėra gautas tai patvirtinantis apskaitos dokumentas, surašomas laisvos formos apskaitos dokumentas, nustatantis ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio tapatumą. Šį dokumentą pasirašo asmenys, turintys teisę surašyti ir pasirašyti arba tik pasirašyti apskaitos dokumentus. Taigi, įstatyme nėra įsakmiai numatyta, kad apskaitos dokumentu yra vien tik išrašyta sąskaita faktūra. Jau minėtas 2024 m. lapkričio 15 d. ieškovės išsiųstų pareiškimų turinys, Sutarties 19 punkto nuostatos, trečiojo asmens atlikti skolos mokėjimai jau iškėlus bylą teisme ir esant ieškovės ieškinyje aiškiai nurodytam palūkanų dydžiui (jo priede – palūkanų pažymoje), laikytinas pakankamu pagrindu trečiajam asmeniui sumokėti ir palūkanas iki skundžiamo sprendimo priėmimo, o jų nesumokėjus gera – jas priteisti teismui.

22. Bylos duomenimis nustatyta, kad pranešimai dėl skolos ir palūkanų apmokėjimo apeliantei ir trečiajam asmeniui buvo išsiųsti 2024 m. lapkričio 15 d. Atsiliepime į ieškinį atsakovė patvirtino, kad tokį pranešimą jį gavo tą pačią pranešimo išsiuntimo dieną, t. y. 2024 m. lapkričio 15 d. Ieškinys teismui buvo pateiktas 2024 m. lapkričio 26 d. Apeliantei, kaip laiduotojai, buvo pakankamai laiko nuo pranešimo gavimo dienos skolai ir Sutartyje numatytoms palūkanoms apmokėti, arba užtikrinti, kad tai padarytų trečiasis asmuo, kurio direktore yra pati apeliantė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Laidavimo sutarties 4.1 punkte naudojama sąvoka „nedelsiant“ (t. y. numatanti, kad skolininkui tinkamai nevykdant visų ar dalies prievolių pagal Pagrindinę sutartį, laiduotojas privalo nedelsiant įvykdyti visas skolininko pinigines prievoles pagal Pagrindinę sutartį), nėra nei ydinga, nei prieštaraujanti CK teisingumo, protingumo principams, kaip teigia apeliantė. Kuo įmanoma operatyviau atsiskaitant su sutarčių partneriais (įmonėmis), yra užtikrinama bendrovės ir jos darbuotojų, kreditorių interesų apsauga.

23. Ieškovė ieškiniu prašė priteisti kompensuojamąsias ir procesines palūkanas. Apeliantės vertinimu procesinių palūkanų nuo kompensuojamųjų palūkanų priteisimas reiškia neteisėtą palūkanų nuo palūkanų priteisimą.

24. Pagal CK 6.210 straipsnio 1, 2 dalis, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio (kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys – 6 procentų dydžio palūkanas). Kai palūkanų dydį nustato įstatymai, šalys gali raštu susitarti ir dėl didesnių palūkanų, jeigu toks susitarimas neprieštarauja įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams (CK 6.37 straipsnio 3 dalis). Pagal kasacinio teismo praktiką tam, kad būtų galima taikyti CK 6.210 straipsnį, turi būti visos trys sąlygos: 1) neįvykdyta prievolė turi būti piniginė; 2) turi būti praleistas piniginės prievolės įvykdymo terminas; 3) įstatyme ar sutartyje neturi būti nustatyta, kad palūkanos šiuo atveju nemokamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2006; 2015 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-687/2015).

25. Skolininkas laikomas pažeidusiu prievolę, kai praleidžia prievolės įvykdymo terminą (CK 6.63 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kompensuojamųjų palūkanų, įtvirtintų CK 6.261 straipsnyje, skaičiavimo pradžia gali būti nustatyta įstatymu arba sutartimi (CK 6.37 straipsnio 1 dalis). Pagal bendrąją taisyklę, kompensuojamosios palūkanos pradedamos skaičiuoti, kai skolininkas praleidžia prievolės įvykdymo terminą (CK 6.261 straipsnis). Kompensuojamosios palūkanos pradedamos skaičiuoti už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimo laikotarpį iki ieškinio teisme priėmimo (t. y. bylos iškėlimo) dienos. Toks kompensuojamųjų palūkanų apskaičiavimo būdas pripažįstamas teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2013; 2015 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-687/2015; 2017 m. lapkričio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-405-313/2017 22 pastraipa).

26. Jau minėtu Sutarties 19 punktu jos šalys susitarė, kad pirkėjui laiku neapmokėjus įsigytų prekių, pardavėjas turi teisę pirkėjui be atskiro įspėjimo apskaičiuoti palūkanas už pavėluotą mokėjimą, kurių dydis yra 0,05 procento nuo nesumokėtos mokėtinos sumos už kiekvieną sumokėti praleistą dieną. Laidavimo sutartyje nustatyta, kad atsakovė, kaip laiduotoja, atsako ieškovei, kaip kreditoriui, ta pačia apimtimi, kaip skolininkas (Laidavimo sutarties 3.2 punktas). Bylos medžiaga patvirtina, kad trečiasis asmuo laiku neapmokėjo keturių PVM sąskaitų faktūrų, kas reiškia, jog jis praleido piniginės prievolės įvykdymo terminą. Pagal Sutarties 19 punkto sąlygas už pirktų prekių apmokėjimo vėlavimą apskaičiuotų iki ieškinio pateikimo teismui ir prašomų priteisti ir atsakovės, kaip laiduotojos, palūkanų dydis yra 321,79 Eur. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, byloje nei atsakovė, nei trečiasis asmuo ieškovės apskaičiuotų palūkanų dydžio neginčijo. Atsakovei be pagrindo neapmokėjus skolos iki ieškinio pateikimo teismui, pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė Sutartyje numatytas palūkanas, kurių dydis yra 321,79 Eur.

27. Ieškovė ieškiniu taip pat prašė priteisti 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas. CK 6.37 straipsnio 2 dalis numato, kad skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovei iš atsakovės pagrįstai priteistos 5 procentų dydžio metinės procesinės palūkanas už neapmokėtas ir priteistą sumas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (CK 6.210 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo apeliantės nurodomoje kasacinio teismo 2024 m. balandžio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-611/2024 pateiktais išaiškinimais, nes nurodytoje byloje buvo sprendžiama dėl kompensuojamųjų palūkanų priteisimo esant šalių deliktiniams santykiams, o nagrinėjamu atveju šalis ir trečiąjį asmenį siejo sutartiniai teisiniai santykiai.

28. Apeliantė nesitinka su pirmosios instancijos teismo priteista 800 Eur bylinėjimosi išlaidų suma ir mano, kad priteisdamas šias išlaidas teismas nevertino jų būtinumo, pagrįstumo ir nesivadovavo Rekomendacijomis.

29. Analizuodamas ir vertindamas minėtus apeliantės argumentus (nutarties 28 pastraipa) ir spręsdamas, ar iš atsakovės priteistos ir ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos pagal įstatymą nėra per didelės, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į tai, kad advokatas ieškovės vardu surašė procesinius dokumentus: ieškinį (2024 m. lapkričio 26 d., 5 491,00 Eur), trečiajam asmeniui apmokant skolą dalimis 2025 m. sausio 13 d. ir 2025 m. sausio 23 d. tikslino ieškinio reikalavimus (233,59 + 233,59 = 467,18), atstovaudamas ieškovę dalyvavo teismo posėdžiuose 1 val. (16 min. + 1 val. 3 min., suapvalinus 1 val., 233,59 Eur), todėl pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio rekomendacijas (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.), maksimali šalies patirtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti bendra suma būtų 6 191,77 Eur. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą, kad paduodama ieškinį ieškovė šia teise naudojosi ne pagal jos paskirtį. Kaip teisingai vertino pirmosios instancijos teismas, atsakovė tinkamai ir laiku nevykdė savo įsipareigojimų pagal Laidavimo sutartį, skola dalimis ieškovei buvo grąžinta tik bylos nagrinėjimo eigoje, todėl ieškovė turėjo teisę ir pagrindą kreiptis į teismą dėl įsiskolinimo priteisimo ir tokią teisę realizuoti buvo priversta būtent dėl atsakovės elgesio. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad ieškinio reikalavimus ieškovė tikslino du kartus tik dėl to, kad trečiasis asmuo, kuriam vadovauja apeliantė, apmokėjo pagrindinę skolą dalimis jau po ieškinio pateikimo teisme, ir dėl to bylos dalis dėl skolos priteisimo buvo nutraukta. Nenustačius ieškovės nesąžiningumo pareiškiant ieškinį ar jo dalies atsisakant, nėra teisinio pagrindo jos elgesį pripažinti piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad ieškovės patirtos 800 Eur bylinėjimosi išlaidos, priešingai, nei teigia atsakovė, įvertinus teiktą ieškinį, papildomus pareiškimus, advokato dalyvavimą parengiamajame ir teismo posėdyje, nėra laikytinos per didelėmis, jos yra ženkliai mažesnio dydžio negu nustatyta Rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo jų įvertinti kitaip, negu tai padarė pirmosios instancijos teismas. Vien aplinkybė, kad atsakovė nesutinka su iš jos priteistų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydžiu, nereiškia, kad teismas netinkamai taikė apeliaciniame skunde nurodomas proceso teisės normas.

30. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi esminės reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui įvertinti, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 22–26 pastraipos; 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020 40 pastraipa).

31. Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas patenkinti ieškovės reikalavimą dėl palūkanų priteisimo, teisingai nustatė ir įvertino šiuo konkrečiu atveju susiklosčiusios ginčo situacijos faktines aplinkybes, nustatytoms aplinkybėms tinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias sutartinę civilinę atsakomybę, civilinio proceso normas, nustatančias įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio pakeisti ar panaikinti dėl atsakovės apeliaciniame skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo. Dėl to atsakovės apeliacinis skundas atmetamas, o apskųstas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

32. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys).

33. Atmetus apeliacinį skundą, atsakovei jos turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos.

34. Ieškovei iš atsakovės, sutinkamai su CPK 93 straipsnio 1 dalies bei CPK 98 straipsnio 3 dalies nuostatomis, priteistinos advokato teisinės pagalbos išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme (t. y. atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą) – 600,00 Eur, kurių dydis neviršija Rekomendacijų 8.11 punkte nustatyto maksimalaus dydžio, yra pagrįstos, atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus.

Kauno apygardos teismas, veikdamas Šiaulių apygardos teismo vardu, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Telšių apylinkės teismo 2025 m. kovo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės I. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Bikuvos“ prekyba, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), 600,00 Eur (šešis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.