Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Jakutytės–Sungailienės, Rūtos Latvelės, Ievos Navickaitės–Sakalauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. liepos 12 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ ieškinį atsakovei I. K. dėl skolos, delspinigių bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių esmė

7. Sutartį pripažinus vartojimo sutartimi, jai taikoma didesnė apsauga, įskaitant teismo teisę ex officio (pagal pareigas) spręsti dėl sutarties sąlygų sąžiningumo pagal CK 6.228⁴ straipsnio nuostatas, įgyvendinančias 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos Direktyvą 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (toliau – Direktyva 93/13/EEB). Remdamasis vartotojų apsaugą įtvirtinančiu teisiniu reglamentavimu ir kasacinio teismo šioje srityje nuosekliai formuojama praktika, teismas Sutarties sąlygas, įtvirtinančias 0,5 procentų dydžio už kiekvieną dieną delspinigius, pripažino nesąžiningomis ir negaliojančiomis, tuo pagrindu atmetė kaip nepagrįstą ir netenkintiną ieškinio reikalavimą priteisti 568,81 Eur delspinigių.

I. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų.

10. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Dėl sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir ginčo vartojimo sutarčiai taikytinų teisės normų

14. Byloje nėra ginčo nei dėl perleidimo sutarties teisėtumo, nei dėl pagrindinės skolos fakto ir dydžio. Sutartį pirmosios instancijos teismas kvalifikavo kaip vartojimo sutartį (CK 6.228¹ straipsnio 1 dalis), dėl to šalių ginčo taip pat nėra. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas, atmesdamas reikalavimą dėl delspinigių išieškojimo, taikė netinkamą teisinį pagrindą, nepagrįstai rėmėsi VKĮ nuostatomis, kadangi tarp šalių buvo sudaryta išperkamosios nuomos, o ne vartojimo kredito sutartis. Ieškovės teigimu, kadangi sudaryta išperkamosios nuomos sutartis nenumatė pareigos, o tik teisę, sumokėjus visas įmokas, daiktą išsipirkti, ginčo teisiniams santykiams VKĮ negalėjo būti taikomas (VKĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus pripažįsta teisiškai nepagrįstais.

20. Be to, aptariamos Sutarties dalyje „Turto grąžinimas“ įtvirtinta, kad pasibaigus sutarčiai ir nuomininkui nepareiškus noro įsigyti turto šios sutarties dalyje „Sutarties objektas“ nustatyta tvarka, ar nutraukus šią sutartį prieš terminą, turtas grąžinamas nuomotojui ne vėliau kaip kitą dieną po sutarties pasibaigimo ar nutraukimo sutarties sudarymo vietoje arba turto naudojimo vietoje, priklausomai nuo to, kur turtas perduotas pasirašant nuomotojo pateiktą turto grąžinimo aktą. Jei nuomininkas atsisako pasirašyti turto grąžinimo aktą, tai nuomotojas turi teisę vienašališkai pasirašyti nurodytą aktą, apie tai pažymėdamas turto grąžinimo akte, ir nuo to momento laikoma, kad turtas yra grąžintas nuomotojui. Turtą pasiima nuomotojas savo rizika ir lėšomis. Grafoje „Sutarties galiojimas, nutraukimas“ numatyta, kad nuomininkui ilgiau kaip 60 kalendorinių dienų vėluojant atlikti mėnesio įmokas pagal sutartį, sutartis yra nutraukiama ir nuomotojas įgyja teisę pasirinktinai reikalauti iš nuomininko grąžinti turtą arba sumokėti visą neapmokėtą nuomos mokestį iki sutarties pabaigos.

22. Galiausiai teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad teismų praktikoje tapačiose ir/ar labai savo faktinėmis aplinkybėmis panašiose bylose nuosekliai laikomasi vertinimo, kad vartotojas, sudarydamas terminuotą vartojimo sutartį, pagal kurią verslininkas sutartyje nustatytam terminui perduoda naują kasdieniams poreikiams (buičiai) skirtą daiktą (telefoną, televizorių ir pan.), o vartotojas įsipareigoja sutartyje nustatytą terminą mokėti už tai verslininkui periodinius mokėjimus, taip pasibaigus sutarties terminui ir sumokėjus visas sutartyje nustatytas įmokas sumokėdamas ne tik visą naujo daikto kainą (vertę), buvusią sutarties sudarymo metu (ir nurodytą sutartyje), bet kur kas didesnę sumą, ir pagal sutartį įgydamas teisę, pasibaigus sutarčiai, įgyti daiktą nuosavybes teise už 1 Eur, iš esmės siekia daiktą įsigyti nuosavybės teise, nepaisant to, kad tokia sutartis įvardijama kaip nuomos sutartis (Vilniaus apygardos teismo 2022 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-34-275/2022; 2022 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-92-855/2022; 2022 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-28-866/2022; 2022 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-178-855/2022; 2022 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-452-430/2022; 2022 m. rugsėjo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1650-967/2022; 2022 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1843-392/2022; 2022 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1831-430/2022; kt.).

23. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad situacija, kai verslo subjektas siūlo vartotojui įsigyti naujus (nenaudotus) daiktus, išdėstant visos daikto kainos mokėjimą per tam tikrą laikotarpį, o įmokas nustatant taip, kad papildomai būtų uždirbama iš atidėto kainos mokėjimo (nepriklausomai nuo to, ar toks uždarbis įvardijamas kaip nuomos mokestis už naudojimąsi daiktu, ar kaip palūkanos už naudojimąsi neapmokėtą daikto kainos dalį sudarančiomis pinigų sumomis), taip pat verslininkas sutartyje nusimato galimybę iš sutartį pažeidusio vartotojo po sutarties nutraukimo reikalauti visų sutartinių įmokų iki pat sutarties termino pabaigos sumokėjimo, o vartotojo diskrecija apsispręsti, ar jis pasibaigus sutarties terminui ketina įsigyti daiktą, siejama iš esmės tik su tuo, ar ketinama pasilikti sau daiktą, už kurį visa kaina iš esmės jau yra sumokėta, pagal esmę vertintina kaip dirbtinai, siekiant išvengti VKĮ taikymo, kuriama teisinė konstrukcija, užslepianti tikrąjį vartotojo tikslą įsigyti daiktą nuosavybės teise ir verslininko siekį ne tik vykdyti prekybinę veiklą, bet ir užsiimti vartojimo kredito veikla, finansuojant vartotojui perduodamos prekės įsigijimą ir papildomai taikant užmokestį už naudojimąsi pinigais (nesumokėta daikto kainos dalimi), į mokėtinas įmokas įtraukiant daikto kainą viršijančias sumas (prilygintinas sutartinėms palūkanoms).

24. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, kaip pagrįsta vertintina pirmosios instancijos teismo išvada, kad tarp pradinės kreditorės ir atsakovės sudaryta Sutartimi pradinė kreditorė ir atsakovė iš esmės susitarė ne dėl naudojimosi Sutarties objektu – televizoriumi Samsung-UE50RU7452-0EMK3HIMC00370, o dėl jo finansavimo sąlygų, t. y. įsigijimo išdėstyto mokėjimo būdu, atsakovei mokant kasmėnesines įmokas, todėl minėta sutartis laikytina vartojimo kredito sutartimi ir šiai sutarčiai taikytinos VKĮ nuostatos.

Dėl sutarties sąlygos, nustatančios delspinigių dydį, vertinimo sąžiningumo aspektu

26. Pagal kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką teismas ex officio (pagal pareigas) turi kvalifikuoti vartojimo sutartis ir atlikti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje išdėstytus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2012; 2017 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245-611/2017, 32 punktas; 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018, 38 punktas). Teismo pareiga būti aktyviam ir vertinti vartojimo sutarčių sąlygų sąžiningumą savo iniciatyva įtvirtinta CK 6.228⁴ straipsnio 9 dalyje.

27. CK 6.71 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba įvykdyta netinkamai. Netesybos (delspinigiai) yra civilinės atsakomybės forma (CK 6.245 straipsnio 1 dalis), todėl šalims Sutartyje įtvirtinus civilinę atsakomybę netesybų forma, pirmosios instancijos teismui kilo pareiga šias nuostatas įvertinti sąžiningumo aspektu.

28. Sąlygų nesąžiningumą vartojimo sutartyse reglamentuoja CK 6.228⁴ straipsnis, kuriuo į nacionalinę teisę perkeliama 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos Direktyva 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (toliau – Direktyva 93/13/EEB). Pagal galiojantį teisinį reguliavimą nesąžiningų sąlygų kontrolė: pirma, taikoma vartojimo sutartims; antra, taikoma tokioms sutarčių sąlygoms, kurios nebuvo individualiai aptartos (CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalis). Pagal CK 6.228⁴ straipsnio 4 dalį individualiai neaptartomis laikomos vartojimo sutarties sąlygos, kurių parengimui negalėjo daryti įtakos vartotojas, ypač jeigu tos sąlygos nustatytos iš anksto verslininko parengtoje standartinėje sutartyje. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad į CK 6.228⁴ straipsnio reguliavimo apimtį patenka standartinės sutartys, standartinės sutarčių sąlygos, taip pat kitos sutarčių sąlygos, jeigu vartotojas neturėjo realių galimybių daryti įtakos jų turiniui ir jos nebuvo individualiai suderėtos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-222-403/2020 37, 37 punktą). Pareiga įrodyti, kad tam tikra vartojimo sutarties sąlyga buvo aptarta individualiai, tenka verslininkui.

29. Bylą nagrinėjęs teismas pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pakankamo pagrindo pripažinti, jog ieškovė įrodė, kad Sutarties sąlygos buvo individualiai aptartos. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Sutarties sąlygą dėl delspinigių, savo turinio tapačios sąlygos įtvirtinimą du kartus – bendrojoje ir specialiųjų sąlygų dalyse, padarė teisingą išvadą, jog ši sąlyga suformuluota neindividualizuotai nei turinio, nei formos (pvz.: naudojamo šrifto) prasme, išdėstyta niekuo neišsiskiriančioje vietoje, analogiškos sąlygos buvimas ir bendrųjų sąlygų dalyje patvirtina, kad ji yra standartinių sąlygų rinkinio dalis, tik dar kartą pakartota specialiųjų sąlygų dalyje, taigi, nėra jokių prielaidų išvadai, kad dėl delspinigių dydžio ir mokėjimo tvarkos su atsakove buvo individualiai derėtasi. Apeliantė nepateikė jokių įrodymų, byloje jų taip pat nėra, kad dėl šios sąlygos būtų buvusi aiškiai išreikšta individualiai su pradine kreditore suderinta atsakovės valia ar kad atsakovė turėjo realią galimybę šią sąlygą pakeisti / dėl jos prieštarauti, tačiau ja nesinaudojo. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad sąlyga dėl delspinigių yra individualiai neaptarta sąlyga, todėl jai taikoma sutarties sąlygų nesąžiningumo kontrolė.

30. CK 6.228⁴ straipsnio 2, 3, 6 dalys nustato kriterijų, kurie turi būti taikomi siekiant kvalifikuoti vartojimo sutarties sąlygos nesąžiningumą, sistemą. Nesąžiningomis pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalį laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai. Taip pat šioje teisės normoje įtvirtintas sąrašas kriterijų, kuriems esant preziumuojama, jog sutarties sąlygos yra nesąžiningos. Be to, remdamasis CK 6.228⁴ straipsnio 3 dalimi, teismas gali pripažinti nesąžiningomis ir kitokias vartojimo sutarties sąlygas, jeigu jos atitinka 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus; pareiga įrodyti, kad šio straipsnio 2 dalyje nustatyta sutarties sąlyga nėra nesąžininga, tenka verslininkui. CK 6.228⁴ straipsnio 6 dalis nustato, kad bet kuri vartojimo sutarties rašytinė sąlyga turi būti išreikšta aiškiai ir suprantamai. Šio reikalavimo neatitinkančios sąlygos laikomos nesąžiningomis.

31. Remdamasis minėtu teisiniu reglamentavimu, kasacinis teismas apibendrintai yra išskyręs du nesąžiningų sutarčių sąlygų arba sąžiningumo kontrolės aspektus: procedūrinį (t. y. sąlygų įtraukimo į sutartį kontrolė) ir materialinį (sutarties turinio kontrolė) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018, 36 punktas; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018, 46 punktas; 2019 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-1075/2019, 31 punktas).

32. Procedūrinis sąžiningumo kontrolės aspektas dar kitaip vadinamas skaidrumo reikalavimu, jis atsispindi CK 6.228⁴ straipsnio 6, 7 dalių nuostatose, įtvirtinančiose, kad sąlygos būtų išreikštos aiškiai ir suprantamai. Atsižvelgiant į ESTT Direktyvos 93/13/EEB taikymo aspektu suformuotą praktiką, skaidrumo reikalavimo apimtis neturi būti susiaurinta iki suprantamumo vien formaliuoju ir gramatiniu požiūriu, priešingai, jį reikia aiškinti plačiai. Sutarties sąlygos aiškumo ir suprantamumo reikalavimą reikia suprasti kaip reiškiantį ir tai, kad vartotojui būtų sudaryta galimybė pagal tikslius ir suprantamus kriterijus numatyti ekonominius padarinius, kurių jam atsiranda dėl sutarties sąlygos (žr., pvz., 2017 m. rugsėjo 20 d. sprendimo byloje Andriciuc ir kt., C-186/16, 44-45 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją). ESTT yra pažymėjęs, kad net jei sutarties sąlyga gramatiškai suformuluota teisingai, vartotojas galėjo nesuprasti sąlygos reikšmės. Klausimą, ar vartotojas galėjo suprasti sutarties sąlygą, teismas turi spręsti atsižvelgdamas į visas faktines aplinkybes ir į pastabumo lygį, kurio galima tikėtis iš vidutinio, pakankamai informuoto ir protingai pastabaus bei nuovokaus vartotojo (žr., pvz., ESTT 2014 m. balandžio 30 d. sprendimą byloje Kasler ir Kaslerné Rabai prieš OTP Jelzalogbank Zrt, C-26/13; 2015 m. vasario 26 d. sprendimą byloje Bogdan Matei, Ioana Ofelia Matei prieš SC Volksbank Romania SA, C-143/13; 2015 m. balandžio 23 d. sprendimą byloje Jean-Claude Van Hove prieš CNP Assurances SA, C-96/14).

33. Iš Teisingumo Teismo suformuotos jurisprudencijos taip pat matyti, kad iki sutarties sudarymo informacija apie sutarties sąlygas ir jos sudarymo pasekmes vartotojui yra ypač svarbi. Būtent remdamasis šia informacija jis nusprendžia, ar nori būti saistomas sąlygų, iš anksto suformuluotų veiklos vykdytojo (ESTT 2013 m. kovo 21 d. sprendimo byloje RWE Vertrieb, C‑92/11, 44 punktas ir 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimo byloje Gutiérrez Naranjo ir kt., C‑154/15, C‑307/15 ir C‑308/15, 50 punktas). Taigi informavimo pareigos tinkamas vykdymas yra glaudžiai susijęs su sutarties sąlygų skaidrumo vertinimu, o šios pareigos pažeidimas gali lemti sutarties sąlygų vertinimą kaip nesąžiningų dėl skaidrumo reikalavimo pažeidimo.

34. Todėl, siekiant nepažeisti skaidrumo reikalavimo, svarbu aiškiai bei suprantamai išdėstyti sutarties sąlygas taip, kad vartotojas galėtų gauti esminę informaciją, leidžiančią suvokti ne tik tai, kokias teises ir pareigas jis įgis pasirašydamas sutartį, bet ir, remiantis aiškiais ir suprantamais kriterijais, numatyti potencialiai reikšmingus ekonominius padarinius, įvertinti prisiimamą riziką ir nuspręsti dėl sutarties sudarymo pagal konkrečias, verslininko iš anksto suformuluotas sąlygas.

35. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad, vertinant sutarties sąlygos, įtvirtinančios delspinigių dydį ir numatančios 0,5 procento dydžio delspinigius nuo laiku neapmokėtos nuomos mokesčio sumos už kiekvieną uždelstą dieną atitiktį skaidrumo reikalavimui, nepakanka vadovautis formaliuoju ir gramatiniu požiūriu, analizuojant šios sąlygos turinį vien pažodiniu aspektu. Nagrinėjamu atveju šios sutarties sąlygos neskaidrumą lėmė tai, kad pradinei kreditorei tinkamai neįvykdžius pareigos ikisutartinių vartojimo kredito santykių stadijoje pateikti atsakovei visą reikalingą informaciją, turinčią įtakos jos įsipareigojimų apimčiai, taigi galinčios lemti jos apsisprendimą sudaryti sutartį, atsakovė neturėjo galimybės tinkamai įvertinti iš šių sąlygų kylančių, jai galimai reikšmingų ekonominių pasekmių ir buvo priversta sudaryti sandorį sau itin nenaudingomis sąlygomis.

36. Materialinis (sutarties turinio) kriterijus apima sutarties sąlygos vertinimą pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje nustatytą preziumuojamų nesąžiningų sąlygų sąrašą. Šis sąrašas nėra baigtinis, jame esančios sąlygos nebūtinai yra nesąžiningos ir atvirkščiai – sąlyga, kurios nėra šiame sąraše, gali būti nesąžininga. Tuo atveju, jei sutarties sąlyga neatitinka nė vienos iš šiame sąraše nurodytų sąlygų, tai neatleidžia teismo nuo pareigos tikrinti sąlygas pagal bendrąjį sąžiningumo kriterijų, nustatytą CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje (CK 6.228⁴ straipsnio 3 dalis). Sutarčių sąlygos pagal bendrąjį sąžiningumo kriterijų yra vertinamos nustatant, ar sąlyga pažeidžiamas sąžiningumo reikalavimas ir iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018, 48 punktas).

37. Pagal CK 6.228⁴ straipsnio 5 dalį, ar vartojimo sutarties sąlyga nesąžininga, turi būti vertinama atsižvelgiant į sutartyje nurodytų prekių ar paslaugų prigimtį ir visas sutarties sudarymo metu buvusias ir jos sudarymui turėjusias įtakos aplinkybes, ir visas kitas tos sutarties ar kitos sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygas. Pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punktą preziumuojama, jog nesąžiningos yra sutarties sąlygos, kuriomis nustatoma neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą.

38. ESTT praktikoje nurodyta, kad, norint sužinoti, ar dėl sąlygos atsiranda „ryškus“ iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų neatitikimas vartotojo nenaudai, reikia atsižvelgti į nacionalinės teisės nuostatas, jos taikytinos tuo atveju, kai nėra susitarimo tarp šalių. Būtent atlikdamas tokią lyginamąją analizę nacionalinis teismas galės įvertinti, ar, ir prireikus – kiek, dėl sutarties vartotojas atsiduria nepalankesnėje teisinėje situacijoje, palyginti su nustatytąja galiojančioje nacionalinėje teisėje. ESTT pabrėžė ir tai, kad nacionalinis teismas šiuo tikslu turi patikrinti, ar pardavėjas arba tiekėjas, dorai ir teisingai veikdamas vartotojo atžvilgiu, galėjo pagrįstai tikėtis, jog vartotojas būtų sutikęs su tokia sąlyga, jei dėl jos būtų buvę atskirai derėtasi (ESTT 2013 m. kovo 14 d. sprendimas byloje Mohamed Aziz prieš Caixa d‘Estalvis de Catalunya, Tarragona i Manresa (Catalunyacaixa), C-415/11, 68–69 punktai; 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimas byloje Banco Popular Espanol SA prieš Maria Teodolinda Rivas Quichimbo, Wilmar Edgar Cun Pérez ir Banco de Valencia SA prieš Joaquin Valldeperas Tortosa, M.A. Miret Jaume, C-537/12 ir C-116/13, 65 punktas).

39. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau nurodytais išaiškinimais taip pat atsižvelgdama į VKĮ 11 straipsnio 8 dalies nuostatą, įtvirtinančią, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną, daro išvadą, kad nėra pagrindo spręsti, jog verslininkas dorai, teisingai ir pagrįstai galėjo tikėtis, kad vartotojas būtų sutikęs su Sutartyje įtvirtintais 0,5 procentų dydžio delspinigiais, jeigu dėl šios sutarties sąlygos būtų buvę atskirai derėtasi.

40. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, jei teismas nustato, kad sutartyje nustatytos netesybos yra neproporcingai didelės, jis turi sutarties sąlygą, apibrėžiančią netesybų dydį, pripažinti nesąžininga, negaliojančia ab initio (nuo pradžių) ir šios sąlygos ginčo atveju netaikyti. Pripažinus sutarties sąlygą, apibrėžiančią netesybų dydį, kaip nustatančią neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę ir dėl to nesąžininga bei negaliojančia, taikomos nesąžiningų sutarčių sąlygų sukeliamos teisinės pasekmės, nurodytos CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje e3K-3-289-1075/2018, 55 punktas).

41. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas Sutarties sąlygas, numatančias 0,5 procento delspinigių dydį, pagrįstai pripažino nesąžiningomis ir negaliojančiomis ab initio (nuo sudarymo momento). Atsižvelgiant į tai, kad VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta ne tik 180 dienų maksimali trukmė, už kurią gali būti skaičiuojami delspinigiai, bet ir maksimalus jų dydis – 0,05 procentai už kiekvieną vėlavimo atsiskaityti dieną, ieškovės apeliacinio skundo argumentas, kad ji prašė priteisti delspinigius ne už visą, bet už sutrumpintą laiką, t. y. už 180 dienų, nagrinėjamu atveju reikšmės neturi.

42. Iš ieškovės apeliacinio skundo turinio galima spręsti, kad sprendimo dalies dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ginčijimas yra grindžiamas tik reikalavimu visiškai patenkinti ieškinį. Atmetus reikalavimą dėl delspinigių priteisimo, pagrindo perskirstyti bylinėjimosi išlaidų nėra. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bylinėjimosi išlaidų bei procesinių dokumentų siuntimo išlaidų paskirstymo klausimą, atsižvelgė į apeliantės patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų dalis, todėl pagrįstai proporcingai sumažino jai priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydį (CPK 93 straipsnio 2 dalis), bei paskirstė šalims dokumentų siuntimo išlaidas.

43. Apibendrinant išdėstytus argumentus, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės aktuose nustatytus ir teismų praktikos išplėtotus vartojimo sutarčių sąlygų sąžiningumo kontrolės kriterijus ir sąlygas, todėl naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą už akių apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. liepos 12 d. sprendimas už akių paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

44. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atmetus apeliacinį skundą, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 330, 331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. liepos 12 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.