Šiaulių apygardos teismo nutartis, 1A-202-875/2021

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-06-09
Bylos Nr.: 1A-202-875/2021
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Nerijus Masiulis, Laisvydas Zederštremas, Virginija Žindulienė
Nuteistasis: R. I., J. J.

Kategorijos

Baudžiamoji byla Nr. 1A-202-875/2021 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-20897-2020-3Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.26.2; 2.4.6.1 (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. birželio 10 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Masiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Laisvydo Zederštremo ir Virginijos Žindulienės,

sekretoriaujant J. P.,dalyvaujant prokurorei Lilijai Saldukienei,nuteistojo R. I. gynėjui advokatui Modestui Švažui,nuteistajam J. J.,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. I. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Akmenės rūmų 2021 m. kovo 31 d. nuosprendžio, kuriuo R. I. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnyje ir paskirta 35 MGL (1 750 Eur) dydžio bauda.

Tuo pačiu nuosprendžiu J. J. pripažintas kaltu pagal BK 284 straipsnį, tačiau apeliacinis skundas dėl jo nepaduotas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. R. I. nuteistas už tai, kad pažeidė viešąją tvarką, o būtent: 2020 m. gegužės 30 d. apie 12.45 val. viešoje vietoje, prie (duomenys neskelbtini), pašalinių asmenų akivaizdoje, elgdamasis įžūliai, tyčia, ne mažiau kaip vieną kartą kumščiu smogė J. J. į veido sritį, tokiu būdu J. J. padarė kairės akies vokų poodinę kraujosruvą, t. y., nežymų sveikatos sutrikdymą, ir taip savo veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams, aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką.

2. J. J. nuteistas už tai, kad pažeidė viešąją tvarką, o būtent: 2020 m. gegužės 30 d. apie 12.45 val. viešoje vietoje, prie (duomenys neskelbtini), pašalinių asmenų akivaizdoje, elgdamasis įžūliai, tyčia, ne mažiau kaip vieną kartą kumščiu smogė R. I. į veido sritį, tokiu būdu R. I. padarė kairio skruosto žaizdą, t. y., nežymų sveikatos sutrikdymą, ir taip savo veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams, aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką.

II. Apeliacinio skundo argumentai

3. Apeliaciniu skundu nuteistasis R. I. prašo panaikinti skundžiamą 2021 m. kovo 31 d. nuosprendį ir jį išteisinti, nepadarius nusikalstamos veikos; netenkinus prašymo, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą 1 vieneriems metams be užstato.

3.1. Skunde teigia, jog teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi J. J. pusės liudytojų parodymais, kurie prieštarauja ne tik tarpusavyje, bet ir medicinos eksperto išvadai, ir visiškai nevertino šių parodymų patikimumo objektyviomis, bylos nagrinėjimo metu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Byloje nustatytos tokios faktinės aplinkybės: veiksmai, kuriais kaltinami jis ir J. J., prasidėjo J. J. išlipus iš savo automobilio ir atėjus prie automobilio galo, kur stovėjo jis. Prasidėjus stumdymui bei fiziniams veiksmams tarp J. J. ir jo, J. J. draugai J. D. ir L. S. liko sėdėti jo automobilyje priekiu į kitą pusę nei vyko konfliktas. Byloje taip pat nustatyta, kad konfliktas vyko apie 5-10 minučių, 2-5 metrus už J. J. automobilio galo. L. S. teismo posėdžio metu nuolat maišėsi duodama parodymus (matė, bet pradžios nematė, gali įsivaizduoti, bet tvirtinti negali, kiek smūgių suduota pasakyti negali ir pan.), o apklausos pabaigoje teismui pareiškė, kad teismas jos parodymais iš viso neturėtų remtis. J. D., apklausiamas teismo posėdžio metu, pareiškė, kad sėdėdamos J. J. automobilyje L. S. ir J. J. nieko nematė. Pats J. D. nurodė, kad konfliktą matė sėdėdamas priekinėje automobilio dalyje, keleivio pusėje, per automobilio veidrodėlį. Būtina pastebėti, kad automobilio galinio vaizdo veidrodėlyje nesimato jokio galinio automobilio vaizdo, nes tiek automobilio viduje, tiek šone esantys veidrodėliai yra nustatyti matyti galinį vaizdą vairuotojo vietoje sėdinčiam asmeniui, todėl J. D. niekaip negalėjo matyti nei paties konflikto, nei juolab, jo dalyvių konkrečių veiksmų. Tai, kad nei J. D. nei L. S. su J. J. nematė konflikto, patvirtina ir pats faktas, kad viso konflikto, vykusio 5-10 min. metu, nei J. D., nei L. S. su J. J. iš automobilio neišlipo, neįsikišo į jį ir nebandė jo sustabdyti. J. D., L. S. ir J. J. iš automobilio išlipo tik konfliktui pasibaigus. Pažymėtina, kad J. D. su L. S. patvirtino teisme, kad yra J. J. šeimos draugai ir pažįstami apie 30 metų. Niekaip objektyviai neįmanoma paaiškinti, kodėl 30 metų senumo draugai, matydami besimušantį savo draugą, toliau ramiai sėdi automobilyje ir niekaip nereaguoja. Tam yra vienintelis paaiškinimas - niekas iš J. J. automobilyje sėdėjusių asmenų konflikto nematė. Atsižvelgiant į tai, J. D. parodymai turėtų būti vertinami teismo kritiškai, o L. S. parodymai iš viso negalėtų būti laikomi įrodymais šioje baudžiamojoje byloje ir jais, kaip vieninteliais jo atliktų veiksmų ir jo kaltės įrodymais byloje, neturėtų būti remiamasi priimant apkaltinamąjį nuosprendį jo atžvilgiu.

3.2. Nurodo, kad konfliktui pasibaigus ir iškvietus policijos pareigūnus, J. J. kartu su J. D. pasišalino iš įvykio vietos, išvažiuodami savo automobiliu. Į įvykio vietą jie sugrįžo tik atvykus policijos pareigūnams ir pradėjus apklausą. Nuo jų pasišalinimo iš įvykio vietos (12.46 iškviesta policija) iki sugrįžimo atgal (13.08 atvyko policijos pareigūnai) praėjo daugiau kaip 20 min. Tai daugiau nei pakankamas laiko tarpas J. J. suderinti su J. D. bendrus parodymus. J. J. paaiškinimas, kad pasišalino iš įvykio vietos norėdamas pastatyti automobilį yra visiškai neįtikinamas, nes laisvų vietų buvo ir tai patvirtina pačių atvykusių policijos pareigūnų pastatomas automobilis pačioje įvykio vietoje. Tai, kad parodymai tarp J. J. ir J. D. buvo derinami, matosi tiek iš apklausos protokolų, kuriuose naudojami net tie patys sakiniai, tiek ir iš jų prieštaravimo paties J. J. duotais paaiškinimais įvykio metu atvykusiems policijos pareigūnams. Byloje esančiame Šiaulių AVPK Joniškio PK vyr. patrulio E. T. tarnybiniame pranešime nurodoma, kad: „J. J. paaiškino, jog bandydamas apsukti savo automobilį, važiavo atbuline eiga į laisvą stovėjimo vietą, kur stovėjo R. I.“. Vėliau duotose parodymuose bei teismo posėdžių metu, tiek J. J. tiek J. D. aiškino, kad neva jis stovėjo ne laisvoje stovėjimo vietoje, bet ant kelio, taip trukdydamas J. J. laisvai pravažiuoti keliu. Akivaizdu, kad J. J., įvykdęs neteisėtus veiksmus ir panaudojęs smurtą jo atžvilgiu, siekdamas išvengti ar bent sušvelninti savo kaltę ir atsakomybę, suderino su J. D. savo parodymus, kuriuos vėliau dar ir pakeitė lyginant su policijos pareigūnams duotais įvykio dieną, įvykio vietoje.

3.3. Pažymi, kad byloje yra teismo medicinos eksperto išvada, kurioje nurodyta, kad J. J. padarytas kairės akies vokų poodinė kraujosruva. Sužalojimas galėjo būti padarytas vienu trauminiu poveikiu. Teismas pripažino jį padarius nusikaltimą ir apkaltino sudavus J. J. nemažiau dviejų smūgių į veido sritį. Tokią išvadą teismas padarė remdamasis ne teismo medicinos eksperto išvada, o tų pačių J. D. ir L. S. parodymais, nors teismo eksperto išvadoje yra nurodyta, kad J. J. patyrė tik vienu trauminiu poveikiu. Įvertinus anksčiau nurodytus argumentus dėl J. D. ir L. S. parodymų kritinio vertinimo ir jų neobjektyvumo bei prieštaravimo teismo medicinos eksperto išvadai, tokie teismo nepagrįsti argumentai dėl suduoto daugiau kaip vieno smūgio yra nepagrįsti ir neturėtų būti naudojami kaip jo kaltės įrodymai.

3.4. Atkreipia teismo dėmesį, kad J. J. byloje pateikta nuotrauka yra klastotė. Teismo medicinos ekspertizės išvadoje yra nurodyta, kad J. J. padarytas kairės akies vokų kraujosruva. J. J. pateiktoje nuotraukoje neva sužalota akis yra dešinė. J. J. bandymas teisme paaiškinti, kad tai „veidrodinis atspindys“ atsiradęs fotografuojant patį save telefono priekine kamera yra visiškas absurdas. Tuo nesunku įsitikinti pabandžius bet kokia (priekine ar galine) kamera nufotografuoti veido atvaizdą, kurio pusės niekada nesikeičia ir dešinė visada lieka dešine, o kairė kaire. Ši pastaba buvo išsakyta bylą nagrinėjančiam teismui, tačiau liko teismo ne tik neįvertinta, bet šia J. J. pateikta nuotrauka buvo pagrįsta dar ir jo kaltė.

3.5. Skundžiamame teismo nuosprendyje kaip faktas konstatuota, kad padarė J. J. kairės akies vokų poodinę kraujosruvą. Ir įvykio vietoje ir savo duotuose parodymuose ikiteisminio tyrimo metu ir teisme juos patvirtinant teigė ir teigia - jokio smūgio J. J. nesudavė. Rankomis mosikavo gindamasis nuo J. J. agresijos. Iš kur pas J. J. atsirado akies vokų kraujosruva, taip pat kaip ir teismas gali paaiškinti remdamasis tik prielaidomis: J. J. jokių sužalojimų tuoj pat po konflikto nebuvo ir niekas jų nematė, o pats J. J. niekam apie tai nepareiškė. Sužalojimo faktai pradėjo atsirasti ir aiškėti tik J. J. kartu su J. D. sugrįžus į įvykio vietą po policijos pareigūnų atvykimo. Tik atvykus policijos pareigūnams, J. J. artėdamas prie jų pradėjo iš karto aiškinti apie sužalotą akį ir sulaužytus akinius. Kaip jau buvo minėta, laiko tarpas nuo J. J. pasišalinimo iš įvykio vietos iki policijos pareigūnų atvykimo bei J. J. pasirodymo buvo daugiau kaip 20 min. Toks laiko tarpas daugiau nei pakankamas ne tik suderinti parodymus, bet ir inscenizuoti sužalojimus bei taip pasirengti savo neteisėtų veiksmų jo atžvilgiu pagrindimui bei kaltės paneigimui ar sušvelninimui. Skirtingai nuo jo sužalojimo, kai po J. J. smūgio iš įvykio vietos buvo išvežtas su greitosios medicinos pagalbos automobilių į ligoninę, skundai apie patirtus J. J. sužalojimus atsirado tik po kurio laiko atvykus policijos pareigūnams, o objektyvūs duomenys ir pats tyrimas buvo pradėtas atlikti tik 2020 m. birželio 3 d., t. y., praėjus 4 dienoms po įvykio. Jokių objektyvių įrodymų, kad šio konflikto metu sudavė smūgį J. J. ir taip padarė jam kairės akies vokų poodinę kraujosruvą nėra, išskyrus jau kritinius J. D. ir L. S. parodymus. Pažymi, kad ir konflikto šalių nepažįstantis ir objektyvius parodymus galintis duoti parko darbuotojas S. M. nurodė, kad nors ir mosikavo rankomis, tačiau jokio smūgio iš jo pusės S. M. nepastebėjo. Kad J. J. nustatytą sužalojimą padarė būtent jis yra tik prielaidos. Abejoja ar teismas, priimdamas jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, gali remtis prielaidomis.

3.6. Teigia, jog nuo pat pirmų parodymų įvykio metu dienos nurodė ir pripažino, kad kliudė J. J. veidą ir numetė ant žemės jo akinius, kai bandydamas atstumti nuo savęs J. J. įrėmė rankas į jo krūtinę, o J. J. iš apačios mušdamas per jas, kliudė J. J. veidą. Toks jo kliudymas J. J. veido, teismo sprendime, išvirto į „smūgį ranka, bet ne kumščiu J. J. į veidą“. Tai buvo vienintelis kartas, kai ranka lietė J. J. veidą ir šis veiksmas buvo sąlygotas paties J. J. veiksmų mušant iš apačios jam per rankas. Tačiau šiuo veiksmu niekaip negalėjo padaryti J. J. nustatyto sužalojimo. Nagrinėjant bylą, atkreipė teismo dėmesį į keistai dingusius ir galinčius būti vieninteliais objektyviais įrodymais byloje automobilių vaizdo registratorių įrašus. Įvykio vietoje policijos pareigūnai paėmė tiek J. J. tiek A. S. automobilių vaizdo registratorių įrašus. Pažymėtina, kad A. S. automobilis stovėjo priekiu į konflikto vietos pusę, todėl galėjo fiksuoti visą konfliktą. Jo atstovui susipažįstant su byla, pastebėjo, kad nėra jokių duomenų byloje apie šiuos itin svarbius įrodymus. Paprašius leisti susipažinti su vaizdo įrašais paaiškėjo, kad J. J. atminties kortelėje nėra visai jokio įrašo, o A. S. atminties kortelėje trūksta paskutinių 2 mėnesių vaizdo įrašų. Atkreipia apeliacinės instancijos teismo dėmesį, kad vaizdo registratorių veikimo principas yra naujo vaizdo atkarpos įrašymas ant seniausio buvusio įrašo. Akivaizdu, kad objektyviu įrodymu šioje baudžiamojoje byloje galėjęs būti vaizdo registratoriaus įrašas buvo ištrintas. Tai pamatęs pateikė prašymą surasti parko direkcijos pastatytos vaizdo kameros įrašą, tačiau buvo gautas atsakymas, kad daromi įrašai nėra archyvuojami. Visą laiką jautėsi ir jaučiasi nukentėjusiuoju šioje byloje. Visais įmanomais būdais bandė gintis nuo neteisingų ir visiškai netikėtų kaltinimų ir surinkti įrodymus, patvirtinančius jo nekaltumą, tačiau buvo prarasta bet kokia galimybė remtis byloje objektyviais įrodymais, o ne suinteresuotų šalių subjektyviais parodymais. Supranta, kad šie faktai nėra jo nekaltumo įrodymai, tačiau mano, kad teismas prieš nuteisdamas žmogų, turėtų šiuos faktus taip pat žinoti ir įvertinti.

3.7. Teismas neįvertino ir kitų objektyvių faktų nustatytų byloje. Teismas, nagrinėdamas bylą matė akivaizdžius konflikto dalyvių fizinius duomenis - J. J. už jį yra daugiau kaip 17 metų jaunesnis, ko ne du kartus stambesnis ir daug aukštesnis. Tai yra akivaizdūs faktai, kurių kažkodėl teismas neįvertino. Yra (duomenys neskelbtini) m. amžiaus, 170 cm ūgio pensininkas, o J. J. yra dirbantis, (duomenys neskelbtini) m. jaunesnis apsaugos darbuotojas. Kažin ar objektyviai iš viso yra įmanoma pasipriešinti ir sužaloti tokių fizinių skirtumų asmenį, juolab pasiekti ir padaryti akies kraujosruvą. Ar jis, pragyvenęs (duomenys neskelbtini) metus, būdamas doras pilietis, niekada nenusižengęs jokiam įstatymui, daugybę kartų apdovanotas už indėlį į sporto, visuomeninę, tarnybinę veiklą, galėjo staiga padaryti ne šiaip sau kokį pažeidimą, bet nusikaltimą. Šio klausimo bylą nagrinėjęs teismas sau neuždavė ir į jį neatsakė, taip formaliai ir nežmogiškai inkriminuodamas neaiškias bylos aplinkybes jam ir taip konstatuodamas jo kaltę. Teismas neįvertino ir paties konflikto pradžios. Juk ne jis atsitrenkė automobiliu į J. J., bet J. J. važiuodamas atbuline eiga norėjo jį sužaloti ir atsitrenkė į jį, stovintį šalikelėje. Juk ne J. J. užkrito ant jo automobilio galinio dangčio, bet jis nuo jo užvažiavo ant jo. Ne jis išlipo iš mašinos „padaryti tvarkos“, o J. J.. Ne jis stumdė J. J. per visą kelio plotą, o J. J. stumdė jį. Teismas net nevertino, kad konfliktas prasidėjo J. J. užvažiavus automobiliu ant jo ir padarius eismo įvykį, kurio policijos pareigūnai net nefiksavo. Ignoravus ir neįvertinus visų šių faktų, negali būti priimtas ir objektyvus bei teisingas teismo nuosprendis.

3.8. Kaip jau minėjo, nuo pat pirmų parodymų įvykio metu dienos nurodė ir pripažino, kad kliudė J. J. veidą ir numetė ant žemės jo akinius, kai bandydamas atstumti nuo savęs J. J. įrėmė rankas į jo krūtinę, o J. J. iš apačios mušdamas per jas, kliudė J. J. veidą. Šiuos veiksmus pripažįsta. Jei šie veiksmai laikytini veika, numatyta BK 284 straipsnyje, dėl jų gailisi. Tai pareiškė ir teismo posėdyje. Prokuroro bei teismo argumentai, kad nepripažino visiškai savo kaltės ir dėl to negali būti atleistas pagal laidavimą yra nekorektiški ir verčiantys jį prisiimti kaltę dėl to, ko nepadarė ir nepagrįstai užkertantys kelią atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Prokuroro ir teismo vertimas prisiimti kaltę dėl nepadarytų veiksmų vardan atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės yra neleistini ir nepateisinami. Net jei daryti prielaidą, kad padarė veiksmus, kurių neatsimena, bet kuriais yra kaltinamas, tai negali būtų vertinama kaip atsisakymas visiškai pripažinti kaltę, nes pripažinti galima tai ką darei, žinai ar atsimeni.

Atsiliepimas

4. Atsiliepimų į nuteistojo R. I. apeliacinį skundą negauta.

Šalies argumentai

5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėjas advokatas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo Akmenės rūmų 2021 m. kovo 31 d. nuosprendį nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Apeliacinis skundas atmestinas.

Žemesnės instancijos teismas

6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

7. Nuteistasis R. I. apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl jo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje, mano, kad jis nepagrįstai pripažintas kaltu padarius šią nusikalstamą veiką. Taigi, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Žemesnės instancijos teismas

8. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, jog BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015, 2K-93-788/2017 ir kt.). Įrodymų vertinimą reglamentuojančios BPK normos reikalauja, jog, priimdamas procesinį sprendimą baudžiamojoje byloje, teismas aprašomojoje dalyje išdėstytų įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados apie nustatytų faktinių aplinkybių buvimą, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nenustačius, kad aptarti reikalavimai buvo pažeisti, vien proceso dalyviui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui. Įstatymas nereglamentuoja, kokiais duomenimis gali būti įrodinėjamos reikšmingos bylai aplinkybės. Svarbu, kad tie duomenys patvirtintų bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis) (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-56/2013, 2K-421/2013 ir kt.).

9. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, susipažinusi su nuteistojo R. I. apeliacinio skundo argumentais, daro išvadą, kad Šiaulių apylinkės teismo Akmenės rūmų nuosprendyje padarytos išvados dėl R. I. kaltės, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje, yra teisėtos ir pagrįstos. Šiaulių apylinkės teismo Akmenės rūmai išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnio 5 dalis) įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį dėl R. I. pripažinimo kaltu padarius nusikalstamą veiką. Šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pakankamai atsižvelgė į byloje esančių faktinių duomenų visetą, išdėstė jį kaltinančius duomenis ir visiškai pagrįstai rėmėsi kitais byloje esančiais įrodymais, dėl to teisingai konstatavo, kad R. I. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, t. y., kad nežymiai sužalojo J. J. sveikatą ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką.

10. Pagal BK 284 straipsnį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šios teisės normos sudėtis yra materialioji, todėl taikant ją būtina nustatyti, kad kaltininkas veiką padarė viešoje vietoje ir kad dėl jos kilo neigiami padariniai – buvo realiai sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka. Sprendžiant klausimą, ar viešoje vietoje asmens atlikti veiksmai ir jų padariniai atitinka viešosios tvarkos pažeidimo požymius, turi būti atsižvelgta ir į tokio elgesio paskatas. Pavyzdžiui, jeigu asmuo veikė be aiškios asmeninės motyvacijos arba savo veiksmams kaip pretekstą panaudojo mažareikšmę dingstį, leidžia daryti išvadą, jog asmens veika pirmiausia buvo nukreipta į viešosios tvarkos pažeidimą. Taip pat kai savo asmeniniams santykiams spręsti kaltininkas pasirinko būtent viešąją vietą ir būdą, kuriuo akivaizdžiai sutrikdė visuomenės rimtį, pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, jo veika taip pat gali būti kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnį. Tačiau esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra tai, kad kiekvienu iš minėtų būdų demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti realiai sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymo konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad kaltininko veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Tokių padarinių konstatavimas priklauso nuo įvairių aplinkybių – ar kaltininko veiksmai buvo atlikti matant kitiems asmenims ir kokia buvo šių asmenų reakcija į juos, ar jie pasijuto nesaugiai, ar tarp jų buvo lengviau pažeidžiamų asmenų (pavyzdžiui, nėščių moterų, pagyvenusių, ligotų žmonių ir pan.), kurioje vietoje ir kokiu metu buvo atlikti neteisėti veiksmai, kiek jie truko, ar dėl jų buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, surikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, visuomeninis renginys, ar buvo panaudoti žalojimui skirti daiktai, ar veika padaryta asmenų grupės ir pan. (kasacinės nutartys Nr. 2K-491/2013, Nr. 2K-141-507/2015, Nr. 2K-520-303/2015, Nr. 2K-141-507/2015, Nr. 2K-54-222/2017 ir kt.).

11. Nors apeliaciniame skunde nuteistasis R. I. prašo jį išteisinti, tačiau patikrinus byloje esančius duomenis, sutiktina su apylinkės teismo padaryta išvada, kad byloje pakanka duomenų, jog R. I. įvykdė baudžiamajame įstatyme numatytus neteisėtus veiksmus.

12. Sutinkamai su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada dėl R. I. pripažinimo kaltu dėl nusikalstamos veikos, aukštesnysis teismas įrodymų vertinimo nebekartoja, tačiau atkreipia dėmesį į svarbiausias detales, kurios nulėmė pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą R. I. atžvilgiu.

Žemesnės instancijos teismas

13. Susipažinus su byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad nuteistasis R. I. pirmosios instancijos teisme atsisakė duoti parodymus, nurodydamas, kad viską jau yra pasakęs ikiteisminio tyrimo metu ir patvirtino, kad nepripažįsta kaltės. Ikiteisminio tyrimo metu R. I. nurodė, kad jis atsistojo tarp dviejų automobilių esančioje laisvoje vietoje, kad A. S. galėtų į šią vietą pastatyti automobilį, tuo metu atvažiavo automobilis VW Passat, kuris pradėjo važiuoti atbuline eiga link jo. Jis netrukdė minėtam VW Passat pravažiuoti atbuline eiga tiesiai, tačiau minėtas automobilis privažiavo prie jo atbuline eiga ir sustojo. Vairuotojas, atsidaręs automobilio langą, jam sušuko „leisk pravažiuoti“. Jis tada atsakė, kad „niekur nesitrauks, tą vietą užėmė jų mašinai“. Tada jam VW vairuotojas vėl šaukė, „gal dar ir atsigulsi“, o jis atsakė: „jei reikės, tai ir atsigulsiu“ ir nesitraukė į šalį. VW Passat vairuotojas pradėjo važiuoti link jo atbuline eiga ir atsitrenkė galiniu automobilio bamperiu į jo kojas, virš abiejų kelių ir taip sukėlė jam fizinį skausmą. Minėtas vairuotojas išlipo iš mašinos ir pripuolęs prie jo pradėjo šaukti, kad pasitrauktų ir jį, stovintį jau šalia galinės automobilio dalies, krūtine ir pilvu šaukdamas trenkė vieną kartą jam į krūtinės sritį ir taip pastūmė į šalį atbulom. Norėdamas išvengti didesnio konflikto ir taip nukreipdamas dėmesį, pirštu paspaudė jam į pilvą ir pasakė: „oho koks minkštas“ ir nusisuko norėdamas nueiti. J. J. paėmė jam už vieno peties ir atsukęs į save, užsimojo kumščiu. Norėdamas apsiginti galimo smūgio, bandė nustumti jį, ištiesdamas abi rankas ir įsiremdamas jam į krūtinę. Tada J. J. iš apačios jam trenkė per ištiestas rankas ir jis rankomis tuo metu kliudė jo veidą, nuo jo veido numetė ant žemės akinius tamsintais stiklais. J. J. jį rankomis apglėbė per rankas bei kūną ir stūmė kokius 2-3 žingsnius, kol jis atsitrenkė į šalikelėje, toje jo saugotoje vietoje A. S. pastatytą automobilį ir tada iš automobilio iššokęs A. S. pradėjo šaukti: „vyrai, ką čia darot, baikit“ ir rankomis įkišęs į tarpą, bandė juos išskirti. J. J. dešine ranka per A. S. rankas trenkė jam kumščiu vieną kartą į kairįjį skruostą. Tada netrukus gal du nepažįstami vyriškiai atitraukė J. J. nuo jo, nes po smūgio dar jis nebuvo paleidęs, daugiau nesudavė (1 t. b. l. 104-108).

14. Tuo tarpu nuteistasis J. J. kaltę pripažino iš dalies - pripažino sudavęs R. I., tačiau nesutiko pažeidęs viešosios tvarkos, nes veikė būtinosios ginties sąlygomis. Be to, davė priešingus parodymus nuteistajam R. I., nurodydamas, kad tai R. I. pradėjo fizinius veiksmus jo atžvilgiu. Paaiškino, kad neradęs vietos, kur pasistatyti mašiną, atbuline eiga stūmėsi atgal, kai pamatė, kad žmogus mosuoja rankomis ir stabdo. Žmogus pasakė, kad tai jo vieta, jis ją užsiėmęs. Matydamas, kad tas žmogus nelinkęs juokauti, pareikalavo atlaisvinti važiuojamąją kelio dalį ir visai netikėtai pajuto smūgį į smilkinį. Akinių kojelė įsispaudė į smilkinį, nulūžo ir liko kaboti. Ištiesė priešais save kumštį, taip atremdamas jam skirtą smūgį. Įsikišus parko darbuotojui, kuris stovėjo jam už nugaros ir bandė jį patraukti, R. I. pabaigė puolimo veiksmus, tada jį paleido, t. y., nustojo saugotis, o R. I., tuo pasinaudodamas vėl smogė jam, o jis sudavė atsakomąjį smūgį. Jau pirmas R. I. suduotas smūgis buvo pavojingas, nes akinių stiklai nuo smūgio gali sudužti ir patekti į akis. Smūgiavo dešine ranka, R. I. buvo prakirsta oda paaky, bėgo kraujas.

15. Patikrinus skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad pagal byloje teismo nustatytą nagrinėjamo įvykio situaciją bei jo dalyvių veiksmus teismas, nepripažindamas R. I. ir J. J. veiksmuose buvus būtinosios ginties (BK 28 straipsnis) požymių, teisės aiškinimo ir taikymo klaidų nepadarė.

16. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aptartų faktinių aplinkybių visumą, įvertindama tai, kad nuteistasis R. I. sąmoningai provokavo konfliktą, nesitraukdamas iš automobilių stovėjimo vietos, J. J. sąmoningai ateidamas prie R. I., kilus žodiniam konfliktui, R. I. pradėjus smurtinius veiksmus J. J. atžvilgiu, taip vienas kitam padarydami sužalojimus, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju vyko abipusės grumtynės (muštynės), o ne buvo susidariusi būtinosios ginties situacija. Taigi, tiek nuteistasis R. I., tiek nuteistasis J. J. veikė tiesiogine tyčia ir padarė vienas kitam nežymius sveikatos sutrikdymus. Šioje vietoje atmetami ir J. J. argumentai, kad jo veiksmai buvo nukreipti R. I. sulaikymui, kadangi jis pats aktyviais veiksmais sukėlė R. I. sužalojimą ant veido. Be to, J. J., būdamas jaunesnio amžiaus, stambesnio kūno sudėjimo, fiziškai stipresnis, naudodamas jėgą prieš fiziškai silpnesnį asmenį, suprato pavojingos veikos pobūdį, numatė, kad dėl tokių jo veiksmų gali jį sužaloti. Iš bylos nustatytų duomenų akivaizdu, kad abu nuteistieji buvo užėmę puolamąsias pozicijas, o ne gynybines. J. J. išlipo iš automobilio, priėjo prie R. I., abiem nuteistiesiems pradėjus žodinį konfliktą, jis perėjo į aktyvius fizinius veiksmus vienas kito atžvilgiu. Tiek R. I. turėjo galimybę pasitraukti iš konflikto, tiek ir J. J., tačiau abu asmenys elgdamiesi įžūliai, savo netoleruotinais veiksmais padarė vienas kito atžvilgiu nežymius sveikatos sutrikdymus ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

17. Dėl paties įvykio pradžios svarbu tai, kad be pačių nuteistųjų parodymų, kurie prieštaringi vieni kitiems, byloje nėra tiesioginių objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų pirmojo fizinio kontakto atsiradimą iš vieno ar kito nuteistojo, nes įvykio pradžios nei vienas iš nesuinteresuotų bylos baigtimi liudytojų nematė, todėl apylinkės teismas tinkamai padarė išvadą dėl R. I. veiksmų pradžios vadovaudamasis esamais byloje duomenimis, padaręs nuoseklią įvykių grandinę ir tarpusavyje juos sugretinęs.

Žemesnės instancijos teismas

18. Kaip matyti, pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytojas A. S. parodė, kad matė, jog kitas automobilis judėjo atbulomis, o R. I. neleido parkuotis, nes stovėjo parkavimo vietoje. Išlipę iš automobilio jie susikabino, koks ten buvo smūgis, ar stumtelėjimas negali pasakyti, nes nebuvo dar priėjęs. Nematė, kas pirmas pradėjo susikibimą, iškart bandė juos išskirti. R. I. smūgis plaštaka nebuvo stiprus. Matė, kad kitam asmeniui nuo veido ant žemės nukrito akiniai. Žmogus, išsilaisvinęs ranką, smogė R. I. ir prakirto. Pagalvojo, kad jau baigėsi grumtynės, bet kaip tik tuo metu kito automobilio vairuotojas ranka smogė jo draugui į kairį skruostikaulį. Liudytojas A. S. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad išlipęs iš automobilio pamatė, kad R. I. plaštaka stumtelėjo nuo savęs J. J., ranka liesdamas jo veido srityje. J. J. gindamasis nuo R. I. kilstelėjo ranką, dėl ko jam nukrito akiniai. Matė kaip J. J. besistumdant vieną kartą kumščiu sudavė besilaikančiam ir į jį įsikibusiam R. I. (1 t. b. l. 39-40).

19. Pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytojas S. M. parodė, kad pastebėjo, jog vyksta kažkoks susistumdymas. Nuėjo pažiūrėti ir pamatė, kad du vyriškiai mušasi, stumdosi. Priėjo prie artimiausio žmogaus iš savo pusės ir čiupo už kairės rankos, kitas žmogus už dešinės. Atitraukus jie vėl susižodžiavo ir puolė vienas kitą. Jie vienas kitam sumojavo rankomis ir vienas prakirto kumščiu skruostą. Smūgiai buvo iš abiejų pusių, jie abu mojavosi rankomis, tik negali pasakyti, ar pataikė, nes viskas įvyko greitai. Jaunesnysis sudavė smūgį vyresniajam, tada pradėjo bėgti kraujas, kaip ir abu nurimo.

20. Pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytojas J. D. parodė, kad žmogus, kuris užstojo kelią, nesitraukė, tada iš automobilio išlipo J. J. ir pradėjo aiškintis situaciją. Įvyko apsižodžiavimas, J. J. bandė gintis nuo R. I. smūgių. Kai nepavyko apsisaugoti, kitaip apsiginti, tada J. J. bandė apsiginti kumščiu ir trenkė į veidą. Prieš tai J. J. buvo keletą smūgių gavęs į veidą. R. I. buvo prakirstas skruostas, buvo nemažai kraujo. J. J. ant veido matėsi raudonos dėmės nuo smūgių. Už nugaros automobilyje sėdėjo J. J. žmona ir L. S., kurios nesuprato, nes sėdėjo gale ir nematė tiesiogiai to įvykio ir negalėjo matyti.

21. Pirmosios instancijos teisme apklaustos liudytojos V. S. ir V. V. – I. įvykiui svarbių aplinkybių nenurodė, kadangi paties įvykio pradžios nematė, o tik jau po to, kai tarp nuteistųjų vyko apsistumdymas, bei tai, kad matė ant R. I. veido sužalojimus. Liudytoja L. S. taip pat nenurodė bylai reikšmingų aplinkybių, juo labiau, įvertinus ir liudytojo J. D. parodymus, ji įvykio taip pat tiesiogiai nematė, tik patvirtino, kad po incidento J. J. kairėje pusėje buvo mėlynė ir įbrėžtas smilkinys, o R. I. buvo su kruvinu skruostu, kiek suprato, tai buvo J. J. veiksmas.

22. Pareigūno tarnybiniame pranešime nurodyta, kad buvo gautas radijo pranešimas, kur parko darbuotojas nurodė, kad mušasi du vyrai, vienam jų prakirto žandą, apie (duomenys neskelbtini) m. R. I. paaiškino, kad įvyko konfliktas dėl automobilių pastatymo vietos ir agresyviai nusiteikęs vyriškis jį sumušė, suduodamas jam vieną kartą ranka į veidą. J. J. kairiame paakyje matėsi sumušimas, asmuo rodė sulaužytus akinius, paaiškino, kad jam važiuojant atbuline eiga, R. I. neleido važiuoti stovėdamas automobilių aikštelėje. Išlipęs apsistumdė, o po to R. I. kelis kartus sudavė jam į veido sritį, jis gindamasis sudavė atgal R. I. (1 t. b. l. 23-24).

23. Abiem nuteistiesiems nustatyti nežymūs sveikatos sutrikdymai: Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus 2020 m. birželio 5 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad R. I. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas - kairio skruosto žaizda (1 t. b. l. 93); Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus 2020 m. birželio 3 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad J. J. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas - kairės akies vokų poodinė kraujosruva (1 t. b. l. 130).

24. Aukštesnysis teismas pažymi, kad esant specifinei konfliktinei muštynių situacijai, besiginančiųjų nėra – abi pusės yra puolančiosios. Kai muštynių metu abi pusės naudoja fizinį smurtą ne gynybos, bet puolimo tikslais, teisė į būtinąją gintį nekyla, išskyrus atvejį, kai viena iš pusių muštynes nutraukia, o kita puola toliau (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-684/1999, 2K-9/2007; 2K-638/2007; 2K-428/2008 2K-392/2012, 2K-275/2013). Abipusėms muštynėms, kilusioms tarpusavio konflikto metu, kaip ir nustatyta nagrinėjamoje byloje, skirtingai nuo pavojingo kėsinimosi, būdinga tai, kad abi pusės smurtą naudoja ne gynybos, o puolimo tikslais. Šiuo atveju, R. I. ir J. J. kitų žmonių akivaizdoje demonstravo įžūlų elgesį, sudavė vienas kitam ne mažiau kaip po vieną smūgį į veido sritis, tokiu elgesiu rodė nepagarbą ir savo pažįstamiems ir atsitiktinai įvykio vietoje buvusiems žmonėms ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką. Abipusės muštynės truko keletą minučių, matant kitiems žmonėms, nė viena pusė nerodė jokios iniciatyvos muštynes nutraukti, kadangi tiek parko darbuotojas liudytojas S. M., tiek liudytojas A. S. bandė nuteistuosius jėga išskirti ir atitraukti vienas nuo kito (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-62-489/2015).

25. Esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra tai, kad minėtais būdais demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi būti realus. Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams (kasacinės nutartys Nr. 2K-444/2013, 2K-491/2013, 2K-520-303/2015).

26. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad procesas šioje byloje pradėtas pagal pareigūno tarnybinį pranešimą, t. y., pagal faktą dėl viešosios tvarkos sutrikdymo. R. I., laikydamas save nukentėjusiuoju (tai, kad kaip teigia, kad J. J. automobiliu ant jo užvažiavo ir sukėlė fizinį skausmą, o be to, buvo sumuštas), turėjo galimybę parašyti policijai pareiškimą, gindamas savo tariamai pažeistas teises, tačiau to nedarė, todėl procesas vyko vienoje byloje esant abiem įtariamiesiems. Be to, pirmiau aptartų byloje nustatytų aplinkybių vertinimas rodo, kad R. I. veiksmai buvo nukreipti ne į asmeninių santykių aiškinimąsi, bet į viešosios tvarkos pažeidimą. Nors R. I. su J. J. aiškinosi dėl automobilio stovėjimo vietos, tačiau toks santykių aiškinimasis pagal savo pobūdį ir intensyvumą peržengė privataus aiškinimosi ribas, peraugo į viešosios tvarkos sutrikdymą. R. I. aiškindamasis J. J. ir vėliau suduodamas smūgį suvokė, kad jis neteisėtai veikia viešoje vietoje, smurtinio pobūdžio veiksmai yra įžūlūs, nepriimtini, tačiau buvo abejingas dėl viešosios tvarkos pažeidimo padarinių atsiradimo – visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymo. Kaip teisingai nurodyta apylinkės teismo, konfliktą matė kiti asmenys, kuriems jis sukėlė neigiamas reakcijas, konflikto dalyvius skyrė liudytojai, buvo kviečiama policija ir greitoji medicinos pagalba. Iš nurodyto akivaizdu, jog asmenų ginčas sukėlė pašalinių asmenų reakciją, t. y., kilo šios veikos padariniai ir tai, kad jie atitinka baudžiamajai atsakomybei kilti būtiną pavojingumo pobūdį ir laipsnį. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistojo R. I. veiksmuose nustatyti ir bylos duomenimis pagrįsti visi būtinieji viešosios tvarkos sutrikdymo sudėties požymiai: veika padaryta viešoje vietoje, aplink esant žmonių, nuteistasis įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams, nes naudojo smurtą, o tai prieštarauja visuomenėje nusistovėjusioms žmonių tarpusavio bendravimo normoms. Dėl to teisėjų kolegija daro išvadą, kad apylinkės teismas teisingai nuteistojo R. I. veiką kvalifikavo pagal BK 284 straipsnį.

27. Byloje pateikta J. J. fotonuotrauka (2 t. b. l. 19), kurioje matosi ant akies esantis sužalojimas. Apeliantas teigia, jog J. J. pateikta nuotrauka yra klastotė, kadangi specialisto išvadoje yra nurodyta, kad J. J. padarytas kairės akies vokų kraujosruva, o pateiktoje nuotraukoje sužalota akis yra dešinė. Ginčija J. J. teisme duotus paaiškinimus, kad tai „veidrodinis atspindys“ atsiradęs fotografuojant patį save telefono priekine kamera. Aukštesnysis teismas nesutinka su tokiu apelianto vertinimu, pažymint, kad tokios aplinkybės, kai fotografuojama priekine telefono vaizdo kamera yra tikėtinos, t. y., fotografuojant tikrai gali būti veidrodinis efektas ir pateiktoje nuotraukoje tikėtina tokia situacija ir buvo. Svarbu tai, kad net ir nevertinant J. J. pateiktos nuotraukos, tai nebūtų esminė aplinkybė, kadangi J. J. padarytus akies sužalojimus patvirtina specialisto išvada ir pareigūno tarnybinis pranešimas.

28. Dėl apeliacinio skundo argumento dėl vaizdo registratorių, aukštesnysis teismas pažymi, kad į įvykio vietą atvykę pareigūnai ėmėsi būtinų priemonių aplinkybių užfiksavimui, kadangi išsireikalavo tyrimui reikšmingus duomenis iš asmenų – vaizdo registratorių duomenis, bei užsiprašė parko vaizdo medžiagos, t. y., pareigūnai iš esmės savo funkcijas atliko tinkamai, tačiau tai, kad paimtose vaizdo registratorių atmintinėse nebuvo įvykio dienos vaizdo įrašų, bei tai, kad parko direkcija negalėjo pateikti vaizdo įrašų, negali būti vertinami netinkamu ikiteisminio tyrimo organizavimu, nes tai nepriklausė tiesiogiai nuo pareigūnų atliekamų funkcijų.

Dėl R. P. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės

29. R. I. apeliaciniu skundu prašo jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Pagal BK 40 straipsnį asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką; 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką; 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta; 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų; 5) yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad siekiant nusikalstamą veiką padariusį asmenį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės būtina šių sąlygų visuma, tačiau, net ir esant visoms nurodytoms sąlygoms, teismui paliekama diskrecija motyvuotai apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-52-648/2017, Nr. 2K-116-1073/2018, Nr. 2K-153-976/2018).

30. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad R. I. padarė tyčinį nusikaltimą, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis), atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nenustatė. Jis teisiamas pirmą kartą, yra pensininkas, turi pastovią gyvenamąją vietą. Nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu kaltės nepripažino, teisminio nagrinėjimo metu parodymus duoti atsisakė, apeliaciniame skunde nurodo, kad pripažino, kad kliudė J. J. veidą ir numetė ant žemės jo akinius, tačiau bandydamas atstumti J. J. nuo savęs ir jei teismas tai laiko nusikaltimu, dėl jų gailisi.

31. Teisėjų kolegija, įvertinusi kasacinio teismo formuojamą praktiką nagrinėjimu klausimu, taip pat skundžiamo nuosprendžio motyvus, apeliaciniame skunde nurodytus argumentus ir kitą baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, jog priešingai nei nurodo nuteistasis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė taikyti BK 40 straipsnio nuostatas R. I. atžvilgiu. Nagrinėjamu atveju konstatuotina, jog nuteistasis negali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nes jis neatitinka BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyto atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos, tai yra, nenustatyta, kad R. I. visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką.

32. Aiškindamas BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintą atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygą – asmuo visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką – Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad visiškas kaltės pripažinimas paprastai konstatuojamas, kai asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi svarbiausi šios veikos bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės, taip pat besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus. Toks pripažinimas dažnai būna susijęs ir su gailėjimusi dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau tai nėra tapatu. Teismai pripažįsta, kad asmens gailėjimasis išreiškiamas ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviu atsiprašymu. Gailėjimąsi gali išreikšti asmens savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, krimtimasis dėl padarytos veikos, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems, dėti pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta, padeda teisėsaugos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir pan. Tai reiškia, kad, nustatant BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintą sąlygą, būtiną laidavimo institutui taikyti, be kitų bylos aplinkybių, svarbu tinkamai įvertinti paties kaltinamojo parodymus ir jo pozicijos ikiteisminiame tyrime bei teisme nuoseklumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-685/2012, Nr. 2K-137/2015, Nr. 2K-176-303/2018, Nr. 2K-307-689/2019, Nr. 2K-81-895/2020).

33. Šiuo atveju nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis R. I. savo kaltės visiškai nepripažino, teisminio nagrinėjimo metu parodymų nedavė. Kaip jau aukščiau nustatyta, nuteistojo versija, jog jis nuo J. J. tik gynėsi ir smūgių jam nesudavė, paneigta byloje apklaustų liudytojų parodymais ir bylose medžiaga. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, spręstina, jog nenustatyta būtina BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinta sąlyga – asmuo pripažino ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką – todėl R. I. negali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

34. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog patikrinus skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal nuteistojo R. I. apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad minėtame skunde keliamos abejonės dėl įrodymų vertinimo yra nepagrįstos, jos prieštarauja bylos medžiagai bei skundžiamo procesinio sprendimo turiniui ir iš esmės išreiškia tik apelianto nesutikimą su teismo padarytomis jai nepalankiomis išvadomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, visi duomenys, kuriais apylinkės teismas grindė savo išvadas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, yra gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo kitaip vertinti įrodymų ir daryti kitokias išvadas, nei padarė apylinkės teismas, su jomis visiškai sutinka ir teismo argumentų iš naujo nebekartoja, juolab, kad skundžiamo nuosprendžio turinys apeliantui yra žinomas. Tai, kad pirmosios instancijos teismas bylos faktines aplinkybes nustatė ir jas vertino kitaip, nei tikėjosi nuteistasis, t. y., jam nepalankiai, savaime nereiškia, jog byla išnagrinėta neišsamiai, o nuosprendyje padarytos išvados dėl R. I. kaltės, padarius BK 284 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, yra nepagrįstos.

35. Atsižvelgiant į aukščiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apeliacinis skundas atmestinas, o apylinkės teismo nuosprendis paliktinas nepakeistu.

Dėl proceso išlaidų

36. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Tai, kad valstybės patirtos proceso išlaidos, gali būti atlyginamos jas priteisiant iš nuteistojo, pripažįstama tiek tarptautinių, tiek nacionalinių teismų naujausioje formuojamoje praktikoje (Europos žmogaus teisių teismo 2015 m. lapkričio 5 d. sprendimas byloje Chukayev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 36814/06); Europos žmogaus teisių teismo 2011 m. birželio 21 d. sprendimas byloje Orlov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 29652/04); Europos žmogaus teisių teismo 1992 m. rugsėjo 25 d. sprendimas byloje Croissant prieš Vokietiją (pareiškimo Nr. 13611/88); Lietuvos apeliacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 1A-274-654/2020, 1A-314-307/2020, 1A-310-318/2020).

37. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog minėtos nuostatos taip pat galioja bylą nagrinėjant apeliacinės ir kasacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-452/2009, 2K-271/2010, 2K-20/2011).

38. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Šiaulių apygardos teismo 2021 m. gegužės 6 d. nutartimi nuteistajam R. I. buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinktas gynėjas advokatas M. Švažas. Apeliacinės instancijos teisme 2021 m. gegužės 28 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodyta, kad už nuteistajam R. I. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme valstybė patyrė 81 Eur išlaidų.

39. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, taip pat įvertinusi valstybės suteiktos teisinės pagalbos apimtį, apeliacinio proceso trukmę, į tai, kad byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistojo R. I. apeliacinį skundą, kuris yra atmetamas, kaip nepagrįstas, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtos išlaidos pripažįstamos proceso išlaidomis. Teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad valstybės patirta ir prašoma priteisti už nuteistajam R. I. suteiktą teisinę pagalbą nurodyta išlaidų suma yra neprotinga ar neproporcinga nuteistojo turtinei padėčiai, todėl ji išieškotina iš nuteistojo (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo R. I. apeliacinį skundą atmesti.

Išieškoti iš nuteistojo R. I. valstybės naudai 81 Eur (aštuoniasdešimt vieną eurą) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Nerijus MasiulisLaisvydas ZederštremasVirginija Žindulienė