- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-04-09
- Bylos Nr.
- e2A-644-854/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-10133-2023-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Andrius Verikas, Giedrė Čėsnienė, Ieva Navickaitė-Sakalauskienė
- Ieškovas
- akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“
- Atsakovas
- akcinei draudimo bendrovei „Compensa Vienna Insurance Group“
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ievos Navickaitės-Sakalauskienės ir Andriaus Veriko,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovei akcinei draudimo bendrovei „Compensa Vienna Insurance Group“ dėl žalos subrogacijos tvarka atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės 85 746,00 Eur sumą, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 1 523 Eur sumokėto žyminio mokesčio ir ieškovės turėtas atstovavimo išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad draudėjai uždarajai akcinei bendrovei (toliu – UAB) „Kauno švara“ išdavė Transporto priemonių draudimo liudijimą TIA Nr. 861665321, patvirtinantį, kad laikotarpiu nuo 2023 m. vasario 1 d. iki 2023 m. balandžio 30 d. Kasko draudimu apdraustos transporto priemonės, nurodytos draudimo liudijimo priede Nr. 1, tarp kurių ir šiukšliavežė MAN, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) - naudos gavėja yra AB Šiaulių bankas, kuri yra ir šios transporto priemonės savininkė (draudėjos lizingo davėja). 2023 m. vasario 28 d., UAB „Kauno švara“ teritorijoje, įvyko gaisras, kurio metu buvo padaryta žala minimai transporto priemonei. Ieškovė 2023 m. vasario 28 d. įvykį pripažino draudžiamuoju ir transporto priemonės savininkei (naudos gavėjai) AB Šiaulių bankui išmokėjo 85 746,00 Eur (atskaičius 800,00 Eur išskaitą).
3. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Kauno priešgaisrinės gelbėjimo valdybos valstybinės priešgaisrinės priežiūros skyrius (toliau – PAGD) pateikė išvadą, jog labiausiai tikėtina gaisro priežastis – transporto priemonės IVECO, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), elektros instaliacijos gedimai. Ši transporto priemonė priklauso UAB „Kauno švara“.
4. Transporto priemonės IVECO, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), valdytoja rūpestingai ir atidžiai neprižiūrėjo šios transporto priemonės, nesiėmė veiksmų, kad būtų išvengta žalos padarymo (neužtikrino tinkamos transporto priemonės priežiūros), t. y. pažeidė bendrą pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.248 straipsnio 3 dalis), dėl to buvo padaryta žala ieškovės draustam turtui. Atsakomybė dėl automobilio gaisro kyla be kaltės, nes tai – padidinto pavojaus šaltinis. Dėl padarytos žalos, ieškovės teigimu, atsakinga atsakovė ADB „Compensa Vienna Insurance Group“, kuri buvo apdraudusi gaisrą sukėlusią transporto priemonę privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, nes gaisras laikytinas eismo įvykiu TPVCAPDĮ prasme.
Šalies argumentai
5. Ieškovės teigimu šiuo atveju taikytina Lietuvos Respublikos Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 3 straipsnio 1 dalis, nes draudėja (UAB „Kauno švara“) negalėjo pati sau padaryti žalos, kadangi atsakovės draudėja buvo valdytoja, o savininkė ir naudos gavėja buvo AB Šiaulių bankas, ji yra nukentėjęs trečiasis asmuo (TPVCAPDĮ 2 straipsnio 2, 15 dalys), būtent jai, o ne draudėjai, ir išmokėta draudimo išmoka. Dėl šios priežasties netaikytina TPVCAPDĮ 3 straipsnio 3 dalis, įtvirtinanti, jog draudimo išmoka nemokama už žalą atsakingam valdytojui. Nors už žalą ir yra atsakinga UAB „Kauno švara“, tačiau draudimo išmoka buvo išmokėta ne jai, o transporto priemonės savininkei ir naudos gavėjai, o ši už sukeltą žalą nėra atsakinga.
6. Draudėja ir žalą patyręs asmuo yra du skirtingi subjektai, dėl to subrogacija pagal CK 6.1015 straipsnio 2 dalį yra galima, nes draudimo išmokos gavėja yra transporto priemonės savininkė bei naudos gavėja AB Šiaulių bankas, kuri nėra kaltininkė (yra nukentėjęs asmuo), o atsakovės draudėja UAB „Kauno švara“ yra kaltininkė, nes dėl jos transporto priemonės IVECO, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo apgadinta AB Šiaulių bankas priklausanti transporto priemonė MAN, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovė, išmokėjusi draudimo išmoką AB Šiaulių bankas, turi reikalavimo teisę į atsakovę pagal TPVCAPDĮ 19 straipsnio 10 dalį, numatančią, jog asmenys, kurie teisės aktų nustatyta tvarka turi regreso ar subrogacijos teisę į žalą padariusį asmenį, pretenziją dėl išmokos gali pateikti tiesiogiai kaltininko civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui.
7. UAB „Kauno švara“ nėra nei ginčo sunkvežimio savininkė, nei naudos gavėja, nei nukentėjusioji, ji buvo skolininkė ir turėjo pareigą atlyginti AB Šiaulių bankui žalą už sugadintą transporto priemonę pagal CK 6.571 straipsnio 3 ir 4 dalis, nes lizingo gavėjas privalo daiktu naudotis ir jį išlaikyti rūpestingai ir atidžiai, palaikyti jį tokios būklės, kokios jam buvo perduotas, atsižvelgiant į normalų nusidėvėjimą bei sutartyje aptartus galimus jo pakeitimus, o šią pareigą pažeidus, lizingo davėjas turi teisę reikalauti sumokėti visą sutarties kainą iš karto arba nutraukti sutartį ir atlyginti nuostolius.
Šalies argumentai
8. Ieškovės teigimu, šiuo atveju nesvarbu, jog nuo 2023 m. gegužės 9 d. šiukšliavežės, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisės perėjo atsakovei (draudėjai) UAB „Kauno švara“, kadangi pats įvykis (gaisras) įvyko 2023 m. vasario 28 d., kai jos savininke ir naudos gavėja buvo AB Šiaulių bankas. Aplinkybė, kaip draudimo išmoka buvo panaudota, taip pat neturi reikšmės.
Atsiliepimas
9. Atsakovė su reikalavimais nesutiko, motyvuodama tuo, kad reikalavimų reikšti ieškovė negali, kadangi draudėja žalą padarė pati sau - kilus gaisrui, sudegė kitos dvi šiukšliavežės. Akstinas pateikti ieškinį tapo tik tai, kad formaliu sunkvežimio savininku buvo lizingo davėja AB Šiaulių bankas. Atsakovės teigimu, šiuo atveju svarbiausia nustatyti, ar dėl to, kad sudegė draudėjos valdomas sunkvežimis MAN, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), draudėjai kyla deliktinė civilinė atsakomybė. Draudėja (kartu ir valdytoja) padarė žalą savo naudojamai transporto priemonei, nes įvykio metu sunkvežimį naudojo ir valdė ne lizingo bendrovė. Taigi, draudėja žalą padarė pati sau, todėl turtinė prievolė civilinės atsakomybės pavidalu neatsirado. Nesant civilinės atsakomybės kaip turtinės prievolės, draudimo išmoka pagal TPVCAPDĮ 3 straipsnio 1 dalį negalima. Dėl savaiminio gaisro viename draudėjos sunkvežimyje žalai kilus kitam tos pačios draudėjos valdomam sunkvežimiui, nepaisant to, kad žalą sukėlęs sunkvežimis draudėjai priklauso nuosavybės teise tiesiogiai, o kitas - apdegęs sunkvežimis formaliai priklauso lizingo bendrovei, tokia situacija vis tiek traktuotina kaip žalos padarymas (kilimas) pačiam sau. Šiuo konkrečiu atveju draudėja ir žalą patyręs asmuo yra vienas ir tas pats, tuo tarpu subrogacija reikalauja dviejų skirtingų šalių, t. y. draudėjos ir už žalą atsakingo, t. y. kažkokio kito trečiojo asmens, nes subrogacija kyla iš delikto, o delikto šio ginčo situacijoje nėra.
10. Vadovaujantis TPVCAPDĮ 3 straipsnio 3 dalimi, nei draudikas, nei Biuras nemoka išmokos dėl žalos padarymo atsakingam už žalos padarymą valdytojai, jo naudojamai transporto priemonei ir joje esančiam turtui bei kitam tos transporto priemonės draudėjos ar savininko turtui. Draudėja UAB „Kauno švara“ yra ne tik abiejų transporto priemonių valdytoja, tačiau ir naudotoja – abi transporto priemones naudoja savo veikloje, todėl naudojant vieną transporto priemonę ir ja padarius žalą kitai naudojamai transporto priemonei, jokios draudimo išmokos pagal TPVCAPDĮ nemokamos.
11. Esant tokiai situacijai, ieškovė kaip draudėjos Kasko draudikė, išmokėjusi draudimo išmoką, neturėjo absoliučiai jokios teisės reikšti reikalavimo tiesiogiai savo draudėjai, nes tokiu atveju būtų paneigta paties draudimo esmė. Dėl šios priežasties, ieškovei negalint reikalavimo reikšti savo draudėjai, dingsta visos teisinės prielaidos ir reikalavimui draudėjos civilinės atsakomybės draudikei. Dar daugiau, ieškovė pati ta pačia draudimo sutartimi, iš kurios kildina reiškiamą reikalavimą, yra apdraudusi gaisrą sukėlusį sunkvežimį ir, tikėtina, už jį jau yra netgi išmokėjusi draudimo išmoką.
12. Nors formali nukentėjusio sunkvežimio savininkė yra lizingo bendrovė, tačiau lizingo sutartimi lizingo davėjas nesiekia įgyti ar išsaugoti nuosavybės teisės į lizinguojamą daiktą. Draudėjos tikslas buvo įsigyti sunkvežimį savo nuosavybėn, tačiau pasinaudojant išoriniu finansavimo šaltiniu. Iš CK 6.567 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos lizingo sutarties sampratos akivaizdu, kad lizingo sutartimi siekiama ne tik valdyti ir naudoti lizingo sutarties dalyką (daiktą) lizingo sutarties galiojimo laikotarpiu, bet ir įgyti šį daiktą nuosavybės teise, kai yra įvykdomos visos lizingo sutartyje nustatytos sąlygos. Todėl nors teisinė daikto savininkė išlieka lizingo davėjas, lizingo gavėja (šioje byloje draudėja) yra ekonominė daikto savininkė. Kad tai yra specifiniai nuosavybės santykiai, patvirtina ir tai, kad pareiga drausti TPVCAPD yra nustatyta ne formaliai daikto savininkei, o būtent to daikto valdytojai (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalis).
13. Lizingo bendrovė šioje situacijoje buvo tik formali naudos gavėja, o reali naudos gavėja yra draudėja, kuri iš kilusios žalos turėjo ir tiesioginės naudos. Pirmiausia, ieškovės išmokėta draudimo išmoka padengė visas likusias draudėjos nesumokėtas įmokas pagal lizingo įmokų mokėjimo grafiką, tai yra 68 835,82 Eur, o likusi suma 16 910,18 Eur panaudota draudėjos įmonės veikloje. Draudėja ieškovei išmokėjus draudimo išmoką tapo ne tik ekonominiu savininku, bet ir juridiniu – pagal registracijos duomenis visos Sunkvežimio nuosavybės teisės nuo 2023 m. gegužės 9 d. perėjo draudėjai, kurio vertė pagal pačios ieškovės skaičiavimus po gaisro – 25 624,00 Eur. Anksčiau laiko padengus lizingo įmokas, draudėja išvengė dar ir pareigos lizingo bendrovei mokėti palūkanas už likusį sutarties laiką.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
14. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. gruodžio 18 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė.
15. Teismas nustatė, kad ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ draudėjai UAB „Kauno švara“ išdavė Transporto priemonių (Kasko) draudimo liudijimą TIA Nr. 861665321, patvirtinantį, kad laikotarpiu nuo 2023 m. vasario 1 d. iki 2023 m. balandžio 30 d. apdraustos transporto priemonės, nurodytos draudimo liudijimo priede Nr. 1, tarp kurių yra ir transporto priemonė (šiukšliavežė) MAN, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (sąraše nurodyta Nr. 53). Draudimo sutartyje buvo nurodyta, jog dėl šios transporto priemonės naudos gavėjas yra AB Šiaulių bankas. Ši transporto priemonė priklausė AB Šiaulių bankui. Finansinės nuomos 2019 m. gruodžio 23 d. sutartis Nr. FK-193-11611 patvirtina, kad ginčo šiukšliavežė lizingo davėjo AB Šiaulių banko buvo perduota valdyti ir naudoti lizingo gavėjai UAB „Kauno švara“.
16. Teismas taip pat nustatė, kad 2023 m. vasario 28 d. UAB „Kauno švara“ teritorijoje, adresu (duomenys neskelbtini), įvyko gaisras, kurio metu buvo padaryta žala ginčo transporto priemonei. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Kauno priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Valstybinės priešgaisrinės priežiūros skyrius ieškovei pateikė pažymą, jog labiausiai tikėtina gaisro priežastis – transporto priemonės IVECO, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), elektros instaliacijos gedimai. Ši transporto priemonė priklausė UAB „Kauno švara“. Atsakovė ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ buvo apdraudusi transporto priemonės IVECO, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), valdytoją įprastiniu transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu.
17. 2023 m. balandžio 26 d. ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ dėl šio draudžiamojo įvykio išmokėjo 85 746 Eur dydžio draudimo išmoką, ją pervesdama naudos gavėjui AB Šiaulių bankui.
18. Teismas pažymėjo, kad tarp šalių neliko ginčo dėl to, kad įvykis laikomas draudžiamuoju TPVCAPDĮ prasme, nepaisant tos aplinkybės, jog žala kilo, kai transporto priemonė IVECO, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), stovėdama užsidegė ir tokiu būdu buvo apgadintos šalia buvusios dar dvi transporto priemonės, tarp jų ir ginčo šiukšliavežė.
19. Teismas sutiko su atsakovės argumentu, jog nagrinėjamu atveju subrogacija į civilinės atsakomybės draudiką (atsakovę) nėra galima, nes ieškovė negalėtų tokio reikalavimo reikšti savo draudėjai UAB „Kauno švara“. Subrogacija įvyksta, jei civilinės atsakomybės draudėjas ir atsakingas už žalą asmuo yra skirtingi, o šiuo atveju atsakovė neginčijo, kad už žalą yra atsakinga draudėja UAB „Kauno švara“, taigi civilinės atsakomybės draudėjas ir atsakingas už žalą asmuo yra tas pats. Teismo vertinimu, negali būti laikoma turinčia teisinę reikšmę ieškovės akcentuojama aplinkybė, jog draudimo išmoka išmokėta ne draudėjui, o naudos gavėjui AB Šiaulių bankui, kuris draudžiamojo įvykio metu buvo ginčo šiukšliavežės savininku. Esminę reikšmę, teismo vertinimu, turi tai, kieno interesas buvo apdraustas pagal draudimo sutartį. Šiuo atveju buvo apdraustas tiek draudėjos UAB „Kauno švara“, tiek ir naudos gavėjos (transporto priemonės savininkės) AB Šiaulių banko interesas. Todėl nepriklausomai nuo to, kam galiausiai išmokėta draudimo išmoka, subrogacija į draudėją ir jos civilinės atsakomybės draudiką negalima, nes tokiu būdu būtų paneigta draudimo esmė.
20. Teismas pažymėjo, kad remiantis TPVCAPDĮ 3 straipsnio 3 dalimi, šio įstatymo nustatyta tvarka nei draudikas, nei Biuras nemoka išmokos dėl žalos padarymo atsakingam už žalos padarymą valdytojui, jo naudojamai transporto priemonei ir joje esančiam turtui bei kitam tos transporto priemonės draudėjo ar savininko turtui. Taigi pagal TPVCAPDĮ žala nėra atlyginama eismo įvykio kaltininko turtui. Nesant Kasko draudimo, draudėjas būtų patyręs nuostolius dėl ginčo šiukšliavežės sugadinimo, t. y. žala padaryta draudėjos turtui, nors jis jai nuosavybės teise ir nepriklausė. Todėl draudimo išmokos mokėjimas negalimas ir dėl TPVCAPDĮ 3 straipsnio 3 dalyje numatyto ribojimo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
21. Apeliaciniame skunde ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. spalio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
21.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog šiuo atveju nėra galima subrogacija, nes ieškovė neva negalėtų tokio reikalavimo reikšti savo draudėjai UAB „Kauno švara“ ir kad nėra svarbu, jog draudimo išmoka išmokėti naudos gavėjui.
21.2. Abi transporto priemones, tiek tą, kurios gedimo buvo gaisro priežastimi, tiek tą, kuri nukentėjo ieškovė buvo apdraudusi Kasko draudimu, o atsakovė privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu. Skirtumas, kad nukentėjusios transporto priemonės MAN, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininkė ir naudos gavėja yra AB „Šiaulių bankas“, o kaltininkės transporto priemonės IVECO, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininkė yra UAB „Kauno švara“.
21.3. Kadangi ta pati transporto priemonė (nukentėjusi šiukšliavežė) buvo apdrausta dviem skirtingomis draudimo rūšimis dvejose skirtingose draudimo bendrovėse, tai reiškia, jog dėl jos draudimo yra susiklostę du skirtingi teisiniai santykiai, t. y. tarp ieškovės ir UAB „Kauno švara“ draudimo santykiai yra susiklostę pagal Kasko draudimą, o tarp atsakovės ir UAB „Kauno švara“ yra susiklostę pagal įprastinį transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą. UAB „Kauno švara“ šioje situacijoje yra draudėja dviem skirtingiems subjektams, t. y. ji yra draudėja ieškovei pagal vieną pagrindą, o atsakovei draudėja pagal kitą pagrindą.
21.4. Šio ieškinio reikalavimo pagrindas pagal subrogaciją yra teikiamas pagal antrąjį pagrindą, t. y. atsakovei, kuri apdraudė savo draudėją UAB „Kauno Švara“ pagal įprastinį transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą. Dėl to, apeliantės teigimu, subrogacija galima, kadangi nors UAB „Kauno švara“ yra ieškovės draudėja pagal Kasko draudimą, tačiau ieškovo reikalavimas keliamas pagal įprastinį transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą, kuriuo atsakovė apdraudė UAB „Kauno švarą“, o šiame santykyje pagal privalomąjį draudimą UAB „Kauno švara“ atsakovei yra draudėja, bet ieškovei UAB „Kauno švara“ yra už žalą atsakingas asmuo. Taigi, ieškovė atlyginusi žalą (išmokėjusi draudimo išmoką) transporto priemonės savininkei ir naudos gavėjai AB „Šiaulių bankas“, įgijo subrogacinį reikalavimą į už žalą atsakingą asmenį UAB „Kauno švara“ (kadangi jai priklauso transporto priemonė, kuri sukėlė gaisrą).
21.5. Teismas neatskyrė dviejų pagrindų: Kasko draudimo ir draudimo pagal įprastinį transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą. Teismas nurodė, jog subrogacija negalima į draudėją ir jos civilinės atsakomybės draudiką, tačiau teismas neatkreipė dėmesio, jog UAB „Kauno švara“ yra draudėja atsakovės (kaip draudikės) atžvilgiu pagal įprastinį transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą. Pirmosios instancijos teismo sprendimas ir jame pateikti išaiškinimai paneigia Kasko draudimo esmę. Pagal tokį teismo sprendimą susidaro išvada, jog tos pačios transporto priemonės negalima apdrausti ir Kasko draudimu ir įprastiniu transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu ir kad negalima apdrausti skirtingose draudimo bendrovėse.
21.6. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog neturi įtakos aplinkybė, jog draudimo išmoka buvo išmokėta ne UAB „Kauno švara“, o transporto priemonės (šiukšliavežės) MAN, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininkei ir naudos gavėjai. Pabrėžtina, jog pats AB „Šiaulių bankas“ išreiškė valią gauti draudimo išmoką. Kadangi UAB „Kauno švara“ turi skirtingą draudėjos statusą ieškovės ir atsakovės atžvilgiu, yra labai svarbu, jog draudimo išmoka buvo išmokėta savininkei ir naudos gavėjai AB „Šiaulių bankas“, o ne įmonei UAB „Kauno švara“.
21.7. Teisiniame reikalavime tarp ieškovės ir UAB „Kauno švara“ bei jos draudikės (atsakovės) galima subrogacija, nes šiame santykyje UAB „Kauno švara“ yra ne draudėja ieškovei, o už žalą atsakingas asmuo. Tuo tarpu draudimo išmoka buvo išmokėta draudimo išmokos išmokėjimo momentu buvusiai savininkei ir naudos gavėjai. Nuo draudimo išmokos išmokėjimo momento jau neturi reikšmės, kur ir kaip draudimo išmoka buvo panaudota, kas vėliau tapo transporto priemonės savininku, sprendžiant klausimą dėl subrogacijos galimumo/negalimumo.
21.8. Išmoka buvo išmokėta AB „Šiaulių bankas“, o ne UAB „Kauno švara“, todėl nėra pagrindo remtis TPVCAPDĮ 3 straipsnio 3 dalimi.
Atsiliepimas
22. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ prašo skundo netenkinti. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:
22.1. UAB „Kauno švara“ yra draudėja tiek pagal su apeliante sudarytą Kasko draudimo sutartį (turto draudimas), tiek su atsakove sudarytą TPVCAPD sutartį. Nepaisant to, kiek sutarčių yra sudariusi draudėja, ginčo draudimo išmoka išmokėta pagal su apeliantu sudarytą turto draudimo (Kasko) sutartį. Draudimo išmokos reikalavimas subrogacijos pagrindais iš savo draudėjo civilinės atsakomybės draudiko yra iš esmės tas pats, kas draudimo išmokos reikalavimas iš savo draudėjo. Jeigu nebūtų civilinės atsakomybės draudikės (atsakovės), apeliantė tokio pobūdžio reikalavimą turėtų reikšti tiesiogiai už žalą atsakingam subjektui - šiuo atveju savo draudėjui, kas paneigtų turto draudimo sutarties esmę ir prasmę. Dėl šios priežasties, reikalavimo negalint reikšti savo draudėjui, dingsta visos teisinės prielaidos ir reikalavimui draudėjo civilinės atsakomybės draudikui. Atsakovės vertinimu negali būti skirtingai traktuojamos situacijos, vertinant subrogacijos galimybę, atsižvelgiant į tai, ar žalą sukėlęs asmuo buvo apdraudęs savo atsakomybę, ar ne.
22.2. Vadovaujantis CK 6.1015 straipsnio 2 dalimi, reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Šiuo konkrečiu atveju draudėja ir žalą patyręs asmuo yra vienas ir tas pats, nors subrogaciją apibrėžianti teisės norma reikalauja dviejų skirtingų šalių t. y. draudėjo ir už žalą atsakingo, kažkokio kito trečiojo asmens, nes subrogacija kyla iš delikto, o delikto šio ginčo situacijoje nėra.
22.3. Sudarytų draudimo sutarčių skaičius bei tai, pagal kelias draudimo sutartis UAB „Kauno švara“ buvo draudėja žalos atsiradimo metu, neturi teisinės reikšmės subrogacijos galimybei. Apeliantės argumentas, kad jis subrogacinį reikalavimą reiškia kažkokiam kitam draudėjui ir ne pagal Kasko, o pagal TPVCAPD sutartį, šios bylos kontekste apskritai nesuprantamas, nes draudėja pagal abi sutartis yra tas pats asmuo.
22.4. Nors apeliantas draudimo išmoką išmokėjo ne sudegusios transporto priemonės valdytojui UAB „Kauno švara“, o formaliam savininkui AB „Šiaulių bankas“, tačiau lizingo sutartimi lizingo davėjas nesiekia įgyti ar išsaugoti nuosavybės teisės į lizinguojamą daiktą. Todėl nors teisinis daikto savininkas išlieka lizingo davėjas, lizingo gavėjas (šioje byloje draudėja) yra ekonominis daikto savininkas. Per lizingo sutarties galiojimo laiką lizingo gavėjas moka įmokas, kuriomis dengiama lizingo sutartyje nustatyta daikto įsigijimo kaina. Kad tai yra specifiniai nuosavybės santykiai patvirtina ir tai, kad pareiga drausti TPVCAPD yra nustatyta ne formaliam daikto savininkui, o būtent to daikto valdytojui (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalis).
22.5. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad gavusi draudimo išmoką AB „Šiaulių bankas“ perteklinę išmokos sumą, t. y. tą dalį, kuri viršijo nesumokėtas lizingo įmokas, pervedė draudėjai. Draudėjai taip pat atiteko ir 25 624,00 Eur vertės sudegusio, tačiau iki draudimo išmokos išmokėjimo formaliai AB „Šiaulių bankas“ priklausiusio, sunkvežimio liekanos. Draudėja taip pat išmokos pagrindu pilnai įvykdė lizingo sutartį – sumokėjo visas dar nesumokėtas lizingo įmokas. Taigi UAB „Kauno švara“, būdama atsakinga už kilusią žalą ne tik nepatyrė jokių nuostolių, tačiau gavo ir tiesioginės naudos (grįžo dalis draudimo išmokos, pasidengė lizingo įmokos, įgijo nuosavybės teisę į vertingas sunkvežimio liekanas). Esant tokiai situacijai atsakovė nuo pareikšto reikalavimo ginasi ne tik argumentais dėl subrogacijos negalimumo, tačiau atkreipia dėmesį ir į tai, kad vadovaujantis TPVCAPDĮ 3 straipsnio 1 dalimi išmoka šio įstatymo nustatyta tvarka mokama dėl nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos žalos, kai už žalą atsakingiems asmenims valdant ar naudojant (toliau – naudojant) transporto priemonę atsiranda civilinė atsakomybė. Kaip teisingai įvertino pirmosios instancijos teismas, pagal apeliantės ir draudėjos sudarytą Kasko draudimo sutartį tiek draudėja, tiek lizingo davėja AB „Šiaulių bankas“ turėjo nedalomą vieningą turtinį interesą – apsidrausti nuo turto praradimo. Tai reiškia, kad vienam draudėjos valdomam sunkvežimiui sukėlus gaisrą dėl kurio apdegė kitas jo valdomas, nors ir lizingo bendrovei priklausęs sunkvežimis, tokia situacija laikytina kaip žalos padarymas pačiam sau, dėl ko ne tik nekyla deliktinė atsakomybė, tačiau atsiranda ir pagrindas taikyti TPVCAPDĮ 3 straipsnio 3 dalį, numatančią, jog nei draudikas, nei Biuras nemoka išmokos dėl žalos padarymo atsakingam už žalos padarymą valdytojui, jo naudojamai transporto priemonei ir joje esančiam turtui bei kitam tos transporto priemonės draudėjo ar savininko turtui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
23. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
24. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, nusprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį ribų.
Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir ginčo ribų
25. 2023 m. vasario 1 d. ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ draudėjai UAB „Kauno švara“ išdavė Transporto priemonių (Kasko) draudimo liudijimą TIA Nr. 861665321, patvirtinantį, kad laikotarpiu nuo 2023 m. vasario 1 d. iki 2023 m. balandžio 30 d. apdraustos transporto priemonės, nurodytos draudimo liudijimo priede Nr. 1, tarp kurių yra ir transporto priemonė (šiukšliavežė) MAN, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Šioje draudimo sutartyje buvo nurodyta, jog dėl šios transporto priemonės naudos gavėja yra AB Šiaulių bankas, kuriai iš priklausė minima transporto priemonė.
26. Finansinės nuomos 2019 m. gruodžio 23 d. sutartis Nr. FK-193-11611 patvirtina, kad ginčo šiukšliavežė lizingo davėjos AB Šiaulių bankas buvo perduota valdyti ir naudoti lizingo gavėjai UAB „Kauno švara“.
27. 2023 m. vasario 28 d. UAB „Kauno švara“ teritorijoje, adresu (duomenys neskelbtini), įvyko gaisras, kurio metu buvo padaryta žala ginčo transporto priemonei, šiukšliavežei MAN, valst. Nr. (duomenys neskelbtini).
28. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Kauno priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Valstybinės priešgaisrinės priežiūros skyrius ieškovei pateikė pažymą, jog labiausiai tikėtina gaisro priežastis – transporto priemonės IVECO, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), elektros instaliacijos gedimai. Ši transporto priemonė priklausė UAB „Kauno švara“.
29. 2023 m. balandžio 26 d. ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ dėl šio draudžiamojo įvykio išmokėjo 85 746 Eur dydžio draudimo išmoką, ją pervesdama naudos gavėjai AB Šiaulių bankas.
30. Atsakovė ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ buvo apdraudusi transporto priemonės IVECO, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), valdytoją įprastiniu transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu.
31. Tarp šalių šiuo atveju nėra ginčo dėl to, kad įvykis galėtų būti laikomas draudžiamuoju TPVCAPDĮ prasme, nepaisant tos aplinkybės, jog žala kilo, kai transporto priemonė IVECO, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), stovėdama užsidegė ir tokiu būdu buvo apgadintos šalia buvusios dar dvi transporto priemonės, tarp jų ir ginčo šiukšliavežė, kurios valdytoja su AB „Šiaulių bankas“ sudarytos lizingo sutarties pagrindu buvo UAB „Kauno švara“. Tarp šalių nėra ginčo ir dėl gaisro priežasties, kaip ir dėl to, kad už gaisrą atsakinga tinkamai transporto priemonės IVECO, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) neprižiūrėjusi jos savininkė UAB „Kauno švara“. Nekilo ginčo ir dėl kilusios žalos dydžio.
32. Šalys nesutaria, ar ieškovė turi teisę reikšti subrogacinį reikalavimą atsakovei. Apeliantės (ieškovės) vertinimu, subrogacija galima, nes UAB „Kauno švara“ yra draudėja ieškovei ir atsakovei pagal skirtingas draudimo sutartis, be to, šiukšliavežės savininke ir naudos gavėja buvo AB Šiaulių bankas, draudimo išmoka išmokėta būtent jai, o ne UAB „Kauno švara“, o tai sąlygoja ir TPVCAPDĮ 3 straipsnio 3 dalies netaikymą. Atsakovė gi teigia, kad faktiškai UAB „Kauno švara“ žalą sukėlė pati sau, tokiu atveju TPVCAPDĮ 3 straipsnio 3 dalis daro išlygą dėl draudimo išmokos išmokėjimo – išmokos nemokamos. Kadangi šiuo atveju UAB „Kauno švara“ buvo abiejų šalių draudėja, abiejų transporto priemonių – tiek žalą sukėlusios, tiek žalą patyrusios, valdytoja ir naudotoja, draudimo išmokos mokėjimas pagal TPVCAPD yra negalimas. Subrogacinio reikalavimo reiškimas savo draudėjo civilinės atsakomybės draudikui reiškia ne ką kitą kaip reikalavimo reiškimą savo paties draudėjui, kas paneigia turto draudimo esmę. Aplinkybė, kad draudimo išmoka išmokėta draudėjos lizingo davėjai, nesudaro pagrindo kitokiam vertinimui, nes ekonomine nauda suinteresuota išlieka draudėja.
33. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija toliau pasisako dėl ieškovės apeliaciniame skunde bei atsakovės atsiliepime į jį nurodytų faktinių ir teisinių argumentų.
Dėl subrogacijos (ne)galimumo
34. CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtos sumos iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Kasacinio teismo praktikoje subrogacija apibūdinama kaip įstatymo pagrindu pereinanti draudikui draudėjo (naudos gavėjo) reikalavimo teisė asmeniui, atsakingam už atsiradusią žalą (nuostolius), kuri draudėjui buvo atlyginta draudimo sutarties pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2012, etc.). Subrogacijos instituto esmė lemia, kad turtui padarytą žalą atlyginęs draudikas, reikšdamas subrogacinį reikalavimą, turi tiek pat ir ne daugiau teisių, kiek jų būtų turėjęs pats nukentėjusio turto draudėjas (naudos gavėjas), kadangi, išmokėjęs išmoką dėl žalos atlyginimo pagal draudimo sutartį, draudikas įstoja į prievolinį santykį vietoje savo draudėjo (subjekto, įgijusio reikalavimo teisę į kaltąjį asmenį).
35. Ieškovė šioje byloje buvo apdraudusi turtą – ginčo šiukšliavežę, Kasko draudimu, dėl to iš principo reikšti subrogacinį reikalavimą asmeniui, atsakingam už šios žalos atsiradimą (ar jo civilinės atsakomybės draudikui, šiuo atveju - atsakovei) ji galėtų. Visgi nagrinėjamu atveju nustatyta ir nėra ginčo dėl to, kad už žalos, padarytos šiukšliavežei MAN, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) padarymą atsakinga UAB „Kauno švara“, kuri yra ir ieškovės draudėja pagal Kasko draudimo sutartį.
36. Reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius (CK 6.1015 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad subrogaciniam reikalavimui taikomos ne draudimo sutarties ir ne draudimo teisės normos, o tos normos, kurios reglamentuoja prievolę, siejančią nukentėjusį ir žalą padariusį asmenį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-20-916/2018; 2019 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-386-1075/2019 ir kt.).
37. Kolegijos vertinimu, CK 6.1015 straipsnio 2 dalis bei nurodytas jos aiškinimas reiškia ir tai, kad, kaip teisingai nurodo atsakovė ir patvirtino pirmosios instancijos teismas savo sprendime – ieškovė gali reikšti reikalavimą atsakovei tik tuo atveju, jei ji gali reikšti reikalavimą UAB „Kauno švara“. Tačiau tokiu atveju ieškovė reiškia reikalavimą savo pačios draudėjai, kas, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, paneigia draudimo esmę. Būtent dėl to, teismų praktikoje aiškinant subrogacijos negalimumo pagal CK 6.1015 straipsnio 1 dalį atvejus nuosekliai akcentuojama, jog tuo atveju, kai draudėjas ir atsakingas už žalą asmuo yra tas pats, subrogacija negalima, nes draudimo apsauga galioja interesui, kuris apdraustas pagal draudimo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2005 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2005; 2014 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-311/2014, etc.).
38. Be to, įvykio (gaisro) metu galiojusios TPVCAPDĮ redakcijos 3 straipsnio 1 dalyje buvo nurodyta, kad išmoka šio įstatymo nustatyta tvarka mokama dėl nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos žalos, kai už žalą atsakingiems asmenims valdant ar naudojant (toliau – naudojant) transporto priemonę atsiranda civilinė atsakomybė. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo apsauga pasireiškia tuo, kad nukentėjusio trečiojo asmens dėl eismo įvykio patirtą žalą atlygins draudikas, jei už ją atsakingam transporto priemonę naudojusiam asmeniui atsiranda civilinė atsakomybė ir nėra įstatyme nustatytų sąlygų, atleidžiančių draudiką nuo išmokos mokėjimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-257-823/2022). Tai reiškia, kad pareigą mokėti draudimo išmoką pagal TPVCAPDĮ draudikas turi tuomet, kai įvykio metu nukenčia trečiasis (vidiniame privalomojo draudimo sutartiniame santykyje nedalyvaujantis) asmuo. Dar daugiau, gaisro metu galiojusioje to paties TPVCAPDĮ 3 straipsnio 3 dalyje buvo įtvirtinta, kad šio įstatymo nustatyta tvarka nei draudikas, nei Biuras nemoka išmokos dėl žalos padarymo atsakingam už žalos padarymą valdytojui, jo naudojamai transporto priemonei ir joje esančiam turtui bei kitam tos transporto priemonės draudėjo ar savininko turtui. Taigi, šiuo atveju atsakovė neturi pareigos atlyginti žalos, padarytos jokiam jos draudėjos UAB „Kauno švara“ interesui. Kadangi, kaip jau minėta, ieškovė neturi daugiau teisių, nei būtų turėjusi UAB „Kauno švara“, teisėjų kolegija sprendžia, kad ji neturi teisės reikalauti iš atsakovės atlyginti žalą, nes tai iš esmės reikštų atsakovės pareigą atlyginti žalą savo pačios draudėjai pagal TPVCAPD sutartį, o tai, vadovaujantis įvykio metu galiojusio TPVCAPDĮ 3 straipsnio 3 dalimi, yra išimtis, sudaranti pagrindą atsisakyti mokėti draudimo išmoką.
39. Byloje keliamas klausimas, kas šiuo atveju yra nukentėjęs asmuo, nes, apeliantės (ieškovės) teigimu, dėl šiukšliavežės MAN, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apgadinimo nukentėjusiu asmeniu nelaikant UAB „Kauno švara“, nekyla nukentėjusiojo ir žalą padariusio asmens sutapties problema, o tai reiškia, kad ieškovė atsakovei subrogacinį reikalavimą reikšti gali. Savo teisę reikšti subrogacinį reikalavimą ieškovė grindžia tuo, jog nukentėjusios šiukšliavežės savininkė, naudos gavėja pagal ieškovės sudarytą Kasko draudimo sutartį ir draudimo išmoką gavęs subjektas buvo AB „Šiaulių bankas“, o ne UAB „Kauno švara“, todėl būtent ji ir laikytina nukentėjusiu dėl padarytos žalos subjektu, nes ieškovės sudaryta sutartimi apdraustas lizingo davėjos (turto savininkės) interesas.
40. Teisėjų kolegija su tokiais argumentais nesutinka ir pažymi, kad sprendžiant dėl to, kuris subjektas laikytinas nukentėjusiu asmeniu analizuojamame draudimo santykyje, svarbu nustatyti, kieno galimi turtiniai praradimai ieškovės buvo apdrausti, atsižvelgiant į lizingo teisinius santykius reguliuojančias normas bei šių santykių esmę ir prigimtį.
41. Pirmiausia pastebėtina, kad turto draudimo sutartis (šiuo atveju – transporto priemonės Kasko draudimo sutartis) yra rizikos sutartis. Draudėjas, sudarydamas turto draudimo sutartį, siekia apsaugoti savo ir/ar trečiojo asmens (jei sutartis sudaryta trečiojo asmens naudai) turtinius interesus, susijusius su apdraudžiamu turtu, nuo rizikų, galinčių sukelti tam tikro dydžio nuostolius. Nuostolių atsiradimo riziką pagal sutartį perima draudikas, suteikdamas draudimo apsaugą – įsipareigodamas mokėti draudimo išmoką įvykus draudžiamajam įvykiui. Dėl to, kolegijos vertinimu, yra svarbu nustatyti, kieno būsimi nuostoliai šiuo atveju buvo ieškovo apdrausti.
42. CK 6.567 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad lizingo (finansinės nuomos) sutartimi viena šalis (lizingo davėjas) įsipareigoja įgyti nuosavybės teise iš trečiojo asmens kitos šalies (lizingo gavėjo) nurodytą daiktą ir perduoti jį lizingo gavėjui valdyti ir naudoti verslo tikslais už užmokestį su sąlyga, kad sumokėjus visą lizingo sutartyje numatytą kainą daiktas pereis lizingo gavėjui nuosavybės teise, jeigu sutartis nenumato ko kita. Pagal kasacinio teismo praktiką lizingo sutarties esmė – lizingo davėjo lizingo gavėjui teikiamas finansavimas, kurio forma yra ne piniginė, bet suteikta galimybė lizingo gavėjui valdyti ir naudotis jo verslui reikalingu daiktu (gaunant iš to naudos), specialiai tam įsigytu lizingo davėjo, ir lizingo davėjui mokant už tai periodines įmokas, kurių dydis priklauso nuo konkrečios sutarties sąlygų, bet kurios visais atvejais skirtos kompensuoti lizingo davėjo praradimus įsigyjant daiktą (įvertinamos sutarties administravimo sąnaudos, daikto nusidėvėjimas jo naudojimo procese ir kt.) bei atlyginti jam už suteiktas finansavimo paslaugas (mokant palūkanas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2012; 2013 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277/2013; 2013 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2013; 2013 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2013; kt.). Lizingo davėjas, sudarydamas lizingo sutartį, turi iš esmės tik finansinį interesą gauti pelną (palūkanų forma) iš investuotų lėšų. Lizingo davėjo nuosavybės teisė į lizingo sutarties dalyką atlieka tik lizingo gavėjo prievolių pagal lizingo sutartį tinkamo vykdymo užtikrinimo funkciją: lizingo gavėjui nevykdant savo įsipareigojimų mokėti periodines įmokas, lizingo davėjas savo nuostolius galėtų padengti realizavęs jam nuosavybės teise priklausantį lizingo dalyką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2014). Šiuo atveju AB „Šiaulių bankas“ kaip tik ir buvo UAB „Kauno švara“ versle reikalingos šiukšliavežės įsigijimo finansuotojas, suinteresuotas išimtinai tik finansiniu pelnu, tuo tarpu UAB „Kauno švara“ turėjo tikslą šiukšliavežę naudoti savo veikloje, o galiausiai, sumokėjusi visas įmokas, įgyti ją ir formalion nuosavybėn.
43. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad būtent ir AB „Šiaulių bankas“ santykių esmė lemia vertinimą, jog sudarydama Kasko draudimo sutartį draudėja (kuri buvo transporto priemonės valdytoja, naudojo ją savo versle) rūpinosi ne tik formalios šiukšliavežės savininkės, lizingo davėjos, bet ir savo pačios turtiniu interesu. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė visiškai pagrįstą išvadą, jog šiuo atveju tiek lizingo davėjas, tiek lizingo gavėjas turi bendrą neatskiriamą turtinį interesą ir abejonių, kad nesant Kasko draudimo, draudėja būtų patyrusi nuostolius dėl ginčo šiukšliavežės sugadinimo, t. y. žala padaryta draudėjos turtui, nors jis jai nuosavybės teise ir nepriklausė.
44. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ir pati ieškovė, administruodama žalą, dokumentuose šiukšliavežės MAN, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininke nurodydavo jos valdytoją – UAB „Kauno švara“ (ieškinio priedai 7, 8, 10, 12), taip iš esmės patvirtindama laikanti, jog žala padaryta būtent šios įmonės turtui.
45. Ieškovės ir UAB „Kauno švara“ sudarytoje turto draudimo sutartyje naudos gavėja dėl ginčo šiukšliavežės yra nurodyta AB „Šiaulių bankas“. Draudimo sutartis, kurioje nustatyta, kad draudimo išmoka išmokama naudos gavėjui, savo esme atitinka sutartį trečiojo asmens naudai (CK 6.191 straipsnis). Tačiau šioje byloje nagrinėjamų santykių ypatumas yra dar ir tas, kad draudimo sutartis sudaryta vykdant lizingo sutartį, draudėja įsipareigojo sudaryti turto draudimo sutartį, naudos gavėja paskirdamas lizingo davėją, taip užtikrindama jam būsimą sutartų įmokų mokėjimą.
46. Priešingai nei teigia apeliantė, yra svarbu, kaip buvo paskirstyta išmokėta 85 746 Eur dydžio draudimo išmoka, nes lizingo davėjai patenkinus savo turtinius interesus (padengus likusias nesumokėtas įmokas pagal šalių sudarytą sutartį – 68 835,82 Eur), likusi draudimo išmokos dalis, sudariusi net 16 910,18 Eur atiteko lizingo gavėjai – draudėjai UAB „Kauno švara“ ir buvo panaudota jos veikloje, dar daugiau, draudimo išmoka buvo įvykdyti visi įsipareigojimai lizingo davėjai ir draudėjai perėjo nuosavybė į ginčo šiukšliavežę, kuri po apgadinimo vis dar buvo 25 624 Eur vertės. Taigi, aiškinimas, kad naudą gavo išimtinai formali naudos pagal ieškovo sudarytą draudimo sutartį gavėja, nes jai buvo pervesta visa draudimo išmokos suma, visiškai neatsižvelgiant į lizingo santykių esmę ir faktinį draudimo išmokos pasiskirstymą, reikštų nepagrįstą draudėjos praturtėjimą. Būtent draudėja buvo suinteresuota, kad naudos gavėjos nuostoliai kuo greičiau ir kuo didesne apimtimi būtų atlyginti iš draudimo išmokos ir jai netektų nuostolių atlyginimo našta, o draudimo išmokai viršijant naudos gavėjos nuostolius – pati galėtų pretenduoti į dalį išmokos bei įgyti nuosavybę į apdrausto turto likučius. Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju pagal ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas bei draudimo ir lizingo sutarčių esmę, nors draudimo išmoką draudikė (ieškovė) ir turėjo mokėti draudimo sutartyje nurodytai naudos gavėjai, tačiau reikalavimo teisę dėl jos išmokėjimo naudos gavėjai turi tiek pati naudos gavėja, tiek ir draudėja, kuri yra draudimo sutarties šalis ir kuri vykdė įsipareigojimus pagal šią sutartį. Tokiu būdu konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog ieškovės reikalavimas atsakovei iš esmės atitinka draudėjos reikalavimą pačiai sau, yra visiškai pagrįsta, taigi subrogacija analizuojamu atveju nėra galima.
Dėl bylos procesinės baigties
47. Išanalizavusi ir įvertinusi byloje surinktų duomenų visumą bei šalių argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias subrogacijos sąlygas, bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Nenustačius pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas ieškovės apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
48. Neaptarti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir nesudarantys pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
49. Duomenų apie bylą laimėjusios atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikta, todėl tokių išlaidų atlyginimo klausimas nespręstinas. Ieškovės apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos, nes jo apeliacinis skundas atmetamas (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. gruodžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.