Panevėžio apygardos teismo nutartis, e2A-180-589/2022

Teismas: Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2022-04-11
Bylos Nr.: e2A-180-589/2022
Teisminio proceso Nr.: 2-14-3-00215-2021-3
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Rita Dambrauskaitė, Eigirdas Činka, Dalia Pranckienė
Ieškovas: P. M.
Atsakovas: uždarajai akcinei bendrovei „PALUBA“

Kategorijos

1.3.5.5pavadinimo nepavyko patikrinti
1.3.5.7pavadinimo nepavyko patikrinti
3.3.1.14pavadinimo nepavyko patikrinti
3.3.1.18.3pavadinimo nepavyko patikrinti
3.3.1.20pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. e2A-180-589/2022Teisminio proceso Nr. 2-14-3-00215-2021-3Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.5.5; 1.3.5.7; 3.3.1.14; 3.3.1.18.3; 3.3.1.20 (S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. balandžio 11 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eigirdo Činkos, Ritos Dambrauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dalios Pranckienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo P. M. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2021 m. gruodžio 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1575-266/2021 pagal ieškovo P. M. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „PALUBA“ dėl darbo ginčų komisijos sprendimo panaikinimo ir neišmokėtų sumų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas P. M. (toliau – ir ieškovas) prašė panaikinti 2021 m. vasario 26 d. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio darbo ginčų komisijos (toliau – ir darbo ginčų komisija) sprendimą Nr. DGKS-913 ir priimti naują sprendimą – priteisti ieškovui iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „PALUBA“ (toliau – ir atsakovė) 4 751,39 Eur (atskaičius mokesčius) neišmokėto darbo užmokesčio, 1 100 Eur išeitinę išmoką, 500 Eur kompensaciją už nepanaudotas atostogas (atskaičius mokesčius), 1 100 Eur darbo netesybas, skaičiuojant nuo darbo santykių pabaigos 2020 m. gegužės 5 d. iki sprendimo visiško įvykdymo, bet ne ilgiau kaip už 6 mėnesius, ir visas turėtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškinyje nurodė, kad ieškovas nuo 2019 m. lapkričio 14 d. pradėjo dirbti pas atsakovę statybininko pareigose. Su atsakove sulygo, jog atsakovė mokės jam po 50 Eur darbo užmokesčio per dieną ir 10 Eur kelionės išlaidoms. Sodros elektroninėje sistemoje pamatė, jog atsakovė įdarbino jį tik nuo 2019 m. gruodžio 2 d. Tuo klausimu kreipėsi į atsakovės direktorių D. P., tačiau jis ramino ieškovą, jog įmonės buhalterė viską sutvarkys. Nurodė, kad pas atsakovę dirbo ne tik Molėtų rajone Alantoje, bet ir Vilniuje, Vilniaus rajone, Trakų rajone, Elektrėnuose. Dirbant pas atsakovę, pastebėjo, jog atsakovė nemoka darbo užmokesčio, jog vėluoja mokėti arba moka „vokelyje“. Esant tokiai situacijai, jis atsakovei 2020 m. gegužės 5 d. elektroniniu paštu išsiuntė prašymą nutraukti darbo sutartį pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nes atsakovė vėlavo mokėti darbo užmokestį. Nežiūrint tai, jog jo prašyme nurodyta data 2020 m. balandžio 5d., tačiau prašymą atleisti iš darbo išsiuntė 2020 m. gegužės 5 d. Atsakovė jį iš darbo atleido atgaline data – 2020 m. balandžio 6 d. pagal jo ranka parašytą prašymą atleisti iš darbo, kurį atsakovė iš jo išgavo grasindama. Jo ranka parašytame prašyme data atleisti nuo 2020 m. balandžio 6 d. parašyta ne jo ranka, pas atsakovę jis dirbo iki 2020 m. gegužės 5 d. Ieškovas nurodė, jog pas atsakovę dirbo 111 darbo dienų ir atsakovė nėra su juo atsiskaičiusi. Kadangi su atsakove buvo sutaręs, jog jam mokės po 50 Eur darbo užmokestį per dieną, tai atsakovė jam turėjo sumokėti 5 550 Eur darbo užmokestį atskaičius mokesčius. Jam atsakovė yra sumokėjusi 798,61 Eur, todėl prašė iš atsakovės priteisti 4 751,39 Eur darbo užmokesčio. Kadangi ieškovas prašė atsakovės nutraukti darbo sutartį pagal DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nes atsakovė beveik nemokėjo jam darbo užmokesčio, todėl iš atsakovės prašė priteisti ir vieno vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką. Pagal jo paskaičiavimus šią išmoką sudaro 1 100 Eur suma, t. y. po 50 Eur už 22 dienas. Per visą darbo laiką pas atsakovę, t. y, 6 mėnesius, jis sukaupė 10 dienų atostogų ir jam priklauso 500 Eur kompensacija už nepanaudotas atostogas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmai 2021 m. gruodžio 13 d. sprendimu ieškovo P. M. ieškinį atmetė ir priteisė valstybei iš ieškovo 21,43 Eur pašto išlaidų.

4. Teismas nustatė, kad ieškovas į darbo ginčų komisiją kreipėsi 2021 m. vasario 3 d., praėjus 10 mėnesių nuo darbo sutarties nutraukimo su atsakove, t. y. ieškovas praleido nustatytą 3 mėnesių terminą prašymui darbo ginčų komisijai paduoti. Iš darbo ginčų komisijos sprendimo teismas nustatė, kad darbo ginčų komisija neatnaujino praleisto termino, konstatuodama, jog komisija nenustatė faktinių aplinkybių, kurioms esant būtų pagrindas atnaujinti praleistą terminą kreiptis su prašymu į darbo ginčų komisiją dėl pažeistos teisės gynimo. Teismas, įvertinęs visas byloje nustatytas faktines aplinkybes, kuriais grindžiamas toks sprendimas, darė išvadą, kad Panevėžio darbo ginčų komisijos 2021 m. vasario 26 d. sprendimas Nr. DGKS-913 yra pagrįstas ir paliktinas galioti.

5. Teismas, įvertinęs byloje šalių pateiktus įrodymus dėl ginčo, konstatavo, kad ieškovas nepateikė jokių objektyvių ir konkrečių įrodymų, jog jis pas atsakovę pradėjo dirbi nuo 2019 m. lapkričio 14 d., o ne nuo 2019 m. gruodžio 2 d. Ieškovas nesiekė įrodyti, kad jis nuo 2019 m. lapkričio 14 d. iki 2019 m. gruodžio 2 d., pas atsakovę dirbo nelegaliai, tik tvirtino, jog su atsakove sutarė ir pradėjo dirbti nuo 2019 m. lapkričio 14 d pagal darbo sutartį. Darbo sutarties, kuri patvirtintų, jog ieškovas pradėjo dirbti pas atsakovę nuo 2019 m. lapkričio 14 d., į bylą pateikta nebuvo. Pats ieškovas painiojasi datose dėl darbo pradžios pas atsakovę. Ieškinyje ir teisme nurodė, jog dirbti pradėjo nuo 2019 m. lapkričio 14 d., tačiau prijungtoje ikiteisminio tyrimo medžiagoje, jo apklausos protokole nurodyta, jog tik 2019 m. lapkričio 15 d. Vilniuje susitiko su D. P. ir aptarė darbo sąlygas. Ieškovas nurodė, jog tuo laikotarpiu dirbo pas atsakovę ir dirbo įvairiuose objektuose Molėtų rajone, Vilniuje, Vilniaus rajone, Trakų rajone, Elektrėnuose, tačiau nepateikė jokių įrodymų šiems argumentams pagrįsti. Nenurodė nei konkrečių objektų, nei konkrečiai atliktų darbų. Ieškovo pateiktos paties sudarytos lentelės, čekių fotokopijos, pavedimų išrašai nepatvirtina, jog ieškovas pas atsakovę pradėjo dirbti nuo 2019 m. lapkričio 14 d. Ieškovo sudarytos lentelės apie atliktus darbus pas atsakovę lapkričio-gruodžio mėnesiais, sudarytos jo paties ir nepatvirtintos jokiais leistinais įrodymais. Pateiktos čekių kopijos neįskaitomos, jų originalų ieškovas nepateikė. Iš pateiktų čekių kopijų matyti, jog pagal kelis čekius buvo atsiskaityta grynaisiais pinigais, pagal kitus buvo mokėta už degalus skirtingomis kortelėmis, kurių savininkas nebuvo nustatytas. Iš pateiktų mokėjimo išrašų neaišku, už kokias paslaugas ir prekes buvo apmokėta bei kokiais tikslais – asmeniniais ar kitais. Ieškovas teismui nepateikė pagal pateiktus pavedimus kasos kvitų, PVM sąskaitų faktūrų, iš kurių matytųsi, kokias prekes ar paslaugas ieškovas pirko bei kokio asmens vardu. Tokių įrodymų nepakanka konstatuoti aplinkybei, jog ieškovas pas atsakovę pradėjo dirbti nuo 2019 m. lapkričio 14 d. Į ieškovo pareigas neįėjo medžiagų pirkimas ar kitų išlaidų apskaita bendrovėje. Tuo labiau, ieškovas su atsakove nebuvo sudaręs jokios sutarties dėl kelionės išlaidų apmokėjimo. Į bylą pateiktos čekių kopijos nebuvo pateiktos į atsakovės buhalteriją. Ieškovas neteikė atsakovei duomenų apie tai, kokia transporto priemone naudojosi, neteikė kelionės lapų. Ant pateiktų čekių kopijų nėra nurodyti bendrovės duomenys arba jie nurodyti nepilni. Šie ieškovo pateikti įrodymai nepatvirtina ieškovo teiginių, jog jis pas atsakovę pradėjo dirbti nuo 2019 m. lapkričio 14 d.

6. Teismas nurodė, jog atsakovė į bylą pateikė 2019 m. lapkričio 29 d. darbo sutartį Nr. 19/14, iš kurios nustatė, jog šalys sutartį pasirašė, sutarė dėl darbo sąlygų ir dėl apmokėjimo. Joje nurodyta, jog ieškovas pas atsakovę pradeda dirbti nuo 2019 m. gruodžio 2 d. plataus profilio statybininko pareigose ir jam mokamas 570 Eur mėnesinis darbo užmokestis. Šios darbo sutarties ieškovas neginčijo ir neprašė pripažinti jos negaliojančia, tačiau teigė, jog jo parašas suklastotas, kad kompiuterio pagalba nukopijuotas nuo kito dokumento, t. y. nuo jo pasirašyto prašymo „Dėl atleidimo iš darbo pagal LR DK 56 str., 1d., 2 p.“. Pats ieškovas kreipėsi į policijos komisariatą ir buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kurio metu atlikus pateiktos darbo sutarties ir prašymo „Dėl atleidimo iš darbo pagal LR DK 56 str., 1d., 2 p.“ tyrimą (ar nuo jo buvo nukopijuotas ieškovo parašas ant darbo sutarties), buvo nustatyta, jog minėtuose dokumentuose abu ieškovo parašai yra tik parašo skaitmeniniai atvaizdai, o ne originalus parašas. 2021 m. rugsėjo 16 d. buvo priimtas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą, nenustačius, kad buvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nutarimas yra įsiteisėjęs, nebuvo apskųstas. Taigi, nebuvo nustatyta, jog atsakovė suklastojo ieškovo parašą. Atsakovės atstovas nurodė, jog ieškovas turėjo savo parašo klišę, kurią naudojo ir kituose oficialiuose dokumentuose, todėl tik pats ieškovas galėjo ant darbo sutarties uždėti savo parašo klišę. Ieškovas tokių atsakovės atstovo argumentų nepaneigė.

7. Įvertinus šalių paaiškinimus dėl darbo sutarties sudarymo ir jos pasirašymo, bei kitus byloje esančius įrodymus, teismas konstatavo, kad ieškovas pats atsakovę įsidarbino pagal 2019 m. lapkričio 29 d. darbo sutartį ir realiai pradėjo dirbti nuo 2019 m. gruodžio 2 d. Šias aplinkybes patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai, tai ieškovo parašai žurnaluose supažindinimo su pareiginiais nuostatais, darbo tvarkos taisyklėmis, DSS įvadiniu instruktavimu, DSS instruktavimu darbo vietoje, nušalinimo nuo darbo dėl neblaivumo ar apsvaigimo nuo psichiką veikiančių medžiagų ir kituose dokumentuose. Liudytoja Ž. J., kuri teikė paslaugas darbo saugos klausimais atsakovei, paliudijo, jog ieškovas su visais dokumentais buvo supažindintas darbo pradžioje. Kad ieškovas pas atsakovę pradėjo dirbti nuo 2019 m. gruodžio 2 d., liudija ir paties ieškovo elektroniniu paštu bendrovės direktoriui 2019 m. lapkričio 27 d. siųsta paso fotonuotrauka su prierašu „Siunčiu paso nuotrauką įdarbinimui“. Bendrovės direktorius šį dokumentą persiuntė mažosios bendrijos „Kriptidas“ darbuotojai V. L., kuri tvarkė darbuotojų įdarbinimo klausimus, ir nurodė, jog įdarbinti nuo pirmadienio, t. y. nuo 2019 m. gruodžio 2 d. Ieškovo į bylą pateiktas susirašinėjimas su D. P., iš kurio matyti, jog juos siejo ir asmeniniai santykiai, nelaikytini pakankamais įrodymais, patvirtinančiais ieškovo darbo faktą pas atsakovę nuo 2019 m. lapkričio 14 d.

8. Teismas, vertindamas byloje esančius dokumentus, ieškovo, atsakovės atstovų paaiškinimus, liudytojų parodymus, konstatavo, kad byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, leidžiančių pripažinti, jog tarp ieškovo ir atsakovės 2019 m. lapkričio 14 d. – gruodžio 2 d. buvo susiklostę darbo teisiniai santykiai ir ieškovas faktiškai dirbo pas atsakovę nesudarius darbo sutarties ar kad buvo sudaryta darbo sutartis. Ieškovo pateikti įrodymai negali būti pagrindu pripažinti ieškovo darbo santykių pas atsakovę nuo 2019 m. lapkričio 14 d. iki gruodžio 2 d. buvimo faktą. Ieškovas, įrodinėdamas, kad pas atsakovę pradėjo dirbti nuo 2019 m. lapkričio 14d., kvietė į teismo posėdį liudytoją N. R., kuris neva turėjo paliudyti šį faktą, tačiau liudytojas net ir kelis kartus kviečiamas į teismo posėdį neatvyko ir parodymų nedavė.

9. Teismas nurodė, jog įvertino ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą ir tik iš įrodymų visumos darė išvadą, jog nenustatytas faktas, kad ieškovo ir atsakovės darbo santykiai susiklostė nuo 2019 m. lapkričio 14 d., o ne nuo 2019 m. gruodžio 2 d. Ieškovas neįrodė aplinkybių, kuriomis grindė savo reikalavimą, o atsakovės pateikti į bylą įrodymai teismą įtikino, jog ieškovo ir atsakovės darbiniai santykiai susiklostė nuo 2019 m. gruodžio 2 d. darbo sutarties, pasirašytos 2019 m. lapkričio 29 d., pagrindu. Taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovas 2020 m. lapkričio 13d. kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyrių dėl informacijos apie darbo stažą ir jam 2021 m. lapkričio 13 d. buvo išduota pažyma apie darbo laikotarpius UAB „PALUBA“ nuo 2019 m. gruodžio 2 d. iki 2020 m. balandžio 6 d. Pažymoje nurodytos draudžiamosios pajamos, tarifai, atleidimo pagrindas. Gavęs tokius duomenis, ieškovas, būdamas išsilavinęs asmuo, turėdamas individualią įmonę, kurios veikla yra teisinių paslaugų teikimas, tame tarpe ir klausimų, kylančių iš darbo santykių, nesiėmė jokių veiksmų ginti savo tariamai pažeistų teisių ir į darbo ginčų komisiją kreipėsi tik 2021 m. vasario 3 d. Dėl visų pirmiau išvardintų argumentų teismas ieškovo ieškinį atmetė.

10. Teismas nustatė, kad ieškovas pas atsakovę dirbo nuo 2019 m. gruodžio 2 d. iki 2019 m. balandžio 6 d., buvo atleistas pagal DK 55 straipsnio 1 d. pagal ieškovo paties ranka parašytą prašymą atleisti iš darbo nuo 2020 m. balandžio 6 d. Šie duomenys užfiksuoti ir Sodroje. Teismas nurodė, jog ieškovas neginčijo atleidimo pagrindo, tik reikalavo priteisti darbo užmokestį ir kitas išmokas nuo 2019 m. lapkričio 14 d. iki 2020 m. gegužės 6 d. Kad ieškovas buvo priverstas ranka parašyti prašymą dėl atleidimo iš darbo savo noru nuo 2020 m. balandžio 6 d., ir kad tai neatitiko jo valios, turėjo įrodyti ieškovas, tačiau objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų jo tokius teiginius, ieškovas nepateikė. Nenustatyta byloje, jog ieškovo ranka rašytame prašyme atleisti iš darbo, atleidimo data įrašyta ne jo ranka, todėl pagal ieškovo ranka parašytą prašymą atleisti iš darbo ieškovas ir buvo atleistas. Ieškovo 2020 m. gegužės 5 d. bendrovės direktoriui pateiktas elektroniniu paštu prašymas atleisti iš darbo nuo 2020 m. balandžio 6 d. pagal DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą pagrįstai atsakovės buvo atmestas, nes buvo pateiktas praėjus mėnesiui po ieškovo atleidimo iš darbo. Ieškovas prašė priteisti jam 4 751,39 Eur neišmokėto darbo užmokesčio, 1 100 Eur išeitinę išmoką, 500 Eur kompensaciją už nepanaudotas atostogas bei 1 100 darbo netesybas pagal jo paties paskaičiavimą, kad atsakovė jam buvo įsipareigojusi mokėti po 50 Eur kas dieną darbo užmokestį, tačiau teismas sprendė, kad toks ieškovės reikalavimas yra nepagrįstas ir atmestinas. Teismas pirmiau konstatavo, jog ieškovas pas atsakovę dirbo nuo 2019 m. gruodžio 2 d. iki 2020 m. balandžio 6 d. pagal 2019 m. lapkričio 29 d. pasirašytą darbo sutartį. Atsakovė į bylą pateikė duomenis, jog ieškovui už nurodyta laikotarpį buvo priskaičiuota 1 761,05 darbo užmokesčio, 171,22 Eur kompensacija už nepanaudotas atostogas, 19,14 Eur ligos pašalpos, viso 1 951,41 Eur. Atsakovė ir asmeniškai bendrovės direktorius D. P. ieškovui, atskaičius mokesčius, išmokėjo per kelis kartus 1 145,61 Eur ir yra visiškai su ieškovu atsiskaitęs. Ieškovas neginčijo jam atsakovės išmokėto darbo užmokesčio ir kitų sumų. Ieškovo ieškinyje pateiktas paskaičiavimas apie jam priklausančias išmokas nepagrįstas jokiais įrodymais, todėl vertintinas ne ieškovo naudai. Dėl visų aukščiau išdėstytų aplinkybių teismas ieškovo reikalavimą dėl darbo užmokesčio ir kitų išmokų išmokėjimo vertino kaip nepagrįstą ir atmetė.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

11. Ieškovas P. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2021 m. gruodžio 13 d. sprendimą ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo ieškinį tenkinti visiškai, taip pat priteisti iš atsakovės ieškovo naudai 350 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų dėl apeliacinio skundo surašymo.

12. Nurodo, kad teismas padarė esminius procesinės ir materialiosios teisės normų pažeidimus, nukrypo nuo įrodymų vertinimo taisyklių, įrodymai atmesti neargumentuotai, nepasisakyta dėl visų ieškovo reikalavimų ir pagrindinių argumentų, o pats sprendimas surašytas atmestinai ir neįsigilinus į bylos esmę. Sprendimas yra pagrįstas vien tik formaliais argumentais, ignoruojant kitų byloje esančių įrodymų visumą. Teismas nevienodai ir netgi šališkai traktavo įrodymus byloje – vadovavosi atsakovės atstovo teiginiais, o ieškovo teiginius atmetė. Tokiu būdu teismas pažeidė šalių lygiateisiškumo principą

13. Pažymi, kad teismas neturėjo nagrinėti klausimo dėl darbo ginčų komisijos sprendimo panaikinimo, o turėjo palikti šį ieškovo reikalavimą nenagrinėtu bei nurodyti, kad ginčą išsprendžia iš esmės. Teismas nurodė, jog palieka galioti darbo ginčų komisijos 2021 m. vasario 26 d. sprendimą ir tokiu būdu netinkamai taikė DK nuostatas.

Žemesnės instancijos teismas

14. Nesutinka su teismo išvada, kad ieškovas nepateikė įrodymų, kad pas atsakovę pradėjo dirbti ne nuo 2019 m. gruodžio 2 d., o nuo 2019 m. lapkričio 14 d., kadangi byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, jog ieškovas pas atsakovę pradėjo dirbti nuo 2019 m. lapkričio vidurio. Į bylą jis pateikė kvitus už piltą kurą, dalies kvitų apmokėjimą patvirtinančių pavedimų išrašus. Teismo teiginiai, kad šie čekiai nebuvo įtraukti į atsakovės buhalteriją, yra deklaratyvūs ir neparemti jokiais byloje esančiais įrodymais, o patikėta atsakovės žodžiais.

15. Pažymi, jog tai, kad ieškovas dirbo neįdarbintas, t. y. nelegaliai nuo 2019 m. lapkričio 14 d. iki 2019 m. gruodžio 2 d. patvirtino ir liudytoja Ž. J., tačiau teismas nesivadovavo šios liudytojos parodymais. Teismas taip pat nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad byloje ieškovo pateiktos lentelės buvo išsiųstos atsakovės direktoriui, kuris į tai nieko neatsakė ir neneigė, kad jose nurodyta informacija būtų neteisinga. Išskyrus skanuotą darbo sutarties versiją, atsakovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovas būtų pradėjęs dirbti 2019 m. gruodžio 2 d. Teismas neatsižvelgė nei į tikimybių pusiausvyros principą, nei į tai, kad abejonės aiškinamos silpnesniosios šalies naudai.

16. Pažymi ir tai, kad įrodyti apie darbą objektuose ieškovas negalėjo, nes atsakovė teikė į bylą tik sau naudingus vidinius įmonės dokumentus. Liudytoja Ž. J. nurodė, kad su ieškovu susitiko atsakovės objekte Vilniuje. Kad atsakovė turi objektų Vilniaus mieste nuo 2019 m., patvirtina ir vieši duomenys.

17. Atkreipia dėmesį į tai, kad ir pati atsakovė pateikė į bylą tik 2019 m. lapkričio 29 d. darbo sutarties skanuotą versiją, tačiau originalo nei į šią bylą, nei ikiteisminio tyrimo institucijoms taip ir nepateikė. Teismas negalėjo remtis vien 2019 m. lapkričio 29 d. darbo sutartimi, tačiau ignoruoti kitus byloje esančius įrodymus, o tuo labiau – jų visumą. Kadangi į bylą nebuvo pateiktas šios darbo sutarties originalas, turint duomenų, kad sutartyje esantis ieškovo parašas iš tiesų buvo tik jo parašo skaitmeninis atvaizdas, teismas negalėjo ja vadovautis, kadangi ji nelaikytina leistinu įrodymu. Nepaisant to, kad ieškovas neprašė pripažinti darbo sutarties negaliojančia, teismas galėjo pripažinti tokią sutartį niekine ex officio ir netaikyti jos nuostatų, arba galėjo pasiūlyti ieškovui tikslinti ieškinį. Kita vertus, mano, kad ieškovui nebuvo būtina reikšti reikalavimo nuginčyti tokią sutartį.

18. Mano, jog atsakovė nepagrindė teiginių, kad ieškovas turėjo savo parašo klišę, kurią neva naudojo dokumentams pasirašinėti jokiais įrodymais, o ieškovas niekada nebuvo nurodęs, kad parašo klišę būtų panaudojęs, pasirašinėjant dokumentus su atsakove. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad supažindinimo su vidiniais įmonės dokumentais lapuose ieškovo parašo spalva skiriasi nuo duomenų įrašymo spalvos, o tai reiškia, kad ieškovui paprasčiausiai buvo pateikti lapai pasirašymui, jis neturėjo galimybės įrašyti datos ar kitų duomenų. Teismas nesiėmė jokių priemonių, kad liudytojas N. R. atvyktų ir duotų parodymus teisme. Teismas jam neskyrė nei baudos, nei atvesdino šį liudytoją į teismo posėdį ir taip pažeidė ieškovo teisę įrodinėti jo dėstomas aplinkybes.

Žemesnės instancijos teismas

19. Pažymi, kad teismo išvada dėl ieškovo atleidimo 2020 m. balandžio 6 d. taip pat yra klaidinga ir prieštaraujanti byloje surinktiems įrodymams. Ant 2020 m. balandžio 6 d. prašymo nėra užrašo „tenkintas“, todėl tikėtina, kad 2020 m. gegužės 6 d. prašyme užrašą „atmestas“ atsakovė atliko atbuline data, tik gavusi ieškinį ir siekdama nuo jo apsiginti. Atsakovė duomenis VSDFV apie ieškovo atleidimą pateikė 2020 m. gegužės 15 d., kas patvirtina, jog ieškovas faktiškai buvo atleistas tik 2020 m. gegužės 5 d., kai pateikė prašymą ir jis buvo faktiškai tenkintas. Teismas sprendime nurodė, kad ieškovas neįrodė, jog prašyme įrašyta data buvo ne ieškovo ranka, tačiau pats teismas to nesiaiškino, neskyrė šio dokumento rašysenos ekspertizės.

20. Taip pat pažymi, kad teismas nustatęs, jog ieškovas pas atsakovę pradėjo dirbti 2019 m. gruodžio 2 d. ir dirbo iki 2020 m. balandžio 6 d., nepriteisė ieškovui darbo užmokestis už laikotarpius nuo 2019 m. lapkričio 14 d. iki 2019 m. gruodžio 2 d. ir nuo 2020 m. balandžio 6 d. iki 2020 m. gegužės 5 d. Be to, teismo išvada, kad atsakovė ir jos direktorius per kelis kartus ieškovui išmokėjo 1 145,61 Eur sumą ir pilnai atsiskaitė su ieškovu, padaryta visiškai neįvertinus byloje surinktos medžiagos ir neatsižvelgus į darbo užmokestį reglamentuojančius teisės aktus. Ieškovas į bylą pateikė įrodymus, kad jis yra kvalifikuotas darbuotojas, yra baigęs statybų inžinerijos studijas ir turi tai patvirtinantį diplomą, įrodymus, kad jo turtinė padėtis tuomet nebuvo bloga, jis turėjo nemažai pajamų, todėl, mažai tikėtina, kad būtų sutikęs dirbti už minimalų mėnesio atlyginimą plataus profilio statybininko darbą.

21. Nurodo ir tai, kad teismas visiškai nevertino, dėl ko Atsakovė Ieškovui išmokėjo mažesnį nei minimalų mėnesio atlyginimą, net nesiaiškino, ar toks darbo sutartyje nurodytas darbo užmokestis turėjo būti mokamas atskaičius mokesčius ar jų neatskaičius, kadangi pačioje darbo sutartyje tai nėra nurodyta. Kadangi visos abejonės traukiamos darbuotojo, kaip silpnesnės šalies, naudai, todėl turėjo būti laikoma, kad ieškovui priklausė ne mažesnis nei 570 Eur darbo užmokestis atskaičius mokesčius. Net jeigu ir laikytume, kad ieškovui 570 Eur darbo užmokestis buvo mokamas neatskaičius mokesčius, bendrai atsakovė privalėjo išmokėti ieškovui ne mažesnį nei 2 566,74 Eur darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2019 m. lapkričio 14 d. iki 2020 m. gegužės 5 d. Kadangi atsakovė ieškovui išmokėjo vos 1 145,61 Eur sumą, atsakovė liko skolinga ieškovui ne mažiau nei 1 421,13 Eur sumą. Tuo tarpu atsakovės ieškovui išmokėtą 1 145,61 Eur sumą padalijus iš 4 mėnesių, kuriuos ieškovas dirbo pas atsakovę, gauname 286,40 Eur darbo užmokestį per mėnesį, kuris yra mažesnis nei minimalus darbo užmokestis.

22. Pažymi, kad ieškovui buvo fiksuojamas trumpesnis darbo laikas nei įprasta, tačiau nežinoma, dėl kokių priežasčių taip buvo daroma. Byloje nėra duomenų, kad ieškovas tomis dienomis būtų neatvykęs į darbo vietą ir už tai jam būtų skirta drausminė nuobauda. Taip pat atsakovė nepateikė įrodymų, kad ieškovas būtų prašęs suteikti jam mokamų ar nemokamų atostogų, nepateikė susitarimo dėl darbo valandų pakeitimo ar sutrumpinimo. Teismas neįvertino ir nepasisakė dėl šių aplinkybių. Teismas taip pat visiškai nepasisakė dėl ieškovo reikalavimo priteisti darbo užmokesčio netesybas ir dėl išeitinės išmokos ieškovui priteisimo.

Atsiliepimas

23. Atsakovė UAB „Paluba“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos procese.

24. Nurodo, kad ieškovo apeliacinio skundo nėra pagrindo tenkinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais. Teismas sprendime pilnumoje pasisakė dėl esminių bylos šalių argumentų bei priėmė teisėtą sprendimą. Ieškovas neįvykdė įrodinėjimo pareigos, todėl ieškovo reikalavimai buvo atmesti kaip neįrodyti. Ieškovo reikalavimas dėl darbo užmokesčio ir kitų išmokų išmokėjimo taip pat atmestas pagrįstai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

25. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (lot. pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal ieškovo P. M. apeliaciniame skunde nustatytas ribas ir jame išdėstytus argumentus.

26. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškinys dėl darbo ginčų komisijos sprendimo panaikinimo ir neišmokėtų sumų priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

27. Byloje nustatyta, kad ieškovas P. M. prašė panaikinti 2021 m. vasario 26 d. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio darbo ginčų komisijos sprendimą Nr. DGKS-913, priteisti jo naudai iš atsakovės UAB „PALUBA“ 4 751,39 Eur (atskaičius mokesčius) neišmokėtą darbo užmokestį, 1 100 Eur išeitinę išmoką, 500 Eur kompensaciją už nepanaudotas atostogas (atskaičius mokesčius) ir 1 100 Eur darbo netesybas. Ieškovas reikalavimus grindė, tvirtindamas, kad pas atsakovę jis dirbo nuo 2019 m. lapkričio 14 d. iki 2019 m. gegužės 5 d. plataus profilio statybininku, tačiau atsakovė nėra su juo pilnai atsiskaičiusi, buvo susitarta, kad atsakovė mokės ieškovui po 50 Eur darbo užmokesčio per dieną ir 10 Eur kelionės išlaidoms. Bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, konstatavęs, kad ieškovas neįrodė aplinkybių, kuriomis grindė savo reikalavimus.

28. Ieškovas P. M. su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka ir apeliacinį skundą, be kita ko, argumentuoja tvirtindamas, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo nagrinėti klausimo dėl darbo ginčų komisijos 2021 m. vasario 26 d. sprendimo panaikinimo, o turėjo palikti šį ieškovo reikalavimą nenagrinėtu bei nurodyti, kad ginčą išsprendžia iš esmės.

29. DK 231 straipsnyje, reglamentuojančiame darbo ginčo nagrinėjimą teisme, nustatyta, kad, darbo ginčo šaliai nesutinkant su darbo ginčų komisijos sprendimu, taip pat darbo ginčų komisijai priėmus sprendimą atsisakyti atnaujinti praleistą terminą kreiptis į darbo ginčų komisiją su prašymu išnagrinėti darbo ginčą dėl teisės, darbo ginčo šalis per vieną mėnesį nuo darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos turi teisę pareikšti ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme, vadovaudamasi CPK nuostatomis (1 dalis); pareiškus ieškinį teisme, teismas nagrinėja darbo ginčą dėl teisės iš esmės, taikydamas CPK nustatytus darbo bylų nagrinėjimo ypatumus; ginčo šalis, pareiškusi ieškinį teisme, vadinama ieškovu, o kita šalis – atsakovu (3 dalis); darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas (4 dalis); teismo sprendimui darbo ginčo byloje įsiteisėjus, darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios (7 dalis).

30. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad tokiu atveju individualų darbo ginčą dėl teisės iš esmės išsprendžia teismas savo priimamu procesiniu dokumentu – sprendimu, o darbo ginčo išnagrinėjimas darbo ginčų komisijoje reiškia, kad buvo įgyvendinta įstatyme įtvirtinta asmens teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos įgijimo sąlyga. DK 231 straipsnio 3, 4 dalių nuostatos, reglamentuojančios, kad teismas nagrinėja darbo ginčą dėl teisės iš esmės ir kad darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas, reiškia, jog teismas, nagrinėdamas ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo, nevykdo darbo ginčų komisijos sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimo ar peržiūrėjimo procedūrų, nes tokios procedūros įstatyme nenustatytos ir tokio pobūdžio kompetencija teismui nėra suteikta, o iš naujo CPK nustatyta tvarka ginčą nagrinėja ir iš esmės, t. y. nustatydamas ginčijamas šalių materialiąsias teises bei pareigas, išsprendžia kilusį ginčą dėl teisės, kuriam taikytinos įstatyme nustatytos privalomos išankstinės nagrinėjimo ne teisme tvarkos buvo laikytasi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-701/2019, 37, 38 punktai).

31. Nagrinėjamoje byloje ieškovas apskundė pirmosios instancijos teismui ir prašė panaikinti 2021 m. vasario 26 d. darbo ginčų komisijos sprendimą Nr. DGKS-913, kuriuo buvo atsisakyta atnaujinti praleistą terminą kreiptis į darbo ginčų komisiją su prašymu išnagrinėti darbo ginčą dėl teisės, ir priimti naują sprendimą – priteisti neišmokėtą darbo užmokestį ir kitas išmokas. Pagal ieškovo pareikštą reikalavimą bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas byloje nustatytas faktines aplinkybes, kuriais grindžiamas 2021 m. vasario 26 d. darbo ginčų komisijos sprendimas Nr. DGKS-913, sprendė, jog jis yra pagrįstas ir paliktinas galioti. Nepaisant to, kad šioje byloje individualių darbo ginčų nagrinėjimo procesinės taisyklės nebuvo tinkamai pritaikytos ir bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas atliko darbo ginčų komisijos sprendimo peržiūrą, t. y. priėmė procesinį sprendimą dėl darbo ginčų komisijos sprendimo galiojimo, nors darbo ginčų komisijos sprendimas nėra peržiūros teismine tvarka dalykas, spręstina, kad toks procesinių taisyklių netinkamas pritaikymas negalėjo lemti neteisingą bylos išsprendimą. Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė šalių – darbo teisinių santykių dalyvių – ginčo dalyką ir ginčą išnagrinėjo iš esmės, vadovaudamasis CPK nuostatomis.

32. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog pas atsakovę pradėjo dirbti ne nuo 2019 m. gruodžio 2 d., o nuo 2019 m. lapkričio 14 d., kadangi, apelianto nuomone, byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, jog ieškovas pas atsakovę pradėjo dirbti nuo 2019 m. lapkričio vidurio. Apeliantas taip pat tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo byloje esančius įrodymus, aiškiai parodančius, kad atsakovė darbo sutartį nutraukė, vadovaudamasi 2020 m. gegužės 5 d. ieškovo pateiktu prašymu.

33. Nagrinėjant šiuos apelianto teiginius, atsižvelgtina į kasacinio teismo išaiškinimus, kad darbo bylos, be kitų procesinių nagrinėjimo ypatumų (CPK 410–418 straipsniai), išsiskiria įrodinėjimo naštos paskirstymo ypatumu – pvz., darbuotojui teismine tvarka ginčijant jo atleidimą iš darbo, ne darbuotojui, kuris reiškiamu ieškiniu siekia apginti savo galimai pažeistas subjektines teises, tenka pareiga įrodinėti, kad nebuvo pagrindo atleisti jį iš darbo, o darbdaviui, kuris priėmė sprendimą atleisti darbuotoją iš darbo, tenka pareiga įrodinėti, kad egzistavo įstatymo nustatytas pagrindas nutraukti darbo teisinius santykius (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-254-248/2017, 64 punktas; 2018 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-285-1075/2018, 44 punktas; 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-135-684/2019, 21 punktas). Kita vertus, kasacinio teismo praktikoje nurodoma ir tai, kad šis įrodinėjimo naštos (perskirstymo) ypatumas nėra būdingas absoliučiai visų kategorijų darbo byloms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-359-701/2019 39 punktas). Nors teismui, nagrinėjančiam darbo bylą, taip pat tenka aktyvus vaidmuo (tiksliau – aktyvesnis už tą vaidmenį, kuris tenka nagrinėjant bylą pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles), o toks vaidmuo pasireiškia, be kitų, tuo aspektu, kad teismas turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus (CPK 414 straipsnio 1 dalis), tačiau tokio vaidmens teismui, nagrinėjančiam darbo bylą, priskyrimas nereiškia, kad darbuotojui, kaip bylos šaliai, tenka pasyvaus proceso stebėtojo vaidmuo ir kad jis yra visiškai atleidžiamas nuo įrodinėjimo pareigos vykdymo. Darbuotojas, kad ir koks procesinis statusas jam suteikiamas, yra bylos šalis, todėl jis pirmiausia pats ir turi vykdyti jam tenkančias procesines, įskaitant ir įrodinėjimo, pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-359-701/2019 42 punktas).

34. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; 2012 m. birželio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2012; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; 2013 m. sausio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2013; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-697/2013; kt.).

35. Teisėjų kolegija, įvertinusi apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog ją nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Nėra pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, rėmėsi vien tik 2019 m. lapkričio 29 d. darbo sutartimi ir nevertino kitų byloje esančių įrodymų. Priešingai, skundžiamo sprendimo motyvai patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas vertino byloje surinktų įrodymų visetą, pasisakė dėl jų įrodomosios reikšmės. Nagrinėjamoje byloje ieškovo argumentai buvo įvertinti bendrame kitų byloje surinktų įrodymų kontekste, o skundžiami faktai nustatyti išsamiai išanalizavus visus byloje esančius įrodymus, todėl nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino selektyviai. Apelianto nesutikimas su įrodymų ir bylos aplinkybių vertinimu nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis ar teismo nešališkumu. Vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (CPK 185 straipsnis). Teisėjų kolegija nenustatė, kad teismo sprendimas būtų priimtas neįvertinus byloje surinktų įrodymų, kurie turi įtakos priimant sprendimą, visumos.

36. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog ieškovas pas atsakovę dirbo nuo 2019 m. gruodžio 2 d. iki 2020 m. balandžio 6 d. ir buvo atleistas DK 55 straipsnio 1 d. pagrindu pagal ieškovo paties ranka parašytą prašymą atleisti iš darbo nuo 2020 m. balandžio 6 d. Šiuo konkrečiu atveju byloje nėra pakankamų duomenų, kurie pagrįstų apelianto (darbuotojo) įrodinėtas teisiškai reikšmingas aplinkybes – kad pas atsakovę jis dirbo nuo 2019 m. lapkričio 14 d. iki 2020 m. gegužės 5 d. ir turėjo būti atleistas DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Teisėjų kolegija visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams dėl ieškovo į bylą pateiktų kvitų kopijų bei mokėjimo pavedimų išrašų už atsiskaitymus degalinėse, ieškovo sudarytų lentelių apie atliktus darbus pas atsakovę lapkričio-gruodžio mėnesiais, ieškovo nurodytų miestų ir objektų, kuriuose dirbo pas atsakovę, įrodomosios reikšmės ir jų papildomai nekartoja.

37. Apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo argumentai, jog šie kvitai nebuvo įtraukti į atsakovės buhalterinę apskaitą yra neparemti jokiais byloje esančiais įrodymais, o grindžiami tik atsakovės ir jos atstovų paaiškinimais. Nurodytas aplinkybes iš esmės patvirtino ir teismo posėdyje liudytoja apklausta ginčui aktualiu laikotarpiu atsakovės buhalterinę apskaitą tvarkiusi V. L., kuri paaiškino, kad įmonėje nebuvo sudarytos sutartys su darbuotojais dėl jų asmeninių automobilių naudojimo. Pats ieškovas, duodamas paaiškinimus teismo posėdyje, neneigė, kad dirbdamas pas atsakovę jis jokių kelionės lapų nepildė, nuvažiuotų atstumų nefiksavo. Byloje esantys atsakovės darbo užmokesčio priskaitymo išmokėjimo pažymos Nr. 20191202/20200406 duomenys nepatvirtina, kad ieškovui buvo priskaitytos papildomos išmokos kelionės išlaidoms kompensuoti. Mokėjimo pavedimų (2019 m. gruodžio 22 d., 2020 m. sausio 22 d., 2021 m. vasario 22 d.), kuriais atsakovė ir jos atstovas (direktoriaus) išmokėjo ieškovui darbo užmokestį, paskirtyje taip pat nenurodyta, kad apmokamos ieškovo kelionės išlaidos (CPK 12, 178, 185 straipsniai). Teisėjų kolegijos vertinimu, net ir darant prielaidą, kad ieškovas pagal kvitus, kurių kopijos yra pateiktos šioje byloje, savo lėšomis Vilniaus mieste ar rajone esančiose degalinėse 2019 m. lapkričio 14 d., 2019 m. lapkričio 20 d., 2019 m. lapkričio 25 d., 2019 m. lapkričio 26 d., taip pat Kaišiadorių rajone esančioje degalinėje 2019 m. lapkričio 30 d. pylėsi kurą, nurodydamas pirkėju atsakovę, tai savaime nesuponuoja išvados, kad ieškovas tomis dienomis kurą pylėsi dėl to, kad vyko į atsakovės objektus ir vyko ten kaip darbuotojas.

38. Pažymėtina, kad iš ieškovo į bylą pateiktų duomenų, susijusių su 2019 m. gruodžio 18 d. elektroniniu paštu atsakovės direktoriui išsiųstu laišku „Darbo dienų skaičiavimai“ bei jo priedais „Darbo žiniaraštis P..xlsx 14 K, ir Darbo žiniaraštis N..xlsx 13 K), nėra galimybės nustatyti, ar šiuo laišku buvo siųstos būtent tokio turinio lentelės, kokios yra pateiktos į bylą (Darbo žiniaraštis P., 13,1 KB, ir Darbo žiniaraštis N., 12,8 KB) (CPK 12, 178, 185 straipsniai). Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nėra galimybės padaryti išvadą, kad atsakovės direktorius, neatsakydamas į laišką, neneigė būtent ieškovo į bylą pateiktose lentelėse nurodytos informacijos apie ieškovo darbą pas atsakovę nuo 2019 m. lapkričio 14 d. bei turėtas išlaidas dėl transporto ir medžiagų įsigijimo.

39. Nesutiktina su apelianto argumentu, kad teismo posėdyje liudytoja apklausta Ž. J. patvirtino ieškovo teiginius, jog jis nuo 2019 m. lapkričio 14 d. iki 2019 m. gruodžio 2 d. dirbo pas atsakovę nelegaliai, o tik vėliau buvo įdarbintas oficialiai. Minėta liudytoja, kuri ginčo laikotarpiu buvo atsakinga už atsakovės darbuotojų saugos ir sveikatos dokumentų paruošimą ir supažindinimą, teismo posėdžių metu nurodė, kad pirmą kartą su ieškovu susitiko viename iš atsakovės objektų, kažkur Vilniuje; ar ieškovas ten tiesiog buvo, ar dirbo – nežino, jis nebuvo su darbine apranga; tuo metu ieškovo su jokiais dokumentais nesupažindino; jokių datų nurodyti negali, viskas vyko apie 2019 m. rudenį ar žiemą, buvo šaltas laikas. Ji taip pat paaiškino, kad paklaustas, ar čia dirba, ieškovas nurodė, kad yra atvykęs įsidarbinti, bet dar nesudaręs sutarties; įmonės direktorius telefoninio pokalbio metu paklaustas, ar toks darbuotojas įdarbintas, nurodė, kad jį planuojama įdarbinti (CPK 12, 178, 185 straipsniai). Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie liudytojos duoti abstraktūs parodymai, nenurodant konkretaus laiko, negali būti vertinami, kaip patvirtinantys, kad ieškovas pas atsakovę pradėjo dirbti nuo 2019 m. lapkričio 14 d. ar 2019 m. lapkričio viduryje.

40. Priešingai, nei nurodoma apeliaciniame skunde, liudytojos Ž. J. parodymų, kuriais ji tvirtino, kad ieškovą sutiko atsakovės objekte Vilniuje, ir viešai prieinamų duomenų apie atsakovės 2019 m. laimėtus viešuosius pirkimus dėl darbų atlikimo Vilniaus mieste, nepakanka konstatuoti, ir kad ieškovo darbo vieta, pradėjus dirbti pas atsakovę, buvo atsakovės objekte Vilniuje. Ieškovas, duodamas paaiškinimus teismo posėdžiuose, iš esmės nenurodė, koks tai buvo atsakovės objektas Vilniuje, negalėjo apibūdinti nei šio objekto būvimo vietos Vilniuje, nei tame objekte jo konkrečiai atliktų darbų. Kita vertus, šie apeliacinio skundo argumentai dėl ieškovo darbo vietos, pradėjus dirbti pas atsakovę 2019 m. lapkričio 14 d., iš esmės prieštarauja tiek ieškovo pirmosios instancijos teisme duotiems parodymams, kuriais jis tvirtino, kad iš pradžių dirbo atsakovės objekte Molėtų rajone, Alantos kaime (statė pirtį), tiek paties ieškovo sudarytose lentelėse nurodytiems duomenims, kuriuose atlikti darbai taip pat įvardinti žodžiu „Alanta“ (CPK 12, 178, 185 straipsniai).

41. Atmestini kaip nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kuriais tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neturėjo vadovautis byloje pateikta 2019 m. lapkričio 29 d. darbo sutarties skanuota versija arba galėjo pripažinti tokią sutartį niekine ex officio. Ikiteisminio tyrimo byloje, kurią pirmosios instancijos teismas išsireikalavo ir prijungė prie nagrinėjamos bylos, yra pateikta 2019 m. lapkričio 29 d. darbo sutartis Nr. 19/14 su originaliu įmonės vadovo parašu ir antspaudu, taip pat joje yra ranka įrašyta darbo sutarties pasibaigimo data ir pagrindas. 2021 m. balandžio 27 d. Specialisto išvadoje nurodoma, kad darbo sutartyje esantis ieškovo mėlynos spalvos dažais atliktas parašas yra parašo skaitmeninis atvaizdas, atspausdintas spalviniu elektrografiniu spausdinimo įrenginiu. Taip pat padaryta išvada, jog nėra galimybės nustatyti, ar ieškovo parašas 2019 m. lapkričio 29 d. darbo sutartyje yra perkopijuotas iš pateikto lyginamojo dokumento – prašymo dėl atleidimo iš darbo (kuris buvo siunčiamas atsakovės direktoriui elektroniniu paštu 2020 m. gegužės 5 d.), nes abejuose dokumentuose esantys ieškovo parašai yra tik parašo skaitmeniniai atvaizdai, o ne originalus parašas. Iš kitų byloje esančių duomenų matyti, kad kai kurie dokumentai, kurie ieškovo buvo siunčiami elektroniniu būdu, labiau tikėtina, taip pat nebuvo pasirašyti ieškovo ranka: 2020 m. birželio 16 d. ieškovo reikalavimas atsiskaityti, 2021 m. sausio 3 d. prašymas darbo ginčo komisijai. Be to, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, ieškovas teismo posėdžio metu pats nurodė, kad turi pasigaminęs savo parašo klišę, kurią naudojo pasirašydamas prašymą dėl atleidimo iš darbo, siųstą atsakovės direktoriui elektroniniu paštu 2020 m. gegužės 5 d., taip pat naudojo pasirašydamas prašymą darbo ginčo komisijai (CPK 12, 178, 185 straipsniai). Esant nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šią darbo sutartį tyrė ir vertino kaip vieną iš byloje esančių įrodymų kitų byloje esančių įrodymų kontekste. Taip pat nėra jokio pagrindo daryti išvadą, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas galėjo pripažinti tokią sutartį niekine ex officio, nes nereikėjo rinkti papildomų įrodymų ir darbo sutarties negaliojimo pagrindas yra akivaizdus.

42. Vertintini kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis apelianto argumentai, kuriais jis tvirtina, kad supažindinimo su vidiniais įmonės dokumentais lapuose ieškovo parašo spalva skiriasi nuo duomenų įrašymo spalvos, kas, ieškovo teigimu, reiškia, kad jam buvo pateikti lapai pasirašymui ir jis neturėjo galimybės įrašyti datos ar kitų duomenų. Teismo posėdyje liudytoja apklausta Ž. J. patvirtino, kad darbuotojo susipažinimas su vidiniais įmonės dokumentais vykdomas darbuotojo pirmąją darbo dieną, datos, nurodytos vidiniuose įmonės dokumentuose, atitinka realias datas, kuriomis darbuotojai pasirašė. Ieškovas teismo posėdyje taip pat nurodė, kad žurnaluose pasirašė jis pats (CPK 12, 178, 185 straipsniai). Todėl nesant byloje jokių objektyvių duomenų, paneigiančių nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo spręsti, kad ieškovas pasirašė šiuos dokumentus ne tą dieną, kuri nurodyta, ir dalį laiko dirbo jų nepasirašęs.

43. Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nesiėmė jokių priemonių, kad liudytojas N. R. atvyktų ir duotų parodymus teisme. Bylos duomenimis nustatyta, kad liudytojui N. R. pirmosios instancijos teismas siuntė šaukimus, kurie jam buvo įteikti tinkamai. Liudytojas į vieną teismo posėdį neatvyko, o prieš kitą teismo posėdį telefonu informavo teismą, kad negali atvykti į teismo posėdį. Esant nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismui pasiūlius pačiam ieškovui pasirūpinti liudytojo dalyvavimu, ieškovo atstovas atsisakė toliau kviesti minėtą liudytoją ir jį apklausti byloje (CPK 12, 178, 185 straipsniai).

44. Apeliantas nepagrįstai nurodo ir tai, kad pirmosios instancijos išvada dėl ieškovo atleidimo 2020 m. balandžio 6 d. yra prieštaraujanti byloje surinktiems įrodymams. Aplinkybė, kad ieškovo 2020 m. balandžio 6 d. prašyme nėra įmonės direktoriaus rezoliucijos „tenkintas“, savaime neleidžia spręsti, kad ir ieškovo 2020 m. gegužės 6 d. prašyme direktoriaus rezoliucija „atmestas“ galėjo būti atlikta atbuline data, tik gavus ieškinį ir siekiant nuo jo apsiginti. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad atsakovės duomenų VSDFV apie ieškovo atleidimą iš darbo pateikimas 2020 m. gegužės 15 d. buvo sąlygotas ieškovo prašymo atleisti iš darbo pateikimo 2020 m. gegužės 5 d. Ieškovo apeliaciniame skunde akcentuojamas tarp direktoriaus ir buhalterės vykęs susirašinėjimas elektroniniu paštu, gavus ieškovo 2020 m. gegužės 5 d. prašymą atleisti iš darbo, nepaneigia byloje esančių duomenų, patvirtinančių, kad ieškovas jau buvo atleistas iš darbo ieškovo 2020 m. balandžio 6 d. ranka parašyto prašymo atleisti iš darbo pagrindu, tik VSDFV apie ieškovo atleidimą laiku nebuvo pranešta (CPK 12, 178, 185 straipsniai).

45. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje atsakovo nurodomos teismo ekspertizės skyrimo poreikis dėl 2020 m. balandžio 6 d. prašyme esančios rašysenos galėjo būti konstatuotas tik tuo atveju, jei pirmosios instancijos teismui būtų kilę objektyviais duomenimis pagrįstų abejonių dėl to, ar minėtame prašyme atleidimo data parašyta ne ieškovo ranka. Tačiau byloje nėra aplinkybių, patvirtinančių, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į kitas byloje nustatytas aplinkybes, privalėjo skirti ieškovo nurodomą ekspertizę. Ieškovo apeliaciniame skunde nepagrindžiama, kuo remiantis tokios aplinkybės turėjo būti nustatytos. Vien argumentu, kad darbo bylose teismas yra aktyvus, ???negali būti grindžiamas toks poreikis. Kita vertus, teismo posėdyje atsakovės atstovui paprašius teismo įpareigoti ieškovą pateikti į bylą tam tikrų prašymų originalus, kad būtų galima spręsti dėl ekspertizės skyrimo byloje poreikio, pats ieškovo atstovas nurodė manantis, kad klausimą dėl ieškovo parašų dokumentuose reikia palikti spręsti ikiteisminio tyrimo institucijoms (CPK 12, 178, 185 straipsniai).

46. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovė ir jos direktorius per kelis kartus ieškovui išmokėjo 1 145,61 Eur sumą ir pilnai atsiskaitė su ieškovu, padaryta nevisiškai įvertinus byloje surinktą medžiagą ir neatsižvelgus į darbo užmokestį reglamentuojančius teisės aktus. Apelianto teigimu, teismas neįvertino ir nepasisakė dėl ieškovo reikalavimo priteisti darbo užmokesčio netesybas. Teisėjų kolegija tokius ieškovo argumentus pripažįsta iš dalies pagrįstais.

47. Pasisakant dėl pirmojo argumento, pažymėti, jog nei ieškovo į bylą pateikti įrodymai, patvirtinantys, kad ieškovas yra baigęs statybų inžinerijos studijas, nei įrodymai, patvirtinantys, kad ieškovo turtinė padėtis ginčo laikotarpiu nebuvo bloga, jis turėjo nemažai pajamų, nėra teisiškai reikšmingi sprendžiant dėl šalių galimybės susitarti dėl darbo užmokesčio dydžio. Ieškovas nepagrįstai nurodo, kad pagal 2019 m. lapkričio 29 d. darbo sutartį, joje aiškiai nenurodžius, turėjo būti laikoma, kad ieškovui priklausė ne mažesnis nei 570 Eur darbo užmokestis atskaičius mokesčius. Byloje esantys atsakovės darbo užmokesčio priskaitymo išmokėjimo pažymos Nr. 20191202/20200406 duomenys patvirtina, kad nuo 2020 m. sausio 1 d. apskaičiuojant ieškovui darbo užmokestį buvo atsižvelgta į apeliaciniame skunde nurodytą 2019 m. liepos 3 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą Nr. 669 dėl minimalios mėnesinės algos padidinimo. Iš darbo laiko apskaitos žiniaraščių matyti, jog ieškovas 2019 m. gruodžio mėn. dirbo 80 valandų iš 150 numatytų darbo valandų, 2020 m. sausio mėn. dirbo 96 valandas iš 176 numatytų darbo valandų, 2020 m. vasario mėn. dirbo 122 valandas iš 160 numatytų darbo valandų, 2020 m. kovo mėn. dirbo 167 valandas iš 167 numatytų darbo valandų, o 2020 m. balandžio mėn. dirbo 25 valandas iš 167 numatytų darbo valandų. Iš darbo laiko apskaitos žiniaraščių taip pat matyti, kad nuo 2019 m. gruodžio 16 d. iki 2020 m. sausio 15 d. ieškovas, kaip ir visi kiti įmonės darbuotojai, turėjo nemokamas atostogas, 2020 m. vasario 10-17 d. ieškovas turėjo nedarbingumą dėl ligos. Ieškovas teismo posėdžio metu pripažino, kad 2019 m. gruodžio-sausio mėn. turėjo nemokamas atostogas. Minėtos darbo užmokesčio priskaitymo išmokėjimo pažymos Nr. 20191202/20200406 duomenys patvirtina, kad ieškovui darbo užmokestis laikotarpiu nuo 2019 m. gruodžio 2 d. iki 2020 m. balandžio 6 d. buvo apskaičiuotas atsižvelgiant nurodytus duomenis (CPK 12, 178, 185 straipsniai). Dėl nurodytų priežasčių apeliaciniame skunde ieškovo pateikti skaičiavimai atmestini kaip nepagrįsti.

48. Tačiau sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė ieškovui darbo netesybas.

49. DK 147 straipsnio 2 dalis (ginčo metu galiojusi redakcija) numato, jog darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su juo (šio kodekso 146 straipsnio 2 dalis), darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsta suma yra mažesnė negu darbuotojo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, netesybų dydį sudaro darbdavio uždelsta suma, padaugintai iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių.

50. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad DK 147 straipsnyje nustatyto reguliavimo tikslas yra užtikrinti darbuotojo teisę į jam priklausančių sumų gavimą (išmokėjimą) laiku, t.y. laiku įvykstantį atsiskaitymą su darbuotoju. DK 147 straipsnio 2 dalyje nustatyta norma laikytina ir sankcija darbdaviui, kuris nepagrįstai su atleidžiamu darbuotoju visiškai neatsiskaitė atleidimo dieną (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-684/2022). Jeigu darbuotojas reikalauja, darbdaviui taikomi darbo kodekse nurodyti teisiniai padariniai, nepaisant to, buvo šalių ginčas dėl tam tikros išmokos mokėjimo ar ne, jeigu jis uždelsė atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2007). Nustatyti DK 147 straipsnio 2 dalyje reglamentuojamos teisės normos tikslai bei imperatyvumas leidžia teigti, kad kitos, nei joje nustatytos, aplinkybės nėra pagrindas mažinti joje nustatytą netesybų dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-684/2022).

51. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovė ieškovui sumokėjo neišmokėtą 798,61 Eur darbo užmokesčio skolą tik 2021 m. vasario 22 d. Taigi, atsakovė uždelsė atsiskaityti su ieškovu net 9 mėnesius po darbo sutarties nutraukimo. Byloje neįrodyta, kad uždelsimas atsiskaityti su ieškovu buvo sąlygotas būtent ieškovo kaltės, t. y. kad būtent dėl atitinkamų ieškovo veiksmų atsakovė neturėjo galimybės su juo savalaikiai atsiskaityti, ir kad šie veiksmai tęsėsi per visą neatsiskaitymo laikotarpį, todėl ieškovui priklauso netesybos. Neatsiskaitymas tęsėsi daugiau nei šeši mėnesiai, todėl ieškovui pagal nurodytą teisinį reglamentavimą priklauso netesybos už 6 mėn., kurių dydį mažinti pagrindo nėra. Vadovaujantis atsakovės pateiktos darbo užmokesčio priskaitymo išmokėjimo pažymos Nr. 20191202/20200406 duomenimis, ieškovo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį sudarė 487,85 Eur neatskaičius mokesčių. Atsižvelgiant į tai, netesybų dydis sudaro 2 927,10 Eur (6 mėn. × 487,85 Eur) neatskaičius mokesčių.

52. Apibendrindama nurodytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, netenkindamas ieškovo reikalavimų dėl 4 751,39 Eur (atskaičius mokesčius) neišmokėto darbo užmokesčio, 1 100 Eur išeitinės išmokos, 500 Eur kompensacijos už nepanaudotas atostogas (atskaičius mokesčius) priteisimo, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti ieškovo nurodytais argumentais nėra pagrindo. Tačiau pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė DK normas, reglamentuojančias netesybų dėl nesavalaikio atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju, klausimą ir be pagrindo jų nepriteisė ieškovui už įstatyme numatytą 6 mėnesių laikotarpį. Atsižvelgiant į pirmiau aptartas aplinkybes, ieškovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pakeičiant Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2021 m. gruodžio 13 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovo reikalavimas dėl netesybų priteisimo, ir priteisiant ieškovui iš atsakovės 6 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio netesybas – 2 927,10 Eur (neatskaičius mokesčių) (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

53. Apeliacinės instancijos teismo anksčiau nurodytais motyvais atsakyta į esminius apeliacinio skundo argumentus. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

54. Jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatomis bylinėjimosi išlaidos, tarp jų išlaidos advokato pagalbai apmokėti, atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jas priteisiant iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, nei yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau – Rekomendacijos).

55. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, patyrė 730 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro: 250 Eur už advokato padėjėjo susipažinimą su dokumentais ir ieškinio pasirengimą, 480 Eur už advokato padėjėjo pasirengimą ir atstovavimą keturiuose teismo posėdžiuose. Prie prašymų priteisti nurodyto dydžio bylinėjimosi išlaidas pateikti ieškovo išlaidas patvirtinantys dokumentais. Atsakovė bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių dokumentų nepateikė. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos apimtį, ieškovo advokato padėjėjo darbo laiko sąnaudas, paruoštų dokumentų turinį ir apimtį, teismo posėdžių kiekį ir trukmę, Rekomendacijose nustatytus dydžius, sprendžia, kad ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos yra ne per didelės, todėl nėra pagrindo nukrypti nuo nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių. Ieškinį tenkinus iš dalies (25 proc.), ieškovui iš atsakovės priteistinos 182,50 Eur bylinėjimosi išlaidos, patirtos pirmosios instancijos teisme (730 Eur ÷ 25 proc.) (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 2 dalis, 98 straipsnis).

56. Kadangi ieškovas, kaip darbuotojas, yra atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo valstybei (CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktas), iš atsakovės valstybei priteistinas 25 Eur žyminis mokestis (nuo reikalavimo priteisti 1 100 Eur darbo netesybas sumos). Byloje susidarė 21,43 Eur pašto išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įtiekimu. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys tenkinamas iš dalies (25 proc.), pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu šias išlaidas priteisė iš ieškovo, skundžiamas sprendimas šioje dalyje keistinas, iš ieškovo valstybei priteistą 21,43 Eur sumą sumažinant iki 16,07 Eur, o iš atsakovo valstybei priteisiant 5,36 Eur šių išlaidų atlyginimo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

57. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme patyrė 350 Eur bylinėjimosi išlaidas už advokato padėjėjo parengtą apeliacinį skundą. Prie prašymo priteisti nurodyto dydžio bylinėjimosi išlaidas pateikti ieškovo išlaidas patvirtinantys dokumentais. Atsakovė bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių dokumentų nepateikė. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos apimtį, ieškovo advokato padėjėjo darbo laiko sąnaudas, paruošto dokumento turinį ir apimtį, Rekomendacijose nustatytus dydžius, sprendžia, kad ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos yra ne per didelės, todėl nėra pagrindo nukrypti nuo nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių. Apeliacinį skundą tenkinus iš dalies (25 proc.), ieškovui iš atsakovės priteistinos 87,50 Eur bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme (350 Eur ÷ 25 proc.) (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 2 dalis, 98 straipsnis).

58. Kadangi ieškovas, kaip darbuotojas, yra atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo valstybei (CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktas), iš atsakovės valstybei priteistinas 25 Eur žyminis mokestis (nuo apeliacinio skundo reikalavimo priteisti 1 100 Eur darbo netesybas sumos) (CPK 79 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pakeisti Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2021 m. gruodžio 13 d. sprendimo rezoliucinę dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas dėl netesybų priteisimo, taip pat sprendimo dalį, kuria paskirstytos bylinėjimosi išlaidos.

Priteisti ieškovui P. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „PALUBA“, juridinio asmens kodas 300541350, 2 927,10 Eur (du tūkstančius devynis šimtus dvidešimt septynis eurus ir 10 euro centų) netesybų (neatskaičius mokesčių) ir 182,50 Eur (vieną šimtą aštuoniasdešimt du eurus ir 50 euro centų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimo.

Priteistas iš ieškovo P. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybės naudai 21,43 Eur pašto išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įtiekimu, sumažinti iki 16,07 Eur.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „PALUBA“, juridinio asmens kodas 300541350, valstybės naudai 5,36 Eur (penkis eurus ir 36 euro centus) pašto išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įtiekimu (įmokos kodas – 5662) ir 25 Eur (dvidešimt penkis eurus) žyminio mokesčio (įmokos kodas – 5660).

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui P. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „PALUBA“, juridinio asmens kodas 300541350, 87,50 Eur (aštuoniasdešimt septynis eurus ir 50 euro centų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „PALUBA“, juridinio asmens kodas 300541350, valstybės naudai 25 Eur (dvidešimt penkis eurus) žyminio mokesčio (įmokos kodas – 5660).

Ši Panevėžio apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo.

Teisėjai Eigirdas ČinkaRita DambrauskaitėDalia Pranckienė