- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-10-26
- Bylos Nr.
- e2A-2140-603/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-39772-2018-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jūra Marija Strumskienė, Loreta Bujokaitė, Jadvyga Mardosevič
- Ieškovas
- A. P.
- Atsakovas
- S. U., G. A.
- Trečiasis asmuo
- notarė Pranė Jaskovikaitė, notarė Jurga Šamšonienė
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Bujokaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jadvydos Mardosevič ir Jūros Marijos Strumskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (ieškovės) A. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 5 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės A. P. ieškinį atsakovėms S. U. ir G. A. dėl testamento pripažinimo negaliojančiu, tretieji asmenys notarė Pranė Jaskovikaitė, notarė Jurga Šamšonienė.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė A. P. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti negaliojančiu S. K. 2015-04-09 sudarytą testamentą, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtiną Vilniaus miesto 33-iojo notarų biuro notarės Pranės Jaskovikaitės. Ieškovė nurodė, kad:
1.1. vienišą, netekėjusią ir neturėjusią vaikų dukterėčią, (duomenys neskelbtini) mirusią S. K. H. A. N. (ieškovės motina) ir jos šeima pradėjo globoti nuo 2000 m. pradžios, tarp jų buvo susiklostę labai artimi santykiai: nuolat palaikė ryšį, bendraudavo, išklausydavo, stengėsi apgaubti vienišą giminaitę šeimos dėmesiu, padėti su buities darbais, atveždavo maisto produktų, vaistų ir kt., nuveždavo ją į medicinos ir kitas įstaigas;
1.2. S. K. 2001-02-01 sudarė testamentą, patvirtintą Vilniaus miesto 10-ojo notarų biuro notarės J. M., kuriuo visą savo turtą po mirties paliko išimtinai H. A. N.;
1.3. 2003 metais S. K. buvo paguldyta į Respublikinę Vilniaus psichiatrijos ligoninę Naujojoje Vilnioje dėl psichikos sutrikimų, jai buvo diagnozuota šizofrenija. Nuo 2003 m. iki 2018 m. buvo reguliariai hospitalizuojama, gydoma, stebima minėtoje psichiatrijos ligoninėje. Paskutinius ketverius metus neišeidavo iš namų, kadangi vartojo stiprius vaistus. Dėl psichikos sutrikimų S. K. buvo sunku tvarkyti savo asmeninį ir socialinį gyvenimą, ji buvo priklausoma nuo aplinkinių;
1.4. po S. K. mirties kreipusis į notarų biurą tikslu pradėti paveldėjimo bylą Vilniaus miesto 20-ajame notaro biure paaiškėjo, kad S. K. 2015-04-09 buvo sudariusi dar vieną oficialųjį testamentą Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtintą Vilniaus miesto 33-ojo notarų biuro notarės Pranės Jaskovikaitės, kuriuo palikėjos nuosavybės teise priklausančio buto, adresu (duomenys neskelbtini), įpėdinėmis paskirta atsakovė S. U., o šiai negalint ar atsisakius priimti palikimą, G. A.. Pradėjus paveldėjimo bylą taip pat paaiškėjo, jog S. K., turėdama psichikos sveikatos sutrikimų, 2015 m. vasario 9 d. sudarė pirkimo – pardavimo sandorį, kurio pagrindu perleido jai nuosavybės teise priklausiusis tris žemės sklypus;
1.5. palikėjos liga, vartojami vaistai turėjo įtakos testamento sudarymui, kadangi testatorė buvo tokios būsenos, dėl kurios negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Toks atsakovės sandoris pripažintinas negaliojančius Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 1.89 straipsnio pagrindu.
2. Atsakovė S. U. su ieškiniu nesutiko, prašė jo netenkinti. Nurodė tokius nesutikimo argumentus:
2.1. su S. K. susipažino įsidarbinusi gidės – vertėjos pareigose (duomenys neskelbtini), kuriame S. K. dirbo (duomenys neskelbtini) gide - vertėja ir buvo aukščiausios kvalifikacijos specialistė. S. K. jau paauglystėje buvo nustatyti psichikos sutrikimai, o 1985 metais liga paūmėjo;
2.2. S. K. savo šeimos nesukūrė, vaikų neturėjo, visą laiką gyveno su mama bute, esančiame (duomenys neskelbtini), o po (duomenys neskelbtini) motinos mirties liko viena, be artimųjų ir giminaičių. Atsakovė ją kartais aplankydavo, paskambindavo, o 2015 metų pradžioje apsilankiusi rado tuščią šaldytuvą, apleistus namus. S. K. be kita ko papasakojo atsakovei, kad pati savarankiškai eina į parduotuvę apsipirkti, kas mėnesį lankosi Psichikos sveikatos centre Šeškinės poliklinikoje susileisti privalomųjų vaistų, skundėsi, jog po mamos mirties likusios vienos niekas nelanko, išskyrus kelis kartus ją aplankė tolima giminaitė bei vaikinas, vardu J.. Taip pat nurodė, jog kelis butus pagal seniai surašytą testamentą paliko tolimai giminaitei, kuri jos nelanko ir negloboja bei yra neverta palikimo;
2.3. atsakovės pasiūlymo turimą nekilnojamąjį turtą perrašyti pačios pasirinktiems slaugos namams už suteiktą kvalifikuotą nuolatinę globą, medicininę priežiūrą, palikėja atsisakė. Kadangi tarpusavio santykiai buvo draugiški, pradėjo lankyti S. K. kelis kartus per savaitę. Besilankydama dažniau suprato, kad butas sujauktas ir netvarkingas dėl alkoholinę priklausomybę turinčio ir bute besilankančio kaimyno, kuris nuolat girtaudavo S. K. bute, išgėręs tapdavo agresyvus, grasindavo, atimdavo visus pinigus, palikdamas tik būtiniesiems mokesčiams susimokėti. Apie kaimyno elgesį niekam nepranešė, kadangi jis buvo vienintelis su S. K. bendraujantis namo gyventojas;
2.4. S. K. prašymu 2015 m. kovo mėnesį kartu su ja nuvyko į Vilniaus miesto 2-ajį notarų biurą, kuriame 2015-03-13 notarė D. M. patvirtino įgaliojimą, kurio pagrindu atsakovė buvo įgaliota S. K. vardu gauti senatvės pensiją ar bet kurią kitą pensiją, kitokio pobūdžio išmokas, atstovauti ją įstaigose, atidaryti jos vardu sąskaitas, savo nuožiūra valdyti ir naudotis jomis, mokėti mokesčius ir t. t. S. K. lankė reguliariai, kelis kartus per savaitę, kartais ateidavo su seserimi Č. M., kuri padėdavo sutvarkyti namus, pagaminti maistą, lydėdavo ją į Psichikos sveikatos centrą Šeškinės poliklinikoje susileisti vaistų, važiuodavo į (duomenys neskelbtini) aplankyti mirusio tėvo kapo. Visą laiką lankydamasi nesutiko nė vieno giminaičio, išskyrus kaimyną. Įbauginta kaimyno atsisakė tvarkyti S. K. lėšas ir nuo 2015 m. liepos mėn. duomenų apie pinigines lėšas neturi. 2017 m. vasarą S. K. sveikata pablogėjo. Atsakovė 2018 m. balandžio mėn. patyrė traumą – blauzdikaulio ir šeivikaulio lūžį, buvo atlikta operacija ir iki šiol tęsiamas gydymas, todėl neturėjo galimybės kurį laiką lankytis pas S. K., tačiau pastarąją jos prašymu lankė sesuo Č. M.;
2.5. S. K. 2015 m. balandžio mėn. jai įdavė testamentą, pagal kurį nuosavybės teise priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), po mirties paliko atsakovei S. U.;
2.6. ieškinyje melagingai nurodoma, kad tik po 2001-02-01 testamento sudarymo 2003 metais S. K. buvo paguldyta į ligoninę dėl psichikos sutrikimų, kur jai buvo diagnozuota šizofrenija ir nuo 2003 m. iki 2018 m. buvo reguliariai hospitalizuojama. Taip pat nepagrįstai teigiama, jog S. K. paskutinius keturis metus neišėjo iš namų, kadangi medicininių dokumentų išrašas buvo išduotas pačiai prašant, taip pat ji savarankiškai vyko į notarų biurus, o testamentą sudarė būdama veiksni, suvokdama savo veiksmų reikšmę ir pasekmes, laisva valia, be prievartos ir suklydimo.
Atsiliepimas
3. Atsakovė G. A. atsiliepime nurodė nesanti tinkama atsakove. Pažymėjo, kad testamente yra įvardinta tik kaip galima paveldėtoja mirus tiesioginei paveldėtojai S. U..
4. Trečiasis asmuo notarė Pranė Jaskovikaitė atsiliepime su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad notariniam veiksmui atlikti laikas buvo rezervuotas įprasta tvarka, o bendraujant su testatore ir tvirtinant testamentą nepastebėjo jokių požymių, leidžiančių suprasti, jog testatorė negali suvokti savo veiksmų reikšmės, esmės ir jų valdyti, taip pat nebuvo pastebėti ir psichikos sutrikimai. Tvirtinant testamentą buvo patikrinti Neveiksnių ir ribotai veiksnių asmenų registre esantys duomenys. Dėl notarinio veiksmo teisėtumo nekilo abejonių.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. gegužės 5 d. sprendimu ieškovės ieškinio netenkino, priteisė iš ieškovės A. P. atsakovei S. U. 3 500 Eur bylinėjimosi išlaidų ir valstybės naudai – 51,06 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.
6. Teismas pažymėjo, jog mirusiojo asmens testamente išreikšta valia turi būti ypač gerbtina, todėl testamento pripažinimas negaliojančiu galimas tik išskirtiniais atvejais. Tuo atveju, jeigu nagrinėjant ieškinio reikalavimą dėl testamento pripažinimo negaliojančiu CK 1.89 straipsnio pagrindu nustatoma, kad testatorius testamento sudarymo metu buvo socialiai orientuotas, pats suformavo savo valią bei ją išreiškė ir nėra tos valios įforminimo trūkumų, tai sandoris turėtų būti išsaugomas.
7. Nurodė, kad testamento, kaip ir kiekvieno sandorio, būtini elementai yra subjektai, jų valia ir valios išreiškimas, sandorio turinys ir forma, o sandorio galiojimui įstatymo reikalavimus turi atitikti visi jo elementai. Pažymėjo, kad testamento atveju itin reikšmingas sandorio elementas – testatoriaus valia, t. y. ar testamento turinys atitinka palikėjo valią, o nagrinėjant reikalavimus dėl testamentų pripažinimo negaliojančiais, turi būti tiriama ir vertinama, ar tam tikra įstatymo reikalaujama forma išreikšta palikėjo valia atitinka jo tikrąją valią, nes tarp vidinės testatoriaus valios ir jos išreiškimo negali būti prieštaravimų. Taip pat pažymėjo, kad vertinant testatoriaus vidinės valios turinį, be kitų aplinkybių, yra reikšminga tai, ar testatorius suprato savo veiksmų reikšmę, ar pats sąmoningai suformavo savo valią ir ją autentiškai išreiškė, taip pat gali turėti reikšmės ir valios įforminimo trūkumai, nors atskirai paėmus sandorio galiojimui įstatymo reikalaujamos formos laikymosi prasme jie ir nėra esminiai.
8. Remdamasis byloje esančiais duomenimis teismas nenustatė, jog testatorė ginčijamo testamento sudarymo metu buvo pripažinta neveiksnia tam tikroje srityje. Teismas pažymėjo, jog kategoriškos išvados apie tai, jog testatorė testamento sudarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, negalima daryti. Tokią išvadą padarė įvertinęs paskirtą pomirtinę psichiatrinę ekspertizę atlikusių ekspertų išvadas, kuriose nurodyta, jog S. K. testamento sudarymo metu sirgo lėtiniu progresuojančiu psichikos sutrikimu – paranoidine šizofrenija, pagal savo psichikos būklę tikėtina, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, kad nėra duomenų apie S. K. pasireiškusį šalutinį medikamentų poveikį, turintį įtakos jos gebėjimui suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti testamento sudarymo metu, taip pat apklausęs teismo posėdžio metu teismo psichiatrą ekspertą M. J..
9. Apklaustų teisme liudytojų parodymus teismas vertino kaip subjektyvius, prieštaringus tarpusavyje, todėl nesudarančius pagrindo išvadai, jog S. K. testamento sudarymo metu nesuprato savo veiksmų reikšmės ir negalėjo jų valdyti. Pažymėjo kad vien ieškovės ir jos liudytojų nurodyta aplinkybė, jog testatorei buvo sutrikusi atmintis dėl finansinių ir kitų buitinių klausimų, kad nebuvo tvarkomas butas, vienareikšmiškai nepagrindžia, jog testatorė sandorį sudarė nesuprasdama jo esmės ar savo veiksmų reikšmės bei negalėdama valdyti savo veiksmų.
10. Teismas laikė reikšmingus nešališko asmens ir liudytoja apklaustos notarės G. Z. (turinčios teisinį išsilavinimą) paaiškinimus, jog 2015 metais vasario mėn. (apie du mėnesius iki ginčo sandorio sudarymo) tvirtinant S. K. žemės sklypo pardavimo sandorį nebuvo kilę abejonių dėl S. K. sugebėjimo suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti, kadangi betarpiškai apie pusę valandos su ja buvo bendrauta, S. K. buvo rūpestinga, skaitė dokumentus, aiškinosi sandorio sąlygas, nieko neįprasto nebuvo ir ji iš anksto buvo pateikusi dokumentus sandorio tvirtinimui. Pažymėjo, kad teismas neturi pagrindo abejoti ir trečiojo asmens notarės Pranės Jaskovikaitės teisme nuosekliai ir detaliai patvirtintomis aplinkybėmis ar jos šališkumu (suinteresuotumu).
11. Teismas taip pat vertino ir H. A. N. ir jos artimų giminaičių su testatore tarpusavio santykius, pažymėdamas, jog byloje nesant duomenų – nuotraukų, vaizdo įrašų ar rašytinių įrodymų (laiškų ir pan.) apie testatorės ir H. A. N. (kaip giminaitės) bei ieškovės bendravimą, nenurodant kitų aplinkybių apie tarpusavio bendravimą (vykimo iš šventes, kapų lankymo ir pan.), labiau tikėtina atsakovių argumentais apie artimo ryšio ir nuoširdžių santykių tarp giminaičių ir S. K. nebuvimą. Pažymėjo, jog nesant tokių ryšių logiškas veiksmas yra palikti turtą asmeniui, kuris rūpinosi testatore, be to, pati testatorė turi valią nuspręsti dėl turto palikimo.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
12. Apeliantė (ieškovė) A. P. pateiktame apeliaciniame skunde su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 5 d. sprendimu nesutinka, prašo jį panaikinti ir ieškinį tenkinti pilna apimtimi, iš atsakovių priteisti solidariai bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia tokiais argumentais:
12.1. teismas skundžiamame sprendime deklaratyviai nurodė, kad ekspertizės išvados yra vienos iš įrodymų, nepagrįstai suteikė reikšmę notarės, kuri su testatore bendravo vos 15 minučių, paaiškinimams, sureikšmino liudytojų parodymus. Teismas nevertino aplinkybės, jog atsakovė S. U. susitarė su notare dėl testamento sudarymo, atvesdino pas notarę testatorę ir atsakovės iniciatyva buvo įrašyta į testamentą dukterėčia atsakovė G. A.. Taip pat priimant skundžiamą sprendimą nevertinti objektyvūs įrodymai – medicininiai dokumentai, kuriuose pažymėtas testatorės gydymas stacionare net 13 kartų, medicininiuose dokumentuose padaryti įrašai apie testatorės būklę ir elgesį, o rėmėsi tik ekspertizėje padaryta išvada;
12.2. priimdamas skundžiamą sprendimą teismas nevertino atsakovės veiksmų ir elgesio. Atsakovė S. U. pripažįsta, jog testatorės gyvenime atsirado tik 2015 metų pradžioje ir 2015 metų liepos mėnesį dingo, per kelis mėnesius sugebėdama gauti plačios apimties teises suteikiantį įgaliojimą ir įtikinti sudaryti testamentą, be to, nors atsakovė pripažino apie testatorės ligą žinojusi dar 1985 metais, testamento sudarymo metu notarei nepasakė. Tokie atsakovės veiksmai kelia pagrįstų abejonių dėl gerų ketinimų testatorės atžvilgiu. Abejonių kelia ir atsakovės argumentai apie priklausomą nuo alkoholio kaimyną, juolab kad, atsakovė neįvardijo kaimyno. Nors atsakovė nurodė, kad siekė pagelbėti testatorei, tačiau, turėdama įgaliojimą, dėl netinkamo kaimyno elgesio nesikreipė nei į vieną įstaigą (seniūniją, policiją ir pan.), taip pat žinodama, jog yra tolimi giminaičiai, nesiaiškino informacijos apie galimus giminaičius ir nebandė su jais susisiekti, nesikreipė į kaimynus, namo bendrijos seniūną ir kt. Tokie atsakovės veiksmai suponuoja išvadą, jog atsakovei žinant apie testatorės protinės veiklos sutrikimus nebuvo paranku, jog testatorė prasitartų giminaičiams apie atsakovę ir sudarytą testamentą, o siekė pasinaudojus sveikatos būkle ateityje gauti materialinės naudos;
12.3. priimant sprendimą nevertintas atsakovės nesąžiningumas. Atsakovės nesąžiningus veiksmus pagrindžia tai, jog testatorei apie atsakovės G. A. įtraukimą į testamentą tapo žinoma testamento sudarymo dieną. Be to, apie atsakovės G. A. vaidmenį nėra pateikta išsamių paaiškinimų, o bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, jog atsakovė G. A. buvo įtraukta atsakovės S. U. iniciatyva. Tokie veiksmai pagrindžia aplinkybę, jog atsakovė G. A. įtraukta testamentine paveldėtoja ne pačios testatorės noru ir valia, o sandoris turėtų būti pripažintas negaliojančiu ir pagal CK 1.90 straipsnį ir CK 1.91 straipsnį;
12.4. pagal CK 1.91 straipsnio 5 dalį apgaulė taip pat gali būti sandorio šalies tylėjimas, t. y. aplinkybių, kurias žinodama kita sandorio šalis nebūtų sudariusi sandorio, nuslėpimas, jeigu, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, tos aplinkybės turėjo būti atskleistos kitai šaliai. Atsakovės S. U. ir G. A. tvirtinusiai testamentą notarei apie testatorės paranoidinės šizofrenijos ligą informacijos neatskleidė, žinodamos, jog notarė netvirtintų sandorio;
12.5. teismas nepagrįstai notarės Pranės Jaskovikaitės paaiškinimams suteikė didesnę įrodomąją galią. Notarė, bendravusi su testatore vos 15 minučių, negalėjo įžvelgti psichikos ligos. Tapačiais atvejais teismų praktikoje notarų liudijimas nėra vertintinas dėl objektyvių priežasčių, tačiau nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas notarės liudijimui teikė prioritetą ir laikė reikšmingesniu nei eksperto liudijimą. Be to, atsakovė notarei neužsiminė apie testatorės psichikos ligą, o pas notarę testatorę lydėjo atsakovė, kas sudaro pagrindą abejoti testatorės valia palikti testamentu turtą atsakovei;
12.6. asmens būseną sandorio metu be kitų įrodymų patvirtina teismo psichiatrijos ekspertizė. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ekspertas kategorišką išvadą dėl testatorės valios trūkumo galėjo padaryti tik įvertinęs testatorės sveikatos būklę prieš sandorį, kai tuo tarpu testatorė yra mirusi. Todėl sprendime nebuvo visiškai vadovautasi eksperto išvadomis, paremtomis medicininiais dokumentais, kuriuose pažymėtas testatorės gydymas stacionare net 13 kartų, ligos paūmėjimas nuo 2015 metų, testatorės būklė ir elgesys, ir ignoruojant tokius faktinius duomenis nepagrįstai padaryta išvada, jog testatorė sandorio sudarymo metu suprato savo veiksmus.
Atsiliepimas
13. Atsakovė S. U. atsiliepime su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo apeliacinio skundo netenkinti ir priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodo tokius nesutikimo argumentus:
13.1. apeliantė nenurodo, jog dar iki 2001-02-01 testamento sudarymo S. K. paranoidine šizofrenija sirgo 16 metų, o diagnozė nebuvo pakitusi iki pat mirties. Taigi ir sudarant 2001-02-01 testamentą dėl ligos testatorei buvo sunku tinkamai įvertinti sandorio reikšmę, o notarei nebuvo pasakyta apie testatorės psichinę ligą;
13.2. priešingai nei teigia apeliantė, testatorės sveikatos būklė nekėlė abejonių, kadangi S. K. savarankiškai vykdavo į gydymo įstaigą, į parduotuvę, lankėsi kirpykloje, o testamentą sudarė būdama veiksni, suvokdama savo veiksmų reikšmę ir pasekmes, laisva valia, be prievartos ir suklydimo;
13.3. ekspertizės akte pažymėta, jog bylos medžiagos duomenys apie S. K. sveikatos būklę, jos elgsenos ypatumus prieštaringi ar skurdūs, neleidžia daryti pagrįstų kategoriškų išvadų apie testatorės psichikos būseną testamento sudarymo metu ( 2015-04-09), todėl apeliacinio skundo argumentai apie tai, jog sudarydama testamentą S. K. nesuvokė savo veiksmų ar neatitiko jos valios, nepagrįsti;
Šalies argumentai
13.4. apeliantė nepagrįstai nurodo, jog atsakovė testatorės gyvenime atsirado tik 2015 m., kadangi atsakovė ir testatorė buvo kolegės, atsakovė skambindavo testatorei ir kartais ją lankydavo, 2015 m. vasarą nuvežė į (duomenys neskelbtini) kapines, dėjo pastangas tikslu praskaidrinti vienišos draugės gyvenimą. Dėl patirtos traumos testatorės nelankė, kadangi po operacijos nebuvo galima keturis mėnesius minti kojos;
13.5. nepagrįstai teigiama, jog atsakovė siekė materialinės naudos pasinaudojusi testatorės sveikatos būkle. Priešingu atveju, būtų siekusi, jog visas testatorės nekilnojamasis turtas būtų paliktas atsakovei ir nebūtų siūliusi mainais už nekilnojamąjį turtą pasirinkti globos namus;
13.6. priešingai nei teigia apeliantė, testatorė žinojo, kad G. A. yra atsakovės dukterėčia, kelis kartus lankėsi jos bute ir bendravo su dukromis, tvarkė testatorės butą, o G. A. testatorė pati sutiko įtraukti į testamentą;
13.7. apeliantės atstovė suklaidino teismą nuslėpdama faktą, jog H. A. N. mirė 2020 m. kovo mėnesį, todėl atstovavo mirusį asmenį. Teismui nebuvo pateikti dokumentai, patvirtinantys teisę perimti ieškinį H. A. N. tiesioginiams įpėdiniams.
Atsiliepimas
14. Atsakovė G. A. atsiliepime su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jo netenkinti. Nurodo, jog neturi duomenų apie skunde nurodytas aplinkybes.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
15. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
16. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą apeliacinio skundo ribose, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.
17. Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007 ir kt.). Todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).
18. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo atmestas ieškovės ieškinys dėl testamento pripažinimo negaliojančiu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
19. Byloje nustatyta, kad palikėja S. K. mirė (duomenys neskelbtini). Palikėja buvo sudariusi du testamentus: 2001-02-02 testamentu, patvirtintu Vilniaus miesto 1-ojo biuro notarės J. M. visą savo turtą paliko ieškovės motinai H. A. N., o 2015-04-09 sudarytu testamentu, patvirtintu Vilniaus miesto 33-iojo notarų biuro notarės Pranės Jaskovikaitės (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)), butą, esantį (duomenys neskelbtini), paliko atsakovei S. U., antrine įpėdine paskirdama G. A.. Ieškovė kreipėsi su 2018-11-05 pareiškimu dėl palikimo priėmimo į Vilniaus miesto 20-ąjį notaro biurą, prašydama išduoti paveldėjimo teisės liudijimą į mirusiajai testatorei priklausiusį turtą.
20. Ieškovė pirmosios instancijos teisme ginčijo S. K. 2015-04-09 sudarytą testamentą, CK 1.89 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu, įrodinėdama, jog testatorė testamento sudarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti.
21. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, sprendė, kad nėra pakankamai objektyvių įrodymų konstatuoti, jog ieškovės ginčijamo testamento sudarymo metu testatorė S. K. nesuprato savo veiksmų reikšmės ir jų nevaldė, todėl ieškovės reikalavimą atmetė.
22. Teikdama apeliacinį skundą apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada, jog testatorė testamento sudarymo metu suprato savo veiksmų reikšmę ir galėjo juos valdyti. Įrodinėja, jog teismas neteisingai vertino byloje esančius įrodymus – neatsižvelgė į eksperto išvadas ir nevertino medicininių dokumentų, sureikšmino notarės, tvirtinusios testamentą, ir liudytojų parodymus, nevertino atsakovės sąžiningumo, veiksmų ir elgesio.
23. Įstatyme nustatyta galimybė asmeniui savo nuožiūra nuspręsti, kam po jo mirties atiteks teisė disponuoti likusiu turtu. Tokios valios išraiškos forma – testamentas, kuris apibrėžtinas kaip asmeninis, vienašalis, rašytinis, įstatymo nustatyta tvarka testatoriaus sudarytas sandoris, kurio teisinių padarinių atsiranda tik testatoriui mirus ir kuris suteikia pirmenybę paveldėti jame nurodytiems asmenims (CK 5.2 straipsnio 2 dalis).
24. Pagal CK 5.15 straipsnio 2 dalį testamentą gali sudaryti tik veiksnus asmuo, kuris suvokia savo veiksmų reikšmę ir pasekmes. CK 5.16 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose įtvirtinti testamento negaliojimo pagrindai, kuriuose nurodyta, kad negalioja testamentas, kai jis sudarytas neveiksnaus šioje srityje asmens (1 punktas); sudarytas ribotai veiksnaus šioje srityje asmens (2 punktas); kurio turinys neteisėtas ar nesuprantamas (3 punktas).
25. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų apie tai, kad testatorė 2015-04-09 testamento sudarymo metu būtų pripažinta neveiksnia ar ribotai veiksnia tam tikroje srityje (CK 2.5 straipsnio 1 dalis, 2.10 straipsnio 1 dalis, 2.11 straipsnio 1 dalis), todėl civilinėje teisėje galiojant sąžiningumo bei asmens veiksnumo prezumpcijoms, nesant teismo sprendimo pripažinti asmeniu neveiksniu ar ribotai veiksniu tam tikroje srityje, pagal bendrą taisyklę sandoris laikytinas galiojančiu (CK 5.15 straipsnio 2 dalis, CK 5.16 straipsnio 1 dalies 1-2 punktai).
Žemesnės instancijos teismas
26. Pagal CK 5.16 straipsnio 2 dalį testamentas gali būti pripažintas negaliojančiu ir kitais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindais. Kai testamentą sudarė asmuo, kuris negalėjo suvokti savo veiksmų reikšmės, testamentas gali būti pripažįstamas negaliojančiu CK 1.89 straipsnio pagrindu, t. y. dėl to, kad fizinis asmuo, kuris, nors ir būdamas veiksnus, sandorio sudarymo metu buvo tokios būsenos, jog negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti.
27. CK 1.89 straipsnio pagrindu ginčijami sandoriai priskiriami prie sandorių su valios trūkumais. Sandoris gali būti pripažįstamas negaliojančiu tik tuo atveju, kai jame išreikšta asmens valia dėl kokios nors priežasties (ligos ar kt.) neatitinka tikrosios sandorio šalies valios. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad testamento atveju itin reikšmingas sandorio elementas – testatoriaus valia, kuri yra sudėtingas ir individualus reiškinys ir kuriam formuotis turi įtakos ar jį gali netgi nulemti įvairiausi testatoriaus fizinės ir emocinės būsenos aspektai. Nagrinėdami bylas dėl testamentų pripažinimo negaliojančiais, teismai turi tirti ir vertinti, ar tam tikra įstatymo reikalaujama forma išreikšta palikėjo valia atitinka jo tikrąją valią, nes tarp vidinės testatoriaus valios ir jos išreiškimo negali būti prieštaravimų. Vertinant testatoriaus vidinės valios turinį, be kitų aplinkybių, yra reikšminga tai, ar testatorius suprato savo veiksmų reikšmę, ar pats sąmoningai suformavo savo valią ir ją autentiškai išreiškė. Nustatant tikrąją testatoriaus valią, reikšmingi testamento sudarymo metu buvusią testatoriaus būseną patvirtinantys faktai (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-190/2013; 2018 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-39-916/2018 26 punktas).
28. Bylų, kuriose ginčijamas mirusio testatoriaus testamentas CK 1.89 straipsnio pagrindu, nagrinėjimo ypatumas yra tas, kad testatoriaus gebėjimai suvokti savo veiksmų reikšmę ir padarinius vertinami retrospektyviai, neišklausant paties testatoriaus, paprastai pagal liudytojų parodymus ar ekspertų išvadas, priimtas remiantis medicininiuose dokumentuose išlikusiais įrašais apie testatoriaus sveikatos būklę. Taigi sprendžiant klausimą, galėjo ar negalėjo asmuo, sudarydamas sandorį, suvokti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti, būtina atsižvelgti į asmens būseną (jo sveikatą, psichikos būklę ir kitas svarbias aplinkybes) ir į sudaryto sandorio turinį (jo naudingumą, pagrįstumą, protingumą ir kita) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439-219/2017, 27 punktas; 2018 m. gegužės 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-221-916/2018, 22-23 punktai; 2020 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-293-969/2020).
29. Asmeniui, reiškiančiam ieškinį CK 1.89 straipsnio pagrindu dėl testamento negaliojimo, tenka pareiga įrodyti, kad testamento sudarymo metu testatorius buvo tokios būsenos, kuri neleido jam adekvačiai įvertinti situacijos ir priimti jo valią atitinkančio sprendimo dėl paliekamo turto. Įstatyme nekeliami reikalavimai priežasčiai, lėmusiai atitinkamą asmens būseną (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-33-609/2012).
30. Nagrinėjamu atveju matyti, jog siekiant įvertinti mirusios testatorės valią retrospektyviuoju būdu pirmosios instancijos teisme buvo pateikti ir išreikalauti medicininiai dokumentai, paskirta pomirtinė teismo psichiatrijos ekspertizė, apklaustas liudytoju ekspertas M. J., išklausyti šalių ir trečiojo asmens notarės Pranės Jaskovikaitės paaiškinimai, liudytoja apklausta notarė G. Z. (tvirtinusi testatorės sudarytus žemės sklypų pirkimo – pardavimo sandorius), liudytojais apklausti ir šalių prašomi asmenys.
31. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, jog teismo padaryta išvada, kad testatorė sudarydama ginčijamą testamentą suprato savo veiksmų reikšmę ir juos valdė, nepagrįsta, ji padaryta netinkamai įvertinant medicininius dokumentus, nesivadovaujant teismo psichiatrijos ekspertizės akte padarytomis išvadomis. Pasak apeliantės, teismas nevertino duomenų apie tai, jog apeliantė stacionare buvo gydyta net 13 kartų, ligos paūmėjimas nustatytas nuo 2015 metų, o teismas nesivadovavo eksperto išvadomis. Taigi pagrindinis apeliacinio skundo argumentas susijęs su įrodymų, tarp jų ir ekspertizės akto, vertinimu.
32. Teismui pateiktame teismo psichiatrijos ekspertizės 2020 m. sausio 31 d. – vasario 17 d. akte Nr. 78TPK-29/2020 ekspertai nurodė, kad testamento sudarymo metu testatorė sirgo lėtiniu progresuojančiu psichikos sutrikimu – paranoidine šizofrenija, pagal savo psichikos būklę tikėtina, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti; duomenų apie testatorei pasireiškusį šalutinį medikamentų poveikį, turintį įtakos jos gebėjimui suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti testamento sudarymo metu, nėra.
33. Teisėjų kolegija pažymi, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnis). CPK 176 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Įrodymų pakankamumas civiliniame procese grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-378/2020, nutarties 30 punktas).
34. Pasisakydamas dėl įrodymų vertinimo apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pagal kasacinio teismo išaiškinimą teismo nutartimi paskirtos ir įstatymo nustatyta tvarka atliktos ekspertizės išvada yra laikoma specialia įrodinėjimo priemone. Pripažįstama, kad ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl tiriamojo pobūdžio prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis, visgi, eksperto išvada teismui neprivaloma. Eksperto išvada turi būti įvertinta pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu, t. y. ekspertizės išvada vertinama pagal tokias pačias taisykles kaip ir kitos įrodinėjimo priemonės (CPK 218 straipsnis); ekspertizės duomenys gali būti atmetami tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams. Teismas, kiek leidžia jo (teismo) žinios, turi įvertinti eksperto išvadą kartu su įžangine ir tiriamąja ekspertizės dalimis. Išvada, kad testatorius testamento surašymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir padarinių, turi būti pagrįsta tiriamojoje dalyje nustatytomis konkrečiomis aplinkybėmis ir argumentacija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-57-687/2018, nutarties 43-45 punktai; 2020 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-221-916/2020, nutarties 41 punktas).
35. Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodyta, kad pagal ekspertų atsakymų į teismo pateiktus paskiriant ekspertizę klausimus pobūdį eksperto išvada gali būti kategoriška, tikėtina arba ekspertas gali neatsakyti į teismo iškeltus klausimus, jei jam trūksta tyrimui pateiktos medžiagos arba jo žinių lygis neleidžia duoti atsakymą. Eksperto išvada, kuria suformuluotas kategoriškas atsakymas į teismo pateiktą klausimą, pripažįstama tiesioginiu įrodymu. Eksperto išvada, padaryta prielaidos forma, pripažįstama netiesioginiu įrodymu, tačiau toks dokumentas nepraranda savo įrodomosios galios dėl to, kad jame nėra konkrečios išvados tiriamuoju klausimu, o tik tęsiamas įrodinėjimo procesas ir prielaidos forma padarytai eksperto išvadai pagrįsti ar paneigti gali būti pateikiami atitinkami kiti įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-293-969/2020, 44 punktas).
36. Nagrinėjamu atveju, kaip teisingai ir konstatavo pirmosios instancijos teismas, ekspertizės aktą parengę ekspertai nepateikė kategoriškos išvados, jog testatorė ginčijamo testamento sudarymo metu nesugebėjo suvokti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Aplinkybė, jog apeliantė buvo gydoma stacionare ieškovės nurodomus 13 kartų, jog ligos paūmėjimas nustatytas nuo 2015 metų, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog sudarydama ginčijamą testamentą testatorė nesuvokė savo veiksmų reikšmės. Iš ekspertizės akto matyti, jog aptariant medicininius dokumentus, pablogėjimas nustatytas ir S. K. nukreipta stacionariam gydymui 2015 m. birželio mėn., t. y. jau po ginčijamo testamento sudarymo. Kategoriškos išvados dėl testatorės tikrosios valios išraiškos ginčijamo testamento sudarymo metu nesudaro pagrindo daryti ir testatorės ligos trukmė. Nors ekspertizės išvadoje nurodyta, kad testatorės ligos eiga galėjo turėti įtakos jos gebėjimui visapusiškai teisingai suvokti situaciją ir savo veiksmus, tačiau taipogi pažymėta, kad turimi duomenys neleidžia padaryti kategoriškų išvadų dėl jos sveikatos būklės testamento sudarymo metu ir vertinti, jog testatorė negalėjo pilnai suvokti sudaromo juridinio sandorio esmės ir numatyti galimų jo pasekmių. Taigi, priešingai nei įrodinėja apeliantė, pirmosios instancijos teismas įvertino ekspertizės akto išvadas ir, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės teiginiai nesudaro teisinio pagrindo apylinkės teismo išvadų dėl ekspertizės akto vertinti kitaip.
37. Nors asmens būseną kaip juridinį faktą paprastai patvirtina teismo psichiatrinė ekspertizė, tačiau teismas privalo vertinti ir kitus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius tam tikrą asmens būseną sandorio sudarymo metu, t. y. turi būti nustatyta medicininių ir juridinių kriterijų sutaptis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274-611/2015).
38. Kaip matyti iš skundžiamos sprendimo, pirmosios instancijos teismas vertino ir liudytojų parodymus, konstatuodamas, kad ir liudytojų parodymai nesudaro pagrindo kategoriškai išvadai apie testatorės valios stoką ginčijamo testamento sudarymo metu. Apeliacinės instancijos teismas, perklausęs teismo posėdžių, kuriuose apklausiami liudytojai, įrašus, neturi pagrindo nepritarti ir tokiems apylinkės teismo argumentams. Apeliantė argumentų, paneigiančių apylinkės teismo išvadą, teikdama apeliacinį skundą, nenurodė (CPK 185 straipsnis).
39. Apeliantė nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nevertino atsakovės S. U. veiksmų ir elgesio, įrodinėja, kad atsakovė atsirado testatorės gyvenime tik 2015 metais, jos veiksmai, įtraukiant antrąja testamentine paveldėtoja atsakovę G. A., nesąžiningi, atsakovė paveldėtoja įtraukta ne pačios testatorės noru ir valia, todėl turėtų būti panaikintini CK 1.90 straipsnio ir CK 1.91 straipsnių pagrindais, be to, atsakovė nuslėpė nuo notarės, tvirtinusios ginčo sandorį, aplinkybę, jog testatorė serga. Atsakovė S. U. byloje laikėsi vieningos pozicijos, jog su testatore kaip su buvusia kolege bendravo, todėl atmestini apeliantės argumentai, jog atsakovė S. U. testatorės gyvenime atsirado tik 2015 metais. Pažymėtina, jog apie testatorės valią palikti testamentu butą savo draugei (atsakovei S. U.) patvirtino ir ginčijamą testamentą tvirtinusi notarė Pranė Jaskovikaitė, teismo posėdyje paaiškinusi, jog testatorė aiškiai išreiškė savo valią ginčijamame testamente nurodytą butą palikti draugei, kuri ja rūpinasi. Nenustačius kategoriškos išvados, jog testamento sudarymo metu testatorė nesuvokė savo veiksmų, nėra pagrindo konstatuoti, jog testatorė ir antrąją įpėdinę įtraukė ne savo noru ir valia (CPK 185 straipsnis). Pažymėtina, jog apeliantės įrodinėjami atsakovės veiksmai, susiję su testatorės užregistravimu pas notarę ar galimas testatorės palydėjimas notariniam veiksmui, neturi teisinės reikšmės vertinant testatorės galimybes išreikšti savo valią ginčijamo sandorio sudarymo momentu. Šios bylos dalykas yra testatorės gebėjimas suvokti savo veiksmus sandorio sudarymo momentu, o ne organizacinio pobūdžio veiksmai, kurie testatorės veiksmų suvokimui reikšmės neturi. Juolab kad, kaip matyti iš ekspertizės akte aptariamų medicininių įrašų, testatorė draugės buvo lydima ir į medicinines įstaigas.
40. Ginčijant pirmosios instancijos teismo išvadą remiamasi ir argumentu, jog didelė įrodomoji reikšmė teikiama ginčijamą sandorį tvirtinusios notarės Pranės Jaskovikaitės parodymams. Viena vertus, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, darant išvadą dėl testatorės veiksmų (ne)suvokimo vertinti ne tik ginčijamą testamentą tvirtinusios notarės paaiškinimai. Kita vertus, nors apylinkės teismas vertino minėtos notarės parodymus, tačiau, kaip matyti, atsižvelgė ir į žemės sklypų pardavimo sandorius, sudarytus 2015 m. vasario mėn., tvirtinusios notarės G. Z. paaiškinimus. Abi notarės, kurių patvirtintus skirtingus sandorius skiria poros mėnesių laiko tarpas, nurodė, kad testatorės elgesys abejonių nesukėlė. Notarė G. Z. 2020 m. spalio 15 d. teismo posėdyje paaiškino žemės sklypų sandorių sudarymo aplinkybes, tai, jog testatorė pati skaitė dokumentus, domėjosi sandoriais. Žemės sklypus iš testatorės pirkęs ir liudytoju 2020 m. spalio 15 d. apklaustas A. B. taip pat nurodė, jog testatorės elgesys buvo įprastas, ji pati pasiūlė sklypų kainą, vėliau ją padidino, pati skambindavo liudytojui. Taigi priešingai nei įrodinėja apeliantė, teismas įvertino ne tik ginčijamą sandorį tvirtinusios notarės argumentus, tačiau ir su testatorės žemės sklypų pirkimo – pardavimo sandoriu susijusių asmenų (pirkėjo, sandorį tvirtinusios notarės) paaiškinimus, kurie pagrindžia aplinkybę, jog nėra pagrindo daryti neabejotinos išvados, kad ginčijamo testamento sudarymo metu S. K. buvo tokios psichinės būklės dėl kurios negalėjo pilnai teisingai suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti.
41. Paminėtina ir tai, jog testamentas buvo patvirtintas notarės, kuri, įgyvendinama teisės aktų notarams keliamus reikalavimus, prieš tvirtindama notarinį veiksmą – testamentą, įsitikino testatorės veiksnumu, patikrindama Neveiksnių ir ribotai veiksnių asmenų registrą. Notarė taip pat pati betarpiškai bendravo su testatore apie dvidešimt minučių, todėl nėra pagrindo abejoti, kad notarė, atlikdama notarinį veiksmą, nebūtų įsitikinusi tuo, ar testatorė suvokia jai sudaromų sandorių teisines pasekmes, ar suvokia jų turinį ir ar tai atitinka tikrąją jos valią (CPK 185 straipsnis). Teismo posėdžio metu notarė, duodama paaiškinimus, taip pat nurodė, kad testatorė aiškiai suprato ko atėjusi, nurodė turinti daugiau turto, tačiau šį konkretų butą norinti palikti butą atsakovei, kadangi ji padeda jai tvarkytis buityje, nuveža pas gydytojus. Taigi šios aplinkybės taip pat leidžia daryti tikėtiną išvadą, kad testatorė testamento sudarymo metu buvo tokios psichinės sveikatos būklės, kuri leido jai suvokti jos atliekamų notarinių veiksmų reikšmę (CPK 185 straipsnis).
42. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007) Šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimai, liudytojų parodymai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, juos duodančiajam esant pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2013). Aplinkybė, jog apylinkės teismas be ekspertizėje padarytų išvadų aptarė ir notarės Pranės Jaskovikaitės paaiškinimus, nesudaro pagrindo vertinti notarės paaiškinimų kaip prioritetinių nagrinėjant bylą, kadangi, kaip jau buvo minėta aukščiau, teismas vertina byloje esančių įrodymų ir teiktų paaiškinimų visumą.
43. Savo praktikoje dėl testamento pripažinimo negaliojančiu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad gerbti testatoriaus valią reikalauja gero elgesio (geros moralės) taisyklės. Ši moralinė nuostata, taikant testamento sudarymo tvarką reglamentuojančias normas, įgyvendinama per civilinių teisinių santykių subjektų teisinę pareigą įgyvendinant savo teises bei atliekant pareigas veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus (CK 1.5 straipsnio 1 dalis) bei įstatyme nustatytą pareigą vadovautis šiais principais ir teismui aiškinant įstatymus bei taikant juos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-303/2010). Teismo išvada, kad testamento surašymo metu testatorius negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų padarinių, gali būti padaryta, jei pašalinamos visos pagrįstos abejonės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-57-687/2018).
44. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su ieškovės apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, kad S. K. testamento sudarymo metu 2015-04-09 buvo tokios būklės, dėl kurios būtų negalėjusi suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Byloje esantys medicininiai dokumentai, šalių, notarės, tvirtinusios testamentą, paaiškinimai, liudytojų parodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad testatorė sudarydama testamentą suvokė atliekamo veiksmo reikšmę ir kad sudaryto testamento turinys atitinka tikrąją testatorės valią. Ieškovė nenurodė ir nepateikė pakankamai įrodymų, leidžiančių daryti priešingą išvadą (CPK 178, 185 straipsniai).
Dėl procesinės bylos baigties
45. Išanalizavusi ir įvertinusi byloje surinktų duomenų visumą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė bylos faktines aplinkybes bei tinkamai pritaikė procesinės ir materialinės teisės normas, nenukrypo nuo formuojamos kasacinio teismo praktikos. Ieškovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs proceso ar materialines teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Ieškovė iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Nenustačius pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
46. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 42 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
47. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis). CPK 98 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.
48. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog apeliacinis skundas atmestas, todėl nėra pagrindo perskirstyti pirmosios instancijos teismo paskaičiuotų bylinėjimosi išlaidų. Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, jos bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, neatlyginamos. Atsakovė S. U. bylinėjimosi išlaidas apeliacinėje instancijoje pagrindžiančių įrodymų nepateikė, todėl iš apeliantės jos nepriteistinos.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
netenkinti ieškovės apeliacinio skundo.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.