Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo E. S. patikslintą pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys A. M. S., Vilniaus m. 45-ojo notarų biuro notarė J. K., valstybės įmonė „Turto bankas“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

II. Šalių nurodytos aplinkybės ir argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Pareiškimas tenkintinas.

18. Lietuvos Respublik?s civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 444 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga, t. y. juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas galimas tik tuo atveju, kai tai sukelia teisines pasekmes. Minėto straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose įtvirtinta, kokias bylas dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo nagrinėja teismai. CPK 445 straipsnyje įtvirtinta, kad teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų.

19. Kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444 straipsnio 1 dalis, 445 straipsnis). Bet kuris juridinę reikšmę turintis faktas teismine tvarka nustatomas tik esant visoms CPK 444, 445 straipsniuose nustatytoms sąlygoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-218-248/2018). Kai nėra bent vienos iš nurodytų sąlygų, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-421/2015).

20. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų, šalių teismo posėdžio metu duotų paaiškinimų nustatyta, kad pareiškėjo tėvas yra A. S., motina – A. M. S.. A. ir A. M. S. (duomenys neskelbtini), būdami tremtyje Altajaus krašte, susituokė. (duomenys neskelbtini) mirė pareiškėjo motina A. M. S. Po A. M. S. mirties Vilniaus miesto pirmoje, antroje ir trečioje notarinėse kontorose paveldėjimo byla nebuvo užvesta. (duomenys neskelbtini) pareiškėjo tėvas A. S. sudarė santuoką su suinteresuotu asmeniu A. M. B. (dabartinė pavardė – S.). (duomenys neskelbtini) mirė pareiškėjo tėvas A. S.. A. S. 2001-09-27 sudarytu bendruoju sutuoktinių testamentu, kurį patvirtino Vilniaus m. 9 ojo notarų biuro notarė O. A., reg. Nr. 19820, visą savo turtą paliko antrajai sutuoktinei A. M. S. Bylos duomenimis, sodo namas ir kiti kiemo statiniai, esantys (duomenys neskelbtini), buvo pastatyti 1975-1976 m. (1981 m. pastatyti papildomi priestatai), t. y. A. ir A. M. S. santuokos metu.

21. (duomenys neskelbtini) Vilniaus m. 45 - ajame notaro biure po A. S., mirusio (duomenys neskelbtini), mirties buvo užvesta paveldėjimo byla Nr. (duomenys neskelbtini). Į Vilniaus m. 45 ąjį notaro biurą dėl palikimo priėmimo po A. S. mirties kreipėsi palikėjo sutuoktinė A. M. S. ir palikėjo sūnus E. S. (pareiškėjas). Paveldėjimo bylą vedanti notarė informavo pareiškėją, kad jam negali išduoti paveldėjimo teisės liudijimo į turto (sodo pastato su kiemo statiniais) dalį, kadangi gyventojų registre nėra duomenų apie pareiškėjo tėvų, A. S. ir A. M. S. santuoką, jos pabaigą; nėra duomenų registre apie pareiškėjo motinos A. M. S. turto dalį; nėra duomenų apie jos palikimo priėmimą.

Dėl santuokos įregistravimo juridinio fakto nustatymo

22. Teismas nagrinėja bylas dėl kitokių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, jeigu įstatymai nenumato jiems nustatyti kitokios tvarkos (CPK 444 straipsnio 2 dalies 9 punktas).

23. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas palikimo (sodo pastato ir kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)) priėmimo tikslu, prašo nustatyti juridinį faktą, kad (duomenys neskelbtini) Altajaus krašto Kalnų Altajaus autonominės srities Ongudajaus rajono civilinės būklės aktų įrašų biure pareiškėjo E. S. tėvai, A. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir A. M. N. (nuo 1965-01-05 – S.), gim. (duomenys neskelbtini), įregistravo santuoką, kuri pasibaigė (duomenys neskelbtini), mirus A. M. S.

24. Pareiškėjas teigia, jog santuoką jo tėvai sudarė (duomenys neskelbtini) būdami tremtyje, Altajaus krašte, Onugadajaus r. metrikacijos biure. A. S. ir A. M. N. (nuo 1965-01-05 – S.), santuokos liudijimo originalas nėra išlikęs ir santuokos sudarymo faktas registruose neapskaitytas, tačiau, pareiškėjo vertinimu, aplinkybę, kad jo tėvai gyveno susituokę patvirtina pareiškėjo pateikti į bylą įrodymai. Pareiškėjas taip pat nurodė, jog norėdamas išnaudoti visas galimybes apskaityti tėvų A. S. ir A. M. S. santuokos faktą, jis kreipėsi į VĮ Registrų centrą, kuris tvarko Gyventojų registrą. 2024-12-19 raštu Registrų centras atsakė, jog duomenis Gyventojų registrui teikia civilinės metrikacijos ar konsulinės įstaigos remiantis civilinės būklės aktų įrašais, todėl santuokos fakto savarankiškai neapskaito. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos civilinės metrikacijos skyrius 2024-12-06 rašte taip pat nurodė, kad Skyrius neturi teisinės galimybės įtraukti į apskaitą užsienio valstybėje Rusijoje (duomenys neskelbtini) įregistruotą mirusių asmenų A. S. ir A. M. S. santuoką. Taigi minėti 2024-12-19 Registrų centro raštas, bei 2024-12-06 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriaus raštas patvirtina tai, kad jokiu kitokiu būdu nei teisminiu, pareiškėjas tėvų santuokos fakto nustatyti negali.

25. Išanalizavęs pareiškėjo pateiktus rašytinius įrodymus teismas nustatė, jog 2024-05-22 Lietuvos ypatingojo archyvo pažymoje yra teigiama, jog S. šeimos tremties byloje, esančioje Krasnojarsko krašto vykdomojo komiteto vidaus reikalų valdybos 4 spec. skyriaus 1958-02-07 išvadoje yra duomenų, kad „A. S., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenant spec. ištrėmime Altajaus krašte, (duomenys neskelbtini) susituokė su A. N., J., gim. (duomenys neskelbtini)“ Byloje taip pat yra pateikta (duomenys neskelbtini) patvirtinta A. S. ir A. M. N. santuokos liudijimo kopija. Minėtas dokumentas negali būti apskaitomas Lietuvoje, kadangi prašymą dėl santuokos apskaitymo gali pateikti abu sutuoktiniai, tačiau jie yra mirę (Civilinės būklės aktų registravimo taisyklių 63-80 p.). Santuokos sudarymo ir pareiškėjo tėvų bendro gyvenimo faktą taip pat patvirtina byloje esantis pareiškėjo sovietinis gimimo liudijimas, kuriame tėvais įrašyti A. S. ir A. M. S. (dabartiniame gimimo įraše, motinos pavardė – N.). A. M. S. mirties akto įraše Nr. 1578 įrašyta jos šeiminė padėtis – ištekėjusi. Iš į bylą pateiktos 2024-06-20 Vilniaus m. CMS pažymos taip pat matyti, kad pareiškėjo tėvo, A. S. šeiminė padėtis prieš sudarant jam antrąją santuoką, buvo našlys. Pareiškėjo motinos mirties liudijime, be kita ko, nurodyta, kad ji mirė namuose, t. y. adresu (duomenys neskelbtini) (dabartinė, (duomenys neskelbtini)). Pareiškėjo tėvas A. S. atsiminimuose apie tremtį, kurie buvo publikuoti Šiaulių Universiteto ir Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo centro (duomenys neskelbtini) taip pat pateikė daug asmeninio pobūdžio detalių apie savo šeimą, tame tarpe apie santuoką su pareiškėjo motina A. M. S. Atsiminimuose pareiškėjo tėvas rašė, kad vedė M. N., kurią keletą kartų vadino žmona. Dar daugiau, 1954 m. vasario 1 d. galiojusio RTFSR Santuokos, šeimos ir globos įstatymų kodekso 26 straipsnis numatė, kad į civilinės būklės aktų įrašų knygą vaiko tėvais įrašomi tik įregistruotoje santuokoje gyvenę asmenys. Jei vaikas gimęs iš motinos, nesančios įregistruotoje santuokoje, tai į gimimų įrašų knygą įrašoma vien tik motina. Taigi, kaip teisingai pastebėjo pareiškėjas, jei jo tėvai nebūtų buvę susituokę, pagal tuo metu galiojusius šeimos įstatymus, pareiškėjo tėvas gimimo liudijime nebūtų buvęs įrašytas.

26. Teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, bei pareiškėjo paaiškinimus ir nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad yra pakankamas pagrindas daryti išvadą, jog (duomenys neskelbtini) Altajaus krašto Kalnų Altajaus autonominės srities Ongudajaus rajono civilinės būklės aktų įrašų biure pareiškėjo E. S. tėvai, A. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir A. M. N. (nuo 1965-01-05 – S.), gim. (duomenys neskelbtini), įregistravo santuoką, kuri pasibaigė (duomenys neskelbtini), mirus A. M. S.

27. Esant tokioms aplinkybėms, nustatytinas juridinę reikšmę turintis faktas (CPK 444 straipsnio 2 dalies 9 punktas). Šis faktas nustatytinas palikimo priėmimo tikslu.

Dėl palikimo priėmimo faktiniu valdymu juridinio fakto nustatymo

28. Pareiškėjas palikimo (sodo pastato ir kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)) priėmimo tikslu, taip pat prašo nustatyti juridinį faktą, kad po A. M. S. mirties visą jos palikimą (1/2 dalį bendrosios jungtinės nuosavybės, įgytos santuokos su A. S. metu), pradėdami faktiškai jį valdyti, lygiomis dalimis priėmė pareiškėjas E. S. kartu su tėvu A. S..

29. Visų pirma teismas pažymi, jog (duomenys neskelbtini) mirus A. M. S. paveldėjimo teisinius santykius reglamentavo 1964 metų Civilinis kodeksas (toliau – ir CK). Pažymėtina, kad alternatyvus palikimo priėmimo, faktiškai pradėjus jį valdyti, būdas įtvirtintas abiejų Civilinių kodeksų teisės normose: 1964 m. CK 587 straipsnyje; 2000 m. CK 5.50 straipsnio 2 dalyje, 5.51 straipsnyje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad aplinkybė, jog 2000 m. CK palikimo priėmimas faktiškai pradėjus turtą valdyti detaliau reglamentuoja šį palikimo priėmimo būdą, nesupriešina ir (ar) nepriešpastato šio palikimo priėmimo būdo aiškinimo teismų praktikos pagal 1964 m. ir 2000 m. Civilinius kodeksus (2012 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10/2012).

30. Pagal 1964 m. CK 569 straipsnio 1 dalį palikimo atsiradimo laiku laikomas palikėjo mirties momentas. Nuo 1994 m. birželio 10 d. galiojanti CK 573 straipsnio 1 dalis numatė, kad paveldint pagal įstatymą, įpėdiniai lygiomis dalimis yra pirmosios eilės – mirusiojo vaikai (tarp jų ir įvaikiai), sutuoktinis ir tėvai (įtėviai) (1 punktas). Nagrinėjamos bylos atveju nustatyta, kad palikimo atsiradimo, t. y. A. M. S. mirties (duomenys neskelbtini) metu, palikėjos pirmos eilės įpėdiniai buvo jos sutuoktinis A. S. (mirė (duomenys neskelbtini)) ir sūnus (pareiškėjas) E. S..

31. Pareiškėjo motinos A. M. S. mirties metu (duomenys neskelbtini) galiojusio Lietuvos Respublikos santuokos šeimos kodekso (toliau – SŠK) 21 straipsnis numatė, kad turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė. Sutuoktiniai turi lygias teises šį turtą valdyti, juo naudotis ir disponuoti. <...>. Turtas, įgytas santuokos metu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu, t. y. po santuokos sudarymo įgytas turtas laikomas bendrąja jungtine nuosavybe, nepaisant to, kurio iš sutuoktinių vardu tas turtas įgytas Taigi tiek Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodekse (toliau – ir SŠK), galiojusiame iki 2001 m. liepos 1 d. , tiek 2000 m. CK įtvirtintas tas pats principas, pagal kurį nustatomas asmenų santuokoje įgyto turto teisinis režimas – turtas, įgytas po santuokos sudarymo, laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (SŠK 21 straipsnio 1dalis, CK 3.87 straipsnio 1 dalis).

32. Bylos duomenimis, sodo namas ir kiti kiemo statiniai, esantys (duomenys neskelbtini), buvo pastatyti 1975-1976 m. (1981 m. pastatyti papildomi priestatai), kas reiškia, jog nurodytas objektas (t. y. sodo namas su kiemo statiniais) jo sukūrimo metu (1975- 1981 m.) buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Taigi po pareiškėjo motinos mirties atsirado palikimas į pareiškėjo motinai A. M. S. priklausiusią ½ bendrosios jungtinės nuosavybės dalį.

33. 1964 m. CK 587 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad siekdamas įgyti palikimą, įpėdinis turi jį priimti. Neleidžiama palikimo priimti iš dalies arba su sąlyga ar išlygomis. Laikoma, kad įpėdinis palikimą priėmė, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba kai jis padavė palikimo atsiradimo vietos notariniam organui pareiškimą apie palikimo priėmimą per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo. Įsigaliojus naujam CK šis terminas sutrumpintas iki 3 mėnesių, tačiau taip pat numato, kad įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimą (CK 5.50 straipsnio 2, 3 dalys).

34. Kasacinis teismas yra pasisakęs dėl palikimo priėmimo faktiškai pradėjus turtą valdyti, kaip vieno iš CK 5.50 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų palikimo priėmimo būdų, skirtumo nuo kitų palikimo priėmimo atvejų. Tokiu būdu priimant palikimą nereikalaujama, kad įpėdinio atliekami veiksmai būtų teisiškai įforminti; tuo palikimo priėmimas, faktiškai pradėjus turtą valdyti, iš esmės skiriasi nuo kitų palikimo priėmimo būdų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2013). Asmuo, grindžiantis savo reikalavimus palikimo priėmimu, faktiškai pradėjus jį valdyti, turi įrodyti, kad jis kaip įpėdinis atliko aktyvius veiksmus, išreiškiančius jo valią įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą, ir pradėjo valdyti palikėjo turtą kaip savo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2007). Kiekvienas palikimo priėmimo faktiniu valdymu atvejis yra individualus, todėl įpėdinio, siekiančio įrodyti, jog jis palikimą yra priėmęs šiuo būdu, nurodytos aplinkybės turi būti vertinamos konkrečios bylos aplinkybių kontekste ir sprendžiama, ar konkrečioje situacijoje įpėdinio elgesys atitinka kasacinio teismo praktikoje suformuluotus kriterijus, kuriais remiantis pripažįstama, jog įpėdinis siekė paveldimą turtą įgyti nuosavybėn (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-687-690/2015).

35. Teisės normų, reglamentuojančių palikimo priėmimą, faktiškai pradėjus jį valdyti, išaiškinimai bei jų taikymo taisyklės pateiktos kasacinio teismo nutartyse. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, priimančio palikimą įpėdinio valia įgyti nuosavybės teisę į palikimą sudarantį turtą gali būti išreikšta tik aktyviais veiksmais, kurie turi būti atliekami įstatymo nustatyta tvarka ir per įstatyme nustatytą terminą. Priimdamas palikimą faktiškai pradėjęs paveldimą turtą valdyti, įpėdinis savo valią išreiškia konkliudentiniais veiksmais, kurie akivaizdžiai rodo, kad įpėdinis palikimą priėmė bei išreiškė savo valią tapti palikėjo turto savininku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje, bylos Nr. 3K-3-210/2008). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad, nors asmens, pradėjusio faktiškai valdyti paveldėtą turtą, valia nėra išreiškiama oficialia forma (pateikiant įgaliotai institucijai pareiškimą, prašymą ir pan.), tačiau toks palikimo priėmimo būdo įgyvendinimas sukuria tokius pat teisinius padarinius kaip ir pasinaudojus kitais palikimo priėmimo būdais – asmuo laikomas priėmusiu palikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje, Nr. 3K-3-381/2011). Faktinis palikimo priėmimas reiškia, kad įpėdinis atlieka veiksmus, kuriais parodo, jog jis siekia įgyti palikėjo turtą nuosavybės teise. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, asmuo, grindžiantis savo reikalavimus palikimo priėmimu, faktiškai pradėjus jį valdyti, turi įrodyti, kad jis kaip įpėdinis atliko aktyvius veiksmus, išreiškiančius jo valią įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą, ir pradėjo valdyti palikėjo turtą kaip savo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2011). Teismas, spręsdamas, ar įpėdinis priėmė palikimą, pradėdamas faktiškai jį valdyti, turi nustatyti, ar įpėdinis atliko aktyvius veiksmus, ar tokie veiksmai išreiškia įpėdinio valią įgyti nuosavybės teisę į palikimą, valdyti jį (disponuoti, naudotis juo) kaip savo, ar jie atlikti nustatytais terminais ir pan. Išvadą, ar įpėdinis priėmė palikimą, pradėdamas faktiškai jį valdyti, galima padaryti tik išanalizavus ir įvertinus reikšmingų aplinkybių visumą – atsakovo aiškinimus, liudytojų parodymus, kitus byloje esančius dokumentus. Vertinimui gali turėti įtakos asmens aiškinimai ar veiksmai, atlikti ir po šešių mėnesių nuo palikimo atsiradimo, nes jie gali rodyti asmens elgesio nuoseklumą ar prieštaringumą. Iš to teismas daro išvadas dėl asmens teikiamų įrodymų patikimumo, nes teismas gali patikėti aiškinimais, kurie kartu su vėlesniais veiksmais yra logiški ir nuoseklūs, bet gali atmesti kaip nepatikimus ir neįrodytus aiškinimus dėl nenuoseklumo – kaip prieštaraujančius vėlesniems aiškinimams ar veiksmams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2007).

36. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, vertinant, buvo ar ne palikimas priimtas faktiškai jį pradedant valdyti, svarbu atsižvelgti į turto, sudarančio palikimą, pobūdį. Spręsdamas klausimą, ar įpėdinis, paėmęs tam tikrą palikėjo kilnojamąjį daiktą ar kelis daiktus, priėmė palikimą ar ne, teismas turi vertinti konkrečias nagrinėjamos situacijos aplinkybes, konkretaus įpėdinio, paėmusio kilnojamąjį daiktą ar kelis daiktus, elgesį po šio daikto ar daiktų paėmimo, t. y. ar jo elgesį galima vertinti kaip paveldėto turto savininko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. kovo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2007). Aplinkybė, kad vienas įpėdinis pradėjo paveldimą turtą valdyti, nepašalina kito įpėdinio teisės tokiu pat ar kitu būdu priimti palikimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio mėn. 18 d. nutartis Nr. 3K-3-241/2007; 2019 m. gegužės 16d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-165-313/2019).Kita vertus, įpėdinio veiksmų fakto ir pobūdžio vertinimui gali turėti įtakos ir jo, kaip teisės subjekto, ypatumai bei individualios savybės (pvz., amžius, sveikatos būklė, jo socialiniai gebėjimai ir pan.). Taigi, ar įpėdinis atliko aktyvius veiksmus, ar tokie veiksmai išreiškia įpėdinio valią įgyti nuosavybės teisę į palikimą, valdyti jį (disponuoti, naudotis juo) kaip savo, ar jie atlikti nustatytais terminais, t. y. ar įpėdinis priėmė palikimą, faktiškai pradėdamas jį valdyti, sprendžia teismas, nustatęs ir įvertinęs konkrečios situacijos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-693-378/2015).

37. Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 straipsnio 2 dalis). Taigi pareiškėjo žodiniai ir rašytiniai paaiškinimai civilinėje byloje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto apie palikimo priėmimą nustatymo yra įstatymo nustatyta įrodinėjimo priemonė (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 186 straipsnis).

38. Kasacinio teismo praktikoje dėl įrodymų vertinimo nurodoma, kad atsižvelgiant į tai, jog ieškovas yra bylos baigtimi suinteresuotas asmuo, ieškovo parodymai turi būti kruopščiai teismo pasverti – ar jie detalūs, nuoseklūs ir patikimi. Detalūs ieškovo paaiškinimai apie bylos aplinkybes turi būti tikslūs ir išsamūs, padedantys atskleisti praeities įvykių loginę seką. Ieškovo parodymai pripažįstami nuosekliais, jeigu jie kiekvieną kartą yra nuolatos neprieštaraujantys vieni kitiems ir jų nepaneigiantys, t. y. paaiškinimai nuolatos tokio paties turinio, nesvarbu, kokiomis aplinkybėmis esant ir kuriems asmenims jie teikiami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2013). Į šias nuostatas turi būti atsižvelgiama vertinant pareiškėjo paaiškinimus civilinėje byloje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad palikimą jis priėmė faktiškai pradėjęs valdyti paveldimą turtą.

39. Pagal CPK 185 straipsnio nuostatas visapusiškai vertinant pareiškėjo paaiškinimus dėl palikimo priėmimo reikia vadovautis tuo, kad pareiškėjas turi suinteresuotumą bylos baigtimi, tačiau vien ši aplinkybė nenulemia, kad jo paaiškinimus reikia vertinti kaip nepatikimus. Kartu įvertinama, kad asmuo kreipiasi su pareiškimu dėl šio juridinio fakto nustatymo, nes tokia yra įstatymu nustatyta paveldėjimo įforminimo tvarka ir kitokia tvarka jis negali gauti reikiamo dokumento. Pareiškėjas nėra pažeidęs įstatymo reikalavimų, kadangi priimti palikimą faktiniais veiksmais yra teisėta, tik reikalaujama patikimai įrodyti faktą, kad atitinkami veiksmai buvo atlikti. Sprendžiant dėl suinteresuotumo reikia įvertinti, ar dėl šio fakto yra daugiau suinteresuotų asmenų, ar pareiškėjo prašymui yra prieštaraujama, ar dėl faktinių aplinkybių kyla ginčas, ar teikiami įrodymai, kurie ginčytų pareiškėjo nurodomus faktus. Jeigu pareiškėjo pareiškimo nagrinėjimo metu nepateikiami priešingi įrodymai, nekyla ginčas dėl fakto, tai detalūs, logiški ir nuoseklūs pareiškėjo parodymai dėl palikimo priėmimo gali būti vertinami kaip patikimi. Ši aplinkybė svarbi vertinant, ar pareiškėjo paaiškinimai kartu su kitais byloje esančiais įrodymais yra pakankami palikimo priėmimo faktiškai pradėjus valdyti paveldimą turtą faktinei aplinkybei nustatyti.

40. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007; 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2008). Šios nuostatos taikomos ir civilinėse bylose dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad palikimas priimtas pradėjus faktiškai valdyti turtą, nustatymo.

41. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad bylose dėl faktų, turinčių juridinę reikšmę, nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, kad šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Į aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog viena prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, kad priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2006 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2006; 2007 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2007; 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2008). Jeigu asmuo turi tik netiesioginių įrodymų, kurių įrodomoji galia yra mažesnė negu tiesioginių, tai teismo sprendimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo priimantis teismas sprendžia, ar tokio pobūdžio įrodymai yra pakankami. Vien netiesioginiai įrodymai atskirais atvejais gali būti pakankamas pagrindas nustatyti šį faktą, o dėl to teismas nusprendžia atsižvelgdamas į pateiktų netiesioginių įrodymų visumą pagal konkrečios bylos aplinkybes.

42. Pagal CK 5.1 straipsnio 2 dalį palikimo objektu gali būti materialūs dalykai (nekilnojamieji ir kilnojamieji daiktai) ir nematerialūs dalykai (vertybiniai popieriai, patentai, prekių ženklai ir kt.), palikėjo turtinės reikalavimo teisės ir palikėjo turtinės prievolės, įstatymų numatytais atvejais intelektinė nuosavybė (autorių turtinės teisės į literatūros, mokslo ir meno kūrinius, gretutinės turtinės teisės bei teisės į pramoninę nuosavybę) ir kitos įstatymų nustatytos turtinės teisės bei pareigos.

43. Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad paveldėjimo teisėje ir teismų praktikoje ne bet koks konkretaus daikto paėmimas ar net naudojimasis daiktu yra laikomas palikimo priėmimu. Palikimo priėmimu nelaikoma palikėjo drabužių, patalynės, asmeninių daiktų ir dokumentų, laiškų, nuotraukų, rankraščių, apdovanojimų, atestatų, šeimos suvenyrų ir relikvijų pasidalijimas tarp įpėdinių arba šių daiktų perdavimas vienam iš įpėdinių kitų įpėdinių sutikimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2006; 2007 m. kovo 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2007). Toks daiktų paėmimas nelaikomas palikimo priėmimu, jeigu įpėdinis nesirūpino palikimu, jo netvarkė, neprižiūrėjo, nemokėjo mokesčių, nedalyvavo kartu su kitais įpėdiniais disponuojant daiktais, įeinančiais į palikimo sudėtį. Be to, paveldėjimo teisėje konkretaus daikto paėmimas nelaikomas palikimo priėmimu, jeigu įpėdinis nevykdė paveldėto turto savininko (bendraturčio) pareigų ir neįgyvendino teisių į tą turtą (t. y. nemokėjo mokesčių, nesaugojo turto, nesirūpino juo ir pan.) ilgą laiko tarpą po palikimo atsiradimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2007). Kita vertus, jeigu tokių daiktų paėmimas kartu su kitomis byloje nustatytomis reikšmingomis aplinkybėmis patvirtina, kad buvo aktyviai siekiama įgyvendinti palikimo priėmimo teises, tai gali būti pakankamas pagrindas palikimo priėmimui, pradėjus faktiškai valdyti turtą, konstatuoti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-152/2006).

44. Teismo vertinimu, byloje nustatytos faktinės aplinkybės bei pateikti įrodymai yra pakankami ir patvirtina palikimo priėmimo faktą, kad pareiškėjas kartu su tėvu A. S. po A. M. S. mirties (duomenys neskelbtini) atsiradusį palikimą priėmė faktiškai pradėdami jį valdyti, t. y. ėmėsi aktyvių veiksmų valdyti palikimo objektą sudarantį turtą.

45. Pareiškėjas teismo posėdžio metu paaiškino, kad po mamos mirties kartu su tėvu liko gyventi bute, adresu (duomenys neskelbtini) (atkūrus nepriklausomybę gatvė pervadinta į (duomenys neskelbtini), 2011 m. pervadinta į (duomenys neskelbtini)), butą prižiūrėjo. Po mamos mirties kartu savaitgaliais lankydavosi sodo sklype, darbuodavosi, pareiškėjas prisidėjo kartu su samdytais pagalbininkais statydamas priestatą – garažą-pavėsinę, tėčiui padėjo jo vykdomuose ūkio ir buities darbuose. Kartais vasaros metu sode nakvodavo. Pareiškėjas taip pat prisidėjo kurdamas sodo namelio interjerą. Mirus motinai pareiškėjas pasiėmė jai priklausiusius daiktus – auksinius papuošalus, servizus, lėkštes, jos asmeninius daiktus. Su tėvu jokių nesutarimų ar ginčų dėl turto priklausomybės niekada nekilo. Po motinos mirties pareiškėjas taip pat vežiodavo tėvą šeimai priklausiusiu automobiliu (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)). Pareiškėjas taip pat pateikė į bylą fotonuotraukas, darytas po motinos A.M. S. mirties, iš kurių matyti, kad pareiškėjas sode plauna minėtą automobilį. Suinteresuotas asmuo A. M. S. teismo posėdžiu taip pat nurodė, jog jos sutuoktinio A. S. žodžiais pareiškėjas E. S. buvo sudaužęs minėtą automobilį, vėliau pareiškėjas jį tvarkė, bei taisė. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, jog tėvui susipažinus su suinteresuotu asmeniu A. M. S., o vėliau jiems susituokus, tėvas daugiau laiko gyvendavo suinteresuoto asmens namuose. 1991–1994 metais pareiškėjas buvo išvykęs dirbti į užsienį, todėl kurį laiką su tėvu bendrame bute (tuometinėje (duomenys neskelbtini)) nuolat negyveno, jame gyveno tėvas su nauja žmona suinteresuotu asmeniu A. S.. Grįžęs iš užsienio, nenorėdamas trikdyti tėvo pasirinkimo, laikinai apsigyveno kitu adresu, tačiau visada žinojo, kad bet kada gali grįžti į savo (tėvų) namus (duomenys neskelbtini). Nuo 1974-12-27 iki 1999-04-01 pareiškėjo gyvenamosios vietos registracija buvo adresu (duomenys neskelbtini) (vėliau – (duomenys neskelbtini)).

46. Byloje apklausta liudytoja V. Š. paliudijo, jog po mamos mirties pareiškėjas liko gyventi kartu su tėvu bute, adresu (duomenys neskelbtini), dabar (duomenys neskelbtini). Pasak liudytojos, pareiškėjas elgėsi kaip pilnavertis namų gyventojas ir šeimininkas. Keletą kartų matė, kaip pareiškėjas su tėvu po mamos mirties jų šeimai priklausiusiu automobiliu grįždavo namo iš sodo, dalijosi su kaimynais sodo gerybėmis.

47. Byloje taip pat nustatyta, kad 1999-03-29 sudaryta Dovanojimo sutartimi Nr. VB7-3409 A. S. padovanojo pareiškėjui butą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Prieš tai šis butas asmeninės nuosavybės teise priklausė suinteresuotam asmeniui A. M. S., kuri butą 1999-02-01 Dovanojimo sutartimi padovanojo savo sutuoktiniui A. S., o jis aukščiau minėta 1999-03-29 Dovanojimo sutartimi padovanojo pareiškėjui. Šiame bute ir dabar yra pareiškėjo gyvenamoji vieta. 2008-06-06 buvo sudaryta dar viena dovanojimo sutartis, kuria A. S. padovanojo pareiškėjui garažą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Šį turtą pareiškėjas pardavė 2019-06-18.

48. Suinteresuoto asmens teigimu,1999-03-29 bei 2008-06-06 dovanojimo sutartimis pareiškėjo tėvas materialiai juo pasirūpino ir šiuo būdu geranoriškai buvo baigtas spręsti pareiškėjo ir jo tėvo A. S. nuosavybės teisių pasidalinimas. Tačiau teismas neturi pagrindo sutikti su tokia suinteresuoto asmens pozicija, kadangi ji nieko nepagrįsta ir neįrodyta. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, nenurodyta jokių faktinių aplinkybių, jog pareiškėjas tokiu būdu atsisakė savo motinos palikimo dalies (t. y. sodo pastato ir kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini)), ir kad tokiu būdu buvo išspręstas sodo namo dalies priklausomybės klausimas.

49. Kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, 1999 m. buvo sutarta išspręsti tik gyvenamojo būsto nuosavybės klausimus ir juos išspręsti tokiu būdu, t. y. suinteresuotas A. M. S. perdavė nuosavybės teisę į savo turėtą butą (duomenys neskelbtini) pareiškėjo tėvui (dovanojimo sutartis), o tėvas, netrukus, t. y. 1999-03-29 šį butą padovanojo pareiškėjui. Taigi teismas sutinka su pareiškėju teiginiu, jog naudodamasis jam padovanotu butu, adresu (duomenys neskelbtini), pareiškėjas toliau tęsė savo motinos palikimo priėmimą (jo valdymą).

50. Visos bylos nagrinėjimo metu suinteresuotas asmuo iš esmės savo nesutikimą su pareiškėjo pareiškimu grindė tuo, jog jokio sodo pastato valdymo turint interesą įgyti visas teises į atitinkamą jo dalį iš pareiškėjo pusės niekada nebuvo, kadangi tiek sodo pastatu, tiek žemės sklypu prie jo nuo 1984 m. naudojosi, tvarkė, išlaikė išimtinai A. S., o nuo (duomenys neskelbtini) pradžios tai darė jau su suinteresuotu asmeniu. Tačiau teismo vertinimu, tai nėra pakankamas pagrindas atsisakyti tenkinti pareiškėjo pareiškimą.

51. Pažymėtina, jog neleidžiama palikimą priimti iš dalies arba su sąlyga ar išlygomis (CK 5.50 straipsnio 1 dalis). Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, kurių suinteresuotas asmuo nenuginčijo ir nepaneigė, pareiškėjo motinos palikimą sudarė ne tik sodo pastatas ir kiemo statiniai. Po A. M. S. mirties buvo likęs kitas turtas (butas, automobilis ir kt.), kuris pareiškėjo kartu su tėvu A. S. buvo pradėtas faktiškai valdyti iš karto po jos mirties. Tik tas valdymas pakeitė savo formą ir tęsiasi iki šiol (t. y. 1999 m. buvo sutarta gyvenamojo būsto nuosavybės klausimus išspręsti taip: suinteresuotas A. M. S. perdavė nuosavybės teisę į savo turėtą butą (duomenys neskelbtini) pareiškėjo tėvui (dovanojimo sutartis), o tėvas, netrukus, t. y. 1999-03-29 šį butą padovanojo pareiškėjui, kuris šiame bute gyvena ir iki šiol). Įstatymas nenustato reikalavimo priimti visą palikimą faktiniu valdymu, pakanka pradėti valdyti bent kokį nors palikėjo turtą, kad būtų priimtas palikimas. Be to, ta aplinkybė, kad nauja A. S. šeima rūpinosi turtu (t. y. sodo pastatu) nepanaikina byloje nustatyto fakto, jog pareiškėjas kartu su savo tėvu faktiniu valdymu priėmė visą A. M. S. palikimą.

52. Taigi, teismas vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu, pagrįstu visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir įvertinęs šalių nurodytus faktus bei pateiktus įrodymus, turinčius reikšmės bylai, konstatuoja, kad pareiškėjo prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas yra pagrįstas, įrodytas, todėl pareiškimas tenkinamas ir nustatomas juridinis faktas, kad po A. M. S. mirties visą jos palikimą (1/2 dalį bendrosios jungtinės nuosavybės, įgytos santuokos su A. S. metu), pradėdami faktiškai jį valdyti, lygiomis dalimis priėmė pareiškėjas E. S. kartu su tėvu A. S.. Juridinę reikšmę turintis faktas nustatomas palikimo priėmimo tikslu.

53. Kiti šalių nurodyti argumentai bei aplinkybės neturi esminės reikšmės bylos išsprendimui, todėl dėl jų teismas plačiau nepasisako. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimas, priimtas byloje van de Hurk v. Netherlands, bylos Nr. 16034/90).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

54. CPK 443 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ypatingosios teisenos bylas teismas nagrinėja pagal šio kodekso taisykles, su išimtimis ir papildymais, kuriuos nustato šio kodekso V dalis ir kiti įstatymai. Ypatingosios teisenos bylose išlaidų paskirstymo proceso šalims principus lemia šios teisenos specifika. Paprastai tai yra vienašalė teisena, kai nėra priešingų interesų turinčių šalių. Dėl to pagal CPK 443 straipsnio 6 dalį dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Tačiau įstatyme nurodyta išimtis, kad tais atvejais, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi, teismas gali proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas atmestas (CPK 443 straipsnio 6 dalis).

55. Suinteresuotas asmuo A. M. S. su pareiškėjo pareiškimu nesutiko, prieštaravo pareiškimo tenkinimui. Esant tokioms aplinkybėms, teismas vertina, kad pareiškėjo ir suinteresuoto asmens A. M. S. suinteresuotumas bylos baigtimi buvo skirtingas (priešingas), todėl, patenkinus pareiškėjo pareiškimą, yra pagrindas spręsti pareiškėjo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą.

56. Pareiškėjas pateikė rašytinius įrodymus apie patirtas 1562 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 110 Eur žyminis mokestis ir 1452 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti (už pareiškimo parengimą, pasirengimą teismo posėdžiams ir dalyvavimą teismo posėdžiuose). Atsižvelgiant į galutinį bylos rezultatą (pareiškėjo pareiškimas patenkintas) bei aplinkybę, kad pareiškėjo ir suinteresuoto asmens suinteresuotumas bylos baigtimi ypatingosios teisenos byloje buvo priešingas, iš suinteresuoto asmens A. M. S. pareiškėjui E. S. priteistina 1562 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis).

57. Procesinių dokumentų siuntimo išlaidos neviršija 8 Eur dydžio sumos, todėl nepriteistinos (CPK 96 straipsnio 6 dalis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2023 m. gruodžio 20 d. įsakymas „Dėl teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo“ Nr. 1R-386/1K-411).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 260, 270, 279, 448 straipsniais,

nusprendžia:

pareiškimą tenkinti.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad (duomenys neskelbtini) Altajaus krašto Kalnų Altajaus autonominės srities Ongudajaus rajono civilinės būklės aktų įrašų biure pareiškėjo E. S. (a.k. (duomenys neskelbtini) tėvai, A. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir A. M. N. (nuo 1965-01-05 – S.), gim. (duomenys neskelbtini), įregistravo santuoką, kuri pasibaigė (duomenys neskelbtini), mirus A. M. S..

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad po A. M. S., gim. (duomenys neskelbtini), mirties (duomenys neskelbtini) visą jos palikimą (1/2 dalį bendrosios jungtinės nuosavybės, įgytos santuokos su A. S. metu), pradėdami faktiškai jį valdyti, lygiomis dalimis priėmė pareiškėjas E. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) kartu su tėvu A. S. (a. k. (duomenys neskelbtini)

Juridiniai faktai pareiškėjui E. S. nustatomi palikimo (sodo pastato ir kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)) priėmimo tikslu.

Priteisti pareiškėjui E. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš suinteresuoto asmens A. M. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1562 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus šešiasdešimt du eurus) bylinėjimosi išlaidų.

Teismo sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti apeliaciniu skundu skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.