Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2-443-450/2023

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2023-05-03
Bylos Nr.: e2-443-450/2023
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-00995-2022-4
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Asta Radzevičienė, Vilija Mikuckienė, Irmantas Šulcas
Kreditorius: SIA „Citadele Leasing“

Kategorijos

3.4.3.7.1Kreditorių reikalavimai ir jų tvirtinimas
2.6.16.10Lizingas

Civilinė byla Nr. e2-443-450/2023Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00995-2022-4Procesinio sprendimo kategorijos: 3.4.3.7.1; 2.6.16.10 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. gegužės 3 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Irmanto Šulco,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal kreditorės SIA „Citadele Leasing“ Lietuvos filialas atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. kovo 15 d. nutarties, kuria patikslintas SIA „Citadele Leasing“ Lietuvos filialo antrosios eilės kreditorinis reikalavimas bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Apicus LT“ bankroto byloje ir kreditorė SIA „Citadele Leasing“ Lietuvos filialas įpareigota grąžinti 5 011,67 Eur i? bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Apicus LT“ depozitine? sąskaitą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. rugsėjo 13 d. nutartimi atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Apicus LT“ iškelta bankroto byla, nemokumo administratore paskirta UAB „iClaim“ (toliau – ir nemokumo administratorė). Nutartis įsiteisėjo 2022 m. spalio 20 d.

Žemesnės instancijos teismas

2. Vilniaus apygardos teismo 2022 m. lapkričio 28 d. nutartimi patvirtintas kreditorinių reikalavimų sąrašas, kuris 2023 m. sausio 2 d. nutartimi patikslintas (nutartis įsiteisėjo 2023 m. sausio 11 d.).

Šalies argumentai

3. Nemokumo administratorė 2023 m. sausio 31 d. pateikė prašymą dėl kreditorinių reikalavimų sąrašo patikslinimo (DOK-4323), kuriuo prašė patikslinti SIA „Citadele Leasing“ Lietuvos filialo (toliau – ir SIA „Citadele Leasing“, pareiškėja) (buvusi SIA „UniCredit Leasing“ Lietuvos filialas) kreditorinį reikalavimą 7 274,16 Eur, įpareigoti SIA „Citadele Leasing“ grąžinti 5 011,67 Eur į bankrutuojančios UAB (toliau – BUAB) „Apicus LT“ depozitine? sąskaitą. Nurodė, kad 2023 m. sausio 31 d. SIA „Citadele Leasing“ pateikė pranešimą Nr. R/23-65, kuriuo informavo, jog 2022 m. gruodžio 28 d. transporto priemone? Audi Q7 buvo parduota ir skola padengta. Kadangi 2023 m. sausio 2 d. nutartimi bankroto byloje buvo patvirtintas SIA „Citadele Leasing“ 46 712,28 Eur kreditorinis reikalavimas (I eilės – 39 438,12 Eur; II eilės – 7 274,16 Eur), nemokumo administratorė neginčijo, kad 39 438,12 Eur suma yra padengta (I eilės reikalavimas apmokėtas), tačiau nesutiko dėl pareiškėjos 7 274,16 Eur kreditorinio reikalavimo (II eilės). Nurodė, kad II eilės kreditorinio reikalavimo suma turi būti tenkinama pagal Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 91 straipsnio 3 dalį – antruoju etapu (palūkanos ir netesybos). Pažymėjo, kad SIA „Citadelė Leasing“ 2023 m. sausio 18 d. pervedė 2 262,49 Eur sumą iš 7 274,16 Eur, todėl privalo grąžinti BUAB „Apicus LT“ 5 011,67 Eur (7 274,16–2 262,49=5 011,67 Eur), nes šis kreditorinis reikalavimas yra tenkinamas antruoju etapu bankroto byloje.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. kovo 15 d. nutartimi tenkino BUAB „Apicus LT“ nemokumo administratorės prašymą; patikslino SIA „Citadele Leasing“ 7 274,28 Eur kreditorinį reikalavimą (II eilės) BUAB „Apicus LT“ bankroto byloje; įpareigojo SIA „Citadele Leasing“ per 10 (dešimt) kalendorinių dienų nuo nutarties įsiteisėjimo dienos grąžinti 5 011,67 Eur i? BUAB „Apicus LT“ depozitine? sąskaitą.

5. Teismas nustatė, kad 2019 m. lapkričio 15 d. tarp BUAB „Apicus LT“ ir SIA „Citadele Leasing“ buvo sudaryta Finansinio lizingo sutartis Nr. 716923/00 (toliau – ir Sutartis), lizingo sutarties objektas – lengvasis automobilis AUDI Q7, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini). 2022 m. lapkričio 30 d. SIA „Citadele Leasing“ nemokumo administratorei pateikė reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo ir turto grąžinimo Nr. LD22/11-11047, kuriame nurodė, kad nuo 2022 m. gruodžio 2 d. nutraukia su BUAB „Apicus LT“ sudarytą lizingo sutartį Nr. 716923/00, Bendrųjų sąlygų 8.1.10 punkto pagrindu, kadangi bankroto bylos iškėlimas yra esminis Sutarties pažeidimas. SIA „Citadele Leasing“ nuostoliai dėl Sutarties nutraukimo 2022 m. lapkričio 30 d. preliminariai sudaro 46 712,28 Eur (nepadengta turto vertė pagal Sutartį – 39 438,12 Eur, negautos palūkanos – 2 738,78 Eur, sutarties nutraukimo mokestis su PVM – 591,57 Eur, 10 proc. dydžio bauda, skaičiuojama nuo neišpirkto turto vertės, sutarties nutraukimo dienai 3 943,81 Eur). Nemokumo administratorė, neginčydama kreditorinio reikalavimo, 2022 m. gruodžio 20 d. pateikė teismui prašymą patikslinti BUAB „Apicus LT“ kreditorių reikalavimų sąrašą, įtraukiant SIA „Citadele Leasing“ 46 712,28 Eur finansinį reikalavimą (I eilės – 39 438,12 Eur, II eilės – 7 274,16 Eur).

6. Pareiškėja 2023 m. sausio 30 d. nemokumo administratorei pateikė raštą dėl finansinio reikalavimo Nr. R/23-65, kuriame nurodė, kad 2022 m. gruodžio 28 d. transporto priemonė – AUDI Q7 buvo parduota, skola padengta, todėl reikalavimo į BUAB „Apicus LT“ nebeturi.

7. Nemokumo administratorė nesutiko su kreditorės įskaityta 7 274,16 Eur suma (II eilės) ir prašė įpareigoti SIA „Citadele Leasing“ grąžinti 5 011,67 Eur sumą, nes pervesta tik 2 262,49 Eur, o turi būti grąžinta – 7 274,16 Eur, kadangi kreditorės SIA „Citadele Leasing“ finansinis reikalavimas tenkinamas antruoju etapu bankroto byloje.

8. Bendrosiose lizingo Sutarties sąlygose, kurios yra lizingo sutarties sudėtinė dalis, nustatyta, kad lizingo davėjas (SIA „Citadele Leasing“) turi teisę vienašališkai nutraukti Sutartį nepasibaigus jos galiojimo laikotarpiui, jei buvo kreiptasi dėl lizingo gavėjo (UAB „Apicus LT“) bankroto ir nebuvo sudaryta sutartis su kitu laiduotoju, kurio laidavimas būtų priimtinas lizingo davėjui (SIA „Citadele Leasing“) (Sutarties Bendrųjų sąlygų 8.1.3 punktas). Pagal Sutarties Bendrųjų sąlygų 8.2.2 punktą, lizingo davėjas (SIA „Citadele Leasing“) vienašališkai nutraukęs Sutartį prieš terminą, turi teisę pareikalauti nedelsiant grąžinti turtą lizingo davėjui (SIA „Citadele Leasing“) bei atlyginti visas dėl išankstinio nutraukimo lizingo davėjo (SIA „Citadele Leasing“) patirtas išlaidas bei tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jei lizingo gavėjas būtų tinkamai vykdęs Sutartį.

9. Nagrinėjamu atveju lizingo sutartis buvo nutraukta, Sutarties dalykas (transporto priemonė AUDI Q7) grąžinta pareiškėjai. Todėl SIA „Citadele Leasing“ turi teisę išieškoti iš BUAB „Apicus LT“ tokio dydžio nuostolius, kad jie pareiškėją grąžintų į padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu BUAB „Apicus LT“ būtų tinkamai įvykdžiusi Sutartį.

10. Likviduojant juridinį asmenį dėl bankroto, įkaito turėtojo reikalavimai tenkinami pirmiausia iš įkeisto turto (JANĮ 94 straipsnio 1 dalis). Kitų kreditorių reikalavimai tenkinami pagal JANĮ 94 straipsnio 2 dalyje nustatytą eilę. Kreditorių reikalavimai pagal šiame straipsnyje nustatytą eiliškumą tenkinami dviem etapais (JANĮ 94 straipsnio 3 dalis). Jeigu neužtenka lėšų visiems vieno etapo vienos eilės reikalavimams patenkinti, šie reikalavimai tenkinami proporcingai pagal kiekvienam kreditoriui priklausančią sumą (JANĮ 94 straipsnio 4 dalis).

11. Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 2 d. nutartimi patvirtintas pareiškėjos 46 712,28 Eur finansinis reikalavimas, kurio I eilės kreditorinis reikalavimas sudaro 39 438,12 Eur, II eilės – 7 274,16 Eur. Teismo vertinimu, esant BUAB „Apicus LT“ iškeltai bankroto bylai, įvertinant SIA „Citadele Leasing“ patvirtintų finansinių reikalavimų eiliškumą ir iš parduoto turto tenkinant ir II eilės finansinį reikalavimą, būtų pažeisti kitų kreditorių interesai bei kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumas, numatytas JANĮ 93–94 straipsniuose. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, nemokumo administratorės prašymas patikslinti pareiškėjos finansinį reikalavimą ir įpareigoti ją grąžinti į bankrutuojančios įmonės sąskaitą likusią 5 011,67 Eur sumą tenkintas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

12. SIA „Citadele Leasing“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. kovo 15 d. nutartį ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

12.1. Tarp šalių susiklostė lizingo santykiai, turtas priklausė SIA „Citadele Leasing“ nuosavybės teise. Apeliantė, pasinaudodama Lizingo sutarties Bendrųjų sąlygų 8.1.10 punktu, nutraukė Sutartį ir susigrąžino jai nuosavybės teise priklausantį turtą, kurį pardavė, gauta suma padengė patirtus nuostolius, o likusią sumą grąžino BUAB „Apicus LT“.

12.2. SIA „Citadele Leasing“ sąžiningai atliko veiksmus pagal Sutartį. Nurodė, kad dėl lizingo sutarties nevykdymo, kreditoriaus patirti nuostoliai dengiami Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.574 straipsnyje nustatyta tvarka, nesivadovaujant kreditorinio reikalavimo tenkinimą reglamentuojančiomis JANĮ nuostatomis.

12.3. JANĮ 93 straipsnis nurodo, kad kreditoriniai reikalavimai tenkinami iš juridinio asmens turto. Šiuo atveju parduotas turtas nebuvo bankrutuojančios įmonės turtas, todėl negali būti taikomos JANĮ nuostatos dėl kreditorinių reikalavimų tenkinimo eiliškumo.

12.4. Nemokumo administratorė nepaisė pateiktos išlaidų detalizacijos, kurios pagrindu buvo pervesta permoka. SIA „Citadele Leasing“ neteikė bankroto byloje kreditorinio reikalavimo, jį būtų pateikusi tik tuo atveju, jeigu: 1) turtas nebūtų jai grąžintas; 2) realizavus turtą nebūtų grąžinta į padėtį, kuri būtų buvusi, jei Sutartis būtų įvykdyta tinkamai. Šiuo atveju turto vertės pakako padengti pareiškėjos nuostolius, todėl reikalavimo neturi.

12.5. Kreditorinio reikalavimo tikslinimas yra neįmanomas, o jo tenkinimo eiliškumo taisyklės neaktualios, nes kreditorinis reikalavimas nebuvo pareikštas – negalima tikslinti ir (ar) tenkinti tai, ko nėra.

12.6. SIA „Citadele Leasing“ poziciją dėl kreditorinio reikalavimo nebuvimo patvirtina Kauno apygardos teismo 2019 m. spalio 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. eB2-1990-924/2019 įtvirtinta praktika, kad bankroto byloje yra tvirtintinas tokio dydžio lizingo davėjo kreditorinis reikalavimas, koks yra skirtumas tarp lizingo davėjo nuostolių ir parduoto turto sumos. Šiuo atveju, visi SIA „Citadele Leasing“ nuostoliai buvo padengti.

12.7. Be to, pirmosios eilės kreditoriniai reikalavimai dengiami tik padengus bankroto proceso išlaidas. Šiuo atveju susidaro situacija, kuomet SIA „Citadele Leasing“ gali savo pirmosios eilės kreditorinį reikalavimą patenkinti anksčiau, nors pirmosios eilės kreditorinis reikalavimas negali būti tenkinamas, kol nėra padengtos bankroto proceso išlaidos (JANĮ 93 straipsnio 1 dalis).

12.8. Skundžiama nutartis yra neteisėta ir tuo pagrindu, kad nemokumo administratorės reikalavimas dėl lėšų priteisimo (grąžinimo) turi būti nagrinėjamas bendra ginčo teisenos tvarka, teikiant ieškinį kreditorei, o ne sprendžiant klausimą dėl kreditorinio reikalavimo tvirtinimo pagal JANĮ nustatytas taisykles.

12.9. Galimybės tikslinant kreditorinį reikalavimą, įpareigoti kreditorę grąžinti kokias nors sumas, nenumato nei JANĮ, nei kiti teisės aktai.

Atsiliepimas

13. Atsakovė BUAB „Apicus LT“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2023 m. kovo 15 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

Šalies argumentai

13.1. Apeliantė, siekdama sukurti teisinio netikrumo ir neapibrėžtumo situaciją, nurodo tikrovės neatitinkančias faktines aplinkybes, o konkrečiai – teigia, kad kreditorinio reikalavimo nebuvo teikusi ir nemokumo administratorė savo nuožiūra įtraukė ją į kreditorių sąrašą. Šie duomenys yra klaidinantys, neatitinkantys nei pareiškėjos veiksmų, nei JANĮ numatyto reikalavimo teikti prašymą dėl kreditorinių reikalavimų patvirtinimo.

13.2. Pareiškėja 2022 m. lapkričio 30 d. nemokumo administratorei pateikė reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo ir turto grąžinimo, kuriame nurodė, kad jos nuostoliai dėl Sutarties nutraukimo preliminariai sudarys 46 712.28 Eur, iš kurių: nepadengta turto vertė pagal Sutartį 39 438,12 Eur; negautos palūkanos pagal Sutartį 2 738,78 Eur; sutarties nutraukimo mokestis su PVM 591,57 Eur; 10 % dydžio bauda, skaičiuojama nuo neišpirkto turto vertės Sutarties nutraukimo dienai, 3 943,81 Eur. Pareiškėja nurodė, kad reikalauja „nedelsiant sumokėti nurodytą nuostolių sumą, ją pervedant į SIA „Citadele Leasing“ Lietuvos filialo einamąją sąskaitą AS „Citadele banka“ Lietuvos filialas (INDULT2X), IBAN: (duomenys neskelbtini)“ bei informavo, jog „nepaisant aukščiau nurodyto preliminaraus UAB „Apicus LT“ skolinių įsipareigojimų (SIA „Citadele Leasing“ Lietuvos filialo nuostolių pagal Sutartį) paskaičiavimo, į nuostolius vėliau gali būti įtrauktos ir kitos galimos išlaidos, mokesčiai, kt.: turto paieškos, atsiėmimo, saugojimo, vertinimo, remonto, skolos išieškojimo išlaidos, netesybos už Sutartyje numatytų įsipareigojimų nevykdymą, apskaičiuojamos pagal faktą. SIA „Citadele Leasing“ Lietuvos filialas pasilieka sau teisę reikalauti visų ir bet kokių Sutartyje numatytų netesybų sumokėjimo, dėl Sutarties nevykdymo / netinkamo vykdymo ir (arba) nutraukimo turėtų išlaidų bei nuostolių atlyginimo.“

13.3. Nemokumo administratorė, gavusi pareiškėjos raštą, kuriuo yra reikalaujama „nedelsiant sumokėti nurodytą nuostolių sumą“, vadovaudamasi galiojančiu nemokumo proceso reglamentavimu, negalėjo kitaip suprasti, tik kaip pateiktą finansinį reikalavimą bankroto byloje. Nemokumo administratorė reikalavimo pateikimo metu, 2022 m. gruodžio 20 d. prašymu dėl kreditorių reikalavimų patvirtinimo kreipėsi į bankroto bylą nagrinėjantį teismą ir prašė patvirtinti pareiškėjos 46 712,28 Eur finansinį reikalavimą bankroto byloje.

Žemesnės instancijos teismas

13.4. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. sausio 2 d. nutartimi prašymą patenkino ir įtraukė pareiškėją į kreditorių sąrašą; apie priimtą nutartį nemokumo administratorė informavo pareiškėją, kuri nutarties neskundė.

13.5. Nemokumo administratorė 2023 m. sausio 30 d. bendrovės kreditorius (ir pareiškėją) informavo apie 2023 m. vasario 14 d. 10.00 val. šaukiamą kreditorių susirinkimą. Po pateikto pranešimo pareiškėjos atstovas nemokumo administratorei atrašė tokio pobūdžio žinutę: „Administratoriui paaiškinus, jog siekiant pašalinti pareiškėją iš Bendrovės kreditorių sąrašo yra reikalingas Pareiškėjos prašymas, Pareiškėja 2023-01-31 pateikė Administratoriui „kreditorinio reikalavimo patikslinimą BUAB „Apicus LT“ bankroto byloje“, kuriame, be kita ko, nurodė, jog „2022-11-30 SIA „Citadele Leasing“ pateikė 46 712,28 Eur finansinį reikalavimą (I eilės kreditorinis reikalavimas 39 438,12 Eur, I eilės – 7 274,16 Eur) bankroto byloje“ ir jog „2022-12-28 transporto priemonė, AUDI Q7, buvo parduota, skola padengta. Informuojame, kad SIA „Citadele Leasing“ reikalavimo į UAB „Apicus LT“ nebeturi.“ Todėl pareiškėjos teiginiai, kuriuose ji neigia teikusi tvirtinimui kreditorinį reikalavimą, neatitinka tikrovės.

13.6. Pareiškėjos cituojamoje Kauno apygardos teismo 2019 m. spalio 21 d. nutartyje civilinėje byloje eB2-1990-924/2019, sprendžiant dėl lizingo bendrovės finansinio reikalavimo juridinio asmens bankroto byloje tvirtinimo (lizingo sutartis buvo nutraukta, lizinguojama transporto priemonė grąžinta lizingo gavėjui, tačiau kreditorinio reikalavimo tvirtinimo metu dar neparduota) buvo pasisakyta, jog įsiskolinimas kreditorei tuo metu laikytinas „skirtumui tarp kreditorės patirtų nuostolių sumos ir parduodamos transporto priemonės vertės“. Bylą nagrinėjęs teismas išaiškino, jog realizavus transporto priemonę už mažesnę, nei nurodyta kainą, kreditorė turi teisę teikti prašymą patvirtinti patikslintą jos finansinį reikalavimą bankroto byloje.

13.7. Esant situacijai, kuomet lizingo sutartis yra nutraukta, lizingo davėjui yra grąžinta transporto priemonė; transporto priemonė yra neparduota ir lizingo davėjo patirti nuostoliai yra neatlyginti, lizingo davėjas turi teisę teikti finansinį reikalavimą bankroto byloje, tačiau toks finansinis reikalavimas turėtų būti tikslinamas realizavus lizingo sutarties objektu esantį turtą ir lizingo davėjui iš tokio turto padengus visus ar dalį savo nuostolių. Priešingas aiškinimas (jog kreditorinis reikalavimas gali būti reiškiamas tik lizingo davėjui realizavus turtą) yra ne tik nelogiškas, tačiau neatitinka ir JANĮ nustatyto bankroto proceso reglamentavimo, kadangi tokiu atveju kreditorius (lizingo davėjas), negalėdamas teikti finansinio reikalavimo bankroto byloje, būtų eliminuojamas iš sprendimų nemokumo procese priėmimo iki tol, kol nebūtų parduotas lizingo sutarties objektu esantis turtas.

13.8. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-6-915/2015 yra išaiškinta, kad lizingo gavėjas yra laisvas pasirinkti, ar turtą parduoti, kitaip perleisti, ar laikyti savo nuosavybe (tai neatleidžia nuo nurodytos pareigos – grąžinti skirtumą lizingo gavėjui). Jei, kaip klaidingai įrodinėja pareiškėja, lizingo gavėjas teisę teikti bankroto byloje kreditorinį reikalavimą įgyja tik realizavęs lizingo objektu esantį turtą, tokiu atveju keltinas klausimas: ar lizingo davėjas, pasirinkęs turtą vertinti savo nuosavybe, iš viso netenka teisės kreiptis į teismą dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo (kuris būtų lygus iš patirtų nuostolių atėmus turto vertę)?

Šalies argumentai

13.9. Pareiškėja neteisi teigdama, kad neturi grąžinti jokių sumų bendrovei. Pagal CK 6.574 straipsnį, kai lizingo sutartis nutraukta, lizingo davėjas turi teisę reikalauti grąžinti jam sutarties dalyką bei išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį.

13.10. Lizingo davėjas, sudarydamas lizingo sutartį, turi finansinį interesą gauti pelną (palūkanų forma) iš investuotų lėšų, bet neturi siekio įsigyti nuosavybės teisę į lizingo sutarties dalyku esantį daiktą. Lizingo davėjo nuosavybės teisė į lizingo sutarties dalyką atlieka tik lizingo gavėjo prievolių pagal lizingo sutartį tinkamo vykdymo užtikrinimo funkciją: lizingo gavėjui nevykdant įsipareigojimų mokėti periodines įmokas, lizingo davėjas savo nuostolius galėtų padengti realizavęs jam nuosavybės teise priklausantį lizingo dalyką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1/2012).

13.11. Tuo atveju, kai lizingo sutartis nutraukta, lizingo davėjas, siekdamas susigrąžinti atliktas pinigines investicijas, paprastai imasi priemonių realizuoti iš lizingo gavėjo atgautą daiktą, buvusį lizingo sutarties dalyku. Kadangi daikto realizavimo kaina mažinami dėl lizingo sutarties nutraukimo galimi lizingo davėjo nuostoliai, tai akivaizdu, kad, kuo brangiau daiktas parduodamas, tuo mažiau nuostolių patiria lizingo davėjas ir tuo mažesnė atsakomybė dėl sutarties nutraukimo tenka lizingo gavėjui. Tuo atveju, kai lizingo davėjas nusprendžia susigrąžintą lizingo dalyką realizuoti, jo sąžiningas elgesys, bendradarbiavimas ir siekis parduoti daiktą už kuo didesnę kainą yra itin svarbus skolininkui, nes turi tiesioginę įtaką jo civilinės atsakomybės apimčiai. Taigi lizingo davėjas, perėmęs daiktą, kartu prisiima ir pareigą realizuoti jį už maksimalią kainą (CK 6.259 straipsnis).

13.12. Skunde nurodoma, kad nemokumo administratorei paprašius, 2023 m. vasario 21 d. buvo nusiųsta detalizacija, kaip susidarė grąžintina 2 262,49 Eur suma. Pagal teismų praktiką dėl piniginių lėšų sumų, kurios gali būti laikomos lizingo davėjo nuostoliais (kurie mažina lizingo gavėjui grąžintiną piniginių lėšų sumą realizavus lizingo objektu esantį turtą), pasisakytina dėl kiekvienos pareiškėjos nurodomos pozicijos, kuria yra mažintina bendrovei grąžintina pinigų suma: 1) dėl pareiškėjos pelno ir pelno mokesčio – pardavus turtą, kurio likutinė vertė be PVM – 32 982,47 Eur – už 41 332,31 Eur be PVM piniginių lėšų sumą, buvo gautas 8 339,84 Eur pelnas, iš kurio privalo būti išskaitytas 15 % dydžio pelno mokestis – 1 250,98 Eur (8 339,84 x 15 %), kurį pareiga sumokėti tenka bendrovei, tačiau 8 339,84 Eur piniginių lėšų suma negali būti laikoma bendrovės pelnu (išskyrus atvejį, numatytą atsiliepimo 37 pastraipoje). Visuotinė Lietuvių Enciklopedija pelną aiškina kaip įmonės ar kitos organizacijos vykdomos ekonominės veiklos teigiamą finansinis rezultatą, apskaičiuojamą, kaip per ataskaitinį laikotarpį gautų pajamų dalį, viršijančią patirtas išlaidas. 3-iasis verslo apskaitos standartas „Pelno (nuostolių) ataskaita“ numato, jog įmonės pelno (nuostolių) ataskaita – tai finansinė ataskaita, kurioje nurodomos visos įmonės ataskaitinio laikotarpio pajamos, sąnaudos ir veiklos rezultatai – pelnas arba nuostoliai; 2) nurodoma, kad iš bendrovei grąžintinos piniginių lėšų sumos išskaičiuotina ir 1 496,02 Eur papildomų išlaidų suma (turto vertinimas, komisiniai) be PVM. Administratorei nebuvo pateikti jokie šias išlaidas bei jų faktinį patyrimą pagrindžiantys dokumentai. Jeigu teismas šias išlaidas pripažintų pagrįstomis, jos negalėtų būti vertinamos kitaip kaip tik pareiškėjos (lizingo davėjo) sąnaudos uždirbant pelną. Todėl apskaičiuojant pareiškėjos pelną iš gautų pajamų (41 332,31 Eur) turėtų būti atimama ne tik turto likutinė vertė (32 982,47 Eur), tačiau ir sąnaudos šioms pajamoms gauti (1 496,02 Eur) (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-750-370/2020). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos pelnu laikoma piniginių lėšų suma turėtų būti laikoma ne 8 339,84 Eur, o 7 088,86 Eur (8 339,84–1 250,98), o pelno mokestis – ne 1 250,98 Eur, o 1 063,33 Eur (7 088,86 x 15 %). Pareiškėjos pelnas galėtų būti laikomas didesne suma tuo atveju, jei jos nurodoma 1 496,02 Eur išlaidų suma teismo būtų pripažinta nepagrįsta; 3) dėl sutarties nutraukimo mokesčio, pareiškėja nurodo, kad iš bendrovei grąžintinos piniginių lėšų sumos turėtų būti išskaičiuota 591,97 Eur suma kaip „sutarties nutraukimo mokestis“. Paaiškino, kad nei sutartinio, nei įstatyminio sutarties nutraukimo mokesčio pagrindo bei jo apskaičiavimo pareiškėja nepateikė nei nemokumo administratorei, nei teismui, todėl nemokumo administratorė neturi realių galimybių įvertinti šios piniginių lėšų sumos pagrįstumo. Bendrovė nesutinka, jog „sutarties nutraukimo mokestis“ galėtų būti pripažįstamas kaip lizingo davėjo nuostoliai, kuriuos lizingo davėjas turi teisę padengti iš pajamų, gautų realizavus lizingo objektą. Lizingo davėjas iš lizingo gavėjo gali reikalauti tiek nuostolių, kad jie padengtų lizingo davėjo išlaidas, susijusias su lizingo sutarties dalyko įsigijimu, bei lizingo gavėjui suteiktą finansavimą, atėmus iš lizingo sutarties iki jos nutraukimo gautą naudą. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjai pardavus lizingo objektu buvusį turtą – transporto priemonę – gautos piniginių lėšų sumos pakanka padengti tiek neišmokėtą transporto priemonės vertę, tiek negautas palūkanas. Taigi, sutarties nutraukimo mokestis negalėtų būti pripažįstamas jos nuostoliais, kuriuos pareiškėja gali išskaičiuoti iš lizingo gavėjui grąžintinos piniginių lėšų sumos pagal CK 6.574 straipsnį. Ši piniginių lėšų suma, pareiškėjai ją pagrindus, galėtų būti tvirtinama kaip pareiškėjos finansinis reikalavimas bankroto byloje; 4) Lizingo sutarties nutraukimo netesybos negali būti pripažįstami lizingo davėjo nuostoliais (jei realizavus lizinguojamą turtą lizingo davėjui yra padengiamos tiek negautos palūkanos, tiek likusi neišmokėta lizinguojamo turto vertė), todėl 591,97 Eur piniginių lėšų sumos išskaitymas iš bendrovei grąžintinų lėšų pagal CK 6.574 straipsnį būtų laikomas JANĮ 28 straipsnio 1 dalies 3 punkto, draudžiančio nuo teismo nutarties iškelti nemokumo bylą įsiteisėjimo dienos iki teismo nutarties patvirtinti restruktūrizavimo planą arba nutraukti nemokumo bylą įsiteisėjimo dienos atlikti įskaitymus, pažeidimu. Pareiškėjos nurodoma 591,97 Eur piniginių lėšų suma yra apskaičiuota su PVM, tai lemia, kad ir pati pareiškėja šią piniginių lėšų sumą vertina ne kaip patirtus nuostolius, o kaip pridėtinės vertės mokesčiu apmokestinamąsias pajamas; 5) Apeliantė nurodo, kad iš bendrovei pardavus lizingo objektą grąžintinos pinigų sumos yra išskaičiuotina 1 496,02 Eur suma už „papildomas išlaidas“. Atsakovė su tokia pozicija nesutinka, kadangi nei įstatymas, nei teismų praktika nenumato tokių neapibrėžtų išlaidų priskyrimo lizingo davėjo nuostoliams. Pareiškėja nei nemokumo administratorei, nei teismui nepateikė tokių išlaidų susidarymą ir jų faktinį patyrimą patvirtinančių dokumentų. Tuo atveju, jei teismas spręstų, kad „papildomos išlaidos“ yra pagrįstos ir faktiškai patirtos, byloje būtų privalu pripažinti, jog šios išlaidos (galimai) buvo patirtos realizuojant lizingo objektu buvusį turtą, todėl šių išlaidų suma yra mažintinas pareiškėjos nurodomas pelnas ir atitinkamai turėtų būti perskaičiuojamas pelno mokestis.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

15. Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. balandžio 18 d. nutartimi buvo priimti į bylą šalių teikiami rašytiniai įrodymai ir paaiškinimai, dalyvaujantiems byloje asmenims nustatytas terminas pareikšti nuomonę dėl jų turinio vertinimo.

Dėl apeliacijos objekto

16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo 2023 m. kovo 15 d. nutarties, kuria patikslintas BUAB „Apicus LT“ bankroto byloje kreditorės SIA „Citadele Leasing“ finansinis reikalavimas 7 274,28 Eur (II eilės) ir kreditorė įpareigota grąžinti 5 011,67 Eur i? bankrutuojančios bendrovės depozitine? sąskaitą. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi, atskirajame skunde nurodo, kad tarp šalių susiklostė lizingo santykiai, lizingo davėjas SIA „Citadele Leasing“, vadovaujantis Lizingo sutarties Bendrųjų sąlygų 8.1.10 punktu, nutraukė Lizingo sutartį ir susigrąžino jai nuosavybės teise priklausantį automobilį, kurį vėliau pardavė (prieš tai siūlė nemokumo administratorei perimti turtą nuosavybės teise (išsipirkti) bei pardavinėti jį bankroto byloje, tačiau ši atsisakė); pardavus automobilį, iš gautos sumos padengė visus patirtus nuostolius (CK 6.574 straipsnis), o likusią sumą grąžino BUAB „Apicus LT“. Nurodė, kad JANĮ nuostatos dėl kreditorinių reikalavimų tenkinimo eiliškumo šiuo atveju netaikomos, nes turtas nepriklausė bankrutuojančiai įmonei. Apeliantė paaiškino, kad ji neteikė reikalavimo bankroto byloje, kreditorinis reikalavimas buvo patvirtintas vien nemokumo administratorės iniciatyva; reikalavimų bankrutuojančiai įmonei neturi. BUAB „Apicus LT“ nemokumo administratorė atsiliepime į skundą nurodė, kad 2023 m. sausio 3 d. nutartimi bankroto byloje į kreditorių sąrašą įtraukta pareiškėja ir patvirtintas SIA „Citadele Leasing“ kreditorinis reikalavimas (nutartis įsiteisėjusi). Vadovaujantis kreditorių lygiateisiškumo principu, visiems kreditoriams suteikiamos vienodos teisės dalyvauti bankroto procese, todėl lizingo davėjas turi teisę teikti kreditorinį reikalavimą bankroto byloje; pareiškėja šia teise pasinaudojo ir 2022 m. lapkričio 30 d. pateikė prašymą nemokumo administratorei, kurio pagrindu ir buvo patvirtintas kreditorinis reikalavimas bankroto byloje. Nesutinka su kreditorės patirtų nuostolių (realizuojant susigrąžintą turtą) dydžiu.

Dėl pagrindinių faktinių aplinkybių

17. Byloje nustatyta, kad 2019 m. lapkričio 15 d. SIA „Citadele Leasing“ (buvusi SIA „UniCredit Leasing“ Lietuvos filialas) ir UAB „Apicus LT“ sudarė Lizingo sutartį Nr. 716923/00, kuria SIA „Citadele Leasing“ įsipareigojo įgyti iš pardavėjo nuosavybės teise UAB „Apicus LT“ nurodytą turtą (automobilį AUDI Q7) ir perduoti jį UAB „Apicus LT“ valdyti ir naudoti Sutartyje numatytomis sąlygomis ir tvarka, o UAB „Apicus LT“ įsipareigojo tinkamai mokėti visus Sutartyje numatytus mokėjimus bei vykdyti kitas Sutarties sąlygas. UAB „Apicus LT“ tinkamai įvykdžius visus iš Sutarties kylančius įsipareigojimus ir nesant kitų neįvykdytų įsipareigojimų pagal kitas su SIA „Citadele Leasing“ sudarytas sutartis, turto nuosavybės teisė kartu su visomis su juo susijusiomis prievolėmis būtų perduodama UAB „Apicus LT“ (Lizingo sutarties Bendrųjų sąlygų 1.2.1 punktas). 2022 m. lapkričio 7 d. SIA „Citadele Leasing“ gavo BUAB „Apicus LT“ nemokumo administratorės pranešimą, kad Vilniaus apygardos teismas 2022 m. rugsėjo 13 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą UAB „Apicus LT“ (nutartis įsiteisėjo 2022 m. spalio 20 d.). SIA „Citadelė Leasing“ 2022 m. lapkričio 30 d., atsižvelgdama, kad lizingo gavėjai iškelta bankroto byla, remiantis Lizingo sutarties Bendrųjų sąlygų 8.1.10 punktu, nutraukė Lizingo sutartį ir išsiuntė nemokumo administratorei reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo bei turto grąžinimo; rašte buvo preliminariai paskaičiuoti nuostoliai – 2022 m. lapkričio 30 d. – 46 712,29 Eur. Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 2 d. nutartimi patikslintas BUAB „Apicus LT“ kreditorių sąrašas ir į antrosios eilės kreditorių sąrašą įtraukta SIA „Citadele Leasing“ su 46 712,28 Eur finansinio reikalavimo suma (tenkinant reikalavimus I etape – 39 438,12 Eur ir II etape – 7 274,16 Eur). SIA „Citadele Leasing“ 2022 m. gruodžio 2 d. susigrąžino jai nuosavybės teise priklausantį turtą – automobilį AUDI Q7 ir nemokumo administratorei pasiūlė išsipirkti jį, t. y. įgyti nuosavybės teisę į automobilį ir jį pačiai realizuoti JANĮ numatyta tvarka bankroto byloje, tokiu atveju išvengiant papildomų išlaidų, susijusių su turto realizavimu, pelno mokesčiu ir pan. Nemokumo administratorė atsisakė išsipirkti turtą. SIA „Citadele Leasing“ 2022 m. gruodžio 7 d. nusiuntė nemokumo administratorei automobilio vertinimą ir dar kartą informavo, kad ji turi teisę pati ieškoti pirkėjo ar išsipirkti jį. Nemokumo administratorė atsisakė pasinaudoti šia teise ir sutiko, kad automobilį lizingo bendrovė parduotų už nustatytą kainą. Nemokumo administratorė 2022 m. gruodžio 20 d. dar kartą atsisakė išsipirkti automobilį ir sutiko, kad jis būtų parduotas už 50 000 Eur. 2022 m. gruodžio 28 d. SIA „Citadele Leasing“ pardavė automobilį už 50 000 Eur su PVM. 2022 m. sausio 17 d. nemokumo administratorė pateikė prašymą pervesti skirtumą po pardavimo kainos ir I eilės kreditorinio reikalavimo sumos, bei sumažinti skirtiną baudą. SIA „Citadele Leasing“ į BUAB „Apicus LT“ banko sąskaitą pervedė 2 262,49 Eur, t. y. pelno dalį, likusį po automobilio pardavimo. 2023 m. sausio 30 d. pateiktas nemokumo administratorės prašymas, kad SIA „Citadele Leasing“ atsisakytų kreditorinio reikalavimo. 2023 m. sausio 30 d. SIA „Citadele Leasing“ nusiuntė raštą, kuriame nurodė, kad neturi kreditorinio reikalavimo bankroto byloje. 2023 m. vasario 21 d. SIA „Citadele Leasing“, nemokumo administratorei paprašius, nusiuntė detalizaciją, kaip susidarė grąžinta 2 262,49 Eur suma. Lizingo bendrovė netaikė bankrutuojančiai įmonei baudos (pagal Lizingo sutartį turėjo teisę taikyti 10 % baudą nuo likutinės vertės). Nemokumo administratorė 2023 m. sausio 31 d. pateikė prašymą bankroto byloje dėl kreditorinių reikalavimų patikslinimo, kuriuo prašė patikslinti SIA „Citadele Leasing“ finansinį reikalavimą ir jį sumažinti iki 7 274,16 Eur sumos (buvo patvirtintas 46 712,28 Eur (I eilės – 39 438,12 Eur, II eilės – 7 274,16 Eur) bei įpareigoti kreditorę SIA „Citadele Leasing“ grąžinti 5 011,67 Eur sumą į bankrutuojančios bendrovės banko sąskaitą.

Dėl kreditorinių reikalavimų patvirtinimo

18. JANĮ 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditoriai savo reikalavimus ir jų pagrindimo dokumentus per 30 dienų nuo teismo nutarties iškelti nemokumo bylą paskelbimo priežiūros institucijos interneto svetainėje dienos pateikia paskirtam nemokumo administratoriui, taip pat nurodo, kaip yra užtikrintas šių reikalavimų įvykdymas. Pagal JANĮ 42 straipsnio 1 dalį kreditorių reikalavimus tvirtina teismas.

19. Kaip nurodyta nutarties 17 punkte, Vilniaus apygardos teismas 2023 m. sausio 2 d. nutartimi patikslino BUAB „Apicus LT“ kreditorių sąrašą ir į antrosios eilės kreditorių sąrašą įtraukė SIA „Citadele Leasing“ su 46 712,28 Eur finansinio reikalavimo suma (tenkinamas I etape – 39 438,12 Eur, II etape – 7 274,16 Eur). Apeliantė skunde neigia teikusi prašymą dėl kreditorinių reikalavimų patvirtinimo, atsakovės nemokumo administratorė su tuo nesutinka ir nurodo, kad lizingo bendrovė 2022 m. lapkričio 30 d. pateikė nemokumo administratorei reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo ir turto grąžinimo, kuriame nurodė, jog, dėl Sutarties nutraukimo, 2022 m. lapkričio 30 d. jos nuostoliai sudarys 46 712,28 Eur, todėl nemokumo administratorė, neturėjo pagrindo kitaip vertinti pateiktą reikalavimą, kaip finansinį reikalavimą bankroto byloje, bei neturėjo pagrindo nesutikti su tokiu reikalavimu. Šį reikalavimą 2022 m. gruodžio 20 d. pateikė bankroto bylą nagrinėjančiam teismui su prašymu dėl kreditorinių reikalavimų patvirtinimo (patikslinimo) bankroto byloje, kuriame prašė įtraukti pareiškėją į kreditorių sąrašą ir patvirtinti jos finansinį reikalavimą prašoma apimtimi – 46 712,28 Eur.

20. JANĮ 42 straipsnyje reglamentuojamas kreditorių reikalavimų tvirtinimas. Kreditoriaus reikalavimo tvirtinimas susideda iš kelių stadijų. Pirma, kreditoriaus reikalavimo vertinimą atlieka nemokumo administratorius, o paskui – teismas (JANĮ 41–42 straipsniai). Nemokumo administratoriaus pozicija dėl kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo teismo neįpareigoja, sprendžiant dėl kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo: <...> pirminį kreditoriaus pareikštų reikalavimų patikrinimą atlieka bendrovės, kuriai iškelta nemokumo byla, nemokumo administratorius pagal kreditoriaus bei bendrovės pateiktus apskaitos dokumentus, ir arba reikalavimus teikia tvirtinti teismui, arba juos ginčija teisme. Nepriklausomai nuo administratoriaus pozicijos dėl konkrečių kreditorių reikalavimų, juos dar kartą tikrina teismas (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1639-381/2020).

21. Taigi klausimas dėl kreditorių finansinių reikalavimų yra sprendžiamas dviem etapais: pirma, kreditoriaus pareikštą reikalavimą tikrina nemokumo administratorius, vertindamas bankrutuojančios įmonės dokumentus bei reiškiamo reikalavimo pagrįstumą (JANĮ 41 straipsnis), ir, antra, nemokumo administratoriaus neginčijami finansiniai reikalavimai teikiami tvirtinti teismui, kuris atlieka preliminarų įrodymų vertinimą ir klausimą dėl kreditorių reikalavimų tvirtinimo ne vėliau kaip per 20 dienų nuo kreditorių reikalavimų gavimo dienos išsprendžia rašytinio proceso tvarka (JANĮ 42 straipsnio 1, 2 dalys).

22. Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. rugsėjo 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-1368-881/2019 yra nurodęs, kad tam, jog būtų nustatyta, ar kreditoriaus reikalavimas pagrįstas, jis turi būti patikrintas. Kaip jau nurodyta nutarties 20 punkte, pirminį kreditoriaus pareikštų reikalavimų patikrinimą atlieka bankrutuojančios įmonės nemokumo administratorius pagal kreditoriaus bei įmonės pateiktus apskaitos dokumentus, ir reikalavimus arba teikia tvirtinti teismui, arba juos ginčija teisme. Administratoriaus pateiktas teismui tvirtinti kreditorių finansinių reikalavimų sąrašas nereiškia šių reikalavimų nenuginčijimo, nes teismas nėra įpareigotas tvirtinti visų be išimties administratoriaus pripažintų reikalavimų. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad teismas kreditoriaus reikalavimą tvirtina tik tokiu atveju, jei iš byloje esančių duomenų galima daryti išvadą, kad jis pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2009).

23. Teisėjų kolegija, įvertinusi faktinę bylos medžiagą, šalių argumentus, prieina prie išvados, kad nors pagal JANĮ nuostatas pirminėje stadijoje kreditoriaus reikalavimo vertinimą atlieka nemokumo administratorius, o tik po to teismas, tačiau, šiuo atveju, pirmosios instancijos teismas, gavęs nemokumo administratorės prašymą, jį įvertino, kaip ir nemokumo administratorė, kreditorės reikalavimu, ir jo pagrindu teismo nutartimi įtraukė SIA „Citadele Leasing“ į kreditorių sąrašą bankroto byloje su 46 712,28 Eur finansinio reikalavimo suma. Nurodytina, kad apeliantė teismo nutarties neskundė.

Dėl ginčo esmės

24. Įvertinus bylos duomenis matyti, kad šalis siejo lizingo teisiniai santykiai. Pagal lizingo (finansinės nuomos) sutartį, viena šalis (lizingo davėjas) įsipareigoja įgyti nuosavybės teise iš kitos šalies (lizingo gavėjo) nurodytą daiktą ir perduoti jį lizingo gavėjui valdyti ir naudoti verslo tikslais už užmokestį su sąlyga, kad, sumokėjus visą lizingo sutartyje nustatytą kainą, daiktas pereis lizingo gavėjui nuosavybės teise, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.567 straipsnio 1 dalis). CK 6.574 straipsnis numato, kad, lizingo gavėjui iš esmės pažeidus sutartį, lizingo davėjas turi teisę reikalauti sumokėti periodines įmokas prieš terminą arba nutraukti lizingo sutartį. Kai lizingo sutartis nutraukta, lizingo davėjas turi teisę reikalauti grąžinti jam sutarties dalyką bei išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį. Nustatyta, kad lizingo davėjai iškėlus bankroto bylą, lizingo davėja nutraukė Lizingo sutartį, susigrąžino Turtą – automobilį AUDI Q7 –, kurį, atsisakius perimti (išsipirkti) bankrutuojančios bendrovės nemokumo administratorei, pati lizingo bendrovė realizavo už 50 000 Eur su PVM (turto pardavimo kaina be PVM – 41 322,37 Eur).

25. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pagal CK 6.574 straipsnį lizingo davėjas iš lizingo gavėjo gali reikalauti, kad šis atlygintų lizingo davėjo nuostolius, kuriuos sudaro išlaidos, patirtos vykdant lizingo sutartį (t. y. susijusios su lizingo dalyko įgijimu, pristatymu ir pan.), kaip jos būtų atlygintos, jeigu sutartis būtų įvykdyta tinkamai, taip pat palūkanos už suteiktą finansavimą (teisę naudotis daiktu), atėmus iš lizingo sutarties iki jos nutraukimo gautą naudą. Lizingo davėjo nuostoliai turi būti apskaičiuojami atsižvelgiant į tai, kad, nutraukus lizingo sutartį, jis kaip savo nuosavybę pasilieka lizingo dalyką. Kartu išaiškinta, kad lizingo davėjas, perėmęs daiktą, kartu prisiima ir pareigą realizuoti jį už maksimalią kainą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2013; 2014 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2014; 2015 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222-611/2015).

26. Pagal šalių sudarytos Lizingo sutarties Bendrųjų sąlygų 8.4 punktą, Lizingo davėjui vienašališkai nutraukus Sutartį prieš terminą (Sutarties Bendrosios dalies 8.2.2 punktas), Lizingo gavėjo pagal Sutartį Lizingo davėjui sumokėti mokėjimai negrąžinami (administravimo mokestis, pradinė įmoka, bet kokie kiti mokėjimai, kuriuos šios Sutarties pagrindu Lizingo davėjas gavo iš Lizingo gavėjo), o Lizingo gavėjas privalo sumokėti visus iki Sutarties nutraukimo nesumokėtus Lizingo mokėjimus, delspinigius, baudas, paslaugų kainoraštyje nurodyto dydžio Sutarties nutraukimo mokestį bei kitus šios Sutarties pagrindu atsiradusius mokėjimus, padengti visas Lizingo davėjo dėl šios Sutarties nutraukimo patirtas išlaidas, kompensuoti Turto pardavimo nuostolį, kuris lygus skirtumui tarp Lizingo davėjo pardavus ar kitaip realizavus Turtą gautos sumos ir neišpirktos Turto vertės Sutarties nutraukimo dieną bei atlyginti tokio dydžio nuostolius, kad ji Lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kuri būtų buvusi, jei Lizingo gavėjas būtų tinkamai vykęs sutartį.

27. Teisėjų kolegija, įvertinus faktines bylos aplinkybes nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino, jog, esant iškeltai bankroto bylai, turi būti laikomasi JANĮ numatyto kreditorinių reikalavimų tenkinimo eiliškumo ir lizingo bendrovė iš jai priklausančio parduoto turto pasidengusi patirtus nuostolius dėl turto pardavimo pažeidė kitų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus bei JANĮ 93–94 straipsniuose numatytą kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumą. Kaip teisingai nurodė apeliantė, tai patvirtina ir bylos rašytinė medžiaga, šalis siejo lizingo teisiniai santykiai. Lizingo bendrovė, nutraukusi Lizingo sutartį bei susigrąžinusi Turtą (automobilį), pardavė lizingo bendrovei (ne bankrutuojančiai įmonei) priklausantį automobilį, todėl ši aplinkybė iš esmės keičia SIA „Citadele Leasing“ padėtį ir reikalavimų pobūdį bankroto byloje. Pirmosios instancijos teismo cituojamos JANĮ 93–94 straipsnio nuostatos taikytinos tik tuo atveju, jei turtas nuosavybės teise priklausytų bankrutuojančiai įmonei (JANĮ 93 straipsnio 1 dalis), tik tokiu atveju, likviduojant bendrovę, turėtų būti laikomasi nustatyto kreditorinių reikalavimų tenkinimo eiliškumo (JANĮ 94 straipsnio 1 ir 2 dalys).

28. Šiuo atveju neginčytinai nustatyta, kad apeliantė nebuvo perdavusi bankrutuojančiai įmonei, kaip lizingo gavėjai, nuosavybės teisių į ginčo turtą (automobilį), ji tokių teisių nebuvo įgijusi ir šalis siejusios Sutarties pagrindu, todėl konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino, kad, pardavus lizingo bendrovei jai priklausantį turtą, skirtumas tarp pardavimo kainos ir pirmosios eilės kreditorės reikalavimų turi būti grąžintas bankrutuojančiai įmonei, vadovaujantis JANĮ nuostatomis, numatančiomis patvirtintų kreditorinių reikalavimų tenkinimo eiliškumą bankroto byloje.

29. Kaip teisingai nurodė apeliantė, nutraukus Sutartį ir pardavus Turtą, vadovaujantis CK 6.574 straipsniu, ji turėjo teisę ne tik pareikalauti grąžinti sutarties dalyką, bet ir išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie grąžintų lizingo davėją į tokią padėtį, kuri būtų buvusi jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai vykdęs sutartį. Lizingo davėjo nuostoliais laikomos visos sumos, kurias lizingo davėjas turėjo gauti pagal lizingo sutartį, tiek lizingo sutarties dalyko kaina (vertė), kurią lizingo davėjas sumokėjo už lizingo sutarties dalyką pardavėjui, tiek lizingo davėjo uždarbis (palūkanos), mokėtinos už lizingo sutarties dalyko perdavimą lizingo gavėjui naudotis ir valdyti bei kitos pagal lizingo sutartį mokėtinos sumos. Be to, lizingo davėjo nuostoliais laikomos ir išlaidos, kurias jis patiria dėl lizingo sutarties dalyko susigrąžinimo ir realizavimo, tai yra turto pervežimo, saugojimo, vertinimo, tarpininkavimo išlaidos (CK 6.249 straipsnio 1 dalis, 6.567 straipsnio 1 dalis).

30. Apeliantė prašo panaikinus skundžiamą nutartį, bylą grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui, kadangi nemokumo administratorė, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nekėlė klausimo dėl apeliantės patirtų nuostolių dydžio (priešingai teikė prašymą dėl kreditorinio reikalavimo patikslinimo, kuriuo prašė patikslinti kreditorės II eilės kreditorinį reikalavimą iki 7 274,16 Eur ir kadangi kreditorė buvo grąžinusi bankrutuojančiai įmonei 2 262,49 Eur, reikalavo įpareigoti ją gražinti 5 011,67 Eur), o pirmosios instancijos teismas, nors ir patikslino kreditorės 7 274,28 Eur finansinį reikalavimą (II eilės), kurį iš esmės ir sudaro lizingo bendrovės nurodomi patirti nuostoliai (ir (ar) priklauso grąžintina suma), dėl jų dydžio bei pagrįstumo nepasisakė.

31. Kadangi patirti lizingo davėjo nuostoliai nėra preziumuojami, pareiga įrodyti tiek nuostolių faktą, tiek ir jų dydį tenka juos pasidengusiam asmeniui (šiuo atveju lizingo bendrovei) (CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nemokumo administratorei iškėlus klausimą dėl II eilės kreditorinio reikalavimo patikslinimo ir dalies pinigų, skirtumo tarp parduoto turto kainos ir I eilės kreditorinio reikalavimo, grąžinimo, iš esmės pirmosios instancijos teismas turėjo spręsti nuostolių dydžio klausimą, o SIA „Citadele Leasing“ bankroto bylą nagrinėjančiam teismui turėjo pateikti įrodymus apie patirtų nuostolių dydį, kurie lizingo davėją atstatytų į tokią padėtį, kurioje jis būtų buvęs, jei lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį.

32. Teisėjų kolegija, įvertinusi, kad apeliantė 2023 m. balandžio 12 d. pateikė apeliacinės instancijos teismui rašytinius paaiškinimus bei įrodymus pagrindžiančius jos patirtų nuostolių dydį (DOK-1571), kurie apeliacinės instancijos teismo buvo priimti į bylą bei šalims nustatytas terminas pasisakyti dėl jų turinio vertinimo, sprendžia, jog apeliacinės instancijos teismas, būdamas kompetentingas spręsti byloje tiek fakto, tiek teisės klausimus, gali pats savarankiškai nustatyti byloje teisinę reikšmę turinčias faktines aplinkybes dėl patirtų nuostolių pagrįstumo (dydžio), apie kurias iš esmės nemokumo administratorė buvo informuota, kadangi pati pareikalavo iš lizingo bendrovės grąžintos sumos 2 262,49 Eur detalizacijos (2023 m. vasario 21 d.), todėl teisėjų kolegija nusprendžia, jog nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, nėra pagrindo daryti išvadą dėl neatskleistos bylos esmės, kaip sąlygos, kuriai esant būtų galima spręsti dėl bylos perdavimo nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

33. Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį apeliacinės instancijos teismas turi išnagrinėti ir įvertinti ne tik teisinius, bet ir faktinius bylos aspektus, tam įstatyme jam suteikta teisė iš naujo atlikti įrodymų vertinimą, priimti ir vertinti naujus įrodymus, kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punktas, CPK 314 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13-611/2020).

34. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra nuosekliai pabrėžęs, kad, siekiant įgyvendinti proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principus, sutrumpinti bylinėjimosi trukmę, užtikrinti operatyvesnį teismo procesą bei apsaugoti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje kaip vieną iš pagrindinių žmogaus teisių įtvirtintą teisę į bylos išnagrinėjimą teisme per įmanomai trumpiausią laiką, apeliacinės instancijos teismas gali perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo tik išimtiniais, įstatyme nustatytais atvejais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2008; 2009 m. balandžio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009; 2015 m. spalio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-501-701/2015, kt.).

35. Teisėjų kolegija, siekdama, kad byla būtų išnagrinėta per kiek įmanoma trumpesnį laiką bei siekdama būti aktyvi, taisant pirmosios instancijos teismo padarytas klaidas, konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje egzistuoja galimybė ištirti ir įvertinti šalių pateiktus paaiškinimus ir įrodymus, siekiant byloje nustatyti teisinę reikšmę turinčias faktines aplinkybes dėl SIA „Citadele Leasing“ patirtų nuostolių, pardavus automobilį, pagrįstumo bei dydžio (ir atitinkamai, ar bankrutuojančiai įmonei grąžinta 2 262,49 Eur suma (jos dydis), likusi po turto pardavimo, yra pagrįsta).

36. Kaip jau nurodyta nutarties 29 punkte, ginčo teisiniams santykiams taikytinas CK 6.574 straipsnis, numatantis lizingo sutarties nutraukimo pasekmes. Apeliantė turėjo teisę, pardavusi jai nuosavybės teise priklausantį automobilį, gautas lėšas panaudoti dėl lizingo sutarties nevykdymo patirtų nuostolių dengimui.

37. Turtas buvo parduotas už 41 322,31 Eur (be PVM) (50 000 Eur su PVM), iš šios sumos atimta turto likutinė vertė 32 982,47 Eur. Kadangi turtas buvo parduotas už didesnę, nei likutinė automobilio vertė, kainą, lizingo bendrovė iš gauto kainos skirtumo (pelno) – 8 339,84 Eur (41 322,31–32 982,47) paskaičiavo valstybei mokėtiną – 15 proc. pelno mokestį (1 250,98 Eur sumokėjo Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI)). Apeliantė kartu su rašytiniais paaiškinimas pateikė VMI 2022 m. balandžio 19 d. atsakymą Nr. RM-13752 į paklausimą, kuriame VMI nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo (toliau – PMĮ) 16 straipsnio 1 dalies nuostatomis, turto vertės padidėjimo pajamos yra uždirbtos pajamos, kurias sudaro turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn ir įsigijimo kainų skirtumas. PMĮ 40 straipsnio 1 dalis įpareigoja vienetus pajamomis arba sąnaudomis iš bet kokio sandorio arba bet kokios ūkinės operacijos pripažinti sumą, atitinkančią tokio sandorio arba tokios ūkinės operacijos tikrąją rinkos kainą. Kai lizingo bendrovė parduoda susigrąžintą turtą, turi apskaičiuoti ir apmokestinti turto vertės padidėjimo pajamas. Turto pardavimo pajamos turi atitikti šio turto tikrąją rinkos kainą.

38. Apeliantė paskaičiavo pagal Sutartį negautas palūkanas – 2 738,78 Eur ir padengė jos patirtus nuostolius dėl Lizingo sutarties nevykdymo, t. y. patyrė sutarties nutraukimo mokestį 591,97 Eur (nurodytina, kad šis mokestis buvo įtrauktas į pareiškėjos 2022 m. lapkričio 30 d. reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo ir nemokumo administratorė su juo sutiko ir teismo nutartimi patvirtintas kaip kreditorinis reikalavimas bankroto byloje); Sutarties nutraukimo mokestis buvo įvirtintas Lizingo sutarties bendrųjų sąlygų 8.4 punkte.

39. Apeliantė patyrė ir išlaidas už transporto priemonės vertinimą – 157,30 Eur (UAB „Nepriklausomų vertintojų biuras“ 2022 m. gruodžio 7 d. PVM sąskaita faktūra Serija NAB Nr. 8478) bei atsižvelgiant į tai, kad turtas buvo pardavinėjamas per profesionalų pardavėją UAB Autopark, buvo sumokėtas 1 652,88 Eur su PVM (1 366,02 Eur be PVM) automobilio komiso mokestis (2023 m. sausio 4 d. PVM sąskaita faktūra Serija PA Nr. 05397), kurie priskiriami dėl lizingo sutarties nevykdymo nuostoliams, o likusi po turto pardavimo suma, iš viso 2 262,49 Eur, grąžinta bankrutuojančiai įmonei.

Dėl bylos procesinės baigties

40. Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino, jog, lizingo bendrovei pardavus jai priklausantį turtą, skirtumas tarp pardavimo kainos ir pirmosios eilės kreditorės reikalavimų turi būti grąžintas bankrutuojančiai įmonei, kadangi taikytinos JANĮ nuostatos, numatančios patvirtintų kreditorinių reikalavimų tenkinimo eiliškumą bankroto byloje ir be teisinio pagrindo tenkino nemokumo administratorės prašymą patikslinti kreditorės SIA „Citadele Leasing“ II eilės kreditorinį reikalavimą bei lizingo bendrovė buvo įpareigota grąžinti 5 011,67 Eur į bankrutuojančios bendrovės depozitinę sąskaitą, todėl skundžiama Vilniaus apygardos teismo 2023 m. kovo 15 d. nutartis panaikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – nemokumo administratorės prašymas atmetamas, konstatuojant, kad SIA „Citadele Leasing“ iš parduoto turto pasidengė visas jai priklausančias įmokas pagal nutrauktą Sutartį bei nuostolius, patirtus realizuojant turtą, todėl neturi kreditorinio reikalavimo į bankrutuojančią įmonę.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir žyminio mokesčio grąžinimo

41. Įvertinus aplinkybę, kad apeliantės skundas patenkintas, BUAB „Apicus LT“ bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos, o SIA „Citadele Leasing“ turi teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą (CPK 93 straipsnis). Apeliantė pateikė duomenis apie patirtas bylinėjimosi išlaidas už atskirojo skundo parengimą: 2023 m. kovo 29 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. NOOR-2303-0353 943,80 Eur su PVM sumai bei 2023 m. balandžio 3 d. mokėjimo patvirtinimą nurodytai sumai.

42. Teisėjų kolegija, įvertinusi SIA „Citadele Leasing“ patirtas atstovavimo išlaidas apeliacinės instancijos teisme, daro išvadą, kad jos viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 8.15 papunktyje nustatytą maksimalų užmokesčio už atskirojo skundo parengimą dydį – 760,12 Eur (vidutinis mėnesinis bruto 1 900,30x0,4), todėl apeliantės naudai iš BUAB „Apicus LT“ administravimo išlaidų priteistina 760,12 Eur bylinėjimosi išlaidų.

43. Pagal apeliacine tvarka išnagrinėtos bylos procesinę baigtį, apeliantės atskirasis skundas laikomas patenkintu, todėl apeliantei grąžinamas už atskirąjį skundą sumokėtas žyminis mokestis (CPK 87 straipsnio 1 dalies 8 punktas, 5 dalis). Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos remdamasi teismo nutartimi (CPK 87 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2023 m. kovo 15 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės. Bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Apicus LT“ nemokumo administratorės prašymą patikslinti SIA „Citadele Leasing“ Lietuvos filialas 7 274,28 Eur kreditorinį reikalavimą (II eilės) bankroto byloje bei įpareigoti SIA „Citadele Leasing“ Lietuvos filialas per 10 (dešimt) kalendorinių dienų nuo nutarties įsiteisėjimo dienos grąžinti 5 011,67 Eur i? bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Apicus LT“ depozitine? sąskaitą netenkinti.

Išbraukti SIA „Citadele Leasing“ Lietuvos filialą iš kreditorių sąrašo uždarosios akcinės bendrovės „Apicus LT“ bankroto byloje.

Priteisti iš bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Apicus LT“ (juridinio asmens kodas 302582260) administravimo išlaidų SIA „Citadele Leasing“ Lietuvos filialui (juridinio asmens kodas 40003423085) 760,12 Eur (septynis šimtus šešiasdešimt eurų 12 cnt.) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Grąžinti SIA „Citadele Leasing“ Lietuvos filialui (juridinio asmens kodas 40003423085) 54 Eur (penkiasdešimt keturių eurų) žyminį mokestį už atskirąjį skundą, sumokėtą 2023 m. balandžio 12 d. mokėjimo nurodymu, registracijos kodas Nr. 304940934, AS „Citadelė bankas“ Lietuvos filiale.

Teisėjai Vilija MikuckienėAsta RadzevičienėIrmantas Šulcas