- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-09-22
- Bylos Nr.
- e2A-484-544/2020
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Ramunė Čeknienė (pran.), Rita Dambrauskaitė, Laimantas Misiūnas
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos, atstovaujamų Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Ieškovas
- A. P.
Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. e2A-484-544/2020
teisėja Giedrė Čėsnienė Teisminio proceso Nr. 2-68-3-18931-2019-3
2020 m. rugpjūčio 22 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Ritos Dambrauskaitės ir Laimanto Misiūno, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovių Lietuvos Respublikos, atstovaujamų Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-929-854/2020 pagal ieškovo A. P. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl žalos, atsiradusios dėl neteisėto nuteisimo, suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, sulaikymo, atlyginimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas A. P. prašė: priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos 13 801,27 Eur turtinės žalos; įpareigoti atsakovę sumokėti 5 105,75 Eur valstybinio socialinio draudimo įmokų į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą nuo A. P. priskaičiuotinos už 2013 m. rugsėjo 24 d. – 2016 m. birželio 6 d. laikotarpį 12 707,20 Eur darbo užmokesčio sumos; priteisti iš atsakovės 30 000 00 Eur neturtinės žalos; priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei šioje byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
2. Nurodė, kad, nesant jokių pagrįstų duomenų, kuriuos būtų galima laikyti įrodymais, jis buvo apkaltintas ir nuteistas už labai sunkaus seksualinio pobūdžio nusikaltimo savo mažametės dukros atžvilgiu padarymą, nors jokia nusikalstama veika nepadaryta. Dėl to jis pataisos namuose praleido ilgą laiką – beveik 3 metus. Buvo suardyta jo šeima bei sugriautas jo asmeninis, šeimyninis bei socialinis gyvenimas. Jis neteko darbo, prarado turėtą darbinę kvalifikaciją ir įgūdžius. Visą šitą laiką negyveno pilnavertiško asmeninio gyvenimo, nebendravo su dukra, negalėjo jos lavinti ir auklėti, negalėjo bendrauti su giminaičiais ir draugais, įkalinimo įstaigoje kentė smurtą bei žeminimą dėl nusikaltimo pobūdžio vertinimo įkalintųjų tarpe.
3. Ieškovo teigimu, 2013 m. rugsėjo 24 d. jis buvo sulaikytas, jo atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 straipsnio 4 dalyje. 2013 m. rugsėjo 26 d. nutartimi jam skirta kardomoji priemonė suėmimas, motyvuojant, kad būdamas laisvėje jis, suvokdamas gresiančios bausmės griežtumą, bėgs (slėpsis) nuo teismo, be to, darys poveikį mažametei ir liudytojoms. Suėmimas jam buvo tęsiamas iki nuosprendžio priėmimo tais pačiai motyvais, nuo 2014 m. rugsėjo 23 d. – jau tik dėl to, kad yra pagrindas manyti, jog jis bėgs (slėpsis) nuo teismo. 2014 m. gruodžio 30 d. apkaltinamuoju nuosprendžiu suėmimas jam buvo pratęstas iki nuosprendžio įsiteisėjimo. Iš viso įkalinimo įstaigose išbuvo nuo 2013 m. rugsėjo 24 d. iki 2016 m. birželio 6 d., t. y. 2 metus 8 mėnesius ir 13 dienų, kol Lietuvos apeliacinis teismas priėmė nuosprendį, kuriuo Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nuosprendį panaikino ir jį išteisino. Teisėjų kolegija išteisinamajame nuosprendyje padarė išvadą, kad byloje nėra įrodymų ne tik apie A. P. seksualinę prievartą prieš savo dukrą, tačiau ir apskritai apie bet kokią prieš mažametę padarytą nusikalstamą veiką. Lietuvos apeliacinio teismo padarytos išvados rodo, jog pirmosios instancijos teismas ieškovo atžvilgiu padarė grubius baudžiamojo proceso ir teisingumo vykdymo pažeidimus.
4. Pažymėjo, jog Lietuvos apeliacinio teismo kolegija išteisinamajame nuosprendyje nurodė, kad buvo padaryta Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų ikiteisminio tyrimo metu apklausiant mažametę nukentėjusiąją. Pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimus, kai kuriuos bylos duomenis nepagrįstai pripažino įrodymais. Konstatavo, kad įrodymų vertinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir kad teismas apkaltinamąjį nuosprendį pagrindė tik A. P. apkaltinančiais, dar ir pažeidžiant įstatymų reikalavimus gautais, bylos duomenimis, tuo pat metu neįvertinęs kitų, jį teisinančių įrodymų. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatavo pirmosios instancijos teismą pažeidus BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas dėl įrodymų vertinimo, kad apkaltinamajame nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Apkaltinamojo nuosprendžio aprašomoji dalis surašyta pažeidžiant BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pripažino, kad mažametės apklausų metu padaryti BPK 183 straipsnio 2 dalies pažeidimai, o jos parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, liko neįvertinti. Kardomoji priemonė – suėmimas ieškovui buvo skiriamas formaliais motyvais, o suėmimo trukmė buvo nepagrįstai ilga.
5. Nurodė, kad patyrė 18 907,02 Eur dydžio turtinę žalą, negaudamas darbo užmokesčio pajamų suėmimo laikotarpiu, be to, turėjo išlaidų advokatui baudžiamojo proceso metu. Jo vidutinis dieninis darbo užmokestis per laikotarpį nuo 2012 m. spalio 15 d. iki 2013 m. rugsėjo 24 d., dirbant įmonėje (duomenys neskelbtini), sudarė 18,05 Eur su mokesčiais. Per visą suėmimo ir įkalinimo laikotarpį, t. y. 987 dienas, jis negalėjo dirbti. Laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 24 d. iki 2016 m. birželio 6 d. iš viso buvo 704 darbo dienos. Todėl ieškovas, negalėdamas dirbti, negavo 12 707,20 Eur darbo užmokesčio, skaičiuotino kartu su mokesčiais, kurį būtų gavęs, jeigu nebūtų nepagrįstai suimtas ir nuteistas. Dėl neteisėto suėmimo nuo jo darbo užmokesčio nebuvo apskaičiuojamos ir mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos (privalomas sveikatos draudimas 6 proc. nuo darbo užmokesčio bei 3 proc. dydžio socialinio draudimo mokesčio įmoka bendrai 1 143,65 Eur ir 31,18 proc. darbdavio mokama valstybinio socialinio draudimo mokesčio įmokos dalis bendrai 3 962,10 Eur), todėl suėmimo laikotarpiu jis prarado socialines garantijas, kurios turi būti atkurtos, sumokant į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą 5 105,75 Eur. Pirmąja 1 143,65 Eur socialinio draudimo mokesčių suma mažintinas 12 707,20 Eur negauto darbo užmokesčio reikalavimas iš atsakovės iki 11 563,55 Eur.
6. Prašė priteisti 30 000 Eur neturtinės žalos, t. y. po 30,40 Eur už kiekvieną neteisėtame suėmime išbūtą dieną. Motyvavo tuo, kad buvo laikomas Kauno tardymo izoliatoriuje, vykstant procesui apeliacinės instancijos teisme buvo vežamas į Lukiškių tardymo izoliatorių – kalėjimą. Kiti asmenys įkalinimo įstaigose sužinojo, kad jis teisiamas pagal BK 150 straipsnio 4 dalį, tuomet jis buvo nuolat žeminamas ir mušamas aukštesnėms nusikaltėlių kastoms priklausančių asmenų ar jiems prijaučiančių suimtų asmenų. Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime kitų kalinių buvo priverstas miegoti ant grindų prie tualeto, buvo nuolatos mušamas, iš jo tyčiojosi ir žemino. Kaliniai išmušė jam priekinius dantis, nekaltą ieškovą jau laikė kaltu. Dėl baimės būti sužalotam dar stipriau, jis nesikreipė į kalėjimo prižiūrėtojus ir vadovybę. Ieškovas buvo apkaltintas, nuteistas ir ilgą laiką laikytas suimtas dėl padaryto ypač neigiamai visuomenėje vertinamo nusikaltimo – seksualinio prievartavimo, atlikto itin gėdingomis, žeminančiomis aplinkybėmis – prieš savo mažametę dukrą. Apie ieškovą, nors tiesiogiai ir neminint jo vardo ir pavardės, tačiau nurodžius jo inicialus, parašytas straipsnis internetiniame dienraštyje, dėl to stipriai pablogėjo jo reputacija tarp artimųjų, kaimo ir vietinės bendruomenės, bendradarbių, kurie žinojo apie pradėtą ikiteisminį tyrimą. Net ir iki šiol kai kurie žmonės netiki jo nekaltumu, todėl jis tebėra smerkiamas visuomenės. Suėmimo laikotarpiu ieškovas patyrė stiprius dvasinius išgyvenimus, depresiją. Visiškai nutrūko ieškovo socialiniai ryšiai visuomenėje, jis negalėjo bendrauti nei su dukra, nei su artimaisiais, nei su draugais. Buvo suardytas jo ryšys su mažamete dukra, kuri buvo neteisėtai atskirta nuo savo tėvo, jai įprastos socialinės aplinkos ir perkelta gyventi į (duomenys neskelbtini) vaikų globos namus. Buvo sugriautas ieškovo gyvenimas laisvėje, sunaikinti jo pastangų rezultatai užsidirbti pragyvenimui, kurti ir išlaikyti šeimą, auginti dukrą pačiam, patirti laimę ir džiaugsmą šeimos gyvenime. Dėl neteisėto suėmimo ieškovas negalėjo dirbti, todėl ne tik negavo darbo užmokesčio, bet negalėjo tobulėti, įgyti patirties, naujų profesinių įgūdžių. Dirbti pradėjo tik praėjus metams, t. y. 2017 m. sausio 27 d., kadangi net ir išėjus iš įkalinimo įstaigos jam buvo sunku susirasti darbą dėl ilgo nedarbingumo. Nerimas, baimė, depresija lydi nuolatos, kankina sunkūs atsiminimai apie savo skaudžius ir žeminančius išgyvenimus dėl patirtos neteisybės.
7. Prašė atnaujinti praleistą terminą ieškiniui pareikšti, motyvuodamas tuo, kad nepraėjus ieškinio senaties terminui su reikalavimais dėl žalos atlyginimo kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą, tačiau šis ieškinį atsisakė priimti kaip jam neteismingą. Dėl šios klaidos ieškinys Vilniaus miesto apylinkės teismui paduotas nežymiai praleidus senaties terminą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
8. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. vasario 3 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė ieškovui A. P. iš atsakovės Lietuvos Respublikos 2 237,72 Eur žalos dėl išlaidų advokato pagalbai, 11 527,45 Eur žalos atlyginimo negautų pajamų forma ir 9 850 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Įpareigojo atsakovę įmokėti už ieškovą 4 343,32 Eur (381,22 Eur mokamų darbuotojo ir 3 962,10 Eur mokamų darbdavio) valstybinio socialinio draudimo įmokų už laikotarpį nuo 2013 m. rugsėjo 26 d. iki 2016 m. birželio 6 d. Kitą ieškinio dalį atmetė.
9. Teismas nustatė, kad baudžiamajame procese Nr. 65-1-01412-13 ieškovas buvo kaltinamas nusikalstama veika, numatyta BK 150 straipsnio 4 dalyje, t. y. tuo, kad laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 22 d. iki 2013 m. rugsėjo 24 d. nakties metu, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, savo namuose, pasinaudodamas bejėgiška mažametės nukentėjusiosios U. P. būkle, kambaryje gulėdamas su mažamete lovoje, tenkino savo lytinę aistrą, liesdamas rankomis jos lytinius organus bei kišdamas pirštus mažametei į makštį. Baudžiamojoje byloje buvo nustatyta, kad ieškovas yra mažametės U. P. tėvas. Mažametė nukentėjusioji, gimusi (duomenys neskelbtini), taigi, kaltinime nurodomu laiku, taip pat ir jos apklausų ikiteisminio tyrimo metu ji buvo dar nesulaukusi 5 metų amžiaus. Mažametės motinai buvo apribotos motinystės teisės. Prieš kelis metus iki kaltinime nurodyto laiko A. P. įstatymų nustatyta tvarka paėmė savo dukrą iš vaikų globos namų, pradėjo su ja gyventi kartu ir apsigyveno savo sesers J. P. gyvenamajame name.
10. Nustatė, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal ieškovo sesers J. P. pareiškimą. Ieškovas buvo sulaikytas 2013 m. rugsėjo 24 d., jam nepertraukiamai taikyta kardomoji priemonė – suėmimas iki 2016 m. birželio 6 d. Ieškovas nelaisvėje praleido 2 metus 8 mėnesius ir 13 dienų (987 dienas). Kauno apygardos teismas 2014 m. gruodžio 30 d. nuosprendžiu ieškovą pripažino kaltu ir nubaudė 5 metų laisvės atėmimo bausme. Nuosprendžiu kardomoji priemonė – suėmimas pratęstas iki nuosprendžio įsiteisėjimo. 2016 m. birželio 6 d. Lietuvos apeliacinis teismas ieškovą išteisino, konstatavęs, kad byloje neįrodyti nei objektyvieji, nei subjektyvieji mažametės seksualinio prievartavimo požymiai. Įvertinusi byloje išnagrinėtų įrodymų (tiesioginių ir netiesioginių) visumą, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad A. P. kaltė padarius kaltinamajame akte ir skundžiamame nuosprendyje aprašytą nusikalstamą veiką neįrodyta, taip pat neįrodyta ir bet kokia prieš mažametę U. P. padaryta nusikalstama veika. Skundžiamą apkaltinamąjį nuosprendį pirmosios instancijos teismas pagrindė tik prielaidomis ir neišdėstė įrodymų, patvirtinančių teismo išvadas. Nuosprendyje taip pat neišdėstyti A. P. teisinantys įrodymai ir šių įrodymų atmetimo motyvai arba šie motyvai yra neįtikinantys, prieštaraujantys nustatytoms bylos aplinkybėms ir nepagrįsti.
11. Teismas taip pat nustatė, kad į bylą pateiktas 2014 m. gegužės 9 d. straipsnis iš portalo lrytas.lt, kuriame aprašytas ieškovo atžvilgiu vykdytas procesas. Pateikta (duomenys neskelbtini) pažyma, kurioje nurodyta, kad ieškovui dirbant šioje įmonėje laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 15 d. iki 2013 m. rugsėjo 24 d. jo vidutinis dienos darbo užmokestis sudarė 18,05 Eur su mokesčiais. Iš pateiktų duomenų matyti, kad nuo 2017 m. sausio 27 d. ieškovas įsidarbino ūkininko V. K. (savo sesers D. K. sutuoktinio) ūkyje. 2013 m. spalio 4 d. ieškovo sesuo D. K. sudarė sutartį su advokatu dėl ieškovo gynybos baudžiamajame procese. Į bylą pateikti pinigų priėmimo kvitai, patvirtinantys, kad D. K. sumokėjo ieškovo advokatui 4 000 Lt (kas atitinka 1 158,48 Eur) ir 1 079,24 Eur. 2019 m. birželio 4 d. pagal minėtą teisinės pagalbos sutartį advokatas išrašė sąskaitą – faktūrą dėl apmokėjimo už baudžiamajame procese Nr. 65-1-01412-13 laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 8 d. iki 2016 m. kovo 31 d. suteiktas paslaugas. Ieškovas su seserimi už sumas, sumokėtas jo advokatui baudžiamojo proceso metu, atsiskaitė.
12. Teismas konstatavo, kad, ieškovo seseriai pranešus apie galimai padarytą sunkų nusikaltimą mažametės atžvilgiu, esant įtarimui, kad mažametės ieškovo dukters lytiniai organai pažeisti, buvo pagrindas ieškovo sulaikymui tikslu atlikti pirminius tyrimo veiksmus. Tačiau, įvertinęs valstybės pareigūnų ir institucijų veiksmus sprendžiant ieškovo suėmimo klausimą, teismas darė išvadą, kad nuo 2013 m. rugsėjo 26 d. iki 2016 m. birželio 6 d., t. y. 985 paras, ieškovas kalintas nepagrįstai.
13. Teismas pažymėjo, jog 2013 m. rugsėjo 26 d. nutartyje, kuria ieškovui paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, pasigendama konkrečios argumentacijos, kodėl ieškovas suimamas, apsiribota bendro pobūdžio teiginiais, kad jis bėgs (slėpsis) dėl gresiančios griežtos bausmės, bandys paveikti nukentėjusią mažametę dukrą, faktiškai nevertinta, dėl kokių konkrečių priežasčių ikiteisminio tyrimo tikslų negalima pasiekti švelnesnėmis procesinio poveikio priemonėmis (pvz., įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo ir (ar) nesiartinti prie nukentėjusiojo arčiau nei nustatytu atstumu, įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje, rašytinis pasižadėjimas neišvykti ar kt.). Vėliau suėmimas ieškovui buvo tęsiamas iš esmės tais pačiais formaliais pagrindais, suėmimo pratęsimas baudžiamojo proceso metu nebuvo grįstas reikšmingais ir pakankamais pagrindais, kurių buvimas būtų pakankamai motyvuotas, priežastys tinkamai individualizuotos. Ieškovą kaltu pripažinęs pirmosios instancijos teismas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nutarė taikyti ieškovo atžvilgiu kardomąją priemonę suėmimą iki nuosprendžio įsiteisėjimo, tokio sprendimo nuosprendyje visai nemotyvuodamas.
14. Teismas vertino, jog valstybės pareigūnai ieškovo atžvilgiu vykdytame baudžiamajame procese padarė ir kitų pažeidimų, kurie konstatuoti įsiteisėjusiu Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 6 d. nuosprendžiu. Įtarimai ir kaltinimai ieškovui iš esmės grįsti mažametės liudytojos parodymais, kurie paimti netinkamai. Byloje esantys abu U. P. apklausos protokolai labai trumpi, juose užrašyti iš esmės ne pačios mažametės parodymai, o tiesiog trumpai atpasakota apklausų eiga ir kai kurie trumpi mažametės atsakymai į jai užduotus klausimus. Peržiūrėjus šių apklausų vaizdo įrašus, matosi, kad abi apklausos truko gana ilgai. Lietuvos apeliacinis teismas sprendė, kad apklausų, ypač papildomos, metu mažametei buvo daromas neteisėtas poveikis, įtaiga ir užduodami atsakymus menantys klausimai. Nors dar 2013 m. rugsėjo 26 d. nepilnametė buvo apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo, dalyvaujant prokurorui, įtariamajam A. P., jo gynėjui, specialistei psichologei ir vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovei, ir šios apklausos metu mažametės atsakymai kaltinimų jos tėvui ne tik nepatvirtino, tačiau juos kaip tik paneigė, 2013 m. spalio 11 d. ketverių metų amžiaus mergaitė apklausta antrą kartą, ieškovas ir jo gynėjas šioje apklausoje nedalyvavo ir jiems apie šią apklausą net nebuvo pranešta. Tačiau net ir šios apklausos metu kokių nors duomenų, iš kurių būtų galima spręsti apie patirtą seksualinė prievartą, negauta.
15. Teismas nurodė, kad baudžiamosios bylos duomenys suponuoja išvadą, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir prokuroras nedėjo pakankamai pastangų išsiaiškinti ir įvertinti ieškovą teisinančias aplinkybes. Viso proceso metu A. P. savo kaltę kategoriškai neigė, vienodai ir nuosekliai parodė, kad savo dukros seksualiai neprievartavo, kaltinime nurodytų veiksmų neatliko ir su savo dukra netgi nėra gulėjęs vienoje lovoje. Baudžiamojoje byloje nenustatytas nė vienas asmuo, kuris matė kaltinime nurodytus įvykius arba gali nurodyti kokias nors kitas, kaltinimą patvirtinančias aplinkybes. Ieškovas nuosekliai viso baudžiamojo proceso metu teigė, kad jo sesuo J. P. jį sąmoningai apkalbėjo ir kaltino, siekdama iškraustyti jį iš savo namų, tapti U. P. globėja ir gauti finansinę paramą. Liudytojais apklausti visi A. P. ir J. P. artimieji giminaičiai parodė, kad jie netiki, jog A. P. galėjo seksualiai prievartauti dukrą, tuo tarpu J. P. apibūdino kaip savanaudę, anksčiau grasinusią, kad atims dukrą. Lietuvos apeliacinis teismas pažymėjo, kad šias aplinkybes turėjo išsiaiškinti ikiteisminiam tyrimui vadovavęs prokuroras, o vėliau ir teismas.
16. Konstatavo, kad prievartą prieš mažametę visiškai paneigė specialisto išvada, pateikta 2013 m. spalio 16 d., padaryta po to, kai nepilnametė buvo apžiūrėta dviejų medikų iš karto po pareiškimo dėl galimo prievartos pateikimo, t. y. dar 2013 m. rugsėjo 24 d. Kad specialisto išvados ne tikėtinos, o faktiškai kategoriškos, pažymėjo ir Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. birželio 6 d. nuosprendyje. Taigi, po mažametės apklausos pas ikiteisiminio tyrimo teisėją bei specialisto išvados gavimo turėjo ir galėjo būti sprendžiamas klausimas dėl tolesnio ieškovo baudžiamojo persekiojimo perspektyvos.
17. Teismas kaip nepagrįstus atmetė atsakovės atstovių teismo posėdžio metu išsakytus argumentus, kad tokios bylos negalima buvo neatiduoti teismui, nes reakcija į tai būtų buvusi neigiama. Pažymėjo, kad valstybės atstovai, vykdantys baudžiamąjį persekiojimą, privalo ieškoti, rinkti ir vertinti tiek teisinančius, tiek kaltinančius įrodymus. Aplinkybė, kad tam tikru laikotarpiu tam tikroje geografinėje teritorijoje visuomenė jautriau reaguoja į tam tikras nusikalstamas veikas, neatleidžia jų nuo šių pareigų tinkamo vykdymo. Prokuroras vadovauja ikiteisminiam tyrimui, todėl jam taikytini ypatingi profesionalumo, atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, kurie šiuo atveju tinkamai išpildyti nebuvo.
18. Teismas įvertino tai kad Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, jog jokių tiesioginių įrodymų, patvirtinančių A. P. kaltę dėl mažametės seksualinio prievartavimo byloje nebuvo. Liudytojų J. P. ir seserų K., t. y. asmenų, iniciavusių procesą, parodymai buvo prieštaringi. Apeliacinis teismas padarė išvadą, kad ieškovą nuteisęs teismas rėmėsi tik prielaidomis ir tik jį apkaltinančiais duomenimis, o jį teisinančius įrodymus atmetė. Apkaltinamąjį nuosprendį pirmosios instancijos teismas pagrindė pirmiausia bent kiek A. P. apkaltinančiais bylos duomenimis, tačiau jį teisinančių įrodymų faktiškai neįvertino arba nepagrįstai atmetė. Ieškovą kaltu pripažinęs teismas visiškai nevertino apeliacinio teismo ypač svarbia laikytos aplinkybės, kad A. P. yra mažametės U. P. tėvas ir gyveno su ja viename kambaryje. Tėvas rūpinosi dukros higiena, pats ją prausdavo, o dukros lytinius organus ne tik liesdavo prausdamas, bet ir tepdamas juos vaistais ir kitais tepalais, nes mažametė sirgo lytinių organų uždegimu, ką patvirtino specialisto išvada, eksperto paaiškinimai teisme ir nuteistojo sesers J. P. parodymai. Apeliacinis teismas nurodė, kad tai reiškia, jog byloje tikrai nepaneigta, kad A. P. liesdavo savo dukros lytinius organus, ką jis ir pats pripažįsta, tačiau nebuvo įrodymų, kad tai jis darydavo turėdamas tikslą ne savo dukrą nuprausti arba gydyti ją nuo uždegimo, o tenkinti lytinę aistrą.
19. Pasisakydamas dėl turtinės žalos priteisimo teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmų (neveikimo) baudžiamajame procese neteisėtumas yra konstatuotas, todėl yra pagrindas ieškovo patirtas išlaidas baudžiamajame procese pripažinti turtine žala. Šiuo atveju kaip turtinę žalą ieškovas prašo priteisti jo išlaidas gynybai baudžiamojo proceso metu. Šios išlaidos realiai patirtos, pagrįstos, objektyviai būtinos, gynėjui sumokėtos sumos (2 237,72 Eur), o, įvertinus baudžiamojo proceso trukmę, apimtį ir atliktus procesinius veiksmus, yra protingos ir pagrįstos. Teismas pažymėjo, kad ieškovas prašo priteisti 11 563,55 Eur jo kalinimo laikotarpiais negautų pajamų ir įpareigoti atsakovę sumokėti įmokas, užtikrinančias prarastas socialines garantijas. Teismas vertino, kad ieškovas buvo neteisėtai kalintas 985 dienas nuo 2013 m. rugsėjo 26 d. iki 2016 m. birželio 6 d. Šiuo laikotarpiu buvo 702 darbo dienos. Taigi, neteisėto kalinimo laikotarpiu ieškovui būtų priskaičiuota 12 671,10 Eur darbo užmokesčio, bet jis buvo draustas privalomuoju sveikatos draudimu. Teismas sutiko, kad aplinkybė, jog už ieškovą nebuvo mokėtas valstybinio socialinio draudimo mokestis, sukelia jam neigiamas pasekmes, nes nuo to priklauso būsimos socialinės garantijos bei jų dydis. Siekdamas atkurti ieškovo dėl neteisėto įkalinimo prarastas socialines garantijas, teismas atsakovę įpareigojo sumokėti už ieškovą už laikotarpį nuo 2013 m. rugsėjo 26 d. iki 2016 m. birželio 6 d. 4 343,32 Eur valstybinio socialinio draudimo įmokų.
20. Teismas ieškovo kalinimo laikotarpį (985 dienas) laikė pakankamai ilgu, jog asmens dvasinei būklei buvo padarytas ypač didelis neigiamas ilgalaikes pasekmes turintis poveikis. Teismo nuomone, nėra pagrindo netikėti, kad ieškovas patyrė smurtą įkalinimo įstaigose, kadangi ypač neigiamas asmenų, kaltinamų seksualinio pobūdžio nusikaltimais prieš nepilnamečius, vertinimas kitų kalinių tarpe yra visuotinai žinoma aplinkybė. Nurodė, kad ieškovas, pats gyvendamas sudėtingomis socialinėmis sąlygomis, prisiėmė atsakomybę už savo dukrą ir pasiėmė ją iš vaikų globos namų, kuomet jos motinai buvo apribotos motinystės teisės. Dėl tokio ilgo įkalinimo vaiko aktyvaus augimo laikotarpiu (nuo 4 iki 7 metų), jo galimybės kurti pilnavertį ryšį su dukra buvo apribotos. Teismas sutiko, kad neigiamą poveikį daro ir tai, kad ieškovo neva padarytas nusikaltimas buvo plačiai aptariamas, o mažoje bendruomenėje jis buvo smerkiamas. Teismas sutiko ir su tuo, kad neteisėtas baudžiamasis persekiojimas sumažino ieškovui galimybę integruotis visuomenėje, dirbti ir gyventi pilnavertį gyvenimą. Nors tuo metu, kai buvo sulaikytas, ieškovas dirbo, po grįžimo iš įkalinimo įstaigos darbą susirasti jam buvo sunkiau, jis pradėjo dirbti tik praėjus pusmečiui po išteisinimo, o darbą gavo pas ūkininkaujantį sesers, mokėjusios ieškovo advokatui, kol jis to daryti negalėjo, sutuoktinį. Teismas sutiko, kad šios aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, jog neturtinę žalą ieškovas patyrė. Spęsdamas priteistino neturtinės žalos dydžio klausimą, teismas vertino, kad socialiai teisingu šiuo atveju laikytinas 10 Eur už vieną neteisėto kalinimo dieną neturtinės žalos atlyginimo dydis, todėl ieškovui iš atsakovės priteisė 9 850 Eur.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai
21. Apeliaciniais skundais atsakovės Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.
22. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato teigimu, ieškovas nebuvo atidus ir rūpestingas, todėl praleido ieškinio senaties terminą. Tačiau pirmosios instancijos teismas net nesprendė ieškinio senaties taikymo klausimo, nepateikė jokių savo vienokią ar kitokią poziciją šiuo klausimu grindžiančių argumentų.
23. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros teigimu, prokuroras turėjo pakankamai duomenų, kad prieš mažametę galėjo būti padaryta nusikalstama veika bei pagrįstai įtarti ieškovą galimai ją padarius. Tai liudytojų J. P., R. K., A. K., kitų liudytojų parodymai, 2013 m. lapkričio 7 d. – 2013 m. gruodžio 11 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto išvados, ekspertų D. T., V. K., Ž. M. paaiškinimai, taip pat nevienareikšmiškai vertintini pačios mažametės parodymai ir kt. Byloje nustačius ir procesiškai užfiksavus ikiteisminiam tyrimui reikšmingas, į galimai padarytą nusikalstamą veiką nurodančias aplinkybes, nebuvo pagrindo konstatuoti BPK 168 straipsnio 1 dalyje numatytų aplinkybių, t. y. kad duomenys apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios šio BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės (nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių) ir atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą.
Šalies argumentai
24. Apeliantai mano, jog nuo teisėtai pradėto ikiteisminio tyrimo pradžios iki bylos su kaltinamuoju aktu perdavimo teismui visi prokuroro veiksmai turėtų būti vertinami kaip teisėti ir pagrįsti, ypač atsižvelgiant į šios konkrečios bylos aplinkybes: nusikalstama veika, kuria įtartas ieškovas, pagal savo pobūdį yra latentinė, jos įrodinėjimas dėl to apsunkintas; dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos į policiją kreipėsi artimas ieškovui žmogus – sesuo J. P., pažįstanti ieškovo šeimą, turinti mažametės pasitikėjimą; veika galimai padaryta mažametės, kuri pagal teismo psichiatrijos – teismo psichologijos ekspertizės išvadas nėra linkusi fantazuoti, atžvilgiu; įtariama nusikalstama veika padaryta artimoje aplinkoje, t. y. šeimoje, kurioje nukentėjusiai būtų itin lengva daryti neteisėtą įtaką dėl jos duodamų parodymų; pati šeima įtraukta į socialinės rizikos šeimų apskaitą.
25. Nagrinėjamu atveju svarbu tai, kad, pripažindamas ikiteisminio tyrimo pradėjimo teisėtumo aplinkybę, skundžiamame sprendime pasisakydamas dėl vėlesnių ikiteisminio tyrimo stadijų, teismas nepagrįstai nevertino svarbios aplinkybės, kad vėlesnėse ikiteisminio tyrimo stadijose gauti duomenys pirminį įtarimą, jog nusikalstama veika realiai buvo padaryta, o dėl jos pagrįstai įtartas ieškovas, tik sustiprino. Prokuroras, priimdamas procesinius sprendimus ikiteisminiame tyrime, vadovavosi ne vien tik pirminiais duomenimis apie galimai padarytą nusikalstamą veiką, pagrįstai pripažintais kaip pakankamais paties tyrimo pradėjimui, bet ir nuolat, periodiškai vertino ir rėmėsi taip pat ir tolesnio tyrimo metu gaunamais naujais duomenimis, nesudariusiais jokio esmingo pagrindo suabejoti ieškovui pareikštų įtarimų pagrįstumu. Dėl šios priežasties nėra jokio pagrindo konstatuoti prokurorą veikus neatidžiai, nesilaikius rūpestingumo pareigos (BPK 2 straipsnis, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246 straipsnio 1 dalis) ir (ar) padarius esminę ir lemiamą klaidą, lėmusią ieškovo teisių pažeidimą baudžiamajame procese. Teismas formaliai įvertino kardomosios priemonės (suėmimo) skyrimo teisėtumą, todėl nepagrįstai konstatavo buvus neteisėtiems veiksmams, skiriant suėmimą. Teismo sprendime net nenurodyti konkretūs prokuroro procesiniai veiksmai ar sprendimai, užfiksuoti baudžiamosios bylos medžiagoje, kuriuos teismas laiko neteisėtais. Teismas apsiribojo abstrakčiu visų tyrime dalyvavusių pareigūnų kaltės įvardinimu, neindividualizavo konkrečių neteisėtų prokuroro veiksmų ir nemotyvavo tariamo jų neteisėtumo.
Žemesnės instancijos teismas
26. Nurodo, kad teismas sprendė, jog baudžiamosios bylos duomenys suponuoja išvadą, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir prokuroras nedėjo pakankamai pastangų išsiaiškinti ir įvertinti ieškovą teisinančias aplinkybes. Jokių konkrečių argumentų, pagrindžiančių šią teismo išvadą, sprendime nenurodoma. Ši teismo išvada yra nepagrįsta, nes neatitinka baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių. Priešingai, 2014 m. gruodžio 30 d. Kauno apygardos teismo nuosprendyje yra vertinami ieškovą teisinantys įrodymai ir dėl jų pasisakoma – aptariamos prie bylos pridėtos 2013 m. rugsėjo 24 d. bei 2013 m. spalio 7 d. specialisto išvados, kurios akivaizdžiai yra teisinančios ieškovą, t. y. jose aptariamos aplinkybės nebuvo netirtos ar nuslėptos tyrimo metu. Prokuroras vertino kaltinančių ir teisinančių aplinkybių visumą, jų svarumą ir priėmė atitinkamus procesinius sprendimus. Duomenų apie išankstinį prokuroro nusistatymą ieškovo atžvilgiu byloje nėra, o bylos nagrinėjimo metu ieškovo atstovas pripažino, kad dalį gynybos teiktų įrodymų prokuroras ikiteisminio tyrimo metu priėmė, o kai kurių prašymų proceso metu netenkinimas savaime nevertintinas kaip galimo šališkumo apraiška.
27. Spręsdamas dėl prokurorų veiksmų teisėtumo pirmosios instancijos teismas sprendime cituoja Lietuvos apeliacinį teismą, kuris išteisinamajame nuosprendyje pažymėjo, kad baudžiamajai bylai reikšmingas aplinkybes, susijusias su konfliktiniais ieškovo ir sesers santykiais, turėjo išsiaiškinti ikiteisminiam tyrimui vadovavęs prokuroras, o vėliau ir teismas. Tačiau teismas neatsižvelgė į tai, kad šios aplinkybės kaip tik ir buvo nustatytos ikiteisminio tyrimo metu ir žinomos nagrinėjant baudžiamąją bylą, teismo vertintos ir aptartos 2014 m. gruodžio 30 d. nuosprendyje. Tai patvirtina jame cituojami paties ieškovo parodymai, liudytojų O. P., M. P., D. K. parodymai. Nėra jokio pagrindo teigti, kad šių aplinkybių nustatymas turėjo iš esmės pakeisti prokuroro sprendimą perduoti bylą su kaltinamuoju aktu teismui, nes tik teismas vykdo teisingumą, įvertindamas pateiktus duomenis ir spręsdamas dėl jų, kaip įrodymų leistinumo, liečiamumo bei pakankamumo.
Atsiliepimas
28. Teismas neatsižvelgė į Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato atsiliepime pateiktus pagrįstus argumentus, jog Lietuvos apeliacinis teismas, vertindamas mažametės nukentėjusiosios apklausas, klaidingai aiškino BPK 186 straipsnio nuostatas. Atsiliepime į ieškinį ir teismo posėdžio metu Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovė, vadovaudamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nurodė kad apeliacinės instancijos teismas klaidingai sprendė, jog, remiantis BPK 186 straipsnio 1 dalimi, jaunesnius kaip aštuoniolikos metų liudytoją ar nukentėjusįjį gali apklausti tik ikiteisminio tyrimo teisėjas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad BPK 186 straipsnio 1 dalies formuluotė nėra imperatyvi, joje nepilnamečio apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėją siejama su viena iš sąlygų – vaiko interesais to prašo jo atstovas, prokuroras ar gynėjas arba tokio asmens nebus įmanoma apklausti nagrinėjimo teisme metu, asmuo teisme gali pakeisti parodymus arba atsisakyti duoti parodymus, arba yra pagrindas manyti, kad ikiteisminio tyrimo teisėjui liudytojas duos išsamesnius parodymus (BPK 184 straipsnio 1 dalis). Be to, BPK 186 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jaunesni kaip aštuoniolikos metų liudytojas ar nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu paprastai apklausiami ne daugiau kaip vieną kartą. Ši straipsnio dalis leidžia spręsti, kad dažniausiai nepilnamečiai nukentėjusieji apklausinėjami vieną kartą, tačiau minėtoje nuostatoje nėra imperatyvaus draudimo, esant poreikiui, nepilnametį asmenį apklausti ir daugiau nei vieną kartą. Nagrinėjamu atveju, siekiant gauti papildomai informacijos, paneigiančios ar patvirtinančios ieškovo kaltę ir tikintis, kad kita specialistė psichologė padės mažametei labiau atsiverti, buvo surengta papildoma jos apklausa. Tačiau pirmosios instancijos teismas dėl minėtų argumentų nepasisakė ir tik deklaratyviai nurodė, jog Lietuvos apeliacinis teismas pažymėjo, kad nepilnamečio liudytojo ir nukentėjusiojo apklausos ikiteisminio tyrimo metu tvarką aiškiai nustato BPK 186 straipsnis.
Žemesnės instancijos teismas
29. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos manymu, baudžiamąją bylą išnagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, kitaip nei pirmosios instancijos teismas, įvertino baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, jų reikšmę ir pakankamumą ieškovo kaltei pagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad byloje nepakanka objektyvių faktinių duomenų, patvirtinančių, jog buvo padaryta veika, turinti nusikaltimo požymių. Taigi, apeliacinės instancijos teismas nesutiko su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytu įrodymų vertinimu, bet nekonstatavo jokių šiurkščių ar akivaizdžių baudžiamojo proceso pažeidimų. Darytina išvada, kad išteisinamasis nuosprendis šiuo atveju nesudaro pagrindo teigti, jog apkaltinamasis nuosprendis yra pagrindas pripažinti teismo veiksmus neteisėtais ir konstatuoti, jog yra pagrindas kilti valstybės civilinei atsakomybei.
30. Nurodo, kad byloje yra pateikta 2019 m. birželio 4 d. sąskaita – faktūra ADEM Nr. 0664, kurioje nurodyti suteiktų paslaugų įkainiai ir sumos. Tačiau minėta sąskaita – faktūra surašyta praėjus trims metams po pinigų sumokėjimo už teisines paslaugas. Pirmosios instancijos teismas formaliai įvertino minėtą aplinkybę, nesigilindamas į priežastis, sąlygojusias tokį vėlų finansinės operacijos įforminimą. Todėl nėra aišku pačios finansinės operacijos atlikimo teisėtumas. Tokiu būdu, minėtas įrodymas priteisti patirtas advokato išlaidas baudžiamajame procese yra netinkamas ir nepagrindžiantis turėtų išlaidų.
Šalies argumentai
31. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra skunde taip pat nurodo, kad teismas, sprendime pagrįstai pripažindamas būtinybę atsižvelgti ir į teismų praktiką iš esmės panašiose bylose, priimdamas skundžiamą sprendimą dėl neturtinės žalos apskaičiavimo ir priteisimo bei priteisdamas ieškovui 9 850 Eur neturtinės žalos, nepagrįstai nukrypo nuo teismų praktikos. Analizuojant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką bylose dėl neturtinės žalos, grindžiamos pagal analogiją ir per ilgą baudžiamojo proceso trukmę, atlyginimo, matyti, jog priteisiamos neturtinės žalos dydis yra apytikriai nuo 868 Eur iki 6 600 Eur. Todėl ir ginčo atveju neturtinė žala turėjo būti mažinama iki sumos, atitinkančios Konstitucinį teisingo žalos atlyginimo principą.
Atsiliepimas
32. Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliacinį skundą nurodo, kad apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai yra pagrįsti.
33. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra savo atsiliepimuose į Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pateiktus apeliacinius nurodo, jog apeliaciniai skundai yra pagrįsti ir tenkintini juose nurodytais motyvais.
34. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepimais į Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato pateiktus apeliacinius skundus prašo visų atsakovių apeliacinius skundus patenkinti.
35. Atsiliepimais į atsakovių apeliacinius skundus ieškovas A. P. prašo apeliacinius skundus atmesti.
36. Nurodo, kad atsakovių apeliaciniuose skunduose nėra jokių teisinių pagrindų naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Akivaizdu, jog ieškovo sulaikymas ir suėmimas bei nuteisimas ilgą laikotarpį jam padarė didelę žalą ir jis turėjo teisę gauti už tai žalos atlyginimą kaip visiškai nekaltas asmuo. Teisingos kompensacijos ilgalaikę nelaisvę patyrusiam ieškovui klausimą pirmosios instancijos teismas šioje byloje sprendimu išsprendė teisingai, kartu su Lietuvos apeliaciniu teismu parodęs, kad teisingumas Lietuvos Respublikoje gali pasiekti nekaltai nuteistus asmenis, teisingai ir pagrįstai jiems kompensuojant už ilgalaikiu suėmimu sukeltas kančias ir nepatogus, laisvės suvaržymą ir asmeninio gyvenimo bei reputacijos esminį pažeidimą, todėl praleistas ieškinio senaties terminas turi būti atnaujintas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
37. Apeliaciniai skundai atmetami.
38. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinių skundų ribas šioje byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis).
39. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo 2020 m. vasario 3 d. priimto sprendimo, kuriuo iš dalies tenkintas ieškovo A. P. ieškinys dėl žalos, atsiradusios dėl neteisėto nuteisimo, kardomosios priemonės – suėmimo taikymo, sulaikymo, atlyginimo CK 6.272 straipsnio pagrindu, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.
Žemesnės instancijos teismas
40. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. vasario 3 d. skundžiamu sprendimu konstatavo, jog Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 6 d. nuosprendyje padarytos įžvalgos bei išvados leidžia spręsti apie tai, kad pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas ieškovą, tinkamai neįvertino jam inkriminuoto nusikaltimo sudėties požymių buvimo, netiksliai įvykdė procesinę pareigą išdėstyti nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvus ir išvadas ir padarė BPK pažeidimų, dėl ko buvo nuteistas nekaltas asmuo. Tokie teismo veiksmai gali suponuoti valstybės atsakomybę CK 6.272 straipsnio 1 dalies prasme, esant kitiems civilinės atsakomybės požymiams. Apeliantai argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, faktines bylos aplinkybes vertino neobjektyviai, pažeidė materialiosios ir procesinės teisės normas, nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika bylose dėl valstybei taikytinos civilinės atsakomybės sąlygų.
41. CK 1.125 straipsnyje nustatyti sutrumpinti ieškinio senaties terminai atskirų rūšių reikalavimams. Šio straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pažymėtina, kad suformuotoje teismų praktikoje ne kartą pabrėžta, jog bylą nagrinėjantis teismas, taikydamas atitinkamas ieškinio senatį reglamentuojančias materialiosios teisės normas, to negali daryti mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą. Konkrečioje byloje susiklosčiusių materialinių teisinių santykių faktinė sudėtis gali lemti tai, jog teisingumo vykdymas, inter alia (be kita ko), viešasis interesas užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą gali nusverti interesą garantuoti teisinių santykių stabilumą. Todėl, net ir tuo atveju, jeigu būtų konstatuotas ieškinio senaties termino kreiptis į teismą su ieškiniu dėl viešojo intereso gynimo praleidimas, tai dar nereikštų absoliutaus pagrindo atmesti tokį ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-143/2010).
42. Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė sutrumpinto ieškinio senaties termino ieškovo reikalavimui atlyginti žalą. Šiuo aspektu pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas praleistą terminą jau atnaujino ir bylą pagal ieškovo patikslintą ieškinį išnagrinėjo vadovaudamasi protingumo, teisingumo ir sąžiningumo kriterijais bei nenukrypo nuo apeliantės skunde nurodytose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse nurodytos praktikos. Bylos duomenys patvirtina, kad nepraėjus ieškinio senaties terminui su reikalavimais dėl žalos atlyginimo ieškovas kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą, tačiau teismas ieškinį atsisakė priimti kaip jam neteismingą tam teismui. Dėl tokių susiklosčiusių aplinkybių ieškinys Vilniaus miesto apylinkės teismui buvo paduotas praleidus senaties terminą. Teisėjų kolegija sutinka su teismo išvada, kad ieškovas šiuo atveju ėmėsi operatyvių veiksmų, ieškinio senaties terminą praleido nežymiai, todėl vertina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir pagrįstai pripažino, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių ir jį atnaujino.
43. CK 6.272 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Be turtinės žalos, atlyginama ir neturtinė žala (3 dalis).
44. Kasacinio teismo praktika, aiškinant ir taikant CK 6.272 straipsnį, yra pakankamai gausi ir nuosekli. Tai yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis, kai valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Tai reiškia, kad civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų veiksmų, žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos ryšio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019). Ieškovui neįrodžius bent vienos iš jų (CPK 178 straipsnis), žalos atlyginimas negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2014).
45. CK 6.272 straipsnio 1 dalyje pateikiamas nebaigtinis ikiteisminio tyrimo, prokuratūros pareigūnų ir teismo neteisėtų veiksmų sąrašas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime byloje Nr. 23/04 pažymėjo, kad, reglamentuojant žalos atlyginimo klausimus, kai žalą padaro valstybės pareigūnai, įstatymų leidėjo diskrecija nesuteikia teisės laisva nuožiūra nustatyti išsamų baigtinį atvejų, kuriais ta žala turi būti atlyginama, sąrašą, nes tai prieštarauja konstituciniam principui, pagal kurį padaryta žala turi būti atlyginta. Be to, CK 6.272 straipsnio 1 dalyje nurodytų procesinių veiksmų teisėtumas vertintinas ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos garantuojamų teisių apsaugos kontekste. Kasacinis teismas savo praktikoje, formuojamoje bylose dėl valstybės civilinės atsakomybės, be kita ko, remiasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019).
46. Minėta, kad CK 6.272 straipsnio 1 dalyje pateikiamas nebaigtinis neteisėtų veiksmų sąrašas, todėl valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ir tuo pagrindu, kad pareigūnai nevykdė bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai – laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nepadarytų kitam asmeniui žalos (CK 6.263 straipsnio 1 dalis). Tokiais atvejais taikytinos tiek bendrosios minėtos kasacinėje jurisprudencijoje suformuluotos atsakomybės taikymo sąlygos, tiek specifinis tokioms byloms būdingas kriterijus – pareigūnų klaidos esminė reikšmė asmens teisių pažeidimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-414/2012).
47. Kadangi valstybės civilinė atsakomybė už žalą, grindžiamą neteisėtais teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso metu, yra civilinės teisės institutas, tai civilinę bylą dėl tokios žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas vertina nurodytus veiksmus nagrinėjamam civiliniam ginčui aktualiais aspektais, t. y. civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų atžvilgiu, pagal civilinio proceso normų nustatytas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles. Teismas, sprendžiantis dėl valstybės civilinės atsakomybės, gali prieiti prie priešingos išvados dėl tam tikrų procesinių veiksmų teisėtumo, negu padarytoji baudžiamajame procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2014).
48. Pažymėtina, kad teismas, spręsdamas dėl pareikšto ieškinio šios kategorijos bylose, vadovaudamasis CPK 176 – 185 straipsniais, ištiria įrodymus bei juos vertina atsižvelgdamas ir į jų reikšmę baudžiamojo proceso aspektu. Bylose teisiniai vertinimai turi būti atliekami kompleksiškai, t. y. baudžiamojo ir civilinio proceso normų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-63-378/2018).
49. Apeliacinės instancijos teismas laiko, jog apeliantai iš esmės yra teisūs, teigdami, kad išteisinamojo nuosprendžio priėmimas ar ikiteisminio tyrimo nutraukimas savaime nėra pripažįstamas pagrindu preziumuoti, jog visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti, t. y. tai reiškia asmens visišką reabilitavimą baudžiamojo proceso prasme, tačiau nėra pagrindas civilinėje byloje savaime konstatuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas, kardomosios priemonės pritaikymas bei kiti procesiniai veiksmai buvo neteisėti ab initio. Tačiau nagrinėjamu atveju Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. birželio 6 d. nuosprendyje aiškiai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tikrai pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus, taip pat ir šio straipsnio 5 dalies nuostatas dėl įrodymų vertinimo, o skundžiamame nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Kasacinio teismo praktikoje dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo materialiųjų ir procesinių teisinių padarinių yra nurodomos šios įsiteisėjusio teismo sprendimo esminės savybės: 1) teismo sprendimo privalomumas; 2) res judicata (galutinio teismo sprendimo) galia; 3) teismo sprendimo prejudicinė galia (CPK 279 straipsnis). Taigi, apeliantės negali kvestionuoti jau įsiteisėjusiame teismo sprendime padarytų teismo išvadų.
Žemesnės instancijos teismas
50. Akcentuotina tai, kad Lietuvos apeliacinis teismas nurodė, jog nukentėjusiosios parodymai šioje byloje yra vieni reikšmingiausių įrodymų vertinimo procese, tačiau mažametės U. P. parodymai pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje taip, kaip įsakmiai reikalauja nuosprendžio surašymo taisyklės, iš viso neišdėstyti; teisėjų kolegija vertino šių parodymų neišdėstymą nuosprendyje kaip visiškai nesuprantamą, ir laikė grubiu nuosprendžio surašymo taisyklių, t. y. baudžiamojo proceso įstatymų, pažeidimu; 2013 m. rugsėjo 26 d. ikiteisminio tyrimo teisėjai duoti nukentėjusiosios parodymai laikomi įrodymais, o šios apklausos metu U. P. visiškai paneigė jos tėvui A. P. pareikštus įtarimus ir kaltinimus; teismas vertino, jog ieškovo suėmimas laikotarpiu nuo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio 2014 m. gruodžio 30 d. iki apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 2016 m. birželio 6 d. nebuvo pagrįstas tinkamai motyvuotais reikšmingais ir pakankamais pagrindais; nurodyti argumentai sudaro pagrindą spręsti, kad sprendžiant ieškovo suėmimo klausimus valstybės pareigūnai neveikė pakankamai atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis); valstybės pareigūnai ieškovo atžvilgiu vykdytame baudžiamajame procese padarė ir kitų pažeidimų, kurie konstatuoti įsiteisėjusiu Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 6 d. nuosprendžiu; įtarimai ir kaltinimai ieškovui iš esmės grįsti mažametės liudytojos parodymais, kurie gauti netinkamu būdu pažeidžiant baudžiamojo proceso kodekso nuostatas.
51. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra skunde nurodo, kad ieškovo seseriai pranešus apie galimai padarytą sunkų nusikaltimą mažametės atžvilgiu, esant įtarimui, kad mažametės ieškovo dukters lytiniai organai pažeisti, sutiktina, kad buvo pagrindas ieškovo sulaikymui tikslu atlikti pirminius tyrimo veiksmus. Apeliantės manymu, apie galimai ieškovo padarytą veiką leido spręsti liudytojų J. P., R. K., A. K., kitų liudytojų parodymai, 2013 m. lapkričio 7 d. – 2013 m. gruodžio 11 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto išvados, ekspertų D. T., Ž. M. paaiškinimai, taip pat mažametės U. P. parodymai. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas su tuo sutiko, konstatuodamas, kad šiuo atveju, ieškovo seseriai pranešus apie galimai padarytą sunkų nusikaltimą mažametės atžvilgiu, esant įtarimui, kad mažametės ieškovo dukters lytiniai organai pažeisti, buvo pagrindas ieškovo sulaikymui tikslu atlikti pirminius tyrimo veiksmus. Atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes, būtent jau per pirminius veiksmus ir per A. P. laikiną sulaikymą, ikiteisminiame tyrime buvo atlikta procesinių veiksmų, kuriais buvo surinkti reikšmingi duomenys, paneigiantys arba bent jau keliantys pagrįstas abejones dėl ieškovo kaltės padarius labai sunkų seksualinio pobūdžio nusikaltimą.
52. Pažymėtina, jog Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo
ministerijos Kauno skyriaus specialisto išvada, kurioje vyresnysis teismo medicinos ekspertas Ž. M. į klausimus apie bet kokių sužalojimų buvimą ant nukentėjusiosios mažametės kūno, jų lokalizaciją, įskaitant ir lyties organus, sunkumą, pobūdį, nurodant ir sužalojimus, kuriuos galėjo sukelti piršto ar lyties organo kišimas į mergaitės lyties organus bei išangę, vienareikšmiškai atsakė, kad U. P. kūne sužalojimų nėra. Į ketvirtą klausimą ekspertas atsakė, kad U. P. kūne, apimant ir išangę bei lyties organus, sužalojimų nėra. Tokiu būdu, ekspertas paneigė bet kokio pobūdžio, sunkumo nukentėjusiosios U. P. kūno sužalojimą ir bet kokią lytinę prievartą jos atžvilgiu. Papildomai ekspertas Ž. M. specialisto išvadoje detaliai išaiškino, kad U. P. buvo nustatytas išorinių lytinų organų ir makšties uždegimas (vulvovaginitas), kurio priežastimi buvo nepakankama mergaitės lyties organų srities higiena, kad mergaitės kūne, tame tarpe ir lyties organų ir išangės srityse, nebuvo ir ribotų mechaninio dirginimo požymių bei sužalojimų, makšties prieangio turinyje spermos nebuvo rasta, todėl nepatvirtino medicininių duomenų buvimo įtarti seksualinę prievartą ar
tvirkinamuosius veiksmus mažametės U. P. atžvilgiu. Pirmoji nepilnametės nukentėjusiosios apklausa 2013 m. rugsėjo 26 d. taip pat nepatvirtino jokio ieškovo padaryto seksualinio mažametės dukros prievartavimo, kaip ir apžiūros protokolas. Šiuose pirminiuose dokumentuose buvo matyti pirminės, tačiau akivaizdžios išvados, kad A. P. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Prokuroras E. A. šių pirminių ikiteisminio tyrimo duomenų turinio nevertino, o subendrino juos su liudytojos J. P. prieštaringais parodymais apie mažametės U. P. dažnus naktinius verksmus, po to, kad ji girdėjo tik vieną kartą mergaitės verksmą. J. P. taip pat, kaip ir nuteistasis, parodė, kad mažametė jau seniai pati pirštais liesdavo savo lytinius organus, kišdavo ten pirštus, nes sirgo uždegimu ir ten jai perštėdavo. Parodė, kad kartu su tėvu prausdavo ir kad jie abu tepdavo mergaitei lytinius organus tepalais.
53. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas nustatė liudytojų J. P. ir seserų R. ir A. K. parodymų tarpusavio prieštaravimus, atkreipė dėmesį į teisme pakeistus R. K. parodymus, kai ši liudytoja iš viso paneigė buvusi namuose, kai mažametė pasiskundė pirmą kartą. Atkreipė dėmesį ir į J. P. parodymus apeliacinės instancijos teisme, kai ši liudytoja apklausos pradžioje bandė netgi paneigti savo pačios dalyvavimą apžiūrint U. P. lytinius organus. Apeliacinės instancijos teismas, peržiūrėjęs mažametės apklausų vaizdo ir garso įrašus, nustatė, kad mažametė pasakoti apie kaltinime nurodomus įvykius akivaizdžiai vengė ir jai užduodamus klausimus visiškai ignoravo. Tik į primygtinius ir atsakymą menančius klausimus mergaitė atsakinėjo trumpai ir neinformatyviai. Akivaizdu, kad tai buvo nulemta ir nukentėjusiosios amžiaus, ir kitų jos išsivystymo ypatumų, apie kuriuos nurodoma teismo psichiatrijos – psichologijos ekspertizės akte. Įvertinusi šias aplinkybes, apeliacinio teismo teisėjų kolegija suabejojo, ar liudytoja J. P. buvo namuose 2013 m. rugsėjo 22 – 24 d. laikotarpiu, net jeigu ir tikrai būtų patyrusi seksualinę prievartą, mažametė nukentėjusioji būtų galėjusi J. P. ir seserims R. ir A. K. aiškiai ir suprantamai pasakyti, ką konkrečiai jai padarė jos tėvas. Be to, jeigu mažametė ir tikrai pasiskundė šioms liudytojoms, abejotina, kad sugebėjo papasakoti būtent apie prieš ją atliktus seksualinio prievartavimo veiksmus. Be to, iš pačių šių liudytojų parodymų matėsi, kad mažametės pasakojimų jos pačios gerai nesuprato, o kur kas didesni įtarimai joms kilo tik mergaitę nurengus ir apžiūrėjus jos lytinius organus. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija nuosprendyje padarė išvadą, kad šių liudytojų įtarimai dėl prieš mažametę pavartotą seksualinę prievartą buvo grindžiami vien jų subjektyvia nuomone, kurią vėliau visiškai paneigė teismo medicinos specialisto Ž. M. išvada ir ją pateikusio eksperto paaiškinimai teisiamajame posėdyje.
54. Vertinant susiklosčiusią faktinę situaciją, matyti, jog ikiteisminio tyrimo pradžioje 2013 m. spalio 7 d. buvo parengta Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Serologijos ir DNR laboratorijos specialisto išvada, kuri atsakė į klausimus, kad tampone su U. P. makšties prieangio turinius spermos nerasta, rasta tik makšties DNR, o ant A. P. kelnaičių buvo rasta jo sperminio skysčio, ką patvirtino aukšta 99,999999999 proc. tikimybe. Šioje išvadoje buvo atsakyta, kad ant dviejų paklodžių, antklodės su užvalkalu, lovatiesės, A. P. sportinio švarko, dviejų sportinių kelnių, bliuzono spermos nerasta, o ant A. P. marškinėlių dėmių ir sutepimų, tinkančių tyrimui, nerasta. Todėl ši eksperto išvada kartu su eksperto Ž. M. išvada turėjo būti reikšmingi faktiniai duomenys, paneigiantys ieškovo padarytos nusikalstamos veikos mažametės atžvilgiu realumą.
55. Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 6 d. nuosprendyje kritiškai įvertinta mažametės papildoma apklausa. Mažametės apklausa 2013 m. spalio 11 d. neteisėta ir vėliau apeliacinio teismo pripažinta niekine, parodė tyrėjos A. G. neteisėtą veiklą, kuri iš karto pradėjo uždavinėti mažametei tiesiogiai su kaltinimais susijusius klausimus, paklausė, ar ši prisimena, ką anksčiau jai piešė, klausinėjo, ką jai darė jos tėvas, ką ir kur jai lietė, kad žiūrint šios apklausos vaizdo įrašą akivaizdžiai matėsi, kad tyrėja mažametei uždavė daugybę akivaizdžiai atsakymus menančių klausimų, uždavinėjo tokius klausimus vieną po kito net nesulaukdama U. P. atsakymų. Ši apklausa parodė BPK 183 straipsnio 2 dalies imperatyvios nuostatos, draudžiančios uždavinėti menančius klausimus liudytojui, pažeidimą. Teismas konstatavo tyrėjos liudytojos J. K. ir vyr. tyrėjos A. G. veiksmus, kaip pažeidžiančius BPK reikalavimus, todėl 2013 m. spalio 11 d. papildomos mažametės apklausos protokolą laikė niekiniu ir jo įrodymu nepripažino. Be to, teismo posėdyje dalyvaujant teismo ekspertei psichologei D. T. buvo dar kartą peržiūrėti jau nurodyti dviejų U. P. apklausų vaizdo ir garso įrašai. Po šių įrašų peržiūrėjimo ekspertė paaiškino, kad pirmos, 2013 m. rugsėjo 26 d. pas ikiteisminio tyrimo teisėją vykusios apklausos metu nebuvo sudarytos sąlygos vaikui atsiskleisti, apklausoje dalyvavusi ir su vaiku bendravusi specialistė viską pradėjo teisingai, tačiau taip ir nesugebėjo mergaitei užduoti konkrečių to amžiaus vaikui reikalingų klausimų. Jie buvo užduodami taip, kad vaikas apie tai, kas su juo įvyko, realiai negalėjo papasakoti. Ši apklausa nėra informatyvi ir ji jos nevertintų. Dėl antros apklausos ekspertė nurodė, kad jai vėl neaišku, kaip su vaiku bendravusi specialistė per beveik pusę valandos vėl nesugebėjo užduoti vaikui reikalingų klausimų, kuriuos po to uždavė į patalpą atėjusi tyrėja. Po vaizdo įrašo peržiūrėjimo ekspertė tą tyrėjos A. G. atėjimą į patalpą pavadino „įsiveržimu“, paaiškino, kad tai įnešė labai didelį sumišimą, daug chaoso. Tyrėjos klausimai buvo užduodami „vienas per kitą“, užduodami netgi nesulaukus atsakymų ir toliau formuluojant kitus klausimus. Ekspertės nuomone, tyrėjos užduoti mergaitei klausimai buvo labai įtaigūs ir netinkami. Iš to, kaip mergaitei klausimus uždavinėjo tyrėja, ekspertė negali atmesti galimybės, kad tie klausimai mažamečiam vaikui galėjo būti įteigti. Atliekant ekspertizę ir bendraujant su U. P., ji bandė užduoti jai tuos pačius uždarus klausimus. Galima buvo suprasti tik apie mergaitės lietimą, kokių nors kitų aplinkybių išsiaiškinti nebuvo galimybės. Kitokių duomenų ir požymių, pagal kuriuos atskiriamas seksualinę prievartą patyręs vaikas, nenustatyta.
56. Priešingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, aukščiau nutartyje nurodytos Lietuvos apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės rodo, kad tyrėja J. K. neužtikrino teisėtumo renkant duomenis ikiteisminiame tyrime, teismo ekspertė psichologė D. T. neobjektyviai ir aplaidžiai ištyrė duomenis ir pateikė klaidingas ekspertines išvadas, o vyr. tyrėja A. G. tiesiogiai pati įsikišo į tyrimą ir savo veiksmais įtakojo neteisėtą duomenų apie A. P. kaltę rinkimą, jų interpretavimą ir įtraukimą į ikiteisminio tyrimo medžiagą.
57. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime išdėstyta pozicija, kad 2013 m. rugsėjo 26 d. nutartyje, kuria ieškovui buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, pasigendama konkrečios argumentacijos, kodėl ieškovas suimamas, apsiribota bendro pobūdžio teiginiais, kad jis bėgs (slėpsis) dėl gresiančios griežtos bausmės, bandys paveikti nukentėjusią mažametę dukrą, faktiškai nevertinta, dėl kokių konkrečių priežasčių ikiteisminio tyrimo tikslų negalima pasiekti švelnesnėmis procesinio poveikio priemonėmis (pvz., įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo ir (ar) nesiartinti prie nukentėjusiojo arčiau nei nustatytu atstumu, įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje, rašytinis pasižadėjimas neišvykti ar kt.). Teismas taip pat pagrįstai konstatavo, kad ir vėlesnis suėmimas ieškovui buvo tęsiamas iš esmės tais pačiais formaliais pagrindais, suėmimo pratęsimas baudžiamojo proceso metu nebuvo grįstas reikšmingais ir pakankamais pagrindais, kurių buvimas būtų pakankamai motyvuotas, priežastys tinkamai individualizuotos. Teisėjų kolegijos nuomone, tokios pirmosios instancijos teismo išvados paneigia apeliacinių skundų motyvą, kad teismas formaliai įvertino kardomosios priemonės – suėmimo teisėtumą per 985 ieškovo suėmimo dienų laikotarpį, nes pirmosios instancijos teismas nurodė savo sprendime motyvus dėl ikiteisminio tyrimo teisėjos 2013 m. rugsėjo 26 d. nutarties, taip pat vėlesnių ikiteisminio tyrimo ir pirmosios instancijos teismo nutarčių.
58. Nepagrįstai skunde teigiama, kad Lietuvos apeliacinis teismas, priėmęs 2016 m. birželio 6 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-66-449/2016, kitaip nei pirmosios instancijos teismas įvertino baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, jų reikšmę ir pakankamumą ieškovo kaltei pagrįsti, konstatavo, kad nepakanka objektyvių faktinių duomenų, patvirtinančių padarytą veiką, turinčią nusikaltimo požymių, tačiau nekonstatavo jokių šiurkščių ar akivaizdžių baudžiamojo proceso pažeidimų. Priešingai, kaip minėta, teismas nuosprendyje vertinęs mažametės papildomą apklausą, nurodė, kad iš šios apklausos vaizdo įrašo matėsi, kad apklausos pabaigoje į patalpą specialistės pakviesta atėjo kita tyrėja A. G., kuri iš karto pradėjo uždavinėti mažametei tiesiogiai su kaltinimais susijusius klausimus, paklausė U. P., ar ši prisimena, ką anksčiau jai piešė, klausinėjo, ką jai darė jos tėvas, ką ir kur jai lietė, kad žiūrint šios apklausos vaizdo įrašą akivaizdžiai matėsi, kad tyrėja mažametei uždavė daugybę akivaizdžiai atsakymus menančių klausimų, uždavinėjo tokius klausimus vieną po kito net nesulaukdama U. P. atsakymų. Nors prie šio apklausos protokolo pridėtame piešinyje yra tyrėjos J. K. įrašas, kad tai U. P. piešinys, iš apklausos vaizdo įrašo matosi, jog šį piešinį jau užeidama į apklausos kambarį atsinešė tyrėja A. G.. Teismas konstatavo tyrėjos J. K. ir vyr. tyrėjos A. G. veiksmus, kaip pažeidžiančius BPK reikalavimus, todėl papildomos nepilnametės liudytojos U. P. apklausos protokolą laikė niekiniu ir jo įrodymu nepripažino.
59. Lietuvos apeliacinis teismas išteisinamajame nuosprendyje konstatavo, kad mažametės U. P. parodymai byloje buvo vieni reikšmingiausių įrodymų vertinimo procese ir juos pirmosios instancijos teismas laikė svarbiausiais įrodymais, tačiau padarė grubų nuosprendžio surašymo taisyklių, nurodytų BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte, pažeidimą ir nukentėjusiosios U. P. 2013 m. rugsėjo 26 d. parodymų iš viso nuosprendyje neišdėstė. Tačiau kitus, papildomus U. P. parodymus, duotus 2013 m. spalio 11 d. tyrėjai, nedalyvaujant nei įtariamajam, nei jo gynėjui, jiems
apie šią apklausą net nepranešus, teismas faktiškai irgi pripažino įrodymais ir jais pagrindė apkaltinamąjį nuosprendį. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nuosprendyje pažymėjo, kad skundžiamame nuosprendyje U. P. apklausų, vykusių ikiteisminio tyrimo metu, teisėtumas ir jų įrodomoji reikšmė aptariami iš esmės tik tiek, kiek tai susiję su A. P. gynėjo nuolat pateikinėtais argumentais apie mažametės apklausų metu padarytus esminius baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų pažeidimus. Be to, A. P. gynėjas teikė motyvus ir argumentus apie daugkartinius pažeidimus, skundė A. P. taikytus kardomosios priemonės pratęsimus, skundė prokuroro E. A. veiksmus, teikė įvairius prašymus, kurių esmė įrodyti ir pagrįsti teismui, ikiteisminio tyrimo teisėjui, kad A. P. pagal surinktus byloje prieštaringus duomenis negalėjo padaryti labai sunkaus nusikaltimo, numatyto BK 150 straipsnio 4 dalyje. Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos išvados patvirtino aplinkybes, kad apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs pirmosios instancijos teismas A. P. atžvilgiu padarė grubius baudžiamojo proceso ir teisingumo vykdymo pažeidimus.
60. Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas apeliaciniame skunde nepagrįstai neigia ir kvestionuoja įsiteisėjusio Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 6 d. nuosprendžio baudžiamojoje byloje teisinę reikšmę ir privalomumą valstybės ir savivaldybės institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, visiems fiziniams ir juridiniams asmenims ir iš naujo įrodinėja Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato padarytus BPK 186 straipsnio 1 dalies pažeidimus, apklausiant jaunesnį kaip aštuoniolikos metų liudytoją ar nukentėjusįjį, nustatytus įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Lietuvos apeliacinis teismas pažymėjo, kad nepilnamečio liudytojo ir nukentėjusiojo apklausos ikiteisminio tyrimo metu tvarką aiškiai nustato BPK 186 straipsnis, ir jame nurodoma, kad tokius asmenis liudytojais arba nukentėjusiaisiais apklausia tik ikiteisminio tyrimo teisėjas, ką konstatavo ir pirmosios instancijos teismas sprendime.
61. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija kelia abejones dėl 2019 m. birželio 4 d. sąskaitos – faktūros ADEM Nr. 0664, kuri išrašyta praėjus trims metams po pinigų sumokėjimo už teisines paslaugas, įrodomosios reikšmės. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės argumentai nepaneigia, kad ieškovas (ieškovo vardu jo sesuo) už teisines paslaugas baudžiamojoje byloje už teisinę pagalbą sumokėjo teismo priteistą pinigų sumą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad nagrinėjamu atveju baudžiamojoje byloje, priimant išteisinamąjį nuosprendį, nebuvo išspręstas išteisintojo turėtų išlaidų pripažinimo proceso išlaidomis ir jų atlyginimo klausimas. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad tais atvejais, kai išteisinto asmens patirtos dėl baudžiamojo proceso išlaidos neatlygintos baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka ir asmuo kreipiasi su civiliniu ieškiniu valstybei, pažeidusiai pozityviąsias pareigas, įgyvendinant Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, tokios išlaidos gali būti turtinės žalos sudėtinė dalis. Nurodytų išlaidų atlyginimas priteisiamas, jeigu teismas konstatuoja teisėsaugos institucijų pareigūnų neteisėtus veiksmus, kurie buvo nors ne vienintelė, bet pakankama priežastis tokioms išlaidoms atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011). Nagrinėjamo ginčo atveju visos šios aplinkybės ir sąlygos tenkinti šią ieškinio dalį buvo nustatytos.
62. Kasacinis teismas nuoseklioje praktikoje pabrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bendrieji kriterijai, į kuriuos visais atvejais atsižvelgia teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį: neturtinės žalos padariniai, šią žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmės bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Pagal kasacinio teismo praktiką, šiais kriterijais, kurių sąrašas nėra baigtinis, teismai privalo remtis ir nustatydami neturtinės žalos dydį už neteisėtą procesinės prievartos priemonės – kardomojo kalinimo (suėmimo) – taikymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2007).
63. Pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką, nustatydamas neturtinės žalos dydį už neteisėtą procesinės prievartos priemonės – suėmimo taikymą, teismas, be bendrųjų kriterijų, įtvirtintų CK 6.250 straipsnyje, turi atsižvelgti į šias teisiškai reikšmingas aplinkybes: teisės į laisvę pažeidimo aplinkybes (suėmimo trukmę, neteisėtų valstybės institucijų veiksmų, sukėlusių teisės pažeidimą, pobūdį, konkrečius atitinkamų baudžiamojo proceso metu priimtų sprendimų trūkumus ir kt.); suėmimo padarinius asmeniniam gyvenimui (ar suimtas asmuo turėjo šeimą, nepilnamečių vaikų; ar turėjo ypatingų užsiėmimų, kuriuos nutraukė suėmimas); suėmimo padarinius asmens sveikatai, įskaitant psichinę sveikatą; suėmimo padarinius profesiniam gyvenimui; aplinkybes, dėl kurių galėtų būti mažinamas atlygintinos žalos dydis, įskaitant nukentėjusiojo ir valstybės ekonominę padėtį (nors valstybės ekonominė padėtis tiesiogiai neatspindi nukentėjusiojo patirtos neturtinės žalos padarinių, tačiau sprendžiant dėl neteisėtais teisėsaugos institucijų veiksmais asmeniui padarytos neturtinės žalos dydžio į ją būtina atsižvelgti tam, kad priteisiamo neturtinės žalos atlyginimo dydis atspindėtų socialinį kontekstą ir nebūtų socialiai neteisingas) bei nukentėjusio asmens kaltę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-347-687/2018).
64. Apeliaciniame skunde Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra pamini eilę Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių, kurios, jos manymu, pagrindžia, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas priteisė per didelę neturtinę žalą. Vadovaujantis CPK 4 straipsniu, vieningą teismų praktiką formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Šio kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip ir toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362-701/2017). Teisėjų kolegija sprendžia, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. vasario 3 d. sprendimu priteisdamas ieškovui iš atsakovės 9 850 Eur neturtinės žalos atlyginimo, nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos šios kategorijos bylose nenukrypo.
65. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad nors teismai, nustatydami neturtinės žalos dydį, turi atsižvelgti į analogiškose bylose priteistus žalos dydžius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2014), kiekvienu konkrečiu atveju neturtinė žala patiriama individualiai, tad teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei minėtoje teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-31/2011). Visiškai suvienodinti teismų praktikoje priteisiamų neturtinės žalos dydžių iš esmės neįmanoma, nes kiekvienu konkrečiu atveju būtina vertinti kriterijų neturtinės žalos dydžiui nustatyti visumą, o individualioje byloje šie kriterijai, jų reikšmė ir tarpusavio santykis gali skirtis net esant analogiško pobūdžio neteisėtiems veiksmams (pavyzdžiui, neteisėtai taikoma ta pati kardomoji priemonė) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-347-687/2018).
66. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į byloje nustatytas aplinkybes, jog ieškovas buvo neteisėtai kalinamas beveik trejus metus, įkalinimo įstaigose patyrė smurtą, pats gyvendamas vargingai prisiėmė atsakomybę už savo dukrą ir pasiėmė ją iš vaikų globos namų, dėl tokio ilgo įkalinimo vaiko aktyvaus augimo laikotarpiu jo galimybės kurti pilnavertį ryšį su dukra buvo apribotos, be to, neigiamą poveikį daro ir tai, kad ieškovo neva padarytas nusikaltimas buvo plačiai aptariamas ir smerkiamas, tuo pačiu neteisėtas baudžiamasis persekiojimas sumažino ieškovui galimybę integruotis visuomenėje, dirbti ir gyventi pilnavertį gyvenimą. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir įvertino visas nagrinėjamoje byloje nustatytas reikšmingas žalos dydžiui nustatyti faktines bylos aplinkybes ir tinkamai savo išvadą motyvavo.
67. Priešingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, pirmosios instancijos teismas ištyrė visus bylose surinktus reikšmingus teisingam ginčo išsprendimui įrodymus ir įvertino juos pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas, nustatė ir pagrindė kokius ir kodėl neteisėtus valstybės pareigūnų veiksmus laiko esančius priežastiniame ryšyje su ieškovo patirta turtine ir neturtine žala (CK 6.246, 6.247, 6.249, 6.272 straipsniai). Teisėjų kolegijos vertinimu, priimdamas ginčijamą sprendimą, teismas vertino ne tik dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar prokurorų neteisėtų veiksmų atsiradusios žalos sąlygas, bet ir analizavo ikiteisminio tyrimo medžiagą, vertino byloje esančius rašytinius duomenis. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė įrodinėjimo ar įrodymų vertinimo taisykles, numatytas CPK 176-185 straipsniuose. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog vien tai, kad apeliantės turi kitokią nuomonę dėl byloje pateiktų įrodymų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias procesines teises normas.
68. Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad kiti apeliacinių skundų teiginiai teisingam bylos išnagrinėjimui neturi teisinės reikšmės, todėl išsamiau dėl jų nepasisako (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-7-38/2008, Nr. 3K-3-252/2010, Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
69. Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines aplinkybes, tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, tinkamai aiškino ir taikė aktualias ginčo išsprendimui teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą procesinį sprendimą. Įvertinusi aplinkybių visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantės šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.