Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 1A-66-449/2016

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2016-06-06
Bylos Nr.: 1A-66-449/2016
Teisminio proceso Nr.: 1-65-1-01412-2013-7
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Laima Garnelienė, Linas Šiukšta (pran.), Elena Valnienė
Nuteistasis: A. P.
Nukentėjusysis: U. P.

Kategorijos

1.2.7.2.2.3Mažamečio asmens seksualinis prievartavimas (BK 150 str. 4 d.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-66-449/2016Proceso Nr. 1-65-1-01412-2013-7Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.7.2.2.3.; 2.4.6.4.1. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. birželio 6 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininko Lino Šiukštos (pranešėjo),teisėjų Laimos Garnelienės, Elenos Valnienės,sekretoriaujant Agatai Minkel, Rasai Maldanytei, Audronei Rasiulienei,dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei,gynėjui Egidijui Milašiui,nuteistajam A. P.,nukentėjusiosios U. P. atstovei, jos laikinajai globėjai A. R.,Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovėms E. T. ir A. V.,ekspertei D. T.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. gynėjo Egidijaus Milašiaus apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo A. P. nuteistas pagal BK150 str. 4 d. laisvės atėmimu 5 (penkeriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš nuteistojo A. P. nuspręsta išieškoti 167,46 Lt (47 Eur) proceso išlaidų valstybei.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. P. nuteistas už tai, kad laikotarpyje nuo 2013-09-22 iki 2013-09-24, nakties metu, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, savo namuose adresu (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas bejėgiška mažametės nukentėjusiosios U. P., gim. (duomenys neskelbtini), būkle, kambaryje gulėdamas su mažamete lovoje, tenkino savo lytinę aistrą liesdamas rankomis U. P. lytinius organus bei kišdamas pirštus mažametei U. P. į makštį.

Šalies argumentai

Nuteistojo A. P. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad A. P. nepadarė nusikalstamos veikos, buvo nepagrįstai dėl to apkaltintas ir nuteistas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas neįvertino pradėto ikiteisminio tyrimo nuteistojo atžvilgiu, ikiteisminio tyrimo pabaigos, bylos parengimo teismui teisėtumo pagrindų, nenutraukė neteisėto proceso, kurio metu A. P. buvo nepagrįstai nuteistas, suardyti jo, tėvo, ryšys su mažamete dukra U. P., kuri buvo neteisėtai atskirta nuo savo tėvo, jai įprastos socialinės aplinkos ir perkelta gyventi į (duomenys neskelbtini) globos namus. Gynėjas nurodo, kad skunde išdėsto faktines ir juridines aplinkybes apie tai, kokiais būdais ir metodais, pažeidus procesinės teisės normas, buvo surinkti duomenys ir įvertinti kaip įrodymai, kurių pagalba teismas apkaltino A. P. labai sunkaus nusikaltimo padarymu. Dėsto daug faktinių aplinkybių, kadangi jų teismas nuosprendyje išsamiai netyrė ir daug aplinkybių apskritai neįvertino. Oficialiai ikiteisminis tyrimas byloje pradėtas liudytojos J. P. pareiškimu, gautu 2013-09-24, 14 val., K. rajono policijos komisariate. Protokole - pareiškime J. P. nurodė, kad 2013-09-23 ji pastebėjo paraudusius, lyg nutrintus nukentėjusiosios U. P. lytinius organus, per didelę makšties skylutę. Lyginimo būdu vertino su liudytoja R. K. nukentėjusiosios lytinius organus ir priėjo išvados, kad mergaitės makštis per didelė. Tos pačios dienos ryte, apie 10 val., U. P. buvo nurodžiusi J. P., kad tėtis kišo ten pirštus (1 t.; 1 b.l.) J. P. ir R. K. tą pačią dieną apsilankė V. PSPC pas gydytoją I. B., pasakė jai, kad įtaria, jog mergaitė liesta (3 t.; 13 b.l.). Gydytoja I. B. pirminės apklausos metu - 2013-10-17 (1 t.; 95 b.l.), teigė, kad į V. PSPC atvyko J. P. su marčia R. K. ir vedėsi U. P. apie 11 val. Gydytoja išrašė ir išdavė siuntimą apsilankyti pas mergaičių ginekologą (1 t.; 90, 95 b.l.), tačiau J. P. ir R. K. mergaitę iš karto nuvežė į K. rajono policijos komisariatą, kadangi jos abi neabejojo dėl A. P. padaryto labai sunkaus nusikaltimo. Praėjus valandai, maždaug 11.25 val., po J. P., R. K. ir U. P. apsilankymo pas gydytoją I. B. į V. PSPC užėjo K. rajono Socialinių paslaugų centro socialinė darbuotoja D. N., kuri susijaudinusi pasakė, kad mergaitė pasakė, kad tėtis kišo pirštus (3 t.; 14 b.l.). Išėjus D. N., gydytoja I. B. 13.04 val. paskambino V. policijos nuovados inspektorei R. M. ir pranešė apie įvykį, kad tetos į valkų priėmimo skyrių buvo pristatyta U. P., gim. (duomenys neskelbtini), su kuria galimai buvo atlikti tvirkinamieji veiksmai. (3 t.; 14, 79 ir 80 b.l.). R. M. tą pačią dieną, 13.10 val., įvedė ROIK pranešimo duomenis (1 t.; 6 b.l.) apie galimai atliktus tvirkinamuosius veiksmus (1 t.; 6 b.l.; 3 t.; 80 b.l.). Inspektorė R. M. susisiekusi mobiliuoju telefonu su jau K. važiuojančia į klinikas J. P., nurodė jai vykti teisiai į K. rajono PK. Apklausta byloje liudytoja K. AVPK K. rajono PK KPS I.e. viršininko pareigas A. G. nurodė, kad J. P. su mažamete U. P. ir dar su viena giminaite atvyko į komisariatą apie 14 val. dienos. A. G. nurodė, kad ji pavedė V. G. – M. išsiaiškinti su J. P. visas įvykio aplinkybes, priimti protokolą-pareiškimą bei apklausti ją liudytoja (1 t.; 108 b.l.). Tyrėjai J. K. pavedė apklausti kitą giminaitę. Kaip matyti iš liudytojos J. P. pasirašyto protokolo - pareiškime, jis buvo pradėtas pildyti 2013-09-24, 14 val. (1 t.; 1 b.l.). Laikas sutampa su liudytojos A. G. nurodytuoju. Be to, liudytoja R. K. buvo apklausinėjama tyrėjos J. K. nuo 14.40 val. iki 15.45 val. (1 t.; 86-87 b.l.), o tyrėja V. G.-M. nuo 14.50 iki 15.20 val. apklausinėjo J. P. (1 t; 83-84 b.l.). R. K. paliudijo (1 t.; 86-87 b.l.), kad jai pradėjus gyventi pas J. P., ši nurodžiusi, kad U. lytiniai organai paraudę ir makšties skylė buvo per didelė, galvojo, kad mergaitė su savo lyties organais ar pati ką nors pasidarė, ar jos tėvas kažką tai darė. R. K. paliudijo, kad kai A. P. apie keturis mėnesius laiko turėjo draugę, pas mergaitę organai nebuvo paraudę, kad ji rytais atsikeldavo irzli, neidavo valgyti, būdavo nervuota, paklausus kas jai yra, verkdavo ir nieko nesakydavo. 2012-09-23 ryte (taip nurodyta protokole) U. atsikėlė, atėjo į bendrą virtuvę ir parodė į savo lytinius organus, kad jai skauda. J. P. apžiūrėjo mergaitę ir servetėle nuvalė mergaitės lytines lūpas, kuriose buvo daug išskyrų. Po to patikslino, kad išskyrų buvo aukščiau nuo lytinių organų, pilvo apačioje. J. P. nuvalius išskyras nuo mergaitės lyties organų, buvo matyti, kad jie paraudę. Nurodė, jog abi su J. P. įtarė, kad tėvas dukrą prievartauja. Panašiai pagal R. K. buvo ir 2013-09-24 ryte, kai į virtuvę, besėdint R. K., jos seseriai A. K. bei J. P., atėjo U. ir bevalgydama pradėjo pasakoti, kad su ja miegojęs tėtis, paskui tėtis ją išvijo iš lovos ir ji miegojo ant žemės. J. P. paklausus, ar tėtis lenda prie jos, ši atsakė teigiamai. J. P. toliau klausinėjo mergaitės ir ši pasakė, kad tėtis kiša rankas prie užpakaliuko. Visos trys apžiūrėjo mergaitės lytinius organus ir pamatė, kad jie paraudę, labai didelė skylė mergaitės lyties organe. Apklausiama liudytoja J. P. iš esmės nurodė tą patį, ką ir liudytoja R. K., tik nenurodė jokių išskyrų aukščiau mergaitės lytinių organų ar ant lyties organo, kaip kad buvo paliudijusi R. K. (1 t.; 83-84 b.l.). Pastaruoju metu pastebėjusi, kad U. pradėjo bijoti eiti miegoti į savo lovą, be to, anksčiau ji niekada nėra sakiusi, kad tėtis jai būtų kažką negero padaręs. Tuo tarpu kai K. rajono PK A. G. užsiėmė U. P. priežiūra - pradėjo su ja žaisti, valkščiojo po koridorių, stengėsi su ja užmegzti kontaktą, mergaitei paprašius piešti, A. G. savo kabinete jai davė flomasterius ir baltų lapų. Iš pradžių mergaitė piešė viena, po to paprašė A. G. nupiešti ją pačią. Ši ir nupiešė mergaitę. Tuo metu, kai po J. P. apklausos pas A. G. į kabinetą užėjo tyrėja V. G.-M., U. P. žalios spalvos flomasteriu nupiešė mergaitei tarp kojų storą brūkšnį, kurį pradėjo piešti nuo lapo apačios iki nupieštos mergaitės tarpkojo. Ant brūkšnio tarp kojų mergaitė nupiešė daiktą, forma primenantį agurką. Šias aplinkybes apklausiama nurodė A. G. (2 t.; 108 b.l.). Tuo metu tyrėja V. G.-M. paklausė U. P., ką ji čia nupiešė, į ką U. atsakė, kad čia jai tėtis kišo pirštus, jai skaudėjo ir nepatiko, pasakė, kad tėtis tokį daiktą turi. V. G.- M. dar paklausus mergaitės ar tėtis jai į tą vietą kišo tik pirštus, ar dar ką nors, U. atsakė, kad tik pirštus ir kad tėtis blogas. Šias aplinkybes apklausiamos nurodė A. G. (2 t.; 108 b.l.) ir V. G. – M. (2 t.; 109 b.l.). Apklausiama 2014-05-07 teismo posėdyje liudytoja A. G. parodė, kad ji su V. G. — M. klausė U. P. ar jai ką nors tėtis darė su tuo daiktu (turima omenyje - lytiniu organu), taip pat, kad mergaitė patvirtino, kad tą vietą (t.y. - lytinius organus) tėtis lietė pirštais, jai nepatiko, skaudėjo, nurodė, kad pieštą piešinį mergaitė po apklausų išsinešė namo, kad įvardino tėtį kaip negerą, o išeidama namo mergaitė A. G. pavadino drauge (3 t.; 144 b.l.). Panašiai apklausiama teismo posėdžio metu nurodė ir liudytoja V.G. M. (2 t.; 156-157 b.l.). Faktiškai 2013-09-24, tarp 14 ir 16 val., A. G. ir V. G. – M. atliko U. P. kaip liudytojos apklausą. Tai vertintina kaip neteisėta nepilnamečio liudytojo apklausa, pažeidus BPK 186 str. 1 d. nuostatas (2003 m. birželio 19 d. įstatymo Nr. IX-1637 redakcija (nuo 2003 m. liepos 9 d.)-čia ir toliau), pagal kurias jaunesnį kaip aštuoniolikos metų liudytoją (...) apklausia ikiteisminio tyrimo teisėjas BPK 184 str. 3, 4, 5 dalyse nustatyta tvarka, kai valko interesais to prašo jo atstovas, prokuroras ar gynėjas arba jeigu yra BPK 184 str. 1 dalyje numatyti atvejai. Vaidindamos „gerą policininkę“ (A. G.) ir „blogą“ (V. G. – M.), atliko neteisėtus veiksmus, kurie kuriame baudžiamojo proceso vadovėlyje tokie veiksmai įvardinami kaip būsimojo liudytojo pasitikėjimo įgijimas. V. G. – M. tuo tarpu pateikė mergaitei kelis kontrolinius klausimus, kad šį atsakytų apie konkrečias įvykio aplinkybes, kad „tėtis kišo pirštus, jai skaudėjo ir nepatiko, pasakė, kad tėtis tokį daiktą turi, kad tėtis blogas“ (2 t.; 108 - 109 b.l.). Šios pirmosios neteisėtos U. P. apklausos ir jos pasekmių bei rezultatų teismas apskritai nuosprendyje nevertino, nors ji buvo atlikta ne pas ikiteisminio tyrimo teisėją pažeidus taip pat ir BPK 184 str. 3 d. nuostatas, kadangi neteisėtoje apklausoje nedalyvavo prokuroras. Ši neteisėta apklausa, pažeidus BPK 186 str. 2 d. nuostatas, nebuvo fiksuota vaizdo ar garso įrašu, o pažeidus BPK 186 str. 4 ir 5 d. nuostatas - nepilnametės apklausoje nedalyvavo valstybinės valko teisių apsaugos institucijos atstovas arba psichologas. Teismas netaikė BPK 36 str. nuostatų, kad ši pirminė neteisėta mergaitės apklausa buvo neužfiksuota protokolu, prie bylos medžiagos oficialiai nepridėtas U. P. ir A. G. bendromis pastangomis pieštas mergaitės piešinys, nors BPK 96 str. 1 d. 5 p. tokį piešinį prilygina dokumentui, turinčiam reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, kadangi jis laikomas materialiu objektu, kuriame grafiniais arba kitokiais ženklais užfiksuota informaciją, turinti reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti. Liudytoja A. G. teismo posėdžio metu parodė, kad šį mergaitės piešinį leido išsivežti namo, nes nepamanė, kad jis reikalingas (3 t.; 144 b.l.). Po to A. G. skambino liudytojai J. P. ir prašė šio mergaitės pirminio piešinio neišmesti, nes jis bus reikalingas pridėti prie bylos, tačiau J. P. pasakiusi, kad šį piešinį sudegino (3 t.; 144 b.l.). Atsižvelgiant į vėliau policijos vykdytus duomenų rinkimo veiksmus ir priemones, pirmosios neteisėtos U. P. apklausos tikslas, kurį įvykdė policijos pareigūnės A. G. ir V. G. – M., buvo užmegzti psichologinį kontaktą su mergaite, palenkti ją į savo pusę susidraugaujant ir įteigiant mergaitei parodymus apie tariamą A. P. nusikalstamą veiką, fokusuojant jos dėmesį į aplinkybes, kad tėvas blogas, daro blogus darbus,- apibendrinant matosi, kad mergaitė buvo rengiama kaip pagrindinė liudytoja (nukentėjusioji) duoti parodymus prieš tėvą A. P.. Teismas kritiškai nevertino šių neteisėtų pirminių A. G. ir V. G. – M. duomenų byloje rinkimo veiksmų, nors iš jų kilo neteisėtas įtarimas A. P. atžvilgiu ir vėliau pateiktas kaltinimas jam dėl labais sunkaus nusikaltimo padarymo. Jeigu mergaitė davė tokius aiškius ir nedviprasmiškus parodymus apie A. P. veiką, nupiešė su A. G. piešinį, tai reikėjo palikti byloje piešinį, mergaitės apklausos protokolą, jos apklausos vaizdo ir garso įrašus, kad liberaliai vertinęs byloje įrodymus teisėjas galėtų matyti labai sunkaus nusikaltimo padarymą iš pirmų šaltinių. Tačiau nesant užfiksuotų pirminės mergaitės (2013-09-24) apklausos protokolo, piešinio, valzdo ir garso įrašo, pagrįstai galima vertinti nuteistojo naudai, kad U. P. tokių parodymų prieš tėvą nedavė, piešinį galėjo nupiešti iš esmės padedama gerosios draugės policininkės A. G. ir jokių tėvo neteisėtų veiksmų jos atžvilgiu nepaliudijo. Prieš K. rajono PK KPS I.e. viršininko pareigas A. G. surašant pranešimą apie pradėtą ikiteisminį tyrimą (2013-09-24), kuriame ji nurodė, „kad 2013-09-22 laikotarpyje nuo 22.00 val. iki 24.00 val. ir 2013-09-23 laikotarpyje nuo 23.00 val. iki 24.00 val., (duomenys neskelbtini) Nr. 2, kambaryje ant lovos savo tėvo A. P., gim. (duomenys neskelbtini), buvo galimai seksualiai prievartaujama, kišant jai pirštus į lyties organus, mažametė U. P., gim. (duomenys neskelbtini)” (1 t.; 3 b.l.)”, faktiškai buvo tik dviejų liudytojų J. P. ir R. K., nemačiusių tiesiogiai įvykio, parodymai, turėję keletą esminių prieštaravimų. R. K. nurodė, kad 2012-09-23 ji kalbėjosi su J. P., kad čia kažkas ne taip ir įtarė, kad tėvas prievartauja dukterį, teigė, kad J. P. pasakė jai, pieš 10 mėnesių pradėjusiai gyventi pas J. P., kad U. P. lyties organai paraudę ir padidėję, kad jos ne kartą apžiūrinėjo mergaitės lyties organus, kad U. dažnai skųsdavosi skausmu, kad jos senai įtarinėjo tėvą (1 t.; 86 b.l.). R. K. atskleidė, kad jos su J. P. seniai įtarinėjo A. P. seksualiai prievartavus savo dukrą ir žinojo apie U. P. lyties organų sutrikimus, paraudimus. Tuo tarpu apklausiama liudytoja J. P. šių seniai žinomų aplinkybių neparodė, liudijo, ką pamatė mergaitės lytiniuose organuose tik 2013-09-23 ryte ir 2013-09-24 ryte. Šių liudytojų parodymuose buvo reikšmingų nesutapimų apie mergaitės lytinių organų sveikatos sutrikimus, kuriuos reikėjo vertinti kritiškai ir papildomai patikrinti ne tik apklausiant šias liudytojas, tačiau ir surenkant papildomus įrodymus.

Teismas, pažeidęs BPK 20 str. 5 d. nuostatas, nevertino aplinkybių, kaip apie tariamą A. P. nusikalstamą veiką buvo pranešta policijai, kaip ji buvo kvalifikuojama, koks buvo tariamo nusikaltimo kvalifikacijos mechanizmas, kas jį formavo ir kokios reikšmės turėjo visos šios aplinkybės, kurios nulėmė, kad buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo. Gydytoja I. B. pranešė policijai apie galimai padarytą nusikaltimą (1 t.; 6 b.l.), numatytą BK 153 str., tačiau ne apie labai sunkų nusikaltimą (BK 11 str. 6 d., 150 str. 4 d.), o apie apysunkį nusikaltimą (BK 11 str. 4 d.). Teismas nevertino aplinkybės, kad gydytoja I. B. pranešė V. policijos nuovadai tik po to, kai pas ją į kabinetą užėjo K. rajono Socialinių paslaugų centro socialinė darbuotoja D. N., kuri susijaudinusi pasakė, kad mergaitė parodė, kad tėtis kišo pirštus (3 t.; 14 b.l.). Tačiau D. N. 2014-07-01 teismo posėdžio metu tvirtino, kad „pas gydytoją B. ji nebuvusi ir dėl A. P. dukros nieko nekalbėjo“ (3 t.; 79 b.l.). Gydytojai I. B. iš pradžių neatrodė, kad padarytas nusikaltimas ar yra kokių nors nusikalstamos veikos požymių, nes ji U. P. medicininių dokumentų išraše įrašė diagnozę lyties organų sužalojimas N.81 ir skubos tvarka nukreipė pas mergaičių ginekologą. Apklausiama 2013-10-17 gydytoja nurodė, kad „nuo ko tie paraudimai aš J. nepaaiškinau, kadangi nesu tam kompetentinga“ (1 t.; 95 b.l.). Gydytojos nuomonę patvirtino ir J. P. pareiškime-protokole, parodžiusi apie gydytojos nuomonę, kad ,jos lytiniai organai tikrai įtartinai atrodo ir pasiūlė važiuoti pas ekspertus“ (1 t.; 1,2 b.l.) ar jos parodymuose ikiteisminiame tyrime, kad ,jos lytiniai organai tikrai įtartinai atrodo ir pasiūlė važiuoti pas ekspertus“ (1 t.; 84 b.l.), bei liudytoja R. K., kad „gydytoja apžiūrėjusi mergaitę pasakė, kad lytiniai organai yra pažeisti ir išrašė siuntimą į KMUK bei liepė nedelsiant važiuoti ekspertizei" (1 t.; 87 b.l.). Kadangi gydytoja I. B. ne iš karto pranešė apie galimą nusikalstamą veiką U. P. atžvilgiu, o tai padarė praėjus dar beveik dviem valandoms po mergaitės apžiūros, tai parodo, kad ji galėjo būti įtakojama D. N., nors pastaroji teisme vengė tai pripažinti. Aplinkybę, kad J. P. su U. P. ir R. K. ne iš karto važiavo į policiją, parodo liudytojos A. G. parodymai (2 t.; 108 b.l.), kai ji parodo, kad jos į policijos įstaigą atvyko apie 14.00 val., liudytojos R. M. (2014-07-01) parodymai (3 t.; 80 b.l.), kai ji po gydytojos I. B. pranešimo apie įvykį paskambino J. P., kurią surado K. bevažiuojančią atlikti ekspertizės ir nukreipė ją į K. r. PK, bei pranešimo apie nusikaltimą forma (ROIK) (1 t.; 6 b.l.), kurioje nurodyta pranešimo apie įvykį gavimo data ir laikas; t.y. 2013-09-24, 13.04 val., ar J. P. protokolo- pareiškimo surašymo data ir tikslus laikas (1 t.; 1 b.l.). Anot gynėjo, iškyla klausimas, ką A. P. kalte įsitikinusios J. P. ir R. K., „abi verkdamos“, ar „susijaudinusios“ kaip jas pirmiausiai pamatė gydytoja I. B. (1 t.; 95 b.l.; 3 t.; 13 b.l.), veikė 2013-09-24, pasibaigus U. P. apžiūrai pas gydytoją, laikotarpyje maždaug nuo 10.25-11.25 val. iki 12.45-13.00 val., kai jos, išėję iš gydytojos, liudytojo O. P. buvo parvežtos namo į (duomenys neskelbtini) (3 t.; 15 b.l.), nors R. K. teigia, kad „atvažiavome iš karto į policiją“ (1 t.; 87 b.l.). Teismas šių aplinkybių apskritai nevertino. Atsižvelgiant į tai, kad D. N. aplankė gydytoją I. B., yra pagrįsta manyti, kad J. P., R. K. ir U. P. po gydytojo apžiūros negrįžo namo, delsė vykti pas ekspertus ir galimai konsultavosi su D. N. ar dar su kitais asmenimis, kuriuos gynėjas nurodė savo 2014-12-24 prašyme teismui atnaujinti įrodymų tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. XXXXX. Šie asmenys teismo neapklausti byloje, tačiau galimai turėję įtakos formuojant J. P. ir R. K. patirtį ir žinias dėl A. P. labai sunkaus nusikaltimo padarymo, buvo J. P. antros eilės pusseserė L. P., kurios sutuoktinis V. P. ilgą laiką iki 2013 metų dirbo K. rajono policijos komisariato V. policijos nuovadoje. J. P. dažnai bendraudavo su L. P., didžiavosi savo ryšiais su buvusiu policijos pareigūnu V. P., gaudavo iš jo teisinius patarimus. Šitos aplinkybės bylos medžiagoje liko neišaiškintos, o ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje A. P. atžvilgiu 2013-09-24 buvo pradėtas remiantis vien tik 2013-09-24 J. P. pareiškimu, jos ir jos sūnaus sugyventinės R. K. parodymais (1 t.; 83-84, 8-87 b.l.). A. P. 2013-09-25 apklausos metu kaltu padaręs labai sunkų nusikaltimą (BK 150 str. 4 d.) neprisipažino, parodė, kad savo dukros neprievartavo, jos nečiupinėjo (1 t.; 177 b.l.), tačiau nurodė, kad mergaitė kartais skundžiasi, kad jai graužia, pati krapšto savo lytinius organus, jis draudžiąs jai krapštytis. U. P. prokuroro 2013-09-25 buvo prašoma būti apklausta nukentėjusiąja (1 t.; 22 b.l.), tačiau 2013-09-26 ji buvo apklausinėjama K. apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos, nepripažinus jos nukentėjusiąją. Teismas pažeidė BPK 28 str. 1 d. nuostatą, kad nukentėjusiuoju pripažįstamas fizinis asmuo, kuriam nusikalstama veika padarė fizinės, turtinės ar moralinės žalos ir asmuo turi būti pripažintas nukentėjusiuoju ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro nutarimu ar teismo nutartimi, taip pat BPK 20 str. 1 d. nuostatą, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tarka gauti duomenys, ir nepagrįstai įvertino U. P. 2013-09-26 apklausos protokolą kaip atitinkantį įstatymo reikalavimus. Teismo vertinimu, šiame apklausos protokole netinkamai užpildytas procesinis dokumento blankas bei netinkamai jame panaudotos sąvokos. Su tokiu teismo vertinimu apeliantas nesutinka, kadangi dėl nurodyto BPK 28 str. 1 d. numatyto pažeidimo, U. P. negalėjo būti apklausta nukentėjusiąją, kol jai tokio statuso nutarimu ar nutartimi nepripažino ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar teismas. Teismas, vertindamas šios neteisėtos apklausos turinį, įvardino, kad nukentėjusiosios U. P. parodymai nebuvo informatyvūs. Ikiteisminio tyrimo metu posėdyje, įvykusiame 2013-09-26, dalyvavo prokuroras, įtariamasis A. P., jo gynėja advokatė A. M., psichologė E. K. ir Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovė E. T.. Apklausos metu U. P. nurodė, kad ji miega lovytėje su R. ir B., jos lovytėje niekas nemiega, jos niekas neskriaudė, pas juos nėra vonios ar dušo, ji nepasakojo močiutei, kad jai „putytę“ skauda, ji negali papasakoti, tėvelis niekada prie jos nelindo, nesakys ar sako tiesą, nenori pasakoti, „putytės“ jai niekada neskaudėjo, nenori pasakoti, ką močiutei pasakojo, bijo sakyti, kad tėčio bijo, tačiau nesakys ko bijo, tėtis negali jos nuskriausti, nepasakos, nes nieko nebuvo ir panašiai (1 t.; 24 b.l.). Tačiau teismas neįvertino, kad šios U. P. apklausos metu jos atžvilgiu buvo daromas psichologinis spaudimas, klausimai jai buvo pateikiami tendencingai, siekiant surinkti tik A. P. įkalčius labai sunkaus nusikaltimo padarymu, nors šios neteisėtos apklausos metu to nepavyko padaryti. Nebuvo stengiamasi aiškintis visų bylos aplinkybių. Teismas, nenustatęs šių akivaizdžių mažametės apklausos pažeidimų, netinkamai taikė BPK 186 str. 2 d. nuostatą, kadangi ikiteisminio tyrimo teisėjas neužtikrino, kad U. P. nebūtų daromas neleistinas poveikis. Apeliaciniame skunde nurodomi mažametės apklausos vaizdo ir garso įrašuose matyti pažeidimai.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad iš šių nurodytų pažeidimų matyti, kad jokių pagrįstų duomenų, kuriais remiantis būtų galima įtarti A. P. padarius labai sunkų nusikaltimą, nebuvo, tačiau ikiteisminis tyrimas pasuko neteisėta linkme, jį vedantys ar kontroliuojantys policijos ar prokuratūros pareigūnai pradėjo rinkti vien tik patvirtinančius tariamą A. P. kaltę duomenis dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo. Ši oficialiai pirmoji U. P. apklausa teisme buvo jau antroji, tačiau jos metu nepasitvirtino aplinkybės, kad A. P. padarė nusikaltimą, numatytą BK 150 str. 4 d. Nors įvykio vieta buvo apžiūrėta 2013-09-24 ir tą pačią dieną buvo pateikti asmeniniai A. P. asmeniniai drabužiai, taip pat iš jo buvo paimti biologiniai (DNR) pavyzdžiai, užduotis atlikti objektų tyrimą Valstybinei teismo medicinos tarnybos prie LR Teisingumo ministerijos serologinės ir DNR laboratorijos viršininkui su klausimais buvo surašyta tik 2013-10-03 (1 t.; 13-14 b.l.). Valstybinėje teismo medicinos tarnyboje šis prašymas buvo gautas 2013-10-04 (1 t.; 14 b.l.). Nebaigus šio tyrimo, taip pat Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos K. skyriaus vyresniajam teismo medicinos ekspertui Ž. M. 2013-09-24 pradėjus tyrimą dėl U. P. sužalojimų (tame tarpe ir lytinių organų) kilmės ir pobūdžio (1 t.; 33-34 b.l.), baudžiamojoje byloje buvo pradėti atlikti kiti neteisėti veiksmai, kurių teismas nuosprendyje taip pat tinkamai neįvertino. K. rajono policijos komisariato kriminalistai lygiagrečiai kreipėsi dėl psichologinės U. P. ekspertizės į Valstybinę teismo psichiatrijos tarnybą prie Sveikatos apsaugos ministerijos Valkų ir paauglių teismo psichiatrijos skyrių 2013-10-02 raštu Nr. 20-65-3-S-8807 (1 t.; 57 b.l.), kuriuo prašė skubia tvarka atlikti mergaitės teismo psichiatrinę-psichologinę ekspertizę. Kadangi 2013-10-02 jokių neabejotinų duomenų, kad A. P. padarė nusikalstamą veiką, vis dar nebuvo, o 2013-09-26 U. P. apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėją nedavė prokurorui ir tyrėjams laukto rezultato, K. AVPK K. r. PK KPS I.e. viršininko pareigas A. G. organizavo dar vieną neteisėtą, faktiškai jau trečią U. P. apklausą, kurios vienintelis tikslas buvo jėga ir psichologiniu spaudimu išgauti neteisėtus parodymus iš mažametės A. P. dukros. A. G. 2013-10-09 išsiuntė pranešimą K. miesto savivaldybės Švietimo ir ugdymo skyriui dėl kitos psichologės; t.y. A. K., dalyvavimo apklausoje. Šios neteisėtos apklausos organizavimo autorystę bylos nagrinėjimo teisme metu taip pat prisiėmė tyrėja J. K., kuri apklausiama 2014-07-01 teismo posėdyje parodė, kad ji ieškojo tiesos ir ji su prokuroru nutarė dėl tokios taktikos, dėl papildomos apklausos organizavimo K. rajono policijos komisariato patalpose, nedalyvaujant nei ikiteisminio tyrimo teisėjui, nei prokurorui, nei įtariamajam, nei jo gynėjui. Iš neteisėtos liudytojo papildomos apklausos protokolo (1 t.; 26-28 b.l.) matyti, kad šioje U. P. apklausoje, be tyrėjos J. K., dalyvavo K. r. PK KPS vyr. tyrėja A. G., psichologė A. K., K. r. VTAS vyr. specialistė E. T. ir (duomenys neskelbtini) valkų globos namų direktorė V.V. N.. Ši liudytojo ar nukentėjusiosios, kaip buvo įvardinta protokole (1 t.; 26 b.l.), apklausa nuo pradžios iki galo neteisėta, atlikta grubiai pažeidus baudžiamojo proceso taisykles, U. P. valko teises ir interesus, A. P. žmogaus teises, pažeidus pagrindinę BPK 1 str. 1 d. nuostatą išsamiai pritaikyti įstatymą ir atskleisti nusikalstamas veikas, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. U. P. prieš 2013-10-11 apklausą nebuvo pripažinta nukentėjusiąją, skirtingai nei teigia teismas nuosprendyje. Tai patvirtina aplinkybė, kad 2013-10-11 protokolas įvardintas kaip „liudytojo papildomos apklausos protokolas“, taip pat aplinkybė, kad U. P., pažeidus BPK 186 str. 5 d. nuostatas, niekas neatstovavo šios apklausos metu. (duomenys neskelbtini) vaikų globos namų direktorė V.V. N. apklausos protokolo įžanginėje dalyje nebuvo nurodyta kaip U. P. įstatyminė atstovė (1 t.; 26 b.l.). V.V. N. buvo pripažinta nukentėjusiosios U. P. atstove 2013-10-11 jau įvykus nepilnametės apklausai. Todėl teismo nuosprendžio išvados, kad neteisingai buvo panaudoti procesinių dokumentų blankai, yra nepagrįstos ir prieštarauja BPK 20 str. 2 d. nuostatoms dėl sąžiningo ir pagrįsto teisėjo nusprendimo, kurie iš surinktų byloje duomenų laikytini įrodymais byloje, bei BPK 20 str. 4 d. nuostatai, kad tik teisėtais būdais surinkti duomenys gali būti laikomi įrodymais.

Žemesnės instancijos teismas

BPK 186 str. 1 d. nustato, kad jaunesnius kaip aštuoniolikos metų liudytoją ar nukentėjusįjį apklausia ikiteisminio tyrimo teisėjas šio BPK 184 str. 3, 4, 5 dalyse nustatyta tvarka, kai valko interesais to prašo jo atstovas, prokuroras ar gynėjas arba BPK 184 str. 1 d. numatytais atvejais. Norint organizuoti nepilnametės U. P. apklausą, turėjo būti BPK 184 str. 1 d. 1-3 punktuose nurodyti pagrindai organizuoti tokią apklausą. Apklausą turėjo oficialiai organizuoti tik prokuroras, kreipęsis į ikiteisminio tyrimo teisėją. Tačiau 2013-10-11 neteisėtą U. P. apklausą organizavęs prokuroras pažeidė BPK 184 str. 1 d. nuostatas. Iš vaizdo įrašo matyti, kad psichologė A. K. apklausos metu užduoda menamus klausimus U. P., o nepasiekusi apklausos rezultato, kelis kartus ėjo tartis su kitame kambaryje apklausą stebinčiu prokuroru, kol galop apklausos pabaigoje į patalpą įsiveržė „gera mergaitės draugė“, kaip ji save pristatė, pažadėjusi duoti mergaitei saldainių, K. r. PK KPS vyr. tyrėja A. G. ir grubiai naudodama psichologinį spaudimą, išgavo reikiamus mergaitės parodymus. Prokurorui pažeidus įstatymo reikalavimus organizuojant U. P. apklausą, U. P. 2013-10-11 apklausa prieštaravo BPK 184 str. 3 d. nuostatai, nes tokią mažametės apklausą galėjo atlikti tik ikiteisminio tyrimo teisėjas ir apklausoje privalėjo dalyvauti prokuroras. To šioje apklausoje nebuvo. Be to, prokuroras, organizuodamas šią apklausą, grubiai pažeidė BPK 184 str. 4 d. nuostatas, apie papildomą liudytojo apklausą nebuvo pranešta įtariamajam ir jo gynėjui. Buvo pažeista įtariamojo A. P. ir jo gynėjo teisė dalyvauti tokioje apklausoje, užduoti apklausiamam asmeniui klausimus, kai apklausa baigta, - susipažinti su apklausos protokolu ir teikti dėl jo pastabas. Prokuroras apskritai procese laikė, kad BPK 186 str. nuostatos nepažeistos, nes remiantis jo aiškinimu (3 t.; 146 b.l.), jis neprašęs ikiteisminio tyrimo teisėjo papildomai apklausti nepilnametę liudytoją, o galėjo organizuoti mergaitės apklausą ir be teismo leidimo. Tyrėja J. K. ir vyr. tyrėja A. G., dalyvavę ir organizavę tokią apklausą, taip pat grubiai pažeidė BPK 186 str. 2 d. nuostatą dėl jaunesnių kaip aštuoniolikos metų liudytojo ar nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo metu apklausimo ne daugiau kaip vieną kartą. Dėl aukščiau išdėstytų aplinkybių nepilnametė U. P. baudžiamojoje byloje Nr. XXXX apskritai nebuvo teisėtai apklausta kaip nukentėjusioji, faktiškai ikiteisminio tyrimo teisėjos buvo apklausta kaip liudytoja, tačiau 2013-09-26 apklausos teisme metu nenurodė jokių nusikalstamų A. P. veikų požymių. Teismas neįžvelgė jokių BPK 184 ir 186 str. pažeidimų organizuojant ir vykdant U. P. neteisėtą apklausą 2013-10-11, nenustatė jokio psichologinio spaudimo mergaitės atžvilgiu. Šios apklausos metu mergaitei buvo įduoti popieriaus lapai ir ji „pradėjo“ piešti. Teismas nuosprendyje nenustatė, kad pažeidus BPK 186 str. 2 d. nuostatą dėl poveikio draudimo nepilnamečiui liudytojui, psichologė A. K., naudodama psichologinį spaudimą U. P. atžvilgiu, vertė duoti parodymus, neigiamai apibūdinančius nuteistąjį, kas puikiai matyti šios apklausos vaizdo ir garso įraše; t.y.: Apklausos pradžioje U. P. buvo pasiūlyta papasakoti, kaip ji myli „močiutę" J. P., kuo vardu „močiutė“ ar „ir apsikabina močiutę“ ar „o močiutė su tavimi namuose gyvena?“; Mergaitei iš karto buvo įduotas parengtas piešinys su pasiūlymu „noriu, kad tu man padėtum“; Tėtis A. P. mergaitei apibūdintas neigiamai - „tai tėtis nenuperka žaislų?“, psichologė vertino A. P. elgesį, kad „tai negerai“; Klausė mergaitės, ar ji sakiusi R., kad tėtis jai (t. y. U.) žaislų nenuperka (turima omenyje liudytoja R. K.), tarsi R. K. būtų A. P. šeimos narys; Klausė U., ar ji draugaujanti su tėčiu, apie tai ar tėtis ją skriaudžią apie tai kaip tėtis ją mušė su ranka ir diržu per užpakalį, kad mušė ir sakė išeiti, klausė ar U. mylinti tėtį; Po to paprašė mažametės viską pasakyti, kas jai buvo nutikę, kadangi psichologė A. K. žino, kad jai kažkas buvo nutikę, todėl ir nori sužinoti? Vėliau U. P. psichologė pateikė dvi lėles, buvo pateiktos įvairios situacijos dėl jos apžiūros gydytojo kabinete, vyriškos ir moteriškos lyties lėlės suguldomos šalia viena kitos, nors U. P. nesakė, kad miegojo vienoje lovoje su tėčiu, nurodė, kad miegojo skirtingose lovose, kad tėtis nieko nedarė; A. K. klausinėjo U., ar jai skaudėjo, o kodėl jai skaudėjo, prašė keis kartus papasakoti, kodėl ir kur jai skaudėjo; Po to vėl primygtinai prašė mergaitės papasakoti jai, kas jai buvo atsitikę, kai pas gydytoją tave vežė; A. K. nepasiekus numatyto apklausos tikslo - gauti kaltinančius parodymus prieš tėvą ji klausė U. P., ar galinti ji pakviesti jos draugę. Įėjusi į apklausos kabinetą vyr. tyrėja A. G. iš karto pareikalavo iš mažametės pasakyti viską ką darė tėtis, vertė prisiminti, kokį piešinį piešė jai. Pati A. G. pradėjo piešti, klausdama U. parodyti, kur lietė tėtis, „su pirštukais lietė“, komentavo formuodama mergaitės nuomonę - „tau nepatiko ar patiko?“, „o tu pabėgai iš lovytės pas tetą?“, „o kodėl pabėgai?“. Pati A. G. piešinį piešė toliau, komentuodama „ką aną kartą mergaitė piešė tarp kojų“, klausė „tai tu dabar su tėčiu susipykai už tai, kad taip darė“, reikalavo spausdama pasakyti, kad „myli močiutę“, „kas yra R.“ ir pabaigoje paklausė „tu mėgsti čiupa – čiups?“. Neteisėtos U. P. apklausos metu dalyvavę tyrėjai ir kiti specialistai darė neteisėtą spaudimą nepilnametei, pažeidė BPK 186 str. 2 d. nuostatas, įkalbinėjo ir įtakojo mažametę U. P., kad ji pasakytą jog jos tėtis A. P. lietė jos lyties organus su pirštais daug kartą, kad lindo ir lindo daug kartą, kad jai nepatiko, ji verkė, jai skaudėjo, netgi privertė vaiką nupiešti, kokį tėtis turi daiktą tarp kojų, kad tą daiktą tėtis tris kartus kišo į mergaitės užpakaliuką. Gynėjas nurodo, jog įsigilinus į bylos medžiagą matyti, kad U. P. pieštas pagrindinis mergaitės piešinėlis (7 t.; 27 b.l.) faktiškai buvo nupieštas ne 2013-10-11, kaip nurodyta piešinyje pažymėtoje datoje, o kaip paliudijo A. G., 2013-09-24 pirmosios neteisėtos nepilnametės U. P. apklausos metu. Tai matyti ir iš piešinyje atvaizduotos mergaitės bruožų - veido, akių, nosies, lūpą, kurie skiriasi nuo palyginus primityvaus pačios U. P. piešto piešinio (1 t.; 28 b.l.). Taigi mergaitę piešė pati kriminalinės policijos viršininko pareigas ėjusi A. G. (1 t.; 109 b.l.), kurios pagalba matoma bylos medžiagoje esančiame piešinyje (1 t.; 27 b.l.).

Be to, ikiteisminiame tyrime surinkti duomenys rodo, kad jie ne tik buvo renkami pažeidus BPK 20 str. 1 d. nuostatą, kad įrodymais baudžiamajame procese laikomi įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, bet galimai padarius ir nusikalstamas veikas, numatytas BK 300 str. 1 d. - dokumento suklastojimas ar galimai teikiant melagingus parodymus (BK 235 str.). Byloje esantis piešinys (1 t.; 27 b.l.) pagal A. G. parodymus (2 t.; 108 b.l.), atitinka 2013-09-24 A. G. kabinete pieštą mergaitę, kuriai tarp kojų nupieštas storas brūkšnys, kurį pradėjo piešti nuo lapo apačios iki nupieštos mergaitės tarpkojo. Ant brūkšnio, kaip teigė A. G., tarp kojų mergaitė nupiešė daiktą, forma primenantį agurką. Apklausiama teisme A. G. nurodė, kad šis piešinys nepateko į bylos medžiagą (3 t.; 144 b.l.), nes J. P. jai nurodė, kad jis yra sunaikintas, tačiau pagal A. G. paaiškinimų turinį matyti, kad jis gali būti bylos medžiagoje. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad mažametė U. P. neteisėtai buvo apklausiama tris kartus ir bylos medžiagoje nėra pagrindinio įrodymo - nukentėjusiosios parodymų. Tai visiškai priešinga išvada, nei nuosprendyje nustatė teismas. Teismas nuosprendyje nurodė, kad vertino Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos K. skyriaus specialisto išvadą Nr. G2513/13 (02), (1 t.; 33- 34 b.l.), kurioje nurodyta, kad ant U. P. kūno jokių sužalojimų nerado, apimant ir išangę bei lyties organus. U. P. buvo nustatytas išorinių lytinių organų ir makšties uždegimas (vulvovaginitas), ką patvirtino lytinių organų odos ir gleivinių tolygus paraudimas, perštėjimas, skausmas lytinių organų srityje, tačiau teismas padarė išvadą, kad šis rašytinis specialisto parengtas įrodymas nepaneigė kaltinamojo naudotų prieš nukentėjusiąją seksualinės prievartos veiksmų - lytinių organų lietimo ir pirštų kišimo į juos. Vertindamas šį įrodymą teismas vadovavosi 2013-11 -07-2013-12-11 valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus rengtu teismo psichiatrijos – teismo psichologijos ekspertizės aktu Nr. 103MS-156/2013 (1 t.; 76-79 b.l.), kuriuose, teismo nuomone, patvirtinti nukentėjusiosios psichologei 2013-10-1 duoti parodymai, kuriuose buvo nurodyti seksualinės prievartos požymiai. Tačiau BPK 20 str. 5 d. nuostatos nurodo, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, ir turi vadovautis įstatymu. Tai reiškia, kad teismui reikėjo vertinti visus įrodymus, o ne vien tik tuose, kurie kaltino A. P.. Vertinant įrodymus, teismas turėjo laikytis ir BPK 20 str. 4 d. nuostatos, kad tik teisėtais būdais gauti duomenys gali būti įrodymais procese ir juos galima patikrinti, taip pat BPK 20 str. 1 d. nuostatos, kad įrodymais laikomi duomenys, kurie gauti įstatymų nustatyta tvarka. Dėl aukščiau nurodytų BPK 184 str. 1,3,4, dalių ir 186 str. 1, 2 ir 4 d. pažeidimų, nesant tinkamų, įstatymo nustatyta tvarka gautų U. P. parodymų, teismas turėjo kritiškai vertinti ir teismo psichiatrijos – teismo psichologijos ekspertizės aktą Nr. 103MS-156/2013 (1 t.; 76-79 b.l.), kadangi jame ištisai pakartoti ir pacituoti neteisėtos 2013-10-11 metu gauti apklausos U. P. parodymai, šiais parodymais ekspertizės akte iš esmė remiamasi (1 t.; 78 b.l.), ekspertė - psichologė akte duoda nuorodą tik į 2013-10-11 neteisėtą apklausą. Iš esmės teismo ekspertė-psichologė tikrino tik 201-10-11 neteisėtos U. P. apklausos duomenis. Ten, kur ekspertė - psichologė tyrė aplinkybes ir faktus, gauti rezultatai, nesutampa su išvadomis. U. P. parodė teismo ekspertei - psichologei, kad tėtis tris kartus kišo savo lyties organą į jos užpakalį, kad su bumbuliuku kuteno jai, (1 t.; 78 b.l.), po to mergaitė sako, kad su bumbuliuku (vyro lyties organu) subinės nelietė. Todėl išvados, kuriomis siekta patvirtinti 2013-10-11 iš mergaitės išgautus parodymus, yra teigiamos, t.y. patvirtinančios mergaitės 2013-10-11 duotus parodymus, o kiti mergaitės teiginiai ekspertinio tyrimo metu nenulemia teigiamų išvadų, nėra kategoriški, kaip „tačiau nei iš mergaitės duotų parodymų, nei iš pateiktų jos atsakymų ekspertizės metu lieka neaiškios kitų galimų lytinės prievartos veiksmų tikslesnės aplinkybės“ (1 t.; 78 b.l., 2-a išvada). Abi ekspertės nevertino ir nesivadovavo 2013-09-26 ir 2013-10-11 apklausų vaizdo ir garso įrašais, nenustatė juose užfiksuotų mergaitės atžvilgiu taikytų akivaizdžių psichologinio spaudimo ir prievartos priemonių (10-a akto išvada), nevertino manipuliavimo vaiku praktikos, nepamatė akivaizdaus ir neriboto apklausą vykdžiusių psichologių siekio per prievartą gauti apkaltinančius A. P. įrodymus, apskritai išsamiai netyrė byloje surinktų duomenų pagrįstumo, teisėtumo, nekritiškai vadovavosi jau paminėtomis neteisėtomis mergaitės apklausomis, kas kelia abejonių dėl eksperčių teisinės kvalifikacijos ir šališkumo.

Tuo tarpu kitais byloje surinktais duomenimis, kurie labiau ilgalaikėje, labiau patikrintoje perspektyvoje turėjo atverti ir paaiškinti priežastis, nulėmusias U. P. sveikatos sutrikimą, J. P. ir R. K. siekį pasinaudoti mergaitės sveikatos sutrikimu, teismas neanalizavo, nevertino ir, pažeidęs BPK 20 str. 5 d. nuostatas, nesirėmė. Teismas nesivadovavo ir nesirėmė teismo eksperto Ž. M. paliudijimu 2014-11-05 teismo posėdžio metu, kurio metu jis patvirtino savo specialisto išvadą (1 t.; 33-34 b.l.), kad U. P. sirgo vulvovaginitu, kuris išsivysto per 7 dienas, pradiniai požymiai pasimato iš karto, baltos išskyros yra normalus reiškinys, nuo šio uždegimo šlapinimasis padažnėja, jis trukdo ramų miegą, nurodė, kad panašiau, jog uždegimas galėjo būti dėl šlapimo cheminio dirginimo ir ekspertas negalėjo teigti, kad tai buvo bakterinis uždegimas (4 t.; 7-8 b.l.). Atsižvelgiant į mergaitės amžių, Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos K. skyriaus specialisto išvada Nr. G2513/13 (02) (1 t.; 33-34 b.l.) visiškai pagrįsta, kadangi paaiškina visas aplinkybes, kodėl mergaitė buvo dirgli, suirzusi, neišsimiegojusi, jai buvo būdingi nuotaikos svyravimai. Ekspertas Ž. M. šioje išvadoje nurodė, kad labiausiai tikėtina šio uždegimo priežastis yra nepakankama lyties organų srities higiena. Tai sutapo su nuteistojo parodymais teismo posėdžio metu (3 t.; 98 b.l.), kai jis nurodė, kad namuose, kuriuose gyveno, higienos sąlygos nebuvo tinkamos, dėl ko dėsningai kilo pasekmės mažametės dukros higienos užtikrinimui. Liudytoja J. P., apklausiama 2013-10-31 (1 t.; 85 b.l.) nurodė, kad „U. savo putytę krapštydavosi prieš gerus metus iki įvykių. Gal jai pašusdavo ar ką, nes šlapindavosi į lovą“. Ji taip pat nurodė, kad su A. prausdavo mergaitę. Šios aplinkybės rodo, kad mažametė sirgo vulvovaginitu su visomis iš to sekančiomis pasekmėmis - lytinių organų pašutimu, patiniu, dirglumus, dažnu šlapinimusi. Nuteistasis kartu su J. P. gydė U., tepė tepalu, krakmolu, ją prausė (1 t.; 177 b.l.; 3 t.; 98 b.l.). Kad A. P. prausdavo mergaitę, patvirtino liudytojos R. K. (1 t.; 86 b.l.; 3 t.; 141 b.l.) ir J. P. (1 t.; 85 b.l.). Liudytoja A. K. nurodė, kad A. P. prižiūrėjo mergaitę (1 t.; 102 b.l.).

Teismas, pažeidęs BPK 20 str. 5 d, nuostatas dėl visapusiško, išsamaus visų bylos aplinkybių išnagrinėjimo, nevertino reikšmingos medžiagos, gautos byloje iš K. rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus, iš kurios matyti, kad A. P. teismo keliu nusistatė dukros gyvenamąją vietą su savimi, prisiteisė išlaikymą dukrai iš motinos po 300 Lt per mėnesį, V. apylinkių seniūnijos socialinė darbuotoja lavino A. P. socialinius, tėvystės įgūdžius, jam buvo nutrauktas socialinių paslaugų teikimas (1 t.; 36, 43-49 b.l.) ir nei K. apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. XXXXX, nei K. rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrius, nei V. seniūnija jokių priekaištų kaip tėvui A. P. neturėjo, jokių jo socialinių trūkumų nenustatė ir priekaištų dėl to jam nereiškė. Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos aerologijos ir DNR laboratorijos specialisto išvada Nr. S 286/13(01) (2013-10-07) irgi patvirtina, kad A. P. negalėjo padaryti labai sunkaus nusikaltimo, kuriuo jis buvo nepagrįstai įtartas.

Teismas nepagrįstai A. P. parodymus, kad jo sesuo J. P. turėjo norą globoti jo dukrą ir gauti už tai socialinę paramą, įvertino kaip nepagrįstus, kadangi ji pati laiške A. P. nurodė, kad U. niekam neatiduos (1 t.; 138 b.l.), o liudytojai D. K. (77 t.; 106 b.l.), M. P. (2 t.; 105 b.l.) S. P. (2 t.;. 104 b.l), J. P. sūnus O. P. (2 t.; 107 b.l.) paliudijo patys girdėję aiškiai ir nedviprasmiškai išreikštą J. P. norą atimti iš A. P. dukrą U. P.. Teismo posėdžio metu J. P. parodė, kad ji lanko globos kursus ir yra pasirengusi globoti mergaitę (3 t.; 143 b.l.). Teismui abejonių nesukėlė pasikeitę byloje R. K. parodymai. R. K. paliudijo (1 t.; 86-87 b.l.), kad 2012-09-23 ryte (taip nurodyta protokole) U. atsikėlė, atėjo į bendrą virtuvę ir parodė į savo lytinius organus, kad jai skauda. J. P. apžiūrėjo mergaitę ir servetėle nuvalė mergaitės lytines lūpas, kuriose buvo daug išskyrų. Po to patikslino, kad išskyrų buvo aukščiau nuo lytinių organų, pilvo apačioje. J. P. nuvalius išskyras nuo mergaitės lyties organų, buvo matyti, kad jie paraudę. Panašiai, pagal R. K., buvo ir 2013-09-24 ryte, kai į virtuvę, besėdint R. K., jos seseriai A. K. bei J. P., atėjo U. ir bevalgydama pradėjo pasakoti, kad su ja miegojęs tėtis, kuris ją išvijo iš lovos ir ji miegojo ant žemės. J. P. paklausus, ar tėtis lenda prie jos, ši atsakė teigiamai. J. P. toliau klausinėjo mergaitės ir ši pasakė, kad tėtis kiša rankas prie užpakaliuko. Visos trys apžiūrėjo mergaitės lytinius organus ir pamatė, kad jie paraudę, labai didelė skylė mergaitės lyties organe. Apklausiama 2014-05-28 teismo posėdyje (3 t.; 158 b.l.), R. K. jau pakeitė savo parodymus, ji jau parodė, kad tik viena jos sesuo 2013-09-24 apžiūrėjo U. P., bet ne jos visos trys - J. P., A. K. ir R. K. apžiūrėjo mergaitę. Be to, parodė, kad 2013-09-23 apskritai netikrino mergaitės, kas rodo, kad jos ir J. P. parodymai, duoti policijoje (1 t.; 1,2, 84 ir 86 b.l.) yra melagingi. Teismo posėdžio metu ji dar parodė, kad apskritai tariamai 2013-09-23 įvykę jos ir J. P. nurodyti įvykiai iš tikrųjų buvo įvykę prieš mėnesį ir patvirtino, kad 2013-09-23 mergaitė nebuvo apžiūrėta. Teismas neatsižvelgė į šiuos esminius parodymų pakeitimus ir pripažino šiuos parodymus tinkamais ir laikė įrodymais. Gynėjas nurodo, kad nesant jokių pagrįstų duomenų, kuriuos būtų galima laikyti įrodymais, patvirtinančiais nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 150 str. 4 d., A. P. turi būti išteisintas dėl šio labai sunkaus nusikaltimo padarymo, o baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutraukta.

Šalies argumentai

Nuteistojo A. P. gynėjas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos nuosprendį dėl A. P. pripažinimo kaltu panaikinti ir baudžiamąją bylą nutraukti.

Teismo posėdyje gynėjas prašo jo apeliacinį skundą patenkinti, pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti ir baudžiamąją bylą nutraukti. Nuteistasis A. P. prašo jo gynėjo apeliacinį skundą patenkinti ir jį išteisinti. Prokurorė ir Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovė prašo nuteistojo A. P. gynėjo apeliacinį skundą atmesti.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinis skundas tenkinamas. Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nuosprendis, kuriuo A. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 150 str. 4 d., naikinamas ir priimamas naujas, išteisinamasis nuosprendis. Nors pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, kad buvo nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p., 329 str. 1 p.).

Gynėjo apeliaciniame skunde labai plačiai, išsamiai ir tiksliai išdėstyti visi ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir teisiamajame posėdyje išnagrinėti bylos duomenys. Taip pat skunde nurodoma apie daugybę, apelianto nuomone, viso baudžiamojo proceso metu padarytų procesinių įstatymų pažeidimų. Didžioji apeliacinio skundo argumentų dalis susijusi su BPK pažeidimais ikiteisminio tyrimo metu apklausiant mažametę nukentėjusiąją U. P., nurodoma, kad teismas, pažeisdamas BPK 20 str. reikalavimus, kai kuriuos bylos duomenis nepagrįstai pripažino įrodymais, kad įrodymų vertinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir kad teismas apkaltinamąjį nuosprendį pagrindė tik A. P. apkaltinančiais, dar ir pažeidžiant įstatymų reikalavimus gautais bylos duomenimis, tuo pat metu neįvertinęs kitų, t. y. A. P. teisinančių įrodymų.

Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija didžiąją dalį ir pagrindinius apeliacinio skundo argumentus pripažįsta pagrįstais. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tikrai pažeidė BPK 20 str. reikalavimus, taip pat ir šio straipsnio 5 d. nuostatas dėl įrodymų vertinimo, o skundžiamame nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Skundžiamo apkaltinamojo nuosprendžio aprašomoji dalis surašyta dar it pažeidžiant BPK 305 str. 1 d. 2 p. reikalavimus. Apie visa tai, taip pat apie tai, kodėl teisėjų kolegija kitaip įvertino išnagrinėtus įrodymus, šiame nuosprendyje dar bus pasisakyta. Vis dėlto teisėjų kolegija, tik iš dalies sutikdama su gynėjo apeliaciniu skundu, pirmiausia pažymi, kad visos šios bylos aplinkybės teisme buvo išsamiai išnagrinėtos. Visi ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir papildomi bylos duomenys buvo betarpiškai išnagrinėti pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje, dalis įrodymų taip pat papildomai išnagrinėti apeliacinės instancijos teismo posėdyje atlikto įrodymų tyrimo metu.

Žemesnės instancijos teismas

Iš kaltinamojo akto matosi, kad A. P. kaltė dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 150 str. 4 d., buvo grindžiama nukentėjusiosios U. P., liudytojų J. P., R. K., A. K., R. B., N. R., A. G., V. G. – M., I. B., S. P., O. P., M. P., D. K., S. K. parodymais, įvykio vietos apžiūros protokolu, specialisto išvadomis Nr. G2513/13(02) ir Nr. S 286/13(01), teismo psichiatrijos – teismo psichologijos ekspertizės aktu, netgi ir paties A. P. parodymais, nors jis kaltu ir neprisipažino. Visi šie bylos duomenys buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje pirmosios instancijos teisme.

Nuteistasis A. P. teisme kaltu neprisipažino ir parodė, kad U. P. yra jo dukra. Jis dukrą augina apie 2 metus. Prieš tai dukra augo su mama, o vėliau vaikų globos namuose. Jos motinai dėl dažno alkoholio vartojimo apribotos motinystės teisės. Su dukra jis gyveno pas savo seserį J. P.. Su dukra gyveno viename kambaryje, bet miegodavo atskirose lovose. Vienoje lovoje su ja niekada nėra gulėjęs. U. P. šlapindavosi lovoje. Tuose namuose higienos sąlygos nebuvo tinkamos. Kai gyveno su dukra, ji sakydavo, kad jai skauda „putytę“, niežti. Jis tą vietą tepdavo krakmolu, o sesuo buvo nupirkusi tepaliuką. Tą vietą tepė tuo tepaliuku, taip pat dėdavo šalta skudurą. Tai visi matydavo. Jokių neteisėtų veiksmų su savo dukra neatliko. Pati mergaitė savo lytinius organus krapštydavo. Jis pas gydytoją jos nevežė, nes dirbdavo. Pas gydytojus mergaitę nuveždavo sesuo. Grįžusi iš gydytojų sesuo sakydavo, kad viskas gerai. Duodavo seseriai pinigus, kad ji nupirktų vaistų. Ne kartą yra sulaukęs grasinimų iš R. K. ir J. P., kad jos iš jo atims mergaitę, išvarys jį iš namų. J. P. reikia daugiau vietos namuose, nes tame name gyvena jos sūnus, sūnaus sugyventinė, sugyventinės sesuo. Be to, jo nuomone, dėl šio nusikaltimo padarymo jos jį apkalba, nes turi didelę piniginę skolą už namą, todėl iš jo nori atimti dukrą, kad gautų už ją pašalpą. Ar yra konkretus suinteresuotas asmuo tapti jo dukters globėju, jis nežino.

Liudytoja J. P. teisme parodė, kad A. P. yra jos brolis. A. P. kartu su savo dukra U. P. gyveno pas ją. Jam reikėjo gyvenamosios vietos, kad galėtų iš globos namų pasiimti savo dukrą. Jiems skyrė vieną kambarį. 2013 m. rugsėjo 24 d., apie 9.30 val., jai U. P. pasiskundė, kad jai labai skauda, tėtis kišo pirštus į „subinę“. Ji rodė į lytinius organus. Tai girdėjo jos „marti“ (sūnaus draugė) R. K. ir šios sesuo A. K.. Tada ji mergaitės lytinius organus apvalė servetėle ir su sūnumi O. P. ją nuvežė pas gydytoją. Vėliau nuvažiavo į policiją, ją apklausė viena tyrėja, o kitai tyrėjai buvo palikusi mergaitė, po to kažkoks vyriškus su savo automobiliu jas nuvežė į K. klinikas, mergaitę apžiūrėjo 5 ekspertai. U. P. niekam nesiskųsdavo, tačiau jos lytiniai organai būdavo „iššutę“, kas antrą dieną tepdavo vaistais nuo „iššutimo“. Ji dažnai šlapindavosi lovoje. Ankščiau jai buvo kilęs įtarimas, kad A. P. lenda prie U. P.. Jos marčios mergaitė yra tokių pačių metų, kaip U. P., todėl ji su seserimi palygino jų lytinius organus. U. P. lytiniai organai buvo raudonos spalvos, niekada neužgydavo. Ir būdama dar mažytė U. P. savo lytinius organus pasikrapštydavo, jie drausdavo ir ten pirštų ji nebekišdavo. Kad A. P. ir U. P. miegotų vienoje lovoje, ji nematė, nes retai užeidavo pas juos į kambarį. Tik girdėdavo, kaip naktimis U. P. verkia. Sakydavo A. P., kad atims iš jo dukrą, kai jis išgerdavo. Dabar lanko globos kursus, kad galėtų globoti U. P..

Liudytoja R. K. teisme parodė, kad gyveno pas J. P., taip pat gyveno ir tuo metu, kai A. P. su U. P. gyveno tame pačiame name, jie turėjo atskirą kambarį. Mergaitė naktimis miegodavo su sauskelnėmis, nes ji šlapinosi. Girdėdavo, kad ji naktimis verkia. 2013 m. rugsėjo mėn. ji, jos sesė A. K. ir J. P. sėdėjo virtuvėje, kai iš kambario pas jas atėjo U. P. ir pasakė, kad tėtis atėjo į lovą ir lindo į „tą vietą“. Jos sesuo A. K. apžiūrėjo U. P. lytinius organus, taip pat sesuo servetėle nuvalė mergaitės lytinius organus, ją aprengė ir nuvežė pas vaikų gydytoją. Tos pačios apklausos metu liudytoja parodė ir tai, kad ji su J. P. apžiūrėjo U. P. lytinius organus ir juos palygino su savo dukros lytiniais organais. U. P. tą dieną jos nieko daugiau neklausė. Ją nuvežus pas gydytoją, gydytoja pasakė, kad mergaitė tikrai pažeista, pas vaiką negali taip būti ir išrašė siuntimą pas ekspertus. Nuvykus pas ekspertus, joms jie pasakė važiuoti į policiją. Policijoje buvo surašytas pareiškimas, vyko apklausos. Iš tyrėjų nuvažiavo į klinikas, o iš ten į namus. Teisme, vadovaujantis BK 276 str. 4 d., buvo perskaityti liudytojos R. K. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Liudytoja R. K. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2013 m. rugsėjo 23 d. ryte U. atsikėlė ir atėjo į bendrą virtuvę. Mergaitė iš karto kišo rankytes ir rodė į savo lytinius organus ir sakė, kad labai skauda. Tada J. pasiėmė servetėlę ir paprašė mergaitės duoti pažiūrėti ir išvalyti. Mergaitę pasisodino ant stalo ir numovusi jai kelnaites valė jos lytines lūpas. Ten buvo daug baltų išskyrų. Pasirodė keista, kad išskyros buvo ne pačiose lytinėse lūpose, o aukščiau nuo lytinių organų, tai yra apačioje pilvo. Tada vėl J. pažiūrėjo į skylutę ir vėl ten viskas buvo raudona. Apvaliusi užmovė kelnytes ir, kaip niekur nieko, toliau bendravo su mergaite. Po kurio laiko pažiūrėjo į savo dukros lytinius organus, tačiau jie atrodė visiškai kitaip. Nebuvo tokios didelės skylės ir paraudimų. Aišku, jokių išskyrų nebuvo. Tada abi su J. pasikalbėjo, kad čia kažkas ne taip ir įtarė, kad tėvas dukrą prievartauja. Vakare pats A. apiprausė abi mergaites. Jis visą dieną gražiai bendravo su U., todėl tie įtarimai vėl kažkaip atrodė netikri. Šiandien (2013 m. rugsėjo 24 d.) ryte, kai ji su J. ir dar atvažiavusia pas juos į svečius seserimi A. sėdėjo virtuvėje, vėl atėjo išsimiegojusi U.. U. bevalgydama iš niekur nieko pradėjo pasakoti, kad „tėtis miegojo su manim“. Ji taip ir pasakė. Paskui pasakė, „kad ją išvijo iš lovos ir ji miegojo ant žemės“. Tada J. tiesiai mergaitės paklausė, „ar tėtis lenda prie jos?“ U. atsakė, kad lenda. Tada J. paklausė, kaip lenda, ar kiša kur nors rankas. Mergaitė tada parodė ranka į savo užpakaliuką ir pasakė, kad tėtis kiša rankas prie užpakaliuko. Ji taip ir pasakė. Jos sesuo nepatikėjo, kad A. prievartauja mergaitę ir dar paprašė pažiūrėti į jos lytinius organus. Tada vėl visos trys pažiūrėjo miegamajame į U. lytinius organus ir pamatė, kad viskas yra paraudę ir labai didelė skylė lytinėse lūpose (1 t., 86-87 b.l.). Perskaičius minėtus parodymus liudytoja teisme parodė, kad tik viena sesuo A. K. svetainėje apžiūrėjo U. P.. Jos tikrai netikrino mergaitės rugsėjo 23 d. Būdavo, kad U. P. skaudėdavo, tai patepdavo. Gal prieš mėnesį J. P. nuo mergaitės lytinių organų servetėle nuvalė išskyras, tačiau tai tikrai nebuvo rugsėjo 23 d. Jokių apžiūrų rugsėjo 23 d. nebuvo. Ji tyrėjai parodė tik tai, kad rugsėjo 23 d. A. P. U. P. ir jos dukrą nuprausė.

Liudytoja A. K. teisme parodė, kad 2013 m. rugsėjo mėn., tiksliai dienos nepamena, ji, R. K. ir J. P. sėdėjo virtuvėje, kai atėjo U. P. ir pradėjo pasakoti, kad miegojo ant žemės, nes tėvas liepė ten miegoti. Ji pasakojo, kad tėvas jai liepė ateiti į lovą, tačiau ji atsigulė ant žemės. Tada jis atidarė langą, kad ji sušaltų. Joms pradėjus klausinėti, mergaitė papasakojo, kad bijo miegoti su tėvu, nes tėvas jai į ,,subinę“ kiša pirštus. Ji rodė, kaip jis judina, trina. Ji rodė į savo lytinius organus ir sakė, kad tai yra „subinė“. Ji nusivedė mergaitę į kitą kambarį ir apžiūrėjo. Jos lytiniai organai buvo paraudę, „skylutė“ buvo labai didelė. Vėliau U. P. buvo nuvežta pas gydytoją. Ji nei pas gydytoją, nei į policiją nevažiavo, o liko namuose. Neatsimena, ar ji, ar J. P. servetėle apvalė mergaitės lytinius organus. Jai niekas neskambino dėl tos servetėlės.

Iš bylos matosi, kad pirmosios instancijos teismas pats betarpiškai teisiamajame posėdyje mažametės U. P. neapklausinėjo, tačiau posėdyje buvo perskaityti du U. P. apklausų, vykusių ikiteisminio tyrimo metu, protokolai. Taip pat peržiūrėti šių apklausų vaizdo įrašai.

2013 m. rugsėjo 26 d. mažametė nukentėjusioji buvo apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo. Apklausos protokole nurodoma, jog U. P. parodė, kad gyvena su močiute, tėčiu ir R.. Su močiute lauke agurkus pjausto. Su tėčiu irgi agurkus pjausto. Su tėčiu nežaidžia. Miega didelėje lovytėje su R. ir B.. R. bus trys metai, ji jos sesė. Jos lovytėje niekas nemiega. Turi dvi lovas. Antroje lovoje miega močiutė ir tėtė. Su tėčiu būdami vieni mėto kamuolius. Nesakys kur tėvelis miega. Mėgsta papiešti. Jos niekas neskriaudė. Ji maudosi su tėčiu. Su tėčiu tvenkinyje maudėsi. Pas juos nėra vonios ir dušo. Nepasakojo močiutei, kad jai „putytę“ skauda. Negali papasakoti. Tėvelis niekada prie jos nelindo. Nesakys ar sako tiesą. Nenori pasakoti. Jai niekada neskaudėjo kojytės, tik rankytę, nes daktarė dūrė. „Putytės“ jai neskaudėjo. Vakar buvo pas gydytoją, jai nieko neskaudėjo. Gydytoją „subinę“ žiūrėjo. Jai neskaudėjo subinytės nei putytės. Nenori pasakoti, ką močiutei pasakojo. Nesakys, nes bijo. Nežino ko bijo. Daktarė dūrė senai į rankytę. Vakar daktarė nieko nedarė. Nepasakojo močiutei, kad jai putytę skauda. Bijo tėčio. Nesakys kodėl bijo. Nereikia jai padėti. Žino, kad reikia bijoti. Tėtis negali jos nuskriaust. Nesakys ką tėtis gali padaryti. Pas močiutę nori. Nenori sakyti. Nesakys ką močiutei sakė. Nepasakos, nieko nebuvo. Myli močiutę ir tėvelį. Su tėveliu niekada vienoje lovoje nemiegojo. Su tėčiu miega, jis būna apsirengęs su džinsais, o ji su pižama miega (1 t., 23-25 b.l.).

2013 m. spalio 11 d. mažametė nukentėjusioji U. P. buvo papildomai apklausa ikiteisminio tyrimo tyrėjos. Šiame apklausos protokole nurodoma, jog U. P. parodė, kad dabar gyvena kituose namuose, ateina močiutė. Močiutę myli, rodo kaip myli, apkabina žaislą. Rodo ant žaislo akytes, nosytę, kojytes. Kaladėlės neturi burnos ir neverkia. Ūsus turi bernai ir tėtukas (diedukas), (tiksliai nesigirdi). Sako, kad tėčio neturi. Piešia mergaitę, sako, kad antakius piešia. Namuose draugauja su močiute. Dar gyvena su R., myli ją. Rodo piešinyje, kad čia tėtis. Tėtis žaislų neperka. Pinigus gauna ir geria alaus. Susitarė, kad negers alaus. Tėtis išvažiavo, draugauja su tėčiu. Tėtis sakė, kad nedraugaus su ja. Sakė tėčiui eiti ir gulėti ir gerti. Tėtis ją skriaudžia. Tėtis mušė su ranka ir diržu per užpakalį, skaudėjo. Rodo ranka per užpakalį. Mušė ir sakė išeiti, gyvens kitam name. Susipyko, nieko nepadarė. Žaidžia ligoninę. Klausia ar nusirengia lėlė ir pasako liemenukas, duria adatą. Nurenginėja lėlę, kuri yra U. Sako, tėti, palauk ant kitos lėlės. Sako psichologei nusukti tėčio lėlę ant šono, kad nežiūrėtų. Atneša tėčio lėlę, liepia psichologei durti stipriai, sako neverk. Ant U. lėlės rodo, kad žiūrėjo daktaras tarp kojų. Nuima kelnaites lėlei, vėl deda ir sako subinė. Paklausus kodėl skaudėjo, ar buvo užsigavusi, sako jo. Daugiau nieko neatsako. Paklausus kaip namuose lovytėje miegodavo, paguldo tėtį ir U. kartu (lėles). Ar miegojo vienoje lovoje-nesako. Dar sako, kad miegodavo R.. Toliau žaidžia ligoninę. Daro namų kambarį. Po stalu paguldo tėtį ir U.. Į kambarį atėjus vyr.tyrėjai A. G., rodo lėles, kur tėtis, kur U.. Sako, kad tetis ten žaidė atsigulęs. Gulėjo su tečiu atskirose lovose. Pasakoja, kad vežė į ligoninę, rodo ant U. lėlės, kad dūrė tarp kojų, sako kad užsigavo į duobę. Paklausus ką tėtis darė, užtraukia lėlės suknelę ir sako nieko. Paguldo lėlę. A. G. piešia mergaitę. U. patvirtina, kad atsimena kaip piešė mergaitę. Sako, kaip aš tau piešiau. Nupiešus mergaitę ir paprašius parodyti kur ją lietė tėtis, piešinyje rodo, tarp kojų vietą kur lietė tėtis. Nupiešia ant mergaitės tarp kojų, kur lietė tėtis. Paklausus su kuo lietė, atsako, kad su pirštukais. Rodo ant lėlės savo pirštu tarp kojų. Buvo lovytėje, jai nepatiko. Pabėgo pas močiutę, verkė, skaudėjo. Paklausus ar paskui vežė į ligoninę, atsako jo, buvo tamsu ir nuvežė. Paklausu kiek kartų tėtis lietė, U. atsako, kad lindo ir lindo daug kartų. Paprašius nupiešti piešinį kaip aną kartą, kokį tėtis turi daiktą tarp kojų. U. linkteli galvą ir ieško naujo lapo. Pasiima jai patikusį flomasterį ir piešia. Sako, kad matė. Paklausus ar nekišo to daikto į užpakaliuką, sako, kad kišo. Paklausus kiek kartų, sako tris. Paklausus ar susipyko su tečiu, sako jo. Rodo kaip myli močiutę. Klausia, ar atsimena kai ji buvo su R. ir močiute ir piešė (1 t., 26-29 b.l.).

Iš teismo psichiatrijos – teismo psichologijos ekspertizės akto matosi, kad U. P. jos atžvilgiu galimai padarytos veikos metu nesirgo lėtiniu psichikos sutrikimu, nebuvo laikinoje psichikos sutrikimo būsenoje. Šiuo metu U. P. neserga lėtiniu psichikos sutrikimu, nėra laikinoje psichikos sutrikimo būsenoje, šiuo metu jai konstatuojami mišrūs specifiniai raidos sutrikimai, emocijų sutrikimai, prasidedantys vaikystėje. U. P., atsižvelgiant į jos protinio išsivystymo lygį, individualius psichologinius ypatumus, nagrinėjamų įvykių metu suprato ir šiuo metu supranta labai konkrečias faktines reikšmingas bylai aplinkybes ( įvykio dalyvius, jų veiksmus, įvykio vietą, negali įvardinti įvykių sekos, kiekio, laiko) ir gali duoti apie tai parodymus. Ekspertizės metu ji pakartoja savo parodymus, duotus 2013 m. spalio 11 d. Apie įvykio aplinkybes ji kalba realistiškai: vartoja jos amžiui būdingą žodyną, jos pasakojimas atitinka jos gyvenimišką patirtį. U. P. realistiškai parodo įtariamojo veiksmus (paliečia pirštu anatominę lėlę, pirštą judina), jos atsakymai nuoseklūs, kalbant apie įtariamojo veiksmus, susijusius su lytinių organų lietimu, tačiau nei iš mergaitės duotų parodymų, nei iš pateiktų jos atsakymų ekspertizės metu lieka neaiškios kitų galimų lytinės prievartos veiksmų tikslesnės aplinkybės. U. P., atsižvelgiant į jos amžių bei turimas žinias, nagrinėjamų įvykių metu nesuprato ir šiuo metu nesupranta su ja atliktų veiksmų esmės, todėl negalėjo šiems veiksmams adekvačiai priešintis. Atsižvelgiant į tiriamosios amžių, kalbos lygį, dėmesio išlaikymo ypatumus, toliau apklausti ją ikiteisminio tyrimo procese bei dalyvauti teismo posėdyje nerekomenduojama. U. P. žinios lytiškumo tema atitinka jos amžių: ji skiria berniuką nuo mergaitės pagal pirminius lytinius organus (vyro lytinį organą vadina „bumbuliuku“), tačiau ji dar nesupranta lytinių santykių esmės, juo labiau ji negali paaiškinti lytinės prievartos reikšmės. Konkrečių objektyvių duomenų, patvirtinančių U. P. seksualizuotą elgesį, negauta. U. P. padidintas polinkis fantazuoti, padidėjęs įtaigumas nenustatyti. Nors tiriamoji yra įtaigi ir lengviau pasiduoda aplinkinių poveikiui, tačiau negauta duomenų apie kitų asmenų daromą poveikį jos duodamiems parodymams. Šiuo metu U. P. būsenoje stebima apsunkinta kalba, padidėjęs nerimas, ji įsitempusi, susikausčiusi, vangi, jai stinga gyvumo, spontaniškumo, aktyvesnio įsitraukimo į pokalbį. Šiuo metu jai konstatuojami mišrūs specifiniai raidos sutrikimai, emocijų sutrikimai, prasidedantys vaikystėje (šio sutrikimo kilmė yra įvairialypė, todėl neigiamas tiriamosios emocijas gali sukelti ne vienas neigiamas įvykis). Dėl minėtų priežasčių tiesioginio priežastinio ryšio sutrikimo atsiradimui su byloje nagrinėjamu įvykiu nustatyti negalima; todėl negalima įvertinti ir tiriamosios sveikatos (psichikos) sutrikdymo laipsnio (dėl byloje nagrinėjamo įvykio). U. P., atsižvelgiant į jos amžių bei turimas žinias, byloje nagrinėjamų įvykių metu nesuprato ir šiuo metu nesupranta su ja atliktų veiksmų esmės, todėl negalėjo šiems veiksmams adekvačiai priešintis. Atsižvelgiant į visa tai, ji dar negeba vertinti įtariamojo veiksmų, todėl jos reiškiamos emocijos , išgyvenimai dėl bylos įvykių labiau atspindi aplinkinių reakcijos į įtariamąjį ir jo veiksmus. Pabrėžtina tai, jog neigiamas U. P. emocijas gali sukelti ne vienas įvykis ar asmuo, o jų suma, egzistuojanti ilgesnį ar trumpesnį laiko tarpą. Negauta duomenų apie kitų asmenų daromą poveikį U. P. duodamiems parodymams (1 t., 76-79 b.l.).

Ekspertė psichologė D. T. teisme patvirtino ekspertizės išvadas ir paaiškino, kad atlikdami ekspertizę ekspertai analizuoja pateiktą bylos medžiagą, taip pat atlieka tyrimą su pačia tiriamąja, su ja kalba apie bylos aplinkybes. Ji pateikė tam tikras aplinkybes. Savo psichologiniame tyrime ji nurodė, kad kalbant apie tam tikrus seksualinio pobūdžio veiksmus tiriamoji išlieka nuosekli savo parodymams, būtent apie lytinių organų lietimą. Tačiau lieka neaišku apie tikslesnes kitokio pobūdžio veiksmų aplinkybes, kai ji kalba apie lytinių organų lietimą, ar buvo liečiama su lytiniu organu. Nurodė, jog atkreiptinas dėmesys į tiriamosios amžių, 2013 m. ji buvo apie 5 metų amžiaus. Akte nurodyta, kad jos raida šiek tiek atsilieka pagal jos amžių, taip pat jos kalbos raida atsiliekanti. Tai reiškia, kad dėl amžiaus, dėl kalbos ypatumų, dėl protinio išsivystymo lygio ji negali tiksliai pateikti labai aiškiai visų aplinkybių, tačiau ji esmę parodo realistiškai, panaudojant anatomines lėles. Ji pagal savo turimą žodyną paaiškina keliais žodžiais, pakankamai intuityviai, tačiau visa tai atitinka jos amžių ir išsivystymo lygį. Viskas išdėstyta išvadoje. Nuoseklūs parodymai, kai nurodoma nuosekli seka, laikas, vieta, kas po ko vyko. Ji tokių parodymų negali duoti dėl savo amžiaus, dėl savo raidos ypatumų ir dėl savo kalbinių ypatumų. Tačiau pagal savo amžių ji gali duoti bazinę informaciją atspindinčius parodymus, tai reiškia, kad ji gali nurodyti dalyvį, veiksmą. Tačiau kalbant apie veiksmus ji išlieka nuosekli lietimui. Kalbant apie kitus veiksmus šiek tiek mėtosi, lieka iki galo neaišku dėl kitų veiksmų aplinkybių. Tačiau jos parodymai yra realistiški, jie atitinka jos amžių, jos psichologinius ypatumus, jos gyvenimišką patirtį. Ji negali išsigalvoti to, ko ji nesupranta, tai reiškia, kad ji iš principo nesupranta lytinių veiksmų, seksualinių veiksmų pobūdžio reikšmės. Ji skiria tik berniuką nuo mergaitės pagal lytinius organus, tačiau ji nesupranta, kas yra lytiniai santykiai, nesupranta, kad tai yra blogai, kad už tai yra baudžiama, tai ji negali sąmoningai siekti ką nors apkaltinti, nesuprasdama viso šito reikšmės, ji yra dar per maža. Kas liečia lietimą, ji išlieka nuosekli, pakartoja esmę, viską parodo panaudojant moteriškos lyties anatominę lėlę. Kaip ir rašė išvadoje, U. P. uždeda pirštą ant lytinių organų ir jį judina, ji nurodė, kad tėvas taip lietė. Ji kalbėjo apie buvimą ne vonioje, o su pižama. Negali atsakyti į klausimą, kiek kartų tai buvo, nes pati mergaitė tiksliai negali atsakyti. Vaiko suvokimas yra visai kitoks. Labai, labai daug kartų vaikui gali būti ir trys, ir daugiau kartų. Neišryškėjo, kad ji vartotų sąvokas arba kalbėtų tai, kas nebūdinga jos amžiui ir raidai. U. P. tėvo veiksmų niekaip nevertina, nes ji to savarankiškai negali vertinti dėl nežinojimo, kas tai yra, ji gali sakyti, kad tai yra blogai, tačiau ji to nepaaiškina. Viso tyrimo metu U. P. buvo susikausčiusi, jai situacija nemaloni. Galima sakyti, kad nauja aplinka jai kelia nerimą ir tai natūralu, nes ji mažas vaikas, labai daug nepažįstamų žmonių.

Ekspertė psichiatrė V. K. teisme patvirtino ekspertizės išvadas ir paaiškino, kad ji atliko dalį psichiatrinio tyrimo, kuris priklauso teismo psichiatrui ekspertui. Tai nėra jokia apklausa, ji dalyvavo ekspertizėje. Yra tam tikros sąvokos ir terminai, kuriais reikia operuoti. Ekspertizės metu mergaitė būna kartu su ja. Tai yra tam tikras, specialus, daug išsamesnis tyrimas, nei apklausa.

Iš teismo medicinos specialisto išvados Nr. G2513/13(02) matosi, kad tepinėliuose ir tampone su U. P. makšties prieangio turiniu spermos nersta. U. P. kūne sužalojimų nėra. U. P. kūne, apimant ir išangę bei lyties organus, sužalojimų nėra. U. P. nustatytas išorinių lytinių organų ir makšties uždegimas (vulvovaginitas), ką patvirtina lytinių organų odos ir gleivinių tolygus paraudimas, perštėjimas, skausmas lytinių organų srityje. Labiausiai tikėtina šio uždegimo priežastimi yra nepakankama lyties organų srities higiena. U. P. kūne, tame tarpe lyties organų ir išangės srityse, ribotų mechaninio dirginimo požymių bei sužalojimų nerasta, makšties prieangio turinyje spermos nerasta, todėl už įtartą seksualinę prievartą ar tvirkinamuosius veiksmus U. P. atžvilgiu medicininių duomenų nėra (1 t., 33-34 b.l.).

Iš specialisto išvados Nr. S 286/13(01) matosi, kad tampone su U. P. makšties prieangio turiniu spermos nerasta. Rasta tik moters DNR. Ant A. P. kelnaičių rastas sperminis skystis. Atlikus DNR tyrimą rasta tik jo DNR su 99,999999999% tikimybe. Ant dviejų paklodžių, antklodės su užvalkalu, lovatiesės, A. P. sportinio švarko, dviejų sportinių kelnių, bliuzono spermos nerasta. Ant A. P. marškinėlių dėmių ir sutepimų, tinkančių tyrimui, nerasta (1 t.,16-18 b.l.).

Ekspertas Ž. M. teisme patvirtino specialisto išvadą Nr. G2513/13(02) ir paaiškino, kad vulvovaginitas yra išorinių lytinių organų ir gleivinių uždegimas, kurį gali sukelti mikroorganizmai ir cheminis šlapimo dirginimas. Jei nepakankamai dažnai prausiami lytiniai organai, toks uždegimas ir atsiranda. Uždegimas išsivysto per 7 dienas. Pradiniai požymiai pasimato iš karto. Baltos išskyros yra normalus reiškinys, tai nėra patologija. Nuo šio uždegimo padažnėja šlapinimasis. Kaip ir kiti uždegimai, šis uždegimas trikdo ramų miegą. Tyrimo metu mergaitė buvo linksma, guvi. Liečiantis prie lytinių organų jautrumas buvo. Apžiūroje dalyvavo teta ir galbūt jos dukra, jos ir paaiškino visas aplinkybes. Jam buvo pasakyta, kad mergaitė joms pasiskundė, kad jai skauda lytinius organus, kad tėvas jai kiša pirštus į jos lytinius organus. Taip pat jos paminėjo, kad joms pasirodė, jog mergaitės per didelė makštis. Dėl minėto uždegimo makštis galėjo būti paburkusi ir joms taip pasirodė. Be to, jos minėjo, kad tos mergaitės makštį lygino su kitos mergaitės makštimi, tačiau kiekvieno žmogaus struktūra yra skirtinga. Jam paklausus apie įvykio aplinkybes pačios mergaitės, ji tik šypsojosi. Nubrozdinimų ant mergaitės lytinių organų nepastebėjo. Jeigu pastoviai lytiniai organai būtų trinami, tai turėtų atsirasti nubrozdinimai. Kad būtų kišti pirštai į makštį, tai tikrai neįmanoma, nes mergystės plėvė yra labai maža ir nepažeista. Jis mano, jog pirštai giliai tikrai nebuvo kišti.

Liudytoja I. B. teisme parodė, kad dirba V. pirminės sveikatos priežiūros centre vaikų gydytoja. U. P. pas ją gydosi apie du metus. 2013 m. rugsėjo 24 d. J. P. ir R. K. atsivedė U. P. su įtarimu, kad mergaitė yra nerami, rytais jaučia skausmus pilvo apačioje, būna irzli. Kaip ji suprato, jos apžiūrėjo mergaitės lytinius organus ir joms pasidarė įtartina, kad kažkas ne taip. Gydytojos paprašė paneigti arba patvirtinti, ar mergaitė buvo liesta. U. P. tarpvietė buvo paraudusi, bulba buvo paraudusi, atrodė ne taip, kaip turėtų atrodyti tokio amžiaus mergaitės. Tačiau negalėdama nei paneigti, nei patvirtinti, ar mergaitė buvo liesta, ji nusiuntė ją pas mergaičių ginekologą į K. klinikas. Ji mergaitės neklausė, ar ją kas lietė. Galbūt po valandos buvo atėjusi socialinė darbuotoja D. N., kuri pasakė, jog jai mergaitė sakė, kad tėvas kišo pirštus. Galbūt po šio pokalbio su socialine darbuotoja apie šį įvykį pranešė nepilnamečių inspektorei M..

Liudytoja D. N. teisme parodė, kad dirba K. rajono socialinių paslaugų centre socialine darbuotoja. Jos darbo vieta yra V. apylinkių seniūnijoje. Apie įvykį sužinojo 2013 m. pabaigoje. Ji pas gydytoją I. B. nebuvo, su ja apie A. P. dukrą nekalbėjo, nes nuo 2013 m. rugpjūčio mėnesio su A. P. ir jo dukra bei su J. P. nebendravo. Su A. P. šeima dirbo tuomet, kai ji buvo įtraukta į socialinės rizikos šeimų apskaitą nuo 2011 metų pabaigos. Pusantrų metų bendravo su minėta šeima, joje lankėsi. A. P. santykius su dukra apibūdino kaip tėvo ir dukros. Lankantis šeimoje A. P. išgėrusio nematė. Daugiau apie įvykį iš esmės nieko paaiškinti negalėjo.

Liudytoja R. M. teisme parodė, kad dirba V. PN nepilnamečių specialiste. 2013 m. rugsėjo mėn. buvo gautas gydytojos I. B. pranešimas, kad į vaikų skyrių kreipėsi J. P. ir gydytoja pastebėjo galimus mažametės lytinių organų pakitimus. Taip pat telefonu kalbėjo su minėta gydytoja, kuri paskambinusi pasakė, kad mergaitės lytiniai organai pakitę, todėl ji suprato, kad ji įtaria lytinę prievartą. Ji pasakė, kad jai papasakojo J. P., jog galimai tėvas padarė lytinę prievartą. Ji gydytojos paprašė nurodyti J. P. telefono numerį. Ji telefonu paskambino J. P. ir paprašė paaiškinti situaciją. Ji paaiškino, kad su mergaitė yra K., nes gydytoja liepė važiuoti ekspertizei. Ji J. P. nurodė, kad pirmiausia reikia kreiptis į K. rajono PK ir tada bus galima atlikti ekspertizę. Pirminį įrašą, kad su mažamete galimai buvo atlikti tvirkinamieji veiksmai, padarė ji. Minėtą įrašą padarė remdamasi gydytojos pranešimu.

Liudytoja A. G. teisme parodė, kad nuo 2013 m. rugsėjo 23 d. iki 2013 m. spalio 2 d. laikinai ėjo kriminalinės policijos viršininkės pareigas. Tuo metu policijoje buvo gautas pranešimas apie galimą mergaitės seksualinį prievartavimą. Į policiją atvyko J. P. su mergaite U. P., dar viena moteris, kurios pavardės nežino. Tyrėjams buvo liepta apklausti moteris. Tyrėja V. G. – M. apklausinėjo vieną moterį, o tyrėja J. K. – kitą. Kol vyko apklausos, mergaitė buvo pas ją kabinete. Ji lakstė, piešė, prašė, kad ji nupieštų ją. Jai nupiešus mergaitę, ji pareikalavo, kad dar nupieštų segtukus ir kaspinus, nes tuo metu ji taip buvo sušukuota. Mergaitei bepiešiant į jos kabinetą atėjo tyrėja V. G. – M.. Mergaitė tuo metu ant lapo apačios nupiešė brūkšnį į pieštos mergaitės tarpukojį. Jai paklausus, ką ji čia nupiešė, mergaitė atsakė, kad jai tėvas čia lietė. Ji patvirtino, kad tą vietą tėvas lietė pirštais. Nei datos, nei kiek kartų tėtis tai darė, ji neminėjo. Tačiau sakė, kad jai tai nepatiko. Ji sakė, kad tėvas kišo pirštą ir jai nepatiko ir skudėjo. Tuo metu mergaitė apie tėtį atsiliepė neigiamai, kad jis yra negeras. Tą piešinį mergaitė išsinešė namo. Po kurio laiko ji suprato, kad piešinį reikėjo palikti prie bylos. Tačiau paskambinus J. P., ji paaiškino, kad piešinį sudegino.

Liudytoja V. G. – M. teisme parodė, kad 2013 m. rudenį vyriausioji tyrėja A. G. laikinai ėjo kriminalinės policijos skyriaus viršininkės pareigas ir pavedė jai apklausti P., jos vardo neatsimena. Jai apklausus P., ji nuėjo į kabinetą pas vyriausiąją tyrėją A. G., kur pamatė, kaip A. G. su U. P. žaidė, piešė. Jai prisėdus prie mergaitės, ji toliau bendravo su ja. Ant popieriaus lapo buvo nupiešta mergaitė, o ties mergaitės tarpkoju buvo nupieštas ovalo formos daiktas. Mergaitės paklausus, ką ji čia nupiešė, ši atsakė, kad tėtis tokį turi. Mergaitė pasakė, kad nematė. Vėliau mergaitė jai pasakė, kad tėtis jai kišo pirštus „ten“, kad jai skaudėjo, tėvas negeras ir jo bijo. Mergaitė rodė į lytinius organus ir juos vadino „subine“. Ji sakė, kad į ten tėvas kišo pirštus.

Liudytoja J. K. teisme parodė, kad pirmą kartą mažametė mergaitė buvo apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo, o antroji apklausa buvo organizuota 2013 m. spalio 11 d., nes buvo nustatyta tokia tyrimo taktika, siekiant papildomai gauti informacijos. Ar apklausos metu mergaitė piešė piešinius, ji nepamena, pati piešinių nematė. Dėl servetėlės, kuria buvo nušluostyti mažametės lytiniai organai, galėjo skambinti J. P. ar R. K., tiksliai pasakyti negali. Tačiau jokių servetėlių ikiteisminiam tyrimui pateikta nebuvo.

Liudytoja E. K. teisme parodė, kad visų apklausos, vykusios 2013 m. rugsėjo 26 d., detalių tiksliai nepamena. Ar U. P. buvo užduoti menami klausimai, pasakyti negali, nes nepamena. Savo užrašuose pasižymėjo, kad mergaitė į nuogo kūno piešinius reagavo ramiai, jos anatominės žinios atitiko amžių, sugebėjo įvardinti kūno dalis. Kai kalba vyko apie lytinius organus, į užduotus klausimus atsakyti vengė. Tačiau pagal lytinius organus berniuką nuo mergaitės skyrė, bet iš ko atpažįsta, atsakyti atsisakė. Pati mergaitė apie patyrimą, kas buvo įtariama, nepasakojo. Kai jos paklausė apie skausmus lytiniuose organuose, apie apsilankymą pas gydytoją, ji elgėsi gynybiškai, atsakyti vengė, o vienu momentu net pasislėpė po stalu. Vienu metu ji pasakė, kad bijo tėčio, bet dėl ko, pasakyti atsisakė. Iš vienos apklausos patvirtinti ar paneigti, ar buvo seksualinė prievarta, negali. Apie tuos įvykius pati mergaitė nekalbėjo, ji pasakojo paprastus buitinius dalykus, ta tema vengė kalbėti. Apie nemalonius įvykius U. P. jai prakalbinti nepavyko. Liudytoja parodė ir tai, kad nors neprisimena ar U. P. klausė, ar ji meluoja, tačiau toks klausimas yra užduodamas, kai žino, jog vaikas meluoja.

Liudytoja A. K. teisme parodė, kad dirba K. miesto savivaldybės administracijos Švietimo skyriuje. Pagal policijos pateiktus raštus ji vyksta į apklausas. Apklausos kambarys randasi policijos skyriuje X gatvėje. Į apklausos kambarį jai atveda mergaitę ir ji bendrauja. Prieš apklausą bylos medžiagos niekada neskaito. Prieš apklausą vyksta bendravimas su mergaite, su ja susipažįsta. Ką konkrečiai kalbėjo su U. P., ji nepamena, nes apklausos vyksta dažnai. Vaikui klausimai užduodami tokia kalba, kokia kalba pats vaikas. Vaikai dažnai piešia prieš apklausas. Šiuo konkrečiu atveju, koks piešinys buvo pradėtas piešti prieš apklausą, ji nepamena. Jos funkcija yra padėti apklausti mažamečius bei nepilnamečius asmenis ikiteisminio tyrimo pareigūnams.

Liudytoja N. R. teisme parodė, kad dirba (duomenys neskelbtini) vaikų globos namuose socialine darbuotoja – padėjėja. 2013 m. rugsėjo mėn. į vaikų namus buvo atvežta U. P.. Mergaitė naktimis blogai miegojo, blaškėsi, per miegus verkdavo. Keletą kartų buvo iškritusi iš lovytės, kai ją keldavo į lovą, ji sakydavo „nelįsk, nenoriu“. Paguldžius į lovą, ji iškart pasislėpdavo po antklode. Atėjus ją apkloti, ji pradėdavo verkti, sakydavo „nelįsk, nenoriu“. Mergaitė taip elgėsi dažnai, taip pat ji šlapinosi lovoje. Apie tėvą ji nieko nepasakojo. Mergaitės lytinių organų ištinimo nepastebėjo. Kodėl ji buvo atvežta į vaikų namus, ji nežinojo. Sužinojo tik tada, kai ją apklausė policija.

Liudytoja R. B. teisme parodė, kad dirba K. rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) vaikų globos namuose ,,A“ šeimynoje, kurioje gyvena U. P.. Pas juos U. P. apgyvendinta 2013 m. rugsėjo 26 d. Kai ją atvežė į globos namus, ji mergaitės neapžiūrinėjo. Ją apžiūrėjo tik tada, kai ji skundėsi, kad jai skauda. Išoriškai matėsi tik paraudimas. Mergaitė komunikabili, greitai prisiriša prie suaugusiųjų. Apie tėvą mergaitė nieko nepasakojo, ji jos neklausinėjo. Pasakojo tik tiek, kad tėvą išsivežė policija. Mergaitė miegodavo neramiai, kai norėdavo ją užkloti, ji per miegus šaukdavo „nelįsk“. Ar J. P. siekia globėjos statuso, ji nežino.

Liudytoja S. K. teisme parodė, kad dirba K. r. (duomenys neskelbtini) vaikų globos namuose psichologe. Su U. P. bendrauja nuo 2013 m. spalio 6 d., gavusi vaikų teisių skyriaus nukreipimą teikti psichologinę pagalbą. Su tokio amžiaus vaikais pokalbiai apie praeitį nevyksta. Vyksta žaidimai, piešimas, muzikos klausymasis. Apie namus ji nekalba, taip pat nekalba ir apie tėvą, motiną. Pradžioje ji bendraudavo mažiau, dabar bendravimas pagerėjo, nes nuo įvykio praėjo daug laiko.

Liudytoja S. P. teisme parodė, kad J. P. jai paskambino, kai A. P. buvo sulaikytas policijos už bandymą prievartauti. Ji pasakė, kad U. P. jai pasiskundė, kad tėvas prie jos lindo. Vėliau J. P. sakė, kad kai grįžo namo, jai mergaitė pasakė, jog apie tėtį viską pamelavo. Minėjo, kad pati gailisi, jog apie tai pranešė policijai. Taip pat J. P. jai minėjo, kad mergaitei buvo vaginos uždegimas. J. P. sakė, kad po kelių dienų tvarkysis mergaitės globą, nes už globą moka pinigus. Jai buvo keista, kad pinigai yra svarbiau už mergaitę. J. P. jai niekada nėra sakiusi, kad A. P. su mergaite daro kažką negera. Ji girdėjo, kaip J. P. A. P. grasino, jeigu jis laiku nepareis į namus, tai iš jo bus atimta mergaitė. Tai girdėjo, kai buvo prie tvenkinio ir šventė gimtadienį, alkoholio nevartojo. Tada J. P. paskambino O. telefonu.

Liudytojas O. P. teisme parodė, kad esminių įvykio aplinkybių nežino. Kai buvo prie tvenkinio J. P. paskambino ir A. P. pasakė, kad jeigu jis negrįš į namus, tai atims dukrą. Ne kartą yra girdėjęs, kad J. P. yra minėjusi, jog dėl netinkamo A. P. elgesio iš jo atims dukrą. A. P. gerai rūpinosi dukra. Jam paskambino J. P. ir pasakė, kad U. P. pasakoja, kad tėvas jai kažką padarė, todėl reikia vežti į V. sveikatos centrą pas gydytojus. Jis nuvežė J. P., R. K. ir mergaitę į V., po to į namus. Iš poliklinikos J. P. ir R. K. išėjo apsiverkusios, R. K. pasakė, kad mergaitė išprievartauta, o J. P., jog reikia vežti į K. ekspertizei. Į K. vežė kaimynas

Liudytojas M. P. teisme parodė, kad kai buvo prie vandens, tai girdėjo, kaip J. P. A. P. sakė, jog ji iš jo atims mergaitę.

Liudytoja D. K. teisme parodė, kad A. P. yra jos brolis, o J. P. – sesuo. Broliui apsigyvenus (duomenys neskelbtini) kaime, pas jį nuvažiuodavo vieną kartą per mėnesį. Kiek jai teko matyti, brolis su dukra bendraudavo tinkamai. Jos manymu, brolis, kuo yra kaltinamas, taip elgtis negalėjo. Mano, jog sesuo brolį apšmeižė dėl išskaičiavimo, siekdama paimti mažametę iš jos brolio bei tapti jos globėja. Daugiau apie įvykį iš esmės nieko paaiškinti negalėjo.

Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka dar kartą papildomai buvo apklaustas nuteistasis A. P., liudytojos J. P. ir J. K., ekspertė psichologė D. T., dar kartą perskaityti mažametės U. P. ikiteisminio tyrimo metu vykusių apklausų protokolai ir peržiūrėti tų apklausos vaizdo ir garso įrašai.

Papildomai apklaustas nuteistasis A. P., kaip ir ankstesnių apklausų metu, savo kaltės nepripažino visiškai ir dar kartą parodė apie tas pačias bylos aplinkybes. Jis parodė, kad dukra sirgo lytinių organų uždegimu ir jis kartu su seserimi J. P. patys ją gydydavo. Sesuo pirkdavo kažkokius tepalus, ir ji, ir jis pats tepdavo jais dukrai lytinius organus. Pats dukrą maudydavo ir tepdavo tepalais, darydavo tai ir vienas, ir kitiems matant. Pirštų dukrai į makštį nekišo ir jokių kitokių neteisėtų veiksmų niekada prieš ją neatliko.

Liudytoja J. P. papildomos apklausos metu irgi iš esmės patvirtino aplinkybes, nurodytas jos ankstesnių apklausų metu. Vėl parodė, kad santykiai su broliu A. P. iki jo suėmimo buvo geri, pykdavo ant jo tik tada, kai šis, palikęs jai dukrą, kur nors kelioms dienoms išvažiuodavo. Liudytoja vėl parodė apie tas pačias aplinkybes, kai vieną 2013 m. rudens rytą U. P. ryte pasakė, kad tėvas jai kiša pirštus, iš mergaitės pasakymo suprato, kad pirštus jai kiša į lytinius organus. Po to sunerimusi ji nuvežė mergaitę pas gydytoją, o šiai patarus, ir į policiją. Ten papasakojusi apie savo įtarimus ji ir parašė pareiškimą. Liudytoja atmetė savo brolio A. P. kaltinimus, kad ji jį specialiai melagingai apkaltino siekdama iškraustyti iš savo namų, tapti brolio dukros globėja ir dėl to gauti finansinę paramą. Parodė, kad namas priklauso jai ir brolis į jos nuosavybę nepretendavo. Tikrai lankė globėjų kursus, gal ir ketino tapti U. P. globėja, bet ja taip ir netapo. Be to, lankyti kursus ir tapti mergaitės globėja ji sugalvojo ne pati, o tai jai pasiūlė Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojos. Papildomos apklausos metu J. P. apie kai kurias bylos aplinkybes parodė prieštaringai. Iš pradžių parodžiusi, kad anksčiau U. P. naktį dažnai verkdavo, po to jau nurodė, kad tai buvo tik tą vienintelį kartą. Skirtingai negu ankstesnių apklausų metu, parodė, kad 2013 m. rugsėjo 24 d. ryte ji pati U. P. lytinių organų neapžiūrinėjo, tačiau po to vėl patvirtino perskaitytus jos ankstesnius parodymus. Tačiau J. P. taip pat kaip ir nuteistasis A. P. parodė, kad mažametė U. jau seniai pati pirštais liesdavo savo lytinius organus, kišdavo ten pirštus, nes sirgo uždegimu ir ten jai perštėdavo. Parodė, kad kartu su tėvu U. prausdavo ir kad jie abu tepdavo mergaitei lytinius organus tepalais. Tai nelabai padėdavo, mergaitė vis skųsdavosi, kad jai skauda, bet dėl to pas gydytoją ji jos nenuvedė.

Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka kolegija buvo nutarusi papildomai apklausti ir pačią mažametę nukentėjusiąją U. P.. Tačiau dar iki teismo posėdžio teismas gavo net keletą prokurorės, K. r. savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyriaus, taip pat Lietuvos Respublikos Vaiko teisių apsaugos kontrolierės raštų, kuriuose teismo buvo primygtinai prašoma mažametės papildomai neapklausinėti siekiant išvengti padarinių antrinio poveikio. Įvertinusi šias nuomones, taip pat teismo posėdžio metu pareikštus proceso dalyvių prašymus ir posėdyje dalyvavusios ekspertės psichologės rekomendaciją, taip pat ir teismo psichiatrijos – psichologijos ekspertizės išvadas, teisėjų kolegija nutarė mažametės U. P. papildomai neapklausinėti.

Tačiau apeliacinės instancijos teismo posėdyje dar kartą buvo perskaityti du U. P. ikiteisminio tyrimo metu vykusių apklausų protokolai ir kelis kartus peržiūrėti tų apklaustų vaizdo įrašai. Nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo metu mažametė U. P. buvo apklausta du kartus. Pirmą kartą ji buvo apklausta 2013 m. rugsėjo 26 d. ikiteisminio tyrimo teisėjos, dalyvaujant prokurorui, įtariamajam A. P., jo gynėjui, specialistei psichologei ir vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovei (1 t., 23-24 b.l.). 2013 m. spalio 11 d. mažametę U. P. papildomai apklausė tyrėja J. K., dalyvaujant kitai tyrėjai A. G., specialistei psichologei, taip pat vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovei ir vaikų globos namų direktorei V. N.. Įtariamasis A. P. ir jo gynėjas šioje apklausoje nedalyvavo ir jiems apie šią apklausą net nebuvo pranešta (1 t., 26-29 b.l.). Abiejų šių apklausos protokolų turinys šiame nuosprendyje jau buvo išdėstytas. Tačiau peržiūrėjus prie bylos pridėtus vaizdo ir garso įrašus pavyko geriau suprasti ir abiejų šių apklausų eigą, taip pat pamatyti mažametės U. P. elgesį apklausų metu, jos reakciją į jai užduodamus klausimus, taip pat įsitikinti, ką ir kaip mažametė iš tikrųjų atsakinėjo į jai užduodamus klausimus. Iš peržiūrėtų vaizdo ir garso įrašų matosi, kad abu kartus U. P. buvo apklausta specialiai tam skirtame vaikų apklausos kambaryje, pirmosios apklausos metu su mažamete bendravo ir klausimus uždavinėjo tik specialistė psichologė, o antrosios apklausos metu iš pradžių tai darė irgi tik specialistė psichologė, tačiau vėliau į patalpą įėjo tyrėja A. G. ir klausimus mažametei pradėjo uždavinėti ji. Byloje esantys abu U. P. apklausos protokolai labai trumpi, juose užrašyti iš esmės ne pačios mažametės parodymai, o tiesiog trumpai atpasakota apklausų eiga ir kai kurie trumpi mažametės atsakymai į jai užduotus klausimus. Iš tikrųjų, peržiūrėjus šių apklausų vaizdo įrašus, matosi, kad abi apklausos truko gana ilgai. Pirmosios apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu mažametė U. P. visą laiką žaidė, bendravo su specialiste psichologe, kalbėjo su ja apie su byla nesusijusius dalykus, o į jai bandomus užduoti klausimus, susijusius su kaltinime nurodytomis aplinkybėmis, mažametė neatsakinėjo ir juos tiesiog ignoruodama toliau žaidė. Vis dėlto į kai kuriuos klausimus mažametė, nors ir trumpai, bet atsakė ir tie jos atsakymai kaltinimų jos tėvui A. P. ne tik nepatvirtino, tačiau juos kaip tik paneigė. Nors ir trumpai, bet mažametė specialistei pasakė, kad „.... jos niekas neskriaudė, močiutei apie tai, kad jai „putytę“ skauda, nepasakojo, „putytės“ jai neskaudėjo, kad nereikia jai padėti“. Dar pasakė, kad „tėčio bijo, bet nesakys kodėl bijo, tėtis negali jos nuskriausti, ji myli močiutę ir tėvelį, su tėveliu niekada vienoje lovoje nemiegojo...“. Antrosios, tyrėjos J. K. atliktos apklausos metu didžiąją apklausos dalį irgi vyko mažametės ir specialistės psichologės pokalbiai, U. P. žaidė, atsakinėdama į klausimus trumpai pasakė, kad tėtis ją skriaudžia, tačiau kokių nors detalių, iš kurių būtų galima spręsti apie patirtą seksualinė prievartą, vėl nenurodė. Iš šios apklausos vaizdo įrašo matosi, kad apklausos pabaigoje į patalpą specialistės pakviesta atėjo kita tyrėja A. G.. Ši tyrėja iš karto pradėjo uždavinėti mažametei tiesiogiai su kaltinimais susijusius klausimus, paklausė U. P., ar ši prisimena, ką anksčiau jai piešė, klausinėjo, ką jai darė jos tėvas, ką ir kur jai lietė. Žiūrint šios apklausos vaizdo įrašą akivaizdžiai matosi, kad tyrėja mažametei uždavė daugybę akivaizdžiai atsakymus menančių klausimų, uždavinėjo tokius klausimus vieną po kito net nesulaukdama U. P. atsakymų. Mažametė tikrai parodė jai pateiktame vaiko paveikslėlyje vietą tarp kojų ir į jai užduotą klausimą atsakė, kad ten tėtis jai „lietė pirštukais“, „kišo jai į užpakaliuką“. Nors prie šio apklausos protokolo pridėtame piešinyje (1 t., 27 b.l.) yra tyrėjos J. K. įrašas, kad tai U. P. piešinys, iš apklausos vaizdo įrašo matosi, kad šį piešinį jau užeidama į apklausos kambarį atsinešė tyrėja A. G..

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje papildomai apklausta liudytoja J. K. dar kartą parodė, kad dirba tyrėja ir ikiteisminio tyrimo metu 2013 m. spalio 11 d. apklausinėjo mažametę U. P.. Parodė, kad žinojo, jog mažametė jau buvo apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją ir parodymų dėl seksualinės prievartos nedavė. Į klausimą kodėl apklausinėjo mažametę dar kartą ir kodėl tai darė ji pati, o nesikreipė į prokurorą, kad papildomai apklaustų vėl teisėjas, liudytoja atsakė, kad tokia buvo atliekamo tyrimo taktika. Ji parodė, kad tai padaryti jai liepė jos viršininkė A. G., žodžiu tokį nurodymą davė ir prokuroras, o ji tiesiog vykdė šiuos nurodymus. Pakvietę į apklausą kitą specialistę psichologę, tikėjosi, kad mažametę mergaitė su ja daugiau papasakos. Prieš apklausą specialistei buvo pranešta apie bylą ir pasakyta ką reikia su mergaite išsiaiškinti apklausos metu. Šios antrosios apklausos metu norėjo išgirsti, ar mergaitė pasakys tą patį, ką pasakojo savo močiutei (liudytojai J. P. – past.). Su mergaite iš pradžių bendravo tik specialistė, o visi kiti tai tik stebėjo per stiklą. Paskui į tą patalpą užėjo ir mergaitei klausimus uždavinėjo jau vyr. tyrėja A. G.. Prie apklausos protokolo buvo pridėti du piešiniai, vienas pieštas A. G., o kitas pačios mergaitės. Liudytoja parodė, kad apklausos metu mergaitė į užduodamus klausimus pati ištisai neatsakinėjo, būdama tik 4 metų amžiaus ji sakė tik padrikus žodžius, tačiau kai ką dar ir rodė pirštais. Rašant apklausos protokolą, mažametės parodymus buvo sunku užfiksuoti, todėl dalį tų parodymų ji ir užrašė ne visai taip kaip buvo pasakyta. Kaltinimai A. P. buvo suformuluoti ne tik pagal mažametės U. P. parodymus, bet ir remiantis kitais bylos duomenimis.

Papildomai apklausta ekspertė teismo psichologė D. T. pirmiausia dar kartą patvirtino mažametei U. P. atliktos teismo psichiatrijos – psichologijos ekspertizės (1 t., 76-79 b.l.) išvadas ir apie šios ekspertizės atlikimą paaiškino iš esmės tą patį, ką ir pirmosios instancijos teisme. Ekspertė nurodė, kad atliekant ekspertizę su nukentėjusiąja ji bendravo asmeniškai. Mergaitės pasakojimai turėjo ypatumų ir dėl jos amžiaus (jai tuo metu buvo nepilni 5 metai), ir dėl kalbos raidos bei dėmesio išlaikymo sunkumų.

Teismo posėdyje dalyvaujant teismo ekspertei psichologei D. T. buvo dar kartą peržiūrėti jau nurodyti dviejų U. P. apklausų vaizdo ir garso įrašai. Po šių įrašo peržiūrėjimo ekspertė paaiškino, kad pirmos (2013 m. rugsėjo 26 d.), pas ikiteisminio tyrimo teisėją vykusios apklausos metu nebuvo sudarytos sąlygos vaikui atsiskleisti, apklausoje dalyvavusi ir su vaiku bendravusi specialistė viską pradėjo teisingai, tačiau taip ir nesugebėjo mergaitei užduoti konkrečių to amžiaus vaikui reikalingų klausimų. Jie buvo užduodami taip, kad vaikas apie tai, kas su juo įvyko, realiai negalėjo papasakoti. Ši apklausa nėra informatyvi ir ji jos netgi nevertintų. Dėl antros apklausos (2013 m. spalio 11 d. apklausa, atlikta tyrėjos J. K.) ekspertė nurodė, kad jai vėl neaišku, kaip su vaiku bendravusi specialistė per beveik pusę valandos vėl nesugebėjo užduoti vaikui reikalingų klausimų, kuriuos po to uždavė į patalpą atėjusi tyrėja. Po vaizdo įrašo peržiūrėjimo ekspertė tą tyrėjos A. G. atėjimą į patalpą netgi pavadino „įsiveržimu“, paaiškino, kad tai įnešė labai didelį sumišimą, daug chaoso . Tyrėjos klausimai buvo užduodami „vienas per kitą“, užduodami netgi nesulaukus atsakymų ir toliau formuluojant kitus klausimus. Ekspertės nuomone, tyrėjos užduoti mergaitei klausimai buvo labai įtaigūs ir netinkami. Jos nuomone, mergaitę ir toliau reikėjo palikti bendrauti tik su specialiste psichologe, kuri pati tuos pačius klausimus būtų uždavusi tinkamu būdu. Iš to, kaip mergaitei klausimus uždavinėjo tyrėja, ekspertė negali atmesti galimybės, kad tie klausimai mažamečiam vaikui galėjo būti įteigti. Atliekant ekspertizę ir bendraujant su U. P. ji bandė užduoti jai tuos pačius uždarus klausimus, apie įvykio aplinkybes mergaitės atsakymas buvo „su pirštukais“, ji rodė ant lėlės į lytinių organų vietą. Tačiau galima buvo suprasti tik apie mergaitės lietimą, kokių nors kitų aplinkybių išsiaiškinti nebuvo galimybės. Dabar ji tiesiog negali įvertinti, ar mergaitė atsakė tiesiog dėl to, kad ji kalbėjo su suaugusiu žmogumi ir tiesiog patvirtino tai, ko jos klausia (ar tėtis lietė), ar atsakė dėl to, kad taip atsitiko iš tikrųjų. Kitokių duomenų ir požymių, pagal kuriuos atskiriamas seksualinę prievartą patyręs vaikas, ji nenustatė.

BK 2 str. 4 d. nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atvejų, jeigu yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Kaltumas baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojamas, bet turi būti įrodytas (BPK 44 str. 6 d.). Teismo apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados dėl kaltinamojo kaltumo padarius nusikalstamą veiką turi būti pagrįstos patikimais ir pakankamais įrodymais. Abejonės dėl nusikalstamos veikos įrodytumo, kai jų nebegalima pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-161-788/2016). Kaltinant asmenį padarius konkrečią nusikalstamą veiką, kiekvienu atveju turi būti nustatyta konkrečios nusikalstamos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma.

Nuosprendyje teismas turi konstatuoti, ar pakanka surinktų įrodymų, ar jie leidžia tiksliai nustatyti visas į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes. Reikiamais atvejais teismas nuosprendyje motyvuoja, ar duomenys gauti teisėtais būdais ir ar laikytini įrodymais. Apkaltinamajame nuosprendyje, be parodymų, patvirtinančių kaltinamojo kaltumą, išdėstomi ir kitais byloje surinktais įrodymais paneigiami kaltinimui prieštaraujantys duomenys. BPK 305 str. 1 d. 2 p., 3 p. nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, po to išdėstomi nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados.

Įvertinusi šioje byloje išnagrinėtų įrodymų (tiesioginių ir netiesioginių) visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad A. P. kaltė padarius kaltinamajame akte ir skundžiamame nuosprendyje aprašytą nusikalstamą veiką neįrodyta, taip pat neįrodyta ir bet kokia prieš mažametę U. P. padaryta nusikalstama veika. Skundžiamą apkaltinamąjį nuosprendį pirmosios instancijos teismas pagrindė tik prielaidomis ir neišdėstė įrodymų, patvirtinančių teismo išvadas. Nuosprendyje taip pat neišdėstyti A. P. teisinantys įrodymai ir šių įrodymų atmetimo motyvai arba šie motyvai yra neįtikinantys, prieštaraujantys nustatytoms bylos aplinkybėms ir nepagrįsti.

Byloje nustatyta, kad nuteistasis A. P. yra mažametės U. P. tėvas. Mažametė nukentėjusioji gimusi (duomenys neskelbtini), taigi kaltinime nurodomu laiku, taip pat ir jos apklausų ikiteisminio tyrimo metu ji buvo dar nesulaukusi 5 metų amžiaus. Nustatyta, kad mažametės motinai buvo apribotos motinystės teisės, prieš kelis metus iki kaltinime nurodyto laiko A. P. įstatymų nustatyta tvarka paėmė savo dukrą iš vaikų globos namų, pradėjo su ja gyventi kartu ir apsigyveno savo sesers J. P. gyvenamajame name. J. P. savo broliui su mažamete dukra paskyrė atskirą kambarį. Tėvas su dukra jame gyveno kartu, turėjo atskiras lovas.

A. P. buvo kaltinamas ir nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 22 d. iki 2013 m. rugsėjo 24 d., nakties metu, tiksliau nenustatytu laiku, savo sesers namuose esančiame kambaryje, gulėdamas su savo mažamete dukra U. P. lovoje, tenkindamas savo lytinę aistrą lietė U. P. lytinius organus, kišo savo pirštus jai į makštį ir tokiu būdu savo mažametę dukrą seksualiai prievartavo.

Iš bylos matosi, kad viso proceso metu, visų apklausų metu A. P. savo kaltę kategoriškai neigė ir šiuo metu neigia, vienodai ir nuosekliai parodė ir parodo, kad savo dukros seksualiai neprievartavo, jokių kaltinime nurodytų veiksmų neatliko ir su savo dukra netgi nėra gulėjęs vienoje lovoje. Byloje nenustatytas nei vienas asmuo, kuris matė kaltinime nurodytus įvykius arba gali nurodyti kokias nors kitas, kaltinimą patvirtinančias aplinkybes. Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal nuteistojo sesers J. P. pareiškimą policijai, kuriame ji nurodė, kad 2013 m. rugsėjo 22 d. ryte ir rugsėjo 24 d. ryte brolio dukra U. jai tariamai pasiskundė, kad jai skauda lytinius organus ir kad jos tėvas tariamai kišo jai į makštį pirštus.

Skundžiamame apkaltinamajame nuosprendyje teismas visiškai pagrįstai nurodė, kad nukentėjusiosios parodymai šioje byloje yra vieni reikšmingiausių įrodymų vertinimo procese. Tačiau teisėjų kolegija pirmiausia ir atkreipia dėmesį, kad mažametės U. P. parodymai, nors juos teismas pats laiko svarbiausiais įrodymais, skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje taip, kaip įsakmiai reikalauja nuosprendžio surašymo taisyklės, t. y. BPK 305 str. 1 d. 2 p., iš viso neišdėstyti. Nustatyta, kad pats teismas betarpiškai teismo posėdyje mažametės nukentėjusiosios neapklausinėjo, tačiau teisiamojo posėdžio protokolai patvirtina, kad teisiamajame posėdyje buvo perskaityti U. P. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, taip pat peržiūrėti tų apklausų vaizdo įrašai. Todėl šių parodymų neišdėstymas nuosprendyje ir visiškai nesuprantamas, ir laikomas grubiu nuosprendžio surašymo taisyklių, t. y. baudžiamojo proceso įstatymų, pažeidimu. Iš tikrųjų apie U. P. parodymus skundžiamame nuosprendyje šiek tiek pasisakyta, tačiau tik jo aprašomosios dalies pabaigoje, jo motyvuojamojoje dalyje, tačiau ir šioje dalyje iš esmės išdėstyti ne U. P. parodymai, o tik jų vertinimo motyvai. Skundžiamame nuosprendyje nurodoma, kad U. P. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, pripažinti įstatymo reikalavimus atitinkančiais įrodymais ir vien tai, kad nukentėjusioji yra mažametė, tai negali būti aplinkybe, dėl kurios tokie parodymai nebūtų pripažinti įrodymais BPK 20 str. prasme. Taip pat nurodoma, kad teismas tiki U. P. parodymais tiek, kiek jie neprieštarauja kitiems įrodymams. Nepaisant to, kas buvo nurodyta, toliau nuosprendyje teismas vis dėlto nurodo, kad apklausiant mažametę nukentėjusiąją pas ikiteisminio tyrimo teisėją, jos parodymai nėra itin informatyvūs, todėl nuosprendyje paminėta ir U. P. papildoma apklausa 2013 m. spalio 11 d., kurios metu mažametė nukentėjusioji ir piešiniuose parodė, kaip ir kur tėtis ją lietė, kad lindo daug kartų, kad jai tai nepatiko ir skaudėjo.

Iš to, kas skundžiamame nuosprendyje išdėstyta apie ikiteisminio tyrimo metu duotus ir teisiamajame posėdyje perskaitytus mažametės U. P. parodymus, matosi, kad ikiteisminio tyrimo teisėjui 2013 m. rugsėjo 26 d. duotus parodymus teismas tik formaliai paminėjo kaip įrodymą, tačiau iš tikrųjų tų parodymų visiškai neišdėstė pavadinęs juos mažai informatyviais. Tuo tarpu kitus, papildomos apklausos, vykusios 2013 m. spalio 11 d., nors jie buvo duoti tyrėjai ir nedalyvaujant nei įtariamajam, nei jo gynėjui, jiems apie šią apklausą net nepranešus, teismas faktiškai irgi pripažino įrodymais ir jais pagrindė apkaltinamąjį nuosprendį. Kolegija pažymi taip pat ir tai, kad skundžiamame nuosprendyje U. P. apklausų, vykusių ikiteisminio tyrimo metu, teisėtumas ir jų įrodomoji reikšmė aptariami iš esmės tik tiek, kiek tai susiję su A. P. gynėjas nuolat pateikinėtais argumentais apie mažametės apklausų metu padarytus esminius baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų pažeidimus.

Gynėjo apeliaciniame skunde mažametės U. P. parodymams ikiteisminio tyrimo metu skiriamas labai didelis dėmesys, o apie padarytus BPK pažeidimus šių apklausų metu dėstoma labai smulkiai ir išsamiai. Skunde nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo metu U. P. iš tikrųjų buvo apklausta ne du, o tris kartus, dar ir 2013 m. rugsėjo 24 d., kai su mažamete žodžiu bendravo vyr. tyrėja A. G., bendraudama su mažamete dar ir pati nupiešusi piešinį, kurį po to atsinešė į 2013 m. spalio 11 d. vykusią papildomą apklausą. Gynėjas skunde nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu U. P. buvo apklausiama jos dar nepripažinus nukentėjusiąja. Taip pat labai smulkiai dėstomi argumentai apie tai, kad 2013 m. rugsėjo 26 d. apklausoje dalyvavusi specialistė, o 2013 m. spalio 11 d. apklausos metu mažametę apklausinėjusios specialistė ir tyrėja A. G. darė mažamečiam vaikui spaudimą, uždavinėjo atsakymus menančius klausimus, tais klausimais aukštino įtariamojo seserį J. P. vadindamos ją močiute, ir žemino apklausinėjamo vaiko tėvą įtariamąjį A. P..

Išnagrinėjusi šiuos apeliacinio skundo argumentus, didžiąją jų dalį teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais. Nukentėjusysis šaukiamas ir apklausiamas, taip pat jo parodymai perskaitomi laikantis visų taisyklių, reglamentuojančių liudytojo apklausą ir liudytojo parodymų perskaitymą (BPK 185, 283 str.). Todėl vien tik tai, kad U. P. buvo apklausta kaip liudytoja jos dar nepripažinus nukentėjusiąja, nėra esminis BPK pažeidimas ir vien dėl to nesiremti jos parodymais nebūtų pagrindo. Iš bylos taip pat matosi, kad U. P. ikiteisminio tyrimo metu tikrai buvo apklausiama ne tris, o tik du kartus, ir apklausos vyko 2013 m. rugsėjo 26 d. bei spalio 11 d. Byloje nustatyta, kad 2013 m. rugsėjo 24 d., tuomet, kai kitos tyrėjos apklausinėjo J. P. ir R. K., su mažamete U. P. tikrai bendravo vyr. tyrėja A. G., tai pripažino ji pati, apklausta teisiamajame posėdyje liudytoja. A. G. pati parodė, kad bendravo su mažamete tuo metu, kai buvo apklausinėjamos su ja į policija atvykusius moterys, darė tai norėdama vaiką užimti, kartu su ja piešė ir to bendravimo metu mergaitė piešinyje nubrėžė brūkšnį, liečiantį nupieštos mergaitės tarpkojį. Jau tada jai kilo įtarimas dėl U. P. galimai patirtos seksualinės prievartos. Ar tokie A. G. parodymai gali būti pripažinti įrodymais, dar bus pasisakyta. Kita vertus, vyr. tyrėja jokio apklausos protokolo nerašė, jo ir nėra byloje, todėl daryti išvadą, kad U. P. šiuo atveju buvo apklausta liudytoja arba nukentėjusiąja, tikrai nėra pagrindo. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad, remiantis BPK 186 str. 1 d., jaunesnius kaip aštuoniolikos metų liudytoją ar nukentėjusįjį gali apklausti tik ikiteisminio tyrimo teisėjas, todėl tyrėjas apklausinėti tokio liudytojo arba nukentėjusiojo, apelianto nuomone, apskritai neturėjo teisės. Apeliaciniame skunde plačiai dėstoma apie tai, kad apklausų metu mažametė buvo sąmoningai nuteikinėjama prieš savo tėvą, vaikui buvo daroma įtaiga ir užduodami atsakymus menantys klausimai. Teisėjų kolegija sutinka ir su šiais apeliacinio skundo argumentais. Nepilnamečio liudytojo ir nukentėjusiojo apklausos ikiteisminio tyrimo metu tvarką aiškiai nustato BPK 186 str., ir jame nurodoma, kad tokius asmenis liudytojais arba nukentėjusiaisiais apklausia tik ikiteisminio tyrimo teisėjas. Papildomą 2013 m. spalio 11 d. apklausą organizavusi ir mažametės U. P. apklausos protokolą surašiusi tyrėja liudytoja J. K. pripažino žinojusi, kad U. P. jau buvo apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjos, bet įtarimus patvirtinančių parodymų nedavė. Būtent todėl ji pati papildomai apklausė nukentėjusiąją ir tai darė vykdydama prokuroro bei vyr. tyrėjos žodinius nurodymus. Galima suprasti tiek šios tyrėjos, tiek vyr. tyrėjos A. G. siekį išsamiai ištirti galimai padarytą nusikalstamą veiką, tačiau tokie jų veiksmai tikrai pažeidė BPK reikalavimus, o tokios apklausos metu duoti mažametės parodymai laikomi niekiniais. Būtina sutikti su gynėjo skundo argumentais apie abiejų apklausų metu mažametei užduotus atsakymą menančius klausimus, o tai reiškia, kad šių apklausų metu padaryti BPK 183 str. 2 d. reikalavimų pažeidimai. Ypač tai pasakytina apie 2013 m. spalio 11 d. į vaiko apklausos kambarį įėjusios vyr. tyrėjos A. G. klausimus. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje netgi dalyvavusi teismo ekspertė psichologė tokį šios tyrėjos dalyvavimą apklausoje pavadino įsibrovimu, sukėlusį chaosą.

Nepaisant to, kas jau buvo išdėstyta, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į dar vieną aplinkybę. Pagal galiojančią teisminę praktiką įrodymais gali būti pripažinti tik tokie teisiamajame posėdyje perskaityti liudytojo arba nukentėjusiojo parodymai, kurie buvo duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme. Tuo tarpu nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui, įrodymais niekada negali būti pripažinti ir tokie parodymai teisiamajame posėdyje, vadovaujantis BPK 276 str. 4 d., gali būti perskaitomi tik byloje esantiems įrodymams patikrinti.

Iš dalies sutikdama su pirmosios instancijos teismo nuomone, teisėjų kolegija konstatuoja, kad mažametės U. P., tuo metu buvusios tik 4 metų amžiaus, parodymai, duoti ne vienos, o dviejų ikiteisminio tyrimo metu vykusių apklausų metu, yra nepakankamai informatyvūs. Kolegija taip pat sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad abiejų šių apklausų, ypač papildomos, metu mažametei buvo daromas neteisėtas poveikis, įtaiga ir užduodami atsakymus menantys klausimai. Nepaisant to, kolegijos nuomone, nėra pagrindo visiškai atmesti mažametės U. P. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjai 2013 m. rugsėjo 26 d. Šios apklausos metu duoti nukentėjusiosios parodymai laikomi įrodymais, o šios apklausos metu U. P. visiškai paneigė jos tėvui A. P. pareikštus įtarimus ir kaltinimus. Mažametė šios apklausos metu parodė, kad jos tėvas jos neskriaudė, vienoje lovoje su ja nemiegojo, kiti mažametės atsakymai į klausimus taip pat paneigė kaltinimus dėl bet kokios prieš ją panaudotos prievartos, juo labiau dėl seksualinio prievartavimo. Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo pareigūnei tyrėjai papildomos apklausos metu duoti U. P. parodymai bet kuriuo atveju negalėjo ir negali būti pripažinti įrodymais. Negana to, šiuos jos parodymus visiškai paneigia pačios U. P. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjai.

Skundžiamame nuosprendyje nurodoma, kad A. P. kaltę dėl dukros seksualinio prievartavimo patvirtina ir kiti išnagrinėti įrodymai. Nurodoma apie liudytojų J. P., R. K., A. K., A. G., V. G. – M. parodymus, teismo psichiatrijos – psichologijos ekspertizės išvadas bei šią ekspertizę atlikusių eksperčių paaiškinimus teisiamajame posėdyje. Visi šie įrodymai bei kiti teisiamajame posėdyje, taip pat ir apeliacinės instancijos tesimo posėdyje išnagrinėti įrodymai jau buvo išsamiai išdėstyti šiame nuosprendyje. Teisėjų kolegija dar kartą pažymi, kad jokių tiesioginių įrodymų, patvirtinančių A. P. kaltę, byloje nėra. Pats A. P. savo kaltę kategoriškai neigia, o niekas iš apklaustų liudytojų U. P. seksualinio prievartavimo nematė. Skundžiamame nuosprendyje paminėtų pagrindinių liudytojų J. P., jos sūnaus draugės R. K. ir šios liudytojos sesers A. K. parodymai yra tik apie tai, kad mažametė U. P., šioms liudytojoms būnant kartu namuose, tariamai pasiskundė skausmu lytinių organų srityje ir joms tariamai pasakė, kad tėtis, t. y. A. P., kišo jai į lytinius organus pirštus. Liudytojos J. P., R. K. ir A. K. dar parodė apie tai, kad po tokio U. P. skundo jos pačios apžiūrėjo mergaitę, pamatė, kad jos lytiniai organai paraudę, išburkę, liudytojoms įtarimą sukėlė ir mergaitės makšties dydis. Liudytojos lygino U. P. lytinius organus su K. dukros organais, matė aiškius skirtumus ir tai joms dar labiau sustiprino įtarimus dėl galimai pavartotos seksualinės prievartos.

Apklaustos liudytojomis tyrėjos A. G. ir J. K. irgi parodė tik apie tai, kaip vyko mažametės U. P. apklausos ir ką jos sužinojo iš šios nukentėjusiosios žodinio bendravimo metu 2013 m. rugsėjo 24 d. A. G. parodymai apie U. P. piešinį, kuriame ji nebrėžė brūkšnį ir apie jos tariamą pasakymą, kad tėvas lietė jai lytinius organus pirštais, jau buvo išdėstyti. Liudytoja V. G. – M. parodė, kad irgi dirbo tyrėja. Užėjusi pas tyrėją A. G. irgi matė, kaip ši žaidė su mažamete U. P.. Ant popieriaus lapo buvo nupiešta mergaitė, o U. P. tame piešinyje pati dar nupiešė kažkokį ovalų daiktą ir pasakė, kad tokį turi tėtis. Po to pasakė, kad tėtis jai kišo pirštus „ten“ ir jai skaudėjo.

Vertinant jau išvardintų liudytojų parodymus, kolegijos nuomone, jie nei atskirai, nei visi kartu A. P. kaltės dėl mažametės seksualinio prievartavimo taip pat nepatvirtina. Pirmiausia vėl pažymima, kad šių liudytojų parodymus paneigia tie patys mažametės U. P. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjai. Liudytojų tyrėjų parodymai negali būti pripažinti įrodymais jau vien dėl to, kad jos buvo ikiteisminio tyrimo pareigūnės ir jų pareiga buvo pirmiausia visapusiškai ištirti įvykio aplinkybes bei organizuoti mažametės U. P. apklausą laikantis visų BPK nustatytų reikalavimų. Tuo tarpu pripažinti įrodymais jų parodymus apie tai, ką jos pačios girdėjo iš mažametės ir kai tai pati nukentėjusioji paneigė apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu, nėra jokio pagrindo.

Vertinant liudytojų J. P. ir seserų K. parodymus būtina įvertinti jų parodymų prieštaravimus. Gynėjo apeliaciniame skunde pagrįstai nurodoma apie teisme pakeistus R. K. parodymus, kurių metu ši liudytoja iš viso paneigė buvusi namuose, kai U. P. pasiskundė pirmą kartą. Atkreiptinas dėmesys ir į J. P. parodymus apeliacinės instancijos teisme, kai ši liudytoja apklausos pradžioje bandė netgi paneigti savo pačios dalyvavimą apžiūrint U. P. lytinius organus.

Abejoti visų skundžiamame nuosprendyje jau paminėtų liudytojų parodymų patikimumu verčia tie patys peržiūrėti mažametės U. P. apklausų vaizdo ir garso įrašai. Iš tų įrašų akivaizdu, kad mažametė U. P. pasakoti apie kaltinime nurodomus įvykius akivaizdžiai vengė ir jai užduodamus klausimus visiškai ignoravo. Tik į primygtinius ir netgi atsakymą menančius klausimus mergaitė atsakinėjo trumpai ir tikrai neinformatyviai. Akivaizdu, kad tai buvo nulemta ir nukentėjusiosios amžiaus, ir kitų jos išsivystymo ypatumų, apie kuriuos nurodoma teismo psichiatrijos – psichologijos ekspertizės akte. Įvertinus visa tai, teisėjų kolegijos nuomone, labai abejotina, ar J. P. namuose 2013 m. rugsėjo 22-24 d. laikotarpiu, net jeigu ir tikrai būtų patyrusi seksualinę prievartą, mažametė nukentėjusioji būtų galėjusi J. P. ir K. aiškiai ir suprantamai pasakyti ką konkrečiai jai padarė jos tėvas. Be to, jeigu mažametė ir tikrai pasiskundė šioms liudytojoms, abejotina, kad sugebėjo papasakoti būtent apie prieš ją atliktus seksualinio prievartavimo veiksmus. Iš pačių liudytojų J. P. , R. K. ir A. K. parodymų matosi, kad mažametės pasakojimų jos pačios gerai nesuprato, o kur kas didesni įtarimai joms kilo tik mergaitę nurengus ir apžiūrėjus jos lytinius organus. Liudytojoms, kurios nei viena neturėjo specialių žinių, įtarimus sukėlė U. P. lytinių organų paraudimas, jų nuomone, per didelė makštis, kuri pagal išvaizdą skyrėsi nuo kitos panašaus amžiaus mergaitės lytinius organus. Įvertinus visa tai, daroma išvada, kad šių liudytojų įtarimai dėl prieš mažametę U. P. pavartotą seksualinė prievartą buvo grindžiama vien jų subjektyvia nuomone, kurią vėliau visiškai paneigė teismo medicinos specialisto išvada ir ją pateikusio eksperto paaiškinimai teisiamajame posėdyje.

Mažametei nukentėjusiajai U. P. atliktos teismo psichiatrijos – psichologijos ekspertizės akto išvados, taip pat teisme apklaustų tą ekspertizę atlikusių eksperčių, pirmiausia ekspertės psichologės D. T. paaiškinimai abiejų instancijų teismo posėdžiuose, šiame nuosprendyje irgi jau buvo išdėstyti. Skundžiamame nuosprendyje teismas nurodė, kad šios ekspertizės atlikimo metu U. P. ekspertei irgi pakartojo savo 2013 m. spalio 11 d. apklausos metu duotus parodymus. Nurodytas ekspertizės aktas bei ekspertės psichologės D. T. paaiškinimai, kolegijos nuomone, pagrįstai pripažinti įrodymais. Kita vertus, daryti išvadą, kad šie įrodymai irgi patvirtina A. P. kaltę dėl seksualinio prievartavimo, irgi nėra pagrindo. Ekspertizės akto tiriamojoje dalyje tikrai pažymėta, kad ekspertizės metu U. P., nors ir išlieka vangi ir nenori kalbėti apie įvykių aplinkybes, tačiau ji pakartoja anksčiau duotų savo parodymų esmę. Toliau ekspertizės akte cituojamos U. P. 2013 m. spalio 11 d. pas tyrėją vykusios apklausos metu duotų parodymų ištraukos. Apie šiuos U. P. parodymus ir šios apklausos teisėtumą, padarytus grubius BPK pažeidimus jau buvo pasisakyta. Kolegijos nuomone, daryti išvadą, kad ekspertizės metu bendraudama su ekspertė U. P. tikrai patvirtino, kad jos tėvas prieš ją naudojo seksualinę prievartą, irgi nėra pagrindo. Pirmiausia pažymėtina, kad ekspertizės akte tik dėstomos pas tyrėją vykusios apklausos metu duotų parodymų ištraukos. Teismo posėdyje ekspertė psichologė D. T. pripažino, kad ji ekspertizės akte išdėstė tik šios paklausos duotus parodymus ir net nevertina ankstesnių nukentėjusiosios parodymų, duotų apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu. Ekspertė pripažino ir tai, kad nematė tos apklausos vaizdo ir garso įrašų. Tuo tarpu peržiūrėjus šių apklausų vaizdo įrašus apeliacinės instancijos teismo posėdyje, ta pati ekspertė psichologė D. T. jau pripažino, kad vyr. tyrėja A. G. į apklausos kambarį tiesiog įsibrovė, tai įnešė daug sumišimo ir chaoso, tyrėjos klausimai buvo užduodami „vienas per kitą“. Pati ekspertė pripažino, kad mergaitei tyrėjos užduodami klausimai buvo netinkami, labai įtaigūs ir ji jau negali atmesti galimybės, kad tie klausimai vaikui galėjo būti įteigti. Ekspertė teisme paaiškino, kad bendraujant su U. P. galima buvo suprasti tik apie mergaitės lietimą, kitų aplinkybių su ja išsiaiškinti nepavyko. Dabar ekspertė jau negali įvertinti, ar U. P. pasakė, kad ją tėtis lietė, nes taip buvo iš tikrųjų, ar tik patvirtino tai, nes kiti apie tai jos buvo klausiama. Ekspertė jokių kitų požymių, pagal kuriuos atskiriamos seksualinę prievartą patyręs vaikas, nenustatė.

Nuosprendyje teismas remiasi dar ir (duomenys neskelbtini) vaikų globos namų raštu (2 t., 119 b.l.), kuriame nurodoma, kad šiuose namuose U. P. teikiama psichologinė pagalba nuo 2013 m. spalio 16 d. Rašte nurodoma, kad pradžioje buvo stebimas mergaitės baimingumas, įtarumas ir nerimastingumas. Mergaitė vengė vyrų, bijojo tamsos, užmigdavo tik miegant lempai. Po to mergaitės psichoemocinė būsena pagerėjo. Kitame tų pačių vaikų globos namų rašte (1 t., 81 b.l.) nurodoma, kad į šiuos namus U. P. atvežta 2013 m. rugsėjo 26 d. Be kitų dalykų rašte nurodoma, kad atvežta mergaitė vengė berniukų ir darbuotojų vyrų. Guldant ją nakties miegui klausdavo „ar nepaliksi manęs?“. Naktį prabudusi blaškydavosi, verkdavo ir sakydavo „nelįsk“. Teisėjų kolegijos nuomone, grįsti tokiais duomenimis apkaltinamąjį nuosprendį irgi nebuvo pakankamo pagrindo. Mažametės mergaitės nerimastingumas, blogas miegas tikrai galėjo būti ir ne patirtos seksualinės prievartos padarinys, tai galėjo įvykti dėl pačių įvairiausių priežasčių, juo labiau tik ką atvežus vaiką į jam neįprastą aplinką.

Teisėjų kolegija dar kartą atkreipia dėmesį į tai, kad priėmęs apkaltinamąjį nuosprendį, jame pirmosios instancijos teismas savo išvadas pagrindė pirmiausia bent kiek A. P. apkaltinančiais bylos duomenimis. Tuo tarpu kitų, kaltinamąjį teisinančių įrodymų, faktiškai neįvertino arba atmetė juos nepagrįstai sumenkindamas tų įrodymų vertą. Nors kaltinamasis A. P. nuo proceso pradžios kaltę neigė ir davė vienodus, nuoseklius parodymus, teismas juos atmetė ir nuosprendį pagrindė tik jau aptartais duomenimis, kurie A. P. kaltės ne tik nepatvirtina, bet iš tikrųjų neleidžia nustatyti jokių faktinių mažametės U. P. galimo seksualinio prievartavimo aplinkybių. Kad teismas rėmėsi tik prielaidomis, tik A. P. apkaltinančiais duomenimis, o atmetė jį teisinančius įrodymus, galima spręsti ir iš kai kurių kitų nuosprendyje dėstomų motyvų. Pavyzdžiui, nurodoma, kad ant A. P. kelnaičių rasta sperma taip pat iš dalies patvirtina, jog prieš nukentėjusiąją buvo naudojama seksualinė prievarta. Kolegijos nuomone, ši aplinkybė A. P. kaltės nepatvirtina. Tuo pat metu pažymėtina, kad skundžiamame nuosprendyje net nepaminėti kiti tos pačios specialisto išvados punktai, kuriuose nurodoma, kad tamponai su U. P. makšties prieangio turiniu spermos nerasta. Spermos nerasta ir ant dviejų paklodžių, antklodės su užvalkalu, lovatiesės, A. P. kitų drabužių (1 t., 16-18 b.l.). Iš nuosprendžio taip pat matosi, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir faktiškai ignoravo teismo medicinos specialisto išvadą (1 t., 33-34 b.l.) ir šią išvadą pateikusio teismo medicinos eksperto Ž. M. paaiškinimus teisiamajame posėdyje. Nuosprendyje teismas nurodė, kad specialisto išvada, kuria U. P. nustatytas išorinių lytinių organų ir makšties uždegimas (vulvovaginitas) yra tik tikėtina, tačiau tai nepaneigia kaltinamojo naudotų prieš nukentėjusiąją seksualinės prievartos veiksmų – lytinių organų lietimo ir pirštų kišimo į juos. Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada tiesėjų kolegija nesutinka visiškai. Nurodyta specialisto išvada bei eksperto paaiškinimai yra ne tikėtini, o faktiškai kategoriški. Kita vertus, šie įrodymai ne tik paneigia kitus A. P. apkaltinančius duomenis (iš esmės tik spėliones ir prielaidas), bet ir patvirtina A. P. parodymus ir paaiškina priežastis, dėl kurios jis buvo nepagrįstai apkaltintas. Galima sutikti su teismo nuomone, kad aukai patyrus seksualinę prievartą be įsiskverbimo į lytinius organus, dažnai nelieka jokių žymių ant kūno, o jei ir lieka, tai greit išnyksta. Tačiau šioje byloje būtina atkreipti dėmesį į tai, kad J. P. pareiškimą ikiteisminiam tyrimui dėl savo brolio galimai naudotos seksualinės prievartos parašė ne tik dėl mažametės U. P. pasakojimų, o pirmiausia dėl to, kad nuteistojo seseriai įtarimai kilo apžiūrėjus mažametės lytinius organus. Jų paraudimas, paburkimas ir tariamai „per didelė makštis“ nuteistojo seseriai kaip tik ir sukėlė didžiausių įtarimų. O juos kaip tik visiškai paneigė specialisto išvada ir eksperto paaiškinimai. Teismo medicinos ekspertas mažametę U. P. apžiūrėjo tą pačią dieną, kai nuteistojo sesuo kreipėsi į policiją, t. y. 2013 m. rugsėjo 24 d. Jeigu prieš nukentėjusiąją tikrai būtų naudota seksualinė prievarta, kokie nors išoriniai požymiai, ypač tokie, kurie kėlė mažametei skausmą, tikrai būtų likę ir būtų nustatyti. Tuo tarpu apžiūros metu U. P. kūne, taip pat ir lytinių organų ir išangės srityse, netgi ribotų mechaninio dirginimo požymių bei sužalojimų nerasta. Specialisto išvadoje kategoriškai nurodoma, kad apie įtartą seksualinę prievartą ar tvirkinamuosius veiksmus U. P. atžvilgiu jokių medicininių duomenų nėra. Tačiau išvadoje taip pat nurodoma, kad U. P. nustatytas išorinių lytinių organų ir makšties uždegimas (vulvovaginitas), ką patvirtina lytinių organų odos ir gleivinių tolygus paraudimas, perštėjimas, skausmas lytinių organų srityje. Labiausiai tikėtina šio uždegimo priežastimi yra nepakankama lytinės organų srities higiena. Šias išvadas jas pateikęs teismo medicinos ekspertas visiškai patvirtino teisiamajame posėdyje. Paaiškino, kad U. P. buvo nustatytas tik vulvovaginitas. Tai išorinių lytinių organų ir gleivinių uždegimas, kurį gali sukelti mikroorganizmai ir cheminis šlapimo dirginimas. Jei dažnai neprausiami lytiniai organai, toks uždegimas ir prasideda. Jokių sužalojimų lytiniuose organuose U. P. apžiūros metu nenustatyta. Ekspertas paaiškino, kad trinant lytinius organus, vidiniai nubrozdinimai turėtų atsirasti. Kad būtų kišami pirštai į makštį, tai „tikrai neįmanoma“, nes mergystės plėvė labai maža ir nepažeista. „Tikrai nebuvo kišti pirštai giliai“. Nuo lietimo rankomis infekcija galėjo kilti, tačiau šiuo atveju panašiau, kad uždegimas kilo dėl šlapimo cheminio dirginimo. Teismo medicinos ekspertas teisme parodė netgi apie tai, kad į apžiūrą mažametę U. P. atvedė dvi moterys, jos teta ir turbūt šios dukra. Jos jam pasakojo, jog jos lygino U. P. makštį su kito vaiko lytiniais organais, mergaitė joms skundėsi, kad tėvas tariamai kišo pirštus į lytinius organus. Ekspertas paaiškino, kad U. P. makštis galėjo būti paburkusi būtent dėl uždegimo. Kai jis pats paklausė mergaitės apie tariamą seksualinę prievartą, ji nieko neatsakė, o tik šypsojosi. Teisėjų kolegijos nuomone, teismo medicinos specialisto išvada ir šią išvadą pateikusio eksperto paaiškinimai paneigia A. P. pateiktus kaltinimus ir jau aptartus įrodymus, kuriais grindžiamas skundžiamas nuosprendis.

Teisėjų kolegija jau buvo pažymėjusi, kad kaltinant asmenį padarius konkrečią nusikalstamą veiką, kiekvienu atveju turi būti nustatyta konkrečios nusikalstamos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma. Šioje byloje, kolegijos nuomone, neįrodyti nei objektyvieji, nei subjektyvieji mažametės seksualinio prievartavimo požymiai. Pagal BK 150 str. 1 d. atsako tas, kas tenkino lytinę aistrą su žmogumi prieš šio valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Pagal BK 150 str. 4 d. atsako tas, kas šio straipsnio 1 dalyje numatytus veiksmus atliko mažamečiui asmeniui. Lytinės aistros tenkinimas su mažamečiu asmeniu, pasinaudojant jo bejėgiška būkle dėl amžiaus, liečiant ir dirginant nukentėjusiojo asmens lytinius organus bei kišant pirštus į makštį iš tikrųjų atitiktų objektyviuosius BK 150 str. 4 d. numatytos nusikalstamos veikos požymius. Tačiau tai šioje byloje neįrodyta. Dar kartą pažymima, kad liudytojų parodymai, kuriais grindžiamas kaltinimas A. P., yra tik apie tai, ką šie liudytojai tariamai girdėjo jiems pasakojant mažametę U. P.. Kita vertus, visi šie liudytojai, kurių parodymai jau buvo aptarti, apie tai, kokius veiksmus su savo dukra atliko jos tėvas A. P., tik spėlioja. Mažametė jiems aiškiai ir konkrečiai nepasakojo nei apie seksualinės prievartos tikslų laiką, nei kitas aplinkybes, konkrečiai nepasakojo, kad tėvas savo dukrai tikrai dirgino lytinius organus arba kad kišo jai į makštį pirštus. To aiškiai ir konkrečiai neparodė ir pati U. P., ne tik pas ikiteisminio tyrimo teisėją, bet ir apklausta tyrėjos. Geriausiai tai matosi iš apklausų vaizdo įrašų, kurie šiame nuosprendyje jau buvo aptarti. Netgi ekspertė psichologė teismo posėdyje nurodė, kad bendraujant su mažamete U. P. galima buvo suprasti, kad jos tėvas galėjo jos lytinius organus tik liesti. Tačiau tai nereiškia, jog įrodyta, kad nuteistasis savo dukros lytinius organus dar ir dirgino arba kišo jai pirštus į makštį. Tai paneigia ir teismo medicinos specialisto išvada.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį ir į dar vieną aplinkybę, kurios visiškai neįvertino pirmosios instancijos teismas ir kuri šioje byloje ypač svarbi. Byloje nustatyta, kad nuteistasis A. P. yra mažametės U. P. tėvas ir gyveno su ja viename kambaryje. Tėvas rūpinosi dukros higiena, pats ją prausdavo, o dukros lytinius organus ne tik liesdavo prausdamas, bet ir tepdamas juos vaistais, įvairiais tepalais, krakmolu, nes mažametė sirgo lytinių organų uždegimu, tai patvirtina ne tik specialisto išvada bei eksperto paaiškinimai teisme, tačiau netgi nuteistojo sesers J. P. parodymai. Pati J. P. parodė, kad mažametė pati trindavo savo lytinius organus, ji pirko jai tepalus, tepdavo jais U. P. lytinius organus ir ji pati, ir jos brolis, mergaitės tėvas A. P.. Tai reiškia, jog byloje tikrai nepaneigta, kad A. P. liesdavo savo dukros lytinius organus, tai pripažįsta jis pats. Tačiau nėra įrodymų, kad tai jis darydavo turėdamas tikslą ne savo dukrą nuprausti arba gydyti ją nuo uždegimo, o tenkindamas tokiu būdu savo lytinę aistrą. Išžaginimas ir seksualinis prievartavimas (BK 149 ir 150 str.) padaromas tik tiesiogine tyčia. Išžaginimas ar seksualinis prievartavimas suponuoja kaltininko suvokimą, kad jis lytiškai santykiauja ar tenkina lytinę aistrą su nukentėjusiuoju prieš jo valią, taip pat ir pasinaudojęs bejėgiška nukentėjusiojo būkle, ir nori tokių lytinių santykių ar lytinės aistros tenkinimo. Kad A. P. tenkino lytinę aistrą su savo mažamete dukra, to norėjo ir to siekė, byloje irgi neįrodyta. Dukros lytinių organų lietimas ją prausiant arba tepant tepalais gydant nuo uždegimo šioje byloje nepaneigtas. Mažametė mergaitė, kuriai dėl uždegimo tikrai skaudėjo ir perštėjo lytinius organus, pasakodama apie tėvo veiksmus, galėjo kalbėti būtent apie tuos atvejus. Tai irgi nepaneigta, o išnagrinėti įrodymai tokią galimybę netgi visiškai patvirtina.

Skundžiamame nuosprendyje teismas gana plačiai išdėstė motyvus, dėl kurių atmetė galimybę, kad nuteistojo sesuo J. P. savo brolį sąmoningai apkalbėjo ir kaltino siekdama iškraustyti brolį iš savo namų, taip pat siekdama tapti U. P. globėja ir dėl to gauti finansinę paramą. Liudytojais apklausti visi A. P. ir J. P. artimieji giminaičiai parodė, kad A. P. savo dukros seksualiai prievartauti negalėjo, jie tuo netiki, tuo tarpu J. P. apibūdino kaip savanaudę, parodė, kad ji ir anksčiau grasino broliui, kad atims iš jo dukrą, liudytojai įtarė, kad sesuo apkaltino brolį ketindama tapti jo dukros globėja. Atmesti visus šių liudytojų parodymus, kurie irgi jau buvo išdėstyti, kaip visiškai nepagrįstus, kolegijos nuomone, pagrindo nėra, tokios galimybės atmesti negalima. Vis dėlto teisėjų kolegija mano, jog daug labiau tikėtina, kad J. P. ne sąmoningai ir melagingai apkaltino savo brolį, o tiesiog pati suklydo mažametės lytinių organų uždegimo simptomus supainiojusi su galimo seksualinio prievartavo požymiais. Pažymėtina dar ir tai, kad ir pareiškime policijai J. P. apie brolio dukros seksualinė prievartavimą net ir nenurodė, o tik aprašė apie savo įtarimus ir prašė teisėsaugos organų viską išsiaiškinti.

Tai išsiaiškinti turėjo ikiteisminiam tyrimui vadovavęs prokuroras, o vėliau ir teismas. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje nėra įrodymų ne tik apie A. P. seksualinę prievartą prieš savo dukrą, tačiau ir apskritai apie bet kokią prieš mažametę padarytą nusikalstamą veiką. Todėl pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas nuosprendis. A. P. pagal BK 150 str. 4 d. išteisinamas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

A. P. paskelbus išteisinamąjį nuosprendį, jam taikoma kardomoji priemonė naikinama ir A. P. iš suėmimo turi būti paleistas nedelsiant (BPK 309 str. 1 d. 1 p.).

Priimdama naują, išteisinamąjį nuosprendį, teisėjų kolegija taip pat naikina ir skundžiamo nuosprendžio dalį, kuria iš A. P. priteistos proceso išlaidos valstybei. Taip pat kitaip sprendžiamas ir prie bylos pridėtų daiktų bei pas A. P. paimtų pinigų (100 Lt) klausimas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 4 d., 329 str. 1 p.,

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nuosprendį, kuriuo A. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 150 str. 4 d. laisvės atėmimu 5 (penkeriems) metams, paskiriant bausmę atlikti pataisos namuose, – panaikinti ir priimti naują nuosprendį.

A. P. pagal BK 150 str. 4 d. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

A. P. paskirtą kardomąją priemonę kardomąjį kalinimą (suėmimą) panaikinti ir jį iš suėmimo nedelsiant paleisti.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš A. P. priteista 167,46 Lt (47 Eur) proceso išlaidų valstybei.

Daiktus įrodymus: įvykio vietos apžiūros metu paimtą antklodę, dvi paklodes, raudoną užtiesalą, taip pat daiktų pateikimo protokolu paimtus A. P. drabužius: bliuzoną „X“, kelnes „Y“, juodos spalvos kelnes, žalius marškinėlius, margus marškinėlius, mėlynas trumpikes, taip pat asmens kratos metu paimtą A. P. mobilaus ryšio telefoną „N“ Nr. XXXX su „P“ SIM kortele – grąžinti išteisintajam A. P..

Asmens kratos metu pas A. P. paimtus 100 Lt (vieną šimtą litų), perduotus saugoti į K. AVPK depozitinę sąskaitą, taip pat prie bylos pridėtą A. P. asmens tapatybės kortelę irgi grąžinti išteisintajam A. P..

Voką su U. P. tamponu ir du stikliukus su jos makšties turiniu – sunaikinti.

Kolegijos pirmininkas Linas ŠiukštaTeisėjai Laima GarnelienėElena Vainienė