Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros atstovui Ernestui Vainui,

atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovei Birutei Paliukaitei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. P. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl žalos, atsiradusios dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

ieškovas pareiškė ieškinį, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos ieškovo A. P. naudai 13 801,27 Eur turtinės žalos; įpareigoti atsakovę sumokėti 5 105,75 Eur valstybinio socialinio draudimo įmokų į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą nuo A. P. priskačiuotinos už 2013-09-24-2016-06-06 laikotarpį 12 707,20 Eur darbo užmokesčio sumos; priteisti iš atsakovės ieškovo naudai 30 000 00 Eur neturtinės žalos; taip pat priteisti ieškovui iš atsakovės 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei šioje byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Teigė, kad šiuo atveju prokuroras turėjo pakankamai duomenų, kad prieš mažametę galėjo būti padaryta nusikalstama veika bei pagrįstai įtarti ieškovą galimai ją padarius - mažametės U. P. parodymai, liudytojų J. P., R. K., A. K., kitų liudytojų parodymai, 2013-11-07 - 2013-12-11 teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto išvados, ekspertų D. T., V. K., Ž. M. paaiškinimai ir kt. Byloje nustačius ir procesiškai užfiksavus ikiteisminiam tyrimui reikšmingas, į galimai padarytą nusikalstamą veiką nurodančias aplinkybes, nebuvo pagrindo konstatuoti BPK 168 straipsnio 1 dalyje numatytas aplinkybes, t. y., kad duomenys apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios šio BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės (šiuo atveju - nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių) ir atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Taigi, ikiteisminis tyrimas pradėtas teisėtai ir pagrįstai.

Atsižvelgiant į galimai padarytos nusikalstamos veikos sunkumą, į tai, kad ji galėjo būti padaryta artimoje aplinkoje, labilaus, paveikaus mažamečio atžvilgiu, atitinkamai parinktos ir bylos situacijai savo pobūdžiu proporcingos procesinės prievartos priemonės, kurių skyrime dalyvavo ir tuometinius ikiteisminio tyrimo duomenis tikrino bei vertino ikiteisminio tyrimo teisėjas (teismas).

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Į bylą pateiktas ieškovo ir jo sesers D. K. susitarimas, kuriame nurodyta, kad ieškovas su seserimi už sumas, sumokėtas jo advokatu baudžiamojo proceso metu, atsiskaitė (el.b.ap. t. I, l. 97).

Dėl valstybės atsakomybės sąlygų

Valstybės pareiga atlyginti žalą, padarytą teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso srityje, įtvirtinta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.272 straipsnio 1 dalyje. Tai yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis, kai valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Taigi civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų pareigūnų veiksmų (neteisėto neveikimo), šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei atsiradusios žalos ryšio (CK 6.246, 6.247, 6.249 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009; 2010 m. gegužės 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2013; kt.). Dėl to ieškovas, reikalaudamas atlyginti nurodytos rūšies žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, tačiau jis neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas, o neįrodžius bent vienos iš jų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2008; 2012 m. sausio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2012, 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2008, 2012 m. sausio mėn. 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2012 ir kt.).

Dėl neteisėtų veiksmų

Neteisėti veiksmai, su kuriais įstatyme siejama valstybės prievolė atlyginti žalą (neteisėtas nuteisimas, neteisėtas suėmimas, neteisėtas sulaikymas, neteisėtas procesinės prievartos priemonių pritaikymas, neteisėtas administracinis areštas), yra procesiniai teisiniai veiksmai, tiesiogiai reglamentuojami baudžiamojo proceso ir administracinės teisės normų. Taigi, oficialių pareigūnų veiksmai teisėti tiek, kiek jie atlikti pagal įstatyme numatytus pagrindus, jo nustatytas procedūras ir laikantis teisės aktais detalizuotos tvarkos, o neteisėti tiek, kiek šių reikalavimų nesilaikyta (Lietuvos Aaukščiausiojo Teismo 2002 m. sausio 30 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2002, 2012 m. sausio mėn. 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2012). Valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ir tuo pagrindu, kad teisėsaugos institucijos pareigūnai nevykdo bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai (laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nepadarytų kitam asmeniui žalos) (Lietuvos Aukščiausoiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. S. v. Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba, bylos Nr. 3K-7-381/2003; 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Naujapilė“ v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-7-183/2006).

Tačiau pažymėtina, kad net ne bet koks baudžiamosios ar baudžiamojo proceso teisės pažeidimas pripažįstamas neteisėtu veiksmu, dėl kurio galėtų atsirasti valstybės civilinė atsakomybė. Šia prasme siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus turi būti neginčijamai įrodyta ir pripažinta, kad prokuroras ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese. Todėl teismas, spręsdamas dėl pareikšto tokio pobūdžio ieškinio, vadovaudamasis CPK 176–185 straipsniais, ištiria įrodymus bei juos vertina kompleksiškai, atsižvelgdamas į jų reikšmę tiek civilinio, tiek baudžiamojo proceso aspektais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2010; 2012 m. spalio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-414/2012; 2014 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-4/2014, 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-423-378/2015 ir kt.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje laikosi principinių nuostatų, kad išteisinamojo nuosprendžio priėmimas ar ikiteisminio tyrimo nutraukimas savaime nėra pripažįstamas pagrindu preziumuoti, kad visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti, t. y. tai reiškia asmens visišką reabilitavimą baudžiamojo proceso prasme, tačiau nėra pagrindas civilinėje byloje savaime konstatuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas, kardomosios priemonės pritaikymas bei kiti procesiniai veiksmai buvo neteisėti ab initio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006; 2007 m. balandžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-169/2007; kt.). Iš esmės analogiškos pozicijos laikomasi ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje, kurioje yra konstatuota, jog tai, kad asmuo galiausiai išteisintas, savaime nereiškia, kad jo baudžiamasis persekiojimas buvo neteisėtas ar kitaip „sukompromituotas“. Siekiant nuteisti asmenį taikomas įrodinėjimo standartas – bet kokių pagrįstų abejonių dėl jo nekaltumo pašalinimas – skiriasi nuo įrodinėjimo standarto, taikomo siekiant pradėti asmens baudžiamąjį persekiojimą, pagal kurį pakanka pagrįsto įtarimo, kad asmuo padarė nusikaltimą (Lavrechov v. the Czech Republic, no. 57404/08, judgment of 20 June 2013). Taigi gali būti atvejų, kai, atlikus ikiteisminį tyrimą pagal pagrįstą įtarimą, asmuo nėra nuteisiamas ar yra išteisinamas pašalinus bet kokias pagrįstas abejones dėl jam pareikštų įtarimų, tačiau ir tokiais atvejais egzistuoja teisėtas valstybės interesas tinkamai vykdyti baudžiamąjį procesą, kuriame turi būti įvertintas pagrįstai įtariamo asmens kaltumas ar nekaltumas, ir užtikrinti sklandžią šio proceso eigą.

Teismas, nagrinėjantis civilinę bylą dėl žalos, grindžiamos neteisėtais teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso metu, atlyginimo, vertina nurodytus veiksmus nagrinėjamam civiliniam ginčui aktualiais aspektais, t.y. civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų atžvilgiu, pagal civilinio proceso normų nustatytas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles. Dėl šios priežasties teismas, sprendžiantis dėl valstybės civilinės atsakomybės, gali prieiti prie priešingos išvados dėl tam tikrų procesinių veiksmų teisėtumo, negu padarytoji baudžiamajame procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006; 2010 m. gegužės 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010; 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011; 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2014 ir kt.).

Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginti žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus, greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis).

Šiuo atveju, ieškovo seseriai pranešus apie galimai padarytą sunkų nusikaltimą mažametės atžvilgiu, esant įtarimui, kad mažametės ieškovo dukters lytiniai organai pažeisti, sutiktina, kad buvo pagrindas ieškovo sulaikymui tikslu atlikti pirminius tyrimo veiksmus.

Tačiau, įvertinęs valstybės pareigūnų ir institucijų veiksmus sprendžiant ieškovo sumėmimo klausimą, teismas daro išvadą, kad nuo 2013-09-26 iki 2016-06-06, t.y. 985 paras ieškovas kalintas nepagrįstai.

2013-09-26 nutartyje, kuria ieškovui paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, pasigendama konkrečios argumentacijos, kodėl ieškovas suimamas, apsiribota bendro pobūdžio teiginiais, kad jis bėgs (slėpsis) dėl gresiančios griežtos bausmės, bandys paveikti nukentėjusią mažametę dukrą, faktiškai nevertinta, dėl kokių konkrečių priežasčių ikiteisminio tyrimo tikslų negalima pasiekti švelnesnėmis procesinio poveikio priemonėmis (pvz., įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo ir (ar) nesiartinti prie nukentėjusiojo arčiau nei nustatytu atstumu, įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje, rašytinis pasižadėjimas neišvykti ar kt.).

Vėliau suėmimas ieškovui buvo tęsiamas iš esmės tais pačiais formaliais pagrindais, suėmimo pratęsimas baudžiamojo proceso metu nebuvo grįstas reikšmingais ir pakankamais pagrindais, kurių buvimas būtų pakankamai motyvuotas, priežastys tinkamai individualizuotos (el.b.ap. t. I, l. 38-39, 40-41, 52-53, 91-92, 94-95, 113-114).

Ieškovą kaltu pripažinęs pirmosios instancijos teismas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nutarė taikyti ieškovo atžvilgiu kardomąją priemonę suėmimą iki nuosprendžio įsiteisėjimo. Tokio savo sprendimo teismas nuosprendžio motyvuojamoje dalyje visiškai niekuo neargumentavo.

Teismų praktikoje konstatuota, kad apkaltinamojo nuosprendžio, kuriuo paskirta laisvės atėmimo bausmė, priėmimas savaime negali pateisinti griežčiausios kardomosios priemonės – suėmimo taikymo ir neatleidžia teismo nuo pareigos tokį taikymą motyvuoti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-563/2014; 2015 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393-378/2015; kt.). Tai neatitinka Lietuvos baudžiamojo proceso įstatymo (BPK 122 straipsnio 6 dalis ir kt.) ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (EŽTK) reikalavimų, kad teismo sprendimai suėmimo klausimais turi būti išsamiai motyvuoti ir pagrįsti konkrečiais su bylos aplinkybėmis susijusiais argumentais. Vadovaudamasis išdėstytais argumentais, teismas daro išvadą, kad ieškovo suėmimas laikotarpiu nuo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio 2014-12-30 iki apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 2016-06-06 nebuvo pagrįstas tinkamai motyvuotais reikšmingais ir pakankamais pagrindais.

Nurodyti argumentai sudaro pagrindą spręsti, kad sprendžiant ieškovo suėmimo klausimus valstybės pareigūnai neveikė pakankamai atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis).

Valstybės pareigūnai ieškovo atžvilgiu vykdytame baudžiajamame procese padarė ir kitų pažeidimų, kurie konstatuoti įsiteisėjusiu Lietuvos apeliacinio teismo 2016-06-06 nuosprendžiu.

Nors dar 2013-09-26 nepilnametė buvo apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo, dalyvaujant prokurorui, įtariamajam A. P., jo gynėjui, specialistei psichologei ir vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovei, ir šios apklausos metu mažametės atsakymai kaltinimų jos tėvui ne tik nepatvirtino, tačiau juos kaip tik paneigė (ką pastebėjo ir Lietuvos apeliacinis teismas - el.b.ap. t. I, l. 81), 2013-10-11 (duomenys neskelbtini) mergaitė apklausta antrą kartą, ieškovas ir jo gynėjas šioje apklausoje nedalyvavo ir jiems apie šią apklausą net nebuvo pranešta. Tačiau net ir šios apklausos metu kokių nors detalių, iš kurių būtų galima spręsti apie patirtą seksualinė prievartą, vėl nenurodė. Nustatyta ir tai, kad ta pati tyrėja A.Gecevičienė dar 2013-09-24 klausinėjo mažametę apie galimą prievartą, kol kitos tyrėjos apklausinėjo pareiškimo rašyti atvykusias ieškovo seserį ir jos marčią.

Baudžiamosios bylos duomenys suponuoja išvadą, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir prokuroras nedėjo pakankamai pastangų išsiaiškinti ir įvertinti ieškovą teisinančias aplinkybes.

Viso proceso metu, visų apklausų metu A. P. savo kaltę kategoriškai neigė ir šiuo metu neigia, vienodai ir nuosekliai parodė ir parodo, kad savo dukros seksualiai neprievartavo, jokių kaltinime nurodytų veiksmų neatliko ir su savo dukra netgi nėra gulėjęs vienoje lovoje. Baudžiamojoje byloje nenustatytas nė vienas asmuo, kuris matė kaltinime nurodytus įvykius arba gali nurodyti kokias nors kitas, kaltinimą patvirtinančias aplinkybes. Ieškovas nuosekliai viso baudžiamojo proceso metu, o taip pat ir nagrinėjant šią civilinę bylą, teigė, kad jo sesuo J. P. jį sąmoningai apkalbėjo ir kaltino, siekdama iškraustyti brolį iš savo namų, taip pat siekdama tapti U. P. globėja ir dėl to gauti finansinę paramą. Liudytojais apklausti visi A. P. ir J. P. artimieji giminaičiai parodė, kad A. P. savo dukros seksualiai prievartauti negalėjo, jie tuo netiki, tuo tarpu J. P. apibūdino kaip savanaudę, parodė, kad ji ir anksčiau grasino broliui, kad atims iš jo dukrą, liudytojai įtarė, kad sesuo apkaltino brolį ketindama tapti jo dukros globėja. Lietuvos apeliacinis teismas pažymėjo, kad šias aplinkybes turėjo išsiaiškinti ikiteisminiam tyrimui vadovavęs prokuroras, o vėliau ir teismas (el.b.ap. t. I, l. 89).

Prievartą prieš mažametę visiškai paneigė specialisto išvada (baudžiamosios bylos t. I, l. 33-34), pateikta 2013-10-16, padaryta po to, kai nepilnametė buvo apžiūrėta dviejų medikų iš karto po pareiškimo dėl galimo prievartos pateikimo, t.y. dar 2013-09-24. Specialistas konstatavo, kad jokių sužalojimų nėra, ribotų mechaninio dirginimo požymių nėra, medicininių duomenų už įtartą seksualinę prievartą ar tvirkinamuosius veiksmus U.P. atžvilgiu, nėra. Mažametei nustatytas išorinių lytinių organų ir makšties uždegimas (vulvovaginitas), ką patvirtina lytinių organų odos ir gleivinių tolygus paraudimas, perštėjimas, skausmas lytinių organų srityje. Specialisto teigimu labiausiai tikėtina to priežastis – nepakankama higiena. Kad šios išvados ne tikėtinos, o faktiškai kategoriškos, pažymėjo ir Lietuvos apeliacinis teismas 2016-06-06 nuosprendyje (el.b.ap. t. I, l. 87).

Taigi, po mažametės apklausos pas ikiteisiminio tyrimo teisėją bei specialisto išvados gavimo turėjo ir galėjo būti sprendžiamas klausimas dėl tolesnio ieškovo baudžiamjo persekiojimo perspektyvos, o tokios išvados aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas ieškovą pripažino kaltu, nepaneigia, vertinant argumentus, kuriais toks teismo nuosprendis vėlaiu buvo panaikintas.

Teismas kaip nepagrįstus atmeta atsakovės atstovių teismo posėdžio metu išsakytus argumentus, kad tokios bylos negalima buvo neatiduoti teismui, nes reakcija į tai būtų buvusi neigiama. Pažymėtina, kad valstybės atstovai, vykdantys baudžiamąjį persekiojimą, privalo ieškoti, rinkti ir vertinti visus, tiek teisinančius, tiek kaltinančius įrodymus. Aplinkybė, kad tam tikru laikotarpiu tam tikroje geografinėje teritorijoje visuomenė jautriau reaguoja į tam tikras nusikalstamas veikas, neatleidžia jų nuo šių pareigų tinkamo vykdymo. Prokuroras vadovauja ikiteisminiam tyrimui, todėl jam taikytini ypatingi profesionalumo, atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, kuriuo šiuo atveju tinkamai išpildyti nebuvo.

Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tikrai pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus, taip pat ir šio straipsnio 5 dalies nuostatas dėl įrodymų vertinimo, o skundžiamame nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teismas padarė išvadą, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomoji dalis surašyta dar ir pažeidžiant BPK 305 straipnsio 1 dalies 2 punkto reikalavimus (el.b.ap. t. I, l. 73).

Teismas pažymėjo, kad nukentėjusiosios parodymai šioje byloje yra vieni reikšmingiausių įrodymų vertinimo procese, tačiau mažametės U. P. parodymai pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje taip, kaip įsakmiai reikalauja nuosprendžio surašymo taisyklės, iš viso neišdėstyti (el.b.ap. t. I, l. 83). Teisėjų kolegija vertino šių parodymų neišdėstymą nuosprendyje kaip visiškai nesuprantamą, ir laikė grubiu nuosprendžio surašymo taisyklių, t. y. baudžiamojo proceso įstatymų, pažeidimu (el.b.ap. t. I, l. 83).

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, iš esmės vadovavosi mažametės parodymais, duotais 2013-10-11 apklausos metu, atmesdamas 2013-09-26 ikiteisminio tyrimo teisėjai duotus jos parodymus kaip nepakankamai informatyvius. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas 2016-06-06 nuosprendyje paaiškino, kad pagal galiojančią teisminę praktiką įrodymais gali būti pripažinti tik tokie teisiamajame posėdyje perskaityti liudytojo arba nukentėjusiojo parodymai, kurie buvo duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, o nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui, įrodymais niekada negali būti pripažinti ir tokie parodymai teisiamajame posėdyje, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, gali būti perskaitomi tik byloje esantiems įrodymams patikrinti (el.b.ap. t. I, l. 85). Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad 2013-09-26 ikiteisminio tyrimo teisėjai duoti nukentėjusiosios parodymai laikomi įrodymais, o šios apklausos metu U. P. visiškai paneigė jos tėvui A. P. pareikštus įtarimus ir kaltinimus (el.b.ap. t. I, l. 85).

Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad jokių tiesioginių įrodymų, patvirtinančių A. P. kaltę, byloje nebuvo, liudytojų parodymai nei atskirai, nei visi kartu A. P. kaltės dėl mažametės seksualinio prievartavimo taip pat nepatvirtino, be to, liudytojų J. P. ir seserų (duomenys neskelbtini), t.y. asmenų iniciavusiųs procesą, parodymai buvo prieštaringi (el.b.ap. t. I, l. 85-86).

Apeliacinis teismas padarė išvadą, kad ieškovą nuteisęs teismas rėmėsi tik prielaidomis, tik A. P. apkaltinančiais duomenimis, o jį teisinančius įrodymus atmetė. Priėmęs apkaltinamąjį nuosprendį, jame pirmosios instancijos teismas savo išvadas pagrindė pirmiausia bent kiek A. P. apkaltinančiais bylos duomenimis. Tuo tarpu kitų, kaltinamąjį teisinančių įrodymų, faktiškai neįvertino arba atmetė juos, nepagrįstai sumenkindamas tų įrodymų vertę. Nors kaltinamasis A. P. nuo proceso pradžios kaltę neigė ir davė vienodus, nuoseklius parodymus, teismas juos atmetė ir nuosprendį pagrindė tik jau aptartais duomenimis, kurie A. P. kaltės ne tik nepatvirtina, bet iš tikrųjų neleidžia nustatyti jokių faktinių mažametės U. P. galimo seksualinio prievartavimo aplinkybių (el.b.ap. t. I, l. 87).

Ieškovą kaltu pripažinęs teismas visiškai nevertino apeliacinio teismo ypač svarbia laikytos aplinkybės, kad A. P. yra mažametės U. P. tėvas ir gyveno su ja viename kambaryje. Tėvas rūpinosi dukros higiena, pats ją prausdavo, o dukros lytinius organus ne tik liesdavo prausdamas, bet ir tepdamas juos vaistais, įvairiais tepalais, krakmolu, nes mažametė sirgo lytinių organų uždegimu, tai patvirtina ne tik specialisto išvada bei eksperto paaiškinimai teisme, tačiau netgi nuteistojo sesers J. P. parodymai. Pati J. P. parodė, kad mažametė pati trindavo savo lytinius organus, ji pirko jai tepalus, tepdavo jais U. P. lytinius organus ir ji pati, ir jos brolis, mergaitės tėvas A. P.. Apeliacinis teismas nurodė, kad tai reiškia, jog byloje tikrai nepaneigta, kad A. P. liesdavo savo dukros lytinius organus, tai pripažįsta jis pats, tačiau nebuvo įrodymų, kad tai jis darydavo turėdamas tikslą ne savo dukrą nuprausti arba gydyti ją nuo uždegimo, o tenkindamas tokiu būdu savo lytinę aistrą (el.b.ap. t. I, l. 89).

Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 3 punktą, apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje byloje turi būti išdėstyti nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados. Padarytos veikos kvalifikavimas nusikalstama atliekamas vertinant, ar padaryta veika atitinka konkrečiame baudžiamajame įstatyme, šiuo atveju BK 199 straipsnio 2 dalyje ir ir 260 straipsnio 3 dalyje, aprašytų nusikalstamų veikų visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, tuo tarpu bent vieno iš jų nebuvimas lemia išvadą, jog nusikalstama veika nepadaryta.

Lietuvos apeliacinio teismo padarytos įžvalgos bei išvados leidžia spręsti apie tai, kad pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas ieškovą tinkamai neįvertino jam inkriminuoto nusikaltimo sudėties požymių buvimo, netiksliai įvykdė procesinę pareigą išdėstyti nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvus ir išvadas, ir padarė BPK pažeidimų, dėl ko buvo nuteistas nekaltas asmuo. Tokie teismo veiksmai gali suponuoti valstybės atsakomybę CK 6.272 straipsnio 1 dalies prasme, esant kitiems civilinės atsakomybės požymiams.

Dėl turtinės žalos

Ieškovas nurodo jo atžvilgiu vykdyto baudžiamojo proceso metu turėjęs 2237,72 Eur išlaidų advokato pagalbai. Į bylą pateikta teisinių paslaugų sutartis, sudaryta su advokatu dėl ieškovo gynybos baudžiamojo proceso metu. Pagal šią sutartį laikotarpiu, kuomet ieškovas buvo kalinamas, iš ieškovo sesers paimta 4000 Lt ir 1079,24 Eur. Ieškovas pateikė įrodymus apie tai, kad su seserimi jis atsiskaitė. Konkrečios paslaugos, už kurias paimtos nurodytos sumos pinigų detalizuotos pateiktoje sąskaitoje-faktūroje. Aplinkybė, kad ji išrašyta jau pasibaigus baudžiamajam procesui savaime nepaneigia fakto, kad būtent tokias išlaidas ieškovas patyrė gindamasis nuo neteisėto baudžiamojo persekiojimo.

Baudžiamojo proceso išlaidas ir jų atlyginimą reglamentuoja BPK VIII skyrius. BPK 103 straipsnyje pateiktas atlygintinų proceso išlaidų sąrašas: liudytojams, nukentėjusiesiems, ekspertams, specialistams ir vertėjams išmokami pinigai, skirti jų kelionės į iškvietimo vietą ir gyvenimo joje išlaidoms atlyginti; liudytojams ir nukentėjusiesiems išmokami pinigai, skirti atlyginti už jų atitraukimą nuo įprastinio darbo; ekspertams, specialistams, vertėjams išmokami pinigai, skirti atlyginti už jų darbą, išskyrus tuos atvejus, kai jie šias pareigas atlieka kaip tarnybinę užduotį; daiktų laikymo ar persiuntimo išlaidos. Šis sąrašas nėra baigtinis – pagal BPK 103 straipsnio 6 punktą proceso išlaidas gali sudaryti ir kitos išlaidos, kurias ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, teisėjas ar teismas pripažįsta proceso išlaidomis. BPK 104–106 straipsniai reglamentuoja proceso išlaidų atlyginimo sąlygas ir tvarką. Nagrinėjamu atveju baudžiamojoje byloje, priimant išteisinamąjį nuosprendį, nebuvo išspręstas išteisintojo turėtų išlaidų pripažinimo proceso išlaidomis ir jų atlyginimo klausimas.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kai išteisinto asmens patirtos dėl baudžiamojo proceso išlaidos neatlygintos baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka ir asmuo kreipiasi su civiliniu ieškiniu valstybei, pažeidusiai pozityviąsias pareigas, tokios išlaidos gali būti turtinės žalos sudėtinė dalis. Tačiau šių išlaidų atlyginimas priteisiamas, jeigu teismas konstatuoja teisėsaugos institucijų pareigūnų neteisėtus veiksmus, kurie buvo nors ne vienintelė, bet pakankama priežastis tokioms išlaidoms atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. R. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-7-375/2011). Taigi civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo šios išlaidos gali būti priteisiamos tiek, kiek yra susijusios su atitinkamais atsakovo (nagrinėjamu atveju – valstybės) neteisėtais veiksmais ir gali būti pripažintos žala.

Nagrinėjamoje byloje teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmų (neveikimo) baudžiamajame procese neteisėtumas yra konstatuotas, todėl yra pagrindas ieškovo patirtas išlaidas baudžiamajame procese pripažinti turtine žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-670-378/2015).

Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad jeigu nustatoma, jog asmuo nepadarė nusikalstamos veikos ir yra konstatuotas EŽTK pažeidimas proceso prieš kaltinamąjį metu, dėl vykdyto prieš jį baudžiamojo proceso jis negali patirti turtinių praradimų, todėl ir išlaidos, turėtos advokato (gynėjo) pagalbai apmokėti, turėtų būti atlyginamos, konstatavus proceso prieš kaltinamąjį pažeidimo faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-75/2010).

Pagal vieną iš pagrindinių civilinės atsakomybės principų – visiško žalos atlyginimo principą – nukentėjusįjį būtina grąžinti į padėtį, kokia būtų buvusi nepadarius jam žalos, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą atsakomybę (CK 6.251 straipsnio 1 dalis). Civilinėje teisėje turtinė žala suprantama kaip asmens turtiniai praradimai, dėl kurių nukenčia jo turtinė padėtis. Tarp jų – ir išlaidos, patirtos dėl kito asmens neteisėtų veiksmų (CK 6.249 straipsnio 1 dalis).

Šiuo atveju kaip turtinę žalą ieškovas prašo priteisti jo išlaidas gynybai baudžiamojo proceso metu. Šios išlaidos realiai patirtos, pagrįstos, objektyviai būtinos. Nagrinėjamu atveju, įvertinus ieškovo prašomų priteisti kaip žalos atlyginimą išlaidų dydį, konstatuotina, kad gynėjui sumokėtos sumos, įvertinus baudžiamojo proceso trukmę, apimtį ir atliktus procesinius veiksmus, yra protingos ir pagrįstos, todėl ieškovo ieškinys dalyje dėl 2237,72 Eur priteisimo tenkintinas.

Be to, ieškovas prašo priteisti 11 563,55 Eur jo kalinimo laikotarpiais negautų pajamų. Be to, ieškovas teigia suėmimo laikotarpiu praradęs socialines garantijas, todėl prašo įpareigoti sumokėti už jį už kalinimo laikotarpį privalomąjį sveikatos draudimą ir įmokas į valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą.

Ieškovo vidutinis dieninis darbo užmokestis iki įkalinimo dirbant įmonėje (duomenys neskelbtini) sudarė 18,05 Eur su mokesčiais.

Teismas vertino, kad ieškovas neteisėtai kalintas 985 dienas, t.y. laikotarpiu nuo 2013-09-26 iki 2016-06-06. Šiuo laikotarpiu buvo 702 darbo dienos. Taigi neteisėto kalinimo laikotarpiu ieškovui būtų priskaičiuota 12 671,10 Eur darbo užmokesčio.

Teismas pažymi, kad teismo ar teisėsaugos institucijų sulaikytų asmenų, esančių kardomojo kalinimo vietose, nuteistųjų laisvės atėmimu asmenų sveikatos priežiūra apmokama iš valstybės biudžeto lėšų (Lietuvos Respublikos sveikatos įstatymo 6 str. 5 d. – redakcijos, galiojusios ieškovo kalinimo laikotarpiu). Neteisėto suėmimo laikotarpiu ieškovas buvo draustas privalomuoju sveikatos draudimu, jokios vėlesnės socialinės garantijos nuo įmokėtų sveikatos draudimo įmokų dydžio nepriklauso, todėl nėra pagrindo įpareigoti valstybę drausti ieškovą sveikatos draudimu už nurodytą laikotarpį pakartotinai.

Teismas sutinka, kad aplinkybė, jog už ieškovą nebuvo mokėtas valstybinio socialinio draudimo mokestis, sukelia jam neigiamas pasekmes, nes nuo to priklauso būsimos socialinės garantijos bei jų dydis.

Nuo 12 671,10 Eur priskaitytų pajamų, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymais 2013-2016 metams patvirtintais tarifais, ieškovas būtų sumokėjęs 3 proc., t.y. 381,22 Eur, be to, darbdavys būtų už jį sumokėjęs 3 962,10 Eur įmokų (31,18 proc.). Taigi, siekiant atkurti ieškovo dėl neteisėto įkalinimo prarastas socialines garantijas, atsakovė įpareigotina sumokėti už ieškovą už laikotarpį nuo 2013-09-26 iki 2016-06-06 iš viso 4343,32 Eur (381,22 Eur + 3962,10 Eur) valstybinio socialinio draudimo įmokų.

Pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 31 punktą neapmokestinamos sumos turtinei žalai, išskyrus negautas pajamas, atlyginti, teismų priteistos sumos neturtinei žalai atlyginti. Taigi nuo žalos negautų pajamų forma ieškovui gyventojų pajamų mokestis turės būti skaičiuojamas. Aplinkybė, kad mokestis faktiškai bus išskaičiuotas ir už ieškovą sumokėtas prieš išmokant jam išmoką, nereiškia, kad ieškovo reikaalvimas priteisti jam negautas pajamas įskaičius mokestį yra nepagrįstas, nes mokestinė prievolė kyla būtent jam.

Nurodyti argumentai sudaro pagrindą ieškovo ieškinį dalyje dėl žalos atlyginimo negautų pajamų forma tenkinti iš dalies ir, siekiant teisingai atkurti ieškovo praradimus, priteisti jam 11 527,45 Eur žalos atlyginimo negautų pajamų forma (12 671,10 Eur – 381,22 Eur Sodra - 762,43 Eur privalomaisis sveikatos draudimas).

Dėl neturtinės žalos

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais.

Jau minėtoje CK 6.272 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kad valstybė žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, atlygina visiškai. Tačiau neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo, sprendžiančio neturtinės žalos, grindžiamos neteisėtais teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso metu, atlyginimo klausimą, pareiga – nustatyti asmeniui kiek įmanoma teisingą, kuo labiau sušvelninančią negatyvius padarinius piniginę kompensaciją už baudžiamojo proceso metu patirtus rūpesčius, nepatogumus, netikrumo jausmą ir taip sudaryti materialias prielaidas kiek įmanoma atkurti tai, ko neturtinės vertybės pažeidimo atveju adekvačiai įvertinti ir atlyginti pinigais iš esmės nėra galimybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011).

Teismas, vertindamas neturtinę žalą pinigais, vadovaujasi ne tik CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytais neturtinės žalos piniginio įvertinimo bei kitais specifiniais, šiai bylai aktualiais kriterijais: neteisėtų veiksmų tiesioginio poveikio asmeniui trukmė, ieškovui dėl to kilusios turtinės pasekmės, patirtų neigiamų išgyvenimų laipsnis, kitos reikšmingos nagrinėjamos bylos konkrečios faktinės aplinkybės. Teismas vadovaujasi ir sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais (CK 1.5 straipsnis), nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste atsižvelgdamas, be kita ko, ir į teismų praktiką iš esmės panašiose bylose. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio atsižvelgtina ir valstybės ekonominę padėtį (nors valstybės ekonominė padėtis tiesiogiai neatspindi nukentėjusiojo patirtos neturtinės žalos padarinių, tačiau sprendžiant dėl neteisėtais teisėsaugos institucijų veiksmais asmeniui padarytos neturtinės žalos dydžio į ją būtina atsižvelgti tam, kad priteisiamos neturtinės žalos dydis atspindėtų socialinį kontekstą ir nebūtų socialiai neteisingas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011).

Nagrinėjamu atveju baudžiamasis procesas ieškovą, kuris vėliau visiškai išteisintas, buvo neteisėtai kalinamas beveik trejus metus, tiksliau – 985 dienas. Tokį laikotarpį teismas laiko pakankamai ilgu, jog asmens dvasinei būklei būtų padarytas ypač didelis neigiamas ilgalaikes pasekmes turintis poveikis. Teismas neturi pagrindo netikėti, kad ieškovas patyrė smurtą įkalinimo įstaigose, kadangi ypač neigiamas asmenų, kaltinamų seksualinio pobūdžio nusikaltimais prieš nepilnamečius vertinimas kitų kalinių tarpe yra visuotinai žinoma aplinkybė.

Ieškovas, pats gyvendamas sudėtingose socialinėse sąlygose, prisiėmė atsakomybę už savo dukrą ir pasiėmė ją iš vaikų globos namų, kuomet jos motinai buvo apribotos motinystės teisės. Dėl tokio ilgo įkalinimo vaiko aktyvaus augimo laikotarpiu ((duomenys neskelbtini)), jo galimybės kurti pilnavertį ryšį su dukra buvo apribotos.

Teismas sutinka, kad neigiamą poveikį daro ir tai, kad ieškovo neva padarytas nusikaltimas buvo plačiai aptariamas, o mažoje bendrtuomenėje jis buvo smerkiamas. Teismas sutinka ir su tuo, kad neteisėtas baudžiamasis persekiojimas sumažino ieškovui galimybę integruotis visuomenėje, dirbti ir gyventi pilnavertį gyvenimą. Teismas pažymi, kad nors tuo metu, kai buvo sulaikytas, ieškovas dirbo, po grįžimo iš įkalinimo įstaigos darbą susirasti jam buvo sunkiau, jis pradėjo dirbti tik praėjus pusmečiui po išteisinimo, o darbą gavo pas ūkininkaujantį sesers, mokėjusios ieškovo advokatui, kol jis to daryti negalėjo, sutuoktinį.

Teismas sutinka, kad šios aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, kad neturtinės žalos ieškovas patyrė.

Spęsdamas priteistino neturtinės žalos dydžio klausimą, teismas vertina, kad socialiai teisingu šiuo atveju laikytinas 10 Eur už vieną neteisėto kalinimo dieną neturinės žalos atlyginimo dydis, todėl ieškovui iš atsakovės priteistina 9850 Eur suma.

Dėl priežastinio ryšio

Teismas konstatuoja, kad nustatyta turtinė ir neturtinė žala atsirado būtent dėl neteisėtų valstybės pareigūnų veiksmų ieškovo atžvilgiu vykdytame baudžiamajame procese. Ji susijusi su konstatuotais neteisėtais veiksmais, nepagrįstai kalinant ieškovą bei jį nuteisiant apeliacinės instancijos teisme, tiesioginiu priežastiniu ryšiu (CK 6.247 str.), todėl priteisina ieškovui iš atsakovės.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 270 straipsniais,

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovui A. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovės Lietuvos Respublikos 2 237,72 Eur žalos dėl išlaidų advokato pagalbai, 11 527,45 Eur žalos atlyginimo negautų pajamų forma, ir 9 850 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Įpareigoti atsakovę Lietuvos Respubliką įmokėti už ieškovą A. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 4343,32 Eur (381,22 Eur mokamų darbuotojo ir 3962,10 Eur mokamų darbdavio) valstybinio socialinio draudimo įmokų už laikotarpį nuo 2013-09-26 iki 2016-06-06.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.