- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-06-15
- Bylos Nr.
- 2A-555-440/2017
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vilija Valantienė
- Ieškovas
- S. B.
- Atsakovas
- Mažeikių rajono savivaldybei
- Trečiasis asmuo
- uždaroji akcinė bendrovė „Tavo pastogė“
- Kategorijos
- 2.1.6.3Civilinių teisių gynimas
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo ieškovės S. B. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-199-344/2017 pagal ieškovės S. B. ieškinį atsakovei Mažeikių rajono savivaldybei, dėl nuostolių priteisimo, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Tavo pastogė“.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Ginčo esmė
Apeliacinėje byloje sprendžiamas klausimas dėl nuostolių atlyginimo iš nuomos santykių.Ieškovė S. B. pareiškė ieškinį prašydama priteisti iš atsakovės Mažeikių rajono savivaldybės 1279 Eur nuostolių. Ieškovė nurodė, kad jos motina E. C. T. iš atsakovės nuomojosi butą, esantį (duomenys neskelbtini). Butas buvo suteiktas jos tėvui, jame gyveno visa šeima. 1986 metais tėvai išsiskyrė ir bute liko gyventi motina. 1995 m. motina su uždarąja akcine bendrove ( toliau –UAB) „Tavo pastogė“ sudarė nuomos sutartį. Sutartyje nebuvo numatyta, kad buto pagerinimo darbai yra atliekami nuomininko lėšomis. Kadangi bute buvo blogi langai ir durys, o savivaldybė teigė, kad neturi lėšų juos pakeisti, todėl ieškovės motina 2007 m. sudėjo savo lėšomis laukines duris, o 2008 metais pakeitė plastikinius langus ir balkono duris, nupirko dujinę viryklę, vonią, kriauklę, unitazą. Ieškovės motina norėjo butą privatizuoti, tačiau nespėjo, nes (duomenys neskelbtini) mirė. Ieškovė pati buto privatizuoti nebegali, todėl suremontuotą butą su jos mamos pirktais daiktais 2016 m. spalio 6 d. butą grąžino atsakovei, todėl ieškovė neteko dalies paveldimų lėšų, nes ieškovės motina – buto nuomininkė pinigus išleido buto remontui ir daiktų pirkimui. Atsakovė gera valia nesutiko kompensuoti. 2014 m. buvo atlikta namo renovacija, o langų pakeitimas yra neatsiejama renovacijos dalis, todėl po renovacijos, renovuoto buto kaina rinkoje padidėjo. Namo renovacijos metu atsakovė turėjo išimti buto langus ir balkono duris ir atiduoti juos nuomininkei, ar bent jau kompensuoti išleistus pinigus, tačiau nuomininkės sąskaita atsakovė pasidarė dalį renovacijos darbų ir sutaupė lėšų. Nuomininkė turėjo buto savininko leidimą daryti buto pagerinimą, nes atsakovė pati nesutiko savo lėšomis atlikti buto remonto, nereiškė prieštaravimų dėl buto pagerinimo savo lėšomis. Atsakovė turi pareigą kompensuoti atsakovės motinos nuomotame bute už 1279 Eur išlaidas atliktus remonto darbus.
Atsakovė Mažeikių rajono savivaldybė su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo suteiktas J. Ž., kuris darbo santykiais buvo susijęs su Mažeikių statybos trestu. Jis bute apsigyveno su sutuoktine E. C. T. ir buto adresu buvo deklaruota jos gyvenamoji vieta nuo 1972 metų. 1995 m. balandžio 12 d. nuomininkės sutuoktinis su UAB „Tavo pastogė“ sudarė tipinę gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuotinio butų fondo namuose nuomos sutartį, kurioje buvo numatyta, kad gyvenamojoje patalpoje gali gyventi sutuoktinis ir vaikai, o asmenys gyvenantis kartu vykdo visas pareigas, kylančias iš nuomos sutarties. Nuomininkė dėl asmeninių priežasčių buto neprivatizavo, nepasinaudojo galimybe už savivaldybės lėšas atlikti turto vertinimą ir jį privatizuoti, todėl 1999 m. spalio 15 d. nuosavybės teisė į butą perėjo atsakovei. Su ieškovės tėvu buvo pasirašyta buto tipinė sutartis, o su ieškovės motina sudarytas tik taisyklių priedas Nr. 2 , Apmokėjimo sutartis. Apmokėjimo sutarties 8 punktas nukreipia į Taisyklių 6 punktą, o šis į Tipinę sutartį, kuri įpareigoja, jog nuomininkas atlieka einamąjį remontą savo lėšomis. Be to, einamojo remonto atlikimą nuomininko lėšomis numato Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.493 straipsnis. 2010 m. vasario 17 d. ieškovės motina sudarė Savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį su atsakove, kurioje numatyta, jog būstas suteikiamas su daliniais patogumais: vonia, unitazu, kriaukle, dujine virykle, langais ir durimis. Savivaldybėje yra sudaryta komisija, kuri sprendžia dėl būtinumo keisti jai priklausančiuose butuose langus, duris, tačiau šiuo atveju joks leidimas ieškovės motinai tai daryti nebuvo duotas, ji tai atkliko savavališkai. Buto nuomininkė rūpinosi butu, tačiau tai buvo jos pareiga. Atsakovė niekada nedavė leidimo daryti buto pagerinimą, nes nebuvo nustatyti buto trūkumai, todėl buto einamąjį remontą ieškovės motina atliko savo lėšomis.
Trečiasis asmuo UAB „Tavo pastogė“ atsiliepimo į ieškinį nepateikė ir teismo posėdyje nedalyvavo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Mažeikių rajono apylinkės teismas 2017 m. kovo 29 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini) pagal 1999 m. spalio 15 d. Priėmimo-perdavimo aktą, nuosavybės teise priklauso Mažeikių rajono savivaldybei. 2010 m. vasario 17 d. ieškovės motina E. C. T. ir Mažeikių rajono savivaldybės administracija sudarė Savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Teismas nustatė, kad šalys neneigė, kad buto nuomininkė – ieškovės motina E. C. T. 2007- 2008 metais atliko buto, esančio (duomenys neskelbtini), remontą, pakeitė lauko duris, langus ir balkono duris, kaip teigia ieškovė, jos motina pirko dujinę viryklę, vonią, kriauklę, unitazą. Ieškovės paskaičiavimu, jos motinai buto remontas kainavo 1279 Eur.
Teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos Statybos įstatymo 2 straipsnio, 20 dalies nuostatas, kas laikoma statinio kapitaliniu remontu, 21 dalies nuostatas kas laikoma paprastuoju remontu, t. y. einamuoju remontu ir sprendė, kad ieškovės motina atliko buto paprastąjį (einamąjį) remontą, nes butas jos lėšomis nebuvo iš esmės atnaujintas, rekonstruotas ar kapitališkai remontuotas. Ieškovės motinai mirus (duomenys neskelbtini) ieškovė grąžino nuomotojui gyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini) su bute buvusiais daiktais, t. y. ieškovės motinos pakeistais langais, balkono ir lauko durimis bei nupirktais kitais daiktais. Teismas nesutiko su ieškovės nuomone, kad jos mama, kuri nebuvo anksčiau sudariusi buto nuomos sutarties ir tik 1995 m. balandžio 12 d. sudarė Buto nuomos ir paslaugų apmokėjimo sutartį neturėjo pareigos rūpintis buto einamuoju remontu ir dėl to jai turi būti kompensuojama už pagerinimus. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.493 straipsnis nustato nuomininko pareigą išlaikyti išsinuomotą daiktą, laikyti jį tvarkingą ir atlyginti daikto išlaikymo išlaidas, savo lėšomis daryti einamąjį jo remontą, jeigu ko kita nenustato įstatymai arba sutartis. Teismas nesutiko su ieškovės argumentais, kad jos motina neturėjo pareigos savo sąskaita remontuoti butą, keisti langus ir duris bei pirkti kitus daiktus, nes nė vienoje sutartyje nebuvo aiškiai numatytos ieškovės motinos pareigos atlikti buto remonto darbus. Teismas nurodė, kad bylos duomenis patvirtina priešingai.
Teismas pažymėjo, kad tam, jog būtų pagrindas reikalauti buto, esančio (duomenys neskelbtini), pagerinimo išlaidų atlyginimo, visų pirma reikalinga įrodyti, kad buvo gautas nuomotojo leidimas buto pagerinimo darbams atlikti. Atkreipė dėmesį į tai, jog nuomotojo leidimas reikalingas bet kokiems išnuomoto turto pagerinimams, nepriklausomai nuo to, su kokiu remontu – einamuoju ar kapitaliniu – tie pagerinimai yra susiję. Teismo vertinimu nors ieškovė teigė, kad jos motina ne kartą kreipėsi į Mažeikių rajono savivaldybę dėl išlaidų patirtų keičiant buto langus, duris, daiktų pirkimo kompensavimo, bei pridėjo rašytinius įrodymus, tačiau nė vienas jų neįrodo, kad buvo gautas buto savininko sutikimas atlikti buto remonto darbus. Be to atkreipė dėmesį į tai, kad po remonto darbų atlikimo 2007-2008 metais ieškovės mama toliau naudojosi butu apie 8 metus ir šie daiktai jai tarnavo bei dėvėjosi, todėl nelogiška būtų ieškovei atlyginti jos mamos patirtas išlaidas naujų daiktų kainomis.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą esmė
Apeliaciniu skundu ieškovė S. B. prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 29 d. sprendimą ir tenkinti ieškinį. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
8.1. Teismo sprendime netinkamai įvertintas ieškinio dalykas. Sprendime ieškinio dalykas siejamas su apeliantės mamos lėšomis panaudotomis 2007 - 2008 m. atliekant (duomenys neskelbtini) buto remonto darbus, tačiau apeliantė ieškinio dalyką, negautas paveldimas lėšas laiko, ne 2007 - 2008 m. panaudotas nuomininkės lėšas (duomenys neskelbtini) buto remonto darbams, o būtent paliktus daiktus, kuriuos apeliantė paliko atsakovei ir kuriuos įvertino pinigine išraiška. Nuomininkės lėšomis pirkti daiktai buvo jos nuosavybė, o ne atsakovės, todėl ir apeliantei priklauso paveldėjimo teise.
8.2. 2007 - 2008 m. nuomininkė pakeitė savo lėšomis langus ir balkono duris, bei buto lauko duris, atliko remonto darbus teisėtai ir pagrįstai. Vadovaujantis CK 6.493 straipsnio 1 dalimi leidimas iš atsakovės tokiems darbams atlikti nėra būtinas, be to CK 6.493 straipsnio 3 dalyje numatytos sąlygos, kai atlikti remonto darbus galima ir be atsakovo leidimo. Nuomininkė atlikusi buto remonto darbus, ne kartą kreipėsi į atsakovę kuri pripažino, kad nuomininkės atlikti darbai yra einamasis remontas, todėl yra neaišku, kodėl teismo sprendime nebuvo atsižvelgta į 2014 - 2015 m. darytą daugiabučio renovaciją, kurios metu buvo atliekamas ir (duomenys neskelbtini) butui, kapitalinis remontas.
8.3. Apeliantė paliktus daiktus, t.y. pakeistus plastikinius langus, bei balkono plastikines duris įvertino preliminariai apie 889 Eur, nes tikėjosi, kad atsakovė sudarys taikos sutartį ir iš dalies kompensuos už daiktus. Tačiau yra neaišku, kodėl Mažeikių rajono apylinkės teismas bylos nagrinėjimo metu neišreikalavo, pažymos iš trečiojo asmens UAB „Tavo pastogės“, esančios (duomenys neskelbtini), kurioje būtų nurodyta, kiek būtų kainavę 2014 - 2015 m. renovacijos metu pakeisti, langus ir balkono duris, iš medinių į plastikinius.
8.4. Sprendime, yra teigiama, kad apeliantė neįrodė, kad nuomininkė (duomenys neskelbtini) butą išsinuomojo be dalinių patogumų (dujinės viryklės, vonios, kriauklės, ir unitazo). Teismui bylos nagrinėjimo metu buvo pateiktas (duomenys neskelbtini) buto pasas, kuriame nėra aprašyti daliniai patogumai (vonia, kriauklė, klozetas, dujinė viryklė), visas pasas užpildytas ranka, o vietoje, kurioje turėtų būti aprašyti daliniai patogumai, palikta tuščia vieta, taigi atsakovas remiasi prielaidomis, kad (duomenys neskelbtini) bute buvo daliniai patogumai. Atsakovė bylos nagrinėjimo metu nepateikė nei vieno įrodymo, kad daliniai patogumai nuosavybes teise priklauso atsakovei, o apeliantė pateikė dokumentą patvirtinantį, kad dujinė viryklė esanti (duomenys neskelbtini) bute priklausė nuomininkei, todėl yra neaišku, kodėl sprendime nebuvo atsižvelgta į šias aplinkybes. Teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovei turinčiai nuomotojo statusą yra keliami aukštesni reikalavimai.
Žemesnės instancijos teismas
Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė Mažeikių rajono savivaldybė prašo palikti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 29 d. sprendimą nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį, 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis).
Byloje nustatytos faktinės aplinkybės.
Byloje esantys duomenys, patvirtina, kad 1972 m. vasario 1 d. ieškovės tėvui J. Ž. buvo duotas leidimas Nr. 24, kurio pagrindu jo šeimai suteiktas dviejų kambarių butas, esantis (duomenys neskelbtini). Bylos duomenimis santuoka tarp ieškovės tėvų nutraukta 1986 m. 1995 m. balandžio 12 d. Gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo nuomos tipinė sutartis (toliau – Tipinė sutartis) sudaryta tarp ieškovės tėvo J. Ž. ir UAB „Tavo pastogė“, pagal kurią sutarties šalys susitarė, jog ieškovės tėvui ir jo šeimos nariams neterminuotam naudojimui suteikiama gyvenamojo ploto patalpa, esanti (duomenys neskelbtini). Tą pačią dieną, t. y. 1995 m. balandžio 12 d. ieškovės motina E. T. su UAB „Tavo pastogė“ sudarė Buto nuomos ir paslaugų apmokėjimo sutartį dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), kuria ji įsipareigojo apmokėti bendras eksploatavimo ir priežiūros išlaidas bei mokėti už teikiamas paslaugas: šaltą ir karštą vandenį, kanalizaciją, centrinį šildymą, dujas ir kt. Minėtas butas pagal 1999 m. spalio 15 d. Priėmimo-perdavimo aktą, nuosavybės teise priklauso Mažeikių rajono savivaldybei. 2010 m. vasario 17 d. ieškovės motina E. C. T. ir Mažeikių rajono savivaldybės administracija sudarė Savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). 2010 m. vasario 17 d. buvo sudarytas priedas Nr.1 prie nuomos sutarties , Priėmimo – perdavimo aktas, kuriame nurodyta dėl komunikacijų, dėl skaitiklių parodymų UAB „ Tavo pastogė“ ir kita. 2010 m. vasario 17 d. UAB „ Tavo pastogė“ sudarė pastato , jo šildymo ir karšto vandens tiekimo ir kitų inžinerinių tinklų eksploatavimo sutartį Nr. 735. Šalys neneigė, kad buto nuomininkė – ieškovės motina E. C. T. 2007- 2008 metais atliko buto, esančio (duomenys neskelbtini), remontą: pakeitė lauko duris, langus ir balkono duris, kaip teigia ieškovė, jos motina pirko dujinę viryklę, vonią, kriauklę, unitazą. Byloje pateiktas E. C. T. 2007 m. rugpjūčio 30 d. prašymas Mažeikių rajono savivaldybės merui sudėti langus. 2007 m. lapkričio 22 d. E. C. T. į savivaldybę dėl nuomojamų gyvenamųjų patalpų. Byloje pateikti duomenys dėl E. C. T. užsakymo 2008 m. rugpjūčio 21 d. dėl langų pagaminimo, dėl apmokėjimo. Byloje pateiktas E. C. T. prašymas ( be datos) kompensuoti už sudėtus plastikinius langus ir šarvuotas duris. Mažeikių rajono savivaldybės administracija 2009 m. spalio 20d. rašte informavo, kad 2009 m. biudžete nėra numatytos lėšos langų ir durų, klozeto keitimui. Todėl sumokėti negali. Prakiuręs radiatorius pakeistas. Iš Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo matyti, kad nurodyta UAB „Tavo pastogė“ taikyti 0,4 dydžio savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos mokestį mažinantį koeficientą E. C. T. nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. , skaičiuojant 73,40 Lt mėnesinį nuomos mokestį. Byloje nėra duomenų dėl savivaldybės priimtų sprendimų dėl langų sudėjimo balkono durų, buto lauko durų kompensavimo ar kitų dėl E. C. T. nuomojamame bute.
Dėl ieškinio dalyko
Apeliaciniame skunde apeliantė teigia, kad teismo sprendime netinkamai įvertintas ieškinio dalykas. Sprendime ieškinio dalykas siejamas su apeliantės mamos lėšomis panaudotomis 2007 - 2008 m. atliekant (duomenys neskelbtini) buto remonto darbus, tačiau apeliantė ieškinio dalyką, negautas paveldimas lėšas laiko, ne 2007 - 2008 m. panaudotas nuomininkės lėšas (duomenys neskelbtini) buto remonto darbams, o būtent paliktus daiktus, kuriuos apeliantė paliko atsakovei ir kuriuos įvertino pinigine išraiška. Nuomininkės lėšomis pirkti daiktai buvo jos nuosavybė, o ne atsakovės, todėl ir apeliantei priklauso paveldėjimo teisė. Apeliantė paveldėjo nuomininkės turtą. Nurodė, kad paliktus daiktus, t.y. pakeistus plastikinius langus, bei balkono plastikines duris įvertino preliminariai apie 889 Eur.
Pažymėtina, kad ieškovė ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės Mažeikių rajono savivaldybės 1279 Eur nuostolių. Ieškovė ieškinio reikalavimus motyvavo tuo, kad ji butą gražino savivaldybei 2016 m. spalio 6 d. su atliktais remonto darbais, bei kitais daiktais, todėl ieškovė neteko paveldimų lėšų dalies, kuri nuomininkės buvo išleista atliekant buto remonto darbus ir perkant kitus daiktus. Ieškovės vertinimu nuomininkė savo nuožiūra galėjo daryti remontą ir pagrįstai tikėtis išleistų lėšų kompensavimo, be to sutartyje nėra nurodytos sąlygos, kad nuomininkės padaryti pagerinimai nebus kompensuoti. Ieškovė nurodė, kad nuomininkė turėjo nuomotojo leidimą daryti daikto pagerinimus nes 2007 m. rugpjūčio 30d. pateikė prašymą. LITEKO duomenimis teismo posėdžio metu ieškovė nurodė, kad atsakovė pasielgė nesąžiningai nes ieškovė neteko dalies paveldimų lėšų.
Apeliacinio teismo pažymėtina, kad civiliniame procese galiojant dispozityvumo principui, teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Ieškinyje suformuluotas reikalavimas lemia bylos proceso eigą, t. y. ieškovė, suformuluodama materialinį teisinį reikalavimą (ieškinio dalyką), pasirenka, jos manymu, tinkamą pažeistų materialinių teisinių santykių šalį ir šiai nukreipia konkrečius savo reikalavimus. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 135 straipsnyje nustatytus reikalavimus ieškinyje nurodomas ieškovo reikalavimas (ieškinio dalykas) ir aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas). Be faktinio, yra ir teisinis ieškinio pagrindas – konkrečios materialiosios teisės normos, reglamentuojančios ginčijamą materialųjį teisinį santykį. Ieškovo suformuluotas ieškinio dalykas ir jo nurodytas faktinis ieškinio pagrindas apibrėžia teisminio nagrinėjimo dalyką, o ieškinio reikalavimą pagrindžiančių materialinės teisės normų nurodymas ieškinio pareiškime rodo, kaip ginčo santykį teisiškai vertina pats ieškovas, kokį pažeistos teisės gynybos būdą ar būdus prašo teismo taikyti.
CK 1.137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, taip pat teise į teisminę gynybą, t. y. patys sprendžia visus su turimos teisės įgyvendinimu ir gynimu susijusius klausimus: įgyvendinimo būdus ir apimtį, teisės perdavimo kitiems asmenims, teisių gynimo būdus, teisės atsisakymą ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-425/2012). Toks teisės į teisinę gynybą įgyvendinimas atitinka dispozityviškumo, proceso šalių lygiateisiškumo ir rungtyniškumo principus. Teismas negali keisti ieškinyje nurodytų teisių gynimo būdų, nes privalo užtikrinti proceso šalių lygiateisiškumą (CPK 17 straipsnis), išskyrus atvejus, kai reikia apginti viešąjį interesą (CPK 49, 320, 353 straipsniai). Proceso šalis, kuriai pareikštas ieškinys, atsižvelgdama į ieškinyje suformuluotus reikalavimus ir juos pagrindžiančias aplinkybes, teikia atsikirtimus, gali visiškai pripažinti ieškinį arba iš dalies, taip pat pareikšti priešieškinį. Taigi ieškinyje suformuluotas reikalavimas lemia bylos proceso eigą. CPK 141 straipsnyje nustatyta galimybė šaliai pakeisti ieškinio dalyką, tačiau tik nepažeidžiant šiame straipsnyje nurodytos tvarkos, t. y. iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo ir tik griežtai įstatymo apribotais atvejais – jau po tokios nutarties priėmimo. Kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad galimybė pakeisti ieškinio reikalavimą apeliacinės instancijos arba kasaciniame teisme įstatymo nepripažįstama, nes iš esmės pažeistų civilinės bylos nagrinėjimo instancine tvarka paskirtį ir esmę. Kiekvienos aukštesnės instancijos teismas peržiūri apskųstą žemesnės instancijos teismo procesinį sprendimą, kuris buvo priimtas bylą išnagrinėjus neišeinant už ieškinyje suformuluoto reikalavimo (ieškinio dalyko) ir jį pagrindžiančių aplinkybių (ieškinio pagrindo) apibrėžtų ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2012).
Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. Todėl CPK 312 straipsnyje nustatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Taip pat apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis), pateikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme (CPK 314 straipsnis). Tokiu teisiniu reglamentavimu siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu, siekiama skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2012). Esminis bylos nagrinėjimas teisme vyksta pirmojoje instancijoje, todėl būtent šioje proceso stadijoje pagal proceso operatyvumo, koncentracijos bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus (CPK 7 straipsnis, 42 straipsnio 5 dalis) turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai, todėl pasirengimo nagrinėti bylą pirmosios instancijos teisme metu byloje dalyvaujantys asmenys turi teismui pateikti visus įrodymus bei paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, galutinai suformuluoti savo reikalavimus ir atsikirtimus į pareikštus reikalavimus (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-764-943/2016). Kaip minėta byloje nustatytais duomenimis (duomenys neskelbtini) mirus ieškovės motinai E. C. T. ieškovė grąžino nuomotojui gyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini) su bute buvusiais daiktais, t. y. ieškovės motinos pakeistais langais, balkono ir lauko durimis bei nupirktais kitais daiktais. Ieškovės teigimu ieškovė neteko dalies paveldimų lėšų, nes jos mamos buto remontui panaudotų pinigų ji negalėjo paveldėti. Pirmosios instancijos teismas pasisakė, kad ieškovė klaidingai interpretavo tuo metu galiojusias teisės aktų normas, jog nuomininkė savo nuožiūra galėjo daryti remontą ir pagrįstai tikėtis išleistų lėšų kompensavimo, be to, nė vienoje sutartyje nebuvo nurodyta, kad nuomininkės atlikti pagerinimai nebus kompensuoti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesutiko su ieškovės nuomone, kad jos mama, kuri nebuvo sudariusi buto nuomos sutarties ir tik 1995 m. balandžio 12 d. sudarė Buto nuomos ir paslaugų apmokėjimo sutartį, neturėjo pareigos rūpintis buto einamuoju remontu ir dėl to jai turi būti kompensuojama už pagerinimus. CK 6.493 straipsnis nustato nuomininko pareigą išlaikyti išsinuomotą daiktą, laikyti jį tvarkingą ir atlyginti daikto išlaikymo išlaidas, savo lėšomis daryti einamąjį jo remontą, jeigu ko kita nenustato įstatymai arba sutartis.
Pagal 1995 m. balandžio 12 d. Buto nuomos ir paslaugų apmokėjimo sutarties 8 punktą, buto nuomininkė – ieškovės motina įsipareigojo laikytis Valstybinio, visuomeninio ir privatizuoto buto fondo gyvenamojo namo (buto) naudojimo ir aplinkos priežiūros pavyzdinių taisyklių reikalavimų. Pagal tuo metu galiojusių Valstybinio, visuomeninio ir privatizuoto butų fondo gyvenamojo namo (buto) naudojimo ir aplinkos priežiūros pavyzdinių taisyklių (patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 309) 6 punktą gyvenamųjų patalpų nuomininkai turėjo savo lėšomis atlikti nuomos sutartyje numatytą gyvenamųjų ir pagalbinių patalpų remontą, o pagal 7 punktą, pertvarkyti ir perplanuoti gyvenamąsias ir pagalbines patalpas buvo galima tik gavus miesto, rajono valdybos arba jos įgalioto asmens leidimą. 1995 m. balandžio 12 d. sudarytoje Tipinėje sutartyje, buto nuomininkas įsipareigojo ne rečiau kaip kartą per penkerius metus savo lėšomis daryti turimos gyvenamosios patalpos ir jo įrenginių einamąjį remontą. Pagal abiejų sudarytų sutarčių nuostatas ir pagal 2007-2008 metais buto remonto atlikimo metu galiojusį teisinį reglamentavimą (t. y. 1964 metais galiojusio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 316 straipsnis), tam, jog būtų pagrindas reikalauti buto pagerinimo išlaidų atlyginimo, remonto darbams, kuriais gerinamas išsinuomotas butas, turėjo būti gautas nuomotojo sutikimas.
CK 6.501 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, nuomininkui nuomotojo leidimu išsinuomotą daiktą pagerinus, jis turi teisę į turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų atlyginimą, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymai ar sutartis numato ką kita. Pagal šio straipsnio 2 dalį, nuomininko padarytus be nuomotojo sutikimo pagerinimus, jeigu juos galima atskirti be žalos išsinuomotam daiktui ir jeigu nuomotojas nesutinka atlyginti jų vertės, nuomininkas gali pasiimti. Aptariamo straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nuomininko padarytų be nuomotojo leidimo ir neatskiriamų be žalos išsinuomotam daiktui pagerinimų vertės neprivaloma atlyginti. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, sprendžiant dėl daikto pagerinimo išlaidų atlyginimo, turi būti nustatytos tokios sąlygos: 1) ar nuomininkas pagerino išsinuomotą daiktą; 2) ar nuomininkas turėjo nuomotojo leidimą daryti daikto pagerinimus; 3) nuomininko turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų dydis; 4) ar įstatymų arba šalių sutarties nenustatyta kitokių šių išlaidų atlyginimo taisyklių ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-379/2008). Apeliacinio teismo pažymėtina, kad ieškovė nors ir nurodė, kad sutikimas dėl langų, durų pakeitimo buvo gautas, tačiau byloje tokių rašytinių įrodymų nepateikta. Teismo posėdžio metu ieškovė paaiškino, kad buvo nebeįmanoma gyventi, buvo prastos sąlygos todėl kreipėsi į savivaldybę, tačiau savivaldybėje pasakė, kad lėšų neturi, jei nori dėkis langus savo lėšomis. Iš šių paaiškinimų teismui nėra pagrindo spręsti, kad tarp šalių buvo susitarimas dėl langų, durų keitimo, jų kainos, kompensavimo tvarkos ir kita. Taip pat ieškovė teismo posėdžio metu nurodė, kad dar ne kartą kreipėsi dėl kompensavimo, tačiau vis pasakydavo, kad lėšų nėra. Tai vėl gi patvirtina atsakovės poziciją susitarimo nebuvus.
Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą vertindamas, kad sprendžiant dėl buto pagerinimo išlaidų atlyginimo, visų pirma reikalinga įrodyti, kad buvo gautas nuomotojo leidimas buto pagerinimo darbams atlikti. Atkreipė dėmesį į tai, jog nuomotojo leidimas reikalingas bet kokiems išnuomoto turto pagerinimams, nepriklausomai nuo to, su kokiu remontu – einamuoju ar kapitaliniu – tie pagerinimai yra susiję (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-890/2000). Teismas padarė pagrįstas išvadas, kad į bylą pateikti rašytiniai įrodymai dėl kreipimosi į savivaldybę neįrodo, kad buvo gautas buto savininko sutikimas atlikti buto remonto darbus. Kad nė vienas byloje pateiktas raštas ir atsakymas negali būti vertinamas kaip reiškiantis turto valdytojo ar savininko sutikimą, jog ginčo bute būtų atliekami pagerinimo darbai. Sutikimas turi būti gautas konkrečioms patalpoms pagerinti (kapitaliai remontuoti), be to, nurodant konkrečius statybos-montavimo darbus ir apimtis. Pagrįstai pažymėta, kad pagerinimo klausimai kiekvienu konkrečiu atveju yra šalių susitarimo dalykas. Apeliacinio teismo vertinimu pirmosios instancijos teismo išvados, kad ieškovės išsakyti argumentai dėl savivaldybės sutikimo, teismui nesuteikė pagrindo spręsti, kad ieškovės motina turėjo sutikimą, atlikti buto remontą, pagrįsti. Sutiktina, kad nuomotojas neturėjo pagrindo prieštarauti dėl atliekamų jo daikto remonto darbų, jeigu nuomininkas tokius darbus atlieka savo sąskaita. Apeliacinio teismo vertinimu ieškovės argumentai, kad nuomininkė savo nuožiūra galėjo daryti remontą ir pagrįstai tikėtis išleistų lėšų kompensavimo, nesant byloje nustatytų aplinkybių dėl konkrečių susitarimų, nepagrįsti.
Nors apeliantė nurodo, kad tai neturi jokios reikšmės, yra nesusiję su ieškinio dalyku, tačiau apeliacinio teismo vertinimu, atsižvelgiant į ieškovės poziciją, argumentus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad ieškovė ieškinį grįsdama tuo, jog ieškovės motina susiremontavusi butą, patyrė išlaidų, todėl po motinos mirties ieškovė neteko dalies paveldimų lėšų, į bylą nepateikė įrodymų jog būtent tos lėšos, kurios buvo jos mamos patirtos remontuojant nuomojamą butą, butų buvusios paveldimos. Pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl ieškovės argumentų, iš esmės nurodydamas, kad ieškovės argumentai yra nepagrįsti. Teismas vertino, kad ieškovė nepateikė jokių duomenų, kad remontui panaudotus pinigus jos mama nebūtų išleidusi kitoms reikmėms, todėl nėra pagrindo net manyti, kad ieškovė dėl mamos lėšomis suremontuoto buto neteko dalies paveldėjimo. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta nėra pagrindo sutikti su apeliante, kad teismo išvados neturi jokios reikšmės. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad po remonto darbų atlikimo 2007-2008 metais ieškovės mama toliau naudojosi butu apie aštuonis metus, šie daiktai jai tarnavo bei dėvėjosi, todėl prašymas nepagrįstas dar ir todėl, kad ieškovė nuostolius vertina naujų daiktų kainomis.
Dėl įrodymų vertinimo
Apeliantės vertinimu teismas neatsižvelgė į tai, kad 2014 - 2015 m. buvo daryta daugiabučio renovacija, kurios metu buvo atliekamas ir (duomenys neskelbtini) butui kapitalinis remontas. Apeliantė apeliaciniame skunde nurodė, kad ji pakeistus plastikinius langus, bei balkono plastikines duris įvertino preliminariai apie 889 Eur, nes tikėjosi, kad atsakovė sudarys taikos sutartį ir iš dalies kompensuos už daiktus. Apeliantės vertinimu teismas bylos nagrinėjimo metu neišreikalavo, pažymos iš trečiojo asmens UAB „Tavo pastogės“, esančios (duomenys neskelbtini), kurioje būtų nurodyta, kiek būtų kainavę 2014 - 2015 m. renovacijos metu pakeisti, langus ir balkono duris, iš medinių į plastikinius ir kita. Bylos duomenimis byloje pateiktas ieškovės 2016 m. rugpjūčio 17 d. raštas UAB „Tavo pastogė“ , kuriame prašoma nurodyti dėl kokių priežasčių renovacijos metu nebuvo pakeisti langai (duomenys neskelbtini) butui, bei kiek būtų kainavę pakeisti. 2016 m. rugpjūčio 22 d. rašte, atsakyme nurodyta, kad vadovaujantis pagrindine sutartimi 2014 m. liepos 7 d. pagal techninį darbo projektą buvo atlikti atnaujinimo modernizavimo darbai. Pagal projektą buvo numatyta pakeisti visi mediniai langai. Savivaldybei priklausančiame (duomenys neskelbtini) bute langai yra plastikiniai. Apeliacinio teismo pažymėtina, kad pagal CPK 12 ir 178 straipsnius šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui (dažniausiai proceso šaliai) gali atsirasti neigiamų padarinių - teismas gali ieškinį, priešieškinį, pareiškimą ir kitus procesinius dokumentus grąžinti juos padavusiems asmenims trūkumų šalinimo tvarka ( CPK 115, 138 straipsniai) ir kita. CPK 199 straipsnyje nustatyti rašytinių įrodymų rinkimo būdai yra dalyvaujančio byloje asmens pareigos pateikti įrodymus įgyvendinimo išraiška, įrodymų išreikalavimas yra viena iš teismo bendradarbiavimo su dalyvaujančiais byloje asmenimis formų, siekiant tinkamai išnagrinėti bylą (CPK 8 straipsnis), bet ne teismui perkeliama įrodinėjimo pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. sausio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2008). Apeliacinio teismo vertinimu, iš UAB „Tavo pastogė“ rašte nurodyta, kad langai buvo pakeisti pagal projektą. Iš teismo posėdžio garso įrašo matyti, kad ieškovė nurodė, kad tuomet kai vyko renovacija jos mama nesikreipė į savivaldybę, nekėlė klausimo dėl lėšų kompensavimo. Iš esmės iš ieškovės paaiškinimų galima spręsti, kad jos mama galvojo apie buvo privatizavimą todėl konkrečių reikalavimų nereiškė, o be to pasak ieškovę atsakovė, savivaldybė turėjo rūpintis turtu, tačiau nieko nedarė. Apeliacinio teismo pažymėtina, kad kiekviena šalis turi elgtis rūpestingai, esant sutartiniams santykiams bendradarbiauti, ieškovės mama turėjo pareigą jai aktualiu klausimu kreiptis į savivaldybę, tačiau kaip nustatyta byloje E. C. T. jokių prašymų nereiškė. Tokie ieškovės prašymai kaip išreikalauti duomenis kiek būtų kainavę 2014 - 2015 m. renovacijos metu pakeisti, langus ir balkono duris, iš medinių į plastikinius ir kita per daug abstraktūs. Ieškovei tenka pareiga įrodinėti konkrečias aplinkybes ir teikti su byla susijusius įrodymus. ( CPK 178 straipsnis). Apeliacinio teismo vertinimu apeliantės argumentai, kad teismas neišreikalavo naujų įrodymų ir netinkamai vertino įrodymus, nepagrįsti.
Apeliantė teigia, kad teismo sprendime nepagrįstai nurodoma, kad apeliantė neįrodė, kad nuomininkė (duomenys neskelbtini) butą išsinuomojo be dalinių patogumų (dujinės viryklės, vonios, kriauklės, ir unitazo). Apeliantės vertinimu atsakovė bylos nagrinėjimo metu nepateikė nei vieno įrodymo, kad daliniai patogumai nuosavybė teise priklauso atsakovei, o apeliantė pateikė dokumentą patvirtinantį, kad dujinė viryklė esanti (duomenys neskelbtini) bute priklausė nuomininkei, todėl yra neaišku, kodėl sprendime nebuvo atsižvelgta į šias aplinkybes. Be to apeliantės vertinimu teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovei turinčiai nuomotojo statusą yra keliami aukštesni reikalavimai. Apeliacinis teismas pažymi, kad kaip jau minėjo kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes kurias grindžia tiek ieškinio tiek atsiliepimo į ieškinį argumentus. Atsakovės atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad suteikiant butą 1972 metais, namas buvo naujos statybos, butas įrengtas, nėra duomenų, kad būtų buvęs be dujinės viryklės, vonios, kriauklės, unitazo. Nurodė, kad tuo metu butai buvo suteikiami su minėta įranga, tačiau nebuvo galimybės fotografuoti ar kitaip fiksuoti, be to nebuvo tokios praktikos. Atsakovės teigimu nors gyvendama bute nuomininkė pakeitė nusidėvėjusius daiktus savo patogumui, ieškovė butą mirus mamai privalėjo gražinti taip pat su visa įranga. Tai, kad kita bylos šalis yra valstybinė institucija šiuo atveju savivaldybė, neatleidžia ieškovės nuo pareigos įrodinėti ir nesuteikia konkrečiu atveju pagrindo ieškovę vertinti silpnesniąja šalimi.
Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011). Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto daryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tais atvejais, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010, 3K-3-547/2013). Kitaip tariant, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Apeliacinio teismo vertinimu teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovė nepaneigė, kad jos mama nuomojosi butą su būtinais patogumais – vonia, unitazu, plautuve, o taip pat durimis bei langais, todėl ir grąžinti daiktą privalu buvo su jais. Įvertinus bylos aplinkybes, kad ieškovės mama gyveno ilgą laiką bute, nuo 1972 m. yra pagrindo spręsti, kad dauguma daiktų galėjo susidėvėti ir tenkinant savo poreikius atsirado būtinybė juos keisti. Byloje nenustatyta aplinkybių, kad suteikiant butą jame nebuvo patogumų (dujinės viryklės, vonios, kriauklės, ir unitazo). Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ginčo buto remonto darbus 2007-2008 metais ieškovės motina atliko neturėdama valstybės turto tuomečio valdytojo sutikimo pagerinti butą, esantį (duomenys neskelbtini), (atlikti jo remontą), nesuderinusi su juo konkrečių remonto darbų ir jų apimties (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis), todėl ieškovė neturi teisės reikalauti jos motinos patirtų buto pagerinimo išlaidų, kurios sudaro jos nuostolius (CK 6.501 straipsnis).
Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes ir teisėtai bei pagrįstai, tinkamai motyvuodamas sprendimą ieškinį atmetė. Europos žmogaus teisių teismo praktika, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti byloje pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. žr. Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos žmogaus teisių teismo Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009, nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad jei apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliacinį skundą pritardamas pirmosios instancijos teismo motyvams, tai neprivalo jų išsamiai kartoti, gali tiesiog jiems pritarti. Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas jį tinkamai ir išsamiai motyvavus, todėl pirmosios instancijos motyvų, jiems pritarus nėra tikslinga kartoti. Dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų teisėjų kolegija kaip minėta nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Be to pažymėtina, kad iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantė nenurodė konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o, nesutikdama su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog pakartotinai išdėstė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas. Teismo vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantė, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, nepagristas ar kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, materialinės ar procesinės teisės normas.
Dėl bylos procesinės baigties
Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, jų aiškinimo ir taikymo praktika, ir tuo pagrindu priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Įvertinęs aplinkybių visumą, teismas daro išvadą, kad apeliantė šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais ( CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų.
Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Bylinėjimosi išlaidos atmetus atsakovės apeliacinį skundą, atsakovei neatlyginamos ir nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis).
Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Palikti nepakeistą Mažeikių rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 29 d. sprendimą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti byloje dalyvaujantiems asmenims.