Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. V. ieškinį atsakovei N. V. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškovas G. V. ir atsakovė N. V., būdami santuokoje, sudarė su (duomenys neskelbtini) (jo teises ir pareigas perėmė (duomenys neskelbtini)) būsto kreditavimo sutartį Nr. BK 10/03/31S ir įgijo 3 kambarių butą su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Bankas suteikė sutuoktiniams 34 754,40 Eur kreditą iki 2040 m. kovo 20 d. su fiksuoto dydžio palūkanomis. Nors ieškovas nepateikė teismui kredito gražinimo grafiko, tačiau jo teigimu laikotarpiu nuo 2020 m. rugsėjo mėnesio iki 2021 m. spalio mėn. 30 d., už kurį ieškiniu prašyta priteisti iš atsakovės skolą, šios palūkanos buvo 82,16 Eur (pradžioje 82,17 Eur). Šią sumą kiekvieno mėnesio 20 d. bankas nurašydavo nuo ieškovo sąskaitos. Atsakovė patvirtino, kad kas mėnesį bankui turėjo būti mokamos apie 82 Eur palūkanos, kurių dydis nuo kredito mokėjimo pradžios iš esmės nesikeitė. Ieškovas pateikė teismui jo bankinių pavedimų už ginčo laikotarpį kopijas, iš kurių matyti, kad 2020 m. rugsėjo 20 d. pervesta 82,17 Eur paskolos su palūkanomis, 2020 m. spalio 20 d. pervesta 82,16 Eur paskolos su palūkanomis, 2020 m. lapkričio 20 d. pervesta 82,16 Eur paskolos su palūkanomis, 2020 m. gruodžio 20 d. pervesta 82,16 Eur paskolos su palūkanomis, 2021 m. sausio 20 d. pervesta 82,16 Eur paskolos su palūkanomis, 2021 m. vasario 20 d. pervesta 82,16 Eur paskolos su palūkanomis, 2021 m. kovo 20 d. pervesta 82,16 Eur paskolos su palūkanomis, 2021 m. balandžio 20 d. pervesta 82,16 Eur paskolos su palūkanomis, 2021 m. gegužės 20 d. pervesta 82,16 Eur paskolos su palūkanomis, 2021 m. birželio 25 d. pervesta 82,20 Eur paskolos su palūkanomis ir paskaičiuotais delspinigiais, 2021 m. liepos 20 d. pervesta 82,16 Eur paskolos su palūkanomis, 2021 m. rugpjūčio 20 d. pervesta 82,16 Eur paskolos su palūkanomis, 2021 m. rugsėjo 20 d. pervesta 82,16 Eur paskolos su palūkanomis ir 2021 m. spalio 20 d. pervesta 82,16 Eur paskolos su palūkanomis. Iš šių mokėjimų matyti, kad kreditas bankui faktiškai visada ir visas buvo mokamas laiku ir tą pačią dieną (išskyrus birželio mėnesį nedidelį uždelsimą). Kad per ginčo laikotarpį būtų įsiskolinimų kreditą suteikusiam bankui nenustatyta.

Po G. V. ir N. V. santuokos nutraukimo Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2021 m. sausio 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) jiems atiteko po ½ dalį šio buto. Nutraukiant santuoką prievolė kreditoriui (duomenys neskelbtini) pagal minėtą būsto kreditavimo sutartį palikta solidaria G. V. ir N. V. prievole.

Nagrinėjamoje byloje ginčas tarp šalių kilo siekiant nustatyti momentą, nuo kada sutuoktiniai nebeveda bendro ūkio ir nuo kada kilo padariniai sutuoktinių turtinėms teisėms ir pareigoms ir ar privalo atsakovė sumokėti ieškovui pusę jo sumokėto kredito bankui už laikotarpį kol sutuoktiniai vykstant jų skyrybų procesui gyveno kartu.

Išklausius šalių paaiškinimus galima konstatuoti, kad byloje nėra ginčo dėl to nuo kada ieškovas negyvena sutuoktinių bendrai įsigytame bute, t.y. kad negyvena bute (duomenys neskelbtini), nuo 2021 m. kovo 1 d. Atsakovė, sutikdama su ieškovo reikalavimu, kad nuo to laikotarpio ji privalo mokėti pusę sumos kredito bankui, po ieškovo kreipimosi į teismą, šią sumą (369 Eur) jam sumokėjo 2022 m. kovo 22 d. (ieškovas su ieškiniu dėl skolos priteisimo kreipėsi 2022 m. kovo 17 d.). Taip pat iš esmės atsakovė neginčija savo prievolės mokėti tiesiogiai kreditoriui ar ieškovui ½ dalį kredito įmokų po jos ir ieškovo santuokos nutraukimo įsiteisėjus teismo sprendimui.

Ieškovas teigia, kad jis faktiškai su atsakove bendro ūkio nevedė nuo 2020 m. rugsėjo 1 d., rugsėjo 2 d. iškelta jo ir atsakovės santuokos nutraukimo byla ir pagal įstatymą yra preziumuojama, kad nuo to momento sutuoktiniai nebeveda bendro ūkio (CK 3.67 straipsnio 1 dalis). Ieškovo atstovas pažymėjo, kad dėl santuokos nutraukimo į teismą kreiptasi dar 2020 m. rugpjūčio 17 d., kur pradžiai ieškovas ieškinyje, po to ir atsakovė pareiškėjų sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių pripažino, kad jie jau kurį laiką nebeveda bendro ūkio. Atsakovė nesutinka su tokiais ieškovo ir jo atstovo teiginiais, nurodydama, kad sutuoktiniai iki pat teismo sprendimo įsiteisėjimo dėl jų santuokos nutraukimo (2021 m. vasario 6 d.), kai sutuoktiniams įsigaliojo pareigos, susijusios su jų įsipareigojimu pagal teismo patvirtintą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, o realiai – iki pat ieškovas išsikraustė iš jų bendro būsto, ir toliau G. V. ir N. V. vedė bendrą ūkį, bendrai pirkdami maistą, išlaikydami vaikus ir kaip anksčiau pagal jų žodinį susitarimą – ieškovas dengdamas kreditą, o atsakovė mokėdama bendro būsto mokesčius. Toks jų susitarimas dėl mokesčių mokėjimo įvirtintas ir sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių, t.y. moka, kas faktiškai gyvena bute.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CPK) 12 straipsnio, 17 straipsnio ir 178 straipsnio nuostatomis šalys, laikydamosi rungimosi ir lygiateisiškumo principų turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Teismo funkcija įrodinėjimo procese pasireiškia tuo, kad jis tiria ir vertina šalių pateiktus įrodymus ir jų pagrindu daro išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimą ar nebuvimą (CPK 185 straipsnis).

Teismų formuojamoje praktikoje paprastai bendru ūkio tvarkymu pripažįstamos situacijos, kai asmenys bendroms reikmėms naudoja kiekvieno jų gautas lėšas, kartu rūpinasi buto išlaikymu, remontu, bendrai maitinasi, naudojasi tais pačiais buities ir namų apstatymo daiktais, teikia vieni kitiems buitinę paramą ir pan. Be to, svarbus prisidėjimo prie bendro ūkio tvarkymo sistemingumas, nuolatinis pobūdis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-157-378/2020). Bendro ūkio tvarkymas turėtų būti vertinamas tiek pagal objektyvius (pavyzdžiui, naudojimasis tais pačiais daiktais, bendri poreikiai ir jų tenkinimas, bendras veiksmų, pajamų ir išlaidų planavimas), tiek pagal subjektyvius (pavyzdžiui, kokie esminiai veiksniai kiekvienam iš sutuoktinių reiškia bendro ūkio vedimą) kriterijus.

Iš šalių paaiškinimų ir jų teimui pateiktų dokumentų matyti, kad iki pat bylos dėl jų santuokos nutraukimo iškėlimo tarp šalių buvo susiklostę faktiniai šeimos santykiai, šalys vedė bendrą ūkį, bendromis lėšomis mokėjo visus mokesčius, įskaitant kredito grąžinimą. Abu sutuoktiniai nurodo skirtingą jų bendro ūkio pabaigos momentą. Ieškovas pažymi, kad jau kreipiantis dėl skyrybų ir iškėlus bylą teisme jokio sutuoktinių bendro lėšų tvarkymo ir bendro ūkio vedimo nebuvo. Atsakovė, nors subjektyviai bendro ūkio vedimo pabaigos momeną suvokia ir kitaip (tik kai įsiteisėjo sprendimas dėl santuokos nutraukimo ir kai ieškovas faktiškai išsikraustė iš bendro būsto), tačiau iš esmės jokių tokius savo teiginius pagrindžiančių įrodymų nepateikė – neįrodinėjo nei liudytojų pagalba, nei teikdama rašynius įrodymus (savo, ieškovo ar bendros sąskaitos išrašus, bendrų pirkinių įsigijimo kvitus ir pan.). Be to iš atsakovės pateikto šalių skyrybų metu vykusio epizodinio neišsamiomis žinutėmis susirašinėjimo galima spręsti, kad praktiškai apie sutuoktinių bendrus pirkinius (maisto produktus, kitus namų apyvokos daiktus ir pan.) nebuvo jokios kalbos, yra keli atsakovės prašymai ieškovui kaip vaikų tėvui nupirkti vieną ar kitą trūkstamą maisto produktą, mokymo priemonę ar vaistą, į kuriuos ieškovas ne iš karto ir ne visada atsakydavo. Kol vykstant skyrybų procesui nebuvo priimtas teismo sprendimas ir kol vaikų gyvenama vieta nebuvo nustatyta su motina ir nepriteistas išlaikymas vaikams iš jų tėvo, ir iki kol ieškovas gyveno tame pačiame būste su vaikais ir atsakove, jis neteikė reguliariai konkrečiomis sumomis vaikų motinai išlaikymo. Kad bendru sutarimu iš bendrų ir neatskirtų sutuoktinių pajamų būtų mokami mokesčiai už būsto komunalines paslaugas ir kad bendrai dengtas kreditas taip pat nenustatyta. Nors atsakovė teigia, kad pagal sutuoktinių susitarimą ji mokėjo visus komunalinius mokesčius už sutuoktinių butą, o ieškovas dengė kreditą už butą, tačiau remiantis vien tokiu mokesčių mokėjimo pasidalijimu dar negalima spręsti, kad tokiu būdu jų skyrybų metu buvo vedamas bendras ūkis, kad mokesčiai buvo mokami iš bendrų sąskaitų ar pan. Be to iš atsakovės teismui pateiktų mokėjimų nurodymų kvitų ir šalių susirašinėjimo negalima nustatyti, kad atsakovė skyrybų su ieškovu metu ginčo laikotarpiu (nuo 2020 m. rugsėjo iki 2021 m. kovo mėn.) apmokėjo visus komunalinius mokesčius už sutuoktinių butą.

Teismų duomenų bazės LITEKO duomenimis 2020 m. rugpjūčio 17 d. kreipdamasis į teismą su ieškiniu ginčo teisena dėl santuokos nutraukimo ieškovas G. V. jau tada nurodė, kad su atsakove N. V. negyvena bendro gyvenimo ir neveda bendro ūkio (Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų civilinė byla Nr. (duomenys neskelbtini)). Kaip paaiškino ieškovas, jis kreipdamasis dėl santuokos nutraukimo pradėjo ir kitaip tvarkyti pajamas, kaip jis nurodė „atkyrė sąskaitose lėšas“, įsitikinęs kad nuo santuokos nutraukimo bylos iškėlimo jau joks bendras sutuoktinių ūkis negali būti vedamas (kaip subjektyviai jis suvokia). Kad sutuoktiniai jau kuris laikas neveda bendro ūkio pripažino ir N. V. skyrybų byloje pasirašydama sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Kad kurį laiką sutuoktiniai skyrybų metu gyveno kartu tame pačiame būste dar neįrodo jų bendro ūkio vedimo (kaip subjektyviai suvokia atsakovė). Pagal bendrąją CK 3.67 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą taisyklę, santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisinius padarinius sukelia nuo santuokos nutraukimo bylos iškėlimo. CK 3.67 straipsnio 2 dalis įtvirtina aiškų momentą, nuo kada anksčiau nei pats santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms ir pareigoms gali kilti teisiniai padariniai – nuo sutuoktinių faktinio negyvenimo kartu. Tačiau teisės normoje nėra pateikti kriterijai, pagal kuriuos būtų nustatomas faktinis negyvenimas kartu. Vertinant sistemiškai, laikytina, kad faktinis negyvenimas kartu turėtų būti nustatomas pagal tai, ar sutuoktiniai nebeveda kartu bendro ūkio. Todėl vien sutuoktinių gyvenimas skirtinguose būstuose nereiškia, kad šalys nebeveda bendro ūkio, lygiai kaip ir gyvendami tame pačiame būste sutuoktiniai gali nebetvarkyti bendro ūkio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2013, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-157-378/2020). Tiek sistemiškai aiškinant CK 3.67 straipsnį, tiek atsižvelgiant į teismų praktiką galima kalbėti apie sutuoktinių bendro ūkio nevedimo momentą ne nuo kažkokios datos ar įvykio po skyrybų bylos iškėlimo, o apie kažkokį momentą iki tokios bylos iškėlimo. Įvertinęs šalių paaiškinimus, į bylą pateiktus dokumentus teismas nenustatė, kad sutuoktiniai būtų pradėję nebevesti bendro ūkio anksčiau nei iškelta jų skyrybų byla, taip pat teismas nenustatė, kad sutuoktiniai neatskyrę gaunamų pajamų faktiškai vestų bendrą ūkį po jų santuokos nutraukimo iki pat teismo sprendimo dėl jų santuokos nutraukimo įsiteisėjimo ar iki pat ieškovo faktinio išsikraustymo iš buvusių sutuoktinių bendro būsto. Todėl visą nurodytą įvertinęs teismas pripažįsta, kad ieškovas ir atsakovė faktiškai bendro ūkio nebevedė nuo jų santuokos nutraukimo bylos iškėlimo, t.y. nuo 2020 m. rugsėjo 2 d.

Pagal būsto kreditavimo sutartį Nr. BK 10/03/31S ieškovas ir atsakovė turi solidariąją prievolę kreditoriui (duomenys neskelbtini).

Prievolės solidarumas reiškia, kad kreditorius turi teisę reikalauti, jog prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad solidarioji prievolė skirta kreditoriaus interesų apsaugai, nes vieno bendraskolio nemokumas neturi įtakos prievolės kreditoriui įvykdymui. Esant solidariajai prievolei pareiga neskaidoma į dalis ir, nors yra keletas skolininkų, prievolės dalykas išlieka vientisas, nedalomas, o solidarusis skolininkas yra visos prievolės šalis. Kitaip tariant, kreditoriui solidarieji skolininkai turi vieną bendrą skolą ir visi (abu), iki bus grąžinta visa skola, turi pareigą ją grąžinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-264-248/2018). Bendraskoliai yra įpareigoti iki to laiko, kada bus įvykdyta visa prievolė (CK 6.6 straipsnio 6 dalis). Kai solidariąją prievolę visiškai įvykdo vienas iš skolininkų, tai atleidžia kitus skolininkus nuo jos vykdymo kreditoriui (CK 6.6 straipsnio 7 dalis). Tačiau toks vieno skolininko atsiskaitymas su kreditoriumi nereiškia, kad kiti skolininkai apskritai atleidžiami nuo prievolės vykdymo. Įstatymas numato, jog solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas turi teisę regreso tvarka reikalauti iš visų kitų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis. Tai, ko vienas iš bendraskolių dėl savo nemokumo nesumoka solidariąją pareigą įvykdžiusiam skolininkui, turi padengti lygiomis dalimis kiti bendraskoliai, išskyrus atvejus, kai jų skolos dalys nelygios (CK 6.9 straipsnio 1 dalis). Pagal kasacinio teismo praktiką toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad, vienam iš skolininkų įvykdžius prievolę, tarp buvusių solidariųjų skolininkų atsiranda dalinės tarpusavio prievolės arba prievolę tokiam skolininkui turi įvykdyti vienas iš buvusių solidariųjų skolininkų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-313/2018, 33 punktas; 2021 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-77-684/2021).

Nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Tačiau nuosavybė atlieka ir socialinę funkciją, nuosavybė įpareigoja (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 21 d., 2002 m. kovo 14 d., 2002 m. rugsėjo 19 d., 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimai). Įstatymas įtvirtina nekilnojamojo turto savininkui pareigą apmokėti išlaidas daiktui išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas (CK 4.76 straipsnis, 4.82 straipsnio 1 dalis 3 dalis, 4 dalis, 4.84 straipsnio 9 dalis). Aplinkybė, jog atsakovė dengė jai ir ieškovui priklausančio turto išlaikymo išlaidas patvirtina, jog atsakovė įgyvendino savo nuosavybės teisę į turtą, taičua tai, kad šiuo turtu naudojosi ieškovas pati savaime nepaneigia šalių prisiimtos prievolės kreditoriui solidarumo (CPK 185 straipsnis). Sutuoktiniai yra solidarieji skolininkai kreditoriaus atžvilgiu (išoriniuose santykiuose), o vidiniuose tarpusavio santykiuose nėra draudžiama nustatyti, kokią skolos dalį mokės kiekvienas iš sutuoktinių. Toks turto (aktyvo ir pasyvo) paskirstymas sutuoktiniams nereiškia, kad solidarioji prievolė padalyta ir kad paneigta kreditoriaus teisė reikalauti, jog tiek visą prievolę, tiek jos dalį įvykdytų abu sutuoktiniai bendrai ar bet kuris vienas jų (CK 6.6 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2012, Kauno apygardos teismo 2021 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1669-1043/2021).

Byloje pateikti duomenys, jog nuo 2020 m. rugsėjo 1 d. iki 2021 m. kovo 1 d. ieškovas kreditoriui vykdydamas solidarią prievolę, sumokėjo 492,97 Eur įmokų. Ieškovas, patikslinęs ieškinio reikalavimus, reikalauja iš atsakovės pusę jo sumokėtų sumų už minėtą laikotarpį – 206 Eur (realiai dar mažesnę sumą nei priklausytų (246,49 Eur)). Esant buvusių sutuoktinių solidariai prievolei ieškovas, dengdamas vienas kredito įmokas kreditoriui, remiantis CK 6.9 straipsnio 1 dalimi ir teismine pratika, įgijo reikalavimo teisę į atsakovę – ½ dalį jo sumokėtų kredito įmokų, atskaičius jam tenkančią dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-77-684/2021, Panevėžio apygardos teismo 2020 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-675-589/2020, Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. gegužės 6 d. civilinėje byloje Nr. e2-3532-328/2021, Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 23 d. civilinėje byloje Nr. e2A-779-459/2021, kt.). Prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus (CK 6.38 straipsnio 1 dalis). Draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas (CK 6.59 straipsnis). Nagrinėjamu atveju bylos medžiaga suponuoja išvadą, kad atsakovė savo prievolę pažeidė, kadangi nustatyta tvarka ir terminais solidariosios prievolės kreditoriui nevykdė, šią prievolę vykdė ieškovas, todėl jis įgijo teisę regreso tvarka reikalauti iš atsakovės lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį, todėl visą nurodytą įvertinus jam iš atsakovės priteistina jo prašoma 206 Eur suma (CK 6.9 straipsnio 1 dalis, 6.63 straipsnio 1 dalies 1 punktas, CPK 185 straipsnis).

Ieškovui iš atsakovės taip pat priteistinos 5 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos patirtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš kitos šalies proporcingai patenkintų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Didžiąją ieškovo reikalavimo dalį atsakovė padengė po to, kai buvo iškelta ši civilinė byla dėl skolos priteisimo, taip pripažindama jo reikalavimus, likę ieškovo reikalavimai teismo patenkinti pilnai, todėl konstatuotina, kad ieškovo ieškinys patenkintas 100 proc. ir jam priklauso visos jo su šios bylos nagrinėjimu turėtos bylinėjimosi išlaidos. Ieškovui grąžintina 75 proc. jo už ieškinį sumokėto žyminio mokesčio nuo atsisakytos reikalavimo sumos, t.y. 8,66 Eur (CPK 87 straipsnio 2 dalis).

Ieškovo ieškinį patenkinus, iš atsakovės ieškovui priteistina 309,34 Eur jo turėtų bylinėjimosi išlaidų: 9,34 Eur žyminio mokesčio (šio mokesčio dalis mokėtina nuo likusio reikalavimo (206 Eur) sumos ir 25 proc. nuo dalies reikalavimo, kurio atsisakyta atsakovei apmokėjus dalį skolos bylos nagrinėjimo metu (2,89 Eur)) ir 300 Eur atstovavimo išlaidų, kurios įvertinus bylos sudėtingumą, advokato padėjėjo atstovavimo laiką ir ruoštų procesinių dokumentus teismo vertinimu neviršija rekomenduojamų priteisti dydžių (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis).

Valstybės biudžetui procesinių dokumentų siuntimo išlaidos iš atsakovės nėra priteistinos, nes neviršija rekomenduojamų priteisti dydžių (CPK 92 straipsnis, 93 straipsnis, 96 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CK 5.63 straipsniu, CPK 290, 291, 579–582, straipsniais, teismas

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti.

Priteisti ieškovui G. V., a.k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės N. V., a.k. (duomenys neskelbtini) 206 Eur skolos, 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos (206 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2022 m. kovo 18 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 432,49 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Grąžinti ieškovui G. V., a.k. (duomenys neskelbtini) 8,66 Eur žyminio mokesčio, sumokėto 2022 m. kovo 13 d., mokėjimo nurodymas Nr. 60, mokėjimo užduoties kodas teismų informacinėje sistemoje LITEKO: ZK41344. Žyminio mokesčio grąžinimą pavesti Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus.