- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-09-24
- Bylos Nr.
- 2A-1594-258/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-18586-2019-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Liuda Uckienė, Sigita Zubavičiūtė-Montvilienė, Rita Kisielienė
- Ieškovas
- V. A. D.
- Atsakovas
- N. S., Vilniaus miesto 40-ajam notaro biurui
- Kategorijos
- 3.3.1.18.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą
- 4.1Privačių ginčų sprendimas arbitraže
- 5.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ritos Kisielienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Liudos Uckienės ir Sigitos Zubavičiūtės-Montvilienės apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės V. A. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gegužės 29 d. sprendimo civilinėje pagal ieškovės V. A. D. ieškinį atsakovams N. S., Vilniaus miesto 40-ajam notaro biurui (notarė A. A.) dėl nuosavybės teisių pripažinimo, praleisto termino palikimui priimti atnaujinimo, privalomosios palikimo dalies nustatymo ir paveldėjimo teisės liudijimų bei testamento pripažinimo iš dalies negaliojančiais
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė V. A. D. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės, prašydama:
1.1. nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą (pripažinti nuosavybės teises), kad ieškovė, K. T. dukra, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies pagrindu įgijo nuosavybės teisę į žemės sklypo 154/1079 dalį (toliau – Žemės sklypas), į kurią nuosavybės teisės buvo atkurtos ieškovės tėvui;
1.2. nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą (pripažinti nuosavybės teises), kad ieškovė priėmė palikimą – žemės sklypo 154/1079 dalį, į kurią nuosavybės teisės buvo atkurtos ieškovės tėvui K. T., ją faktiškai pradėjusi valdyti;
1.3. atnaujinti praleistą terminą palikimui – žemės sklypo 154/1079 daliai, į kurią nuosavybės teisės buvo atkurtos ieškovės tėvui K. T., priimti;
1.4. nustatyti privalomąją palikimo dalį – į žemės sklypo 103/1079 dalį, į kurią nuosavybės teisės buvo atkurtos ieškovės tėvui K. T.; tenkinti vieną iš šių dviejų alternatyvių pagrindinių reikalavimų: 1) atnaujinti praleistą terminą palikimui – buto (toliau – Butas) 1/4 daliai, į kurią nuosavybės teises turėjo ieškovės tėvas K. T., priimti; 2) nustatyti privalomąją palikimo dalį – į 1/6 buto dalį, į kurią nuosavybės teises turėjo ieškovės tėvas K. T..
1.5. tenkinus bent vieną iš aukščiau nurodytų alternatyvių reikalavimų, tenkinti ir išvestinį reikalavimą – panaikinti iš Vilniaus miesto 40-ojo notaro biuro išduotus paveldėjimo teisės liudijimus bei testamentą, kuriuo nuosavybė atiteko atsakovei N. S., kiek jie prieštaraus tenkintų pagrindinių reikalavimų apimčiai, kaip prieštaraujančius imperatyvioms teisės aktų nuostatoms, gerai moralei ir viešajai tvarkai (CK 1.80-1.81 str.str.) bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas-297,28 Eur antrinių teisinių pagalbos išlaidų valstybės naudai.
2. Ieškinyje nurodoma, kad ieškovė V. A. D. yra K. T., mirusio (duomenys neskelbtini), dukra. (duomenys neskelbtini) mirus K. T., ieškovė tikėjosi ir siekė gauti savo tėvo palikimą – ieškovė kartu su kitais asmenimis siekė nuosavybės teisių į buvusio savininko – senelio J. T. valdytą Žemės sklypą, esančio Pasvalio rajone (duomenys neskelbtini), atkūrimo. Kadangi iškilo sunkumai atkuriant nuosavybės teises į Žemės sklypą – nesutapo dokumentuose nurodytos pavardės, ieškovė su kitais pareiškėjais J. K., S. S., A. T., A. T. ir O. T. kreipėsi į Pasvalio rajono apylinkės teismą dėl fakto, turinčio juridinę reikšmę, nustatymo.
3. Ieškovė aktyviai pagal savo supratimą siekė ginti savo teises ir jos buvo neapgintos ne dėl ieškovės pasyvumo, tačiau dėl ją konsultuojančių subjektų netinkamai atliktų pareigų. Ieškovė atliko veiksmus, rodančius, kad ji faktiškai priėmė valdyti Žemės sklypo dalį. Nurodė, kad ieškovė ne tik nuolat domėjosi jos tėvo nuosavybės teisių atkūrimo reikalais, tačiau ir pati aktyviai juose dalyvavo – ieškovė kartu su kitais suinteresuotais asmenimis kreipėsi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad nuosavybės teisę nustatantis dokumentas priklauso ne J. T., o J. T. (ieškovės seneliui). Be to, Pasvalio rajono apylinkės teismo 1999-05-06 sprendime buvo nustatyta, kad ieškovė kartu su kitais pareiškėjais pretenduoja atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. T. valdytą Žemės sklypą. Vėliau, ieškovei sužinojus, kad jos nuosavybės teisės į Žemės sklypą nebuvo registruotos, ieškovė ir toliau aktyviai siekė ginti savo teises ir teisėtus interesus – kreipėsi į Teisės kliniką, kuri parengė pareiškimus teismui dėl termino palikimui priimti atnaujinimo. D. T. klinikos netinkamai parengtų pareiškimų ieškovės teisės ir interesai nebuvo apginti. Ši aplinkybė tik patvirtina, jog ieškovė visą laiką aktyviai ir rūpestingai siekė savo nuosavybės teisių į Žemės sklypą patvirtinimo, t. y. elgėsi kaip paveldimo turto savininkas, tačiau ne dėl jos kaltės tai nebuvo padaryta. Ieškovė, neturėdama tinkamų teisinių žinių, manė, kad į Butą teises gaus po savo tėvo sutuoktinės G. T. mirties, kadangi būtent pastaroji Bute ir gyveno. Ieškovė 2015 m. iš savo pusbrolio gavo VĮ „Registrų centras“ išrašus, tame tarpe ir informaciją apie tai, kad Butas nuosavybės teise yra atitekęs nežinomam ir ne ieškovės šeimos asmeniui – atsakovei N. S..
Atsiliepimas
4. Atsakovė N. S. pateikė teismui atsiliepimą į ieškovės ieškinį, kuriame prašė ieškovės ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas – 1350 Eur advokato išlaidų. Atsakovė nurodė, jog mirus palikėjui K. T. atsirado palikimas, o ieškovė, būdama jo dukra, tapo pirmos eilės (1964 m. CK 573 str. 1 d. 1 p.) įpėdine, kuri norėdama įgyti jos tėvui atkurtą teisę į senelio turėtą Sklypo dalį, turėjo šį palikimą priimti. Byloje nėra įrodymų, jog ieškovė minėtą palikimą priėmė, atvirkščiai – ji pati teigia, jog nesiėmė aktyvesnių veiksmų palikimui priimti, kadangi manė, kad palikimą paveldėjo automatiškai. Tai reiškia, jog ieškovė neginčija, kad ji suprato, kad po tėvo mirties atsirado palikimas. Pasak ieškovės, 2015 m. pabaigoje jai taip pat tapo žinoma, jog tėvas turėjo parengęs testamentą, todėl ji dėl situacijos apie paveldėjimą kreipėsi į Vilniaus 40-ojo notaro biurą (o tai reiškia, jog ji žinojo kokiame biure vedama paveldėjimo byla ir tai taip pat reiškia, jog notarės siųstą 2010-10-06 raštą Nr. S-0370 D. K. T. paveldėjimo bylos ji buvo gavusi). Bylos duomenys patvirtina, jog notarė 2016-01-20 raštu Nr. S-34 Dėl informacijos suteikimo informavo, kad paveldėjimo byla yra baigta, jog palikimą paveldėjo įstatyminė įpėdinė G. T., o duomenų apie K. T. testamentą nėra. Kitos nurodytos ieškovės aplinkybės, neva sutrukdžiusios jai realizuoti galimybę kreiptis į teismą dėl palikimo priėmimo – sunkios gyvenimo sąlygos, rūpestis neįgaliu vaiku, neva advokatų nekompetencija, neteisingas jos situacijos suvokimas, nėra reikšmingos, o kai kuriais atvejais net ir mažai tikėtinos, bei nepateisina jos delsimo kreiptis į teismą ir priimti po tėvo mirties atsiradusį palikimą. Atsakovės manymu, visi ieškovės reikalavimai dėl Sklypo yra nepagrįsti ir vienas kitą paneigiantys ir prieštaraujantys. Atsakovė nurodė, kad ieškovė, prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą (pripažinti nuosavybės teises), kad ieškovė Atkūrimo įstatymo pagrindu įgijo nuosavybės teisę į Sklypo dalį, į kurią nuosavybės teisės buvo atkurtos jos tėvui K. T., nėra pretendente į senelio Sklypo dalį, ją gali įgyti tik kaip savo tėvo, t.y. įgijusio šią teisę palikėjo, įpėdinė, t.y. tik priimdama palikimą. Įpėdinio nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas yra sandoris – palikimo priėmimas. Dėl to ieškovės reikalavimas negali būti sprendžiamas nustatant juridinį faktą, kadangi reikalavimas šiuo atveju yra ne dėl fakto, kurio nėra galimybės nustatyti kitu būdu, bet dėl nuosavybės teisės įgijimo – šiuo atveju paveldėjimo būdu (pagal sandorį) pripažinimo. Taip pat nurodė, kad ieškovės nurodoma aplinkybė, kad ji priėmė palikimą į Sklypo dalį faktiškai pradėjusi jį valdyti, neatitinka tikrovės. Įrodymai byloje niekaip nepatvirtina, jog ieškovė faktiniu valdymu priėmė palikimą po tėvo mirties. Jos nurodyta vienintelė aplinkybė - kad ji kartu su kitais pareiškėjais 1999 m. kreipėsi į teismą dėl juridinio fakto nustatymo, jog A. T., K. T., A. T. ir A. K. yra J. T. vaikai, o S. S. ir O. T. J. T. vaikaičiai ir teismo kartu su kitais pareiškėjais buvo įvardinta pretenduojančia atkurti nuosavybės teises į J. T. valdytas žemes, neįrodo, jog ji faktiniu valdymu buvo priėmusi palikimą, juo labiau, jog Pasvalio rajono apylinkės teismas 1999-05-06 sprendimo rezoliucinėje dalyje nusprendė, jog jos tėvas buvo savininko vaikas. Tuo tarpu apie ieškovę ar jos ryšį su buvusiu savininku teismas apskritai nepasisakė, todėl teismo nustatyti juridiniai faktai jai nesukėlė jokių teisių į J. T. valdytos žemės nuosavybę atkurti. Be to, ieškovė nepateikė nei vieno įrodymo, jog ji kokiu nors būdu realiai valdė Sklypo dalį, t.y. mokėjo žemės mokestį, dirbo ir tvarkė žemę, t.y. neva jai priklausančią Sklypo dalį valdė kaip savininkė. Ieškovė pati pripažįsta, jog iki 2006 m pabaigos nesiėmė jokių aktyvesnių veiksmų dėl palikimo priėmimo, bet rūpinosi prigimtine teise išlaikyti šeimą, prižiūrėti vaikus, turinčius neįgalumą, o pasyvūs veiksmai negali būti pripažinti faktiniu valdymu. Pažymi, jog ieškovei neįrodžius, jog terminas palikimui priimti buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, ji prarado teisę į palikimą. Netenkinus pagrindinių reikalavimų, nėra pagrindo tenkinti išvestinius reikalavimus. Be to, atkreipė dėmesį, jog testamentą privalu nuginčyti, nes jis yra vienašalis sandoris, t.y. reiškiant ieškinį, atitinkantį jam keliamus procesinius reikalavimus, o ne tiesiog, kaip nepagrįstai prašo ieškovė.
5. Atsakovas Vilniaus miesto 40-asis notarų biuras, pateikė teismui atsiliepimą į ieškovės ieškinį, kuriame prašo ieškinį atmesti, taikyti ieškinio senatį. Atsakovas Vilniaus miesto 40-asis notarų biuras atsiliepime į ieškinį nurodė, kad turto įgijimas nuosavybėn paveldėjimo būdu yra vienas iš nuosavybės teisės atsiradimo pagrindų. Įpėdinis, kad įgytų palikimą, privalo jį priimti. Įstatymų nustatytu terminu (t.y. per 6 mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos) paveldėjimo byla po (duomenys neskelbtini) mirusio K. T. nebuvo užvesta, nes nei vienas iš įpėdinių į notarą dėl palikimo priėmimo nesikreipė, tačiau 2008-11-18 Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3928-631/08, buvo nustatytas juridinis faktas, kad palikimą po mirusiojo K. T. faktiškai pradėjusi paveldimą turtą valdyti priėmė pastarojo sutuoktinė G. T.. Įsiteisėjus minėtam teismo sprendimui, 2009-02-11 Vilniaus m. 34-ame notaro biure buvo pradėta paveldėjimo byla Nr. 32/09 (Pagrindas: 2009-02-11 Vilniaus m. 34-ame notaro biure patvirtintas G. T. pareiškimas, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini) Kadangi mirusysis K. T. testamentų nepaliko, jo palikimas buvo priimtas pagal įstatymą. Atsižvelgiant į tai, ieškovei Vilniaus m. 34-ojo notaro biuro 2007-09-20 raštu Nr. 01-15-08 „Dėl informacijos pateikimo“ teikti duomenys yra tikslūs ir teisingi, todėl ieškovės teiginiai apie notaro galimai nesąžiningą veikimą yra nepagrįsti. Pažymėjo, kad ieškovė po tėvo K. T. mirties per įstatymų nustatytą šešių mėnesių terminą (ar bet kada vėliau) nebuvo notarų biurams pateikusi įsigaliojusio teismo sprendimo, nustatančio faktą, jog palikimas buvo priimtas laiku, arba bet kokių kitų dokumentų, patvirtinančių faktą, kad palikimas buvo priimtas, pradėjus valdyti palikėjui priklausantį turtą. Nesutiko, kad ieškovės nurodytos palikimo priėmimo termino praleidimo priežastys yra svarbios, nes ieškovė apie tėvo mirtį žinojo, todėl žinojo ir apie palikimo atsiradimą, o teisinių žinių trūkumas negali būti pripažintas svarbia priežastimi, nes įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas nepateisina įstatymų reikalavimų nevykdymo ar netinkamo vykdymo. (duomenys neskelbtini) mirus G. T., Vilniaus m. 34-ame notaro biure buvo pradėta paveldėjimo byla Nr. 51/09 (pagrindas: 2009-03-13 Vilniaus m. 34-ame notaro biure patvirtintas testamentinės įpėdinės N. S. pareiškimas dėl palikimo priėmimo, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini) Vadovaujantis mirusiosios G. T. testamentu, patvirtintu 2008-02-21 Vilniaus m. 13-ojo notaro biuro notarės G. K., registro Nr. 1-616, testamentinei įpėdinei N. S. (kuri yra sumokėjusi ir Valstybinės mokesčių inspekcijos apskaičiuotą privalomą sumokėti paveldimo turto mokestį), pagal pateiktą rašytinį prašymą, Vilniaus m. 40-ame notaro biure 2011-03-09 buvo išduotas Paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimas, notarinio registro Nr. AIR-694. Notarė neturėjo jokio teisinio pagrindo, suėjus įstatymu nustatytiems terminams, atsisakyti išduoti N. S., kuri išreiškė savo valią priimti palikimą pagal testamentą, paveldėjimo teisės liudijimą į visą palikėjos G. T. turtą. Ieškovės ginčijami paveldėjimo teisės liudijimai išduoti laikantis paveldėjimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų ir negali būti vertintini kaip prieštaraujantys imperatyvioms teisės aktų nuostatoms, gerai moralei ir viešajai tvarkai. Atkreipė dėmesį, kad ieškovės V. A. D. ir mirusiosios G. T. nesieja jokie giminystės ryšiai (pastaroji yra ne mirusiosios, o jos sutuoktinio K. T. dukra), taip pat nėra jokių duomenų apie ieškovės naudai mirusiosios G. T. sudarytus testamentus, vadinasi, ieškovė, nebūdama G. T. įpėdine nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą, negali kreiptis su ieškiniu dėl G. T. testamento ar jo atskirų dalių pripažinimo negaliojančiomis. Net ir vertinant, jog ieškovei apie išduotą paveldėjimą teisės liudijimą tapo žinoma (kaip ji pati nurodo) tik 2015 metais, ieškinio senaties terminas yra suėjęs tiek pagal 1964 m. Civilinį kodeksą, tiek pagal 2000 m. Civilinį kodeksą (atitinkamai 2016 metais ar 2018 metais). Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, laikytina, jog ieškovė praleido senaties terminą, o ieškinio senaties pasibaigimas iki ieškinio pareiškimo yra savarankiškas pagrindas ieškiniui atmesti (1964 m. CK 90 str. 1 d., 2000 m. CK 1.131 str. 1 d.). Atsakovas prašė ieškovės reikalavimams taikyti ieškinio senaties terminą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. gegužės 29 d. sprendimu ieškinį atmetė.
7. Teismas iš pateiktų įrodymų nustatė, kad ieškovės nurodytas nekilnojamasis turtas (Žemės sklypas bei Butas) priklausė ieškovės tėvui K. T., kuris po jo mirties ((duomenys neskelbtini)). buvo paveldėtas pagal įstatymą K. T. sutuoktinės G. T., o po pastarosios mirties ((duomenys neskelbtini)), paveldėtas pagal G. T. testamentą –atsakovės N. S..
8. Teismas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) mirus ieškovės tėvui K. T., pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo 1997-07-01 įstatymo Nr. VIII-359, įsigaliojusio 1997-07-09 2 str. 2 d. buvo nustatyta, kad jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Atkūrimo įstatymo 2 str. 3 d. buvo numatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyti piliečiai teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali perleisti notariškai patvirtinta sutartimi savo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams), sutuoktiniui bei vaikaičiams, jeigu šie yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Savininkų turėta nuosavybės teisė perduodama įpėdiniams (Atkūrimo įstatymo 3 str.). Teismo sprendime, šiuo pagrindu nuosavybės teises į ginčo Žemės sklypą įgijo ne ieškovė, tačiau ieškovės tėvas K. T. su kitais J. T. teisių paveldėtojais pagal Panevėžio apskrities viršininko 2001-01-05 sprendimą Nr. 22-72010-13198. Ieškovė nebuvo pretendentė atkurti jos senelio J. T. nuosavybės teisę į turėtą žemės sklypą, tačiau tokiu pretendentu buvo ieškovės tėvas, kuriam šios nuosavybės teisės į turėtą žemės sklypą ir buvo atkurtos.
9. Teismas konstatavo, kad byloje nėra ginčo, jog mirus ieškovės tėvui K. T. atsirado palikimas, o ieškovė pagal CK 1964 m. CK 573 str. 1 d. 1 p. tapo palikėjo pirmos eilės įpėdine, kuri norėdama įgyti jos tėvui K. T. atkurtą teisę į senelio J. T. turėtą Sklypo dalį, turėjo šį palikimą priimti. Nagrinėjamoje byloje nesurinkta jokių įrodymų, kad ieškovė tėvo palikimą aktyviais veiksmais priėmė, faktiškai pradėjusi valdyti. Bylos duomenų visuma nustatyta, kad ieškovė niekada po tėvo mirties ginčo žemės sklypu nedisponavo, nevaldė bei juo nesinaudojo. Taip pat niekada nemokėjo žemės mokesčio. Šių aplinkybių ieškovė neneigė ir bylą nagrinėjant 2020-05-19 teismo posėdyje. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2008-11-18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3928-631/2008 buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad po K. T. mirties (duomenys neskelbtini), jo palikimą: ½ dalį buto (duomenys neskelbtini), Vilniuje, priėmė mirusio sutuoktinė G. T., faktiškai pradėjusi paveldėtą turtą valdyti (t. 1 b.l. 167). Ieškovė buvo įtraukta į nurodytą bylą suinteresuotu asmeniu.
10. Teismas nurodė, kad ieškovė buvo informuota, jog Vilniaus 40-ojo notaro biuro notarės A. A. tiek 2010-10-06 pranešimu Nr. S-0370, tiek 2016-01-20 raštu Nr. S-0034 „Dėl informacijos pateikimo“ (t. 1 b.l. 21-22, 61, 168-169) dėl K. T. paveldėjimo bylos eigos, tačiau V. A. D. tinkami nesiėmė aktyvių veiksmų įgyvendinti teises, susijusius su tėvo palikimu. Notarė A. A. teisminio nagrinėjimo metu parodė, kad 2010-10-06 pranešimas Nr. S-0370, adresuotas ieškovei V. A. D., negrįžo, reiškia, ieškovė jį gavo. Be to, po šio rašyto išsiuntimo 2010 metais ieškovė turėjo su notare konsultaciją notaro biure bei kalbėjo telefonu. Šių pokalbių metu ieškovei buvo išaiškintos visos paveldėjimo teisės, tačiau ieškovė jokių veiksmų nesiėmė. Bylos duomenimis nustatyta, kad K. T. turimas nekilnojamasis turtas buvo paveldėtas pagal įstatymą K. T. sutuoktinės G. T., o po pastarosios mirties paveldėtas pagal G. T. testamentą-atsakovės N. S..
11. Teismas iš papildomų dokumentų, pateiktų atsakovės N. S., pastaroji turi prievolę už paveldėtą ginčo Žemės sklypą, pradedant nuo 2013 metų iki šiol VMI mokėti žemės mokestį, kurį ir mokėjo, o nuo 2018-10-12 ginčo Žemės sklypas yra išnuomotas, sudaryta žemės sklypo nuomos sutartis (t. 2 b.l. 20). Taip pat buvo nustatyta, kad N. S. gyvena ginčo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), šiame bute yra deklaruota pastarosios gyvenamoji vieta, atsakovė moka buto komunalinius mokesčius. Teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog ji priėmė po tėvo mirties palikimą-ginčo Žemės sklypo dalį, jį faktiškai pradėjusi valdyti (CPK 178 str.), todėl šioje dalyje ieškovės reikalavimą teismas atmetė.
12. Teismas iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatė, kad testamentų registre nėra įregistruotų palikėjo K. T., mirusio (duomenys neskelbtini), palikimo priėmimo faktų. K. T. turtas buvo paveldėtas pagal įstatymą jo sutuoktinės G. T., o jai (duomenys neskelbtini) mirus, pagal pastarosios testamentą atsakovės N. S. pagal 2011-03-09 paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą. Teismas atsižvelgė į tai, kad po ieškovės tėvo K. T. mirties praėjo 23 metai, šis terminas yra pakankamai ženklus. Po pastarojo mirties jo turtą paveldėjo pagal įstatymą jo sutuoktinė, o 2011 metais sutuoktinės testamento paveldėtoja. 2006-2007 metais ieškovė kreipėsi į Vilniaus miesto 3 apylinkės teismą su pareiškimais dėl termino palikimui po tėvo K. T. mirties priimti atnaujinimo, tačiau pastarosios pareiškimai buvo grąžinti ieškovei nepašalinus pareiškimų trūkumų (t. 1 b.l. 84-88, 90), o Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2008-11-18 d. sprendimu civ. byloje Nr. 2-3928-631/2008 buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad po K. T. mirties jo palikimą: ½ dalį buto (duomenys neskelbtini), Vilniuje, priėmė mirusio sutuoktinė G. T., gim. (duomenys neskelbtini), faktiškai pradėjusi paveldėtą turtą valdyti per trumpesnį nei 6 mėnesių terminą po K. T. mirties (t. 1 b.l. 167). Apie šią bylą ieškovė žinojo, buvo įtraukta į nurodytą bylą suinteresuotu asmeniu (t. 1 b.l. 67-68). Šios aplinkybės įrodo, kad ieškovė žinojo apie tėvo palikimo priėmimo eigą bei tvarką, todėl jos argumentai dėl savaiminio paveldėjimo, neatliekant jokių aktyvių veiksmų, yra vertintini kritiškai. Atsižvelgdamas į tai, kad terminas palikimui priimti ieškovės buvo praleistas dėl nesvarbių priežasčių, palikimo priėmimo termino praleidimo priežastys, vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, laikytinos nesvarbiomis, pareiškėja savo teises įgyvendino nerūpestingai ir aplaidžiai. CK 5.57 straipsnio pagrindu pareiškėjos pareiškimą atmetė, termino palikimui (žemės sklypo daliai) priimti nepratęsė.
13. Teismas konstatavo, kad byloje nesurinkta jokių įrodymų, kad ieškovės tėvo mirties diena ((duomenys neskelbtini)) pastarajai buvo reikalingas tėvo išlaikymas, ar tėvas ieškovę išlaikė (CPK 178 str.). Ieškovės pateiktos į bylą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus pažymos, kad ieškovės šeima yra socialiai remtina, datuotos 2019 metais (t. 1 b.l. 65, 100-101). 2020-05-19 d. teisminio nagrinėjimo metu ieškovė nurodė, kad 1996-1997 metais ji ir jos sutuoktinis J. D. dirbo, (duomenys neskelbtini) gimus sūnui Robertui, išmokas, susijusias su motinyste, mokėjo jos darbdavys. Taigi, nesant jokių įrodymų dėl ieškovės sunkios turtinės padėties (duomenys neskelbtini) (tėvo mirties diena) ir reikalingo išlaikymo, o taip pat įrodymų, kad ieškovės šeima tuo metu buvo socialiai remtina, teismas neturi pagrindo tenkinti ieškinio reikalavimų šioje dalyje.
14. Teismas, pasisakydamas dėl ieškinio senaties termino, nurodė, kad ieškovės tėvas K. T. mirė (duomenys neskelbtini), ši aplinkybė ieškovei yra žinoma, o ieškinys teismui su įvairiais reikalavimais, susijusiais su palikimo priėmimo klausimais, pateiktas 2019-06-19, t.y. po 22 metų, ir ieškinio senaties terminas yra praleistas. Dėl išvestinių ieškovės reikalavimų panaikinti Vilniaus miesto 40-ojo notaro biuro išduotus 2011-03-09 d. 2 paveldėjimo teisės liudijimus bei 2008-02-21 d. testamentą, kuriuo nuosavybė atiteko atsakovei N. S., vienerių metų terminas ieškovei apginti savo pažeistas teises taip pat yra praleistas (CK 5.8 str.). Šiuo pagrindu taikant ieškinio senatį V.A. D. ieškinio reikalavimai atmestini.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
15. Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gegužės 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia argumentais:
15.1. teismas nusprendė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą tik dėl K. T. buto (duomenys neskelbtini), Vilniuje dalies faktinio priėmimo, tačiau dėl žemės sklypo teismas sprendime nesprendė. Būtina akcentuoti, kad teismas ne tik, kad nesprendė žemės sklypo faktinio priėmimo klausimo, tačiau netgi labai aiškiai nurodė, kad nėra pagrindo teigti, jog G. T. pretenduotų į šį sklypą. Sprendime fiksuojama, kad G. T. nenurodė, kad po K. T. mirties liko kito turto, kaip tik minėtas butas.
15.2. Notarė, gavusi tokį sprendimą, kuriame nurodyta, kad G. T. priėmė konkrečiai tik K. T. buto dalį ir nepriėmė jokio kito turto (sprendime net nurodyta, kad G. T. nepretenduoja į žemę), G. T. vis tiek leido priimti ir žemės sklypą, nors teismas labai aiškiai pasakė, kad G. T. į žemę nepretenduoja ir pati G. T. teismui nenurodė jokio kito turto. Galima įtarti, kad G. T., o galbūt ir notarė, elgėsi nesąžiningai ir nevisai teisėtai – teismui pripažinus, kad G. T. į žemės sklypą nepretenduoja, vis tiek buvo išduotas atitinkamas paveldėjimo liudijimas dėl žemės sklypo.
15.3. Vilniaus miesto apylinkės teismas nurodė, kad ne ieškovės nuosavybės teisės buvo atkurtos, o jos tėvui. Ieškovė supranta, kad nuosavybės teisės buvo atkurtos jos tėvui, bet kadangi jos pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą turėjo būti perduotos ieškovei, nors ir nepriėmusiai palikimo pas notarą, tačiau tai nebuvo padaryta, ieškovė reiškia šį ieškinį su reikalavimu nustatyti juridinę reikšminę turintį faktą dėl nuosavybės teisės įgijimo.
15.4. Teismas niekaip neįvertino ieškovės nurodytų aplinkybių ir pateiktų įrodymų, kad ji įgyvendino sąlygas, kurios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pripažįstamos, kaip sudarančios pagrindą pripažinti faktinį palikimo priėmimą.
15.5. Ieškovė ne tik nuolat domėjosi jos tėvo nuosavybės teisių atkūrimo reikalais, tačiau ir pati aktyviai juose dalyvavo – ieškovė kartu su kitais suinteresuotais asmenimis kreipėsi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad nuosavybės teisę nustatantis dokumentas priklauso ne J. T., o J. T. (ieškovės seneliui). Ieškovė atliko tokius veiksmus, kuriuos numato ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kad jie galėtų būti vertinami kaip faktinis palikimo priėmimas – ieškovė užvedė ir dalyvavo byloje, kurioje priimti sprendimai, turėję reikšmės palikėjo teisių atkūrimui ir įgyvendinimui. 1999 m. gegužės 6 d. sprendime Pasvalio rajono apylinkės teismas aiškiai nustatė ir įvardijo, kad ieškovė, kartu su kitais pareiškėjais, pretenduoja atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. T. valdytą žemės sklypą. Ieškovei sužinojus, kad jos nuosavybės teisės į Žemės sklypą nebuvo registruotos (prieš tai ieškovė manė, kad jai žemės sklypas atiteko automatiškai), ieškovė ir toliau aktyviai siekė ginti savo teises ir teisėtus interesus - kreipėsi į teisės kliniką, kuri 2006-2007 m. parengė pareiškimus teismui dėl termino palikimui priimti atnaujinimo. 2008 m. nagrinėjamoje byloje ieškovė nesutiko, kad G. T. gautų žemės sklypą.
15.6. Teismas sprendime nurodė ir aplinkybes dėl 2008 m. vykusio teismo, 2006-2007 m. ieškovė kreipimusi į teismą dėl paveldėjimo priėmimo ir 2010 m. notarės pranešimo, kaip tariama paneigiančius, kad ieškovė faktiškai pradėjo valdyti žemės sklypą. Bet pastarieji duomenys tokios teismo pozicijos nepatvirtina, o kaip tik, paneigia teismo poziciją, kad ieškovė žemės sklypo tariamai nevaldė. Pavyzdžiui, 2008 m. byloje, kaip matyti iš byloje esančios nutarties, ieškovė nesutiko su žemės sklypo atitekimu G. T., kas tik dar kartą neabejotinai patvirtina, kad ieškovė visą laiką laikė, jog ginčo žemės sklypo dalis yra ir turi būti tik jos.
15.7. Ieškovė negali sutikti ir su Vilniaus miesto apylinkės teismo nurodyta aplinkybė, kad ji tariamai buvo informuota Vilniaus 40-ojo notaro biuro notarės A. A. 2010-10-06 pranešimu Nr. S-0370. Ieškovė pareiškia, kad pastarojo rašto 2010 m. negavo. Notarė į bylą nepateikė jokio įrodymo, kad ieškovė šį raštą būtų laiku gavusi. Negalima sutikti, kad jei pranešimas negrįžo, tai reiškia, kad ieškovė jį gavo. Atkreipė dėmesį, kad pranešimas nebuvo siunčiamas registruota siunta, o paprastu paštu, todėl laiškas galėjo negrįžti tiek dėl to, kad jis iš tikrųjų nebuvo išsiųstas, tiek dėl kitų priežasčių, todėl aplinkybės, kad ieškovė gavo laišką įrodinėjimo pareiga tenka notarei, o ne ieškovei, kuri laiško negavo.
15.8. Vilniaus miesto apylinkės teismas dėl nesuprantamų priežasčių nevertino ir nelaikė, kad ieškovė dar 2006-2007 m. aktyviais veiksmais siekė priimti palikimą ir jo nepriėmė tik dėl nuo jos nepriklausančių priežasčių. Kaip patvirtina byloje esantys įrodymai, 2007 m. ieškovės tėvo palikimas dar nebuvo priimtas – ieškovė pati pirmoji, dar anksčiau nei G. T. kreipėsi dėl palikimo priėmimo. Ši aplinkybė leidžia kritiškai vertinti teismo poziciją dėl tariamai ilgo laiko tarpo, kurį neva ieškovė delsė priimti palikimą. Teismas sprendime nurodė, kad ieškovė buvo įtraukta į 2008 m. bylą suinteresuotu asmeniu ir tai tariamai įrodo, kad ieškovė žinojo apie tėvo palikimo priėmimo eigą bei tvarką, todėl jos argumentai dėl savaiminio paveldėjimo, neatliekant jokių aktyvių veiksmų, yra vertintini kritiškai. Teismo vertinimu, ieškovė savo teisių dėl palikimo tinkamai neįgyvendino. Šios teismo išvados yra nepagrįstos.
15.9. Ieškovė negavo 2008 m. teismo sprendimo, o net jei ir būtų gavusi, būtų mačiusi, kad teismas labai aiškiai pasakė, jog G. T. naudojosi tik butu, o žemės sklypo paveldėjimo klausimas nebuvo sprendžiamas. Šioje vietoje nesuprantamas ir neatsakingas notarės elgesys, kai teismas aiškiai nurodė, jog G. T. paveldėjo tik butą, o ne žemės sklypą, vis tiek G. T. išduoti paveldėjimo liudijimą ir dėl žemės sklypo. Taigi, Vilniaus miesto apylinkės teismas iš esmės teigia, kad byloje dėl buto, o ne žemės sklypo, priimtas sprendimas rodo, kad ieškovė turėjo žinoti kaip įgyvendinti savo teises dėl žemės sklypo. Ieškovė 2006-2007 m. jau žinojo, kad turi kreiptis į teismą dėl palikimo priėmimo, nes tą ir darė. Nesuprantamos teismo išvados, kad ieškovė iš teismo sprendimo sužinojo apie tai. Teismas nepagrįstai neigia ieškovės poziciją, kad ji manė, jog ji paveldėjo savaime – ieškovė iš tiesų taip manė iki 2006-2007 m. kreipimusi į teismą. Akivaizdu, kad 2008 m. priimtas sprendimas tokios ieškovės pozicijos niekaip nepaneigia.
15.10. Teismas taip pat sprendė, kad termino palikimui priimti atnaujinimas pažeis kitų asmenų teises ir teisėtus interesus, nagrinėjamoje byloje – atsakovės N. S.. Tačiau sprendimo turinys rodo, kad teismas iš tiesų net nevertino, kokie N. S. interesai galėtų būti pažeisti, nors ieškovė ir išsamiai ieškinyje aptarė, kad N. S. teisėti interesai pažeisti nebūtų. Ieškovė netgi sutiktų, kad teismas nepriteistų jai ginčo buto, kuriame, kaip teigia, gyvena atsakovė N. S., kad būtų priteista dalelė senelio žemės, į kurią visada laikė turinti teisę.
15.11. Ieškovė atkreipia dėmesį, kad ji prašė 1964 m. CK 576 str. 1 d. taikyti nors ir nebuvo sudalytas testamentas. Taip pat ieškovė nesutinka, kad byloje nėra įrodymų, kad ieškovei jos tėvo mirties dieną buvo reikalingas išlaikymas. Teismas akivaizdžiai neįvertino ieškinyje nurodytų aplinkybių. 1964 m. CK 576 str. 1 d. nustato, kad nepilnamečiai arba nedarbingi palikėjo vaikai (jų tarpe ir įvaikiai), taip pat nedarbingi mirusiojo sutuoktinis, tėvai (įtėviai) ir išlaikytiniai paveldi, nepriklausomai nuo testamento turinio, ne mažiau kaip dvi trečiąsias tos dalies, kuri kiekvienam iš jų tektų, paveldint pagal įstatymą (privalomoji dalis). Nurodyta 1964 m. CK nuostata patvirtina, kad ieškovei priklauso privalomoji palikimo dalis, kadangi ieškovė, tėvo mirties metu auginanti tris vaikus, turinčius neįgalumo požymių, neturėdama pakankamų finansinių pajamų, buvo laikytina savo tėvo, kuris ieškovei padėdavo, išlaikytine. Minėta CK nuostata yra specialioji ir neribojama terminu palikimui priimti, nes tokią palikėjo vaiko teisę gauti palikimą apibrėžia ne terminas, per kurį palikėjo vaikas turėjo kreiptis į notarą, bet faktas, kad palikėjo vaikui toks palikimas yra reikalingas.
15.12. Ieškovė, neturėdama tinkamų teisinių žinių, šiuo atveju manė ir laikė, kad į Butą teises gaus po savo tėvo sutuoktinės G. T. mirties, kadangi būtent pastaroji Bute ir gyveno. Taigi, ieškovė nesiėmė jokių aktyvesnių veiksmų savo teisei į palikimą – Butą, ginti ir laukė bei tikėjosi, kad po G. T. mirties Butas liks šeimoje – automatiškai atiteks būtent ieškovei.
15.13. Vis dėlto, ieškovė 2015 m. iš savo pusbrolio gavo VĮ „Registrų centras“ išrašus, tame tarpe ir informaciją apie tai, kad Butas nuosavybės teise yra atitekęs nežinomam ir ne ieškovės šeimos asmeniui – šiuo ieškiniu traukiamai atsakovei N. S.. Tolimesni ieškovės veiksmai, gavus 2015 m. VĮ „Registrų centras“ išrašus, yra aprašyti dalyje dėl Žemės sklypo – ieškovė aktyviai ieškojo teisinės pagalbos ir siekė savo teisių gynybos, tačiau valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikti advokatai ieškovės interesus ginti atsisakė.
15.14. Ieškinio senaties terminas apskritai neturėtų būti taikomas, kadangi ieškovė ginčija sandorius, kurie prieštarauja imperatyvioms teisės aktų nuostatoms, gerai moralei. Nors 2008 m. sprendimu ir buvo nustatytas buto faktinio valdymo faktas, tačiau tuo pačiu sprendimu buvo pažymėta, kad G. T. nepretenduoja į žemės sklypą. Nepaisant to, notarė akivaizdžiai viršydama savo įgaliojimus ir prieštaraujant teismo sprendimui išdavė paveldėjimo liudijimus net ir dėl žemės sklypo. Tokia situacija neatitinka ne tik teisingumo, tačiau ir geros moralės principų, imperatyviųjų nuostatų, dėl to ginčui negali būti taikoma ieškinio senatis – tai neatitiktų teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų.
Atsiliepimas
16. Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė notarė A. A. prašo apeliantės V. A. D. apeliacinį skundą atmesti kaip visiškai nepagrįstą ir 2020-05-29 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodo tokius argumentus:
16.1. Kadangi palikimo negalima priimti dalimis, įpėdinis, pradėjęs valdyti kokią nors palikimo dalį ar net kokį nors daiktą, laikomas priėmusiu visą palikimą, nepaisant to, koks ir kur tas palikimas yra (CK 5.50 str. 1 d. ; 1964 m. CK 587 str. 1 d.).
Šalies argumentai
16.2. Ieškovės tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai, kad teismas ieškovės į G. T. užvestą bylą dėl Buto šaukimais nekvietė (ieškovė jokių šaukimų negavo), dėl ko ieškovė neturėjo galimybės savo teisių tinkamai ginti teisme prieštarauja 2008 m. lapkričio 18 d. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendime civilinėje byloje Nr. 2-3928-631/08, nustatytoms aplinkybėms. Šios aplinkybės įrodo, kad ieškovė žinojo apie tėvo palikimo priėmimo eigą bei tvarką, tačiau savo teisių dėl tėvo palikimo priėmimo tinkamai neįgyvendino.
16.3. Notarė, nors ir neturėdama pareigos rūpintis įpėdinių tinkamu teisių ir pareigų įgyvendinimu ir už juos įgyvendinti jų teisę į palikimą, buvo atidi ir rūpestinga, – notaro biure ieškovei, iki išduodant paveldėjimo teisės liudijimą palikimą priėmusiai įpėdinei G. T., buvo ne kartą teikta informacija (tiek žodžiu, tiek 2010 m. spalio 6 d. raštu „D. K. T. paveldėjimo bylos“, Nr. S-0370), jog nepateikus notaro biurui kreipimosi į teismą įrodymų/dokumentų dėl termino palikimo priėmimo atnaujinimo ar juridinio fakto nustatymo, kad priėmė mirusiojo palikimą faktiniu valdymu, bus išduotas paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas palikimą priėmusiems įpėdiniams (Pagrindas: 2010-10-06 raštas „D. K. T. paveldėjimo bylos“, Nr. S-0370; Išrašas iš Vilniaus m. 40-ame notaro biure vedamo „Siunčiamų dokumentų registracijos žurnalo“, įrašo eilės Nr. 0370). Ieškovės teiginiai, kad nebuvo gavusi Vilniaus m. 40-ojo notaro biuro 2010 m. spalio 6 d. siųsto rašto „D. K. T. paveldėjimo bylos“, Nr. S-0370, vertintini kritiškai, kadangi registruotu paštu siunčiama korespondencija, jei nerandamas korespondencijos gavėjas (esant nurodytam netiksliam adresui) arba jeigu pasibaigia laiško ar siuntinio saugojimo laikas (jo neatsiėmus), yra grąžinama siuntėjui. Ieškovei 2010 m. spalio 6 d. Lietuvos paštu siųstas raštas „D. K. T. paveldėjimo bylos“, Nr. S- 0370, nebuvo grąžintas siuntėjui Vilniaus m. 40-ajam notaro biurui.
16.4. Įpėdiniai, pradėję valdyti turtą, juo rūpintis kaip savu, laikomi priėmusiais visą palikimą, dėl ko 2008-11-18 Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3928-631/08 nustačius juridinę reikšmę turintis faktą, jog G. T. priėmė sutuoktinio K. T. palikimą faktiškai pradėjusi paveldimą turtą valdyti (pažymint, kad ieškovė buvo įtraukta į nurodytą bylą suinteresuotu asmeniu), laikytina, kad ji priėmė visą K. T. palikimą.
16.5. Pagal tuo metu galiojantį reglamentavimą, mirus ieškovės tėvui, ieškovė, pagal 1964 m. CK 573 str. 1 d. 1 p. tapo palikėjo pirmos eilės įpėdinė, kuri, norėdama įgyti jos tėvui atkurtą teisę į senelio J. T. turėtą sklypo dalį, turėjo šį palikimą priimti, bet nepriėmė. Apeliantės pateikti argumentai dėl atsakovės N. S. veiksmų, nepagrindžiančių jos palikimo priėmimo, pradedant faktiškai valdyti žemės sklypą, – atmestini kaip apskritai nepagrįsti, kadangi, pirmiausia, – atsakovė palikimą priėmė pagal testamentą, mirus G. T., antra, – ginčijamu sprendimu nustatyti jos veiksmai, disponuojant/valdant/prižiūrint žemės sklypo dalį, t.y., moka žemės mokestį, nuomoja žemės sklypą.
16.6. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino kasacinio teismo praktikoje nurodytus kriterijus, vertinant ieškovės nurodytų termino priimti palikimą praleidimo priežasčių pagrįstumą, ir nepažeidė CPK reglamentuotų įrodymų vertinimo taisyklių. Vien tai, jog apeliantė nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis, nesudaro pagrindo teigti, jog teismas išvadas padarė nepagrįstai.
16.7. Vadovaujantis palikimo atsiradimo metu galiojusio 1964 m. CK 576 straipsnio nuostatomis, teisę į privalomąją palikimo dalį turi nepilnamečiai arba nedarbingi palikėjo vaikai (jų tarpe ir įvaikiai), taip pat nedarbingi mirusiojo sutuoktinis, tėvai (įtėviai) ir išlaikytiniai, kurie paveldi, nepriklausomai nuo testamento turinio, ne mažiau kaip dvi trečiąsias tos dalies, kuri kiekvienam iš jų tektų, paveldint pagal įstatymą (privalomoji dalis). Mirusysis K. T. nebuvo sudaręs testamentų, pastarojo turtas paveldėtas pagal įstatymą, todėl nurodyto straipsnio nuostatos negali būti taikomos. Nepaisant nurodyto, teismas papildomai paaiškino, kad ieškovė nepagrindė ir palikimo atsiradimo metu (1997 m.) buvusios sunkios turtinės padėties ir reikalingo išlaikymo, ar įrodymų, kad ieškovės šeima tuo metu buvo socialiai remtina. Ne K. T., o jo sutuoktinės G. T. turtas buvo paveldėtas pagal jos sudarytą ir notaro patvirtintą galiojantį testamentą. Pabrėžtina, kad po pastarosios palikimo atsiradimo metu galiojusio CK 5.17 straipsnis numatė, kad ieškinį dėl testamento ar jo atskirų dalių pripažinimo negaliojančiomis gali pareikšti tik kiti mirusio asmens įpėdiniai pagal įstatymą arba pagal testamentą, kurie paveldėtų, jeigu testamentas ar jo atskiros dalys būtų pripažintos negaliojančiomis. Ieškovės V. A. D. ir mirusiosios G. T. nesieja jokie giminystės ryšiai. Ieškovė, nebūdama G. T. įpėdine nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą, negali kreiptis su ieškiniu dėl G. T. testamento ar jo atskirų dalių pripažinimo negaliojančiomis.
16.8. Teismas, spręsdamas dėl senaties termino praleidimo įvertino ieškovės nurodytų priežasčių svarbą bei laikotarpius, pažymint, kad, ieškovės tėvas K. T. mirė 1997 m., kas jai buvo žinoma, o ieškinys teismui pateiktas tik 2019, t.y., po 22 metų; vertinant ieškovės pareikštus išvestinius reikalavimus - panaikinti išduotus paveldėjimo liudijimus ir testamentą (2011 m. ir 2008 m.) - praleistas vienerių metų terminas apginti savo teises (net ir vertinant, jog ieškovei apie išduotą paveldėjimą teisės liudijimą tapo žinoma (kaip ji pati nurodo) tik 2015 metais, ieškinio senaties terminas yra suėjęs tiek pagal 1964 m. Civilinį kodeksą, tiek pagal 2000 m. Civilinį kodeksą (atitinkamai 2016 metais ar 2018 metais).
Atsiliepimas
17. Atsakovė N. S. prašo apeliantės V. A. D. apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-06-29 sprendimą palikti nepakeistą, ištaisant rezoliucinę dalį, nustatant ,,priteisti iš ieškovės V. A. D. 1350 Eur advokatės išlaidų atsakovės N. S. naudai. Atsiliepime nurodo tokius argumentus:
17.1. Skundas, kaip ir ieškinys, yra prieštaringi, todėl sunku suprasti kokiu pagrindu apeliantė gynė savo teises. Iš vienos pusės ji teigia, kad priėmė palikimą faktiniu valdymu ir prašo nustatyti šį faktą, t.y. siekia jį paveldėti. Tačiau prašydama nustatyti juridinį faktą, jog po tėvo mirties ji kaip savo valdė žemės sklypą, kartu teigia, kad nuosavybės teisę į jį ji jau buvo gavusi automatiškai, kuomet Panevėžio apskrities viršininko administracija atkūrė nuosavybės teises į jos senelio Sklypo dalį jos mirusiam tėvui K. T.. Skunde teigiama, kad jai žemės sklypas atiteko, kaip palikėjo įpėdinei (dukrai) ir todėl jo paveldėti nereikėjo. Negana to, apeliantė kartu teigia, jog žemės sklypo bei buto dalies nepaveldėjo, nors labai aktyviai siekė realizuoti paveldėjimo teisę 22 metus, nes tam sutrukdė eilė priežasčių, ir prašo atnaujinti terminą palikimui priimti bei paveldėjimo teisės liudijimams ir testamentui nuginčyti, nors neginčija paties testamento, kuriuo atsakovė paveldėjo žemės sklypą ir butą.
17.2. Nors apeliantė teigia, jog G. T. faktiniu valdymu priėmė tik Buto dalį ir nepriėmė 308/1079 dalių 107900 ha ploto žemės sklypo, esančio Pasvalio r. sav. (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (Sklypas), su tokiu aiškinimu negalima sutikti, nes, kaip teisingai nurodė teismas, palikimo neleidžiama priimti tik iš dalies.
17.3. Teismas teisingai konstatavo, jog apeliantės tėvo K. T. mirties metu galiojo 1964 m. CK 571 str. redakcija, kuri nustatė, kad fiziniai asmenys gali paveldėti pagal įstatymą arba pagal testamentą; o palikimas atsiranda palikėjui mirus arba paskelbus jį mirusiu (CK 568 str.). Palikimui įgyti įpėdinis turi jį priimti. Neleidžiama palikimą priimti dalinai arba su sąlyga ar išlygomis (CK 587 str.). Teismas šią išvadą pagrindė ir kasacinio teismo praktika (LAT 2010-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010-12-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-487/2010).
17.4. Apeliantės manymu, ji pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, kitaip nei teigia teismas, yra laikytina pretendente atkurti senelio J. T. nuosavybės teisę į turėtą Sklypą, nes šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustato, kad nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams – turto savininko vaiko, kuris yra miręs, vaikams. Apeliantė ir yra turto savininko vaiko, kuris atkūrimo metu buvo miręs, vaikas, taigi nuosavybės teisės galėjo būti atkurtos būtent jai. Tokia išvada yra nepagrįsta, kadangi Sklypo savininkas buvo J. T., o Panevėžio apskrities viršininko 2001-01-05 sprendimu Nr. 22-72010-13198 nuosavybės teisės jau buvo atkurtos ne apeliantei, bet mirusiam jos tėvui, t.y. kompetentingo viešojo administravimo subjekto individualaus pobūdžio teisės aktu Sklypo grąžinimo klausimas yra išspręstas ir nustatytas juridinis faktas, kad J. T. valdyta žemė buvo atkurta apeliantės tėvui K. T.. Jeigu apeliantė mano, kad nuosavybės teisė į Sklypą turėjo būti atkurta jai, galėjo ginčyti minėtą Panevėžio apskrities viršininko sprendimą.
17.5. Teismo Sprendimas dalyje dėl Apeliantės reikalavimo nustatyti juridinį faktą, jog Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies pagrindu ji įgijo nuosavybės teisę į Sklypą, kai šiuo pagrindu tokia teisė jau buvo atkurta jos tėvui, yra visiškai nepagrįsta ir netgi pagal teismo kompetenciją negalima. Teismas teisingai sprendė, jog mirus apeliantės tėvui K. T. atsirado palikimas, o pagal CK 1964 m. CK 573 str. 1 d. 1 p. ji tapo palikėjo pirmos eilės įpėdine, kuri norėdama įgyti jos tėvui K. T. atkurtą teisę į senelio J. T. turėtą Sklypo dalį, turėjo šį palikimą priimti.
17.6. Apeliantė neteisingai supranta, kad nuosavybės teisė, grąžinant buvusio savininko nacionalizuotą Sklypą, jau buvo atkurta jo įpėdiniui pareiškimą parašiusiam pretendentui sūnui K. T. Panevėžio apskrities viršininkui 2001-01-05 priėmus sprendimą Nr. 22-72010-13198. Tuo būdu nuosavybės atkūrimo procesas, reglamentuotas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu, pasibaigė. Šis įstatymas nenumato galimybės iš naujo vėl atkurti nuosavybės teises buvusio savininko įpėdinio įpėdinei. Apskrities viršininkui atkūrus nuosavybės teises K. T., Sklypas tapo jo nuosavybe, o jam mirus – palikimu. Todėl teismo išvada, jog norint ieškovei įgyti nuosavybės teisę į Sklypą, reikėjo jį paveldėti, yra pagrįsta. Šios teisės atkūrimas pagal specialųjį įstatymą, kuris skirtas grąžinti buvusiems savininkams neteisėtai buvusios sovietų valdžios nusavintą žemę ir pastatus, skirtas tik tokią teisę turinčių subjektų ratui ir apeliantė į jį nepatenka, nes tokia teisė 2001 m. buvo atkurta jos tėvui.
Šalies argumentai
17.7. Apeliantė teigia, kad ji ne tik nuolat domėjosi jos tėvo nuosavybės teisių atkūrimo reikalais, tačiau ir pati aktyviai juose dalyvavo, nes kartu su kitais suinteresuotais asmenimis kreipėsi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad nuosavybės teisę nustatantis dokumentas priklauso ne J. T., o J. T., o šis faktas pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (toliau – LAT) reiškia, kad ji faktiškai priėmė palikimą. 1999 m. gegužės 6 d. sprendime Pasvalio rajono apylinkės teismas nenuginčijamai nustatė, jog apeliantė pretenduoja atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. T. valdytą Sklypą. Šią apeliantės nurodytą aplinkybę paneigia pats 1999-05-06 sprendimas, kadangi teismas sprendė ne dėl juridinio fakto, kokie asmenys yra pretendentai atkurti nuosavybės teises į J. T. valdytą Sklypą, bet nustatė juridinę reikšmę turinčius faktus dėl buvusio savininko pavardės neatitikimo bei, kad K. T. yra J. T. vaikas, kas reiškia, jog šis juridinis faktas yra reikšmingas sprendžiant dėl nuosavybės teisių atkūrimo būtent jam. Panevėžio apskrities viršininko 2001-01-05 sprendimas Nr. 22-72010-13198 būtent tai ir įrodo neginčijamai. Pažymi, jog apeliantės pavardė minėto sprendimo konstatuojamojoje dalyje net neminima.
17.8. K. S. iki 2006 m. apeliantė nesidomėjo, todėl jos teigimas, jog ji atliko aktyvius veiksmus, įrodančius, kad ji jį paveldėjo faktiniu valdymu, yra išsigalvojimas, bet ne faktinė aplinkybė. Be to, apeliantės neva aktyvus Sklypo valdymas, susijęs su teismais po 2006 metų, negali būti priežastimi nustatyti juridinį faktą, nes apeliantė, laiku neatlikusi šių veiksmų, yra praradusi paveldėjimo teisę.
17.9. Apeliantės manymu, teismas turėjo įvertinti, kad ji pirmoji dar anksčiau nei G. T. kreipėsi į teismą, todėl kritiškai vertintina teismo pozicija dėl tariamai ilgo 23 metų praleisto termino laiko, nes G. T. palikimą priėmė praėjus 12 metų, nors teismas tokio termino nelaikė žymiai praleistu. Tuo tarpu jos atžvilgiu, spręsdamas dėl praleisto termino, teismas tik formaliai nurodė, kad nuo ieškovės tėvo mirties praėjo 23 metai, nors šis terminas, atsižvelgiant į jos nurodytas aplinkybes, yra pateisinamas. Šie apeliantės argumentai yra nepagrįsti, kadangi G. T. palikimą priėmė faktiniu valdymu laiku, t.y. per 6 mėnesius po palikėjo mirties, o šis faktas buvo nustatytas po 11 metų, kuomet G. T. dėl jo nustatymo kreipėsi į teismą. Apeliantė nepagrįstai teismo nustatytą faktą tapatina su teismo sprendimo priėmimo diena.
17.10. Nors apeliantė teigia, kad jai paveldėjus dalį Sklypo, nebūtų pažeisti atsakovės N. S. interesai, tačiau atsakovė su tuo kategoriškai nesutinka. Atsakovė po G. T. mirties laiku pagal testamentą priėmė palikimą, sumokėjo mokesčius valstybei, visą laiką mokėjo ir tebemoka žemės mokestį ir už Sklypą bei gauna iš jo nuomos pajamas, o paveldėtame Bute gyvena viena su dviem mažamečiais vaikais, todėl bet koks nusistovėjusių teisinių santykių pakeitimas, dėl ko paveldėtas turtas būtų perskirstytas tarp jos ir nieko bendra su ja neturinčios apeliantės, galėtų lemti finansinius nuostolius bei sudėtingus bendraturčių santykius su itin konfliktiška apeliante.
17.11. Apeliantei neįrodžius, jog terminas palikimui priimti buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, teismas pagrįstai netenkino jos prašymo jį atnaujinti. Teismas pagrįstai atsižvelgė, jog terminas palikimui priimti praleistas ženkliai, net 23 metus, o tai yra svarbus kriterijus, sprendžiant klausimą dėl tokio prašymo tenkinimo.
17.12. Teismas, įvertinęs tai kad apeliantės tėvas K. T. testamento nepaliko, pagrįstai sprendė, jog jai privalomoji palikimo dalis negali būti išskirta.
17.13. Apeliantė pripažįsta, kad palikimo į Buto dalį ji nepriėmė ir praleido terminą dėl neteisingo aplinkybių suvokimo bei analogiškų priežasčių, kaip ir Sklypo nepaveldėjimo atveju, todėl teismas pagrįstai dėl jos reikalavimų tiek į Sklypo dalį, tiek į Buto dalį, sprendė bendrai pagal visam palikimo priėmimui taikytinas teisės normas ir praktiką. Testamentinė išskirtinė į Buto dalį apeliantei negali būti pripažinta, nes K. T. nepaliko testamento.
17.14. Įvertinus įrodymus bei ieškovės ieškinio argumentus, darytina išvada, jog ji neabejotinai apie savo nurodomą teisės pažeidimą, t.y., jog palikimą po jos tėvo mirties faktiniu valdymu ketina priimti kita jo įpėdinė – atsakovės močiutė, turėjo sužinoti ir sužinojo ne vėliau nei įsiteisėjo 2008-11-18 sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-3928-631/08. Taigi, tiek trijų, tiek ir metų senaties terminas yra ženkliai praleistas netgi vertinant, jog apeliantė nemanė, jog po tėvo mirties (duomenys neskelbtini) prasidėjo įstatymo nustatytas terminas palikimui priimti. Be to, apeliantė ieškinyje nurodė, jog 2015 m. pabaigoje ji iš savo pusbrolio V. T. gavo VĮ „Registrų centras“ dokumentus su informacija, kad ginčo objektai – Žemės sklypas ir Butas atiteko nežinomam asmeniui atsakovei N. S., todėl bent jau nuo šio momento ieškovė neabejotinai turėjo suprasti, kad ne ji, bet kitas asmuo paveldėjo jos neva valdomą ar ketinamą paveldėti Sklypo dalį ir Buto dalį. Todėl net, jeigu senaties terminas būtų skaičiuojamas nuo šio laikotarpio, jis yra praleistas ir kreiptis dėl palikimo priėmimo, ir dėl paveldėjimo teisės liudijimų ir testamento nuginčijimo. Teismas teisingai sprendė, jog apeliantė yra praradusi paveldėjimo teisę dėl savo aplaidumo ir nerūpestingumo.
Atsiliepimas
17.15. Teismas nustatė, kad atsakovė N. S. patyrė 1350 Eur išlaidų už advokatės paslaugas rengiant atsiliepimą į ieškinį, atstovaujant atsakovę teismo posėdžio metu ir kad advokatės teisinių išlaidų dydis neviršija nustatyto Rekomendacijoje dėl civilinėse bylose priteisimo užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio, bei atitinka protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus. Teismas sprendė, jog iš ieškovės, atsižvelgiant į tai, kad ji yra socialiai remtina, jos turtinė padėtis yra sunki, atsakovei priteistina tik 50 % nuo 1350 Eur, t.y. 675 Eur. Teismas vadovavosi CPK 88 str. 1 d. 6 p., 93 str. 1 d., 98 str. 1 d., tačiau šiose teisės normose nenumatyta galimybė sumažinti priteisiamas bylinėjimosi išlaidas, atsižvelgiant, jog ieškovė yra socialiai remtina. Teismas net nesiaiškino atsakovės turtinės padėties, jeigu jau sprendė, kad ieškovė yra socialiai remtina, nors CPK 6 straipsnis nurodo teismui vadovautis šalių lygybės principu. Tuo būdu dėl ieškovės nepagrįstų pretenzijų atsakovei atsirado 675 Eur finansinis nuostolis ir tai nėra nei pagrįsta, nei sąžininga, nei pateisinama.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
VI. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkinamas.
18. Apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apsprendžia apeliacinio skundo teisiniai argumentai bei motyvai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Dėl paveldėjimo dokumentų prieštaravimo teismo sprendimui
19. Apeliantė nurodo, kad teismas neatsižvelgė į Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2008-11-18 sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-3928-631/2008, kuriame buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad po K. T. mirties (duomenys neskelbtini) jo palikimą: ½ dalį buto (duomenys neskelbtini), Vilniuje, priėmė mirusio sutuoktinė G. T., faktiškai pradėjusi paveldėtą turtą valdyti. Pasak apeliantės, notarė neturėjo teisės vadovaudamasi šiuo sprendimu išduoti paveldėjimo teisės liudijimą į žemės sklypą. Sprendime buvo nurodyta, kad G. T. priėmė tik buto dalį, bet ne žemės sklypą. Todėl apeliantės manymu, notarė negalėjo išduoti paveldėjimo teisės liudijimo į žemės sklypą. Teisėjų kolegija su tokiu apeliantės argumentu nesutinka.
20. CK 5.50 straipsnio 1 dalyje draudžiama priimti palikimą iš dalies arba su sąlyga ar išlygomis, todėl įpėdinis, priėmęs dalį palikimo, laikomas priėmusiu visą palikimą. Anksčiau galiojęs 1964 metų Civilinis kodeksas taip pat numatė, jog neleidžiama palikimą priimti dalinai arba su sąlyga ar išlygomis (CK 587 str.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad ne bet koks konkretaus daikto paėmimas ar net naudojimasis juo laikomas palikimo priėmimu. Kiekvienu konkrečiu atveju, sprendžiant, ar yra pagrindas konstatuoti palikimo priėmimą, pradėjus faktiškai valdyti turtą, reikšmingi ne tik įpėdinio veiksmai, bet ir turto, sudarančio palikimą, pobūdis. Nagrinėjamu atveju įsiteisėjusiu teismo sprendimu Vilniaus miesto 3 apylinkės teisme, kurioje apeliantė į bylą buvo įtraukta trečiuoju asmeniu, buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad G. T. po K. T. mirties priėmė palikimą – dalį buto – faktiškai pradėdama jį valdyti. Palikimo negalima priimti dalimis, įpėdinis, pradėjęs valdyti kokią nors palikimo dalį ar net kokį nors daiktą, laikomas priėmusiu visą palikimą, nepaisant to, koks ir kur tas palikimas yra (CK 5.50 str. 1 d. ; 1964 m. CK 587 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad notarė išduodama G. T. paveldėjimo teisės liudijimą neteisėtų ar įstatymui prieštaraujančių veiksmų neatliko, o priešingai, vadovaudamasi įstatymu ir įsiteisėjusiu teismo sprendimu pagrįstai išdavė paveldėjimo teisės liudijimą ne tik dėl velionio K. T. turėto buto dalies, bet ir dėl žemės sklypo dalies.
21. Be to, kaip minėta, apeliantė kaip suinteresuotas asmuo buvo įtraukta į bylą, kurioje buvo nustatinėjamas juridinę reikšmę turintis faktas, kad G. T. priėmė palikimą pradėdama faktiškai jį valdyti. Taigi, apeliantei buvo žinoma, kad sprendžiamas jos tėvo palikimo priėmimo klausimas. Be to, byloje nustatyta, jog prieš išduodant paveldėjimo teisės liudijimą palikimą priėmusiai įpėdinei G. T., notarė 2010-10-06 Nr. S-0370 apeliantę informavo, jog nepateikus notaro biurui kreipimosi į teismą įrodymų / dokumentų dėl termino palikimo priėmimo atnaujinimo ar juridinio fakto nustatymo, kad priėmė mirusiojo palikimą faktiniu valdymu, bus išduotas paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas palikimą priėmusiems įpėdiniams. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad apeliantė į šiuos notarės nurodytus pranešimus būtų kaip nors reagavusi. Apeliantė nurodo, kad 2010 m. ji siųsto rašto iš notarės negavo, o notarė į bylą nepateikė jokio įrodymo, kad ieškovė šį raštą būtų laiku gavusi. Nors byloje nėra duomenų apie notarės siųsto 2010 metais pranešimo įteikimą apeliantei, tačiau byloje nustatytų faktų visuma leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad prieš išduodant paveldėjimo liudijimą su apeliante buvo susisiekta ir apie ketinimą išduoti paveldėjimo liudijimą G. T. apeliantei turėjo būti žinoma. Kaip teisingai notarė nurodo, pati ieškovė teismo posėdžio metu, nors ir laikėsi pozicijos, kad negavo notarės laiško, tačiau patvirtino, jog analogiško pobūdžio informaciją buvo gavusi iš notarės žodžiu.
Dėl juridinę reikšmę faktų nustatymo
22. Ieškiniu ieškovė prašė nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 str. 2 d. pagrindu ieškovė įgijo nuosavybės teisę į žemės sklypo, esančio Pasvalio rajone (duomenys neskelbtini) kaime, 154/1079 dalį, kuriuo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) 17100 Eur vertės, į kurią nuosavybės teisės buvo atkurtos jos tėvui; bei, kad ieškovė priėmė šį palikimą, jį faktiškai pradėjusi valdyti.
23. Juridiniai faktai – tai įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, dėl kurių atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ir pareigos. Kai tam tikras juridinis faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tokiu atveju asmuo gali pasinaudoti įstatymo įtvirtinta galimybe kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti tam tikrą juridinį faktą (CPK 444, 445 straipsniai) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-421/2008).
24. Kasacinio teismo konstatuota, kad tais atvejais, kai turto valdymo nuosavybės teise juridinį faktą prašoma nustatyti siekiant atkurti nuosavybės teises į buvusio nekilnojamojo turto (šiuo atveju – žemės) savininko nuosavybės teise iki nusavinimo valdytą turtą, teismas vadovaujasi ne tik CPK nustatytomis bylų dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nagrinėjimo taisyklėmis, bet ir specialiosiomis normomis – Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu ir jo įgyvendinamaisiais teisės aktais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-390/2010).
25. Kaip pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, (duomenys neskelbtini) mirus ieškovės tėvui K. T., pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo 1997-07-01 įstatymo Nr. VIII-359, įsigaliojusio 1997-07-09, 2 str. 1 d. nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams: turto savininkui; asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą; turto savininko, kuris mirė ir nepaliko testamento, sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) – į jiems tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį; turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams) – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį. Atkūrimo įstatymo 2 str. 2 d. buvo nustatyta, kad jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Atkūrimo įstatymo 2 str. 3 d. buvo numatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyti piliečiai teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali perleisti notariškai patvirtinta sutartimi savo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams), sutuoktiniui bei vaikaičiams, jeigu šie yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Savininkų turėta nuosavybės teisė perduodama įpėdiniams (Atkūrimo įstatymo 3 str.).
26. Taigi, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme aiškiai apibrėžtas asmenų ratas, kuriems nuosavybės teisės į nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos. Jei asmuo neatitinka įstatyme įtvirtintų kriterijų nuosavybės teisės į turtą atkuriamos negali būti. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad apeliantės tėvui K. T. su kitais J. T. teisių paveldėtojais pagal Panevėžio apskrities viršininko 2001-01-05 sprendimą Nr. 22-72010-13198 buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypo dalį. Kadangi sprendimas yra galiojantis ir nenuginčytas, spręstina, jog nuosavybės teisė į žemės sklypo 154/1079 dalį jau buvo grąžinta. Apeliantė nebuvo iniciavusi nuosavybės teisės atkūrimo procedūros. Todėl negalima nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad į to paties sklypo dalis nuosavybės teisė buvo atkurta ir apeliantei.
27. Apeliantė ieškiniu taip pat prašė pripažinti juridinę reikšmę turinti faktą, kad ji priėmė palikimą – žemės sklypo 154/1079 dalį, į kurią nuosavybės teisės buvo atkurtos ieškovės tėvui K. T., ją faktiškai pradėjusi valdyti. Įrodinėdama šią aplinkybę, apeliantė nurodė, kad ji įgyvendino sąlygas, kurios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pripažįstamos, kaip sudarančios pagrindą pripažinti faktinį palikimo priėmimą. Su tokius argumentu nesutiktina.
28. Palikimo priėmimas – tai vienašalis sandoris, nes tai yra asmens (įpėdinio) veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti civilines teises ir pareigas, t. y. įgyti nuosavybės teises į palikėjui priklausiusį turtą (turtines teises, pareigas ir kai kurias asmenines neturtines teises, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.63 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad nors asmens, pradėjusio faktiškai valdyti paveldimą turtą, valia nėra išreiškiama oficialia forma (pateikiant įgaliotai institucijai pareiškimą, prašymą ir pan.), tačiau toks palikimo priėmimo būdo įgyvendinimas sukuria tokius pat teisinius padarinius, kaip ir pasinaudojus kitais palikimo priėmimo būdais – asmuo laikomas priėmusiu palikimą. Pagal CK 5.51 straipsnio 1 dalį, įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, jeigu jis pradėjo turtą valdyti, juo rūpintis kaip savo turtu (daiktą valdo, jį naudoja, prižiūri, juo disponuoja, moka atitinkamus mokesčius, kreipiasi į teismą, išreikšdamas valią priimti palikimą, prašydamas paskirti palikimo administratorių ir pan.). Esminės šios normos aiškinimo ir taikymo taisyklės suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje – priimti palikimą, pradedant faktiškai jį valdyti, galima tik aktyviais veiksmais, tokie veiksmai atliekami siekiant išreikšti valią įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą, įpėdinis valdo turtą kaip savo ir laiko save turto savininku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-487/2010; kt.). Teismas, spręsdamas, ar įpėdinis priėmė palikimą, pradėdamas faktiškai jį valdyti, turi nustatyti, ar įpėdinis atliko aktyvius veiksmus, ar tokie veiksmai išreiškia įpėdinio valią įgyti nuosavybės teisę į palikimą, valdyti jį (disponuoti, naudotis juo) kaip savo, ar jie atlikti nustatytais terminais ir pan. Pažymėtina, kad reikšmingų bylos teisiniam rezultatui faktinių aplinkybių nustatymas ir vertinimas atliekamas, atsižvelgiant į konkrečią bylos situaciją.
29. Apeliantė nurodo, kad 1999 m. gegužės 6 d. sprendime Pasvalio rajono apylinkės teismas aiškiai nustatė ir įvardijo, kad ieškovė, kartu su kitais pareiškėjais, pretenduoja atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. T. valdytą Žemės sklypą. Susipažinus su šiuo sprendimu, matyti, kad sprendimo įžanginėje dalyje yra nurodyta, kad pareiškėja kartu su kitais pareiškėjais kreipėsi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Tačiau rezoliucinėje šio sprendimo dalyje nėra nurodyta apeliantė. Taigi, nurodytas sprendimas nepatvirtina, kad pareiškėja ginčo sklypą pradėjo faktiškai valdyti po K. T. mirties ((duomenys neskelbtini)). Byloje taip pat pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad 2006-2007 m. apeliantė rengė pareiškimus teismui dėl termino palikimui priimti atnaujinimo, o 2008 m. nagrinėjamoje byloje ieškovė buvo pareiškusi, kad nesutinka, jog G. T. atitektų žemės sklypas. Tačiau ši aplinkybė nėra pakankama pripažinti, kad ji žemės sklypą pradėjo faktiškai valdyti ir jį laikė savo nuosavybe. Kreipimasis į teismą 2006 metais dėl termino palikimui priimti atnaujinimo įrodo, kad ji tik siekė priimti palikimą, tačiau nepašalinus teismo nustatytu terminu trūkumų, pareiškimai laikyti nepaduotu ir grąžinti pareiškėjai.
30. Apeliantė nurodo, kad ji tikėjosi, jog po G. T. mirties ((duomenys neskelbtini)) butas automatiškai atiteks ieškovei. Tačiau šis argumentas prieštarauja apeliantės faktiškai atliktiems veiksmams ir kitiems jos nurodytiems argumentams. Kaip aukščiau nurodyta, ji 2006-2007 metais teisme teikė ieškinius dėl termino palikimui priimti atnaujinimo, tačiau dėl netinkamai atliktų procesinių jos veiksmų (nepašalinus ieškinio trūkumų) civilinė byla iškelta nebuvo. Taigi, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantė žinojo apie tėvo palikimo priėmimo eigą bei tvarką, todėl jos argumentai dėl savaiminio paveldėjimo, neatliekant jokių aktyvių veiksmų, yra nepagrįsti.
Dėl termino atnaujinimo palikimui priimti
31. Apeliantė nesutikdama su teismo sprendimo motyvais, kad nėra teisinio pagrindo atnaujinti apeliantei termino palikimui priimti, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas dėl nesuprantamų priežasčių nevertino ir nelaikė, kad ieškovė dar 2006-2007 m. aktyviais veiksmais siekė priimti palikimą ir jo nepriėmė tik dėl nuo jos nepriklausančių priežasčių.
32. CK 5.50 str. 2 d. nustatyta, kad įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba kai įpėdinis padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą apie palikimo priėmimą. Šie veiksmai turi būti atlikti per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos, o pagal palikėjo galiojusio 1964 m. CPK 587 str. – per 6 mėn. terminą.
33. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuostatos, kad teismai, spręsdami klausimą dėl termino palikimui priimti pratęsimo, turi įvertinti ne tik objektyvias aplinkybes, dėl kurių terminas buvo praleistas, ir tai, kiek jis buvo praleistas, bet ir kitas teisinės reikšmės turinčias priežastis, trukdžiusias asmeniui laiku kreiptis dėl palikimo priėmimo. Klausimą, ar konkrečios termino palikimui priimti praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, ar šios yra pagrindas jį pratęsti, teismai turi spręsti atsižvelgdami į terminų, nustatytų palikimui priimti, paskirtį, teisinius padarinius, konkrečias bylos aplinkybes, byloje dalyvaujančių šalių elgesį, asmens, prašančio pratęsti terminą, teisinį statusą, pareiškėjo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis). Vertinant pareiškėjo elgesį, būtina atsižvelgti į tai, ar jis buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgtina į individualias asmens savybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2006; 2007 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2007; 2011 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2011; 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-115/2010; kt.). Pažymėtina, kad teismas, spręsdamas termino palikimui priimti pratęsimo klausimą, turi įvertinti, ar nebus pažeisti kitų asmenų teisėti interesai bei viešasis interesas. Teismai turi ieškoti teisingo pareiškėjo, prašančio atnaujinti praleistą terminą, ir asmenų, kurių teises bei pareigas paveiktų toks atnaujinimas, teisėtų interesų balanso (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191/2012). Teismas, remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, sprendžia, ar teisingas pareiškėjo, prašančio atnaujinti praleistą terminą, ir asmenų, kurių teises bei pareigas paveiktų toks atnaujinimas, teisėtų interesų balansas lemia būtinybę atnaujinti praleistą terminą, ar priešingai, jo neatnaujinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-319-695/2015).
34. Apeliantės nurodomos aplinkybės, kad ji siekė priimti palikimą dar 2006-2007 metais negali būti laikoma svarbia priežastimi atnaujinti terminą palikimui priimti, o priešingai, šios aplinkybės įrodo, kad jai daugiau nei prieš dešimt metų buvo žinoma, jog tuo atveju, jei ji nori priimti palikimą, ji turi kreiptis į teismą dėl termino atnaujinimo bei juridinę reikšmę fakto nustatymo. Apeliantė nurodo, kad ji savo teisės dėl palikimo priėmimo neįgyvendino dėl netinkamai jai suteiktos teisinės pagalbos. Tačiau tokių duomenų nėra. Pirmosios instancijos teismas išsamiai nurodė, kodėl ieškovės nurodomos priežastys sprendžiant palikimo atnaujinimo klausimą negali būti laikomos svarbiomis. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo išvadomis sutinka ir jų nekartoja. Tuo labiau, kad apeliantė šių išvadų motyvuotai nepaneigė, o tik nurodo, kad su jomis nesutinka. Papildomai teisėjų kolegija nurodo, kad šiuo atveju būtina atsižvelgti, į tai, kad atnaujinus palikimui priimti terminą, neabejotinai būtų pažeisti atsakovės teisėti interesai. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė N. S. pagal G. T. (ieškovės tėvo K. T. sutuoktinės), mirusios (duomenys neskelbtini), testamentą paveldėjusi, žemės sklypą nuo 2013 metų atsakovė moka žemės mokestį, o nuo 2018-10-12 ginčo žemės sklypą yra išnuomojusi ir gauna nuomos pajamas. Atsakovė atsiliepime nurodo, kad ji paveldėtame bute gyvena viena su dviem mažamečiais vaikais, todėl bet koks nusistovėjusių teisinių santykių pakeitimas lemtų finansinius nuostolius. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nėra pagrindų atnaujinti ženkliai praleistą terminą (23 metus) palikimui (į buto dalį ir/ ar žemės sklypo dalį) priimti ir toks atnaujinimas pažeistų atsakovės teisėtus interesus.
35. Be to, teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog apeliantės pozicija teisme nėra nuosekli. Ji apeliaciniame skunde pripažįsta, kad notarė, vadovaudamasi 2008-11-13 sprendimu, turėjo teisę išduoti paveldėjimo teisės liudijimą G. T. į buto dalį, tačiau apeliaciniu skundu taip pat prašo tenkinti jos reikalavimą dėl praleisto termino palikimui – Buto ¼ daliai, į kurią nuosavybės teises turėjo ieškovės tėvas K. T., priimti atnaujinimo.
Dėl privalomosios palikimo Žemės sklypo dalies, tenkančios ieškovei
36. Apeliantė nurodo, kad 1964 m. CK 576 str. 1 d. įtvirtinta, kad nepilnamečiai arba nedarbingi palikėjo vaikai (jų tarpe ir įvaikiai), taip pat nedarbingi mirusiojo sutuoktinis, tėvai (įtėviai) ir išlaikytiniai paveldi, nepriklausomai nuo testamento turinio, ne mažiau kaip dvi trečiąsias tos dalies, kuri kiekvienam iš jų tektų, paveldint pagal įstatymą (privalomoji dalis). Pasak apeliantės, nurodyta 1964 m. CK nuostata patvirtina, kad apeliantei priklauso privalomoji palikimo dalis, kadangi ieškovė, tėvo mirties metu auginanti tris vaikus, turinčius neįgalumo požymių, neturėdama pakankamų finansinių pajamų, buvo laikytina savo tėvo, kuris ieškovei padėdavo, išlaikytine. Teisėjų kolegija su tokiu apeliantės argumentu nesutinka.
37. Pagal CK 573 straipsnio (1964 m. liepos 7 d. redakcija) 3 dalį įpėdiniai, turintys teisę paveldėti pagal įstatymą, buvo ir nedarbingi asmenys, kurie mirusiojo buvo išlaikomi ne mažiau kaip vienerius metus iki jo mirties. Jie turėjo teisę paveldėti su šaukiamos paveldėti eilės (taigi ir pirmosios eilės) įpėdiniais. Vadinasi, išlaikymas lėmė tai, kad minėti nedarbingi išlaikytiniai turėjo teisę į asmens, kurio buvo išlaikomi, palikimo dalį.
38. Bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė yra ta, kad kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, išskyrus aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti. Teismas netiria faktų ir nerenka įrodymų savo iniciatyva, t. y. visas bylos aplinkybes turi nurodyti ir įrodyti ginčo šalys, o teismas, remdamasis šalių pateiktais įrodymais, tik įvertina įrodymus ir konstatuoja tam tikras bylos aplinkybes. Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių įrodymų, kad ieškovės tėvo mirties dieną ((duomenys neskelbtini)) jai buvo reikalingas tėvo išlaikymas, ar tėvas ją išlaikė ne mažiau kaip vienerius metus iki jo mirties, ar ieškovės šeima tuo metu buvo socialiai remtina. Apeliantei tokių įrodymų nepateikus, pagrįstai nebuvo tenkintas ieškinio reikalavimas nustatyti privalomąją palikimo dalį.
Dėl ieškinio senaties termino
39. Ieškinys teismui su įvairiais reikalavimais, susijusiais su palikimo priėmimo klausimais, pateiktas 2019-06-19. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovės tėvas K. T. mirė (duomenys neskelbtini). Pagal 1964 metų CK 86 str. 1 d. ginčams, įskaitant kylančius iš paveldėjimo santykių, buvo taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas. Šis terminas yra ženkliai praleistas. Atsakovė buvo pareiškusi prašymą taikyti ieškinio senaties terminą. Teisėjų kolegijos vertinimu byloje nenustatyta, kad ieškinys anksčiau teisme nebuvo pateiktas dėl svarbių priežasčių. Apeliantės nurodytos priežastys negali būti laikomos svarbiomis. Tuo labiau, kad apeliantės paaiškinimai dėl termino praleidimo priimti palikimą yra vienas kitam prieštaraujantys. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad apeliantė savo teises įgyvendino nerūpestingai ir aplaidžiai. Todėl pagrindai ieškinio senaties terminui atnaujinti nenustatyti, o tai yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti.
40. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis bei konstatuoja, jog kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą, o ieškovės apeliacinį skundą atmeta (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl priteistų bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme
41. Atsakovė N. S. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu sumažinti iš ieškovės atsakovei priteistinas bylinėjimosi išlaidas ir prašo ištaisyti teismo rezoliucinę dalį priteisiant atsakovei visas jos patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme.
42. Proceso koncentracijos ir ekonomiškumo tikslais civilinio proceso įstatymas įvairiems procesiniams veiksmams atlikti nustato procesinius terminus. CPK 75 straipsnio pirmojoje dalyje nurodyta, kad teisė atlikti procesinius veiksmus išnyksta pasibaigus įstatymo nustatytam ar teismo paskirtam jiems atlikti terminui. Kaip ir bet kuri kita asmens procesinė teisė, taip ir teisė pareikšti apeliacinį skundą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikros tvarkos. Kiekvienas suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo laikytis įstatymo nustatytų tinkamų teisės kreiptis į teismą, šiuo atveju – paduoti apeliacinį skundą, įgyvendinimo sąlygų. Pagal CPK 307 straipsnio 1 dalį, apeliacinis skundas gali būti paduodamas per trisdešimt dienų nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos.
43. Atsakovė apeliacinio skundo dėl teismo sprendimo dalies (priteisto ne visa apimtimi bylinėjimosi išlaidų) neteikė. Pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teismo nagrinėjimo ribos yra apeliacinis skundas dėl skundžiamo teismo sprendimo. Kadangi atsakovė apeliacinio skundo nustatytu terminu nepateikė, atsiliepime į apeliacinį skundą ji negali reikšti prašymų pakeisti sprendimo dalį ir tuo pagrindu reikšti nesutikimus su teismo sprendimo motyvais. Todėl teisėjų kolegija atsakovės prašymas priteisti jai visa apimtimi jos patirtas bylinėjimosi išlaidas nenagrinėjamas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
44. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 str. 1 d.). Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovė N. S. už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą patyrė 1080 Eur teisinės pagalbos išlaidų, o notarė 121 Eur. Šios išlaidos atsakovėms priteisiamos iš ieškovės.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gegužės 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės V. A. D., a.k. (duomenys neskelbtini) 1080 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovei N. S., a.k. (duomenys neskelbtini) apeliacinės instancijos teisme.
Priteisti iš ieškovės V. A. D. a.k. (duomenys neskelbtini) 121 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovei notarei A. A. apeliacinės instancijos teisme.