Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Urmila Valiukienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto (atsakovo) A. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 12 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Fabeta“ patikslintą ieškinį atsakovui A. V. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Fabeta“, patikslinusi ieškinio reikalavimus, prašė priteisti iš atsakovo A. V. 259,39 Eur skolą, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 – 2 dalys).

7. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 – 7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

8. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 12 d. sprendimo, kuriuo tenkintas ieškovės ieškinys, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

11. Apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ribojamas (CPK 314 straipsnis, 338 straipsnis). CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau.

12. Kasacinis teismas yra išskyręs atitinkamus kriterijus, kurie turi būti patikrinti ir įvertinti sprendžiant, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Įrodymų rinkimas ir pateikimas vėlesniame procese netoleruotinas, jei yra žinoma apie įrodymų egzistavimą, jų neabejotiną svarbą bylos aplinkybėms nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-313/2016).

13. Spręsdama prašymą priimti naujus įrodymus, be nurodyto teisinio reglamentavimo bei jo taikymo praktikoje sąlygų, teisėjų kolegija taip pat turi įvertinti, ar prašomi priimti įrodymai atitinka įrodymų sąsajumo taisyklę. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-479-687/2017).

14. Atsižvelgiant į tai, kad byloje ginčui spręsti aktualus laikotarpis nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2022 m. lapkričio 30 d., atsakovo pateikta 2023 m. kovo 31 d. sąskaita iš ieškovės ir 2023 m. balandžio 13 d. mokėjimo nurodymo kopija, nėra aktuali nagrinėjamai bylai, todėl šiuos dokumentus atsisakytina priimti. Taip pat atsisakytina priimti elektros energijos suvartojimo pagal mėnesius apskaičiavimą, kadangi toks rašytinis įrodymas, kuris atitinka aktualų laikotarpį, jau yra pateiktas byloje (dokumentas DOK-61370), todėl nepriimtinas kaip perteklinis. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nepriima ieškovės pateikto rašytinio įrodymo, kadangi toks rašytinis įrodymas galėjo būti pateiktas jau nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, bei pateikta lentelė yra teisės akto – Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2009 m. lapkričio 26 d. įsakymo dėl pastato šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūros tvarkos aprašo patvirtinimo – dalis, todėl tokio įrodymo priėmimas būtų perteklinis.

Dėl pareigos atsiskaityti už namo administratoriaus suteiktas paslaugas

15. Nagrinėjamos bylos kontekste aktualioje CK 4.83 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog butų ir kitų patalpų savininkai (naudotojai) bendrojo naudojimo objektus privalo valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti. Pagal CK 4.82 straipsnio 3 dalį butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas, taip pat reguliariai daryti atskaitymus, kaupti lėšas, kurios bus skiriamos namui atnaujinti.

16. Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 2 punkte reglamentuota, kad butų ir kitų patalpų (pastatų) savininkai privalo teisės aktų ir bendrijos organų nustatyta tvarka apmokėti bendrojo naudojimo objektų išlaikymo ir naudojimosi jais išlaidas, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas į kaupiamuosius bendrijos fondus.

17. Pagal CK 4.84 straipsnio 1 dalį, jeigu butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, taip pat jei bendrija likviduota arba nutraukta jungtinės veiklos sutartis, skiriamas bendrojo naudojimo objektų administratorius. CK 4.84 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad administravimo išlaidas apmoka butų ir kitų patalpų savininkai proporcingai jų bendrosios dalinės nuosavybės daliai.

18. Taigi, įstatymų leidėjas eksplicitiškai įtvirtino butų ir kitų patalpų savininko pareigą apmokėti bendrojo naudojimo objektų išlaikymo ir administravimo išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-214-916/2021, 18 punktas).

19. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas patenkino ieškovės ieškinį, t. y. priteisė iš atsakovo 259,39 Eur skolos, susidariusios už bendro naudojimo objektų administravimo, priežiūros išlaidų už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2022 m. lapkričio 30 d., nustatęs, kad ieškovė tinkamai atlieka administratoriaus pareigas. Atsakovas pripažįsta, kad nemokėjo mokesčio administratoriui įmokų dalies, t. y. už šilumos tinklų priežiūrą, kadangi, jo teigimu, ieškovė netinkamai teikia šią paslaugą, bet pačios prašomos skolos dydžio neginčijo.

20. Paminėtina, kad butų ir kitų patalpų savininkas neprivalo apmokėti išlaidų, dėl kurių jis nėra davęs sutikimo ir kurios nesusijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais arba dėl kurių nėra priimta administratoriaus ar butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimo sprendimo CK 4.84 ir 4.85 straipsniuose nustatyta tvarka (CK 4.83 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009).

21. Kasacinio teismo praktikoje, formuojamoje bylose dėl bendraturčių teisių ir pareigų dėl bendrosios dalinės nuosavybės, išaiškinta, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės specifika lemia tai, jog įstatymuose yra nustatytos butų ir kitų patalpų savininkų pareigos (tarp jų ir CK 4.83 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta pareiga valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti bendrojo naudojimo objektus), kurių negali pakeisti ar eliminuoti nei šios nuosavybės teisės subjektai, nei daugiabučio namo savininkų bendrija ar kitas bendrosios dalinės nuosavybės objektų valdymo teises įgyvendinantis asmuo. Taigi visais atvejais teisė spręsti dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo, naudojimo ir disponavimo jais priklauso būtent butų ir kitų patalpų savininkams, nepriklausomai nuo to, kokia įstatyme nustatyta forma jie šią teisę įgyvendina (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-152/2013; 2014 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2014 ir jose nurodytą kasacinio teismo praktiką).

22. Kaip minėta, remiantis CK 4.83 straipsnio 4 dalimi, vienas iš pagrindų atsisakyti mokėti išlaidas yra tuo atveju, kai nėra priimta administratoriaus ar butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimo sprendimo CK 4.84 ir 4.85 straipsniuose nustatyta tvarka. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad toks teisinis reglamentavimas reiškia, jog išlaidas galima atsisakyti mokėti dviem atvejais: 1) kai dėl jų teisės aktų nustatyta tvarka nėra priimtas sprendimas ir 2) kai butų ir kitų patalpų savininkas nėra davęs sutikimo dėl šių išlaidų. Antruoju atveju būtina dar viena sąlyga – išlaidos turi būti nesusijusios su privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009). CK 4.83 straipsnio 4 dalies nuostata papildo CK 4.82 straipsnio 3 dalį ir pabrėžia butų ir kitų patalpų savininkų pareigą padengti būtinąsias (privalomąsias) turto išlaikymo sąnaudas, dėl kurių sudėties ir dydžio sprendžiama pagal teisės aktuose nustatytus statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimus. CK 4.83 straipsnio 4 dalyje nustatytų išimčių taikymas galimas tik tada, kai išlaidos yra nesusijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-305/2012; 2014 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326/2014; kt.).

23. Administratoriaus ir namo butų savininkų santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 patvirtinti Daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų administravimo nuostatai (toliau – Nuostatai), kuriuose nurodyta, kad pagrindinis administratoriaus uždavinys – administruoti namo bendrojo naudojimo objektus, t. y. užtikrinti jų priežiūrą pagal teisės aktų nustatytus privalomuosius statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimus, įgyvendinti namo butų ir kitų patalpų savininkų su bendrąja nuosavybe susijusius sprendimus ir pavedimus, priimtus CK 4.85 straipsnyje nustatyta tvarka, jiems atstovaujant (Nuostatų 3 punktas). Administratorius vadovaudamasis teisės aktais, reglamentuojančiais pastatų, jų inžinerinių sistemų, potencialiai pavojingų įrenginių naudojimą ir priežiūrą, žemės sklypų priežiūrą, organizuoja namo techninę priežiūrą, bendrosios dalinės nuosavybės teise ar kitais įstatymų nustatytais pagrindais patalpų savininkų naudojamo ir (ar) valdomo žemės sklypo (toliau – žemės sklypas) priežiūrą (Nuostatų 4.3 punktas). Šilumos ūkį reglamentuojančių teisės aktų nustatytais atvejais ir tvarka šaukia patalpų savininkų susirinkimą arba organizuoja balsavimą raštu dėl namo šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojo (eksploatuotojo) pasirinkimo, namo šildymo būdo keitimo, namo šildymo ir karšto vandens sistemos pertvarkymo pagal šiai sistemai nustatytus privalomuosius reikalavimus, apsirūpinimo karštu vandeniu būdo, šilumos paskirstymo metodo, karšto vandens tiekėjo pasirinkimo ir dalyvauja įgyvendinant patalpų savininkų priimtus sprendimus. Atlieka namo šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojo (eksploatuotojo) pasirengimo šildymo sezonui kontrolę (Nuostatų 4.8 punktas). Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2009 m. lapkričio 26 d. įsakymu patvirtintame Pastato šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūros tvarkos apraše (toliau – ir Aprašas), įtvirtintos šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūros minimalios apimtys darbų ir šių darbų periodiškumas.

24. Pažymėtina, kad daugiabučio namo bendraturčiams, jų pasirinktam ar paskirtam bendro naudojimo objektų administratoriui, yra teisės aktuose įtvirtinta pareiga prižiūrėti pastato šildymo ir karšto vandens sistemą (Aprašo 2-3 punktai). Nagrinėjamos bylos atveju daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtoja paskirta ieškovė, todėl bendro naudojimo objektų savininkams tenka pareiga mokėti už teikimas priežiūros paslaugas ieškovei. Aprašo 3 priedo 18 lentelėje įtvirtinti minimalūs priežiūros darbai, pvz.: pastato šilumos punkto įrenginių apžiūra, šilumos punkto veikimo parametrų kontrolė atsiskaitomojo šilumos apskaitos prietaiso veikimo ir jo plombų vizualinė apžiūra ir kt., t. y. įvairūs šilumos sistemos priežiūros darbai. Todėl, vadovaujantis kasacinio teismo praktika, nurodyta šios nutarties 22 punkte, atsakovas neturi teisės atsisakyti mokėti išlaidų, susijusių su teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais.

25. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pritaria pirmosios instancijos motyvams, kad ieškovė ėmėsi veiksmų, kad užtikrintų atsakovo patalpos pakankamos šilumos energijos tiekimą, tačiau gyventojai nepritarė atlikti tokių šildymo sistemos pakeitimų, o ieškovė negali atlikti jokių darbų be bendraturčių sutikimo. Ieškovė organizavo net kelis butų ir kitų patalpų savininkų balsavimus: t. y. 2016 metais dėl šildymo sistemos stovuose hidraulinio balansavimo ventilius įrengimo, vamzdynų ir armatūros izoliacijai, pažeistai eksploatavimo metu, atstatymo, 2018 ir 2019 metais dėl lėšų kaupimo hidraulinio ir terminio balansavimo ventilių įrengimo, 2020 metais dėl namo šildymo ir karšto vandens sistemos atnaujinimo (mažoji renovacija), taip pat dėl karšto ir šalto vandens stovų keitimo, tačiau iš balsavimų skaičiavimų protokolų matyti, kad nei vienam administratoriaus pasiūlymui nebuvo pritarta. Taigi, ieškovė, neturėdama gyventojų pritarimo ar nesant avarinės šildymo sistemos situacijos, kas šiuo atveju nebuvo nustatyta, negali savavališkai priimti sprendimo ir įrengti šildymo sistemos stovuose hidraulinio balansavimo ventilius.

26. Paminėtina, kad Valstybės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos Vilniaus teritorinis skyrius 2016 m. gegužės 16 d. rašte nurodė, kad ieškovė buvo įpareigota pašalinti pažeidimus, t. y. namo šildymo sistemoje nesumontuotos balansinės priemonės ir šildymo ir karšto vandens šiluminė izoliacija susidėvėjus. 2017 m. kovo 23 d. aktu administratoriui terminas atidėtas iki 2017 m. spalio 1 d. Taip pat 2018 m. balandžio 6 d. rašte nurodė, kad prižiūrėtojo (ieškovės) veikloje, nusižengimų norminių teisės aktų reikalavimams nenustatyta. Nurodė, kad atsakovo patalpų rekonstrukcijos metu buvo demontuoti keturi konvektoriai (projektinis galingumas 4440 W) ir suprojektuoti du 10 ir 8 sekcijų (M-14-AO) radiatoriai, kurių bendras galingumas 2835 W. Projektavimo metu patalpų šildymo prietaisų galingumas sumažintas 1605 W. Paminėjo, kad pareiškėjo (atsakovo) patalpose įrengti radiatoriai šildymo stovuose eilės tvarka yra paskutiniai, t. y. toliausiai nutolę, todėl ir patys vėsiausi. Paminėtina, kad atsakovas buvo apskundęs Valstybės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus 2018 m. balandžio 6 d. raštą Lietuvos administracinių ginčų komisijai, tačiau skundas 2018 m. birželio 12 d. sprendimu Nr. 3R-253(AG-197/03-2018) nebuvo patenkintas, nurodant, kad teisės aktų, įpareigojančių UAB „Fabeta“ nesutinkant namo, esančio (duomenys neskelbtini), patalpų savininkams įrengti namo šildymo stovuose hidraulinio balansavimo ventilius, nėra, todėl dėl tokių priemonių turi būti priimtas patalpų savininkų sprendimas. Duomenų, kad šis Lietuvos administracinių ginčų komisijos sprendimas buvo apskųstas, nėra.

27. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas bylos įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Bylos šalims tenkančios įrodinėjimo pareigos vykdymas yra orientuotas į bylą nagrinėjančio teismo įtikinimą, kad egzistuoja faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai. Civiliniame procese nereikalaujama nustatyti objektyviąją tiesą, t. y. teismo įsitikinimas dėl faktinių aplinkybių, sudarančių bylos nagrinėjimo (ginčo) dalyką, egzistavimo ar neegzistavimo neturi būti absoliutus. Šis įrodinėjimo civiliniame procese ypatumas yra ne kartą pabrėžtas ir kasacinio teismo praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015; 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018, 52 punktas). Todėl įrodinėjimo standartas, atsižvelgiant į civiliniame procese reikalaujamą teismo įsitikinimo laipsnį, taip pat neturi būti suabsoliutintas, t. y. pernelyg aukštai iškeltas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-103-701/2022, 23 punktas).

28. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo nurodoma, kad įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų faktų buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo absoliučiai nėra abejonių; išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008; 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2009; kt.). Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, ar įrodymas susijęs su byla, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku (tiesioginis ar netiesioginis, pirminis ar antrinis), ar tas įrodymas yra leistinas ir patikimas, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-273/2011). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-524-701/2018, 68 punktas). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-103-701/2022, 37 punktas).

29. Šios bylos nagrinėjimo objektas yra prievolės (pinigų sumokėjimo) už teikiamą bendro naudojimo objektų administravimą ir priežiūrą netinkamas vykdymas, todėl atsižvelgiant į tai, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, kad administratorius siekė pašalinti galimas priežastis dėl per žemos temperatūros atsakovo patalpose, tačiau nebuvo gautas gyventoju pritarimas, bei tai, kad atsakovas negali atsisakyti apmokėti išlaidų, susijusių su privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais, nustatytais teisės aktuose, todėl negalima daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iš atsakovo skolą, kurios dydžio atsakovas iš esmės neginčijo, netinkamai įvertino šalių pateiktus rašytinius įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto motyvais, kad nebuvo įvertinti atsakovo pateikti rašytiniai įrodymai, kadangi matyti, kad pirmosios instancijos teismas juos vertino kartu su kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais. Vien tai, kad apeliantas nesutinka su tuo, kaip buvo įvertinti įrodymai, nesudaro pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

30. Kadangi kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo sprendimo pagrįstumui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas skundą, gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams. Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne tik kasacinio teismo, bet taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Olandiją, paraiškos Nr. 16034/90).

Dėl bylos baigties

31. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines aplinkybes, tinkamai taikė teisės aktus, susijusius su ginčo dalyku, ir teismų praktiką, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti ar pakeisti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290 – 291 straipsniais, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 12 d. sprendimą nepakeistą.