- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-09-19
- Bylos Nr.
- e2-485-464/2024
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dalia Kačinskienė
- Atsakovas
- A. Ž., M. Ž.
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės bankrutavusios kooperatinės bendrovės Nacionalinės kredito unijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gegužės 10 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios kooperatinės bendrovės Nacionalinės kredito unijos ieškinį atsakovams A. Ž. ir M. Ž. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė bankrutavusi kooperatinė bendrovė (toliau – ir BKB) Nacionalinė kredito unija kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2015 m. spalio 23 d. atsakovų A. Ž. ir M. Ž. dovanojimo sutartį ir taikyti vienašalę restituciją – grąžinti atsakovės A. Ž. nuosavybėn butą, esantį (duomenys neskelbtini), žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), gyvenamąjį namą, rūsį, viralinę, malkinę, sandėlį, kluoną, tvartą, vištidę, kiemo statinius ir žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini), priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad 2010 m. kovo 2 d. su UAB ,,Scandia“, kurios direktore buvo atsakovė A. Ž., sudarė paskolos sutartį, kuria bendrovei buvo suteikta 224 550 Eur paskola, jos įvykdymą užtikrinant bendrovei priklausiusio nekilnojamojo turto įkeitimu. Atsakovės atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl paskolos sudarymo aplinkybių, kurio metu buvo nustatyta, kad atsakovė A. Ž. apgaule UAB ,,Scandia“ naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą – ieškovės lėšas. Kaltinamajame akte, be kita ko, buvo nurodyta, kad atsakovė kreipėsi į turto vertintoją, prašydama įkeičiamą turtą įvertinti 22 kartus didesne verte nei jo tikroji vertė. Atsakovė ieškovei pateikė melagingus duomenis apie įkeičiamo žemės sklypo vertę, žinodama, kad paskolos bendrovė negalės grąžinti. Atliekant ikiteisminį tyrimą atsakovės turtui – butui, žemės sklypams ir gyvenamajam namui su priklausiniais – buvo pritaikytas laikinas nuosavybės teisių apribojimas. Nuosavybės teisės apribojimo terminas pasibaigė 2015 m. spalio 2 d., o 2015 m. spalio 23 d. atsakovė visą nekilnojamąjį turtą dovanojimo sutartimi perleido savo sūnui, atsakovui M. Ž.. Vilniaus miesto apylinkės teismas, nagrinėjęs baudžiamąją bylą Nr. 1-48-817/2021, 2020 m. birželio 1 d. nutartimi baudžiamosios bylos dalį, kuria A. Ž. buvo kaltinama pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalį, nutraukė suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, o civilinį ieškinį paliko nenagrinėtą. Ieškovė kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovei A. Ž. ir kitiems asmenims, be kita ko, ir dėl 217 813,50 Eur žalos atlyginimo (civilinė byla Nr. e2-752-861/2024).
3. Ieškovės teigimu, egzistuoja tiek Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 straipsnio 1 dalyje, tiek ir CK 1.81 straipsnio 1 dalyje numatytas teisinis pagrindas dovanojimo sutartį pripažinti negaliojančia ir taikyti restituciją. Ieškovės reikalavimo teisė bus pripažinta išnagrinėjus civilinę bylą Nr. e2-752-861/2024 dėl žalos atlyginimo. Sudarius dovanojimo sutartį, buvo pablogintos ieškovės galimybės išieškoti žalos atlyginimą, sandorio šalys neprivalėjo sudaryti, jį sudarydamos buvo nesąžiningos, sandoris sudarytas tarp artimų giminaičių (motinos ir sūnaus). Be to, atsakovė ir toliau faktiškai tame turte gyvena. Atsakovai, sudarydami ginčijamą sandorį, siekė vieno tikslo – formalaus nuosavybės teisės perkėlimo, išieškojimo apsunkinimo, todėl sandoris prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei.
4. Pareikšto reikalavimo užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovui M. Ž. nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą: butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – kiemo rūsį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – viralinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – malkinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – kluoną, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – tvartą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – vištidę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus inžinerinius statinius – kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini).
5. Nurodė, kad ieškinys yra preliminariai pagrįstas, o atsakovų nesąžiningumą patvirtina tai, kad turtas buvo perleistas ikiteisminio tyrimo metu. Kadangi ieškovė yra pateikusi 217 813,50 Eur dydžio civilinį ieškinį dėl žalos atlyginimo, tokio ieškinio patenkinimo atveju būsimo išieškojimo galimybė taptų labai apsunkinta. Sudarydami ginčijamą sandorį atsakovai suprato, kad į dovanojimo sutartimi perleidžiamą turtą tikėtinai bus nukreiptas ieškovės reikalavimo išieškojimas. Todėl atsakovai, sužinoję apie šį jiems pareikštą ieškinį, vėl gali elgtis nesąžiningai bei siekti išvengti ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo vykdymo, turtą dar kartą perleisdami.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
6. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. gegužės 10 d. nutartimi ieškovės BKB Nacionalinės kredito unijos prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetė.
7. Teismas, atsižvelgęs į ieškovės prašymo argumentus, priėjo prie išvados, kad šioje bylos stadijoje pakanka duomenų konstatuoti pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – ieškinio preliminaraus pagrįstumo – buvimą. Aplinkybių, leidžiančių spręsti, kad ieškovės reiškiamas actio Pauliana (Pauliano ieškinys) yra akivaizdžiai nepagrįstas ar kad ieškovė pasirinko neleistiną, aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą, teismas nenustatė.
8. Tačiau, teismo vertinimu, ieškovė neįrodė kitos būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės teismo sprendimo tinkamam įvykdymui buvimo. Ieškovė nepateikė pakankamų įrodymų, kad atsakovai, siekdami išvengti šioje konkrečioje civilinėje byloje teismo priimtu galutiniu sprendimu nustatytų įpareigojimų vykdymo, ketintų turtą slėpti, perleisti, įkeisti ar kitaip jį apsunkinti arba kad minėti veiksmai jau yra atlikti. Ieškovės nurodomos ginčo sandorio sudarymo 2015 metais aplinkybės grėsmės būsimo teismo sprendimo šioje civilinėje byloje įvykdymui nepagrindžia.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
9. Ieškovė BKB Nacionalinė kredito unija atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gegužės 10 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones patenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
9.1. Atsakovai jau yra atlikę nesąžiningus veiksmus, siekdami apsunkinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Be to, ieškinyje nurodytos faktinės aplinkybės, kad ginčo sandorio šalys yra susiję asmenys – atsakovė A. Ž. yra atsakovo M. Ž. motina, taip pat patvirtina atsakovų nesąžiningumą.
9.2. Dėl atsakovės A. Ž. galimai padarytų nusikalstamų veikų vyko ikiteisminis tyrimas, buvo nagrinėjama baudžiamoji byla, kuri atsakovės atžvilgiu nutraukta dėl formalaus pagrindo, t. y. suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. Būtent ikiteisminio tyrimo metu ir buvo perleistas atsakovei priklausęs turtas. Šis turtas buvo areštuotas, siekiant užtikrinti ieškovės ikiteisminiame tyrime pareikšto civilinio ieškinio įvykdymą. Tačiau praėjus vos 3 dienoms po to, kai areštas turtui buvo panaikintas, atsakovė ginčijamu dovanojimo sandoriu perleido nekilnojamąjį turtą savo sūnui, atsakovui M. Ž..
9.3. Kilusio ginčo pobūdis lemia tai, kad šiuo atveju esminę reikšmę turi operatyvus teismo sprendimo įvykdymas – jeigu ieškinys būtų patenkintas, ginčo turtas turi būti kiek įmanoma greičiau grąžintas atsakovei. Akivaizdu, kad ginčo turtą perleidus sąžiningiems tretiesiems asmenims arba sudarius kitus su juo susijusius sandorius, operatyvus teismo sprendimo įgyvendinimas nebūtų įmanomas, nes kiltų nauji teisiniai ginčai dėl sandorių nuginčijimo ir restitucijos taikymo. Konservacinio pobūdžio laikinųjų apsaugos priemonių taikymas atitiktų ir nusistovėjusią teismų praktiką laikinųjų apsaugos priemonių taikymo srityje (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-89-464/2020; 2020 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1218-790/2020; 2020 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1541-330/2020).
9.4. Privalo būti atsižvelgta į tai, kad ieškovė yra bankrutavęs juridinis asmuo, todėl galimybė kiek įmanoma operatyviau patenkinti kreditorių reikalavimus yra susijusi ir su pagrindiniu bankroto proceso tikslu, įtvirtintu Juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 1 straipsnyje – sudaryti sąlygas veiksmingam juridinių asmenų nemokumo procesui, užtikrinant kreditorių ir juridinių asmenų interesų pusiausvyrą. Tuo atveju, jei būtų sudaryti nauji ieškovės teises pažeidžiantys sandoriai dėl ginčo turto perleidimo, ji būtų priversta inicijuoti naujus teisminius procesus, o tai neatitiktų pagrindinio bankroto proceso tikslo, įtvirtinto JANĮ.
9.5. Pagrindinis ieškovės kreditorius yra valstybė, veikianti per viešąją įstaigą (toliau – VšĮ) „Indėlių ir investicijų draudimas“, kuri ieškovės kreditoriumi jos bankroto byloje tapo išmokėjusi indėlininkams draudimo išmokas. Todėl sudarius naujus sandorius, kuriais ginčo turtas būtų apsunkintas, ieškovė būtų priversta inicijuoti naujus teisminius procesus, tai pažeistų ir valstybės, ieškovės bankroto byloje veikiančios per VšĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ interesus.
Atsiliepimas
10. Atsakovai A. Ž. ir M. Ž. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gegužės 10 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
10.1. Ieškinys nėra preliminariai pagrįstas visų pirma dėl to, kad ieškovė neturi galiojančios reikalavimo teisės, taigi, neturi ir teisės reikšti Pauliano ieškinio. Ieškinyje nurodyta, kad ieškovė yra inicijavusi kitą civilinę bylą Nr. e2-752-861/2024, kurioje dar tik bus sprendžiamas jos reikalavimo atsakovei pagrįstumo klausimas. Ginčijamas sandoris buvo sudarytas 2015 metais, o skolininkas negali pažeisti būsimos prievolės.
10.2. Ieškovė neturi teisės kvestionuoti asmenų sandorių CK 1.81 straipsnio pagrindu. Ieškovė, kaip potenciali kreditorė, neturi teisės naudotis kitais, ne kreditoriams skirtais teisių gynimo būdais.
10.3. Tai, kad atsakovai yra artimi giminaičiai – motina ir sūnus – nesudaro pagrindo konstatuoti jų nesąžiningumą. Procesine prasme visų šalių sąžiningumas yra preziumuojamas net ir sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Įrodymų, patvirtinančių atsakovų nesąžiningumą, ieškovė nėra pateikusi. Butui jau yra taikomas areštas pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prašymą. Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. liepos 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-605-302/2023 jau yra konstatavęs, kad pagrindo areštuoti atsakovės turtą nėra.
10.4. Atskirajame skunde nurodytos aplinkybės apie tai, kad būtina taikyti konservacines laikinąsias apsaugos priemones, kadangi 2020 metais egzistavo tokia Lietuvos apeliacinio teismo praktika, yra nepagrįstos. Naujausioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nurodyta, kad esminis momentas, nepaisant ginčo pagrindo, yra įrodymai apie potencialius atsakovų veiksmus siekiant paslėpti turtą ir taip apsunkinti sprendimo įvykdymą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
11. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Kaip matyti, įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs dvi būtinąsias sąlygas, kurių visuma ir sudaro prielaidas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui: 1) ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas; 2) turi būti nustatyta grėsmė teismo sprendimo įvykdymui.
12. Apeliantės BKB Nacionalinės kredito unijos atskirasis skundas yra grindžiamas tik argumentais dėl pirmosios instancijos teismo netinkamai įvertintos grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, o klausimas dėl ieškinio reikalavimo prima facie (preliminaraus) pagrįstumo jame nekeliamas. Nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Kadangi atsakovai per CPK 335 straipsnyje numatytus terminus atskirojo skundo nėra padavę, jų atsiliepime į atskirąjį skundą nurodyti argumentai, kuriais kvestionuojamas teismo nutartyje konstatuotas ieškinio preliminaraus pagrįstumo faktas, teisiškai neaktualūs. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apeliacijos ribas (CPK 320, 338 straipsniai), įvertins tik antros būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos buvimą.
13. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvada dėl neįrodytos grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui, atskirąjį skundą grindžia aplinkybėmis, kurios, jos nuomone, patvirtina atsakovų nesąžiningumą, o kartu ir grėsmę, kad ginčo objektu tapęs turtas dar kartą gali būti perleistas, taip pat akcentuoja patį ginčo pobūdį, lemiantį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su apeliantės pozicija.
14. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo, priimto toje konkrečioje byloje, įvykdymą, kitaip tariant, eliminuoti galimą jo neįvykdymo riziką. Šios priemonės taikymo poreikį pirmiausiai apsprendžia galima grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumas siekiamiems tikslams.
15. Skundžiamoje nutartyje teisingai nurodoma, kad Lietuvos apeliacinio teismo formuojamoje laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra duomenų apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, kad atsakovas ketina paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-241-241/2017; 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1590-302/2018; 2019 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1339-370/2019; 2024 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-400-790/2024). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atveju atsakovų nesąžiningumą visuomet privalo įrodyti tas asmuo, kuris prašo atitinkamų priemonių taikymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1119-464/2017; 2019 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-268-516/2019; 2023 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-205-467/2023).
16. Pažymėtina, kad grėsmė galbūt palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymui įvertinama kiekvienoje byloje individualiai, t. y. pagal tos konkrečios bylos aplinkybes, joje pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Todėl sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikio turi būti įvertintas taip pat ir kilusio ginčo pobūdis. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą pasisakyta tokiu aspektu, kad ginčui kilus dėl turtinių teisių į patį daiktą, negali būti ignoruojamas faktas, kad be atitinkamų priemonių, laikinai apribojančių esamo šio turto savininko disponavimo ginčo objektu galimybę, nepaneigta šio turto perleidimo sąžiningiems tretiesiems asmenims tikimybė, jeigu turto savininkas turėtų tokių nesąžiningų ketinimų (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-998-516/2018; 2018 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1336-370/2018; 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-205-464/2019; 2022 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-75-516/2022; 2024 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-317-330/2024). Tokiu atveju teismo sprendimo realus įvykdymas (ginčo turto sugrąžinimas) gali tapti ir objektyviai neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1386-180/2018).
17. Būtinybę taikyti atitinkamus ribojimus teisminio ginčo objektams (konkrečiam turtui) lemia ne tik poreikis eliminuoti galimybę atsakovui pakeisti savo turtinę padėtį, perleidžiant ir (ar) kitaip apsunkinant jam priklausantį turtą, bet ir poreikis išsaugoti paties ginčo objektą nepakitusiu. Tokio pobūdžio laikinoji apsaugos priemonė, kaip disponavimo ginčo objektu uždraudimas, Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikoma prevencine priemone, užtikrinančia ginčo šalių status quo (faktinės arba teisinės padėties išsaugojimą) (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-565-464/2016; 2017 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-118-516/2017; 2023 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-628-910/2023; 2024 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-118-912/2024).
18. Nagrinėjamu atveju ieškinyje reikalaujama ne tik atsakovų sudaryto nekilnojamojo turto dovanojimo sandorio pripažinimo negaliojančiu, bet ir restitucijos taikymo, t. y. ginčo turto sugrąžinimo buvusiai jo savininkei, atsakovei A. Ž.. Kadangi byloje pareikštas reikalavimas atkurti iki teisės pažeidimo buvusią padėtį, objektyviai egzistuoja poreikis išsaugoti susiklosčiusią situaciją iki tokio ginčo išnagrinėjimo ir eliminuoti šio turto perleidimo sąžiningiems tretiesiems asmenims tikimybę. Aptartam tikslui pasiekti, atsižvelgiant į ginčo pobūdį, būtina taikyti konservacines laikinąsias apsaugos priemones. Padaręs kitokią išvadą, pirmosios instancijos teismas suklydo.
19. Stokoja pagrįstumo ir pirmosios instancijos teismo pozicija, kad ginčo turto pakartotinio perleidimo tikimybė neegzistuoja, nes tokius veiksmus atsakovai atliko (t. y. sudarė šioje byloje ginčijamą dovanojimo sutartį) labai seniai – 2015 metais. Įstatymo leidėjas nėra įtvirtinęs sąrašo asmens veiksmų, kurie šiame kontekste galėtų būti vertinami kaip nesąžiningi. Aiškinant šią laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą teismų praktikoje nurodoma, kad nesąžiningumas nustatomas, kai atsakovas siekia paslėpti, perleisti kitiems asmenims savo turtą, jį įkeisti ar kitokiu būdu realiai apsunkinti ieškovui galimybę įvykdyti jam palankų teismo sprendimą. Sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-673-943/2018; 2021 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-494-516/2021; 2021 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-669-790/2021; 2023 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1118-912/2023; 2024 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-400-790/2024).
20. Įvertinant grėsmę teismo sprendimo įvykdymui nebūtina turėti neginčijamų įrodymų, kad atsakovas iš tiesų siekia ar sieks perleisti savo turtą ir taip apsunkinti galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Pakanka, kad teismui yra pateikiami konkretūs duomenys, jog sprendimo neįvykdymo grėsmė egzistuoja arba ji gali kilti dėl nesąžiningo atsakovo elgesio. Pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje jau buvo pasisakyta, kad atsakovo galimų ketinimų nesąžiningumą teismas gali nustatyti ne tik iš jo elgesio, galimai nurodančio pasirengimą atlikti veiksmus, kurie apsunkintų teismo sprendimo įvykdymą, tačiau ir iš jo ankstesnių, jau atliktų veiksmų, nors tiesiogiai ir nesusijusių su teismo sprendimo vykdymo pasunkinimu arba jo įvykdymo negalimumu, bet aiškiai nesąžiningų (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gegužės 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-648-585/2020; 2021 m. rugsėjo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-713-516/2021).
21. Šiuo atveju apeliantės argumentai, kad ginčijamas dovanojimo sandoris buvo sudarytas iš karto po to, kai atsakovei A. Ž. iškeltoje baudžiamojoje byloje buvo panaikintas laikinas jos nuosavybės teisių ribojimas, paneigia atsakovų sąžiningumo prezumpciją laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste. Kaip matyti iš kartu su ieškiniu pateiktų įrodymų – valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo, ieškinyje nurodytam turtui areštas buvo taikomas nuo 2014 m. balandžio 17 d. iki 2015 m. spalio 15 d., o dovanojimo sutartis tarp atsakovų, susijusių artimos giminystės ryšiu, buvo sudaryta netrukus – 2015 m. spalio 23 d. Neabejotina, kad atsakovė negalėjo nežinoti apie apeliantės jai reiškiamas turtines pretenzijas (civilinį ieškinį dėl žalos atlyginimo, kuris baudžiamojoje byloje paliktas nenagrinėtas), taigi jai priklausančio turto dovanojimas sūnui objektyviai neleidžia paneigti šio turto pakartotinio perleidimo rizikos, kai dėl tokio atsakovų sudaryto sandorio yra kilęs ginčas teisme.
22. Atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai, kad Lietuvos apeliacinis teismas, tikrindamas Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-752-861/2024 teisėtumą ir pagrįstumą, 2023 m. liepos 5 d. priimtoje nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-605-302/2023 jau yra konstatavęs, jog pagrindo laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti nėra, nes nenustatytas atsakovės nesąžiningumas, teisiškai neaktualūs. Pirma, nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių neturi prejudicinės galios (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-306-236/2016; 2023 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-832-934/2023), todėl kitoje byloje nustatytos vienokios ar kitokios aplinkybės nėra reikšmingos. Antra, kaip jau buvo minėta pirmiau (žr. šios nutarties 16 punktą), grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui, kurią, atitinkamai, lemia atsakovų jau atlikti arba galimai atliktini su sąžiningu elgesiu nederantys veiksmai, privalo būti identifikuota individualiai kiekvienoje atskiroje byloje pagal tos bylos aplinkybes. Trečia, atsakovų nurodytoje civilinėje byloje laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas buvo sprendžiamas kitokio ginčo kontekste. Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-752-861/2024 pareikštas žalos atlyginimo reikalavimas, nesusijęs su daiktinių teisių į konkretų turtą perleidimo teisėtumu ar jo grąžinimo per restitucijos institutą klausimais.
23. Kadangi, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, apeliantė įrodė sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti visumą, toliau spręstina dėl konkrečios rūšies priemonių taikymo tikslingumo. Parenkant bei taikant konkrečius suvaržymus, turi būti atsižvelgiama į proporcingumo, ekonomiškumo, taip pat į teisingumo bei kitus civilinio proceso teisės principus, kurie reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą. Todėl visais atvejais laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių pernelyg didelio pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2699/2011; 2021 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1231-516/2021).
24. Apeliantė prašė taikyti CPK 145 straipsnio 1 dalyje nurodytos rūšies laikinąją apsaugos priemonę – nekilnojamojo turto areštą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo konkrečiu atveju pirmiau aptartam tikslui pasiekti, t. y. užtikrinti, kad iki ginčo baigties dar kartą nepasikeistų nekilnojamojo turto, kurį prašoma grąžinti atsakovei, savininkas, pakanka ir mažiau atsakovo nuosavybės teises varžančių priemonių pritaikymo. Todėl apeliantės prašymas tenkinamas iš dalies ir taikoma CPK 145 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta laikinoji apsaugos priemonė – įrašo viešame registre padarymas apie draudimą perleisti ginčo turtą.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gegužės 10 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovės bankrutavusios kooperatinės bendrovės Nacionalinės kredito unijos prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones iš dalies patenkinti.
Ieškovės bankrutavusios kooperatinės bendrovės Nacionalinės kredito unijos, juridinio asmens kodas 112041454, ieškinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimui taikyti laikinąją apsaugos priemonę – atlikti įrašą viešame registre dėl atsakovui M. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini) priklausančių nuosavybės teisių į turtą: butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); pastatą – gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pastatą – kiemo rūsį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pastatą – viralinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pastatą – malkinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pastatą – sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pastatą – kluoną, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pastatą – tvartą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pastatą – vištidę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); kitus inžinerinius statinius – kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), – perleidimo draudimo.
Šios nutarties kopiją išsiųsti valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto kadastrui ir registrui.