- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-11-23
- Bylos Nr.
- e2S-2490-936/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-02724-2023-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Urmila Valiukienė
- Ieškovas
- D. G.
- Atsakovas
- R. S.
- Kategorijos
- 3.1.18.1.1.1Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui
- 3.1.18.1.1.2Tikėtinas ieškinio pagrįstumas
- 3.1.18.2.1Atsakovo nekilnojamojo daikto areštas
- 3.1.18.7Nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių vykdymas ir apskundimas
- 3.3.2.4Apeliacinės instancijos teismo, išnagrinėjusio atskirąjį skundą, teisės
- 3.3.2.5Apeliacinės instancijos teismo nutartis dėl atskirojo skundo
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Urmila Valiukienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės (apeliantės) R. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. spalio 3 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje pagal ieškovo D. G. ieškinį atsakovei R. S. dėl skolos ir baudos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas D. G. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei R. S., kuriuo prašė priteisti iš atsakovės 34 500 Eur negrąžinto avanso, 5 000 Eur baudos, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas bei 1 114 Eur bylinėjimosi. Taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir reikalavimų užtikrinimui atlikti įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo, padarant įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės į 0,1376 ha žemė sklypą, adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), perleidimo draudimo.
Žemesnės instancijos teismas
2. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2023 m. rugsėjo 21 d. nutartimi tenkino ieškovo prašymą, t. y. taikė laikinąsias apsaugos priemones – įrašo viešame registre dėl perleidimo draudimo atsakovei R. S. priklausančiam 0,1376 ha žemės sklypui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiam adresu (duomenys neskelbtini), paliekant teisę šį turtą valdyti ir juo naudotis, atlikimą.
3. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2023 m. rugsėjo 22 d. preliminariu sprendimu ieškovo ieškinį tenkino ir priteisė iš atsakovės ieškovui 34 500 Eur negrąžinto avanso, 5 000 Eur baudos, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (39 500 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2023 m. rugsėjo 21 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 1 114 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismo preliminarus sprendimas nėra įsiteisėjęs, 2023 m. spalio 16 d. d. gauti atsakovės prieštaravimai dėl pareikšto ieškinio ir priimto preliminaraus sprendimo.
4. Vilniaus regiono apylinkės teisme 2023 m. spalio 3 d. gautas ieškovo prašymas dėl papildomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuriuo ieškovas prašo taikyti papildomas laikinąsias apsaugos priemones – atsakovės nekilnojamųjų daiktų, kilnojamųjų daiktų, bankų sąskaitose esančių piniginių lėšų, kitų piniginių lėšų ar turtinių teisių, priklausančių atsakovei ir esančių pas atsakovę arba trečiuosius asmenis, areštą 40 614 Eur sumai, iš areštuotų lėšų atsakovei leidžiant atsiskaityti su ieškovu. Taip pat prašė pavesti ieškovo pasirinktam antstoliui surasti ir aprašyti areštuotą turtą.
Šalies argumentai
4.1. Ieškovas prašyme nurodė, kad byloje buvo gautas valstybės įmonės Registrų centro 2023 m. rugsėjo 21 d. pranešimas, kad draudimas negali būti įregistruotas, kadangi atsakovė 2023 m. gegužės 16 d. perleido nuosavybės teises į 0,1376 ha žemės sklypą. Tokiu būdu liko nepasiektas laikinąja apsaugos priemone siektas teisinis rezultatas – galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimas. Ieškovas yra priverstas teikti teismui prašymą dėl papildomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
4.2. Ieškovas papildomai neįrodinėja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo, kadangi: 1) ieškinys preliminariu sprendimu yra patenkintas visiškai, todėl akivaizdu, kad jis yra preliminariai pagrįstas, todėl pirmoji sąlyga yra įrodyta; 2) atsakovė po nepilno mėnesio, kai sudarė su ieškovu preliminariąją sutartį ir gavo iš ieškovo apmokėjimą, preliminariosios sutarties objektu esantį nekilnojamąjį turtą perleido kitiems asmenims, nors buvo įsipareigojusi perleisti ieškovui, sumokėjusiam už šį turtą, be to, tikėtinai gavusi apmokėjimą už perleistą nekilnojamąjį turtą, atsakovė ieškovui nei visos, nei jokios pinigų dalies negrąžino. Todėl neabejotina, kad atsakovė elgiasi nesąžiningai, perleisdama ir slėpdama savo turtą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
5. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2023 m. spalio 3 d. nutartimi ieškovo D. G. prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones tenkino – reikalavimų įvykdymui užtikrinti taikė laikinąsias apsaugos priemones – 40 614 Eur sumai areštavo atsakovės R. S. nekilnojamuosius daiktus, kilnojamuosius daiktus, o jų nesant arba esant nepakankamai – bankų sąskaitose esančias pinigines lėšas, kitas pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias atsakovei ir esančius pas atsakovę arba trečiuosius asmenis, iš areštuotų lėšų atsakovei leidžiant atsiskaityti su ieškovu, pavedant turtą surasti ir aprašyti ieškovo pasirinktam antstoliui.
5.1. Pirmosios instancijos teismas pripažino pagrįstais ieškovo argumentus, kad liko nepasiektas laikinąją apsaugos priemone siektas teisinis rezultatas – galimai ieškovui palankaus teismo spendimo įvykdymo užtikrinimas, todėl ieškovo prašymą tenkino. Nurodė, kad atsakovo veiksmai, sudarantys pagrindą spręsti, kad egzistuoja antroji būtinoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga, nustatyta CPK 144 straipsnio 1 dalyje, gali būti atlikti tiek po ieškinio pareiškimo ir civilinės bylos iškėlimo, tiek prieš pat ieškinio pareiškimą, tiek ir ankstesniu laikotarpiu, ypač jeigu tokie veiksmai atlikti ieškiniu nurodomų santykių su ieškovu laikotarpiu ir tiesiogiai susiję su teisių ir pareigų tokiame santykyje įgyvendinimu.
III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai
6. Atsakovė R. S. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. spalio 3 d. nutartį ir ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentus:
6.1. Pažymėjo, kad D. G. nepažįsta, su juo niekada jokių sutarčių nesudarinėjo, niekada jo nematė, bei ketinimų parduoti jam žemės sklypą neturėjo. R. S. yra nusikalstamos veikos, kurios metu buvo pasinaudota jos asmens duomenimis, turto duomenimis bei atsiskaitymo priemonėmis auka, dėl ko 2023 m. liepos 19 d. nutarimu yra pripažinta nukentėjusiąja Vilniaus aps. VPK Kriminalinės policijos nusikaltimų nuosavybei tyrimo valdybos 2-ojo skyriaus ikiteisminio tyrimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini).
6.2. Nurodė, kad pažįstamam nekilnojamojo turto brokeriui M. T. davė žemės sklypo 0.1376 ha ploto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Nekilnojamojo turto registrų centro išrašą bei kitus dokumentus, siekiant gauti konsultaciją kokia yra sklypo rinkos kaina. Išstudijavęs pateiktus dokumentus jis nurodė, kad sklypo kaina ne didesnė kaip 10 000 Eur. R. S. nesudarė su M. T.nei žodinės, nei rašytinės nekilnojamojo turto pardavimo tarpininkavimo sutarties, kadangi sklypą patys pasisiūlė iš jos už 6 000 Eur kainą įsigyti L. Ž. ir R. Ž., kuriems šis sklypas buvo perleistas. Atsakovė neviešino sklypo pardavimo jokiame nekilnojamojo turto pardavimo tinklapyje, niekada dėl jo pardavimo nėra kalbėjusi su ieškovu D. G., apskritai nėra jam sakiusi apie tai, kad turi sklypą, šio sklypo jam nerodė, bei jokių susitarimų su ieškovu nesudarinėjo, bei pervesti lėšas į jos sąskaitą jokiu pagrindu neprašė. Jos duomenimis pasinaudojo jos pažįstamas asmuo M. T., kuris pasiskolinęs iš jos 52 000 Eur, apgaulės būdu pasinaudojo tiek jos duomenimis, tiek banko mokėjimo kortele. Būtent šis asmuo, atsakovės manymu, neteisėtai sudarė sutartį su D. G..
6.3. Kadangi atsakovė nepardavinėjo sklypo ieškovui, su juo nebendravo, jokių sutarčių nesudarinėjo, o lėšas gautas į jos sąskaitą pasisavino M. T., akivaizdu, kad tiek ieškovo ieškinys, tiek ir prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra visiškai nepagrįsti, o jo pagrindu priimta teismo nutartis neteisėta. Pažymėjo, kad žemės sklypo kaina yra visiškai neadekvati atsižvelgiant į tai, kad sklypas yra bendro naudojimo paskirties bei netinkamas statybai, dėl ko visiškai neatitinka sklypo rinkos kainos.
6.4. Atsakovė nei iki 2023 m. gegužės 10 d. pirkimo – pardavimo sutarties, kuria buvo parduotas sklypas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nei po to neperleido jokio turto, bei nepasirašė jokių preliminarių pirkimo - pardavimo sutarčių, jai priklausančio turto pardavinėti nesiruošia, todėl nėra jokio pagrindo manyti, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo procesinio sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
8. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 – 7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas.
9. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. spalio 3 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
10. Atsakovė kartu su atskiruoju skundu pateikė įrodymus: 2023 m. gegužės 10 d. pirkimo pardavimo sutartį, Nekilnojamojo turto registro duomenis apie atsakovės turimą visą turtą, bei vieną išrašą apie turimą žemės sklypą ir gyvenamąjį namą, bei 2023 m. liepos 19 d. nutarimą pripažinti atsakovę R. S. nukentėjusiąją ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini). Nors prašymo priimti šiuos įrodymus apeliantė nepateikė, tačiau apeliacinės teismas pasisako dėl šių įrodymo priėmimo.
11. Apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ribojamas (CPK 314 straipsnis, 338 straipsnis). CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau.
12. Kasacinis teismas yra išskyręs atitinkamus kriterijus, kurie turi būti patikrinti ir įvertinti sprendžiant, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Įrodymų rinkimas ir pateikimas vėlesniame procese netoleruotinas, jei yra žinoma apie įrodymų egzistavimą, jų neabejotiną svarbą bylos aplinkybėms nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-313/2016).
13. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo prašymas dėl papildomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išnagrinėtas apeliantei nepranešus, todėl jos pateikti įrodymai, nurodyti šios nutarties 10 punkte, yra reikšmingi šioje byloje nagrinėjamiems klausimams, šių įrodymų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, todėl siekiant išsamiai ir visapusiškai išnagrinėti bylos aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas šiuos įrodymus priima ir vertins juos kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis, 314 straipsnis).
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo
14. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi tam, kad laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos teisėtai, įstatymas numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai (prima facie) pagrįstas; antra, turi egzistuoti reali grėsmė, kad nesiėmus tokių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti / pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas kiekvienoje byloje yra sprendžiamas atsižvelgiant į tos bylos faktines aplinkybes, t. y. nustatant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų buvimą būtent toje konkrečioje byloje (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1020-798/2019; 2020 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1102-881/2020).
15. Spręsdamas klausimą, ar egzistuoja pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas pirmiausiai turi atlikti pareikštų reikalavimų pagrįstumo preliminarų vertinimą. Ieškinio tikėtino pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikinimas, ar, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Kai vertinamas ieškinio preliminarus pagrįstumas, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais. Tačiau toks ieškinio preliminaraus pagrįstumo vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas negali ir neturi pateikti kategoriško atsakymo dėl pateiktų įrodymų patikimumo, pakankamumo ieškovo nurodytiems argumentams patvirtinti, jų sąsajumo (jei aplinkybė, kad su ieškiniu pateikti įrodymai nesusiję su byla, nėra akivaizdi dar pradinėje bylos nagrinėjimo stadijoje) ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1464-516/2016).
16. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje detaliai nepasisakė nei dėl preliminaraus ieškinio pagrįstumo, nei dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui, tik pritarė ieškovo argumentams, kad liko nepasiektas laikinąją apsaugos priemone siektas teisinis rezultatas, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, kurios naikinti ar keisti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo dėl toliau nurodomų argumentų.
17. Pažymėtina, kad kaip matyti iš ieškovo pareikšto ieškinio turinio, jis suformulavo ieškinio dalyką (savo reikalavimus), taip pat įvardijo jų faktinį bei teisinį pagrindą, išdėstė savo poziciją ir prie ieškinio pridėjo nurodomas aplinkybes, ieškovo manymu, pagrindžiančius dokumentus. Pareikšto ieškinio pobūdis nesudaro pagrindo teigti, kad ieškovo reiškiami reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti ar, kad ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškiniu pareikšti reikalavimai gali būti pareikšti teisme, todėl egzistuoja pirma būtina laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – ieškinio tikėtinas pagrįstumas.
18. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad aplinkybės dėl preliminariosios sutarties sudarymo, tame tarpe ir tam tikros aplinkybės, kurios bus nustatytos ikiteisminiame tyrime, kuriame apeliantė pripažinta nukentėjusiąja, yra bylos iš esmės dalykas. Sprendžiant tarpinį procesinį klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, neturi būti sprendžiami klausimai, į kuriuos bus atsakyta tik galutiniu teismo sprendimu, taigi šiuo atveju į klausimą dėl preliminarios sutarties sudarymo ir ieškinio pagrįstumo, teismas pasisakys bylą išnagrinėjęs iš esmės. Todėl apeliantės nurodomos aplinkybės dėl ieškinio pagrįstumo šioje proceso stadijoje nėra vertinamos, kadangi jos akivaizdžiai nepatvirtina ieškinio nepagrįstumo.
19. Preliminariai įsitikinus, kad, išnagrinėjus bylą iš esmės, palankus sprendimas ieškovui gali būti priimtas, todėl reikalinga nustatyti, ar nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
20. Vertinant grėsmės teismo sprendimo neįvykdymui egzistavimą, pažymėtina, kad CPK nuostatos neįtvirtina jokių pavyzdinių kriterijų sąrašo, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika, todėl sprendimas dėl grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimo priimamas įvertinus kiekvienos atskiros situacijos faktines aplinkybes (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1591-370/2020; 2021 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-133-370/2021). Kiekvienu atveju vertinant aplinkybes, kuriomis šalis įrodinėja grėsmę teismo sprendimo įvykdymui, bei nusprendžiant dėl jų pakankamumo išvadai, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikis egzistuoja, turi būti atsižvelgiama į aplinkybių visumą, nesuteikiant išskirtinės reikšmės tik tam tikroms pavienėms aplinkybėms (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1581-943/2020; 2021 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-438-241/2021).
21. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis ekonomiškumo bei proporcingumo principais. Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą. Proporcingumo principo taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1559-881/2020).
22. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, privalo laikytis proporcingumo principo, t. y. įvertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bus proporcingas jų taikymu siekiamiems tikslams. Kiekvienu atveju turi būti surasta pusiausvyra tarp būsimo teismo sprendimo įvykdymo galimybės užtikrinimo ir atsakovo teisių apsaugos (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-949/2008). Laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos taip, kad užtikrintų būsimo teismo sprendimo įvykdymą, kartu nesukeltų atsakovui nuostolių arba jie būtų minimalūs (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-285/2008). Šiems tikslams pasiekti teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, turi atidžiai parinkti jų rūšį.
23. Paminėtina tai, kad asmens nesąžiningumas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste teisės aktuose nepreziumuojamas, todėl taikyti laikinąsias apsaugos priemones siekiantis asmuo turi pateikti konkrečių duomenų (informacijos) apie atsakovo jau atliktus, atliekamus ar ketinamus atlikti veiksmus, kurie nesuderinami su sąžiningo elgesio standartu. Sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-673-943/2018; 2021 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-494-516/2021).
24. Pagal savo tikslą laikinosios apsaugos priemonės gali būti kelių rūšių: 1) konservacinės paskirties laikinosios apsaugos priemonės, užtikrinančios padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, status quo išsaugojimą (pvz., CPK 145 straipsnio 1 dalies 1–10 punktai); 2) teisinius santykius laikinai sureguliuojančios laikinosios apsaugos priemonės, sudarančios sąlygas užtikrinti asmenų teisių apsaugą, ginčo teisinių santykių normalų funkcionavimą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas (pvz., CPK 145 straipsnio 1 dalies 11 punktas); 3) prevencinės priemonės, užkertančios kelią žalai ar kitiems neigiamiems padariniams atsirasti (pvz., CPK 145 straipsnio 1 dalies 6, 12 punktai) (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1218-180/2018; 2020 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1130-1120/2020).
25. Pažymėtina ir tai, jog taikydamas CPK 145 straipsnyje nustatytas laikinąsias apsaugos priemones teismas neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2492/2013; 2014 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-897/2014).
26. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pritaikė konservacinės paskirties laikinąsias apsaugos priemones, nustatytas CPK 145 straipsnio 1 dalies 1 punkte, kad būtų išsaugoma bylos nagrinėjimo metu esanti padėtis. Nors apeliantė byloje pateikė įrodymus, kad turi nekilnojamojo turto ir nurodė neketinanti jo perleisti, tačiau faktiniai bylos duomenys pagrindžia ieškovo dėstomas aplinkybes, kad atsakovė perleido turtą – žemės sklypą, kurį preliminariąja sutartimi buvo įsipareigojusi parduoti ieškovui, kas leidžia abejoti atsakovės sąžiningumu. Nors byloje yra kilęs ginčas dėl preliminariosios sutarties autentiškumo, t. y. atsakovė teigia, kad tokios sutarties nėra pasirašiusi, tačiau šios aplinkybės, kaip minėta, yra bylos iš esmės dalykas, ir sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tokios aplinkybės nėra sprendžiamos. Paminėtina, kad byloje pateiktas ieškovo atliktą mokėjimą atsakovei patvirtinantis dokumentas, kuriame nurodoma, kad 34500 Eur sumos pervedimo paskirtis – sklypo pirkimas pagal preliminarią sutartį. Be to, ikiteisminis tyrimas nėra baigtas ir šioje proceso stadijoje nėra neginčytinų duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad atsakovė nesudarė ginčo preliminariosios sutarties. Šiuo atveju esant preliminariosios sutarties objekto žemės sklypo perleidimo faktui, egzistuoja tikimybė, kad gali atsirasti grėsmė teismo sprendimo įvykdymui.
27. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, siekiant išsaugoti esamą padėtį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones – areštą, pirmiausia atsakovės kilnojamajam ir nekilnojamajam turtui, o tik po to piniginėms lėšoms. Pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė neprieštarauja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirčiai ir esmei bei atitinka ekonomiškumo ir proporcingumo principų reikalavimus.
Dėl bylos baigties
28. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo nutarties turinį, atskirojo skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis taikyti laikinąsias apsaugos priemonės yra pagrįsta. Atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai naikinti ar keisti skundžiamą teismo nutartį prielaidų nesudaro, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290-291 straipsniai, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Palikti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. spalio 3 d. nutartį nepakeistą.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.