Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Bielskės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Justo Namavičiaus ir Aivos Survilienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo nukentėjusiųjų V. R., Z. R., K. R. ir A. R. atstovės advokatės Renatos Janušytės ir nuteistojo D. G. gynėjo advokato Juliaus Jasaičio apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. lapkričio 16 d. nuosprendžio, kuriuo D. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 129 straipsnio 1 dalį ir, taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, jam paskirta 5 metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės atlikimo laiką įskaitytas D. G. laikinojo sulaikymo laikas nuo 2022 m. liepos 12 d. 22.30 val. iki 2022 m. liepos 14 d. 15.44 val. (dvi dienos).

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, D. G. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas naudotis specialia teise – teise laikyti ir nešioti ginklą 3 metams.

Nukentėjusiųjų atstovės civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš D. G. priteista:

Nukentėjusiojo V. R. naudai – 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 5 procentai metinių palūkanų nuo civilinio ieškinio priteistos sumos, skaičiuojant nuo paskirtos bausmės atlikimo dienos iki visiško civiliniu ieškiniu priteistos žalos atlyginimo.

Nukentėjusiosios Z. R. naudai – 8 000 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 5 procentus metinių palūkanų nuo civilinio ieškinio priteistos sumos, skaičiuojant nuo paskirtos bausmės atlikimo dienos iki visiško civiliniu ieškiniu priteistos žalos atlyginimo.

Nukentėjusiojo K. R. naudai – 8 000 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 5 procentus metinių palūkanų nuo civilinio ieškinio priteistos sumos, skaičiuojant nuo paskirtos bausmės atlikimo dienos iki visiško civiliniu ieškiniu priteistos žalos atlyginimo.

Nukentėjusiojo A. R. naudai – 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 5 procentus metinių palūkanų nuo civilinio ieškinio priteistos sumos, skaičiuojant nuo paskirtos bausmės atlikimo dienos iki visiško civiliniu ieškiniu priteistos žalos atlyginimo.

Procesas dėl turtinės žalos atlyginimo pagal civilinį ieškinį nutrauktas.

Priteista iš D. G. nukentėjusiojo V. R. naudai 2 100 Eur teisinės pagalbos išlaidų.

Priteista iš D. G. nukentėjusiosios Z. R. naudai 300 Eur teisinės pagalbos išlaidų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinių skundų ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nukentėjusiųjų V. R., Z. R., K. R. ir A. R. atstovės advokatės R. Janušytės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Nuteistojo D. G. gynėjo advokato J. Jasaičio apeliacinis skundas atmetamas.

5. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinių skundų bei apeliacinės instancijos teisme proceso dalyvių išsakytus argumentus, pripažįsta, kad byloje esančių įrodymų pakanka D. G. kaltei padarius BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą pagrįsti. Teismo išvados vertinant byloje surinktus įrodymus ir jų pagrindu nustatytas įvykio aplinkybes yra tinkamai motyvuotos ir pagrįstos, nustatytos veikos teisinė kvalifikacija yra teisinga, nuteistojo D. G. veiksmus vertinti kaip neatsargų gyvybės atėmimą nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo išvados skiriant nuteistajam bausmės rūšį ir jos dydį taip pat teisingos. Visgi, teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismas netinkamai išsprendė byloje pareikštą civilinį ieškinį, nes neteisingai nustatė nukentėjusiesiems V. R., K. R. ir Z. R. padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydžius, todėl skundžiamas nuosprendis keičiamas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 328 straipsnio 4 punktas).

Dėl įrodymų vertinimo

7. Teisėjų kolegija, patikrinusi ginčijamą nuosprendį, neturi pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių, apibrėžtų BPK 20 straipsnyje, t. y., kad būtų vadovavęsis neleistinais ar nepatikimais įrodymais, juos vertinęs šališkai, ignoravęs kokias nors svarbias ir esmines bylos aplinkybes, būtų padaręs klaidų dėl įrodymų turinio ir pan. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė nuteistąjį, nukentėjusiuosius, liudytojus, balsu perskaitė ikiteisminio tyrimo metu duotus proceso dalyvių parodymus, paskelbė išvardydamas dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, ir nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio taip pat matyti, kad pirmosios instancijos teismas bylos įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, taip pat susiejo juos į vientisą loginę grandinę. Apkaltinamajame nuosprendyje, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalis, teismas išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia D. G. kaltę. Teismas taip pat nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus. Todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino tendencingai ir selektyviai, apkaltinančias išvadas grindė prielaidomis ar padarė kitus BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus.

Dėl nustatytų faktinių aplinkybių ir jų kvalifikavimo

16. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas šias įvykio aplinkybes nustatė labai išsamiai ir detaliai išanalizavęs visumą bylos įrodymų ir teisėjų kolegija, nekartodama nuosprendžio argumentų, su padarytomis išvadomis sutinka. Nors gynėjas apeliaciniame skunde ginčija dalį teismo nustatytų aplinkybių, kurios yra reikšmingos ir vertinimui, ar nuteistasis šaunamąjį ginklą panaudojo gindamasis nuo pavojingo, realaus ir akivaizdaus S. R. kėsinimosi, teigia, kad turėjo būti remiamasi nuteistojo teisme duotais išsamiais ir nuosekliais parodymais, teisėjų kolegija su tuo nesutinka. D. G. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme kai kurias svarbias įvykio aplinkybes nurodė skirtingai ir teismo neįtikino jo pateiktas parodymų keitimo paaiškinimas. Visų pirma pažymėtina, kad D. G. iš tiesų nuosekliai tvirtino, kad ne jis atsiliepė į skambutį telefonspyne, tačiau ši teismo konkrečiai nenustatyta aplinkybė esminės reikšmės neturi, nes bylos įrodymai patvirtina, kad neužilgo po to būtent jis bendravo su prie laiptinės esančiais žmonėmis pro langą, nesutiko jų įleisti, su jais susiginčijo, dėl ko kilo konfliktas. Ši nenustatyta aplinkybė taip pat nemenkina ir liudytojų V. G. bei D. T. parodymų, sutampančių tarpusavyje, įrodomosios reikšmės.

19. Nuteistasis D. G. taip pat skirtingai aiškino ginklo pasiėmimo su savimi tikslą. Teisme jis nurodė, kad atėjus laikui vesti šunį, prisiminė apie tuos žmones (su kuriais vyko konfliktas), kadangi buvo vakaras, jų rajonas nesaugus, daug narkomanų, todėl dėl viso pikto pasiėmė ginklą. Jį pasiima beveik visada eidamas vakare su šunimi (t. 3, b. l. 65–68). Iš 2022 m. liepos 13 d. įtariamojo apklausos protokolo matyti, kad D. G. teigė, jog tiesiog pagalvojo, kad einant į lauką reikia pasiimti ginklą (t. 2, b. l. 88–90). Tą pačią dieną parodymų patikrinimo vietoje metu D. G. aiškino, kad ten buvo kažkokie žmonės, išsigando, pagalvojo, jog pasiims ginklą dėl visa pikto, nes jau buvo įvykęs konfliktas, baisu išeiti, dar su vaiku (t. 2, b. l. 91–95). Vertindama šiuos nuteistojo parodymus kitų bylos įrodymų bei nustatytos situacijos kontekste, teisėjų kolegija pažymi, kad D. G. sutuoktinė nepatvirtino jo teiginių apie dažną ginklo paėmimą vedžiojant šunį. Liudytoja I. G. parodė, jog nėra mačiusi, kad vyras eidamas pasivaikščioti su šunimi, būtų ėmęs ginklą (t. 3, b. l. 82). Pats D. G. nurodė, kad ginklą užkišo už sportinių kelnių juosmens, jo niekur nepritvirtino. Pirmosios instancijos teismas iš to nusprendė, kad nuteistasis neketino toli eiti. Nuteistojo gynėjas šią išvadą ginčija ir vertina ją kaip nepagrįstą, tačiau ji yra logiška. Ketinant ilgiau vaikščioti su šunimi toks ginklo nešimo būdas nėra nei patogus, nei saugus. Ir priešingai, būtent toks jo nešimo būdas yra patogus bei logiškas ketinant neužilgo pademonstruoti ginklą pagąsdinimo tikslu, o būtent tokias vėlesnes įvykio aplinkybes nurodė liudytojai V. G. ir D. T.. Teisėjų kolegija sutinka su gynėju, kad nuo paskutinio D. G. šuns vedžiojimo buvo praėjęs pakankamai ilgas laiko tarpas, tad nėra pagrindo atmesti nuteistojo teiginių, kad jis iš tiesų kartu ketino ir pavedžioti šunį. Tokios galimybės neatmetė ir pirmosios instancijos teismas. Visgi iš pirmiau aptartų įrodymų visumos ir nustatytų aplinkybių spręstina, kad tai nebuvo pagrindinė ir vienintelė nuteistojo išėjimo į laiptinę nešantis ginklą priežastis. Tokiais veiksmais, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, jis siekė pagąsdinti, įbauginti prie namo laiptinės buvusius asmenis, kad jie pasišalintų.

20. Pirmiau padarytas išvadas dėl pagrindinio nuteistojo išėjimo į laiptinę tikslo sustiprina ir tai, kad be ginklo D. G. kartu pasiėmė ir šunį. Kaip nurodė liudytojas V. G., šuo buvo be antsnukio ir pavadėlio. Taip pat ikiteisminio tyrimo metu 2022 m. liepos 13 d. teigė ir pats D. G., kartu nurodydamas, jog leisdamasis laiptais pagalvojo, kad triukšmavę asmenys išsigąs šuns ir nueis nuo laiptinės (t. 2, b. l. 88–90). Teisme jis pakeitė parodymus ir nurodė, kad šuo buvo be antsnukio, o ne pavadėlio, kad tyrėja jį ne taip suprato, tačiau teisėjų kolegijos toks paaiškinimas neįtikino, nes ir parodymų patikrinimo vietoje metu D. G. nurodė, kad išėjęs pasakė paimti pavadėlį sūnui, kuris užsilaikė bute. Taigi, į laiptinę jis išėjo be pavadėlio. Kartu nuteistasis nurodė, jog eidamas galvojo, kad išsigąs jo šuns, nes vis tiek jis sportinis (t. 2, b. l. 91–96). Teisme D. G. patvirtino, kad jo šuo yra panašus į Stafordšyrą [šuns veislė], o tai yra pavojingų šunų veislė, kurios, kaip nurodė pats nuteistasis, žmonės baiminasi. Kartu jis tvirtino, kad realiai jo šuo yra mišrūnas, geras, niekada nepuola kitų žmonių. Kad D. G. laikomas šuo yra dresuotas, nerodo agresijos žmonių ir kitų šunų atžvilgiu, patvirtina ir apeliacinės instancijos teismui pateiktas Sumanaus šuns diplomas bei Lietuvos kinologų draugijos dresuotojos atliktas šuns elgsenos vertinimas (t. 4, b. l. 99, 100). Visgi šie duomenys šiuo atveju nėra reikšmingi, nes šuns tikroji veislė bei ramus būdas buvo žinomi tik pačiam D. G., o ne prie laiptinės buvusiems asmenims, kurie kartu su D. G. turėjo pamatyti į pavojingą veislę panašų šunį be antsnukio ir pavadėlio. Tai kartu su ginklu leistų juos įbauginti, o tai atitinka pirmiau padarytas išvadas dėl pagrindinio D. G. veiksmų tikslo.

21. Svarstant, ar buvo būtinosios ginties situacija, be jau aptartų bylos aplinkybių svarbu ir tai, ar nustatytus S. R. veiksmus prie laiptinės durų galima vertinti kaip nuteistojo užpuolimą, dėl kurio D. G. grėsė akivaizdus ir realus pavojus, kas leistų spręsti ir apie tai, ar paties nuteistojo veiksmai buvo gynybiniai, atlikti siekiant atremti pavojingą kėsinimąsi. Nuteistasis D. G. teisme teigė, kad jam paspaudus mygtuką ir atidarius lauko duris jį puolė du asmenys – S. R. ir V. G.. Bandė smūgiuoti pro pravertas duris, bėgo link jo su kumščiais, keikėsi, kažkuris sakė, kad užmuš, o jis traukėsi atbulas. S. R. buvo arčiau jo, bandė jam smūgiuoti, pataikė į ranką, į petį, paskui į kairį žandikaulį (vėlesnio posėdžio metu tikslino, kad nežino, kuris smogė į galvą, S. R. ar V. G.), dėl to jis (D. G.) nukrito, pajuto didelę grėsmę dėl anksčiau patirtos galvos traumos. Stodamasis išsitraukė ginklą, užtaisė ir šovė S. R. į kojas. Šovė į jį, nes šis smūgiavo, sakė, kad užmuš. Tuo metu jie buvo ant laiptų, per jų vidurį (t. 3, b. l. 65–68, 125). Vertindamas šiuos parodymus pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad dėl jam suduotų smūgių ikiteisminio tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu nuteistasis nebuvo nuoseklus. Kad buvo naudotas intensyvus fizinis smurtas D. G. nurodė ir 2023 m. kovo 3 d. apklausoje. Jis teigė, kad abu asmenys užėję į laiptinę jam (nuteistajam) grasino, rusiškai sakė „tuoj tu gausi“, „tuoj tave užversiu“, smūgiavo vienu metu, taikė į veidą. Nuo kelių smūgių nuteistajam pavyko užsidengti, bet pataikė į kairįjį petį, o jam traukiantis laiptais atbulomis, pataikė į žandikaulį. Pasak D. G., nuo tų smūgių jis suklupo ant laiptų, išsigandęs, kad jį primuš, išsitraukė ginklą ir taikydamas į kojos sritį šovė (t. 2, b. l. 102–104). Tačiau apklaustas 2022 m. liepos 13 d., tai yra kitą dieną po įvykio, D. G. jokių aplinkybių apie jam suduotus smūgius nenurodė, aiškino, kad asmenys tik mojavo kumščiais. Jis parodė, kad į laiptinę užėjo vyras, stambaus kūno sudėjimo, vyresnis už jį, tai tas asmuo, į kurį šovė. Jis užėjo pirmas, po jo užėjo vyras su šviesios spalvos marškiniais, su kuriuo įvyko žodinis konfliktas. Jie pradėjo mojuoti rankos kumščiais. Iš to suprato, kad nori su juo muštis. Kiek suprato, kiti du asmenys liko lauke, bet to tiksliai nurodyti negali, nes viskas labai greitai įvyko. Supratęs, kad nurodyti du vyrai nori jį sumušti, ištraukė ginklą iš dėklo, užtaisė ir iššovė (t. 2, b. l. 88–90). Tą pačią dieną, parodymų patikrinimo vietoje metu, nuteistasis teigė, jog atidarius duris asmuo, su kuriuo įvyko žodinis konfliktas, bandė jam ranka suduoti smūgį, į laiptinę užėjo kitas asmuo (stambesnio kūno sudėjimo), pradėjo rankom mojuoti, nuteistasis traukėsi atgal, o tie du asmenys ėjo vienas iš kairės pusės, kitas iš dešinės, mojavo kumščiais, sakė „mes tave sudaužysim“. Stovėdamas ant laiptų staiga išsitraukė ginklą, jį užsitaisė ir šovė į apačią. Į klausimą, kiek smūgių buvo suduota, ar jie buvo suduoti, nuteistasis atsakė, kad buvo užkabinta į pečius, bet nestipriai, pataikė į petį ir ranką, kad stipriai būtų į nosį, to nebuvo (t. 2, b. l. 91–95).

22. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad D. G., apklausiamas kitą dieną po įvykio, buvo streso būsenoje, be to dėl suduotų smūgių tyrėja ne taip jį suprato. Teisėjų kolegija neabejoja, kad po kito žmogaus gyvybės atėmimo nuteistasis D. G. jautė stiprų stresą, nerimą ir baimę. Neabejotina, kad tokio pobūdžio neigiamos pasekmės yra išlikusios iki šiol. Byloje yra duomenų, kad po įvykio 2022 m. liepos 21 d. nuteistasis kreipėsi į psichikos sveikatos centrą norėdamas gauti psichologinę pagalbą dėl pablogėjusiosios emocinės savijautos (t. 2, b. l. 109). Byloje yra laiškas, iš kurio matyti, jog nuteistasis dėl padaryto nusikaltimo gailisi, atsisveikina su artimaisiais (t. 3, b. l. 60, 61, 62). Gynėjas šį laišką apibūdino kaip priešmirtinį, kad D. G. slegiamas kaltės ketino pasitraukti iš gyvenimo. Tai teisme nurodė ir nuteistasis, teigė, kad jam buvo nesvarbu. Atsižvelgdamas į tai, nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde prašė spręsti klausimą dėl teismo psichiatrinės ir psichologinės ekspertizės skyrimo, tačiau teismo posėdyje tokio prašymo atsisakė (t. 4, b. l. 123–134). Pagrindo skirti tokią ekspertizę, įvertinusi ir byloje esančią specialisto išvadą (t. 3, b. l. 1), nenustatė ir teisėjų kolegija. Nėra pagrindo ir išvadai, kad nuteistasis 2022 m. liepos 13 d. apklausoje bei parodymų patikrinimo vietoje pasakodamas įvykio aplinkybes buvo tokios būsenos, kad negalėjo suvokti realios situacijos ir duoti teisingus parodymus. Tokią išvadą teisėjų kolegija padarė įvertinusi tiek minėtos apklausos protokolo turinį, tiek peržiūrėjusi byloje esantį vaizdo įrašą (t. 2, b. l. 97), kuriame užfiksuotas D. G. parodymų patikrinimas. Nustatyta nuteistojo būsena abejonių dėl jo adekvatumo ir situacijos suvokimo nesukėlė. Parodymus jis davė po įvykio praėjus beveik parai laiko, todėl buvo išsiblaivęs. Apklausiamas 2022 m. liepos 13 d. jis detaliai nurodė įvykio aplinkybes, netgi tokias smulkmenas, kaip antai, jog įvykio dieną ant vaiko pastebėjęs bėrimus ėjo į „Gintarinę“ vaistinę pirkti vaistų, po to užėjo į parduotuvę „Iki“, pirko limonadą, namuose gamino valgyti, apie 17.30 val. vedžiojo šunį ir pan., tačiau nenurodė gavęs absoliučiai jokių smūgių (t. 2, b. l. 88–90). Tą pačią dieną atlikto jo parodymų patikrinimo metu (t. 2, b. l. 91–96, vaizdo įrašas kompaktinėje laikmenoje t. 2, b. l. 97) nuteistasis elgėsi ramiai, išsamiai atsakinėjo į klausimus, smulkiai atpasakojo tiek nagrinėjamus įvykius, juos detalizuodamas įvykio vietoje bei su manekeno pagalba, tiek ir tokias detales, kaip antai, ką gamino valgyti (makaronus su mėsa), parodė kurioje vietoje ant viryklės stovėjo indai, pasakojo, kurioje vietoje buvo jis ir vaikas, kai ruošėsi vedžioti šunį, kas dar be ginklo buvo seife ir t. t. Galiausiai jis atsiminė ir nurodė net ir tai, ką pašautas jam pasakė S. R.: „Ką tu čia padarei, tau bus blogai“. Taigi, nuteistasis D. G. papasakojo įvairias smulkias įvykio dienos detales, netgi įvykusias po šūvio, tačiau nepasakė tokių svarbių aplinkybių, kad smurtiniai veiksmai jo atžvilgiu buvo intensyvūs, kad S. R. sudavė smūgį jam veidą, po ko jis (D. G.) dar ir parkrito. Priešingai, parodymų patikrinimo metu nuteistasis pažymėjo, kad tik nestipriai buvo užkabintas per pečius ir ranką, kad stipraus smūgio į nosį nebuvo. Praėjus trumpam laiko tarpui po įvykio D. G. geriausiai atsiminė visas konflikto aplinkybes, todėl teisėjų kolegijos neįtikino teiginys, kad nuteistasis pamiršo ar jam buvo nesvarbu nurodyti konflikto metu patirtą intensyvų smurtą, ypač smūgį į žandikaulį, kurį jis įvardijo vėlesnėse apklausose. Nuteistasis ir jo gynėjas bando įtikinti, kad tyrėja nefiksavo (nesuprato) aplinkybių, susijusių su nuteistajam suduotais smūgiais, tačiau nuteistojo parodymų patikrinimo metu D. G. buvo užduoti konkretūs klausimai: „Kiek smūgių buvo jums suduota?“, „Ar apskritai buvo suduoti smūgiai?“, taip pat fiksuoti atsakymai į juos. Nei tyrėjos užduodami klausimai, nei nuteistojo pateikti atsakymai teisėjų kolegijai nesukėlė abejonių, kad jie galėjo būti ne taip suprasti ar užfiksuoti. Vaizdo įrašas taip pat patvirtina, kad tyrėja net kelis kartus nuteistojo klausė, ar policija dar turėtų ką žinoti, kas įvyko, gal ką D. G. pamiršo papasakoti, tačiau nuteistasis aplinkybių, sietinų su patirtu fiziniu smurtu, smūgiu į veidą, nenurodė. Tokia nuteistojo parodymų kaita nagrinėjamoje byloje sudaro pagrindą jo parodymais remtis tik tiek, kiek jie sutampa su kitais įrodymais, kurių patikimumas ir įrodomoji vertė nekelia abejonių.

23. Kaip matyti iš byloje esančios specialisto išvados Nr. G 2140/2022(01), 2022 m. liepos 13 d. 2.00 val. apžiūrėjus D. G. jo kūne sužalojimų nerasta (t. 2, b. l. 80–81). 2022 m. liepos 13 d. 2.40 val. į sulaikymo patalpas uždaromo (uždaryto) asmens apžiūros ir daiktų paėmimo laikinai saugoti protokole taip pat nebuvo nurodyti jokie D. G. kūno sužalojimai (t. 2, b. l. 169). Liudytoja I. G. teisme patvirtino, kad iš areštinės grįžusio vyro sužalojimų nematė (t. 3, b. l. 82). Byloje nėra ir jokių kitų duomenų (pvz. medicininių išrašų), patvirtinančių D. G. padarytus kokius nors sužalojimus.

24. Nuteistojo teismui nurodytą gynybinę versiją paneigia ir kiti bylos įrodymai. Liudytojas V. G. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme patvirtino, kad atidarius lauko duris D. G. jau laikė ginklą rankoje, nukreiptą į juos, šalia buvo šuo be antsnukio ir pavadėlio, nuteistasis buvo agresyvus, teiravosi, kas jie tokie, ko čia atvyko, keikėsi. Stovėjo tarp išorinių ir vidinių durų. Jis su mama sakė, kad atėjo pas močiutę, neilgam, taip pat agresyviai pasakė, kam šis nusitaikė ginklu, kad patrauktų, o už jo (V. G.) stovėjęs S. R. jį apėjo, žengė į laiptinę, ėjo link D. G. sakydamas, kad šis negąsdintų jo pažįstamų, ir trenkė ar pastūmė D. G.. Pastarasis atsitrenkė į vidines duris, tačiau nenukrito, padarė porą žingsnių atgal ir pasigirdo šūvis. Jo metu nuteistasis buvo prie laiptų. Po šūvio S. R. nukrito tarp vidinių ir išorinių durų, kojomis link laiptų, o D. G. nubėgo namo (t. 2, b. l. 27–30; t. 3, b. l. 96–97, 124–125). Šios liudytojo V. G. nurodytos aplinkybės iš esmės atitinka nuteistojo D. G. pirmosios apklausos ir parodymų patikrinimo metu nurodytas aplinkybes.

25. Vertindamas pateiktas dvi skirtingas įvykio versijas pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad S. R. įvykio metu buvo smarkiai neblaivus (lavono kraujyje nustatyta mažiausia 3,13 proc. etilo alkoholio koncentracija), todėl nežiūrint į tai, kad nuteistasis prie laiptinės durų stovėjo prieš jį nukreiptu ginklu, ėjo į D. G. pusę sakydamas, jog nuteistasis negąsdintų jo pažįstamų. Tuo tarpu liudytojas V. G. buvo blaivus, todėl pamatęs nukreiptą ginklą atsitraukė, kas yra normali ir logiška blaivaus žmogaus reakcija. Tuo netikėti pagrindo nenustatyta. Be to, logiškos yra ir teismo išvados apie tai, kad nėra įtikinama D. G. versija, jog jis, gavęs smūgius, kurių vienas buvo į galvą, ir parkritęs ant žemės, po to spėjo atsistoti, išsitraukti ginklą iš už kelnių, ištraukti jį iš dėklo, užtaisyti, nusitaikyti į koją ir iššauti, nes pagal jo paties parodymus, tuo metu jį puolė S. R. ir V. G. su kumščiais, o pirmasis buvo nuo jo vos per ištiestą ranką. Tokių išvadų nepaneigia ir gynėjo baigiamojoje kalboje akcentuotas D. G. jaunas amžius ir mokėjimas naudotis ginklu, tuo labiau, kad, pasak nuteistojo, apmokymai vyko prieš pusmetį ir ginklu jis naudojosi tik kartą šaudykloje. Be to, priešingai, nei nurodo gynėjas, liudytoja D. T. ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, kad atidarius laiptinės duris pamatė D. G., kuris rankose turėjo juodos spalvos daiktą, panašų į šaunamąjį ginklą. Šiuos savo parodymus ji patvirtino ir teisme (t. 2, b. l. 41; t. 3, b. l. 93). Pirmosios instancijos teismas buvo pakankamai atidus ir siekdamas nustatyti nuteistojo bei žuvusiojo padėtį šūvio metu vertino ir nustatytą lavono buvimo vietą. S. R. lavonas rastas ne ant laiptų vidurio, kas atitiktų D. G. teisme duotus parodymus, o ties vidinėmis laiptinės durimis, tarp laiptų ir išorinių durų (t. 1, b. l. 17–39). Teisėjų kolegija atsižvelgė ir į liudytojo J. M., atpasakojusio nuteistojo sūnaus G. G. įvykio dieną jam papasakotas aplinkybes, parodymus. G. G. J. M. nurodė, kad tėvui nusileidus prie laiptinės ten stovėjo apie 20 asmenų, jie elgėsi agresyviai, keikėsi, laužė duris, po tėvo pastabos grasino, kažkoks vyras norėjo trenkti tėvui, bet turbūt nepataikė, po ko pasigirdo šūvis. Viena vertus, jis nenurodė D. G. teigimu S. R. suduotų smūgių. Kita vertus, nepilnamečio nurodytas konflikte dalyvavusių asmenų skaičius akivaizdžiai neatitiko realybės. Jis patvirtino, kad ne viso incidento metu buvo šalia tėvo. Atsižvelgus ir į nurodytą labai trumpą laiko tarpą tarp laiptinės durų atidarymo ir šūvio (D. G. teigimu praėjo apie 30 sekundžių), teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimui minėtais parodymais remtis tiek, kiek jie atitinka kitus bylos įrodymus. Apibendrindama aptartų įrodymų visumą teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pasirinko įrodymų grupę, kuria vadovavosi nustatydamas bylos aplinkybes.

26. Byloje nėra nustatyta, kad tuo metu, kai nuteistasis šovė į S. R., jam (D. G.) būtų grėsęs akivaizdus ir realus pavojus gyvybei ar sveikatai. Priešingai, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad tarp D. G. ir prie laiptinės buvusių asmenų pro langą prasidėjęs konfliktas jau buvo pasibaigęs. Pats nuteistasis nutarė jį pratęsti išeidamas į laiptinę. Jis, demonstruodamas į atvykusius asmenis nukreiptą ginklą bei būdamas su palaidu šunimi, siekė pagąsdinti bei pats kėlė grėsmę prie laiptinės stovėjusiems žmonėms. Nustatyti S. R. veiksmai – pastūmimas/trinktelėjimas į peties sritį, nepalikęs jokių sužalojimų, visų pirma buvo atsakomoji reakcija į paties nuteistojo grėsmę keliančius veiksmus ir nebuvo tiek intensyvūs, kad kiltų poreikis į būtinąją gintį. Nors su D. G. konfliktavę asmenys buvo keli, o nuteistasis – vienas, tai neleidžia daryti išvados, jog ši jėgų persvara yra ta aplinkybė, dėl kurios savaime būtų galima pripažinti būtinosios ginties situaciją. Nei nukentėjusysis S. R., nei kiti šalia buvę asmenys nebuvo ginkluoti. Tuo tarpu nuteistasis, kaip minėta, su savimi turėjo ne tik ginklą, bet ir palaidą šunį. Nagrinėjamu atveju nei nuteistojo, nei žuvusiojo veiksmai neatitiko sąlygų, kurios reikalingos nustatant baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę – būtinąją gintį, nes nebuvo pavojingo, realaus ir akivaizdaus S. R. kėsinimosi, o D. G. veiksmai nebuvo gynybiniai.

27. Pagal BK 129 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas nužudė kitą žmogų. Nagrinėjamoje byloje D. G. inkriminuotas netiesiogine tyčia padarytas nužudymas. Remiantis BK 15 straipsnio 3 dalimi, nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas netiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti nusikalstamų padarinių, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Sąmoningo leidimo sąvoka baudžiamosios teisės doktrinoje ir teismų praktikoje siejama su kaltininko abejingumu dėl to, kad jo veika gali sukelti nusikalstamus padarinius. Tokiu atveju kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, taip pat tai, kad jo veikos pavojingi padariniai yra labai tikėtini ar net neišvengiami, ir nors jų nesiekia ir nenori, tačiau neatsisako ir nekeičia savo pavojingo elgesio. Kaltininkas nesitiki išvengti savo veikos padarinių arba realios jų atsiradimo grėsmės, o jeigu ir tikisi, tai remdamasis tik subjektyviais ir atsitiktiniais dalykais – sėkme, likimu ir pan. Tai vertintina kaip abejingumas kitų asmenų interesams, galimiems padariniams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-498-746/2015, Nr. 2K-410-489/2016, Nr. 2K-7-193-895/2016).

28. Pagal BK 132 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui. Pagal BK 16 straipsnio nuostatas nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra neatsargus, jeigu jis padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba dėl nusikalstamo nerūpestingumo. Esant nusikalstamam pasitikėjimui kaltininkas suvokia, kad elgiasi rizikingai dėl kito žmogaus gyvybės, numato, kad jo veikimas arba neveikimas gali atimti kito žmogaus gyvybę, tačiau tokius padarinius numato kaip mažai tikėtinus, jų nesiekia ir nėra abejingas dėl jų kilimo, jis lengvabūdiškai tikisi jų išvengti. Esant nusikalstamam nerūpestingumui kaltininkas nesupranta, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, tai yra, kad savo veika kelia pavojų kito žmogaus gyvybei, tuo pačiu nesupranta ir savo veikos pavojingo ar rizikingo pobūdžio, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes gali ir turi tai numatyti. Teismų praktikoje pripažįstama, kad turėjimas numatyti padarinius yra objektyvus nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato pareigos būti atsargiam, darant atitinkamas veikas, buvimą. Tokia pareiga gali išplaukti iš įstatymo, tarnybos pareigų, profesijos, ankstesnės veiklos, gyvenimo patyrimo ir pan. Galėjimas numatyti padarinius yra subjektyvus nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato asmens, turinčio atitinkamą pareigą, realią galimybę konkrečioje situacijoje suprasti daromos veikos pavojingumą ir numatyti kito žmogaus gyvybės atėmimą kaip jo veikos padarinius. Apie tai teismas sprendžia įvertinęs kaltininko asmenines savybes – patirtį, kompetenciją, išsilavinimą, sveikatos būklę ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-47/2011, Nr. 2K-512/2014, Nr. 2K-7-54-628/2020, Nr. 2K-86-976/2023).

29. Kaip pažymėta tiek pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, tiek ir apeliaciniame skunde, kaltės forma, rūšis, jos turinys yra nustatomi tiriant bei įvertinant tiek subjektyvius (vidinius-psichinius), tiek objektyvius (išorinius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, jų nutraukimo priežastis, nusikaltimo padarymo vietą, laiką, situaciją, kuri buvo juos padarant, įrankius, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, jų elgesį prieš nusikalstamus veiksmus, šių veiksmų metu, jiems pasibaigus (ar juos nutraukus) ir pan.

30. Vertinant įvairių konfliktų metu padarytą gyvybės atėmimą, išvada apie tai, kad kaltininkas nusikalstamą veiką padarė ne dėl neatsargumo, o netiesiogine tyčia, paprastai daroma atsižvelgus į intensyvų smurtavimą ir didelį trauminių poveikių skaičių (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-322-511/2016, Nr. 2K-38-942/2017, Nr. 2K-174-788/2017, Nr. 2K-322-511/2017, Nr. 2K-57-697/2018, Nr. 2K-207-1073/2018), peilių ar kitokių pavojingų įrankių panaudojimą prieš asmenį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-450/2011, Nr. 2K-4/2012, Nr. 2K-408/2014, Nr. 2K-513/2014), abejingą aukos atžvilgiu kaltininko elgesį po įvykio, pvz., girtavimo tęsimą, pagalbos nesuteikimą, pasišalinimą iš įvykio vietos ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-514/2009, Nr. 2K-450/2011, Nr. 2K-386/2012, Nr. 2K-408/2014, Nr. 2K-174-788/2017). Konflikto metu vienas didele jėga suduotas mirtinas smūgis į gyvybiškai svarbią kūno vietą (dažniausiai į galvą ar pilvą) teismų praktikoje taip pat paprastai pripažįstamas netiesiogine tyčia padarytu nužudymu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-247/2009, Nr. 2K-514/2009, Nr. 2K-22/2013, Nr. 2K-41-697/2015, Nr. 2K-9-697/2017, Nr. 2K-57-697/2018). Toks gyvybės atėmimo kvalifikavimas grindžiamas nuostata, kad suaugęs, normalaus protinio išsivystymo žmogus, kad ir vieną kartą visa jėga smūgiuodamas į kito žmogaus gyvybei svarbų organą, negali nesuprasti, kad nuo tokio pavojingo veikimo kitas žmogus gali pargriūti, pavojingai susitrenkti galvą ar kitaip susižaloti, patirti įvairių traumų ir komplikacijų, tarp jų ir tokių, kurios gali lemti jo mirtį. Nukentėjusiajam mirus nuo tokio smūgio sukeltų padarinių, daroma išvada, kad, pasirinkęs tokį pavojingą elgesio būdą, laiku nesusilaikęs nuo jo, kaltininkas parodė savo abejingumą dėl to, kad nukentėjusysis gali patirti mirtiną traumą, taigi sąmoningai leido mirčiai kilti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-74-788/2019, Nr. 2K-15-648/2024).

31. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo nuteistojo veiką vertinti kaip gyvybės atėmimą dėl neatsargumo ir ją perkvalifikuoti į BK 132 straipsnio 1 dalį. Byloje esanti specialisto išvada Nr. M862/2022 (01) patvirtina, kad S. R. mirė nuo aklino šautinio pilvo sužalojimo. Tai nurodo šūvio liestinė ir įėjimo žaizdos pilvo priekiniame paviršiuje, šlaunies arterijos ir venos pažeidimas, šlaunikaulio impresinis lūžis, deformuota suplokštėjusi kulka dešinio šlaunikaulio riebaliniame audinyje. Kas komplikavosi vidiniu ir išoriniu nukraujavimu (t. 1, b. l. 126–131). Nuteistasis D. G. viso proceso metu tvirtino, kad nužudyti nenorėjo, kad taikėsi į koją. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į minėtus nuteistojo parodymus bei nustatyto šautinio sužalojimo pobūdį, iš ko sprendė ir apie šūvio trajektoriją. Specialisto išvados duomenimis, aklinas šautinis pilvo sužalojimas padarytas kulkai einant per pilvą iš viršaus į apačią ir iš kairės į dešinę ir vėliau iš viršaus į apačią ir iš priekio atgal. Teisiamajame posėdyje apie minėtas aplinkybes apklausta ir byloje specialisto išvadą pateikusi teismo medicinos ekspertė E. Usavičienė, kuri paaiškino, kad šūvis buvo iš viršaus į apačią. Kulka lietėsi su pilvo sritimi, tada per kirkšnies sritį pateko į šlaunį, toje vietoje ji pažeidė šlaunies kraujagysles, kontaktavo su kaulu ir dėl kontakto pakeitusi savo kryptį liko įstrigusi šlaunies užpakaliniame paviršiuje (t. 3, b. l. 105–107). Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo teiginiu, kad ekspertė iš dalies pakeitė savo išvadą dėl S. R. mirties priežasties. Ekspertė E. Usavičienė teisme paaiškino, kad tiesioginė mirties priežastis yra nukraujavimas, bet pagrindinis sužalojimas, sukėlęs tą nukraujavimą, yra aklinas šautinis sužalojimas. Būtent tai konstatuota ir specialisto išvadoje Nr. M862/2022 (01). Šie duomenys neleido teismui atmesti nuteistojo parodymų, kad buvo taikytasi į koją, visgi ši aplinkybė nėra pagrindinis ir lemiamas faktorius konstatuojant, kad D. G. veikė netiesiogine tyčia.

32. Vertinant tyčios elementą – suvokimą darant pavojingą veiką ir tokios veikos pavojingų pasekmių numatymą – atsižvelgtina į tai, kad nuteistasis S. R. sužalojo panaudojęs šaunamąjį ginklą. D. G. yra suaugęs, normalaus protinio išsivystymo žmogus, turėjo leidimą laikyti ginklą, buvo apmokytas juo naudotis ir po įsigijimo išbandęs šaudykloje, todėl suvokė, kad naudoja pavojingą, specialiai žalojimui skirtą daiktą – pistoletą, keliantį pavojų kito žmogaus sveikatai ir gyvybei. Šis daiktas įvykio vietoje buvo ne atsitiktinai. D. G. jį atsinešė sąmoningai, demonstravo jį atvykėliams siekdamas pagąsdinti. Šiuo atveju svarbu ir tai, kad pagal nustatytas aplinkybes nors ir buvo šauta iš viršaus į apačią, labai nedideliu atstumu, visgi buvo pataikyta į pilvą. D. G. prieš iššaudamas žinojo, kad neturi didelės šaudymo patirties (jo teigimu buvo išbandęs ginklą po jo įsigijimo), kad prisitaikė skubotai, judėdamas atbulas, be to judėjo ir S. R., tačiau šios aplinkybės, akivaizdžiai apsunkinančios tikslų pataikymą į nepavojingą gyvybei kūno vietą, nesulaikė jo nuo gaiduko paspaudimo. Be to, išbandęs ginklą šaudykloje D. G. žinojo ir apie šūvio atatranką, kas taip pat daro įtaką taiklumui, tačiau tai vėlgi nesulaikė jo apsisprendimo šauti. Šiuo atveju vertintina ir tai, kad peršovęs S. R. D. G. nesiėmė jokių veiksmų, kad pasirūpintų sužeistuoju, nesuteikė jam jokios pagalbos, buvo abejingas tolimesniam jo likimui. Jis skubiai pasišalino iš įvykio vietos ir net būdamas namuose bei sugebėjęs pasirūpinti ginklu, padėti jį atgal į seifą, jis nekvietė medikų. Taigi, aptarti argumentai teisėjų kolegijai leidžia pripažinti, kad D. G. aiškiai suvokė, kad šaudamas ginklu veikia gyvybei pavojingu būdu, kad nagrinėjamoje šūvio situacijoje, net ir taikantis į kojas, kuriose taip pat yra stambių kraujagyslių, buvo didelė tikimybė, kas bus pataikyta į gyvybei pavojingą kūno vietą, kad žmogus gali būti sužalotas, nukraujuoti ar patirti kitų komplikacijų, kurios gali lemti žmogaus mirtį. Tai šiuo atveju ir nutiko. Pasirinkęs tokį pavojingą elgesio būdą, laiku nesusilaikęs nuo jo, D. G. parodė savo abejingumą dėl to, kad S. R. gali patirti mirtiną traumą, taigi sąmoningai leido mirčiai kilti. D. G. veikė netiesiogine tyčia. Pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai nustatė tiesioginį priežastinį ryšį tarp tyčinės nuteistojo D. G. veikos ir kilusių jos padarinių, nes S. R. mirė nuo aklino šautinio pilvo sužalojimo, kuris komplikavosi vidiniu ir išoriniu nukraujavimu, tad nustatytos bylos aplinkybės pagal BK 129 straipsnio 1 dalį kvalifikuotos teisingai.

Dėl nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių

33. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas klaidingai nuteistojo poziciją įvertino kaip dalinį, o ne visišką prisipažinimą, be pagrindo pripažino, kad D. G. nepadėjo nustatyti tikrųjų įvykio aplinkybių. Savo ruožtu nukentėjusiųjų atstovė apeliaciniame skunde nesutinka su teismo pripažinta atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kad veikos padarymui įtakos turėjo rizikingas nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

34. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė – kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama, kai teismas nustato du šios aplinkybės aspektus – kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir vieną iš alternatyvų: kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Teismų praktikoje kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką aiškinamas kaip esminių, kvalifikacijai reikšmingų objektyvių padarytos nusikalstamos veikos aplinkybių pripažinimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, Nr. 2K-253/2011, Nr. 2K-52-942/2020 ir kt.). Sprendžiant dėl šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-334-699/2017, Nr. 2K-281-942/2018, Nr. 2K-211-1073/2019 ir kt.). Nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos nustatomas tada, kai kaltininkas ne tik laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, bet kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti padarytos veikos padarinius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-276/2006, Nr. 2K-259/2009, Nr. 2K-327/2010, Nr. 2K-123/2011, Nr. 2K-7-54-677/2015). Padėjimu išaiškinti nusikalstamą veiką pripažintini atvejai, kai kaltininkas laisva valia aktyviais veiksmais padeda išaiškinti visas jam žinomas nusikalstamos veikos detales, kurios (dalis kurių) pareigūnams iki tol nebuvo žinomos, nurodo nusikalstamos veikos išaiškinimui reikšmingos informacijos žinančius asmenis ir (ar) pateikia nusikalstamos veikos išaiškinimui reikšmingus daiktus, dokumentus, kitus objektus arba nurodo jų buvimo vietą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-180-303/2023, Nr. 2K-7-38-1073/2023).

35. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys iš tiesų patvirtina, kad D. G. nuoširdžiai apgailestauja dėl kilusių padarinių – S. R. žūties. Jo pastangas sušvelninti dėl jo veiksmų kilusias pasekmes rodo ir tai, kad jis ne kartą atsiprašė nukentėjusiųjų, išreiškė apgailestavimus dėl savo veiksmų ir užuojautą mirusiojo šeimai, savo noru visiškai atlygino nukentėjusiajam V. R. padarytą turtinę žalą – laidotuvių ir kitas išlaidas, kas pripažinta nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, D. G. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme pripažino faktą, kad šovė į nukentėjusįjį, davė parodymus, kuriais atpasakojo įvykio metu tarp jo ir S. R. bei kitų kartu su juo atvykusių asmenų kilusio konflikto aplinkybes. Visgi to šiuo atveju nepakanka BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytai aplinkybei pripažinti. D. G. parodymai dėl S. R. smurtinio pobūdžio veiksmų jo atžvilgiu, jų apimties (suduotų smūgių skaičiaus), padarinių (D. G. padarytų sužalojimų), kito ir buvo tik iš dalies teisingi (byloje nustatyta, kad S. R. pastūmė/trinktelėjo S. G. nepadarydamas šiam jokių sužalojimų). Be to, viso proceso metu nuteistasis neigė byloje įrodytą aplinkybę, kad atidaręs laiptinės duris laikė šaunamąjį ginklą rankoje, nukreiptą į tarpduryje stovėjusius S. R. ir V. G.. Byloje nustatyta, kad pirmiau minėti S. R. smurtinio pobūdžio veiksmai buvo reakcija būtent į tokius D. G. veiksmus, tad paminėti neteisingi nuteistojo parodymai buvo svarbūs teisiškai vertinant susidariusią situaciją ne kaip būtinąją gintį. Duodamas kitiems bylos įrodymams prieštaraujančius, klaidinančius parodymus nuteistasis neprisidėjo prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Tuo pačiu tai leidžia spręsti ir apie D. G. savo veiksmų kritiško vertinimo, išreikštų apgailestavimų dėl savo veiksmų nuoširdumo stoką. Todėl darytina išvada, kad BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos D. G. baudžiamąją atsakomybę lengvinančios aplinkybės pirmosios instancijos teismo nepripažino pagrįstai.

36. BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė (veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys) nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius ar rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, Nr. 2K-446/2010, Nr. 2K-450/2011, Nr. 2K-386/2012, Nr. 2K-412/2014).

37. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas S. R. veiksmus vertino ne kaip provokuojančius, o kaip rizikingus, turėjusius įtakos nusikalstamos veikos jo atžvilgiu padarymui, ir teisėjų kolegija su tokia išvada sutinka. Byloje nustatyta, kad tarp nukentėjusiojo S. R. bei kartu su juo buvusių asmenų ir nuteistojo buvo kilęs konfliktas dėl patekimo į laiptinę. Po kurio laiko D. G. nusileidus į apačią ir atidarius laiptinės duris, nukentėjusysis įėjęs į vidų pastūmė/trinktelėjo į petį nuteistajam, nepaisydamas to, kad D. G. prieš jį buvo nukreipęs šaunamąjį ginklą. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino šią situaciją pripažindamas, jog toks gana agresyvus ir neatsargus nukentėjusiojo elgesys prieš ginkluotą ir keliantį pavojų asmenį buvo rizikingas ir turėjo įtakos nusikalstamos veikos prieš jį padarymui, nes D. G. sureagavo į paminėtus nukentėjusiojo veiksmus iššaudamas. BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė konstatuota pagrįstai. Kartu pažymėtina, kad jos konstatavimas jokiu būdu nepateisina nusikalstamų D. G. veiksmų, apie ką jau buvo pasisakyta.

Dėl paskirtos bausmės

38. Apeliaciniuose skunduose išsamesnių argumentų dėl nuteistajam D. G. paskirtos bausmės nėra. Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde reiškiamas prašymas švelninti paskirtą bausmę, tačiau iš esmės tai siejama su prašymu kitaip kvalifikuoti nusikalstamą veiką, kurį teisėjų kolegija atmetė. Nukentėjusiųjų atstovė baigiamųjų kalbų metu teigė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nuteistojo atžvilgiu taikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, tačiau dėl to apeliacinio skundo nebuvo paduota. Teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl nuteistajam parinktos bausmės, pagrindo ją keisti nenustatė.

39. Pirmosios instancijos teismas, D. G. paskirdamas laisvės atėmimo bausmę ir nustatydamas šios bausmės trukmę, atsižvelgė į padaryto nusikaltimo sunkumo laipsnį ir pobūdį: padarytas vienas tyčinis labai sunkus nusikaltimas, sukėlęs negrįžtamas pasekmes – žmogaus gyvybės atėmimą. D. G. nusikalto būdamas neteistas (t. 2 , b. l. 172–173), baustas administracine tvarka (t. 2, b. l. 174–178), yra dirbantis (t. 2, b. l. 180), turi šeimą, nepilnametį sūnų, kuriuos nuosprendžio priėmimo metu išlaikė. Byloje nustatytos dvi jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 6 punktas) ir nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Šių nusikalstamas veikas apibūdinančių ir nuteistąjį charakterizuojančių aplinkybių kontekste apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas paskirta 5 metų laisvės atėmimo bausmė yra teisinga ir proporcinga, nėra aiškiai per griežta, atitinka tiek nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, tiek ir jo asmenybę.

Dėl civilinių ieškinių išsprendimo

40. Nukentėjusiųjų V. R., Z. R., K. R. ir A. R. atstovė apeliaciniame skunde nesutinka su nukentėjusiems priteistos neturtinės žalos dydžiais, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas juos nepagrįstai sumažino, rėmėsi neaktualia teismų praktika, neįsigilino į faktines bylos aplinkybes ir neteisingai pritaikė CK 6.250 straipsnio nuostatas. Prašo nukentėjusiųjų civilinį ieškinį tenkinti ir iš D. G. priteisti 300 000 Eur neturtinės žalos sumą, t. y. kiekvienam iš nukentėjusiųjų po 75 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė priteistinos neturtinės žalos atlyginimo sumas nukentėjusiems V. R., Z. R. ir K. R., todėl ginčijamas nuosprendis keičiamas jas didinant, tačiau mažiau, nei prašo apeliantė (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

41. Nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos dydis nustatomas vadovaujantis CK nuostatomis ir pagal konkrečioje situacijoje nustatytų teisiškai reikšmingų kriterijų visumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2007, Nr. 2K-209/2007, Nr. 2K-114/2008, Nr. 2K-118/2013, Nr. 2K-132-942/2021). Nusikalstama veika asmeniui padarytos neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijai nustatyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, pagal kurios nuostatas turi būti atsižvelgta į neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, žalą padariusio asmens turtinę padėtį, į tai, ar padaryta turtinė žala, jei taip, – tai į jos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šis kriterijų sąrašas nėra baigtinis, kiekvienu konkrečiu atveju teismas, nustatydamas atlygintiną neturtinės žalos dydį, turi įvertinti visą reikšmingų aplinkybių kompleksą, taip pat teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, nustatyti teisingą ir protingą kompensaciją nukentėjusiajam, įvertinus ir kaltojo asmens interesus, siekiant teisingos ir protingos interesų pusiausvyros. Pabrėžtina ir tai, kad kiekvienu konkrečiu atveju neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas, spręsdamas dėl kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, privalo ne tik vertinti įstatyme nurodytus kriterijus, bet ir aiškintis bei vertinti individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį. Be to, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas remiasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, kurių laikymasis, taikant bei aiškinant teisės normas, leidžia teismui atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus, užtikrinti skirtingų interesų pusiausvyrą. Įstatymų leidėjas neatskleidžia šių principų turinio, nes jų aiškinimas ir taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo faktinių bylos aplinkybių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-244/2011, Nr. 2K-331-976/2018, Nr. 2K-132-942/2021, Nr. 2K-85-594/2024).

42. Iš bylos medžiagos matyti, kad visi nukentėjusieji, tai yra mirusiojo tėvas, du vaikai ir brolis, dėl D. G. veikos – S. R. nužudymo – patyrė neturtinę žalą, nes neteko šeimos nario ir artimo giminaičio, t. y. atitinkamai sūnaus, tėvo ir brolio. Pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkino S. R. tėvo V. R. civilinį ieškinį, priteisdamas 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, nemato pagrindo abejoti, kad nukentėjusysis V. R. dėl sūnaus žūties patyrė didelį dvasinį sukrėtimą ir skaudžius išgyvenimus, nes jis su S. R. gyveno šeimoje kartu (viename bute), artimai bendravo, sūnus padėdavo tėvui buityje, o V. R. išlaikė darbo neturėjusį S. R., pats rūpinosi sūnaus laidotuvėmis. Po sūnaus netekties jis jaučiasi blogai, jam buvo sunku kalbėti teisme apie tai net nuo įvykio praėjus daug laiko. Pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkino ir nužudytojo vaikų K. R. ir Z. R. civilinius ieškinius bei priteisė jiems po 8 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Teisėjų kolegijai bylos įrodymų pagrindu taip pat nekyla abejonių dėl to, kad dėl nusikalstamų nuteistojo veiksmų atimant gyvybę nukentėjusiųjų K. R. ir Z. R. tėvui buvo neigiamas paveiktas jų gyvenimas, jie patyrė šoką ir skaudžius dvasinius išgyvenimus. Teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad nužudytojo vaikai yra pilnamečiai, ilgą laiką gyveno atskirai nuo tėvo, turi sukūrę savo šeimas, tačiau jų ryšys su S. R. išliko pakankamai glaudus, jie su tėvu matydavosi, skambindavosi tarpusavyje gana dažnai. S. R. mėgo bendrauti su anūkais, juos labai mylėjo, pas juos dažnai atvažiuodavo, visi kartu vykdavo į išvykas. K. R. anksčiau kartu su tėvu dirbdavo. Abu nukentėjusieji dėl netekties jaučiasi blogai iki pat dabar. Akivaizdu, jog vaikus su tėvu siejo artimas ryšys.

43. Tokių tarpusavio ryšių kontekste dėl artimo šeimos nario staigios smurtinės mirties nukentėjusieji neabejotinai patyrė stiprius neigiamus dvasinius, emocinius išgyvenimus, sukrėtimą, stresą ir kitus nepatogumus, o kilusios pasekmės yra negrįžtamos, jų neįmanoma atstatyti. Aptartos aplinkybės yra itin svarbios vertinant nukentėjusiųjų patirtos neturtinės žalos dydį, į kurias, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pakankamai neatsižvelgė ir nukentėjusiesiems V. R., Z. R. ir K. R. nustatė per mažą neturtinės žalos atlyginimo dydį. Sutiktina, kad sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo svarbu įvertinti ir nuteistojo turtinę padėtį bei jo galimybes atlyginti nukentėjusiesiems padarytą neturtinę žalą. Bylos duomenimis D. G. dirba, gauna tik kiek didesnes nei 1 000 Eur mėnesines darbines pajamas (t. 4, b. l. 95), šiuo metu vienas išlaiko šeimą – žmoną ir nepilnametį vaiką. Be to, byloje yra duomenų, kad D. G. sutuoktinė iš tiesų nutraukė turėtus darbo santykius po nagrinėjamo įvykio, ką akcentuoja nukentėjusiųjų atstovė, tačiau ši aplinkybė nėra svarbi sprendžiant priteistinos neturtinės žalos atlyginimo klausimą. Byloje sprendžiamas ne jos atsakomybės klausimas, o tęsti ar ne darbinius santykius yra I. G. teisė ir asmeninio apsisprendimo reikalas. Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju net ir paties nuteistojo turtinė padėtis negali būti lemiamas kriterijus nustatant neturtinės žalos dydį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-370/2009, Nr. 2K-447/2010). Nuteistasis turi jam nuosavybės teise priklausančio turto, į kurį civiliniam ieškiniui užtikrinti apribota jo nuosavybės teisė (t. 2, b. l. 119–122, 123–124). D. G. yra santykinai jauno amžiaus vyras, galintis dirbti ir ateityje atlyginti nukentėjusiesiems priteistą žalą. Vis tik, neturtinės žalos dydžio klausimą iš naujo peržiūrėjusios teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusiųjų prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra aiškiai per didelis, todėl priteistos sumos didinamos mažiau, nei tu prašoma skunde.

44. Nukentėjusiesiems V. R., Z. R. ir K. R. neturtinės žalos atlyginimo dydžius teisėjų kolegija nustatė dar kartą įvertinusi nukentėjusiųjų patirtą žalą ir išgyvenimus dėl kilusių pasekmių (žuvus artimam), taip pat atsižvelgusi į tai, kad nusikaltimas padarytas veikiant netiesiogine tyčia, jam įtakos turėjo ir paties nukentėjusiojo rizikingas elgesys, taip pat įvertinusi duomenis apie D. G. turtinę padėtį, atlygintą turtinę žalą, gaunamas pajamas, išlaikomą asmenį, amžių ir darbingumo lygį, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais. Teisėjų kolegija įvertino ir nukentėjusiųjų atstovės apeliaciniame skunde nurodomus teismų praktikos pavyzdžius, kartu lygindamas juos su kitomis šios kategorijos bylomis, tačiau, kaip jau buvo minėta, kiekvienu konkrečiu atveju neturtinė žala patiriama individualiai, o jos atlyginimo dydį lemia ne vienas kriterijus.

45. Pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkino ir S. R. brolio A. R. civilinį ieškinį, priteisdamas 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Nukentėjusysis A. R. neteko brolio, tad teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad dėl šios netekties jis patyrė skaudžius dvasinius išgyvenimus. Tuo labiau, kad bylos duomenimis A. R. kartą per savaitę, 4–5 kartus per mėnesį susiskambindavo su S. R., turėjo planų dėl bendro darbo ateityje. Tačiau kartu atsižvelgia ir į tai, kad A. R. 7 metus gyvena Didžiojoje Britanijoje, Lietuvoje nebuvo apie 3–4 metus, tad jo bendravimas su broliu nebuvo toks artimas ir glaudus kaip kitų nukentėjusiųjų. Dėl to, atsižvelgdama į visumą pirmiau minėtų argumentų, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, teismų praktiką panašiose bylose, teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo nustatytą neturtinės žalos atlyginimą nukentėjusiajam A. R. vertina kaip teisingą, jo nekeičia.

46. Pasisakydama dėl nuteistojo gynėjo prašymo išdėstyti priteistas žalos atlyginimo sumas, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad BPK šis klausimas nėra reglamentuotas. BPK 113 straipsnyje įtvirtinta, kad, kai kyla su civiliniu ieškiniu susijusių klausimų, kurių sprendimas BPK normomis nereglamentuojamas, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 284 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ir kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Teismų praktikoje pripažįstama, kad CPK 284 straipsnio nuostatų įgyvendinimas reiškia nukrypimą nuo bendrosios sprendimo vykdymo tvarkos, todėl teismo sprendimo įvykdymą galima atidėti ar išdėstyti tik išimtiniais atvejais: nustačius skolininko sunkią turtinę padėtį, kitas nepalankias aplinkybes, dėl kurių sunku įvykdyti teismo sprendimą. Aiškindamas CPK 284 straipsnio nuostatas, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad sprendžiant dėl teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo aktualūs yra CK 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, taip pat teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principai (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-594/2006). Kasacinio teismo taip pat išaiškinta, kad sprendimo įvykdymo atidėjimas (išdėstymas) neturi suteikti nepagrįsto pranašumo skolininkui, o išieškotojas neturi patirti nepagrįstų nuostolių, siekti išlaikyti išieškotojo ir skolininko teisėtų interesų pusiausvyrą, vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-61/2011).

47. Nagrinėjamu atveju prašymas išdėstyti neturtinės žalos atlyginimo mokėjimą dalimis iš esmės grindžiamas sunkia nuteistojo turtine padėtimi. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šiuo metu D. G. dirba, gauna vidutines darbines pajamas, tačiau jam yra skirta 5 metų laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas ribos jo galimybes dirbti ir gauti darbinių pajamų. Visgi šiuo atveju būtina įvertinti ir tai, kad tokia padėtis nesikeisdama gali trukti pakankamai ilgą laiką, taip ribodama nukentėjusiųjų galimybes gauti priteistos žalos atlyginimą. D. G. turi nekilnojamojo turto, į kurį gali būti nukreiptas žalos atlyginimo išieškojimas, tokiu būdu bent iš dalies patenkinant nukentėjusiųjų turtinius interesus. Šiame kontekste, vertinant interesų pusiausvyrą ir civilinių santykių subjektų lygiateisiškumą, nuteistojo finansiniai interesai būtų nepagrįstai iškelti aukščiau nukentėjusiųjų finansinių interesų, prieštarautų teisingumo ir sąžiningumo principams, todėl gynėjo prašymas netenkinamas.

Dėl atstovavimo išlaidų apeliaciniame procese

48. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, nukentėjusiųjų V. R., Z. R., K. R. ir A. R. atstovė prašė iš nuteistojo D. G. priteisti 2 000 Eur nukentėjusiajam V. R. advokato išlaidų už apeliacinio skundo parengimą ir atstovavimą apeliacinės instancijos teisme. Pateikti pinigų priėmimo kvitai, patvirtinantys apie advokatei sumokėtas sumas (t. 4, b. l. 115, 116–119). Prašymas tenkinamas iš dalies.

49. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Sprendžiant dėl proceso išlaidų už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme išieškojimo, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas. Ši baudžiamoji byla apeliacine tvarka nagrinėta pagal nukentėjusiųjų atstovės ir nuteistojo D. G. gynėjo apeliacinius skundus. Pastarasis buvo atmestas, o nukentėjusiųjų atstovės apeliacinis skundas tenkintas iš dalies. Atsižvelgiama ir į tai, kad ta pati atstovė atstovavo nukentėjusiųjų interesus ir pirmosios instancijos teisme. Apeliacinėje instancijoje buvo nagrinėjami iš esmės tie patys argumentai, kaip ir pirmosios instancijos teisme. Byla išnagrinėta per du posėdžius, bendrai trukusius 3 valandas. Įvertinus visumą šių aplinkybių bei remiantis teismų praktika dėl atstovavimo išlaidų priteisimo ir jų dydžio nustatymo, iš nuteistojo priteisiama pusė prašomos išlaidų sumos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsnio 2 dalimi, 115 straipsnio 1 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2023 m. lapkričio 16 d. nuosprendį pakeisti.

V. R. (V. R.) 2023 m. lapkričio 16 d. nuosprendžiu iš D. G. priteistą sumą neturtinei žalai atlyginti padidinti iki 20 000 (dvidešimties tūkstančių) Eur.

K. R. (K. R.) ir Z. R. 2023 m. lapkričio 16 d. nuosprendžiu iš D. G. priteistas sumas neturtinei žalai atlyginti padidinti iki 15 000 (penkiolikos tūkstančių) Eur.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Iš D. G. V. R. priteisti 1 000 (vieną tūkstantį) Eur proceso išlaidų apeliacinės instancijos teisme.