- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-03-23
- Bylos Nr.
- 1A-273-197/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-31874-2016-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valdimaras Bavėjanas, Laima Garnelienė, Elena Vainienė
- Nuteistasis
- B. V., B. V. J. V., B. V. E. R., B. V. Valstybinio
- Advokatai
- Eligijus Karbauskas
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valdimaro Bavėjano, Laimos Garnelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Elenos Vainienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo B. V. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nuosprendžio, kuriuo B. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą laisvės atėmimu 6 (šešeriems) metams, pagal BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 11 (vienuolikai) metų, pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą laisvės atėmimu 11 (vienuolikai) metų.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės iš dalies sudėtos ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 16 (šešiolikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.
B. V. į bausmės laiką įskaitytas jo suėmimo laikotarpis, išbūtas nuo 2016 m. liepos 8 d. iki 2016 m. gruodžio 29 d.
Iš nuteistojo B. V. J. V. priteista 278,69 Eur žalos atlyginimo, 1 210 Eur atstovavimo išlaidų ir 25 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Iš nuteistojo B. V. E. R. priteista 4 656 Eur žalos atlyginimo, 500 Eur atstovavimo išlaidų ir 25 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Iš nuteistojo B. V. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui priteista 79,26 Eur žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
B. V. nuteistas už tai, kad tyčia sunkiai sužalojo J. V., nužudė V. S. ir pasikėsino nužudyti R. B., t. y. B. V. 2016 m. liepos 7 d., apie 21 val. 30 min., name, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto metu peiliu dūrė artimai giminaitei – seseriai J. V. – į krūtinę bei dešinįjį žastą ir šiuo veiksmu padarė nukentėjusiajai kiaurinę durtinę-pjautinę žaizdą krūtinės ląstos kairėje, dėl to kraujas ir oras pateko į pleuros ertmę, taip pat padarė poodinę emfizemą (sunkų sveikatos sutrikdymą) bei durtinę-pjautinę žaizdą dešiniojo žasto vidurinio trečdalio vidiniame paviršiuje (nežymų sveikatos sutrikdymą).
Iš karto po to, kai panaudojo smurtą prieš J. V., kaltinamasis B. V. minėto namo koridoriuje penkis kartus peiliu dūrė V. S. į pilvą ir krūtinę ir šiais veiksmais padarė daugybines kiaurines durtines-pjautines pilvo ir krūtinės ląstos žaizdas bei sužalojo vidaus organus (žarnyną, kepenis ir širdį). Nukentėjusiajam ginantis, peiliu jam padarė pjautinę kairio dilbio žaizdą ir taip pažeidė raumenis (nesunkiai sutrikdė sveikatą) bei padarė pjautinę kairės plaštakos nykščio žaizdą (nežymų sveikatos sutrikdymą). Nuo daugybinių kiaurinių durtinių-pjautinių pilvo ir krūtinės ląstos žaizdų sužalojus vidaus organus (žarnyną, kepenis ir širdį), išsivysčius ūminiam vidiniam bei išoriniam nukraujavimui, hemoraginiam šokui, V. S. 2016 m. liepos 8 d., 4 val. 45 min., Klaipėdos jūrininkų ligoninės Reanimacijos skyriuje mirė.
Po smurto, panaudoto prieš J. V. ir V. S., B. V. tame pačiame name, turėdamas tikslą nužudyti savo šeimos narį – sugyventinę R. B., su kuria kartu gyveno neįregistravę santuokos, rankoje laikydamas peilį, vaikėsi ją po kambarius ir mėgino suduoti smūgius, tačiau R. B. pargriovė jį ant grindų ir pabėgo į antrąjį namo aukštą bei pasislėpė. B. V. dėl šių nuo jo valios nepriklausančių priežasčių nusikaltimo nebaigė ir iš nusikaltimo vietos pasišalino.
Šalies argumentai
Nuteistasis B. V. apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo taisykles, vadovavosi prielaidomis, turėjo išankstinį nusistatymą jo atžvilgiu, todėl dalis skundžiamo nuosprendžio turi būti pakeista.
Nuteistasis nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis grindžiamas ne įrodymais ir faktinėmis aplinkybėmis, nustatytomis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo metu, o prielaidomis. Skundžiamame nuosprendyje nurodomi byloje apklaustų nukentėjusiųjų parodymai neatitinka realių jų parodymų, pateiktų bylos nagrinėjimo metu. Pirmosios instancijos teismas siekė ne objektyviai išnagrinėti bylą, o pašalinti ikiteisminio tyrimo trūkumus, pagrįsti kaltinimus ir taip paneigti nekaltumo prezumpcijos principą.
Nuteistasis pažymi, kad gynybos funkciją vykdantiems proceso dalyviams nebūtina pateikti neginčijamus nekaltumo įrodymus – jiems pakanka įrodyti, kad duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, yra abejotini ir nepakankamai išsamūs, neleidžia daryti patikimų išvadų dėl traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens kaltumo. Nagrinėjamu atveju teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nepanaikino prieštaravimų tarp nukentėjusiųjų R. B. ir J. V. parodymų, visus parodymus interpretavo tendencingai. Kaltinime nurodyta, kad jis, rankoje laikydamas peilį bei vaikydamasis po kambarius R. B., mėgino suduoti smūgius, tačiau šios aplinkybės byloje nebuvo nustatytos jokiomis įrodinėtinomis priemonėmis, t. y. nei B. V., nei J. V., nei R. B. šių aplinkybių nenurodė. Taip pat pirmosios instancijos teismas nurodė, kad B. V., įėjęs į kambarį, kuriame buvo R. B., iškėlęs rankoje laikė kruviną peilį. Tokia teismo nurodyta aplinkybė iš tikrųjų buvo užfiksuota ikiteisminio tyrimo metu apklausiant J. V., tačiau teismo posėdžio metu J. V. parodė, kad ji nematė, kas vyko kambaryje, kuriame buvo R. B.. Pastaroji, apklausta teisiamojo posėdžio metu, nurodė, kad į kambarį atėjęs B. V. rankoje turėjo peilį. Tačiau, anot nuteistojo, svarbu tai, kad jis nebuvo šio peilio iškėlęs, užsimojęs smūgiuoti R. B., o svarbiausia – neketino smūgiuoti ir nesmūgiavo. Pati R. B. taip pat parodė, kad pagal buvusią situaciją, jei B. V. būtų norėjęs, tai būtų galėjęs ne tik jai smūgiuoti, bet ir sužaloti ar net nužudyti. Tačiau ji su juo pasikalbėjo ir pasitaikius progai nuo jo pabėgo ir pasislėpė. Atsižvelgiant į tai, neaišku, kokiais duomenimis remdamasis pirmosios instancijos teismas nustatė aplinkybes, kurių nė vienas proceso dalyvis nenurodė.
Apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad jis pasikėsino nužudyti R. B., turėjo tiksliai nustatyti apibrėžtos jo tyčios turinį – tikslą nužudyti R. B.. Nagrinėjamu atveju, pasak apelianto, jis veikė neapibrėžta tyčia, t. y. byloje nėra jokių duomenų, kad nuteistasis į įvykio vietą atvyko turėdamas išankstinį tikslą nužudyti. Konfliktą lėmė provokuojantis J. V. elgesys, pasireiškęs vartelių spynos pakeitimu, dėl to nuteistasis negalėjo atrakinti vartelių ir patekti į jam priklausančio turto dalį. Bandant atrakinti vartelius, J. V., atėmusi raktus iš B. V., išmetė juos į gatvę, be to, trenkė nuteistajam į veidą. Tada nuteistasis išlaužė vartelius ir pateko į namų valdos teritoriją. Įėjus į namą, tarp B. V. ir J. V. bei V. S. kilo konfliktas, kurio metu buvo sunkiai sužalota J. V., o V. S. mirė. Tačiau jokie neteisėti veiksmai R. B. atžvilgiu nebuvo panaudoti, t. y. nuteistasis neatliko jokių fizinių veiksmų, o nukentėjusioji R. B. jokių sužalojimų nepatyrė. Pirmosios instancijos teismas prielaidą, kad B. V. turėjo apibrėžtą tyčią nužudyti R. B., motyvavo tuo, kad jis pasakė: „Seniai tau reikėjo grįžti, o dabar visus išpjausiu ir sau pasidarysiu galą“. Anot apelianto, nors žodis „papjausiu“ bendrine kalba yra suvokiamas kaip peiliu padaromas mechaninis kūno vientisumo pažeidimas, kuris visada baigiasi sveikatos sutrikdymu arba gali baigtis mirtimi, tačiau šio žodžio negalima vertinti vien kaip sinonimo, reiškiančio kito žmogaus gyvybės atėmimą.
Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nukentėjusiosios R. B. parodymus interpretavo turėdamas išankstinį nusistatymą, kad nukentėjusioji pakeitė parodymus, nes B. V. perleido jai dalį savo turto. Tačiau toks vertinimas yra nepagrįstas, nes jis ir nukentėjusioji R. B. daugiau kaip 20 metų gyveno kartu, bendromis lėšomis rekonstravo sodo pastatą, kad jis būtų tinkamas gyventi. Atsižvelgiant į tai, kad šalis siejo jungtinės veiklos teisiniai santykiai, šalys pasirinko ekonomiškesnį ginčo sprendimo būdą nei ginčo sprendimas ginčo teisenos tvarka ir sudarė taikos sutartį, kurią patvirtino teismas. Dėl to pasirinktas civilinio ginčo išsprendimo būdas negali būti pagrindas teismui savo subjektyvumui pateisinti. Pirmosios instancijos teismo prielaida, kad nukentėjusioji R. B. davė teisingus parodymus būtent ikiteisminio tyrimo metu, nėra įrodyta papildomais įrodymais. Anot nuteistojo, teismo pozicija vertinant nukentėjusiųjų parodymus apskritai yra nenuosekli, nes teismas pasirinko tik tuos parodymus, kurie galėtų pagrįsti teismo prielaidas dėl bylos aplinkybių.
Žemesnės instancijos teismas
Be to, R. B. pasislėpė apeliantui pažįstamame name, liudytojų nebuvo, todėl jei jis būtų turėjęs tikslą nužudyti, būtų ėjęs į kambarį, kuriame buvo R. B.. Tačiau iš įvykio vietos jis pasišalino. Taip pat apeliantas pažymi, kad su R. B. kartu gyveno apie 20 metų ir per tą laiką anksčiau nesikėsino jos nužudyti. Atsižvelgiant į tai, byloje nėra duomenų, kurie galėtų būti laikomi įrodymais, patvirtinančiais, kad B. V. turėjo tikslą nužudyti R. B..
Pasisakydamas dėl bausmės skyrimo, apeliantas nurodo, kad, išteisinus jį pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, nuteistajam išliktų pirmosios instancijos teismo paskirtos bausmės pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir BK 129 straipsnio 1 dalį. Kadangi jis teisiamas pirmą kartą, yra senyvo amžiaus (68 metų), pripažino kaltę dėl dviejų nusikaltimų padarymo, davė parodymus, iš dalies atlygino turtinę žalą, teismas turėtų sumažinti paskirtų bausmių dydį, paskiriant 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmę pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir 7 (septynerių) metų laisvės atėmimo bausmę pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, bausmės turėtų būti subendrintos apėmimo būdu ir nuteistajam paskirta 7 (septynerių) metų laisvės atėmimo bausmė. Apeliantas taip pat nesutinka su tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepripažino provokuojamo J. V. elgesio jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Apeliantas, cituodamas teismų praktiką, susijusią su kaltininko atsakomybę lengvinančių aplinkybių nustatymu, nurodo, kad šioje byloje konfliktas prasidėjo būtent dėl jau pirmiau aptartų nukentėjusiosios J. V. veiksmų. Toks provokuojamas J. V. elgesys, anot nuteistojo, teismo turėjo būti įvertintas ir pripažintas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.
Šalies argumentai
Apeliantas savo skunde taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo nukentėjusiosioms J. V. ir E. R. priteista neturtinės žalos suma, t. y. po 25 000 Eur. B. V. nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse yra ne kartą akcentavęs, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Nagrinėjamu atveju nukentėjusiosios neįrodinėjo neturtinės žalos dydžio ir aplinkybių bei sąlygų, kodėl pareiškė ieškinius atlyginti neturtinę žalą po 50 000 Eur. Pirmosios instancijos teismas taip pat iš esmės nemotyvavo, kodėl priteisė po 25 000 Eur kiekvienai nukentėjusiajai. Nuteistasis neginčija, kad jo veiksmai sukėlė J. V. fizinį skausmą, o E. R. išgyvenimus dėl tėvo mirties, tačiau pažymi, kad tiek nukentėjusioji J. V., tiek mirusysis buvo pensininkai, išlaikytinių neturėjo, gyveno atskirai nuo E. R., o jų bendravimas buvo epizodinis. Nuteistasis taip pat yra pensininkas, didelių pajamų neturi, todėl su ieškiniais sutinka iš dalies – J. V. sutinka atlyginti 5 000 Eur žalą, o E. R. – 10 000 Eur žalą, įskaitant padarytą turtinę žalą.
Apeliantas apeliaciniu skundu prašo pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nuosprendį: išteisinti B. V. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, skirti B. V. galutinę 7 (septynerių) metų laisvės atėmimo bausmę, atliekant ją pataisos namuose, į bausmės laiką įskaityti suėmimo laikotarpį, sumažinti kiekvienai nukentėjusiajai priteistos neturtinės žalos dydį iki 5 000 Eur.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo B. V. gynėjas prašo apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo B. V. apeliacinis skundas atmetamas.
Pirmosios instancijos teismas, ištyręs įrodymus, juos išsamiai išanalizavęs ir vadovaudamasis įstatymo reikalavimais įvertinęs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, susijusias su nuteistojo B. V. nusikalstamais veiksmais. Nuteistasis ginčija tik jo nuteisimą pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Apeliantas nepagrįstai neigia savo kaltę dėl pasikėsinimo nužudyti, nes nuosprendyje išdėstytos motyvuotos teismo išvados leidžia teigti, kad nuteistojo kaltė dėl pasikėsinimo tyčia nužudyti savo šeimos narį – sugyventinę R. B. įrodyta, todėl šioje dalyje jo padaryta nusikalstama veika kvalifikuota teisingai. Nuteistasis ginčija pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytą įrodymų vertinimą ir jo pagrindu padarytas išvadas.
Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Teismas visus įrodymus turi vertinti, tirti ir analizuoti vienodai, bendra tvarka. Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą privalo tiesiogiai ištirti visus bylos įrodymus (BPK 242 straipsnio 1 dalis) ir vertinti juos pagal savo vidinį įsitikinimą (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Kartu įstatymas imperatyviai nurodo, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomi įrodymų įvertinimo (ir jų priimtinumo ar atmetimo aspektu) motyvai (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalies 3 punktas). Pirmosios instancijos teismo teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Vadinasi, byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinamas jų visetas, o ne atskiri duomenys. Tai sudaro prielaidas konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 dalies ir 4 dalies nuostatose įtvirtintų sąsajumo ir leistinumo principų, o juos vertinti pagal 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) dar nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-455/214; Nr. 2K-509/2010).
Nagrinėjamojoje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino tiek nuteistojo B. V., tiek nukentėjusiųjų R. B. bei J. V. parodymus, derindamas juos tarpusavyje bei su kitais bylos įrodymais, ir pagrįstai pripažino, jog nukentėjusiųjų parodymai iš esmės atitinka teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes.
Pasikėsinimas nužudyti įmanomas, kaip ir nurodoma apeliaciniame skunde, tik tiesioginės apibrėžtos (konkretizuotos) tyčios atveju, t. y. kai kaltininkas siekė nužudyti nukentėjusįjį, tačiau tai neįvyko dėl priežasčių, nepriklausančių nuo kaltininko valios. Apeliantas teigia, kad jis veikė neapibrėžta tyčia, t. y. byloje nėra jokių duomenų, kad jis į įvykio vietą atvyko turėdamas išankstinį tikslą nužudyti.
Nuteistasis pirmosios instancijos teisme parodė, jog su R. B. kartu jis pragyveno apie 20 metų. Tarp jų yra buvę konfliktų, tačiau nužudyti ją jis niekada negrasino ir to nesiekė. Prieš įvykį R. B. gyveno pas jo seserį J. V., nes po konflikto su juo buvo išėjusi iš namų.
Nukentėjusioji R. B. parodė, kad su B. V. kartu pragyveno apie 20 metų. Paskutinius 10 metų pastarasis neblaivus prieš ją smurtaudavo, tačiau policijos ji stengėsi nekviesti. Policiją ji kvietė tik 2015 m. gruodžio mėn., o 2016 m. kovo ar balandžio mėnesį B. V. ją vėl sumušė, todėl jam buvo iškelta byla. Nuo to laiko ji gyveno pas jo seserį J. V.. B. V. ne kartą buvo atėjęs ir prašė grįžti, tačiau ji nesutiko. 2016 m. liepos 7 d., apie 21 val. 30 min., ji išgirdo, kaip iš lauko įbėgęs J. V. proanūkis D. pasakė, kad kažkoks dėdė laužia vartelius. J. V. išėjo pažiūrėti. Netrukus ji grįžo ir sušuko: ,,V., kviesk policiją, B. atėjo“. Netrukus nukentėjusioji išgirdo, kaip sudejavo V. S.. Po to į jos kambarį įpuolė girtas B. V.. Iškeltoje rankoje jis laikė kruviną peilį, o kitoje rankoje peilio dėklą. Jis pasakė: ,,senai tau reikėjo grįžti, o dabar visus išpjausiu ir pats pasidarysiu galą“. Ji pradėjo B. V. gražiai kalbinti, raminti, nes žinojo, kad jei su juo barsiesi, jis bus labai agresyvus. Jai kalbinant B. V., pastarasis nuleido peilį. Tada ji spyrė ir B. V. nukrito. Ji iš kambario išbėgo į Dovydo kambarį ir šiam pasakė bėgti pas kaimynus. Netrukus į kambarį su peiliu rankoje įėjo B. V.. Jis norėjo ją sugriebti, tačiau ji vėl jį nustūmė ir nubėgusi į namo antrąjį aukštą pasislėpė už kamino. Netrukus į antrą aukštą šaukdamas ją užlipo ir B. V., tačiau neradęs jos išėjo. Pasislėpusi ji buvo, iki atvyko policijos pareigūnai. B. V. neblaivus būdavo labai agresyvus. Šiuo metu ji pastarajam pretenzijų neturi (t. 3, b. l. 82–84)
Analogiškas aplinkybes nurodė ir nukentėjusioji J. V., o dėl B. V. veiksmų R. B. atžvilgiu ji parodė, kad matė, jog kitame kambaryje R. B. buvo nuvirtusi ant lovos, o B. V. stovėjo su rankoje iškeltu peiliu, bet ką jai konkrečiai darė, nematė (t. 3, b. l. 80–82).
Liudytoja I. L. parodė, kad 2016 m. liepos 7 d. vakare pas ją į namus atėjo kruvina J. V.. Jos sugyventinis V. S. buvo pargriuvęs prie vartelių. Jie abu buvo sužaloti. J. V. pasakė, kad juos sužalojo brolis B. V. ir kad reikia gelbėti R. B., nes ją užmuš (t. 3, b. l. 85–86). Ši liudytoja paties įvykio nematė, tačiau jos parodymai šioje dalyje sutampa su abiejų nukentėjusiųjų parodymais.
Apeliantas teigia, kad nukentėjusiųjų parodymai neatitinka realių jų parodymų, pateiktų bylos nagrinėjimo metu. Jis nurodo, kad nebuvo turėto peilio iškėlęs, užsimojęs smūgiuoti R. B., o svarbiausia – neketino smūgiuoti ir nesmūgiavo. Šie jo apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti. Nukentėjusiųjų parodymai buvo nuoseklūs, atitiko ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 1, b. l. 47–52, 75–77), kurie buvo perskaityti bylą nagrinėjant teisme, bei jų parodymų patikrinimo vietoje protokoluose užfiksuotas aplinkybes. Iš šių protokolų bei foto lentelių prie jų (t. 1, b. l. 55–62, 83–93) matyti, kad nuteistasis ėjo link R. B. pakėlęs ranką, kurioje buvo peilis.
Apygardos teismas, įvertinęs nukentėjusiosios R. B. parodymus, iš kurių matyti, kad po J. V. ir V. S. sužalojimo apeliantas, laikydamas rankoje iškeltą peilį, jai pasakė, kad ,,senai tau reikėjo grįžti, o dabar visus išpjausiu ir pats pasidarysiu galą“, padarė pagrįstą išvadą, kad ši aplinkybė rodo, į ką iš tikrųjų buvo nukreipta jo tyčia, t. y. jis siekė tyčia nužudyti R. B.. Apeliantas nurodo, kad nors žodis „papjausiu“ bendrine kalba yra suvokiamas kaip peiliu padaromas mechaninis kūno vientisumo pažeidimas, kuris visada baigiasi sveikatos sutrikdymu arba gali baigtis mirtimi, tačiau šio žodžio negalima vertinti vien kaip sinonimo, reiškiančio kito žmogaus gyvybės atėmimą. Toks teiginys yra deklaratyvus. Tai paneigiama ir atsiradusiomis pasekmėmis – nužudytas V. S., sunkiai sužalota J. V.. Be to, tiek iš R. B., tiek iš J. V. parodymų matyti, kad po to, kai R. B. buvo išvaryta iš B. V. namų, pastarasis ne kartą buvo atvykęs pas R. B., tuo metu gyvenusią pas J. V., prašė grįžti namo, dėl to barėsi, pykosi, tačiau R. B. atsisakė gyventi su B. V.. Iš nukentėjusiosios J. V. parodymų matyti, kad jai surikus B. V., ką pastarasis daro, jis iš rankovės išsitraukė peilį ir smogė jai du kartus. Tai, kad jis atsinešė peilį, laikė jį paslėpęs rankovėje, rodo ir nuteistojo pasiruošimą nusikalstamai veikai daryti. Be to, sudavęs peiliu smūgius J. V. ir V. S., jis ir toliau tęsė savo veiksmus – įbėgo į pastatą, ieškojo būtent R. B., ją puolė peiliu. Taigi, įvertinusi minėtas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija padarė pagrįstą išvadą, kad B. V. tikslas buvo tyčia nužudyti R. B.. Jis nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausiusių nuo jo valios, nes nukentėjusioji, pažinodama B. V., pastarąjį kalbino ir taip nukreipusi jo dėmesį jį pastūmė bei pabėgo iš kambario, kuriame ją kėsinosi nužudyti B. V.. Vėliau iš kito kambario ji pabėgo ir pasislėpė namo antrame aukšte. Iš nukentėjusiosios parodymų matyti, kad B. V. name ją persekiojo, ieškojo jos pasislėpusios, tačiau nerado. Nukentėjusioji buvo pasislėpusi iki atvyko policijos pareigūnai. Pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji R. B. parodė, kad, jos nuomone, B. V. galėjo ją nužudyti, tačiau to nepadarė dėl jai nežinomų priežasčių, bet tuo pat metu pažymėjo, jog jei ji nebūtų pasislėpusi, negali pasakyti, kas būtų buvę. Teismas tokią nukentėjusiosios pozicijos kaitą teisme įvertino kaip pastarosios norą sušvelninti nuteistojo teisinę padėtį ir tam įtakos turėjo tai, kad nuteistasis dalį turto perleido nukentėjusiajai R. B., todėl pastaroji ir nurodė, jog civilinio ieškinio byloje nereiškia, žala jai yra atlyginta ir šiuo metu jokių turtinių ar neturtinių reikalavimų B. V. neturi (t. 3, b. l. 73). Nuteistasis pripažino, kad R. B. namo dalis buvo perrašyta jos vardu, kai buvo jis sulaikytas (t. 3, b. l. 89). Apeliaciniame skunde jis nurodo, kad tokios teismo išvados yra nepagrįstos, nes jis ir nukentėjusioji R. B. bendromis lėšomis rekonstravo sodo pastatą, kad jis būtų tinkamas gyventi. Atsižvelgiant į tai, kad šalis siejo jungtinės veiklos teisiniai santykiai, šalys pasirinko ekonomiškesnį ginčo sprendimo būdą nei ginčo sprendimas ginčo teisenos tvarka ir sudarė taikos sutartį, kurią patvirtino teismas. Dėl to pasirinktas civilinio ginčo išsprendimo būdas negali būti pagrindas teismui savo subjektyvumui pateisinti. Pirmosios instancijos teismo prielaida, kad nukentėjusioji R. B. davė teisingus parodymus būtent ikiteisminio tyrimo metu, nėra įrodyta papildomais įrodymais. Tačiau sprendžiant iš pirmiau aptarto R. B. pareiškimo ir Kretingos rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 30 d. nutarties, toks turto pasidalijimas sietinas su žalos atlyginimu, o ne su ekonomiškesniu ginčo sprendimo būdu. Minėtoje teismo nutartyje, kuria patvirtinta taikos sutartis tarp B. V. ir R. B., nurodyta, kad B. V. sutinka, jog R. B. padaryta turtinė ir neturtinė 10 000 eurų žala ir dėl to jis 1/2 dalį 0,0607 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo su garažu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), perleidžia R. B. nuosavybėn, o taip pat šalys susitaria, kad R. B. mokėtina piniginė kompensacija už jai perleidžiamą 1/2 dalį turto yra įskaitoma kaip B. V. padaryta turtinė ir neturtinė 10 000 eurų dydžio žala. Taigi, apygardos teismo išvada, kad nukentėjusioji R. B. teismo posėdyje sakydama, kad B. V. galėjo ją nužudyti, tačiau to nepadarė dėl jai nežinomų priežasčių, gavusi žalos atlyginimą, siekė palengvinti jo padėtį, yra pagrįsta.
Tokiu būdu, apygardos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog B. V. pasikėsino nužudyti savo sugyventinę R. B., tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių, ir teisingai jo nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą.
Apeliantas taip pat nurodo, jog konfliktas prasidėjo būtent dėl provokuojamų nukentėjusiosios J. V. veiksmų, nes ji sudavė jam per veidą prie kiemo vartelių, ir prašo tai pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Apygardos teismas nuosprendyje išsamiai aptarė, kodėl tai nepripažintina nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Nukentėjusioji J. V. teismo posėdžio metu neigė sudavusi B. V. ir nurodė, kad įtaką jos parodymams ikiteisminio tyrimo metu galėjo turėti stresas, nes buvo apklausiama ligoninėje kitą dieną po įvykio. Apygardos teismas nevertino nukentėjusiosios J. V. elgesio kaip provokuojamo ar rizikingo ir nurodė, kad net jei ir būtų galima tikėti nukentėjusiosios parodymais dėl šios aplinkybės ikiteisminio tyrimo metu, tačiau iš bylos duomenų matyti (t. 1, b. l. 47–49), kad ji galėjo suduoti nuteistajam po to, kai pastarasis jau pavartojo prieš ją smurtą, suduodamas nukentėjusiajai rankomis per galvą. Teisėjų kolegija su tokia apygardos teismo išvada sutinka.
Apygardos teismas, skirdamas bausmes už atskiras nusikalstamas veikas, vadovavosi BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumo laipsnį, B. V. asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, kitas nusikaltimų padarymo aplinkybes. Jis tyčia padarė tris labai sunkius smurtinius nusikaltimus, iš kurių vienas sukėlė negrįžtamas pasekmes. Jo atsakomybę sunkina tai, kad nusikaltimus jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimų padarymui. Jo atsakomybę lengvina tai, kad nuoširdžiai gailisi padaręs nusikaltimus, ir tai, kad Klaipėdos teritorinei ligonių kasai atlygino 2 334,64 eurų žalą. B. V. anksčiau neteistas, yra pensininkas, iki sulaikymo dirbo, darbovietėje charakterizuojamas kaip atsakingas, sąžiningas, darbo drausmės nepažeidinėjantis darbuotojas. Tačiau B. V. padarytų nusikalstamų veikų pobūdis, jų padarymo aplinkybės rodo didelį jo kaip asmens pavojingumą visuomenei. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai bei nuteistojo amžių ir tai, kad yra dvi jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės bei viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jam už atskiras veikas paskyrė terminuoto laisvės atėmimo bausmes, savo dydžiu žemesnes už sankcijose numatytų bausmių vidurkį. Taigi, apygardos teismas įvertino visas apelianto skunde nurodomas aplinkybes ir paskyrė tinkamas bausmes.
Apygardos teismas, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtąsias bausmes subendrino dalinio sudėjimo būdu. Apeliantas prašo paskirtąsias bausmes subendrinti apėmimo būdu. BK 63 straipsnio 5 dalyje nurodyta, jog bausmių apėmimą teismas taiko, kai yra ideali nusikalstamų veikų sutaptis, kai padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal šio kodekso 10 ar 11 straipsnius ar kai už vieną nusikalstamą veiką paskirta dvidešimt metų laisvės atėmimo ar laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Teisėjų kolegijos nuomone nė vienos iš BK 63 straipsnio 5 dalyje išvardintų sąlygų šiuo konkrečiu atveju nėra, todėl apygardos teismas pagrįstai bendrino paskirtas bausmes iš dalies jas sudedant. Galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 16 metų, kuri, įvertinus pirmiau aptartas nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, pasekmes, atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių santykį, o taip pat ir apeliaciniame skunde nurodomas aplinkybes, nėra aiškiai per griežta.
Apeliantas taip pat nesutinka su nukentėjusiosioms J. V. ir E. R. priteistos neturtinės žalos dydžiais.
Civilinio kodekso 6.250 straipsnis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Žala padaroma vertybėms, kurios neturi piniginės išraiškos, tačiau civilinė teisė jas gina turtiniais būdais. Spręsdamas šį klausimą, teismas turi vadovautis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos atlyginimo kriterijais, t. y. nustatydamas neturtinės žalos dydį turi atsižvelgti į jos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas, turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo, protingumo principus. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala objektyviai negali būti atlyginta visiškai, nes neturtinę žalą tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Apygardos teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į visus įstatymo reikalavimus.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad neturtinė žala J. V. ir E. R. padaryta tyčiniais nusikalstamais nuteistojo B. V. veiksmais, vadovaujantis žemomis, teisės ir moralės požiūriu niekaip nepateisinamomis paskatomis. Dėl V. S. žūties tiek su juo gyvenusi J. V., tiek jo dukra E. R. patyrė dvasines kančias, neigiamas emocijas, stresą, o nukentėjusioji J. V. dėl nuteistojo nusikalstamų veiksmų jos atžvilgiu ir pati betarpiškai patyrė fizines kančias, todėl abiems joms teismas priteisė po 25 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo, nors jos ir prašė priteisti po 50 000 eurų neturtinės žalos atlyginimą. Teismas teisingai nurodė, kad priteisus prašomas sumas, kurios dėl objektyvių priežasčių negalės būti išieškotos, bus diskredituojamas paties neturtinės žalos atlyginimo instituto vaidmuo. Nors B. V. turi turto, į kurį gali būti nukreiptas neturtinės žalos išieškojimas, tačiau jis akivaizdžiai nepakankamas pareikštiems civiliniams ieškiniams patenkinti. Be to, jis yra pensininkas, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę neturės galimybių atlyginti prašomas priteisti pinigų sumą. Tačiau, įvertinus nusikalstamų veikų pasekmes, nukentėjusiųjų patirtus dvasinius išgyvenimus, o nukentėjusiosios J. V. patirtas ir fizines kančias, dar labiau mažinti priteistos neturtinės žalos dydžius nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1punktu,
nutaria:
nuteistojo B. V. apeliacinį skundą atmesti.