Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

1. Ieškovas pateikė teismui patikslintą ieškinį, jame pareiškė tokius reikalavimus: 1) kvalifikuoti 2016 m. sausio 29 d. paskolos sutartį Nr. 27257 kaip vartojimo sutartį; 2) pripažinti negaliojančiomis ab initio (nuo pradžių) nuo paskolos sutarties sudarymo momento 2016 m. sausio 29 d. paskolos sutarties Nr. 27257 9 10 punktų nuostatas, nustatančias netesybas, o ieškovo sumokėtų įmokų sumą, kurios atsakovės buvo neteisėtai įskaitytos delspinigiams padengti, įskaityti į ieškovo skolos atsakovei dengimą; nutrauktinas apskaičiuotų ir ieškovo nesumokėtų delspinigių (34 103,30 Eur ir 1 proc. per dieną nuo negrąžintos skolos sumos iki visiško skolos padengimo) išieškojimas; 3) pripažinti negaliojančiomis ab initio (nuo pradžių) nuo paskolos sutarties sudarymo momento 2016 m. sausio 29 d. paskolos sutarties Nr. 27257 1.6, 2, 5.1 punktų nuostatas, kuriomis nustatytos 15,54 procento dydžio palūkanos ir visą paskolos sutarties periodą palūkanos skaičiuojamos nuo paskolos sumos neto, o ieškovo sumokėtų įmokų sumą, kurios atsakovės buvo neteisėtai įskaitytos palūkanoms padengti, įskaityti į ieškovo skolos atsakovei dengimą; nutrauktinas apskaičiuotų ir ieškovo nesumokėtų palūkanų (20 381,50 Eur ir 15,54 proc. dydžio metinių palūkanų, skaičiuojamų nuo negrąžintos skolos sumos iki visiško skolos padengimo) išieškojimas; 4) pripažinti negaliojančia ir panaikinti 2017 m. vasario 23 d. Vilniaus miesto 26-ojo notarų biuro notarės R. D. išduoto vykdomojo įrašo dalį, kuria ieškovo V. M. skolos suma atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Kredito garantas“ viršija 94 900 Eur sumą; 5) pripažinti negaliojančiu ir panaikinti 2020 m. vasario 28 d. Turto pardavimo iš varžytynių aktą Nr. Sl-54710, taikyti restituciją ir grąžinti ieškovui V. M. nuosavybės teisę į ½ gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir ½ žemės sklypo (unikalus Nr. duomenys neskelbtini), esančių duomenys neskelbtini; 6) priteisti ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pagrindiniai ieškinio argumentai:

11. Ieškovas teigia, kad jis 2016 m. sausio 29 d. paskolos sutartį su atsakove sudarė kaip vartotojas ir tuo pagrindu siekia modifikuoti nesąžiningas sutarties sąlygas.

12. Silpnesniosios sutarties šalies (vartotojo) teisinės apsaugos poreikis lemia specialų vartojimo sutartinių santykių teisinį reglamentavimą. Vienas iš reikalavimų, sprendžiant klausimą, ar sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo, – identifikuoti ją sudariusių šalių teisinį statusą, t. y. ar šalys atitinka vartotojo ir verslininko sąvokas.

13. Kasacinio teismo praktikoje, remiantis teisės aktuose pateikta vartojimo sutarties samprata, suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2011; 2012 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2012; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2012; 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-358-248/2016). Taigi, teismui konkrečiu atveju sprendžiant, ar sudaryta sutartis yra vartojimo, būtina identifikuoti sutarties šalis (vartotoją ir prekių (paslaugų) tiekėją) bei nustatyti, kokio tikslo, sudarydama sutartį, siekia viena iš sutarties šalių – vartotojas.

14. Remiantis bylos duomenimis, ieškovas 2015 m. lapkričio 16 d. su nekilnojamojo turto agentūra UAB „Regnalda“, atstovaujama direktorės R. M., sudarė dvišalę Nekilnojamojo bei kilnojamojo turto įkeitimo tarpininkavimo sutartį, kuria paskolos užsakovas V. M. susitarė dėl turto – ½ gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), – įkeitimo ir 80 000 Eur skolinimo iš UAB „Kredito garantas“ iki 5 metų ir 13 procentų metinių palūkanų nuo paskolos sumos kas mėnesį mokėjimo. Paskolos paskirtis tarpininkavimo sutartyje nenurodyta.

15. Iš byloje esančio 2015 m. gruodžio mėnesio susirašinėjimo elektroniniais laiškais, nustatyta, kad 2015 m. gruodžio 23 d. atsakovės UAB „Kredito garantas“ Vilniaus regiono vadovė J. Ž. ieškovui V. M. el. paštu (duomenys neskelbtini) išsiuntė laišką su dviem priedais, nurodydama: „kaip ir šnekėjome telefonu, siunčiu grafikus 5-eriems ir 10-iai metų. Jei sąlygos tinka, norėtume pamatyti turto vertinimą“. 2021 m. gruodžio 28 d. ieškovas atsakė į laišką nurodydamas, kad 10 metų planas jam tinka, ir atsiuntė turto vertinimą. J. Ž. 2015 m. gruodžio 29 d. išsiuntė laišką J. B., atsakovės UAB „Kredito garantas“ direktoriui, nurodydama, kad atsiuntė turto vertinimą (reikalinga paskola 100 000 Eur), ir klausdama, ar toks vertinimas tinka.

16. Iš atsakovės UAB „Kredito garantas“ atstovo paaiškinimų nustatyta, kad prieš sudarant paskolos sutartį su V. M. į atsakovę kreipėsi tuo metu UAB „Kredito garantas“ tarpininkavimo paslaugas teikusi ir klientus rasdavusi UAB „Regnalda“ atstovė R. M.. R. M. atsakovės direktoriui elektroniniu paštu atsiuntė informaciją apie V. M. turimą turtą, kuris galėtų būti įkeistas užtikrinant prisiimamų įsipareigojimų pagal paskolos sutartį tinkamą vykdymą, bei nurodė, kad reikalinga 120 000 Eur dydžio paskola ir 4 metų terminui. Šias aplinkybes patvirtina atsakovės UAB „Kredito garantas“ 2021 m. gegužės 11 d. pateikti dokumentai – R. M. 2015 m. spalio 22 d. atsakovės vadovui siųstas elektroninis laiškas. Atsakovės vadovas nurodo, kad jam telefonu buvo paaiškinta, kad paskola bus naudojama investicijoms į gamyklą.

17. 2016 m. sausio 29 d. paskolos sutartis su ieškovu sudaryta dėl 100 000 Eur paskolos. Paskolos sutarties užtikrinimui ieškovas įkeitė ½ žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir ½ namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini). Paskolos naudojimo paskirtis, nurodyta sutartyje, – asmeninėms reikmėms (Paskolos sutarties 1.4 punktas).

18. Atsakovė UAB „Kredito garantas“ nurodė, kad, atsižvelgiant į gautą informaciją, buvo svarstomas klausimas dėl paskolos V. M. suteikimo verslo plėtrai. UAB „Kredito garantas“ nesvarstė ir neturėjo tikslo suteikti paskolos V. M. vartojimo tikslais. Jau vien paskolos suma, kurios buvo prašoma – 120 000 Eur, atsakovės manymu, parodo, kad tai nėra vartojimo paskola. Atsakovės manymu, tokio dydžio paskola fiziniam asmeniui, kaip vartotojui, galėtų būti suteikta būstui įsigyti, tačiau ne vartojimui be konkretaus tikslo.

19. Atsakovės UAB „Kredito garantas“ direktorius J. B. papildomai 2021 m. spalio 20 d. rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad 2016 m. sausio 29 d. paskolos sutarties 1.4. punkte nurodyta paskolos paskirtis „asmeninėms reikmėms“, nereiškia, kad paskola turėjo būti naudojama V. M. vartojimo poreikiams. Tuo metu sudarant paskolos sutartis tai buvo standartinė formuluotė, nurodoma didžiojoje dalyje paskolų. Priimant sprendimą dėl paskolos V. M. suteikimo ir sudarant 2016 m. sausio 29 d. paskolos sutartį UAB „Kredito garantas“ direktorius, kuris pasirašė sutartį, manė, kad suteiktą paskolą V. M. naudos verslo tikslais.

20. Teismo posėdyje paaiškinimus davęs ieškovas V. M. teigia, kad nei R. iš tarpininkavimo įmonės, nei atsakovė jo neklausė, kur jis panaudos gautus pinigus, jei įkeis namą. Ieškovas paaiškino, kad paskolą ėmė asmeniniam vartojimui. Jis galvojo išpirkti iš brolio, kuris ketino išvažiuoti į užsienį, jo nuosavybės teise valdomo namo dalį ar bent jau atsiskirti jų šildymo sistemas. Buvo pradėjęs savo namo dalies remontą, norėjo užbaigti – sudėti parketą, įrengti vonią. Turėjo planą ir automobilį pirkti. Matė sutarties įmokų grafiką su įmokomis. Jam tuo metu reikėjo pinigų ir jis nesuprato palūkanų dydžio ir sutarčių pasekmių. Paaiškino, kad gavęs paskolą nuvažiavo pas brolį, tačiau pirkti namo dalies neišėjo, todėl nusprendė investuoti į savo verslą UAB „(duomenys neskelbtini)“. Nurodo, kad apie 67 000 Eur paskolos buvo panaudoti įmonės apyvartinėms lėšoms, pirko spalvotojo metalo laužą. Dar 2016 m. liepos mėnesį iš atsakovės kredito dalies paskolino UAB „(duomenys neskelbtini)“ 24 000 Eur. Dabar nesutinka su grąžintinos paskolos suma, ne su jos išieškojimo procedūromis, mano, kad 15 procentų palūkanos yra per didelės.

21. Bylos duomenimis, ieškovas yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkas nuo 2015 m. spalio 19 d. Jam priklausė visos įmonės akcijos iki 2016 m. rugsėjo 21 d., vėliau ir šiuo metu – 30 procentų akcijų. Konstatuotina, kad ginčo paskolos sutarties su atsakove sudarymo metu ieškovas buvo vienintelis UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkas ir vadovas.

22. Ieškovo paaiškinimai dėl ginčo paskolos sutarties sudarymo ir gautų pinigų panaudojimo yra nustatyti ir kitų teismų nagrinėtose bylose. Atsakovė pateikė įrodymus, kad 2018 m. liepos 13 d. ieškovas kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos jam iškėlimo, pagal kurį užvesta civilinė byla Nr. 2FB-27878-819/2018. Pareiškime dėl fizinio asmens bankroto V. M. teismui nurodė, kad paskola, gauta pagal su atsakove UAB „Kredito garantas“ sudarytą paskolos sutartį, buvo gauta turint tikslą vykdyti verslą ir siekti didesnių pajamų. Civilinėje byloje Nr. 2FB-27878-819/2018 Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. spalio 10 d. priimtoje nutartyje konstatavo, kad pagal paskolos sutartį 2016 m. vasario 2 d. iš UAB „Kredito garantas“ faktiškai gautą 96 627,47 Eur sumą pareiškėjas panaudojo tokiu būdu: 76 000 Eur 2016 m. vasario 1 d. pervedė UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagal 2016 m. vasario 1 d. paskolos sutartį Nr. 2016/01, 14 000 Eur 2016 m. vasario 1 d. išsiėmė iš sąskaitos grynaisiais, 2 350,01 Eur 2016 m. vasario 1 d. pervedė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, 2 000 Eur 2016 m. vasario 1 d. padengė neįvardytą kreditą, o likusią sumą – 2 277,46 Eur – 2016 m. vasario 1–8 d. laikotarpiu panaudojo įvairiausiems pirkiniams įsigyti. Pagrįsdamas, kur pareiškėjas panaudojo 14 000 Eur išgrynintą sumą, pareiškėjas pateikė į bylą papildomus rašytinius įrodymus, teigdamas, kad šiuos pinigus jis taip pat įnešė į UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2016 m. liepos 12 d., 2016 m. liepos 18 d. kasos pajamų orderiais.

23. Atsakovė 2021 m. gegužės 4 d. prašymu pridėjo papildomus įrodymus apie ieškovo 2018 m. rugpjūčio 16 d. ir 2018 m. rugsėjo 23 d. paaiškinimus jo fizinio asmens bankroto byloje, kad paskola iš atsakovės buvo paimta ir panaudota UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklai.

25. Atsakovė UAB „Kredito garantas“ nurodė, kad abiejų paskolos sutarties šalių supratimą, jog paskola bus naudojama verslo tikslais, patvirtina ir tai, kad susidūręs su mokumo problemomis V. M. teikdamas paaiškinimus dėl vėlavimo priežasčių jas grindė ne asmeninių pajamų stygiumi ar panašiomis su V. M. kaip vartotoju susijusiomis aplinkybėmis, o nurodydamas, kad buvo gauta netinkama gamybinė technika, kurios našumas nepasiteisino ir įmonės veikloje nėra generuojamos planuojamos pajamos – nemokėjimo priežastimi buvo įvardijami verslo sutrikimai.

26. Vartotoją kaip vartojimo sutarties šalį identifikuoja du požymiai: pirma, jis yra fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo sudaro sutartį su jo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. Sutarties kaip vartojimo kvalifikavimui būtina nustatyti abu šiuos požymius. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad jeigu fizinis asmuo prekes ar paslaugas vartoja verslo ar profesijos tikslais, tokiu atveju jo teisės negali būti ginamos kaip vartotojo. Tik tada, kai vartotojas yra fizinis asmuo ir prekes ar paslaugas vartoja asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti, jo teisės ir teisėti interesai ginami kaip silpnesniosios sutarties šalies (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-579/2008).

27. Pažymėtina, kad ne visada fizinio asmens sudarytos sutarties, įsigyto daikto ar paslaugos panaudojimo tikslas yra vienareikšmis, nes galimos situacijos, kai daiktas (paslauga) įsigyjamas tiek asmeniniams, tiek verslo poreikiams tenkinti. Kaip tokiu atveju turėtų būti sprendžiamas sutarties kvalifikavimo klausimas, vartojimo teisinius santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose taisyklių nepateikta. Teismas pažymi, kad kai fizinio asmens sudarytos sutarties prekei (paslaugai) įsigyti tikslas nėra vienareikšmis, t. y. kai sutartis sudaroma dvigubo naudojimo – tiek verslo, tiek asmeninio – tikslu, teismas, nuspręsdamas dėl sutarties kvalifikavimo vartojimo sutartimi bei specialaus vartotojo teisių apsaugos mechanizmo taikymo, turėtų vertinti sutarties tikslų reikšmingumą. Tai atitinka ir Europos Žmogaus Teisių Teismo poziciją, pvz., J. G. byloje konstatuota, kad kai sutartis sudaroma dvigubo naudojimo tikslu, t. y. tiek verslo, tiek asmeniniams tikslams, bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į jam pateiktus įrodymus, turi nuspręsti, ar nagrinėjama sutartimi buvo siekiama patenkinti asmens poreikius, reikšmingai susijusius su jo veikla ir profesija, ar, priešingai, naudojimas profesiniam tikslui buvo visiškai nereikšmingas (2015 m. rugsėjo 3 d. sprendimas byloje C-110/14). Tai atlikdamas nacionalinis teismas turi atsižvelgti ne tik į sutarties turinį, pobūdį ir tikslą, bet ir objektyviąsias sutarties sudarymo aplinkybes (2005 m. sausio 20 d. Sprendimas C-464/01, Rink. p. I-00439). Kilus abejonių dėl fizinio asmens prekės (paslaugos) įsigijimo (naudojimo) tikslo, teismas turi vertinti visas reikšmingas konkrečios sutarties sudarymo aplinkybes, sutarties turinį, pobūdį, šalių elgesį po sutarties sudarymo, galimus tikslus ir pan. (CK 6.193 straipsnis) bei, remdamasis faktinių bylos duomenų ir nustatytų aplinkybių visuma, spręsti, koks buvo sutarties tikslas. Jeigu nustatoma, kad fizinio asmens sudarytos sutarties tikslas taip pat buvo ir jo ūkinės komercinės ar profesinės veiklos poreikių tenkinimas, tokia sutartis vartojimo sutartimi kvalifikuotina ir tokiam fiziniam asmeniui specialusis vartotojo teisių apsaugos mechanizmas taikytinas tuo atveju, kai yra pagrindas konstatuoti, jog įsigytos prekės (paslaugos) naudojimas ūkinės komercinės ar profesinės veiklos tikslui buvo visiškai nereikšmingas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2011).

28. Atsižvelgus į sutarties šalių paaiškinimus dėl jos sudarymo aplinkybių, ieškovo paaiškinimus, duotus kitose bylose, įvertinus tai, kad pagal 2016 m. sausio 29 d. sudarytą paskolos sutartį ieškovas 76 000 Eur iš gautos 97 000 Eur paskolos po kelių dienų, 2016 m. vasario 2 d., pervedė savo vadovaujamai įmonei UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagal paskolos sutartį, o po penkių mėnesių – įnešė įmonei dar 14 000 Eur atsakovės suteikto kredito, ieškovo paaiškinimai dėl paskolos ėmimo asmeniniams poreikiams, duoti šioje civilinėje byloje, yra neįtikinantys (CPK 185 straipsnis). Teismo vertinimu, byloje pateiktų įrodymų visuma sudaro pagrindą konstatuoti, kad paskolą ieškovas įsigijo iš esmės savo įmonės verslo poreikiams tenkinti, šis tikslas buvo reikšmingas ir pagrindinis, todėl darytina išvada, jog šalių sudaryta sutartis kvalifikuotina kaip paskolos sutartis, o vartojimą reglamentuojančios teisės normos ir atitinkamai specialūs vartotojo teisių apsaugos mechanizmai, tarp jų teismo pareiga ex officio vertinti sutarties sąlygų atitiktį sąžiningumo reikalavimams, šiuo atveju netaikytini.

29. Atsakovė UAB „Kredito garantas“ pabrėžė, kad jai netaikomas ieškovo nurodytas teisinis reglamentavimas. Teismas sutinka su atsakovės argumentais, kad ieškovas nepagrįstai vadovaujasi Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo (toliau – FĮĮ) 31 straipsnio 3 dalimi, teigdamas, kad šios teisės normos pagrindu atsakovė turėjo atlikti ieškovo vertinimą, vadovaudamasi atsakingojo skolinimo nuostatomis. FĮĮ 4 straipsnio 1 dalis numato, kad finansų įstaiga yra finansų įmonė arba kredito įstaiga. FĮĮ 31 straipsnis yra septintame skirsnyje, kuris reglamentuoja Finansų įstaigos verslo rizikos ir jos apribojimus, t. y. nustato, kaip finansų įstaigos turi vertinti ir apriboti savo riziką.

30. FĮĮ 31 straipsnio 3 dalies 1 punktas nustato, kad finansų įstaiga, prieš priimdama sprendimą įsigyti kapitalo arba pinigų rinkos priemonių, skolinti, prisiimti įsipareigojimus už savo klientą, privalo įsitikinti, kad: įsigyjamas finansinis turtas, įkeičiamas arba kitas turtas, iš kurio ateityje gali būti tenkinamas finansų įstaigos reikalavimas, tikrai yra ir iš jo gali būti tenkinamas įgytas finansų įstaigos reikalavimas; kliento finansinė bei ekonominė būklė ir jos prognozės leidžia tikėtis, kad klientas sugebės įvykdyti įsipareigojimus; klientas vykdė ir vykdo savo finansinius įsipareigojimus finansų įstaigoms.

31. Lietuvos banko valdybos 2013 m. kovo 19 d. nutarimo Nr. 03-62 „Dėl Vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo nuostatų patvirtinimo“ originalios redakcijos, galiojusios ginčo paskolos sutarties sudarymo metu, 2 punktas nustato, kad nuostatuose nustatyti reikalavimai taikomi vartojimo kredito davėjams, veikiantiems pagal Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymą.

32. Lietuvos vartojimo kredito įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2015-01-01 iki 2016-02-01) 22 straipsnio 1 dalis numatė, kad teisę verstis vartojimo kreditų teikimo veikla asmuo turi tik tada, kai priežiūros institucija įrašo jį į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą. Priežiūros institucija viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą skelbia priežiūros institucijos interneto svetainėje (Lietuvos vartojimo kredito įstatymo 22 straipsnio 12 dalis). Byloje nėra duomenų, kad atsakovė būtų įrašyta į tokį sąrašą sutarties sudarymo metu.

33. Be to, Lietuvos vartojimo kredito įstatymo 3 straipsnis nustato, kad šis įstatymas taikomas vartojimo kredito sutartims ir netaikomas kredito sutartims, užtikrintoms nekilnojamojo turto įkeitimu (hipoteka) (1 dalis ir 2 dalies 1 punktas).

34. Atsakovė UAB „Kredito garantas“ prieš priimdama sprendimą skolinti ieškovui jo prašomą sumą, įsitikino, kad įkeičiamas turtas prieš suteikiant paskolą buvo įvertintas 216 000 Eur – įkeičiamo turto vertė paskolos išdavimo metu daugiau nei du kartus viršijo suteikiamos 100 000 Eur dydžio paskolos sumą – iš įkeisto turto galėjo būti patenkintas įgytas finansų įstaigos reikalavimas (FĮĮ 31 straipsnio 3 dalies 1 punktas).

35. Ieškovas ieškinyje nurodė, kad ieškovo metinės pajamos 2015 m. (neatskaičius įsipareigojimų) sudarė tik 1 791,07 Eur, 2016 m. metinės pajamos – 3 880,94 Eur, o paskolos sutarties kas mėnesį mokamų įmokų suma buvo 2 125,48 Eur. Ieškovas yra vedęs ir turi dvi mažametes dukras, kurias turi išlaikyti. Ieškovas pateikė savo metines pajamų mokesčio deklaracijas, iš kurių matyti, kad ieškovas gauna pajamas iš individualios veiklos ir iš darbo santykių.

36. Byloje taip pat yra pateikti duomenys, kad civilinėje byloje Nr. 2FB-27878-819/2018 Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. spalio 10 d. priimtoje nutartyje iš pareiškėjo paaiškinimų nustatė, kad V. M. verčiasi individualia veikla – menine kūryba, scenos pastatymų veikla, kūrybine, menine ir pramogų organizavimo veikla, jo pajamos nėra pastovios, jos nuolat kinta, priklausomai nuo sezono, koncertų pobūdžio, kiekio ir pan.

37. Pagal ieškovo pateiktus jo valstybinio socialinio draudimo duomenis už 2020 metus nėra galimybės nustatyti, kur jis ginčo paskolos sudarymo metu dirbo ir kokias pajamas gavo ar galėjo gauti.

38. Nustatyta, kad civilinėje byloje Nr. 2FB-27878-819/2018 Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. spalio 10 d. priimtoje nutartyje, remdamasis Juridinių asmenų registro UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateiktos finansinės atskaitomybės dokumentais, konstatavo, kad tiek 2015 m., tiek 2016 m. įmonė veikė pelningai. Teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjas 2015 m. gruodžio 21 d. buvo sudaręs paskolos sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“; 2015 m. sausio 28 d. kredito sutartį Nr. 15-0005239-FA su AB „Swedbank“, 2015 m. rugsėjo 16 d. ir 2015 m. lapkričio 17 d. kredito sutartis su UAB „Bobutės paskola“. Teismas nurodytoje byloje konstatavo, kad įsipareigojimus pagal kitas paskolos sutartis V. M. vykdė, todėl akivaizdu, kad jam buvo žinoma ir suprantama iš paskolos sutarties su UAB „Kredito garantas“ jam kylanti pareiga grąžinti paskolintą sumą sutartais terminais. Tą liudija ir AB „Swedbank“ pateikta informacija, jog 2015 m. sausio 28 d. kredito sutartį Nr. 15-005239-FA pareiškėjas įvykdė, kaip ir banko sąskaitų išrašuose esanti informacija, jog pareiškėjas vykdė pareigą grąžinti paimtas paskolas iš kitų asmenų, pvz., UAB „Bobutės paskola“ 2015 m. spalio 10 d., 2015 m. gruodžio 22 d., 2016 m. sausio 21 d., 2016 m. kovo 9 d., 2016 m. balandžio 19 d., 2016 m. birželio 21 d. Tačiau įrodymų, pateisinančių įsipareigojimų UAB „Skolų išieškojimas“, UAB „Kredito garantas“ nevykdymą, tai ir sukėlė V. M. nemokumą, jis į bylą nepateikė. Teismas nusprendė, kad V. M. nemokumą sukėlė jo paties nesąžiningas elgesys, o ne tam tikros pareiškėjo įrodytos objektyvios aplinkybės, ir atsisakė kelti jam bankroto bylą.

39. Atsakovė pateikė duomenis, kad ieškovas 2015 m. gruodžio 21 d., t. y. kiek daugiau nei mėnuo iki paskolos sutarties sudarymo, suteikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ 25 000 Eur paskolą.

40. Įvertinus faktą, kad paskolos sudarymo metu ieškovas vykdė įsipareigojimus kitiems asmenims, jo finansinė bei ekonominė būklė leido tikėtis, kad klientas sugebės įvykdyti įsipareigojimus (FĮĮ straipsnio 31 straipsnio 3 dalies 2 ir 3 punktai).

42. Paskolos sutarties 1.1 punkte numatyta, jog atsakovė skolina ieškovui 100 000 Eur (paskolos suma neto). Paskolos sutarties 3.1 punkte numatyta, jog paskola suteikiama 10 metų laikotarpiui. Paskolos sutarties 1.6 punkte numatyta, kad bendra paskolos suma bruto – tai bendra paskolos sumos, palūkanų, mokėtinų iki galutinio grąžinimo dienos, ir mokesčio už sutartį suma. Sudarant sutartį, paskolos suma bruto sudarė 258 426,80 Eur. Paskolos sutarties 2 punkte numatytos nuostatos, susijusios su palūkanų dydžiu ir jų apskaičiavimu. Pagal sutarties 2.1 punktą, ieškovas privalo mokėti atsakovei 15,54 procento dydžio palūkanas per metus. Paskolos sutarties 5.1 p. nustatytas paskolos išlaidų koeficientas, sudarantis 15,85 procentų neto sumos per metus. Įmokų grafike nurodyta galutinė paskolos sutarties kaina (paskola ir palūkanos) – 258 426,80 Eur, t. y. 100 000 Eur paskola, 155 426,80 Eur palūkanos ir 3 000 Eur paskolos sudarymo mokestis. Paskolos sutarties 2.2 punkte nurodyta, kad palūkanos pradedamos skaičiuoti nuo pirmos paskolos išmokėjimo dienos ir skaičiuojamos iki tol, kol bus grąžinta visa paskolos suma pagal palūkanų normą, numatytą 2.1 p. nuo paskolos neto sumos. Šiame paskolos sutarties punkte taip pat numatyta, kad mokėtinos palūkanos nepriklauso nuo paskolos likučio. Tai reiškia, kad Paskolos sutartimi palūkanos visą laiką skaičiuojamos nuo paskolos neto sumos, o ne nuo negrąžintos paskolos sumos dalies.

43. Pagal paskolos sutartį paskolos neto suma yra laikoma paskolos suma, kuri yra 100 000 Eur (Paskolos sutarties 1.1 p.). Ieškovui dengiant paskolos sutartį, jo mokamos palūkanos nesikeičia visą laikotarpį, ir yra skaičiuojamos nuo 100 000 Eur paskolintos sumos nepriklausomai nuo faktinio paskolos likučio.

44. Ieškovas nurodė, kad iš atsakovės pasiskolinęs 100 000 Eur sumą 10 metų laikotarpiui, užtikrinęs paskolos sutartį nekilnojamojo turto įkeitimu (ieškovo teigimu, tai nėra vartojimo kredito sutartis, kuriai būdingas mažas kredito dydis, trumpas laikotarpis ir didesnės palūkanos), turi mokėti net 15,54 proc. metines palūkanas, skaičiuojamas nuo neto paskolos sumos, nepriklausomai nuo jos grąžinimo, t. y tinkamo paskolos sutarties vykdymo atveju (pagal grafiką) turi grąžinti 2,5 karto didesnę sumą, nei yra paskolos suma. Ieškovas teigia, kad nustatytų palūkanų dydis – 15,54 procento skaičiuojamas nuo neto paskolos sumos, neatitinka rinkos kainos, protingumo ir sąžiningumo principų, prieštarauja viešai tvarkai ir gerai moralei, todėl negalioja ab initio.

45. Nustačius, kad ieškovas nebuvo vartotojas, sudarydamas ginčo sutartį, jo argumentai, kad, jeigu vartojimo kredito sutarties sudarymo momentu bendra vartojimo kredito kaina yra didesnė už bendrą vartojimo kredito sumą, tai prieštarauja Vartojimo kredito įstatymo nuostatoms ir kiti su vartotojų teisėmis susiję argumentai atmestini kaip neturintys teisinio pagrindo, nes, kaip jau minėta sprendimo 28 punkte, nagrinėjamu atveju specialūs vartotojo teisių apsaugos mechanizmai yra netaikytini.

46. CK 6.37 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai palūkanų dydį nustato įstatymai, šalys gali raštu susitarti ir dėl didesnių palūkanų, jeigu toks susitarimas neprieštarauja įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams. Šalių susitarimo dėl palūkanų dydžio nebuvimas yra pagrindas taikyti įstatymų nustatytą palūkanų dydį. Šios nuostatos reiškia, kad, pirma, teismas gali mažinti tik susitarimu nustatytas didesnes negu įstatymines palūkanas, antra, sutartinės palūkanos mažinamos tik esant dviem pagrindams: susitarimas dėl didesnių palūkanų prieštarauja įstatymams (CK 6.37 str. 3 d.) arba kai susitarimas dėl didesnių palūkanų prieštarauja sąžiningumo, protingumo principams (CK 6.37 str. 3 d., 1.5 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 1085/2002).

47. Teismas, spręsdamas klausimą, ar yra pagrindas mažinti palūkanas, turi atsižvelgti į sutarties pobūdį, jos trukmę, paskolos paskirtį, skolininko riziką, taip pat į tai, ar palūkanos prieštarauja viešajai tvarkai ir ar jos neperauga į lupikavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-830/2003), į sutarties sudarymo metu buvusias bankų palūkanų normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-468/2006) ir kitas aplinkybes. Aplinkybių, tirtinų mažinant palūkanas, sąrašas nėra baigtinis.

48. Bylos duomenimis, R. M. 2015 m. spalio 22 d. atsakovės vadovui siųstame elektroniniame laiške nurodė, kad reikalinga 120 000 Eur dydžio paskola 4 metų terminui. Ieškovas, pasirašydamas 2015 m. lapkričio 16 d. tarpininkavimo sutartį, siekė gauti 80 000 Eur paskolą iš UAB „Kredito garantas“ iki 5 metų ir 13 procentų metinių palūkanų nuo paskolos sumos kas mėnesį mokėjimo. 2015 m. gruodžio 23 d. atsakovės Vilniaus regiono vadovė J. Ž. ieškovui V. M. išsiuntė elektroninį laišką su dviem priedais, kuriuose buvo pateikti du 100 000 Eur paskolos grąžinimo grafikai – penkeriems metams su 13,03 proc. metinių palūkanų norma ir dešimties metų su 13,14 proc. palūkanų norma. Ieškovas patvirtino, kad dešimties metų grafikas jam yra tinkamas. Paskolos sutartyje šalys susitarė dėl 100 000 Eur paskolos dešimčiai metų suteikimo už 15,54 procento dydžio metines palūkanas.

49. Byloje nenustatyta, kad šalių susitarimas dėl 15,54 procento dydžio metinių palūkanų šiuo atveju prieštarauja įstatymams (CK 6.37 straipsnio 3 dalis). Ieškovas pats nurodė, kad jam 13 procentų palūkanos yra tinkamo dydžio, derino su ieškove sutarties sąlygas ir pats pasirašė sutartį, kurioje nustatytas šalių susitartų 15,54 procento palūkanų dydis. Ieškovas ėmė paskolą verslui, tai nebuvo pirma jo sudaryta sutartis dėl paskolos ėmimo, todėl jis suprato ir galėjo numatyti tokio susitarimo pasekmes. Pagrindo mažinti šalių laisva valia susitartą palūkanų dydį nenustatyta (CK 6.37 straipsnio 3 dalis).

50. Paskolos sutarties 2.2 punkte nurodyta, kad palūkanos pradedamos skaičiuoti nuo pirmos paskolos išmokėjimo dienos ir skaičiuojamos iki tol, kol bus grąžinta visa paskolos suma pagal palūkanų normą, numatytą 2.1 p., nuo paskolos neto sumos. Mokėtinos palūkanos nepriklauso nuo paskolos likučio. Tai reiškia, kad 15,54 procento dydžio palūkanas per metus visą laiką skaičiuojamos nuo paskolos neto sumos, o ne nuo grąžintos paskolos sumos dalies.

51. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad apie tai, ar patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos, spręstina pagal tokius kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų. Nukentėjęs asmuo privalo įrodyti nuostolių, patirtų negautos naudos forma, realumą, dydį ir priežastinį ryšį su neteisėtais kalto asmens veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2006). Praktikoje esminę reikšmę galimybei priteisti negautas pajamas ir užtikrinti visiško nuostolių atlyginimo (lot. restitutio in integrum) principą turi įrodinėjimo proceso specifika. Negautų pajamų įrodinėjimas reiškia aplinkybių, kurių nebuvo, tačiau kurios galėjo būti, jei nebūtų buvę neteisėtų veiksmų, įrodinėjimą. Taigi įrodinėjama negautų pajamų reali gavimo galimybė ir jų dydis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220/2014).

52. Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, jog šalys, sudarydamos ginčo paskolos sutartį, specialiosiose sąlygose aptarė atsakovo mokamą palūkanų sumą, taip pat suderino mokėjimų grafiką iki paskolos sutarties pabaigos. Taigi šalys iš anksto susitarė, kokią pinigų sumą už naudojimąsi kreditorės paskolintais pinigais (aptarė kiekvieną įmokos dydį už atitinkamą laikotarpį) ieškovas privalo sumokėti kreditorei (aptarė mokėjimo (pelno) palūkanas), todėl akivaizdu, jog kreditorė pagrįstai galėjo tikėtis gauti tokias kredito įmokas, kurios numatytos ir suderintos mokėjimo grafike, bei šalių suderinto dydžio palūkanas – gauti pelną už ieškovo naudojimąsi atsakovės paskolintais pinigais.

53. Įstatymuose ir teismų praktikoje išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos – palūkanos, atliekančios mokėjimo funkciją (tai – užmokestis už pinigų skolinimą) ir kompensuojamąją funkciją (tai – minimalių kreditoriaus nuostolių (negautų pajamų), kurių nereikia įrodinėti, kompensacija už piniginės prievolės pažeidimą).

54. Nagrinėjamu atveju šalių sutartos 15,54 procento dydžio metinės palūkanos iki paskolos sutarties nutraukimo yra pelno palūkanos, po sutarties nutraukimo – kompensuojamosios palūkanos.

55. Pažymėtina, kad šalių paskolos sutarties įmokų grafike nurodytas įmokas – pirma įmoka 2016 m. vasario 15 d. 1 304,92 Eur, vėliau kas mėnesį iki 2026 m. sausio 15 d. – 2 135,48 Eur, sudaro didėjanti pagrindinė dalis, kuria dengiamas kreditas, ir mažėjanti palūkanų suma.

56. Atsakovė pagrįstai galėjo tikėtis gauti sutartas kredito įmokas ir nuo negrąžintos kredito dalies skaičiuojamas pelno palūkanas, todėl jos iki sutarties nutraukimo pagrįstai skaičiuojamos nuo negrąžinto kredito dalies. Negrąžinto kredito dalis nagrinėjamu atveju sudarė visą suteikto kredito sumą – 100 000 Eur, nes iki paskolos sutarties nutraukimo ieškovas pagal paskolos sutartį nebuvo sumokėjęs jokių įmokų.

57. Tai, kad atsakovė ketino gauti palūkanas, skaičiuojamas už suteiktą kreditą už visą paskolos sutarties galiojimo laikotarpį, savaime nereiškia, jog po sutarties nutraukimo ieškovės patirti nuostoliai turi būti skaičiuojami nuo visos suteiktos kredito sumos nepriklausomai nuo grąžinto kredito dalies.

58. Atsižvelgus į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad ieškovės pagrįstų nuostolių dydį sudaro negautos pajamos iš pelno palūkanų (nuostoliai) iki sutarties nutraukimo ir nuostoliai, skaičiuojami kompensacinių palūkanų forma už laikotarpį nuo paskolos sutarties nutraukimo dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki šalių sudarytos sutarties termino pabaigos 2026 m. sausio 15 d., todėl atitinkamai modifikuotina šalių sutarties sąlyga 2.2 punkte dėl palūkanų skaičiavimo iki visiško kredito įvykdymo, patikslinant, kad mokėtinos palūkanos priklauso nuo paskolos likučio ir yra skaičiuojamos nuo negrąžintos kredito dalies.

59. Teismas, įvertinęs šalių 2016 m. sausio 29 d. paskolos sutarties Nr. 27257 grafiką, konstatuoja, kad jame nurodyta grafa „Palūkanos“ yra apskaičiuotina netinkamai, todėl joje nurodytos įmokos yra nepagrįstos ir skaičiuojant ieškovo įsipareigojimų dydį ieškovui netaikytinas. Pažymėtina, nors sutartyje buvo nurodyta, kad 15,54 procento metinės palūkanos yra skaičiuojamos nuo paskolos neto sumos, šalių suderintame grafike palūkanos skaičiuojamos nuo mažėjančios kredito dalies, tačiau palūkanų dydis neatitinka šalių susitarimo. Taip pat dėl perskaičiuotinos palūkanų dalies šalių suderinta grafa „Įmoka“, kurią sudaro pagrindinės kredito dalies ir palūkanų suma, taip pat nebegali būti taikoma ieškovui.

61. Paskolos sutarties 9 punkte įtvirtintos nuostatos, susijusios su delspinigių dydžiu ir jų skaičiavimu. 9.1 punkte numatyta, kad ieškovas, praleidęs paskolos grąžinimo, palūkanų mokėjimo ir kitų mokėjimų terminus, privalo mokėti 1 procentą delspinigių, skaičiuojamų nuo laiku nesumokėtos sumos, už kiekvieną uždelstą dieną.

62. Netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai) (Civilinio kodekso, toliau – CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Šalių teisė susitarti dėl netesybų, dėl jų dydžio yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.156 straipsnis). Kreditoriaus teisė reikalauti netesybų atsiranda tada, kai skolininkas prievolės neįvykdo arba ją įvykdo netinkamai (CK 6.205 straipsnis).

63. Formuodamas teismų praktiką Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad šalių susitarimu nustatytų netesybų tikslas – kompensuoti kreditoriaus galimus praradimus neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius sutartinius įsipareigojimus (CK 6.71 straipsnis), o šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų reiškia tai, jog kreditoriui nereikia įrodinėti patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie pripažintini minimaliais nuostoliais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-138-684/2018 ir kt.). Jeigu šalys sutartyje susitarė dėl tam tikro dydžio netesybų, tai sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo atveju skolininkas negali jo ginčyti, išskyrus atvejus, kai netesybos būtų neprotingos, akivaizdžiai per didelės, atsižvelgiant į konkrečios prievolės pobūdį, padarytą pažeidimą, jo padarinius, skolininko elgesį, prievolės sumą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010 ir kt.).

64. Ieškovas prašė panaikinti pritaikytas netesybas kaip per dideles ir prieštaraujančias imperatyvioms įstatymo nuostatoms.

66. Ieškovė taip pat remiasi Su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymu, kuris ginčo paskolos sutarties sudarymo metu dar nebuvo priimtas ir įsigaliojo 2017 m. liepos 1 d.

67. Viešai skelbiamais Lietuvos Banko duomenimis, atsakovė šiuo metu yra įrašyta į kredito davėjų, veikiančių pagal Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymą, sąrašą.

68. Su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad šis įstatymas yra taikomas kredito sutartims, pagal kurias kredito gavėjo įsipareigojimų įvykdymas užtikrinamas nekilnojamojo turto hipoteka arba su nekilnojamuoju turtu susijusia teise.

69. Su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 58 straipsnio, reglamentuojančio įstatymo įsigaliojimą, įgyvendinimą ir taikymą, 5 dalis numato, kad šio įstatymo 16 straipsnio 6 dalis, numatanti, kad pavėluoto kredito įmokų mokėjimo atvejais kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną, jokios kitos netesybos ir mokėjimai už įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymą kredito gavėjui negali būti taikomi, taikoma kredito sutartims, sudarytoms iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos.

70. Kadangi teismas paskolos sutarties nekvalifikavo vartojimo sutartimi, tarp šalių susiklosčiusiems teisiniams santykiams reglamentuoti, neturi būti imperatyviai taikomos Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 16 straipsnio 6 dalies nuostatos, nes minėto įstatymo 3 straipsnio 13 punktas aiškiai apibrėžia, jog jo nuostatomis gali vadovautis tik kredito gavėju pripažįstamas fizinis asmuo, kuris siekia sudaryti arba sudaro kredito sutartį asmeninėms, šeimos, namų ūkio, bet ne verslo ar profesinėms reikmėms. Dėl nurodytos priežasties teismas konstatuoja, kad ieškovui ėmus paskolą verslui, nėra pagrindo pripažinti, kad paskolos sutarties sąlygos dėl netesybų turi atitikti Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo nuostatas (CK 1.80 straipsnis) (žr., pvz., Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-569-967/2020).

71. Įstatyme įtvirtinti du netesybų mažinimo pagrindai: netesybos mažinamos, kai jos aiškiai per didelės arba kai prievolė iš dalies įvykdyta (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis). Nustatant, ar netesybos nėra pernelyg didelės, motyvuotai gali būti atsižvelgiama į įvairias aplinkybes, kurių sąrašas nebaigtinis: į šalių sutartinių santykių pobūdį ir sutarties tikslus, patirtų nuostolių dydį, skolininko elgesį, į CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus, sutarties šalių interesų pusiausvyrą, į CK 6.251 straipsnyje (reglamentuojančiame visiško nuostolių atlyginimo principą) nustatytus kriterijus: atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį, šalių tarpusavio santykius ir pan. Kita vertus, netesybų mažinimas neturi pažeisti nuostolių patyrusios šalies interesų. Koks netesybų dydis yra tinkamas konkrečiu atveju, yra fakto klausimas, kurį byloje turi įrodyti šalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2013). Pareiga įrodyti, kad netesybos yra aiškiai per didelės, tenka netesybas mažinti prašančiai šaliai.

72. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo teisė mažinti netesybas nėra absoliuti, nes ją riboja susitarime dėl netesybų išreikšta šalių valia (CK 6.156, 6.189 straipsniai) ir draudimas sumažinti netesybas žemiau tikrosios nuostolių sumos (CK 6.73 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-562/2013; 2017 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-378/2017).

73. Aiškiai per didelėmis netesybos pripažįstamos tada, kai jos neproporcingos, jų dydis prieštarauja protingumo, sąžiningumo principams, sąžiningai verslo praktikai ir suteikia galimybę nepagrįstai praturtėti vienai šaliai bei pažeidžia teisėtus kitos šalies interesus. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismas, nustatydamas, ar netesybos nėra akivaizdžiai per didelės, ir jas mažindamas, turi taikyti esminį kriterijų – netesybų santykį su nuostoliais, nes tik įvertinęs skirtumą tarp nuostolių ir prašomų netesybų teismas gali nuspręsti, ar netesybų suma nėra pernelyg didelė ir nepagrįsta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234-248/2016, 30 punktas).

74. Teismas daro išvadą, kad šalių sutartyje – atsakovės UAB „Kredito garantas“ ir ieškovo – fizinio asmens – paskolos sutarties 9.1. punkte numatytas susitarimas, kad ieškovas, praleidęs paskolos grąžinimo, palūkanų mokėjimo ir kitų mokėjimų terminus, privalo mokėti 1 procentą delspinigių skaičiuojamų nuo laiku nesumokėtos sumos, už kiekvieną uždelstą dieną, nustato akivaizdžiai per dideles netesybas. Teismas, vadovaudamasis teismų praktika dėl delspinigių dydžio fiziniams asmenims, teisingumo ir protingumo kriterijais, įvertinęs šalių susitartą palūkanų dydį, laiko, kad nagrinėjamu atveju 0,02 procento dydžio delspinigiai per dieną turi atlyginti galimus kreditoriaus nuostolius. Pažymėtina, kad atsakovė neįrodė, kad jos patiriami nuostoliai dėl ieškovo mokėjimo terminų praleidimo viršija nurodytą sumą (CPK 178 straipsnis).

75. Paskolos sutarties 10 punkte įtvirtintos ir kitos nuostatos dėl netesybų, kurių 10.1 punktas numato, kad tuo atveju, jei paskolos gavėjas pažeidžia vieną arba kelis sutartyje prisiimtus įsipareigojimus, išskyrus įsipareigojimą mokėti mokesčius pagal sutartį, paskolos gavėjas paskolos davėjo reikalavimu privalo sumokėti pastarajam 2 procentų dydžio negrąžintos paskolos dydžio netesybas. Paskolos sutarties 10.2 punktas numato, kad jei sutartis nutraukiama remiantis 12 punkte, reglamentuojančio paskolos davėjo teisę ypatingais atvejais atsisakyti sutarties, paskolos gavėjas įsipareigoja paskolos davėjo reikalavimu mokėti jam iki 10 procentų dydžio paskolos neto sumos netesybas.

76. Nagrinėjamu atveju teisiškai reikšminga aplinkybė yra ta, kad ieškovas tinkamai nevykdė sutartinių įsipareigojimų dėl įmokų mokėjimo – nesilaikė kredito grąžinimo grafiko ir nemokėjo nei kredito, nei palūkanų pagal sutartį, todėl atsakovė, vadovaudamasi sutarties 12.1.1. punktu, nuo 2016 m. gruodžio 21 d. vienašališkai nutraukė sutartį.

77. Pagal CK 6.221 straipsnio, reglamentuojančio sutarties nutraukimo teisinius padarinius, 1 dalį, sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo jos vykdymo. Tačiau sutarties nutraukimas nepanaikina teisės reikalauti atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl sutarties neįvykdymo, ir netesybas (CK 6.221 straipsnio 2 dalis). Sutarties nutraukimas taip pat neturi įtakos ginčų nagrinėjimo tvarką nustatančių sutarties sąlygų ir kitų sutarties sąlygų galiojimui, jeigu šios sąlygos pagal savo esmę lieka galioti ir po sutarties nutraukimo (CK 6.221 straipsnio 3 dalis). Taigi, sutartį nutraukus, jos šalių daugiau nebesieja sutartiniai santykiai, sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo sutarties vykdymo; sutartį pažeidusiai šaliai atsiranda sutartinė civilinė atsakomybė, kurios forma – nuostolių atlyginimas, taip pat netesybų (baudos, delspinigių) sumokėjimas (CK 6.221, 6.222 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-333-248/2018).

78. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų ir atsakovė neįrodinėjo, kad ieškovas pažeidė sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, nesusijusius su mokesčių mokėjimu. Atsakovė nutraukė paskolos sutartį 12.1.1. punkte nurodytu pagrindu. Sutarties 10 punkte nurodytais pagrindais ieškovui civilinė atsakomybė nėra taikyta, vykdomasis įrašas išduotas dėl paskolos, palūkanų ir 1 procento dydžio delspinigių nuo nesumokėtų sumų pagal Sutarties 9 punktą mokėjimo. Sutartį nutraukus, ji nebegalioja, nevykdoma, teisinis santykis yra pasibaigęs.

79. Atsižvelgus į tai, kad ieškovas neįrodė savo subjektinių teisių (galimo) pažeidimo pagal sutarties 10 punkte nustatytas sąlygas dėl netesybų dydžio ir kokias teisines pasekmes jam sukeltų teismo sprendimas, ši ieškinio reikalavimų dalis atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.138 straipsnio 5 punktas).

81. Civilinio kodekso 6.73 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad netesybos (delspinigiai kaip netesybų rūšis) įskaitomos į nuostolių atlyginimą (analogiška taisyklė – Civilinio kodekso 6.258 straipsnio 2 dalyje). Kreditoriaus nuostoliai – tai negautos pajamos, t. y. negautos pelno (mokėjimo) palūkanos, kurias jis būtų gavęs, jeigu prievolė būtų buvusi įvykdyta laiku. Kompensuojamosios palūkanos šiuo atveju laikytinos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, patirtais dėl laiku negrąžintos skolos. Netesybos (delspinigiai) įskaitomos į nuostolius, taip pat ir į minimalius. Taigi, kaip pažymėjo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, negali būti kartu skaičiuojamos kompensuojamosios palūkanos ir delspinigiai; kreditoriui iš skolininko reikalaujant atlyginti ir netesybas (delspinigius), ir kompensuojamąsias palūkanas, atlyginama tik didesnioji suma, apimanti mažesniąją, t. y. netesybos įskaitomos į nuostolius, šiuo atveju – į kompensuojamųjų palūkanų dydžio sumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-219/2019).

82. Sutarčių sudarymo praktikoje pasitaiko, kad šalys sutartyje už piniginės prievolės neįvykdymą laiku nustato ne tik kompensuojamąsias palūkanas, bet ir netesybas; kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad papildomas susitarimas paskolos sutartyje dėl netesybų neprieštarauja CK 6.258 straipsnio 1 daliai, kurioje nustatyta, kad įstatymai ar sutartis gali nustatyti, jog už prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą kaltoji šalis privalo sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-173/2006). Tačiau, sprendžiant palūkanų ir netesybų santykį jų išieškojimo atveju, vadovaujamasi bendrąja nuostata, jog neteisinga reikalauti priteisti ir palūkanas, ir netesybas, nes tai reikštų dvigubos atsakomybės taikymą skolininkui, o kreditorius nepagrįstai praturtėtų. Kasacinio teismo praktikoje suformuluota taisyklė, kad kai palūkanos atlieka ne atlyginimo (mokėjimo, pelno) funkciją, o nuostolių kompensavimo, ir tampa skolininko atsakomybės forma, iš skolininko negalima papildomai priteisti netesybų. Nuostoliai, kuriuos jau kompensuoja palūkanos, apima netesybas, t. y. netesybos įskaitomos į nuostolius, šiuo atveju – į kompensuojamųjų palūkanų dydį (CK 6.73 straipsnio 1 dalis, 6.258 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-830/2003; 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-153-916/2016, 16 punktas; 2018 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-147-690/2018, 22 punktas).

87. Vertinant ieškovo mokėtinų palūkanų dydį išieškant skolą vykdymo procese, jos už laikotarpį nuo kitos po sutarties nutraukimo 2016 m. gruodžio 21 dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki šalių sudarytos sutarties termino pabaigos 2026 m. sausio 15 d., turi būti perskaičiuotos iš naujo, atsižvelgus į ieškovo po vykdomojo įrašo išdavimo sumokėtas sumas ir palūkanas skaičiuojant nuo negrąžinto kredito dalių, kurios buvo numatytos mokėti pagal šalių prie ginčijamos paskolos sutarties suderintą grafiką, pirmoje grafoje „Pagrindinė dalis“.

88. Nutraukus paskolos sutartį, atsakovė UAB „Kredito garantas“ kreipėsi į notarę dėl vykdomojo įrašo išdavimo.

89. Vilniaus miesto 26-ojo notarų biuro notarė R. D. 2017 m. vasario 23 d. išdavė vykdomąjį įrašą, kuriame nurodė, kad kreditorės UAB „Kredito garantas“ nurodytą įsiskolinimo dydį sudarė: 100 000 Eur negrąžinta paskola, 15,54 procento metinės palūkanos, skaičiuojamos nuo 100 000 Eur paskolos sumos, skaičiuojant nuo paskolos sutarties nutraukimo iki visiško skolos išieškojimo dienos (sutarties nutraukimo dieną, t. y. 2016 m. gruodžio 21 d., išieškomas palūkanų dydis, vadovaujantis kreditoriaus pateiktais skaičiavimais, sudarė 20 381,50 Eur sumą), 1 procento per dieną dydžio delspinigiai nuo negrąžinto paskolos dydžio ir nesumokėtų palūkanų, skaičiuojant nuo paskolos sutarties nutraukimo iki visiško skolos išieškojimo dienos (sutarties nutraukimo dieną, t. y. 2016 m. gruodžio 21 d., išieškomi delspinigiai, vadovaujantis kreditoriaus pateiktais apskaičiavimais, sudarė 34 103,30 Eur sumą).

91. Ieškovas teismo posėdžio metu patvirtino, kad siekdamas pakeisti vykdomąjį įrašą, jo pakeitimo priežasčių nesieja su notarės atliktų procedūrų teisėtumu, o prašo modifikavus sutartį atitinkamai pakoreguoti vykdomajame įraše nurodytų sumų dydžius.

101. Nuo 2016 m. vasario 15 d. iki 2016 m. gruodžio 21 d. pagal šalių prie paskolos sutarties suderintą grafiką ieškovas turėjo sumokėti kiekvieno mėnesio 15 d. tokias kredito įmokas chronologine tvarka kas mėnesį: 218,81 Eur, 223,01 Eur, 227,28 Eur, 231,64 Eur, 236,08 Eur, 240,60 Eur, 245,21 Eur, 249,91 Eur, 254,70 Eur, 259,58 Eur, 264,56 Eur.

102. Skaičiuojant po 0,02 procento dydžio delspinigius už kiekvieną pradelstą paskolos ir palūkanų dieną iki sutarties nutraukimo 2016 m. gruodžio 21 d. susidarė toliau nurodytos sumos. Konstatuotina, kad ieškovas 2016 m. vasario 15 d. turėjo sumokėti 995,81 Eur skolos ir palūkanų sumą, nuo nurodytos datos iki sutarties nutraukimo pradelsta 310 kalendorinės dienos, susidarė 61,74 Eur delspinigių. 2016 m. kovo 15 d. ieškovas turėjo sumokėti 1 518,01 Eur skolos ir palūkanų sumą, nuo nurodytos datos iki sutarties nutraukimo pradelsta 281 kalendorinės dienos, susidarė 85,31 Eur delspinigių. 2016 m. balandžio 15 d. ieškovas turėjo sumokėti 1 522,28 Eur paskolos ir palūkanų sumą, nuo nurodytos datos iki sutarties nutraukimo pradelsta 250 kalendorinės dienos, susidarė 76,11 Eur delspinigių. 2016 m. gegužės 15 d. ieškovas turėjo sumokėti 1 526,64 Eur paskolos ir palūkanų sumą, nuo nurodytos datos iki sutarties nutraukimo pradelsta 220 kalendorinės dienos, susidarė 67,17 Eur delspinigių. 2016 m. birželio 15 d. ieškovas turėjo sumokėti 1 531,08 Eur paskolos ir palūkanų sumą, nuo nurodytos datos iki sutarties nutraukimo pradelsta 189 kalendorinių dienų, susidarė 57,87 Eur delspinigių. 2016 m. liepos 15 d. ieškovas turėjo sumokėti 1 535,60 Eur paskolos ir palūkanų sumą, nuo nurodytos datos iki sutarties nutraukimo pradelsta 159 kalendorinių dienų, susidarė 48,83 Eur delspinigių. 2016 m. rugpjūčio 15 d. ieškovas turėjo sumokėti 1 540,21 Eur paskolos ir palūkanų sumą, nuo nurodytos datos iki sutarties nutraukimo pradelsta 128 kalendorinės dienos, susidarė 39,43 Eur delspinigių. 2016 m. rugsėjo 15 d. ieškovas turėjo sumokėti 1 544,91 Eur paskolos ir palūkanų sumą, nuo nurodytos datos iki sutarties nutraukimo pradelsta 97 kalendorinės dienos, susidarė 29,97 Eur delspinigių. 2016 m. spalio 15 d. ieškovas turėjo sumokėti 1 549,70 Eur paskolos ir palūkanų sumą, nuo nurodytos datos iki sutarties nutraukimo pradelsta 67 kalendorinės dienos, susidarė 20,77 Eur delspinigių. 2016 m. lapkričio 15 d. ieškovas turėjo sumokėti 1 554,58 Eur paskolos ir palūkanų sumą, nuo nurodytos datos iki sutarties nutraukimo pradelsta 36 kalendorinės dienos, susidarė 11,19 Eur delspinigių. 2016 m. gruodžio 15 d. ieškovas turėjo sumokėti 1 559,56 Eur paskolos ir palūkanų sumą, nuo nurodytos datos iki sutarties nutraukimo pradelsta 6 kalendorinės dienos, susidarė 1,87 Eur delspinigių. Iš viso iki paskolos nutraukimo susidarė 500,26 Eur delspinigių.

105. Ieškovas teigė, kad ginčijamas varžytynių aktas pripažintinas negaliojančiu Civilinio proceso kodekso 602 straipsnio 7 punkto pagrindu, kuris numato, kad turto pardavimo iš varžytynių aktas gali būti pripažintas negaliojančiu, jeigu turto pardavimas iš varžytynių pažeidė esmines suinteresuotų asmenų teises. Ieškovas ieškinyje teigė, kad įkeisto turto pardavimas varžytynėse, kurios vyko antstoliui vykdant neteisėtą vykdomąjį įrašą, yra neteisėtos.