Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Gražio, Justo Namavičiaus (pranešėjo ir pirmininko) ir Lino Šiukštos,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorės Astos Mickevičiūtės apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2021 m. lapkričio 24 d. nuosprendžio, kuriuo:

S. V. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį, 183 straipsnio 2 dalį, jam nepadarius veikų, turinčių nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

A. A. išteisintas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

UAB „(duomenys neskelbtini)“ civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

M. K. (kaip reikalavimo teisių perėmėjo) civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. S. V. buvo kaltinamas tuo, kad jis nuo 2010-10-12 iki 2015-08-03 ir nuo 2016-07-08 iki 2016 m. spalio 28 d. būdamas UAB ,,(duomenys neskelbtini)”, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), generaliniu direktoriumi ir pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio nuostatas būdamas atsakingu už apskaitos organizavimą bei apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą, apgaulingai tvarkė UAB ,,(duomenys neskelbtini)” buhalterinę apskaitą, nes:

‑ pažeidžiant Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 4 dalies nuostatas, kad „apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną, arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti, bet ne vėliau kaip per 4 mėnesius“, savalaikiai, t. y. 2014 ir 2015 metais, nenurašė (tinkamai neapskaitė) statybos objektuose sunaudotų medžiagų ir tik 2016 m. spalio mėnesį, 2016 m. spalio 28 d. jo priimto įsakymo „Dėl atsargų likučių nurašymo“, kuriame nurodė nurašyti atsargų likučius – medžiagas, pagrindu, buvo surašyti sunaudotų medžiagų nurašymo aktai Nr. 2016/10-22, Nr. 2016/10-23 ir nurašytos UAB „(duomenys neskelbtini)“ medžiagos už 2014 metus ir 2015 metus, iš viso už 849 792,33 Eur sumą (300 194,50 + 549 597,83); be to, 2016 m. spalio mėn. nurašant atsargas už 2014 ir už 2015 metus, nurašymo aktuose nurodyta, kad atsargos sunaudotos ir jos nebeegzistuoja, nors 2014 m. gruodžio 31 d. ir 2015 m. gruodžio 31 d. inventorizacijos dokumentai patvirtina jų faktišką buvimą, todėl esant prieštaravimams tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentų duomenų (atsargų apskaitos registrų duomenų ir inventorizacijos metu rastų atsargų faktinių likučių) iš dalies negalima nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsargų (sudėtinės turto dalies) ir pelno (nuosavo kapitalo dalies) už laikotarpį nuo 2015-01-01 iki 2016-10-31;

- pažeidžiant Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, kad „visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje numatytą atvejį. „Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus“, „ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai, kurie negali būti pagrįsti apskaitos dokumentais, pagrindžiami su jais susijusių ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių apskaitos dokumentais ir (arba) surašant buhalterinę pažymą. Buhalterinę pažymą pasirašo asmenys, turintys teisę surašyti ir pasirašyti arba tik pasirašyti apskaitos dokumentus“, 16 straipsnio 1 dalies, 3 dalies nuostatas, kad „ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose; apskaitos registruose ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai registruojami pagal apskaitos dokumentus chronologine, sistemine, chronologine-sistemine tvarka“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2015-2016 m. Klientų apyvartos pagal valiutas ir dokumentus apskaitos registre neįregistravo 2016 m. rugsėjo 9 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ kreditinės PVM sąskaitos-faktūros Nr. (duomenys neskelbtini) 160001 už 10 864,00Eur; UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2016 m. apskaitos registruose nurodyti skirtingi skolų likučiai dėl to negalima nustatyti šių bendrovių tarpusavio skolų likučių 2016-10-31 dienai ir iš dalies negalima nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsipareigojimų dydžio už laikotarpį nuo 2015-01-01 iki 2016-10-31;

1.1. Be to, S. V. kaltinamas tuo, kad jis nuo 2010-10-12 iki 2015-08-03 ir nuo 2016-07-08 iki 2016 m. spalio 28 d., būdamas UAB ,,(duomenys neskelbtini)”, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), generaliniu direktoriumi, nuo ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytos datos iki 2016-10-31 iš bendrovės kasos pasisavino jo žinioje buvusias UAB ,,(duomenys neskelbtini)” pinigines lėšas – 99 619,15 eurus, o būtent:

‑ pagal Bandomųjų balansų ir materialiai atsakingo asmens S. V. Avanso apskaitos duomenis, jis, kaip materialiai atsakingas asmuo, 2015 m. gruodžio 31 d. turėdamas 75 386,19 Eur nepanaudotą pinigų likutį, 2016 m. sausio-spalio mėnesį gavęs 29 960,90 Eur, išleidęs103 442,30 eurus (iš jų – 90 000 Eur, 2016-09-01 registruotų kaip paskola S. V.), pinigų likutis 2016-1031 – 1 707,01 eurus), neturėdamas apskaitos dokumentų, kurie pateisintų jo išlaidas už 99 619,15 eurus, norėdamas buchalteriškai pateisinti piniginių lėšų pasisavinimo faktą, 2016-07-20 surašė paskolos sutartį ir ją pasirašė kaip paskolos gavėjas, joje nurodydamas tikrovės neatitinkančią informaciją apie tai, kad UAB ,,(duomenys neskelbtini)” suteikia jam 90 000,00 Eur paskolą, paskolos suma neišmokama, o užskaitoma kaip iki 2016-07-15 dienos jam avansu ūkio išlaidoms išmokėta suma, už suteiktą paskolą nustatant 3,99 proc. metines palūkanas, jam įsipareigojant nuo 2018 m. liepos 31 d. per 10 metų grąžinti paskolą, nors šios paskolos sutarties surašymo metu žinojo, kad 90 000,00 Eur su palūkanomis pagal minėtą paskolos sutartį UAB ,,(duomenys neskelbtini)” jis negrąžins, tokių lėšų neturės, kadangi jau 2015 m. spalio 2 d. buvo kreipęsis į Rygos miesto Žemgalės priemiesčio teismą su nemokumo proceso pareiškimu, kuriame prašė paskelbti jam, kaip fiziniam asmeniui, nemokumo procesą, kuris 2016 m. gegužės 10 d. teismo sprendimu ir buvo paskelbtas; tokiu būdu jis pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą – UAB ,,(duomenys neskelbtini)” pinigines lėšas – 99 619,15 eurus, t. y. 90 000 Eur, kurie buchalteriškai registruoti kaip paskola S. V., bei 9 619,15 eurus, kurie nepagrįsti išlaidas pateisinančiais apskaitos dokumentais.

1.2. A. A. buvo kaltinamas tuo, kad jis nuo 2015-08-03 iki 2016-07-08 būdamas UAB ,,(duomenys neskelbtini)”, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota (duomenys neskelbtini), generaliniu direktoriumi ir pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio nuostatas būdamas atsakingu už apskaitos organizavimą bei apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą, apgaulingai tvarkė UAB ,,(duomenys neskelbtini)” buhalterinę apskaitą, nes:

‑ pažeidžiant Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 4 dalies nuostatas, kad „apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną, arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti, bet ne vėliau kaip per 4 mėnesius“, savalaikiai, t. y. 2015 metais, nenurašė (tinkamai neapskaitė) statybos objektuose sunaudotų medžiagų ir tik 2016 m. spalio mėnesį, tuometinio generalinio direktoriaus S. V. 2016 m. spalio 28 d. priimto įsakymo „Dėl atsargų likučių nurašymo“, kuriame jis nurodė nurašyti atsargų likučius ‑ medžiagas, pagrindu, buvo surašyti sunaudotų medžiagų nurašymo aktai Nr. 2016/10-22, Nr. 2016/10-23 ir nurašytos UAB „(duomenys neskelbtini)“ medžiagos už 2014 metus ir 2015 metus, iš viso už 849 792,33 Eur sumą (300 194,50 + 549 597,83); be to, 2016 m. spalio mėn. nurašant atsargas už 2014 ir už 2015 metus, nurašymo aktuose nurodyta, kad atsargos sunaudotos ir jos nebeegzistuoja, nors 2014 m. gruodžio 31 d. ir 2015 m. gruodžio 31 d. inventorizacijos dokumentai patvirtina jų faktišką buvimą, todėl esant prieštaravimams tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentų duomenų (atsargų apskaitos registrų duomenų ir inventorizacijos metu rastų atsargų faktinių likučių) iš dalies negalima nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsargų (sudėtinės turto dalies) ir pelno (nuosavo kapitalo dalies) už laikotarpį nuo 2015-01-01 iki 2016-10-31;

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

3.35. Apibendrindama apeliacinio skundo argumentus dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo prokurorė reziumuoja, kad išteisintųjų veiksmai vertintini kaip tyčiniai, kryptingi siekiant, kad įmonės apskaita būtų netiksli, apgaulinga, kad nebūtų galima pilnai nustatyti bendrovės atsargų, pelno bei S. V. skolos likučio. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad tokie prokuratūros kaltinimai yra nepagrįsti ir neįrodyti. Nekartojant šiame atsiliepime jau išdėstytų argumentų, akcentuotina tik tai, kad nėra įrodytas joks tikslas apgaulingai tvarkyti apskaitą, iškraipyti duomenis, nes jeigu įmonės apskaita vadovų iniciatyva būtų buvusi tvarkoma apgaulingai, tai visų pirma būtų nustatyta kur kas daugiau ir didesnės apimties buhalterinių pažeidimų, būtų vengta perduoti dokumentus bankroto administratoriui ir tyrimą atlikusiai policijai, S. V. būtų neigęs savo įsiskolinimą ir slėpęs jį patvirtinančius dokumentus, organizavęs duomenų panaikinimą apskaitos registruose, dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo būtų buvusi padaryta žala įmonei, tretiesiems asmenims ar valstybei. Tačiau jokių tokių aplinkybių nėra nustatyta ir net nepateikti kaltinimai, kad dėl apskaitos organizavimo kilo kokios nors sukios pasekmės, o visi duomenys nustatyti iš kitų buhalterinių apskaitos šaltinių, tame tarpe S. V. įsiskolinimas įmonei, dėl kurio dydžio byloje niekada nebuvo jokio ginčo, todėl teiginiai apie tyčinį apgaulingą apskaitos organizavimą neturi visiškai jokio pagrindo.

3.36. Dėl pinigų pasisavinimo. S. V. atkreipia dėmesį į tai, kad kaltinimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį turinys yra prieštaringas. Viena vertus jame teigiama, kad S. V. pinigų likutis 2016-10-31 dienai buvo 1 707,01 Eur bei pridėjus jo įsiskolinimą pagal paskolos sutartį galutinė įsiskolinimo suma turėtų sudaryti 91 707,01 Eur. Tuo tarpu jis buvo kaltinamas pasisavinęs didesnę, t. y. 99 619,15 Eur sumą. Pažymėtina, kad pradiniame kaltinime jam inkriminuota pasisavinta pinigų suma buvo 92 613,69 Eur. Nors niekas byloje nepasikeitė, tuos pačius buhalterinius dokumentus įvertinus ekspertei, pasisavintų pinigų suma staiga „išaugo“ apie 7 000 Eur. Taip atsitiko iš esmės dėl to, kad ekspertė nepripažįsta 7 000 Eur avanso grąžinimo 2015-08-20 pagal kasos pajamų orderį Nr. (duomenys neskelbtini)00254 (šio atsiliepimo 59 p.). S. V. vertinimu apskritai galima kalbėti apie jo 90 000 Eur įsiskolinimą įmonei, o ne 99 619,15 Eur, nes 9 619,15 Eur suma yra pateisinta išlaidas pagrindžiančiais dokumentais, kurie buvo suregistruoti įmonės apskaitos registruose (atsiliepimo 59-60 p.). Vien dėl šių priežasčių kaltinimas visai sumai nebuvo pagrįstas ir įrodytas. Tačiau S. V. įsitikinimu apskritai nėra padaryta nusikalstama veika ir dėl 90 000 Eur sumos, kurios gavimo iš įmonės jis neginčija, nes susiklostė civiliniai santykiai.

3.37. Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas S. V. dėl pinigų pasisavinimo, konstatavo civilinių (paskolos) santykių buvimą. Tokios pozicijos viso proceso metu laikėsi ir S. V.. Vertinant pinigų iš įmonės kasos gavimo bei panaudojimo aplinkybes matyti, kad S. V. veiksmuose nebuvo nusikaltimo sudėties subjektyviosios pusės elemento – tiesioginės tyčios. Iš byloje esančių Juridinių asmenų registro duomenų matyti, kad S. V. buvo ilgametis UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkas ir vadovas, jis įkūrė šią įmonę, išplėtė veiklą, vadovavo jai daug metų, įvykdė daug ir stambių statybos projektų, todėl nebuvo atsitiktinai šioje įmonėje atsiradęs asmuo, kuris susigundytų savintis pinigus iš įmonės. Paskutinius daugiau kaip 10 metų iki bankroto bylos iškėlimo UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausė S. V. vaikams – Š. V. ir A. V. (8-9 bylos tomai). Tokiu būdu tyčinis pinigų savinimasis būtų reiškęs savinimąsi iš savo vaikų įmonės, jiems dėl to būtų sumažėjusios mokėtinos dividendų sumos. Taip pasielgti su savo vaikų įmone S. V. nebūtų galėjęs dėl moralinių aspektų. Žinoma, situaciją dėl tėvo, kaip atskaitingo asmens, įsiskolinimo žinojo įmonės akcininkai, tačiau tai nebuvo vertinama kaip joks pažeidimas, nes niekas neabejojo, kad iš įmonės gauti pinigai yra tinkamai panaudoti, nors ir nepateisinti reikiamais buhalteriniais dokumentais. S. V. įsiskolinimas susidarė per eilę metų (byloje nėra tiksliai nustatyta nuo kada įsiskolinimas prasidėjo ir augo) ir buvo tikimasi jį padengti iš S. V. vaikų, kaip įmonės akcininkų, gautų dividendų, tačiau tai nebuvo suspėta padaryti įmonės finansinei padėčiai pradėjus blogėti bei bendrovei bankrutavus.

3.38. S. V. niekada neneigė savo įsiskolinimo įmonei, neslėpė ir neklastojo jo skolos dydį patvirtinančių buhalterinių dokumentų ir duomenų, skolą visada pripažino ir šį klausimą sprendė kartu su akcininkais modifikuojant jo, kaip atskaitingo asmens, įsiskolinimą į paskolinius teisinius santykius sudarant 2016-07-20 paskolos sutartį. Kaip rodo praktika, asmenys, kurie turi tyčią savintis pinigus, paprastai atlieka eilę veiksmų siekiant paslėpti nusikalstamą veiką patvirtinančius įrodymus, neįformina pinigų išmokėjimo, klastoja dokumentus, kuria įvairias pasisavinimo schemas, nepripažįsta skolos. Šiuo atveju nieko panašaus nėra, jokių veiksmų, kurie paneigtų S. V. skolos faktą ar dydį, atlikta nebuvo. Galima daryti prielaidą, kad jeigu S. V. būtų turėjęs tyčią savintis įmonės pinigus, tai galimai būtų sugalvojęs kitokių būdų kaip tai padaryti, kad vėliau jam nebūtų pareikštos jokios pretenzijos. Tuo tarpu jokių veiksmų prievolės paneigimui neatlikimas rodo tyčios savintis pinigus nebuvimą.

3.39. Tai, kad S. V. neturėjo tikslo pasisavinti jam išmokėtas avansines sumas patvirtina aplinkybė, kad jis nepanaudotus avansus ne kartą yra grąžinęs (2015-01-16 d. 25 446,59 Eur (2017 m. gruodžio 18 d. specialisto išvados Nr. 140-ISI-7904 priedas Nr. 2, t. 11., b. l. 122), 2015-08-20 d. 7 000 Eur ((duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini)00254), 2016-04-06 d. 1 000 Eur ((duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini)00285), apmokėjęs įvairius įmonės įsipareigojimus (2016-08-11 iš gauto avanso S. V. sumokėjo 9 434,36 Eur už paslaugas, atliko kitus mokėjimus (2017 m. gruodžio 18 d. specialisto išvados Nr. 140-ISI-7904 priedas Nr. 2, t. 11, b. l. 122-123). Šios aplinkybės vėlgi leidžia teigti, kad tikslo savintis pinigus nebuvo, iš įmonės kasos gautais avansais apmokėdavo už prekes ir paslaugas, įsigytas įmonės naudai, nors ne visada pristatydavo išlaidas patvirtinančius dokumentus (yra pirkęs stakles, kur mokėjo grynaisiais, finansavo dukterinę įmonę, veikiančią Rusijos Federacijoje, išleido pinigus reprezentacinėms išlaidoms, kur taip pat ne visada pavykdavo gauti išlaidas pateisinančius dokumentus, pirkdavo dovanas darbuotojams, aukodavo, patirdavo išlaidų šventėms ir kitiems einamiesiems reikalams), grąžindavo nepanaudotus avansus, todėl jeigu būtų buvęs tikslas savintis pinigus, tai mažai tikėtina, kad apskritai būtų grąžinęs kokius nors nepanaudotus avansus ar atlikęs kitus mokėjimus už įmonę.

3.40. Pinigų pasisavinimą, kaip nusikalstamą veiką, neretai lydi tam tikro turto ar paslaugų įsigijimas (perkamas nekilnojamas turtas, automobiliai, prabangos prekės, kelionės) arba pinigai iššvaistomi pramogoms, azartiniams lošimams ir kt. Šiuo atveju byloje nėra jokių duomenų, kad iš įmonės kasos gautų pinigų S. V. būtų ką nors įsigijęs ar iššvaistęs kokiems nereikšmingiems tikslams. Todėl ir ši aplinkybė neleidžia tvirtinti, jog siekdamas kokios nors asmeninės naudos, S. V. tyčia savinosi įmonės lėšas. Gyvenamasis namas, kuris yra registruotas G. V. vardu, buvo įgytas iš įmonės įskaitant nuo 2009 m. susidariusį namo savininko įsiskolinimą, visi sandoriai įforminti notarinėmis sutartimis ir jie buvo sudaryti apie 5-7 metus iki UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto pradžios, todėl niekaip nesusijęs su S. V. įsiskolinimu įmonei. Pažymėtina ir tai, kad pradiniame kaltinime nurodytą 90 000 Eur paskolą viršijančią sumą (2 613,69 Eur) teisminio proceso metu S. V. grąžino įmonei nepaisant to, kad dėl šios sumos buhalterijai buvo pateikti išlaidas patvirtinantys dokumentai. Tokiu būdu liko 90 000 Eur įsiskolinimas, kuris performintas į paskolą, ir kurią S. V. palaipsniui grąžina pagal savo galimybes, ką susitarė su šio kreditorinio reikalavimo naujuoju turėtoju M. K.. Todėl pirmosios instancijos teismas šį S. V. įsiskolinimą pagrįstai vertino kaip civilinius teisinius santykius.

3.41. Prokuratūros apeliaciniame skunde cituojami liudytojų parodymai, 2016 m. liepos 20 d. paskolos įforminimo aplinkybės bei bankroto proceso pradžia niekaip nepagrindžia teiginio, kad S. V. tyčia savinosi įmonės lėšas. Jau minėtą kad jo įsiskolinimas buvo modifikuotas į paskolos santykius, realiai jokie pinigai paskolinti paskolos sutarties pasirašymo metu nebuvo, todėl nepagrįsti prokurorės argumentai, kad nemoki įmonė suteikė paskolą vadovui, kuris ja pačia atsiskaitė už savo skolas įmonei. Taip pat įvertinant tai, kad paskolos sutarties sudarymo metu jokie pinigai S. V. paskolinti nebuvo, tai tuometinė jo finansinė padėtis bei mokumas neturėjo reikšmės ir neįtakojo prievolės vykdymo galimybių, todėl negalima teigti, kad paskolos sutartį sudarė būdamas nemokus ir negalėdamas grąžinti skolos, nes paskolos sutarties įforminimas pinigų grąžinimo atžvilgiu nekeitė esmės – nei padidino, nei sumažino skolos grąžinimo galimybes. Svarbu ir tai, kad didžioji jo įsiskolinimo dalis (58 542,64 Eur) buvo susidariusi dar iki 2015-01-01, t. y. beveik 2 metai iki bankroto bylos iškėlimo ir daugiau kaip pusantrų metų iki paskolos sutarties pasirašymo, todėl įmonei patyrus finansinių sunkumų jo įsiskolinimas padidėjo tik trečdaliu, o per 2016 metus kiek daugiau kaip 14 000 Eur. Todėl akivaizdu, kad didžioji įsiskolinimo suma susidarė dar tada, kai niekas apie bankrotą net negalvojo, o įmonės apyvarta siekė 12 mln. Eur, todėl S. V. įsiskolinimas ir jo pokytis 2015-2016 metais neturėjo jokios įtakos bendrovės nemokumo būklei. Dėl nurodytų argumentų darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė pagrįstas išvadas, o prokuratūros apeliaciniame skunde nurodyti prieštaravimai nesudaro pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą nuosprendį.

3.42. Dėl turto konfiskavimo. S. V. nesutinka ir su prokurorės prašymu dėl turto konfiskavimo. Byloje yra pateikti duomenys, kad kreditorinį reikalavimą į S. V. skolą įsigijo M. K., su kuriuo yra sudarytas susitarimas dėl skolos grąžinimo išdėstymo laike. Tai, kad byloje nebeliko UAB „(duomenys neskelbtini)“ civilinio ieškinio, savaime nereiškia, kad išnyko S. V. prievolė grąžinti skolą. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad tais atvejais, kai nusikalstamu būdu užvaldytas turtas grąžinamas nukentėjusiajam asmeniui arba pareiškiami civiliniai ieškiniai, arba kitokiu būdu susitariama dėl padarytos žalos atlyginimo, turto konfiskavimas gali būti taikomas tik tada, kai asmuo neteisėtai įgytą turtą ar jo dalį yra pardavęs ar kitokiu būdu gavęs iš jo turtinės naudos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-368/2011). Todėl bet kuriuo atveju, esant susitarimui su M. K., prokurorės prašymas dėl turto konfiskavimo prieštarauja paminėtam kasacinio teismo išaiškinimui.

3.43. Šioje byloje yra taikytas laikinas nuosavybės teisių apribojimas G. V. turtui. G. V. su S. V. pareikštais kaltinimais nėra susijusi, ji savo vardu asmeninės nuosavybės teise įsigijo turtą už skolininko skolos padengimą ir S. V. su tuo nėra susijęs, jokių pinigų namo įgijimui panaudoti nereikėjo. Visi šio turto įgijimo aplinkybes patvirtinantys rašytiniai įrodymai yra pateikti teismui, detaliai aptarti S. V. gynėjo rašytinėje baigiamojoje kalboje, t. y.: 1) 2009 m. vasario 23 d. G. V. Vokietijos piliečiui S. G. paskolino 300 000 Lt, kuriuos jis turėjo grąžinti iki 2012 m. vasario 23 d.; 2) S. G. skolos negrąžinus, buvo sutarta, kad S. G. 300 000 Lt skolinį įsipareigojimą perima UAB „(duomenys neskelbtini)“. 2012 m. balandžio 5 d. buvo pasirašyta trišalė skolos perkėlimo sutartis tarp S. G., UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir G. V.; 3) perimdama skolinius įsipareigojimus UAB „(duomenys neskelbtini)“ tuo pačiu, sekančią dieną po skolos perkėlimo, perėmė ir S. G. priklausantį gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini). S. G. gyvenamąjį namą bendrovei UAB „(duomenys neskelbtini)“ perleido 2012 m. balandžio 6 d. notarine sutartimi, nurodant tą pačią 300 000 Lt kainą t. y. lygiai tiek pat, kiek skolinių įsipareigojimų perėmė UAB „(duomenys neskelbtini)“; 4) UAB „(duomenys neskelbtini)“ skolą G. V. turėjo grąžinti iki 2013 m. gegužės 1 d., tačiau ir ši įmonė skolos taip pat laiku negrąžino. Su šia įmone skolos grąžinimo terminas buvo pratęstas kelis kartus, t. y. 2013 m. balandžio 30 d., 2014 m. balandžio 30 d., 2015 m. balandžio 30 d. susitarimais; 5) UAB „(duomenys neskelbtini)“ negrąžinus G. V. skolos, 2016 m. spalio 3 d. notarine turto perleidimo už skolą sutartimi jai buvo perleistas tas pats gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), iš pradžių priklausęs S. G., o po to UAB „(duomenys neskelbtini)“. Šios sutarties 2.1 ir 3.3 punktuose įvardinta, kad namas perleidžiamas už skolą, kurią UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo perėmusi trišale 2012 m. balandžio 5 d. sutartimi; 6) be to, G. V. su S. V. 2010 m. vasario 2 d. sudarė povedybinę sutartį, pagal kurią jų turtas ir prievolės yra atskirti. Remiantis šios sutarties 2.1.6 ir 3.3 punktais, kiekvienas iš sutuoktinių atsako asmeniniu savo turtu už savo asmenines prievoles. Ši povedybinė sutartis buvo ginčijama civilinio proceso tvarka, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. birželio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-378/2018 paliko galioti ankstesnius teismų sprendimus, kurie reikalavimą pripažinti negaliojančia šią sutartį atmetė. Priimdamas išteisinamąjį nuosprendį pirmosios instancijos teismas neišsprendė laikino nuosavybės apribojimo panaikinimo klausimo, todėl prašytina apeliacinės instancijos teismą panaikinti šią procesinę prievartos priemonę, pritaikytą G. V. atžvilgiu.

4. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti iš dalies: A. A. atžvilgiu palikti išteisinamąjį nuosprendį, o S. V. veiksmus perkvalifikuoti iš BK 222 straipsnio 1 dalies į BK 223 straipsnio 1 dalį ir iš BK 183 straipsnio 2 dalies į 184 straipsnio 2 dalį. Išteisintasis S. V. ir jo bei išteisintojo A. A. gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

apygardos prokuratūros prokurorės Astos Mickevičiūtės apeliacinis skundas atmetamas.

5. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino bylos duomenis, ir pagrįstai išteisino S. V. ir A. A. dėl jiems pateiktų kaltinimų.

Dėl S. V. ir A. A. išteisinimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir BK 223 straipsnio taikymo

7. Teisėjų kolegija su tokiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs baudžiamosios bylos medžiagą, teismo ištirtus įrodymus ir patikrinęs skundžiamą nuosprendį paduoto apeliacinio skundo ribose, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad byloje surinkti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės neduoda pagrindo S. V. ir A. A. kaltei dėl apgaulingos apskaitos tvarkymo pagrįsti.

9. Nagrinėjamoje byloje matyti, jog kaltinimas S. V. ir A. A. dėl apgaulingos UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos tvarkymo grindžiamas, nurodant, jog esant prieštaravimams tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentų duomenų (atsargų apskaitos registrų duomenų ir inventorizacijos metu rastų atsargų faktinių likučių) iš dalies negalima nustatyti UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ atsargų (sudėtinės turto dalies) ir pelno (nuosavo kapitalo dalies) už laikotarpį nuo 2015-01-01 iki 2016-10-31, UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2016 m. apskaitos registruose nurodyti skirtingi skolų likučiai dėl to iš dalies negalima nustatyti UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ įsipareigojimų dydžio už laikotarpį nuo 2015-01-01 iki 2016-10-31 bei iš dalies negalima nustatyti materialiai atsakingo asmens S. V. skolos likučio 2016-10-31 dienai ir UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ turto už laikotarpį nuo 2015-01-01 iki 2016-10-31, buvo siejamas su tuo, kad S. V. ir A. A., kaltinime nurodytu laikotarpiu būdami bendrovės generaliniais direktoriais, apgaulingai tvarkė vadovaujamos įmonės buhalterinę apskaitą, atitinkamai: 1) savalaikiai, t. y. 2014 ir 2015 metais, (A. A. – 2015 metais) nenurašė (tinkamai neapskaitė) statybos objektuose sunaudotų medžiagų ir tik 2016 m. spalio mėnesį, 2016-10-28 jo priimto įsakymo „Dėl atsargų likučių nurašymo“, kuriame nurodė nurašyti atsargų likučius – medžiagas, pagrindu, buvo surašyti sunaudotų medžiagų nurašymo aktai Nr. 2016/10-22, Nr. 2016/10-23 ir nurašytos UAB „(duomenys neskelbtini)“ medžiagos už 2014 metus ir 2015 metus, iš viso už 849 792,33 Eur sumą (300 194,50 + 549 597,83); be to, 2016 m. spalio mėn. nurašant atsargas už 2014 ir už 2015 metus, nurašymo aktuose nurodyta, kad atsargos sunaudotos ir jos nebeegzistuoja, nors 2014-12-31 ir 2015-12-31 inventorizacijos dokumentai patvirtina jų faktišką buvimą; 2) UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2015-2016 m. Klientų apyvartos pagal valiutas ir dokumentus apskaitos registre neįregistravo 2016-09-09 UAB „(duomenys neskelbtini)“ kreditinės PVM sąskaitos-faktūros Nr. (duomenys neskelbtini) 160001 už 10 864,00 Eur; 3) paslėpė (nepateikė tyrimui) UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2015 m. liepos-gruodžio mėn. kasos dokumentus, 2015 m. liepos mėn. – 2016 m. spalio mėn. laikotarpio materialiai atskaitingo asmens S. V. 23 983,55 Eur pajamas ir 9 619,15 Eur išlaidas pateisinančius dokumentus.

10. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs šiuos duomenis, nurodė, kad S. V. ir A. A., kaip ūkio subjekto vadovai – UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriai, įmonės apskaitos netvarkė, o ją organizavo. Todėl byloje nenustačius, kad S. V. ir A. A. bei įmonės buhalterė (-ės) būtų susitarę tyčia apgaulingai tvarkyti įmonės buhalterinę apskaitą ir jie tyčia būtų nepateikę įmonės buhalterei (-ėms) buhalterinės apskaitos dokumentų, taip pat nenustačius, kad pastarieji nurodinėjo, kokius buhalterinės apskaitos dokumentus įtraukti į apskaitą, kokių neįtraukti, kokius buhalterinės apskaitos dokumentus perduoti ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir bankroto administratoriui, o kurių neperduoti (paslėpti), sprendė, jog S. V. ir A. A. nėra tinkami apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo nusikaltimo subjektai. Teismas taip pat nurodė, jog kaltinime nurodytus buhalterinės apskaitos neatitikimus galima paneigti (arba patvirtinti) atlikus priešpriešinius patikrinimus, kurie nebuvo atlikti ir nenustatyta, kad statybinės medžiagos buvo nurašytos netinkamai, kad pateikti buhalterinės apskaitos dokumentai buvo suklastoti, o įmonei buvo padaryta turtinė žala. Taip pat nepateikti kaltinimai, kad dėl tokios veikos valstybė ar ūkio subjektai patyrė turtinę žalą, todėl gali būti sprendžiamas klausimas dėl administracinės, bet ne baudžiamosios atsakomybės. Prokurorės nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos duomenis, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad S. V. ir A. A., vykdydami bendrovės generalinio direktoriaus pareigas, užtikrino tinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą. Pasak prokurorės, būtent dėl S. V. ir A. A. tiesioginių, sąmoningų veiksmų kilo specialisto išvadose 2017 m. birželio 16 d. Nr. 140-IS1-3767, 2017 m. gruodžio 18 d. Nr. 140-IS1-7904, 2018 m. gegužės 4 d. Nr. 140-IS1-2523 bei 2020-04-20 ekspertizės akte Nr. 11Š-3 (20) nustatyti pažeidimai ir dėl to kilusios pasekmės.

12. Prokurorės apeliaciniame skunde savaime teisingai nurodoma, kad specialisto išvadose 2017 m. birželio 16 d. Nr. 140-IS1-3767, 2017 m. gruodžio 18 d. Nr. 140-IS1-7904, 2018 m. gegužės 4 d. Nr. 140-IS1-2523 dėl apskaitos pažeidimo, susijusio su nesavalaikiu medžiagų nurašymu, nurodyta, jog 2016-10-28 nurašant atsargas už 2014 m. ir 2015 m. (nurodant, kad jos nebeegzistuoja), nors inventorizacijos dokumentai patvirtina jų faktinį buvimą, dėl nustatytų prieštaravimų tarp UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ dokumentų duomenų (atsargų apskaitos registrų duomenų ir inventorizacijos metu rastų atsargų faktinių likučių), negalima iš dalies nustatyti UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ atsargų (kaip sudėtinės turto dalies) ir pelno (nuosavo kapitalo dalies). Tačiau, kaip minėta, baudžiamoji atsakomybė pagal BK 222 straipsnio 1 dalį kyla tik tuo atveju, kai tyčiniai apskaitos taisyklių pažeidimai sukelia pavojingus padarinius – dėl šių pažeidimų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Tokių padarinių vertinimas negali apsiriboti vien formaliu buhalteriniu vertinimu. Specialisto išvadoje Nr. 140-IS1-7904 buvo nurodyta, jog Sunaudotų medžiagų nurašymo akte Nr. 2016/10-22 nurodyta, kad medžiagos turi būti nurašytos už 300 194,5 Eur, nurodant, kad tai medžiagų nurašymas už 2014 m., nes medžiagos laiku nebuvo nurašytos (tinkamai apskaitytos), buvo sunaudotos statybos objektuose ir realiai jos nebeegzistuoja. Tačiau 2015-01-01 UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ Atsargų likučių suvestinėje atsargų likutis sudarė 629 562,06 Eur. Ši atsargų suma patvirtinta 2014-12-31 inventorizacijos metu nustatytais faktiškai rastais atsargų likučiais. 2015 m. lapkričio mėn. Atsargų likučių suvestinėje matyti, kad atsargos už 300 194,5 Eur buvo užpajamuotos Atsargų likučių suvestinėje 837 531,38 Eur sumoje. Specialisto išvadoje taip pat buvo nurodyta, jog Sunaudotų medžiagų nurašymo akte Nr. 2016/10-23 nurodyta, kad turi būti nurašyta medžiagų už 549 597,83 Eur, pateiktoje 2016 m. spalio mėn. Materialinėje medžiagų ataskaitoje nurašyta medžiagų suma už 849 792,33 Eur (300 194,5 + 549 597,83), nes medžiagos laiku nebuvo nurašytos (tinkamai apskaitytos) buvo sunaudotos statybos objektuose ir realiai jos nebeegzistuoja. 2015-12-31 UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ Atsargų likučių suvestinėje atsargų likutis sudarė 837 531,38 Eur. Ši atsargų suma patvirtinta 2015-12-31 inventorizacijos metu nustatytais faktiškai rastais atsargų likučiais. Remiantis nurodytu, buvo padaryta išvada, jog nors 2016-10-28 nurašant atsargas už 2014 m. ir už 2015 m. nurodant, kad jos nebeegzistuoja, tačiau inventorizacijos dokumentai patvirtina jų faktišką buvimą, todėl dėl nustatytų prieštaravimų tarp atsargų apskaitos registrų ir inventorizacijos metu rastų atsargų, iš dalies negalima nustatyti atsargų (sudėtinės turto dalies) ir pelno (nuosavo kapitalo dalies) (t. 11, b. l. 114, 115). Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su išvada, kad dėl šių aplinkybių kilo BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, jog UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ įsigytos medžiagos buvo tiksliai apskaitomos įmonės buhalterinėje apskaitoje. Taip pat tiksliai nustatyta, kad 2014 m. ir 2015 m. nebuvo nurašyta medžiagų viso už 849 792,33 Eur (300 194,5 + 549 597,83). Kaip matyti iš tyrimui pateiktų UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ bandomuosiuose balansuose nurodytų atsargų likučių, 2015-01-01 buhalteriniai atsargų likučiai sudarė 901 836,76 Eur, 2015-12-31 – 1 185 048,29 Eur, 2016-10-28 – 7 963,26 Eur (t. 11, b. l. 89). Akivaizdu, jog savalaikio atsargų nurašymo atveju, atsargų likutis 2015-01-01 sudarytų 601 643,5 Eur (901 836,76 – 300 194,5), o 2015-12-31 – 335 256,67 Eur (1 185 048,29 – 849 792,33). Be to, kaip nurodyta specialisto išvadoje Nr. 140-IS1-7904, remiantis Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 19 straipsnio nuostatomis, po finansinės atskaitomybės patvirtinimo paaiškėjus klaidų, jog gali būti ištaisytos pagal nustatytus apskaitos standartus, t. y. UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ 2016-10-31 nurašytų medžiagų sumomis (atitinkamai 300 194,5 Eur ir 549 597,83 Eur) sumažino grynąjį nepaskirstytą 2014 m. ir 2015 m. pelną (t. 11, b. l. 115). Įvertinus tai, kad laiku nenurašytų atsargų likutis buvo tiksliai žinomas, kad paaiškėjus klaidai dėl savalaikiai nenurašytų atsargų buvo sumažintas grynasis nepaskirstytas pelnas, ir atsižvelgus į tai, kad byloje nepaneigta, jog 2016-10-28 nurašant laiku nenurašytas atsargas už 2014 m. ir 2015 m. jos realiai nebuvo sunaudotos (priešingai – UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ pateiktame 2016-10-28 bandomajame balanse nurodytas atsargų likutis iš viso tik 7 963,26 Eur, be kita ko, medžiagų sunaudojimo statybų objektuose faktas neginčijamas ir prokurorės apeliaciniame skunde (2.18 punktas)), darytina išvada, jog specialistės nurodytas ir prokurorės skunde akcentuojamas prieštaravimas tarp UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ pateiktų duomenų (atsargų apskaitos registrų duomenų ir inventorizacijos metu rastų faktinių likučių) netrukdo nustatyti UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ atsargų ir pelno už laikotarpį nuo 2015-01-01 iki 2016-10-31. Todėl darytina išvada, kad dėl nesavalaikio, t. y. pažeidžiant Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 4 dalies nuostatas, kad „apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną, arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti, bet ne vėliau kaip per 4 mėnesius“, nenurašius (tinkamai neapskaičius) statybos objektuose sunaudotų medžiagų, grėsmė BK 222 straipsnyje saugomam teisiniam gėriui – valstybės finansams – nekilo.

17. Vertinant S. V. ir A. A. kaltinimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį dėl specialisto išvadose nustatytų minėtų pažeidimų pagrįstumą, pabrėžtina, kad atsakomybė pagal šią normą atsiranda tuomet, kai dėl padarytų pažeidimų, kyla grėsmė normaliam valstybės finansų sistemos funkcionavimui. Vadovaujantis suformuota teismų praktika bei atsižvelgus į pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes, matyti, kad padaryti buhalterinės apskaitos pažeidimai ne tik nebuvo sisteminiai, neturintys kryptingo tikslo ir tyčios (priešingai – kreditorinės sąskaitos neįtraukimas, kuria buvo mažinama UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ skola, įmonės vadovams buvo akivaizdžiai nenaudingas), bet ir dėl jų reali grėsmė baudžiamojo įstatymo saugomiems teisiniams gėriams nekilo. Kaip minėta, byloje buvo nustatyti buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimai – kaltinime nurodyti tinkamas statybos objektuose sunaudotų medžiagų nepaskaitymas (nesavalaikis nurašymas), taip pat ūkinės operacijos neįtraukimas į apskaitą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šių pažeidimų visuma nepakankama baudžiamajam atsakomybei pagal BK 222 straipsnio 1 dalį kilti. Kaip minėta, būtini padariniai – negalėjimas visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Nors minėti pažeidimai ir buvo nustatyti specialisto išvadoje, tačiau nagrinėjamu atveju nenustatytos aplinkybės, kurioms esant būtų galima daryti išvadą, jog už laikotarpį nuo 2015-01-01 iki 2016-10-31 (kaip nurodyta kaltinime) negalima iš dalies nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto ir nuosavo kapitalo, taip pat negalima nustatyti UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ įsipareigojimų dydžio, kaip tai numato BK 222 straipsnio dispozicija. Priešingai, nustatyta, kad padaryti pažeidimai netrukdė nustatyti UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ atsargų likučio bei pelno, taip pat įsipareigojimo UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ dydžio. Todėl, nepaisant padarytų pažeidimų, buvo galimybė nustatyti įmonės turtą, nuosavą kapitalą ar įsipareigojimų dydį.

18. Trečias S. V. ir A. A. pateikto kaltinimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį momentas grindžiamas tuo, kad S. V. ir A. A., būdami atsakingi už apskaitos organizavimą bei apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą, paslėpė (nepateikė tyrimui) UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2015 m. liepos - gruodžio mėn. kasos dokumentus, 2015 m. liepos mėn. - 2016 m. spalio mėn. laikotarpio materialiai atskaitingo asmens S. V. 23 983,55 Eur pajamas ir 9 619,15 Eur išlaidas pateisinančius dokumentus. Todėl iš dalies negalima nustatyti materialiai atsakingo asmens S. V. skolos likučio 2016-10-31 dienai ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto už laikotarpį nuo 2015-01-01 iki 2016-10-31.

19. Tiek S. V., tiek A. A. teisiamajame posėdyje neigė, kad paslėpė (nepateikė tyrimui) buhalterinės apskaitos dokumentus. Išteisintasis S. V. parodė, kad finansų skyriaus darbą organizavo tinkamai, dėl pradangintų dokumentų prisiimti atsakomybės negali, kadangi buhalterių pareiga vesti buhalterinės apskaitos dokumentų apskaitą ir išsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentus. Jis į finansų skyrių savarankiškai įeiti negalėjo, neturėjo finansų skyriaus patalpų rakto, nežinojo seifų kodų, todėl paslėpti buhalterinių dokumentų negalėjo (t. 21, b. l. 79-83). A. A. parodė, kad pas jį, kaip įmonės vadovą, kasos knygos ar avansinės apyskaitos nebuvo, tai buhalteriniai dokumentai, kurie buvo pas buhalterę. Jis nei galėjo paslėpti, nei turėjo priėjimą prie tų dokumentų. Buhalterinių dokumentų dalį perdavė ekonominei policijai, likusi dalis su kompiuterine įranga buvo perduota bankroto administratoriui. Tyčia paslėpti dokumentą, kai viską galima atspausdinti iš kompiuterinės programos, negalima (t. 21, b. l. 83-85).

20. Bylos duomenimis nustatyta, kad UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ centrinėje buveinėje buvo įkurtas finansų skyrius, įrengta buhalterinės apskaitos dokumentų saugykla, įrengta atskira patalpa kasai, įrengti seifai, signalizacija, taip pat užtikrintas techninis aprūpinimas, finansinis skyrius turėjo serverį ir visa buhalterinė dokumentacija buvo dubliuojama tikslu atkurti pasimetusius ar dingusius buhalterinius dokumentus. Visi su įmonės veikla susiję finansiniai dokumentai buvo saugomi finansų skyriuje. Buvo sukomplektuoti finansų skyriaus etatai, parengtos pareigybinės instrukcijos, sudarytos materialinės atsakomybės sutartys. Specialisto išvadoje Nr. 140-IS1-7904 nurodyta, kad 2010 m. spalio 18 d. darbo sutartimi Nr. 62 UAB „(duomenys neskelbtini)“ (darbdavio atstovas S. V.) ir I. V. sudarė darbo sutartį, kuria I. V. priimama dirbti buhaltere, darbo sutartis pakeista ir nuo 2010 m. lapkričio 10 d. pervesta iš buhalterės į finansų direktorės pareigas, nuo 2010 m. lapkričio 18 d. pervesta iš finansų direktorės pareigų į buhalterės pareigas, nuo 2011 m. spalio 3 d. pervesta dirbti finansų direktorės pareigoms, nuo 2014 m. birželio 1 d. pervesta dirbti ekonomikos-finansų direktorės pareigoms. 2016 m. kovo 31 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ (darbdavio įgaliotas asmuo A. A.) darbo sutartimi Nr. 17 priėmė dirbti vyr. buhalterės pareigose L. S. (t. 11, b. l. 83-123).

21. Byloje taip pat nustatyta, kad Šiaulių apskrities Valstybinei mokesčių inspekcijai atliekant UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ operatyvinį patikrinimą, 2016 m. rugpjūčio 18 d. dokumentų poėmio aktu 2016 m. rugpjūčio 18 d., vyriausioji specialistė A. B. iš UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ generalinio direktoriaus A. A. paėmė buhalterinės apskaitos dokumentus – 1) kasos knygą (4 lapai), 2) banko sąskaitos išrašus (13 lapų), 3) pardavimo operacijas ir PVM sąskaitas-faktūras už 2016 m. birželio mėn. (10 lapų), 4) pirkimus per 2016 m. birželio mėn. (229 lapai), 5) kuro kvitus (34 lapai) (t. 3, b. l. 66), iš kurių pirkimo dokumentų segtuvas (229 lapai) ir kuro kvitai (34 lapai) 2016 m. rugsėjo 6 d. grąžinti UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ buhalterei L. S. (t. 8, b. l. 143). 2016 m. spalio 27 d. pradėjus ikiteisminį tyrimą dėl UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ galimai apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo (t. 1, b. l. 2), iš Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pareikalauta pateikti 2016 m. rugpjūčio 18 d. dokumentų poėmio akte išvardintus UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ priklausančius dokumentus (t. 8, b. l. 144), iš kurių – 2016 m. kasos knyga (1 vnt.) ir 2016-08-18 Pardavimų originalas (10 lapų) 2018 m. kovo 29 d. savanoriško dokumentų pateikimo protokolu buvo perduoti Šiaulių apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybai (t. 8, b. l. 145-147). Buhalterinės apskaitos dokumentus Kriminalinės policijos ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybai pagal reikalaujamų dokumentų pateikimo protokolą pateikė ir pats UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ direktorius S. V. (iš viso 98 pozicijos) (t. 3, b. l. 67-70). Be to, Šiaulių apygardos teismo 2016 m. spalio 17 d. nutartimi UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ iškėlus bankroto bylą (t. 2, b. l. 181-188), dalis UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos dokumentų buvo perduoti bankroto administratoriui UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, kuriuos pagal 2016-12-13, 2017-02-03, 2017-04-03, 2017-05-24 prašymus bankroto administratorius perdavė Šiaulių apskrities Kriminalinės policijos Ekonominių nusikaltimo tyrimo valdybai (t. 3, b. l. 71, 72, 73, 74, 79, 80, 81, 82). Iš reikalaujamų dokumentų pateikimo protokolų bei lydraščių dėl dokumentų pateikimo matyti, kad juose nurodyti dokumentai nėra detaliai aprašyti, nurodytas tik bendras jų pavadinimas (pvz., avansinės apyskaitos 301 lapas; kasa, 1 segtuvas, 155 lapai; pardavimai, 1 segtuvas, 246 lapai ir t. t.), todėl negalima tiksliai nustatyti, kokie konkretūs dokumentai buvo perduoti. Liudytoja I. V. teisiamajame posėdyje parodė, kad dirbdama UAB „(duomenys neskelbtini)“ vyriausiąja buhaltere daug dėmesio skyrė grynųjų pinigų operacijoms, dokumentai buvo labai griežtai tvarkomi, visi duomenys buvo įvedami į apskaitos programą „Rivilė“ ir matydavosi finansinėje atskaitomybėje. Išeidama iš darbo kasos dokumentus perdavė L. S.. Kur galėjo dingti dokumentai, kurie nebuvo pateikti ikiteisminiam tyrimui, atsakyti negali, kadangi visi einamieji dokumentai buvo. Sudarius einamųjų dokumentų sąrašą L. S. pasirašė, kad juos priėmė. Puslapiai sunumeruoti nebuvo, dokumentus L. S. perdavė pagal metus (t. 20, b. l. 21). Liudytoja L. S. teisiamajame posėdyje parodė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ vyriausiąja buhaltere dirbo nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 16 ar 18 d. Prieš jai ateinant dirbti, bendrovės vyriausiąja buhaltere dirbo I. V.. Pradėjus dirbti, ji (L. S.) perėmė buhalterinės apskaitos dokumentus surašius buhalterinių dokumentų priėmimo-perdavimo aktą. Perimdama buhalterinius dokumentus, jų nesuregistravo, nesurašė. Buvo lapas, kuriame buvo išvardinti segtuvai, sunumeruoti, surašyti, bet ne taip, kaip turėjo būti pagal archyvo tvarkymo taisykles. Taip nebuvo padaryta, nes ji pradėjo dirbti nuo balandžio 1 d., o I. V. išėjo iš darbo kovo 31 d. ir fiziškai buhalterinių dokumentų nebeperdavė. Tuo tarpu L. S. perduotų dokumentų nesutikrino. UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinius dokumentus tvarkė iki bankroto bylos iškėlimo. L. S. taip pat parodė, jog visos buhalterinės operacijos buvo suvedamos į kompiuterinę programą. Visą reikiamą informaciją, kasos knygas, žiniaraščius, avansines apyskaitas pavyko rasti programoje, kuriuos buvo galima atspausdinti ir pateikti. Bankroto administratoriui segtuvai buvo perduoti pagal dokumentų perdavimo aktus. Atsakyti, kodėl nebuvo 2015 m. antro pusmečio kasos knygos, negalėjo, ji galėjo būti perduota bankroto administratoriui kartu su visa dokumentacija. Kodėl trūksta 2015 m. sausio ir 2016 m. liepos mėnesių žiniaraščių, mano, kad, jeigu nebuvo mokami atlyginimai, tai tų žiniaraščių ir nebuvo. Buhalterinės apskaitos dokumentai pas direktorių laikomi nebuvo, jie buvo saugomi buhalterijoje (t. 23, b. l. 20, 21).

22. Iš ekspertizės akto Nr. 11Š-3 (20) taip pat matyti, kad iš esmės visi buhalterinės apskaitos dokumentai pateikti buvo, tik nebuvo pateikti materialiai atsakingo asmens S. V. 23 983,55 Eur pajamas ir 9 619,15 Eur išlaidas (ekspertizės akte nurodytą sumą – 7 613,69 Eur tyrimą atlikusi B. M. teisiamojo posėdžio metu patikslino, nurodžiusi, kad buvo padaryta techninė klaida, ir patvirtino, jog apskaitos dokumentais nėra pateisintos išlaidos 9 619,15 Eur sumai (t. 22, b. l. 29)) pateisinantys kasos dokumentai laikotarpiu nuo 2015 m. liepos mėn. iki 2016 m. spalio mėn. (iš viso 35 dokumentai) (t. 21, b. l. 159-173). Atsižvelgus į tai, kad perimant buhalterinius dokumentus pastarieji juos perduodančios ir priėmusios buhalterių suregistruoti nebuvo, tai pat į tai, kad reikalaujamų dokumentų pateikimo protokoluose ir lydraščiuose dėl dokumentų pateikimo dokumentai nebuvo detaliai aprašyti ir negalima nustatyti, kokie konkretūs kasos dokumentai buvo perduoti L. S., o vėliau bankroto administratoriui bei tyrimą atlikusiems pareigūnams, nagrinėjamu atveju kyla abejonių, jog kaltinime nurodyti kasos dokumentai buvo sąmoningai nepateikti apskaitą tvarkančioms I. V., o vėliau ir iš pastarosios buhalterinius dokumentus perėmusiai L. S.. Juolab, kad byloje nustatyta, jog tyrimui vis tik buvo pateikti antriniai buhalterinės apskaitos dokumentai (2015 m. liepos - gruodžio mėnesių kasos knygos kopija (t. 21, b. l. 164), avansinės apyskaitos bei sąskaitų registrai), kurie iš esmės padaromi pirminių dokumentų pagrindu (pagal kasos pajamų ir išlaidų orderių duomenis). Atsižvelgiant į tai, negalima daryti neginčytinos išvados, kad neradus pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų, tačiau esant antriniams dokumentams (kasos knygai, avansinėms apyskaitoms bei sąskaitų registrui) bei tiksliai žinant trūkstamų S. V. pajamas ir išlaidas pateisinančių dokumentų piniginę išraišką, buvo sukeltos BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos pasekmės – negalima iš dalies nustatyti materialiai atsakingo asmens S. V. skolos likučio 2016 m. sausio 31 dienai ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. spalio 31 d., t. y. jog buvo apgaulingai tvarkoma UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaita.

23. Be to, byloje nėra jokių objektyvių, patikimų, neginčytinų duomenų, kad S. V. ir A. A., ar kuris nors vienas iš jų šiuos dokumentus paslėpė (nepateikė tyrimui). Tokia prokurorės skundo išvada padaryta vadovaujantis vien tik prielaidomis ir spėjimais, kad kaltinime nurodyti buhalterinės apskaitos dokumentai nepateikti, tačiau jokių faktinių paslėpimo aplinkybių kaltinime nenurodyta – paslėpimo laiko, vietos, būdo, konkrečių paslėpimą apibūdinančių kaltinamųjų veiksmų. Atsižvelgiant į tai, kad visos abejonės, kurių nėra galimybės pašalinti, aiškinamos nuteistojo (kaltinamojo) naudai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai išteisino S. V. ir A. A. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.

24. Papildomai atkreiptinas dėmesys, jog apeliacinės instancijos teisme prokuroras skundo dalies dėl A. A. pareikšto kaltinimo nepalaikė, nurodydamas, jog pateiktas kaltinimas yra ydingas, nes A. A., laikinai ėjęs UAB ,,(duomenys neskelbtini)” generalinio direktoriaus pareigas, nepagrįstai kaltinamas dėl tokios pačios tęstinės veikos kaip ir prieš tai buvęs vadovas S. V. bei vėliau (A. A. atleidus iš pareigų) jai vadovavęs iki bankroto bylos iškėlimo, iš esmės tik sumažinant kaltinimo apimtį dėl 2014 metais statybos objektuose sunaudotų ir savalaikiai nenurašytų medžiagų. Teisėjų kolegija šiems prokuroro argumentams pritaria. Papildomai pažymėtina ir tai, jog kaltinimui aktualiu metu, t. y. 2016 m. spalio mėn. nurašant atsargas už 2015 metus, 2016 m. rugsėjo 9 d. neįregistravus kreditinės sąskaitos bei 2016 m. tyrimui teikiant buhalterinės apskaitos dokumentus A. A. UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ generaliniu direktoriumi nebuvo, be to, nepasirašė ir jokių kaltinimui reikšmingų dokumentų, t. y. nebuvo atsakingas už apskaitos organizavimą bei apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą, todėl negalėjo būti laikomas tinkamu subjektu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį.

25. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu valstybinį kaltinimą palaikęs prokuroras taip pat nurodė, jog nagrinėjamu atveju nenustačius S. V. tyčios paslėpti ar neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentus, pastarojo veika turėtų būti kvalifikuojama kaip aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas pagal BK 223 straipsnio 1 dalį. Su šiuo prokuroro argumentu sutikti nėra pagrindo.

26. BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už trijų alternatyvių veikų padarymą – buhalterinės apskaitos netvarkymą, aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą ir buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimą. Šios veikos sudėtis yra materialioji, taigi baudžiamoji atsakomybė kyla tuo atveju, jei dėl straipsnio dispozicijoje nurodytų pažeidimų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Taigi šia nuostata reikalaujamų padarinių objektyvieji požymiai sutampa su numatytais BK 222 straipsnio 1 dalyje. Nagrinėjamoje byloje nustačius, kad dėl padarytų buhalterinės apskaitos pažeidimų būtinos straipsnio dispozicijoje nurodytos pasekmės nekilo, S. V. veiksmus perkvalifikuoti pagal BK 223 straipsnio 1 dalį nėra pagrindo.

Dėl S. V. išteisinimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir BK 184 straipsnio 2 dalies taikymo

27. Pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Turto pasisavinimas reiškiasi neteisėtu, neatlygintinu kaltininkui svetimo, jam patikėto ar jo žinioje buvusio turto pavertimu savo turtu, pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas ir taip padarant žalą turto savininkui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-373-696/2016, 2K-154-976/2017, 2K-83-942/2018 ir kt.). Subjektyvioji veikos pusė reikalauja tiesioginės tyčios. Pagal Civilinio kodekso 2.87 straipsnį juridinio asmens organo narys privalo būti sąžiningas bei lojalus juridinio asmens atžvilgiu, neveikti prieš pastarojo interesus; pagal to paties straipsnio 4 dalį jam nevalia painioti juridinio asmens turto su savuoju ir naudoti jo asmeninėms reikmėms. Jeigu valdymo organo narys ima elgtis su jam patikėtu juridinio asmens turtu kaip su savuoju, jam kyla atsakomybė už turto pasisavinimą pagal BK 183 straipsnį.

28. Nagrinėjamoje byloje matyti, jog kaltinimas S. V. dėl jo žinioje buvusių UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ piniginių lėšų – 99 619,15 Eur pasisavinimo buvo grindžiamas iš esmės nurodant, jog jis pasisavino 90 000 Eur, kurie buhalteriškai registruoti kaip paskola S. V., bei 9 619,15 Eur, kurie nepagrįsti išlaidas pateisinančiais dokumentais.

29. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus duomenis, nurodė, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog S. V. per kaltinime nurodytą terminą iš neteisėtai pasisavinto jo žinioje buvusio turto būtų įsigijęs nekilnojamąjį ar kilnojamąjį turtą, papildęs savo sąskaitas bankuose ar kitose finansinėse įstaigose ir pan. Be to, byloje liko nepaneigti S. V. parodymai, jog statybų procese pritrūkus statybinių medžiagų ar įrankių, su tiekėjais buvo atsiskaitoma grynaisiais pinigais ir ne visada šios operacijos būdavo tinkamai įforminamos pagal buhalterinės apskaitos reikalavimus. Apygardos teismas taip pat nurodė, jog nė vienas iš teisme apklaustų liudytojų neparodė, kad jiems buvo kilę įtarimų apie tai, kad S. V. savinosi avansu paimtus grynuosius pinigus. Neturėdamas išlaidas pateisinančių buhalterinės apskaitos dokumentų, S. V. su UAB ,,(duomenys neskelbtini)” sudarė paskolos sutartį, kad jis per dešimt metų grąžins įmonei 90 000 eurų, kaip avansu gautas ūkio išlaidas, kurių negali pateisinti buhalterinės apskaitos dokumentais. Nors kaltinime nurodyta, kad S. V. nuo ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytos datos iki 2016 m. spalio 31 d. iš bendrovės kasos pasisavino jo žinioje buvusias UAB ,,(duomenys neskelbtini)” pinigines lėšas – 99 619,15 Eur, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad S. V. nebuvo įmonės kasininkas, kasos operacijų jis neatlikdavo, teismas padarė išvadą, kad jis tiesiogiai iš įmonės kasos negalėjo neteisėtai pasisavinti kaltinime nurodytas pinigines lėšas. Atsižvelgęs į nurodytą, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog byloje nenustatyta S. V. veikos, numatytos BK 183 straipsnio 2 dalyje, subjektyvinė pusė – tiesioginė tyčia – paimtus iš bendrovės kasos pinigus paversti juos savo turtu. Įmonė savo teises gynė civilinėmis priemonėmis, nes avanso suteikimas ūkio reikmėms skolininką įpareigoja pateikti dokumentus, patvirtinančius tokias išlaidas, o jų nepateikus, įpareigoja grąžinti suteiktą avansą, kas leidžia daryti išvadą, kad tarp kreditoriaus – UAB ,,(duomenys neskelbtini)” ir S. V. buvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo argumentais prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, jog bylos duomenimis nustatyta, jog S. V. jau 2015 m. gruodžio 31 d. dokumentiškai turėdamas didelį – 75 386,19 Eur nepanaudotą pinigų likutį, o per 2016 m. sausio - spalio mėn. iš kasos gavęs dar 29 960,90 Eur, nepateikė buhalterijai dokumentų, pateisinančių jo išlaidas viso 99 619,15 Eur sumai, į bendrovės kasą, kaip atskaitingas asmuo, pinigų negrąžino. Neturėdamas jo išlaidas pateisinančių dokumentų, S. V. pasirašė paskolos sutartį, nors realiai paskolos surašymo dieną sutartyje nurodyta 90 000 Eur suma iš bendrovės kasos jam nebuvo išmokėta. Prokurorės nuomone, apygardos teismas nepagrįstai suteikė prioritetą S. V. parodymams dėl piniginių lėšų panaudojimo įmonės reikmėms, o ne savo asmeninėms reikmėms, kadangi tokie kaltinamojo aiškinimai neparemti jokiais išlaidas pateisinančiais dokumentais. Pasak prokurorės, objektyvūs bylos duomenys patvirtina, jog S. V. tyčia pasisavino jo žinioje buvusias, įmonei priklausančias pinigines lėšas, ir pavertė jas savo nuosavybe. Teisėjų kolegija su tokiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.

30. Bylos duomenimis nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovui S. V. buvo suteikiamos jo vadovaujamos įmonės avansinės išmokos grynaisiais pinigais ūkinėms operacijoms atlikti. S. V. už dalį išlaidų atsiskaitė, tačiau 2015 m. gruodžio 31 d. turėdamas 75 386,19 Eur nepanaudotų pinigų likutį, 2016 m. sausio - spalio mėnesiais gavęs 29 960,9 Eur, ir išleidęs 103 442,3 Eur, išlaidas pateisinančių dokumentų – 99 619,15 Eur sumai nepateikė. Sutiktina su prokurorės argumentacija, kad nenustačius aplinkybių, jog piniginės lėšos buvo panaudotos bendrovės reikmėms, tai gali pagrįsti jų pasisavinimą: tik kaltinamojo teiginiai, kad lėšos buvo panaudotos bendrovės reikmėms, kurie neparemti jokiais konkrečiais pateisinančiais duomenimis, gali būti nevertinami kaip pakankamas pagrindas paneigti pasisavinimo sudėties požymius (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-352/2014). Kita vertus, iš nekaltumo prezumpcijos principo (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 6 dalis) išplaukia reikalavimas, kad asmens nusikalstama veika privalo būti nustatyta ne remiantis prielaidomis, bet aiškiais, pagrįstais įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais asmens kaltę. Abejonės dėl nusikalstamos veikos įrodytumo, kai jų nebegalima pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai (BPK 44 straipsnio 6 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-93-788/2017). Be to, procesinis teisėjo laisvo įrodymų vertinimo principas (BPK 20 straipsnio 4 dalis) draudžia formuluoti statines, t. y. nuo konkrečių bylos aplinkybių nepriklausančias įrodinėjimo taisykles. Pažymėtina, kad tokiose bylose inkriminuojant turto pasisavinimą vien tik pinigų paėmimo fakto nepakanka; byloje turi būti nustatyta, ar vadovo veiksmais įmonei buvo padaryta žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-78/2012; Nr. 2K-154-976/2017 ir kt.).

31. Kitaip negu skunde teigia apeliantė, apeliacinės instancijos teismas laiko nepaneigta, jog kaltinime nurodyta 9 619,15 Eur suma nebuvo panaudota įmonės reikmėms. Šiuo atveju pažymėtina, jog savo argumentaciją apeliantė iš esmės grindžia tuo, jog ekspertizės aktu Nr. 11Š-3(20) nustatyta, jog nepateikti materialiai atskaitingo asmens išlaidas viso pateisinantys dokumentai. Tačiau, kaip jau minėta, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti, kad vertinant įrodymus negalima vadovautis antriniais apskaitos dokumentais, jeigu jie galimai patvirtina realų tam tikros operacijos atlikimą. Juolab, kad byloje nėra patikimai nustatyta, jog pirminius išlaidas patvirtinančius dokumentus paslėpė (nepateikė tyrimui) būtent S. V. savo tyčiniais veiksmais. Taigi, esant S. V. Avanso apyskaitose registruotoms išlaidoms 9 619,15 Eur sumai, ir nesant išlaidas pateisinančių pirminių apskaitos dokumentų, lieka nepaneigta, kad šios piniginės lėšos buvo panaudotos UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ reikmėms. Vertinant prokurorės teiginius dėl 90 000 Eur pasisavinimo, reikalinga įvertinti ir nuteistojo S. V. parodymus, kuris viso bylos proceso metu teigė, jog įmonė vertėsi statybų verslu, statybos objektai buvo įvairiuose Lietuvos rajonuose, nuvykus į statybų objektus, kartais reikėdavo operatyviai spręsti įvairus klausimus: nupirkti statybos įrankių, medžiagų, todėl tam buvo reikalingi grynieji pinigai, o sprendžiant tokius klausimus per įmonės buhalteriją, užtrukdavo nemažai laiko. Todėl jis iš įmonės kasos imdavo avansą grynaisiais pinigais. Su savimi nuolat turėdavo likutį pinigų – 20 000 – 30 000 Eur. Iš privataus asmens pirko skardos lankstymo stakles už 2 613 Eur, jų neužpajamavo, ir kurios vėliau objekte dingo. Taip pat pirko statybines medžiagas, statybos įrankius, išleisdavo po 200-300 Eur, pirko kurą, be to, 2016 m. atliko eilę mokėjimų grynaisiais pinigais iš avansinių lėšų UAB „(duomenys neskelbtini)“, nes įmonės sąskaitos buvo areštuotos. Gali būti, kad prarado dalį sąskaitų, todėl pateisinti išlaidų dokumentais negali. Skola susidarė per keletą metų, tačiau ji panaudota įmonės, o ne jo asmeninėms reikmėms (t. 21, b. l. 82, 83). Nors S. V. nepateikė objektyvių duomenų, patvirtinančių jo aiškinimą apie pinigų panaudojimą bendrovės veikloje, nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegijos vertinimu nėra vienareikšmiškai paneigta, kad avansu paimti grynieji pinigai galėjo būti naudojami bendrovės veiklai. Atkreiptinas dėmesys, kad galimos avansu išmokėtų piniginių lėšų panaudojimo aplinkybės, išskyrus bendrovės dokumentų vertinimą, kaltinimo įrodinėjamos nebuvo. Prokurorė, prašydama pripažinti S. V. kaltu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, remiasi tik specialisto išvadoje nustatytu faktu, kad S. V. nepateikė išlaidas pateisinančių dokumentų. Kaltinimas S. V. taip pat grindžiamas ir tuo, kad jis, neturėdamas apskaitos dokumentų, kurie pateisintų jo išlaidas už 99 619,15 Eur, norėdamas buhalteriškai pateisinti piniginių lėšų pasisavinimo faktą, 2016-07-20 surašė paskolos sutartį ir ją pasirašė kaip paskolos gavėjas, joje nurodydamas tikrovės neatitinkančią informaciją apie tai, kad UAB ,,(duomenys neskelbtini)” suteikia jam 90 000 Eur paskolą, paskolos suma neišmokama, o užskaitoma kaip iki 2016-07-15 dienos jam avansu ūkio išlaidoms išmokėta suma, už suteiktą paskolą nustatant 3,99 proc. metines palūkanas, jam įsipareigojant nuo 2018-07-31 per 10 metų grąžinti paskolą, nors šios paskolos sutarties surašymo metu žinojo, kad 90 000 eurų su palūkanomis pagal minėtą paskolos sutartį UAB ,,(duomenys neskelbtini)” jis negrąžins, tokių lėšų neturės. Bylos duomenimis, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ vadovui S. V. eilę metų buvo suteikiamos jo vadovaujamos įmonės avansinės išmokos grynaisiais pinigais ūkinėms operacijoms atlikti, kurių dalį nepanaudotų avansų S. V. yra grąžinęs (2015-01-16 – 25 446,59 Eur, 2015-08-20 – 7 000 Eur, 2016-04-06 – 1 000 Eur), taip pat atlikęs eilę mokėjimų pagal įvairius įmonės įsipareigojimus (t. 11, b. l. 122, 123). Pažymėtina, jog bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme S. V. taip pat grąžino pirminiame kaltinime paskolą viršijančią sumą – 2 613,69 Eur, tokiu būdu tvirtindamas, kad liko skolingas įmonei 90 000 Eur, kuris įformintas kaip paskola ir kurią jis grąžina vykdydamas susitarimą su BUAB ,,(duomenys neskelbtini)“ kreditorinio reikalavimo teisių perėmėju M. K. (t. 23, b. l. 92). Atkreiptinas dėmesys, jog specialisto išvadoje Nr. 140-IS1-7904 nustatyta, kad UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ pajamos iki 2016 metų spalio mėn., lyginant su 2015 metais, sumažėjo beveik 10 mln. Eur. Taip pat nustatyta, kad UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ nemokumo priežastys buvo per dideli įsipareigojimai, nuostolinga 2016 m. veikla, be to, įtakos negalėjimui laiku atsiskaityti su kreditoriais turėjo sandoriai su pagrindiniais pirkėjais UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, kurių skolos 2016 m. išaugo atitinkamai iki 808 594 Eur, 110 215,14 Eur, 81 452,15 Eur. Didelės skolos sumažino UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ apyvartines lėšas, o tuo pačiu ir galimybę laiku atsiskaityti su kreditoriais (t. 11, b. l. 117). Taigi įvertinus bylos duomenis apie aktualiu laikotarpiu vis mažėjančius S. V. nepanaudotų avansinių išmokų grąžinimus bei tai, kad objektyvais duomenimis nustatyta, jog įmonė susidūrė su apyvartinių lėšų trūkumu, byloje lieka nepaneigta, kad S. V. tariamos skolos negrąžinimą įmonei lėmė ne jo tyčia pasisavinti įmonei priklausančias pinigines lėšas, o objektyvus su įmonės nemokumu susijęs procesas. Prokurorė apeliaciniame skunde taip pat akcentuoja S. V. paskolos grąžinimo galimybes, nurodydama paties S. V. dar 2015 m. spalio 2 d. inicijuotą fizinio asmens nemokumo procesą Rygos miesto Žemgalės priemiesčio teisme, taip pat tai, kad iš esmės nemoki įmonė suteikti paskolos negalėjo. Tačiau šios aplinkybės S. V. aptariamos veikos kvalifikavimui nėra reikšmingos, juolab, kad paskola sutarties sudarymo metu išmokėta nebuvo. Pažymėtina ir tai, kad fizinio asmens bankrotas nėra pagrindas teigti, kad asmuo neturės pajamų ateityje ar yra besąlygiškai atleidžiamas nuo visų kreditorinių įsipareigojimų. Įvertinus tai, kad nemokumo procesas S. V. nutrauktas ir nebuvo susijęs su kreditorinių reikalavimų tenkinimu šioje byloje, teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad S. V. paskolos sutarties surašymo metu suvokė, kad lėšų neturės ir pinigų įmonei negrąžins, todėl paskolos sutartis buvo tik priemonė pagrįsti pinigų pasisavinimą. Tai, kad S. V. šią sutartį sudarė galimai norėdamas buhalteriškai įteisinti išlaidavimo nepagrindimą įmonės dokumentais, savaime dar neparodo, kad įmonės lėšos buvo pasisavintos. Vertinant prokurorės apeliacinio skundo argumentus susijusius su Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartimi, kuria BUAB ,,(duomenys neskelbtini)” bankrotas pripažintas tyčiniu, teisėjų kolegija pažymi, jog įmonės bankroto byloje konstatuotas netinkamas finansinės apskaitos vykdymas (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1231-798/2017) ir su tuo susiję šioje byloje aktualūs pažeidimai išsamiai aptarti ir įvertinti šios nutarties 12-23 punktuose, tuo tarpu aptariamos nutarties išvada, jog paskola negalėjo būti suteikiama, kadangi iš esmės nemoki įmonė suteikė lėšų vadovui, kuris ta pačia paskola atsiskaitė už savo skolas įmonei, yra reikšminga vertinant S. V. veiksmus susijusius su įmonės ir kreditoriaus interesais bankroto byloje, tačiau nagrinėjamu atveju neabejotinai nustatyta, jog paskolos sutarties sudarymo metu pinigai S. V. išmokėti (paskolinti), todėl pagrindo teigti, kad vien paskolos sudarymo faktas pažeidė įmonės interesus, t. y. tokiu būdu buvo padaryta UAB ,,(duomenys neskelbtini)” žala, nėra.

32. Nurodytų aplinkybių kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog teismų praktikoje laikoma, kad turto pasisavinimas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą paverčia savo turtu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. Nr. 2K-123/2007, 2K-11/2012, 2K-428/2014). Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad S. V. kaltinime nurodytus bendrovės pinigus būtų pasisavinęs, t. y. neteisėtai, neatlygintinai, įmonės pinigus pavertęs savo turtu. Priešingai, pačiame kaltinime nurodyta, kad dalį piniginių lėšų jis apskaitė paskolos sutartimi, kurias įsipareigojo grąžinti kaip paskolą. Be to, kaip nurodyta šios nutarties 32 punkte, nagrinėjamoje byloje neabejotinai nustatyta, jog dalis kaltinime nurodytų lėšų – 9 9619,15 Eur buvo panaudota bendrovės reikmėms. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras kaltinimo dalies dėl S. V. bendrovės piniginių lėšų įgijimo ir pavertimo nuosavu turtu nepalaikė. Prokuroro teigimu, S. V. veiksmai turi būti kvalifikuojami kaip turto iššvaistymas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį. Teismų praktikoje laikoma, kad turto iššvaistymas padaromas t uomet, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai parduoda, dovanoja ar kitaip perleidžia tretiesiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-123/2007, 2K-11/2012, 2K-428/2014). Tuo tarpu byloje surinktais duomenimis nėra nustatyta, jog S. V. su šiais pinigais būtų atlikęs kokius nors veiksmus, kuriais jie neteisėtai būtų perleisti tretiesiems asmenims, kas būtina siekiant asmeniui inkriminuoti turto iššvaistymą. Todėl teisėjų kolegija nemato pagrindo perkvalifikuoti S. V. veiksmus pagal BK 184 straipsnio 2 dalį.

33. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog prokurorė savo skunde nenurodė jokių naujų aplinkybių, kurios galėtų iš esmės pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą išteisinti S. V. ir A. A. dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo. Todėl prokurorės apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir yra atmetamas, o skundžiamas Šiaulių apygardos teismo 2021 m. lapkričio 24 d. nuosprendis paliekamas nepakeistas.

Dėl procesinės prievartos priemonės panaikinimo

34. Išteisintųjų gynėjas atsiliepime į prokurorės apeliacinį skundą nurodė, jog priimdamas išteisinamąjį nuosprendį pirmosios instancijos teismas neišsprendė laikino nuosavybės apribojimo panaikinimo klausimo ir prašė šią procesinę prievartos priemonę, pritaikytą G. V. atžvilgiu, panaikinti. Šio prašymo tenkinti teisėjų kolegija neturi pagrindo.

35. Baudžiamosios bylos medžiaga nustatyta, kad siekiant užtikrinti byloje pareikštą UAB „(duomenys neskelbtini)“ civilinį ieškinį, S. V. sutuoktinei G. V. Šiaulių apygardos teismo 2021 m. rugpjūčio 3 d. nutartimi buvo taikyta procesinė prievartos priemonė – laikinas nuosavybės teisių apribojimas trims mėnesiams. Bylos duomenimis, šios procesinės priemonės taikymo terminas tęsiamas nebuvo ir pasibaigus taikomos procesinės priemonės terminui, t. y. 2021 m. lapkričio 3 d., G. V. priklausantis turtas išregistruotas iš turto arešto aktų registro (t. 23, b. l. 133).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorės Astos Mickevičiūtės apeliacinį skundą atmesti.