Vilniaus apygardos teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovės UAB „Experimentica“ atstovei advokato padėjėjai Gabrielei Lenkšaitei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Experimentica“ ieškinį atsakovei VšĮ „Northtown Vilnius“ dėl žalos atlyginimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

3. Ieškovė kreipėsi į UAB „Vilniaus vandenys“, kurie 2021-03-09 raštu atsakė, kad galimas prisijungimo sąlygų, išduotų objektui (duomenys neskelbtini), pakeitimas, tačiau tam tektų išimti naują statybos leidimą ir panaikinti anksčiau išduotas prisijungimo sąlygas. Visgi, situacija niekaip nebuvo išspręsta ir ieškovė dar kartą, 2021-03-31 raštu kreipėsi į atsakovę su prašymu dėl tinkamos infrastruktūros suteikimo. Po šio kreipimosi ieškovei buvo nurodyta, kad atsakovė suteikė galimybę ieškovei būti neatlygintinai prijungtai prie Parke įrengtos bendro naudojimo infrastruktūros, o papildomos investicijos į vandentiekio komunikacijas, jeigu nepakanka Parke esančių vandentiekio infrastruktūros pajėgumų, turi būti atliekamos ieškovės sąskaita. Kadangi reikiama infrastruktūra ieškovei taip ir nebuvo suteikta, o ieškovė privalėjo ir siekė sutartyje nustatytais terminais įvykdyti savo prisiimtus įsipareigojimus, ji savo lėšomis įsirengė priešgaisrinį vandentiekį, padidindama vandentiekio pajėgumus, kiek to reikalauja priešgaisrinės apsaugos reikalavimų įvykdymas. Vandentiekio įrengimui ieškovė pirko visas vandentiekio sudedamąsias dalis, tokias kaip vamzdžius, šulinius, priešgaisrinį rezervuarą ir kt., savo sąskaita jas montavo. Iš viso ieškovė į infrastruktūrą papildomai investavo 57 917,86 Eur sumą, kurios nebūtų turėjusi papildomai investuoti, jeigu atsakovė būtų įvykdžiusi sutartį tinkamai. Atsižvelgiant į tai, ieškovė papildomų investicijų kainą laiko patirta žala dėl atsakovės įsipareigojimų pagal sutartį nevykdymo, todėl prašo ją priteisti iš atsakovės.

4. Atsakovei pagal sutartį kilo pareiga ne tik suteikti galimybę ieškovei prisijungti prie Parke jau esančios infrastruktūros, bet atsakovė privalėjo užtikrinti ieškovės įsikūrimui būtinus infrastruktūros pajėgumus. Sutartimi atsakovė įsipareigojo ne tik padėti ieškovei gauti technines sąlygas prisijungti prie Parke jau esančios infrastruktūros, bet ir užtikrinti reikiamą infrastruktūros pajėgumą – tokį vandens kiekį, kuris reikalingas ieškovės statomo pastato priešgaisrinės apsaugos reikalavimų įvykdymui. Prieš sudarant sutartį, ieškovei buvo nurodoma, kad visa jai reikalinga infrastruktūra pasirūpins atsakovė. Atsakovės siųstame Parko pristatyme buvo nurodytas vandens tiekimas. Parko internetiniame tinklalapyje taip pat nurodoma, kad teritorijoje yra visapusiškai išvystyta infrastruktūra. Ieškovė niekada nereikalavo atsakovės įrengti iš anksto nenumatytą ar kokią kitą neįprastą infrastruktūros dalį, tik prašė suteikti prieigą prie vandentiekio, kurio pajėgumas atitiktų priešgaisrinės saugos reikalavimus. Pateikta šalių komunikacija sutarties vykdymo metu taip pat rodo, kad atsakovė vandentiekio problemą pripažino ir siekė ją išspręsti, tačiau eigoje pakeitė poziciją teigdama, jog pagal sutartį neturi pareigos ieškovei užtikrinti reikiamo pajėgumo vandentiekio. Pažymi, jog vandentiekio pajėgumų padidinimas buvo numatytas iš anksto pagal 2020-05-12 išduotas prisijungimo sąlygas Nr. (duomenys neskelbtini), ką galima matyti iš UAB „Vilniaus vandenys“ siųstų prisijungimo sąlygų. Atsakovės neteisėti veiksmai pasireiškia tuo, kad atsakovė, įsipareigojusi suteikti ieškovei reikalingą infrastruktūrą, o būtent – reikalingą vandens tiekimą, šios pareigos neatliko, dėl ko ieškovė privalėjo savo lėšomis atlikti infrastruktūros gerinimo darbus padidindama vandentiekio pajėgumus.

7. Tarpininkaudama su atsakingais asmenimis („Vilniaus vandenimis“ ir kt.) ir susirašinėdama su ieškove, atsakovė veikė gera valia, teikė pagalbą ieškovei ir bendradarbiavo (kooperavosi). Nėra jokio teisinio pagrindo šiuos veiksmus traktuoti kaip neva atsakovės įsipareigojimo savo kaštais padidinti esamos Parko inžinerinės infrastruktūros pajėgumus pripažinimą. Sutartys suteikia ieškovei teisę pačiai, savo kaštais prisijungti prie Parke jau esamos inžinerinės infrastruktūros bei savo kaštais įsirengti papildomą inžinerinę infrastruktūrą, jeigu esama būtų nepakankama. Įsikūrimo sutartis ir subnuomos sutartis yra neatsiejamai susijusios, todėl turi būti aiškinamos kartu. Sutartyse numatyta, jog bet kokią ieškovei Parke reikalingą naują ar papildomą inžinerinę infrastruktūrą, įskaitant ir susijusią su lauko vandentiekio tinklais bei jų pajėgumo padidinimu, įsirengia ir prie jos prisijungia pati ieškovė savo kaštais ir savo rizika.

8. Įsikūrimo sutarties 6.1. punktas detaliai išvardina detalų ir baigtinį sąrašą atsakovės įsipareigojimų, susijusių su Parke teikiamomis paslaugomis. Nei vienas įsikūrimo sutarties 6.1. punkte nurodytas atsakovės įsipareigojimas nenumato ir net negali būti aiškinamas kaip numatantis pareigą užtikrinti kokios nors naujos, papildomos ieškovei reikalingos ar jo papildomus poreikius tenkinančios infrastruktūros įrengimą. Ieškovė, matydama ir įvertinusi detalų ir baigtinį sąrašą paslaugų, net negalėjo susidaryti lūkesčio, kad atsakovė privalės ar įsipareigojo įrengti bet kokią (net sutarčių sudarymo metu neaišku kokią) naują, papildomą inžinerinę infrastruktūrą, kurios ateityje galbūt reikės ieškovei. Sutartyse nėra įtvirtinta jokių Parke esantiems inžineriniams tinklams keliamų specialių reikalavimų, tokių kaip konkretus vandens pralaidumas, vamzdžio diametras ar pan. Jokių tokių reikalavimų, kaip būtinų, ieškovė niekada neįvardijo ir neiškėlė, o sudarydama sutartis aiškiai patvirtino, kad tiek jos veikla atitinka esamas Parko galimybes, tiek esamos Parko galimybės atitinka ieškovės poreikius. Parko pristatyme buvo numatyta, kad egzistuoja vandentiekio tinklai ir išvystyta infrastruktūra. Iš tiesų tai buvo pateikta ir iš tiesų infrastruktūra egzistuoja, ji veikia, ji yra funkcionali ir jau Parke yra įsikūrę ir veiklą vykdo ne vienas investuotojas. Tačiau nei pristatyme, nei interneto puslapyje nėra nurodyta, kad tinklai užtikrina kažkokį konkretų vandens tiekimo slėgį ar pajėgumą, skirtingai nei tai yra nurodyta dėl dujų ar elektros tinklų. Individualus vandens tiekimo poreikis yra vertinamas kiekvieno investuotojo individualiai, kadangi tai yra specifiška kiekvieno investicinio projekto, planuojamos veiklos ir pastato sprendinių atžvilgiu. Ir kiekvienas investuotojas savarankiškai įsivertina, kokius techninius ar technologinius sprendinius reikės jam suprojektuoti ir įgyvendinti, siekiant užsitikrinti reikiama vandens tiekimą ar slėgį.

9. Dubliku ieškovė nurodė, jog įrodymai pagrindžia, kad atsakovė turėjo pareigą užtikrinti ieškovės kaštais padidintą vandentiekio pajėgumą, atsakovė Parke neįrengė priešgaisrinės saugos reikalavimus tenkinančio vandentiekio, o tikėjimasis gauti tinkamą infrastruktūrą lėmė ieškovės sutarčių su atsakove dėl įsikūrimo Parke sudarymą. Atsakovė turėjo pareigą užtikrinti reikalingą vandentiekio pajėgumą, nes tarp ieškovės ir atsakovės sudaryti susitarimai vienareikšmiškai įtvirtina atsakovės pareigą užtikrinti tinkamą vandens tiekimą Parke, o atsakovės komunikacija leido ieškovei tikėtis, kad atsakovė užtikrins pakankamą vandens tiekimą, be to ieškovė prieš sudarant įsikūrimo sutartį nebuvo informuota, kad Parke tiekiamo vandens kiekis yra nepakankamas. Ieškovė su atsakove sudarė įsikūrimo, subnuomos sutartis, kuriomis atsakovė įsipareigojo suteikti galimybę ieškovei prisijungti prie Parko infrastruktūros ir ja naudotis, sumokėjo įsikūrimo mokestį. Atsakovė įsipareigojo užtikrinti ieškovei reikiamą vandens tiekimą, o jeigu šio įsipareigojimo neketino prisiimti, privalėjo tai aiškiai nurodyti ieškovei prieš sudarant sutartis arba įtvirtinti sutartyse. Tik ieškovei paprašius leisti naudotis gaisro gesinimo hidrantu, kuris įrengtas Parke, ieškovei tapo žinoma, kad šis hidrantas negali būti naudojamas gaisrams gesinti, nors jis ir buvo įrengtas. Atsakovė parke neįrengė priešgaisrinės saugos reikalavimus atitinkančio vandentiekio, be to, nėra abejonių, kad tiek ieškovė, tiek kiti Parke besikuriantys investuotojai iš atsakovės pasiūlymų supranta, kad infrastruktūra, juo labiau – vandens tiekimas Parke bus pakankamas bent būtiniems poreikiams, tokiems kaip priešgaisrinės saugos reikalavimai tenkinti. Nei vienas investuotojas nesitiki, kad prireiks papildomų investicijų vandentiekiui. Ieškovė pažymėjo, jog jeigu būtų žinojusi, kad įsikūrimo Parke kaštai ženkliai išaugs ir tai, kad šie klausimai nebus sprendžiami ilgą laiką, ieškovė nebūtų investavusi į valstybinės žemės nuomą. Ieškovė atkreipė dėmesį, jog ji nereikalauja atlyginti patirtas išlaidas kokiai nors naujai ieškovės veiklai reikalingai infrastruktūrai įrengti, o prašo atlyginti patirtus kaštus prieš ieškovės įsikūrimą Parke įrengtos infrastruktūros pajėgumo, kuris neatitiko net minimalių priešgaisrinės saugos reikalavimų, padidinimui. Papildomai pažymėjo, kad situacija su vandens tiekimu Parke iki šiol nėra galutinai išspręsta, atsakovė nėra įvykdžiusi 2020-05-12 išduotose prisijungimo sąlygose Nr. PS20 numatytų sprendinių, nėra pastatęs 2-o tinklų statybos etapo su siurbline. Ieškovei šiuo metu neužtenka vandens slėgio laboratorijoje. Ieškovei sunku įsivaizduoti, kaip tokiomis sąlygomis reikės vykdyti veiklą. Atsakovė jau ilgą laiką žada įrengti vandens pakėlimo stotį šioms problemoms išspręsti, tačiau kol kas ieškovei nežinoma, jog būtų imtasi veiksmų.

10. Tripliku atsakovė akcentavo, kad ginčo sutartyse įtvirtinti, su ginčo teritorijoje esančiu vandentiekiu ar kita inžinerine infrastruktūra susiję atsakovės įsipareigojimai apima tik pareigą organizuoti esamos bendro naudojimo infrastruktūros priežiūrą, aptarnavimą ir remontą bei padėti ieškovei gauti prisijungimo sąlygas prie esamos bendro naudojimo infrastruktūros. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog šias ginčo sutartyse įtvirtintas pareigas atsakovė vykdo tinkamai, t. y. byloje nėra keliami ginčo klausimai nei dėl ginčo teritorijoje esančios bendro naudojimo inžinerinės infrastruktūros priežiūros, aptarnavimo ar remonto, nei dėl pagalbos ieškovei teikimo gaunant prisijungimo prie minėtos inžinerinės infrastruktūros sąlygas. Ieškovė pati savo lėšomis ir rizika projektuoja bei stato visus jo veiklai reikalingus statinius, įskaitant ir papildomą inžinerinę infrastruktūrą, jeigu tokia reikalinga. Ieškovė turi teisę pati aktyviais veiksmais prisijungti prie esamos bendro naudojimo inžinerinės infrastruktūros, turi pareigą pats, savo lėšomis ir rizika susiprojektuoti ir pasistatyti papildomus statinius (jų tarpe ir inžinerinius statinius), reikalingus ieškovės veiklos vykdymui ginčo teritorijoje. Ginčo sutarčių nuostatos nenumato atsakovei nei pareigos suteikti ieškovei kokią nors infrastruktūrą (t. y. ją įrengti arba atsakovei pačiai prijungti ieškovę prie jos), nei pareigos pritaikyti esamą bendro pobūdžio infrastruktūrą taip, kad ji būtų tinkama ieškovei pagal subjektyviai keliamus individualius kriterijus, kurie ginčo sutartyse nėra detalizuojami. Atsakovė pažymėjo, kad vandentiekio infrastruktūra ginčo teritorijoje yra įrengta, funkcionali, veikianti ir tinkama naudoti pagal jos tikslinę paskirtį, o ieškovei buvo sudarytos galimybės pačiai prie jos prisijungti, ką ieškovė ir padarė. Be to, vandenį tiekia ir privalo tiekti ne atsakovė, o UAB „Vilniaus vandenys“ pagal ieškovei išduotas prisijungimo sąlygas. Akivaizdu, kad kiekvienam mokslinių tyrimų centrui, laboratorijai ar gamyklai yra reikalingi individualūs, skirtingi inžinerinės infrastruktūros pajėgumai, todėl šios bendro pobūdžio informacijos pateikimas pats savaime negalėjo sukurti ieškovei lūkesčio dėl konkretaus vandentiekio pralaidumo. Ginčo teritorijoje yra sėkmingai įsikūręs bei veikia ne vienas mokslinių tyrimų centras, laboratorija bei gamykla. Šiuo atveju būtent ieškovė privalėjo įvardinti reikalavimus, tačiau to nepadarė ir jokių inžinerinių reikalavimų nereiškė, o sudarydamas ginčo sutartis preciziškai aiškiai, kompleksiškai patvirtino, kad turėjo visas galimybes surinkti ir susipažinti, bei surinko ir susipažino su visa jai reikalinga informacija apie Parką, jame planuojamą vykdyti veiklą bei visas su ja susijusias rizikas. Ieškovės pozicija nepagrįsta,– ieškovė visų pirma pasirašo ginčo sutartis, kuriomis išreiškia patvirtinimą apie tai, kad įvertino visus jo planuojamai veiklai ginčo teritorijoje reikšmingus aspektus, vėliau gauna iš „Vilniaus vandenų“ prisijungimo prie vandentiekio inžinerinių tinklų sąlygas, parengtas pagal ieškovės išreikštus pageidavimus, pagal kurias dėl pačios ieškovės subjektyviai keliamo 15 l / s vandens pralaidumo reikalavimo ieškovei tenka įsirengti papildomus inžinerinius statinius, įgyvendina prisijungimo sąlygas ir kartu ginčo sutartyse įtvirtintą pareigą bei teisę savo rizika ir savo kaštais įsirengti visus ieškovės veiklai ginčo teritorijoje reikalingus statinius (įskaitant ir inžinerinius statinius) ir teigia, kad vandens tiekimas neva buvo / yra nepakankamas, ieškovė esą to pagrįstai nenumatė, o ieškovės kaštai, patirti įgyvendinant minėtą ginčo sutartyse įtvirtintą ieškovės teisę pačiai savo kaštais ir rizika pasistatyti (įsirengti) jai reikiamus statinius, yra ieškovės žala, patirta dėl atsakovės neteisėtų veiksmų. Ieškovės valią sudaryti ginčo sutartis lėmė ne ieškovės subjektyviai ir nepagrįstai deklaruojamas tariamas tikėjimas gauti visą reikiamą infrastruktūrą, o siekis gauti ginčo teritorijos dalį komercinės veiklos vykdymui išskirtinai geromis sąlygomis. Abiejų ginčo sutarčių dalykai (objektai) ir jose išdėstytų šalių teisių bei pareigų visuma patvirtina, kad esminis ginčo sutarčių sudarymo tikslas iš ieškovės pusės buvo dalies ginčo teritorijos (žemės sklypo) komercinei veiklai vykdyti ilgalaikis užsitikrinimas išskirtinai geromis komercinėmis sąlygomis.

11. Teismo posėdžio metu ieškovė paaiškino, kad ieškovė Parke vykdė laboratorijos projektavimo ir statybos darbus, kurių sėkmingam užbaigimui buvo būtina tinkama prieiga prie Parko infrastruktūros. Planuojant darbus paaiškėjo, kad atsakovė negali užtikrinti vandens kiekio, reikiamo ieškovės statomo pastato priešgaisrinės apsaugos reikalavimų vykdymui – vietoje reikalingo 15 l/s buvo prieinamas tik 9 l/s pajėgumo vandentiekio. Ieškovės reikalavimas kilo iš to, jog su atsakove sudarė sutartį, kuria už įsikūrimo mokestį atsakovė įsipareigojo suteikti teisę prisijungti prie Parke esančios infrastruktūros. Byloje nebuvo ginčo, kad Parke buvo įrengtas vandentiekis, gaisriniai hidrantai, prie kurių ieškovė galėjo prisijungti, tačiau kilo ginčas, ar atsakovė turėjo užtikrinti, jog ieškovė galės šia infrastruktūra naudotis pagal paskirtį. Tiksliau - ar atsakovė privalėjo užtikrinti Parke esančio vandentiekio 15 l/s pajėgumą, kuris buvo reikalingas ieškovei užtikrinti minimalius priešgaisrinės saugos reikalavimus. Pažymi, jog atsakovė prieš Sutarties sudarymą savo pasiūlyme ieškovei nurodė, kad Parko infrastruktūrą sudaro vandens tiekimas, yra įrengti gaisriniai hidrantai. Akcentuoja, jog prie dujų, elektros, yra nurodytas konkretus skaičius, kokio pajėgumo infrastruktūra bus galima naudotis. Prie vandens tiekimo – jokio skaičiaus nėra, o tai reiškia, kad ieškovė jokių ribojimų negalėjo tikėtis. Sutartimi atsakovė įsipareigojo suteikti prieigą ieškovei prisijungti prie Parko infrastruktūros ir ja naudotis. Atsakovė turėjo pareigą suteikti ieškovei galimybę neatlygintinai prisijungti ir naudotis Parko infrastruktūra ir gauti atsakovės teikiamų paslaugų paketą. Nors į Parko infrastruktūrą įėjo vandens tiekimas, ieškovė juo negalėjo naudotis pagal paskirtį, kadangi jo neužteko minimaliems ieškovės poreikiams užtikrinti. Pažymi, jog byloje ginčas kilo ne dėl kokios nors itin specifinės ir tik ieškovės veiklai reikalingos infrastruktūros, ginčas tarp šalių kilo dėl vandentiekio, prie kurio atsakovė suteikė galimybę ieškovei prisijungti, negalėjimo tinkamai naudotis pagal paskirtį. Tarp šalių nėra ginčo, kad pasirašant sutartį vandentiekis buvo įrengtas ir jis priklausė Parko infrastruktūrai, kurią ieškovei perduoti įsipareigojo atsakovė. Neabejotina, kad sutartimi buvo susitarta ne tik dėl galimybės prisijungti prie vandenį turinčių tiekti inžinerinių tinklų, bet ir galimybės realiai naudotis vandens tiekimu, kuris užtikrins ieškovės įsipareigojimų įgyvendinimą.

13. Teismo posėdžio metu atsakovė nurodė, kad ieškinys yra nepagrįstas, kadangi tokios sutartinės pareigos atsakovė neturi ir atitinkamai nėra jokių sutartinės civilinės atsakomybės (toliau – CA) taikymo sąlygų. Paaiškino, jog ginčo sutartimis atsakovė neprisiėmė įsipareigojimo nei tiekti ieškovei vandenį, nei užtikrinti konkretų vandens pralaidumą (šiuo atveju – 15 l / s), nei suteikti ieškovei kokią nors naują, papildomą inžinerinę infrastruktūrą, kuri užtikrintų minėtą 15 l / s vandens pralaidumą. Teigdama priešingai, ieškovė tokią poziciją grindžia vien deklaratyviais teiginiais ir interpretacijomis, kurių nepatvirtina jokie įrodymai. Ieškovė byloje nenurodė ir nepaaiškino, kuri konkrečiai ginčo sutarčių nuostata numato atsakovei pareigą užtikrinti ieškovei 15 l / s vandens pralaidumą ar suteikti tokį pralaidumą užtikrinančią infrastruktūrą, kadangi ginčo sutartys tokios pareigos atsakovei paprasčiausiai nenumato. Atitinkamai, nėra sutarties pažeidimo bei kartu atsakovės kaltės, dėl ko nėra pagrindo atsakovei taikyti sutartinę civilinę atsakomybę, būtent kurios taikymo yra nepagrįstai prašoma ieškiniu. Atkreipė dėmesį, jog nėra ir kitų sutartinės CA taikymo sąlygų – būtent žalos bei priežastinio ryšio. Ginčo sutarčių nuostatos labai aiškiai įtvirtina, kad ieškovės, kaip investuotojos veiklai reikalingus statinius, įskaitant ir inžinerinius tinklus, ginčo teritorijoje projektuojasi bei stato pati ieškovė savo rizika ir savo kaštais. Tai yra įtvirtinta tiek įsikūrimo sutartyje (4.1.2 – 4.1.3 p.), tiek ginčo teritorijos subnuomos sutartyje (2.3 p.). Nagrinėjamu atveju ieškovė – turėdama teisę savo rizika ir savo kaštais susiprojektuoti ir pasistatyti jo veiklai reikiamus statinius, įskaitant ir inžinerinius statinius – šia teise pasinaudojo – susiprojektavo ir pasistatė jai reikalingus papildomus priešgaisrinius rezervuarus, tačiau jų statybos kaštus kažkodėl siekia perkelti atsakovei. Akivaizdu, kad šie kaštai nėra nuostoliai sutartinės CA prasme – tai yra ieškovės komercinės veiklos kaštai, kurie ginčo sutartimis priskirti ieškovei.

14. Akcentuoja, kad ieškovė ieškinio sumą, kurią įvardija kaip žalą, patyrė užsitikrindama 15 l / s vandens pralaidumą. Tuo tarpu byloje ieškovė visais būdais bando diskredituoti bendrąjį ginčo teritorijos vandentiekį – esą jis neužtikrina 10 l / s pralaidumo. Tačiau ši aplinkybė – užtikrina bendrasis vandentiekis 10 l / s pralaidumą ar neužtikrina, byloje apskritai neturi reikšmės, nes ieškovė kaštus patyrė užsitikrindama ne 10 l / s, o 15 l / s pralaidumą. Kitaip tariant, net jeigu ir egzistuotų hipotetinė atsakovės pareiga užtikrinti ieškovei 10 l / s pralaidumą (kuri šiuo atveju neegzistuoja – ginčo sutartimis atsakovė tokios pareigos neprisiėmė), ieškovė vis tiek būtų išleidusi ieškinio sumą, nes ieškovės poreikis yra 15 l / s. Pažymi, jog ginčo vandentiekis atitinka visus teisės aktų jam keliamus reikalavimus, patvirtina byloje esantis statybos užbaigimo aktas. Šį aktą pasirašė speciali statybos užbaigimo komisija, į kurią be kita ko įėjo tiek „Vilniaus vandenų“ atstovas, tiek priešgaisrinės saugos specialistas. Abu šie asmenys, kartu su kitais komisijos nariais pasirašydami aptariamą aktą patvirtino, kad ginčo vandentiekis atitinka visus teisės aktų reikalavimus. 2022-06-16 „Vilniaus vandenų raštas“, kuriuo byloje remiasi ieškovė, patvirtina, kad vandens pralaidumą riboja ne patys vandens tinklai, o skaitiklis. Šį skaitiklį įrengė ne kas kitas, o „Vilniaus vandenys“, kaip nacionalinis vandens tiekėjas bei asmuo, kompetentingas įrengti tokius skaitiklius, apskaityti sunaudoto vandens kiekį ir išrašyti už sunaudotą vandenį sąskaitas. Todėl atsakovė nėra ir negali būti atsakinga už vandens pralaidumo apribojimą įrengiant šį skaitiklį. Atsakovei nėra žinomos priežastys, dėl kurių būtent toks skaitiklis buvo įrengtas. Aptariamame „Vilniaus vandenų“ rašte nurodomi teiginiai, esą skaitiklis įrengtas dėl to, kad atsakovė tariamai neįvykdė kažkokių įsipareigojimų – yra visiškai deklaratyvaus pobūdžio. Atsakovei taip pat nėra žinoma, kokių tariamai egzistuojančių įsipareigojimų nevykdymu „Vilniaus vandenys“ bando pateisinti / paaiškinti tokio skaitiklio įrengimą, iš kur konkrečiai tokie tariamai egzistuojantys įsipareigojimai yra kildinami. Tokių aplinkybių byloje nepagrindė bei neįrodė ir ieškovė, nors būtent jai, kaip asmeniui, kuris remiasi šiais teiginiais, tenka procesinė pareiga pagrįsti, įrodyti tokius teiginius (CPK 178 str.).

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16. Bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovė ir atsakovė 2018-12-18 sudarė sutartį dėl įsikūrimo ir veiklos Vilniaus miesto inovacijų pramonės parke, kuria ieškovė įsipareigojo plėtoti mokslinę ir technologijų vystymo veiklą, o atsakovė – suteikti ieškovei tinkamą infrastruktūrą ir teikti sutartyje numatytas paslaugas. 2018-12-18 šalys sudarė valstybinės žemės subnuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini).

17. Ieškovės teigimu, vykdydama savo įsipareigojimus ieškovė Parke vykdė laboratorijos projektavimo ir statybos darbus, kurių sėkmingam užbaigimui buvo būtina tinkama prieiga prie Parko infrastruktūros. Planuojant darbus paaiškėjo, kad atsakovė negali užtikrinti vandens kiekio, reikiamo ieškovės statomo pastato priešgaisrinės apsaugos reikalavimų vykdymui – vietoje reikalingo 15 l/s buvo prieinamas tik 9 l/s pajėgumo vandentiekis. Kadangi reikiama infrastruktūra ieškovei nebuvo suteikta, o ieškovė privalėjo ir siekė sutartyje nustatytais terminais įvykdyti savo prisiimtus įsipareigojimus, ji savo lėšomis įsirengė priešgaisrinį vandentiekį, padidindama vandentiekio pajėgumus. Vandentiekio įrengimui ieškovė pirko visas vandentiekio sudedamąsias dalis, savo sąskaita jas montavo. Iš viso ieškovė į infrastruktūrą papildomai investavo 57 917,86 Eur sumą. Atsižvelgiant į tai, ieškovė papildomų investicijų kainą laiko patirta žala dėl atsakovės įsipareigojimų pagal sutartį nevykdymo, todėl prašo ją priteisti iš atsakovės.

18. Byloje iš esmės yra kilęs ginčas, ar atsakovė privalėjo užtikrinti Parke esančio vandentiekio 15 l/s pajėgumą.

19. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą.

20. Kasacinis teismas nuosekliai pasisako, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-701/2016; 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017). Nė vienas įrodymas teismui neturi iš anksto nustatytos galios ir turi būti vertinamas kartu su kitais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2010; 2020 m. liepos 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-219-701/2020).

21. Iš bylos medžiagos matyti, jog šalys 2018-12-18 sudarė sutartį dėl įsikūrimo ir veiklos Vilniaus miesto inovacijų pramonės parke bei 2018-12-18 sudarė valstybinės žemės subnuomos sutartį. Byloje nėra ginčo, jog Įsikūrimo sutartis ir Subnuomos sutartis yra neatsiejamai susijusios, todėl turi būti aiškinamos kartu.

22. Teismas pažymi, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). CK 6.193 straipsnyje nustatyta, jog sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai (CK 6.200 straipsnio 1 dalis). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, sutarties šalims nesutariant dėl sudarytos sutarties sąlygų turinio, tokios sąlygos aiškinamos pagal bendrąsias sutarčių aiškinimo taisykles, įtvirtintas CK 6.193 straipsnyje, vadovaujantis sąžiningumo bei sisteminio sutarties sąlygų aiškinimo principais. Aiškinant sutarties turinį prioritetas teikiamas tikrųjų sutarties šalių ketinimų (valios) nustatymui, nepakanka remtis pažodiniu jos tekstu (CK 6.193 straipsnio 1 dalis). Sutarties aiškinimui reikšmingos aplinkybės, susijusios su konkrečios sutarties šalių elgesiu sudarant ir vykdant sutartį, jų santykių praktika; aiškinant sutartį reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje ir nenurodytos, priimtiniausią pagal sutarties prigimtį sąvokų reikšmę, papročius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18-378/2015). Teismui taikant įstatyme išdėstytus ir teismų praktikoje pripažintus sutarčių aiškinimo būdus, turi būti kiek įmanoma tiksliau išaiškinta išreikšta šalių valia joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-248-421/2016).

23. Aiškindamas rašytine forma sudarytos sutarties turinį, teismas pirmiausia atsižvelgia į rašytinės sutarties tekstą. Jei jis yra aiškus ir neprieštarauja kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas, nuspręsdamas dėl sutarties turinio (šalių teisių ir pareigų), turi pagrindą daryti išvadą, kad tikroji šalių valia sutampa su rašytiniu sutarties tekstu, ir remtis lingvistiniu sutarties aiškinimu. Tokiu atveju, jei rašytinės sutarties tekstas yra neaiškus arba jis prieštarauja kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas, aiškindamas tikrąjį sutarties turinį, turi nustatyti, ar lingvistinis sutarties turinio aiškinimas neprieštarauja tikrajai sutarties šalių valiai. Kokiomis aplinkybėmis remiantis aiškintina valia – kiekvienos konkrečios bylos dalykas. Jis priklauso nuo to, kokiomis aplinkybėmis, pagrįsdamos savo versiją dėl tikrosios valios, remiasi ir kokias aplinkybes įrodinėja šalys. Teismas dėl jų sprendžia remdamasis įrodymų pakankamumo taisykle. Tokiu atveju svarbiomis pripažįstamos visos aplinkybės, kuriomis remiantis gali būti nustatoma, dėl ko iš tikrųjų sudarydamos sutartį susitarė šalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-695/2017).

24. Ieškovės teigimu, atsakovė netinkamai vykdė sutartį – įsipareigojo suteikti ieškovei reikiamą infrastruktūrą, tame tarpe ir prisijungimą prie vandentiekio su priešgaisrinės apsaugos reikalavimus atitinkančiu vandentiekio pajėgumu, tačiau šios pareigos neatliko. Ieškovės vertinimu, atsakovei pagal sutartį kilo pareiga ne tik suteikti galimybę ieškovei prisijungti prie Parke jau esančios infrastruktūros, bet atsakovė privalėjo užtikrinti ieškovės įsikūrimui būtinus infrastruktūros pajėgumus.

25. Pagal sutarties 1.1. punktą infrastruktūra reiškia Parke esančius bendro naudojimo inžinerinius tinklus ir susisiekimo komunikacijas (kelius, vandentiekio, buitinių ir lietaus nuotekų, elektros energijos tiekimo ir kitus inžinerinius tinklus ir susisiekimo komunikacijas), kuriuos įrengė bei prižiūri atsakovė ir/ar UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ (juridinio asmens kodas: 120750163) (toliau – Infrastruktūra). Įsikūrimo sutarties 4.1.2. ir 4.1.4. punktuose numatyta, kad ieškovė, įsigaliojus įsikūrimo sutarčiai, turi teisę: 4.1.1 užsiimti sutarties 2.3 punkte numatyta veikla; 4.1.2 prisijungti ir naudotis infrastruktūra; 4.1.3 žemės sklypo dalyje projektuoti ir statyti investuotojo veiklai reikalingus pastatus, statinius bei inžinerinius tinklus; 4.1.4 gauti operatoriaus teikiamų paslaugų paketą, įsikuriant Parke ir pradedant veiklą jame. Sutarties 4.3. p. numato, kad atsakovė per 14 (keturiolika) darbo dienų nuo ieškovės prašymo gavimo dienos įsipareigoja gauti Parke esančios infrastruktūros savininko sutikimą dėl ieškovės teisės neatlygintinai prisijungti ir naudotis šia Infrastruktūra žemės sklypo dalyje planuojamų statyti statinių statybos ir veiklos joje vykdymo tikslais. Sutarties 4.6. p. numatyta, kad šalys įsipareigoja dėti visas pastangas bei rodyti gerą valią šios Sutarties tinkamam vykdymui ir stengtis palaikyti gerus santykius viena su kita bei su visuomene ir valdžia ir jos atstovais vykdant šią sutartį. Pagal sutarties 1.4. punktą, pagrindinių paslaugų paketas reiškia sutarties 6.1. punkte nurodytas atsakovės ieškovei suteikiamas paslaugas, už kurias ieškovė moka vienkartinį įsikūrimo mokestį.

26. Pagal sutartį atsakovė įsipareigojo teikti ieškovei šias paslaugas: 6.1.12 Parko teritorijos infrastruktūros plėtros projektų rengimas ir jų realizavimo organizavimas; 6.1.13 infrastruktūros priežiūra, aptarnavimas ir remontas; 6.1.14 pagalba investuotojui nustatyta tvarka gauti technines sąlygas prisijungti prie infrastruktūros. Pagal sutarties 6.2. p. už sutarties 6.1. punkte nurodyto Pagrindinių paslaugų paketo suteikimą ieškovė įsipareigojo sumokėti atsakovei vienkartinį įsikūrimo mokestį, lygų iš viso 94 114,60 Eur plius taikytinas pridėtinės vertės mokestis (PVM) lygus 19 764,07 Eur, kas sudaro 113 878,67 Eur.

27. Išanalizavus ginčo sutartis matyti, jog su Parko inžinerine infrastruktūra susiję atsakovės įsipareigojimai apima tik pareigą prižiūrėti, remontuoti ir aptarnauti esamą bendro naudojimo inžinerinę infrastruktūrą. Nėra pagrindo sutikti su ieškovės argumentais, jog sutartimi atsakovė įsipareigojo užtikrinti 15 l/s vandens pajėgumą. Teismas pažymi, jog įsikūrimo sutarties 6.1. punkte detaliai aprašytas sąrašas atsakovės įsipareigojimų, susijusių su Parke teikiamomis paslaugomis. Įsikūrimo sutartyje numatytas paslaugų paketas numato išimtinai tik sudarymą ieškovei galimybės prisijungti prie ir naudotis esama infrastruktūra. Nei vienas įsikūrimo sutarties 6.1. punkte nurodytas atsakovės įsipareigojimas nenumato pareigos užtikrinti kokios nors naujos ar papildomos ieškovei reikalingos infrastruktūros įrengimą.

28. Įsikūrimo sutartyje numatyta, kad ieškovė turi teisę pati prisijungti ir naudotis esama, t. y. Įsikūrimo sutarties sudarymo metu Parke jau esančia, bendro naudojimo inžinerine infrastruktūra, taip pat statyti ieškovės veiklai reikalingą kitą inžinerinę infrastruktūrą. Subnuomos sutarties 2.3 punkte įtvirtinta, jog investuotojas privalo savo sąskaita ir rizika užtikrinti visų kitų šios sutarties 2.2 punkte nurodytos veiklos ir/ar bet kokios kitos investuotojo veiklos, kuri leidžiama pagal šią sutartį ir galiojančius teisės aktus, vykdymui žemės sklypo dalyje reikalingų leidimų, patvirtinimų, sutikimų, licencijų ir/ar bet kokių kitų dokumentų parengimą ir/ar gavimą, taip pat visų kitų veiksmų, reikalingų minėtų veiklų vykdymui žemės sklypo dalyje, atitikimą, įskaitant, bet neapsiribojant poveikio aplinkai vertinimą, poveikio visuomenės sveikatai vertinimą, atitinkamų statinių projektavimą ir statybą, jų pripažinimą tinkamai naudoti ir pan. Sutiktina su atsakovės argumentais, jog su Parko inžinerine infrastruktūra susiję atsakovės įsipareigojimai apima tik pareigą prižiūrėti, remontuoti ir aptarnauti esamą bendro naudojimo infrastruktūrą, o ne įrengti papildomą arba kompensuoti ieškovei su tuo susijusius kaštus.

29. Nors ieškovė teigia, jog prieš sudarant sutartį buvo nurodoma, kad visa būtent ieškovei reikalinga infrastruktūra pasirūpins atsakovė, tačiau tokių argumentų nepagrindžia. Nustatyta, jog atsakovės siųstame Parko pristatyme buvo nurodyta, kad esamą infrastruktūrą sudaro be kita ko ir vandens tiekimas. Ieškovė, siekdama pagrįsti savo argumentus, nurodo, jog prie vandens tiekimo jokio skaičiaus nėra, o tai reiškia, kad ieškovė jokių ribojimų negalėjo tikėtis. Teismas pažymi, jog ieškovė subjektyviai ir nepagrįstai vertina tai, jog iš šios informacijos verslininkui sudaromas lūkestis, kad vandens tiekimo pajėgumas ginčo teritorijoje atitiks bet kurio ginčo teritorijos investuotojo subjektyviai iškeltus individualius pageidavimus.

30. Iš į bylą pateikto parko pristatymo matyti, jog konkretūs Parke esančios inžinerinės infrastruktūros techniniai parametrai, tokie kaip vandens pralaidumas, nebuvo nurodomi. Pristatyme nurodoma bendro pobūdžio informacija apie Parke esančią bendro naudojimo inžinerinę infrastruktūrą. Ieškovė teisingai nurodo, jog Parko internetiniame tinklalapyje taip pat nurodoma, kad teritorijoje yra visapusiškai išvystyta infrastruktūra. Tačiau tai niekaip nepagrindžia ieškovės teiginių, jog atsakovė buvo įsipareigojusi suteikti būtent 15 l/s vandens tiekimą.

31. Kaip teisingai nurodo ieškovė, atsakovė turėjo pareigą suteikti ieškovei galimybę neatlygintinai prisijungti ir naudotis Parko infrastruktūra ir gauti atsakovės teikiamų paslaugų paketą. Ieškovė teigia, jog vandentiekis priklauso Parko infrastruktūrai, kurią ieškovei perduoti įsipareigojo atsakovė. Ieškovė taip pat teigia, kad įsikūrimo sutartimi buvo susitarta ne tik dėl galimybės prisijungti prie vandenį turinčių tiekti inžinerinių tinklų, bet ir galimybė realiai naudotis vandens tiekimu, kuris užtikrins ieškovės įsipareigojimų įgyvendinimą. Teismas pažymi, jog ieškovės teiginiai deklaratyvūs, kadangi, kaip nurodo ieškovė, jos veiklai vykdyti reikalingas 15 l/s vandens pralaidumas, tačiau pasirašant sutartį dėl tokios sąlygos nebuvo susitarta, ieškovė konkretaus reikalavimo dėl pralaidumo nekėlė.

32. Ieškovė nurodo, jog jos niekada niekas neinformavo, kad Parke tiekiamas vandens kiekis nebus pakankamas priešgaisriniams statinių reikalavimams užtikrinti. Tik ieškovei paprašius leisti naudotis gaisro gesinimo hidrantu, kuris įrengtas Parke, ieškovei tapo žinoma, kad šis hidrantas negali būti naudojamas gaisrams gesinti, nors jis ir buvo įrengtas. Nurodo, jog svarbi aplinkybė, kad atsakovė 15 l/s vandentiekio pajėgumą lauko gaisrų gesinimui iš tinklų buvo numačiusi užtikrinti, tačiau neįgyvendino. Ieškovė nurodo, jog vandentiekio pajėgumų padidinimas buvo numatytas iš anksto pagal 2020-05-12 išduotas prisijungimo sąlygas Nr. (duomenys neskelbtini), ką galima matyti iš UAB „Vilniaus vandenys“ siųstų prisijungimo sąlygų, kuriose nurodoma, jog reikalavimai gaisrų gesinimui, poreikis yra 15 l/s. Teismas pažymi, jog ginčo sutartys sudarytos 2018-12-18, o 2020-05-12 išduotos prisijungimo sąlygos Nr. (duomenys neskelbtini) niekaip neįrodo, jog atsakovė sutartimi įsipareigojo ieškovei suteikti būtent 15 l/s vandens pralaidumą.

33. Teismas sutinka su atsakovės argumentais, jog atsakovė gali pasiūlyti ir pateikia visiems Parko investuotojams vienodas galimybes prisijungti ir naudotis esama infrastruktūra. Parko operatorius nežino ir negali žinoti, kokių pajėgumų ir kokių techninių sprendinių inžinerinių tinklų gali reikėti individualiems Parko investuotojams, kokių parametrų ir kuriose vietose infrastruktūrą gali reikėti įrengti, kadangi kiekvieno investuotojo poreikiai yra individualūs, veikla turi savo specifiką, reikalavimus ir parametrus. Investuotojai, ketindami investuoti Parke, projektuoti savo pastatus ir planuoti veiklos vykdymą, privalo įsivertinti, kokių inžinerinių pajėgumų jiems gali reikėti ir ką jie ketina statyti.

34. Sudarydama sutartis ieškovė patvirtino, kad įsikūrimo sutarties 11.2.1 – 11.2.2 punktuose įtvirtinta, jog investuotojas papildomai pareiškia ir garantuoja, kad surinko visą, jo manymu, būtiną ir pakankamą informaciją, reikalingą jo įsipareigojimams pagal sutartį vykdyti, įskaitant informaciją apie žemės sklypą, finansinius įsipareigojimus, finansinę ir verslo riziką ir kitus su sutartimi ir papildomais susitarimais susijusius esminiu momentus; jam buvo sudaryta galimybė susipažinti su visais reikiamais dokumentais, taip pat, kad ji turėjo galimybę prašyti pateikti papildomus dokumentus ir informaciją, turėjo visas galimybes surinkti ir susipažinti, bei surinko ir susipažino su visa jam reikalinga informacija apie Parką, jame planuojamą vykdyti veiklą bei visas su ja susijusias rizikas. Taip pat byloje esantys duomenys patvirtina, jog atsakovei teiktos paraiškos dėl įsikūrimo sutarties sudarymo 2.2 punkte įtvirtinta, kad investuotojo veikla atitinka Teritorijos galimybes ir tikslus, turi savarankiško vystymosi ir plėtros galimybių. Ieškovė patvirtino, jog ieškovės veikla atitinka esamas Parko galimybes bei esamos Parko galimybės atitinka ieškovės poreikius ir ieškovė neturi dėl to jokių pretenzijų. Subnuomos sutarties 2.4 punkte įtvirtinta, jog investuotojas iki šios sutarties pasirašymo turėjo galimybę tinkamai apžiūrėti žemės sklypo dalį bei ją apžiūrėjo, žemės sklypo dalis atitinka investuotojo poreikius: investuotojas neturi operatoriui jokių pretenzijų dėl žemės sklypo dalies būklės, kokybės ir/ar kitokių charakteristikų.

35. Ieškovės teigimu, atsakovė viešai deklaravo poziciją apie savo pareigą ir siekį užtikrinti investuotojams reikiamą infrastruktūrą. Parko internetiniame puslapyje nurodyta, kad „Operatoriaus pagrindinis tikslas – užtikrinti Vilniaus miesto inovacijų pramonės parko veiklos kokybę ir tvarumą bei efektyvų valdymą. Pagrindinis siekis – grįžtamasis indėlis į Lietuvos ūkį, mokslo ir pramonės bendradarbiavimą, pritraukiant investuotojus bei sukuriant darbo vietas.“ Atsakovė taip pat paaiškino, jog pateikiamoje ištraukoje nurodoma informacija atitinka realią situaciją – ginčo teritorijoje iš tiesų yra sėkmingai įsikūręs bei veikia ne vienas mokslinių tyrimų centras, laboratorija bei gamykla. Teismas pažymi, jog nors ieškovė nurodo ir akcentuoja, kad atsakovė įsipareigojo užtikrinti investuotojams reikiamą infrastruktūrą, tačiau ieškovės nurodomas operatoriaus pagrindinis tikslas, jog būtų užtikrintas parko veiklos tvarumas, kokybė ir kita, nekalba apie konkretų būtent individualiai skirtą vandens srauto tekėjimo suteikimą, kaip subjektyviai nurodo ieškovė. Teismas, išanalizavęs sutartis pažymi, jog iš sutarčių nuostatų galima spręsti, kad sudarant sutartis nebuvo numatyta konkrečių reikalavimų vandens tiekimui, o būtent 15 l/s, kaip teigia ieškovė. Teismas sutinka su atsakovės argumentais, jog ieškovė iš pateikiamos informacijos galėtų susidaryti lūkestį, kad dujų ir elektros energijos tiekimo atžvilgiu ginčo teritorijoje bus užtikrinami konkretūs pajėgumai, tuo tarpu kita inžinerinė infrastruktūra, įskaitant vandens tiekimą, atitiks teisės aktų keliamus įprastus pajėgumus. Nėra pagrindo sutikti su ieškovės argumentais, jog iš šios informacijos sudaromas lūkestis, kad vandens tiekimo pajėgumas ginčo teritorijoje atitiks bet kurio ginčo teritorijos investuotojo subjektyviai iškeltus individualius pageidavimus, t. y.15 l/s pajėgumą. Kaip jau buvo minėta, duomenų, kad ieškovei toks poreikis buvo sudarant sutartis, byloje nėra. Teismo posėdžio metu ieškovės atstovė patvirtino, jog sudarant sutartis 2018 metais apie tokį reikalingą vandens pralaidumo srautą kaip 15 l/s, nežinojo ir pati ieškovė. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog poreikis ieškovei įsirengti papildomą inžinerinę infrastruktūrą (priešgaisrinius rezervuarus) kilo dėl to, kad prisijungimo sąlygose taip nustatė UAB „Vilniaus vandenys“, atsižvelgdami į ieškovės pageidaujamą 15 l/s pajėgumą.

36. Ieškovė teigia, jog atsakovės ieškovei perduotas vandentiekis su 9 l/s vandens tiekimo pajėgumu neatitinka net minimalių reikalavimų jokiam lauko gaisrų gesinimui. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2007 m. vasario 22 d. įsakymu Nr. 1-66 „Dėl normatyvinių statinio saugos dokumentų patvirtinimo“ patvirtintomis Lauko gaisrinio vandentiekio tinklų ir statinių projektavimo ir įrengimo taisyklių 19 p. numatyta, kad vandens kiekis vienam gaisrui gesinant gyvenamuosius ir visuomeninius pastatus nustatomas pagal 2 lentelę, kurioje nurodomas 10 l/s. Vertina, jog atsakovės perduotas 9 l/s pajėgumo vandentiekis neužtikrina net minimalaus 10 l/s reikalaujamo vandens kiekio, vadinasi atsakovė žinojo, kad ieškovei statant bet kokį pastatą, Parke esamas vandens tiekimas priešgaisrinio reikalavimo netenkins. Atsakovė nurodo, jog Parke esantys lauko vandentiekio tinklai atitinka visus teisės aktų reikalavimus. Į bylą pateiktas 2015-10-08 inžinerinių tinklų statybos užbaigimo aktas Nr. (duomenys neskelbtini), kuris patvirtina, jog Parke esantys lauko vandentiekio tinklai atitinka visus teisės aktų reikalavimus, įskaitant ir bendruosius priešgaisrinės saugos reikalavimus. Teismo vertinimu, aptariamos inžinerinės infrastruktūros atitiktis teisės aktų reikalavimams buvo patikrinta statybos užbaigimo komisijos, į kurią be kita ko įėjo „Vilniaus vandenų“ atstovas, taip pat priešgaisrinės saugos specialistas. Abu šie asmenys, kartu su kitais komisijos nariais pasirašydami aptariamą aktą patvirtino, kad ginčo vandentiekis atitinka visus teisės aktų reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, teismo vertinimu, nėra pagrindo sutikti su ieškovės teiginiais, kadangi statybos užbaigimo komisija patvirtino, jog Parke esanti bendro naudojimo inžinerinė infrastruktūra yra tinkama naudoti pagal paskirtį ir taip pat užtikrina jai keliamus bendruosius priešgaisrinės saugos reikalavimus. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog vandentiekio infrastruktūra ginčo teritorijoje yra išvystyta, funkcionali, veikianti ir atitinkanti visus teisės aktų jai keliamus reikalavimus. Pasirašytas inžinerinių tinklų statybos užbaigimo aktas patvirtina apie vandentiekio infrastruktūros tinkamumą naudoti pagal tikslinę paskirtį. Ieškovės subjektyviai keliamas 15 l/s vandentiekio pralaidumo reikalavimas pats savaime nelemia vandentiekio infrastruktūros buvimo netinkama naudoti pagal tikslinę paskirtį.

37. Ieškovė pažymi, jog kaip paaiškino UAB „Vilniaus vandenys“, maksimalus vandens pralaidumas 15 l/s buvo negalimas dėl nenuimto vandens skaitiklio. Atsakovė nurodo, jog 2022-06-16 UAB „Vilniaus vandenys“ raštas, kuriuo byloje remiasi ieškovė, patvirtina, kad vandens pralaidumą riboja ne patys vandens tinklai, o skaitiklis. Šį skaitiklį įrengė UAB „Vilniaus vandenys“, kaip nacionalinis vandens tiekėjas bei asmuo, kompetentingas įrengti tokius skaitiklius, apskaityti sunaudoto vandens kiekį ir išrašyti už sunaudotą vandenį sąskaitas. Atsakovės teigimu, jai nėra žinomos priežastys, dėl kurių būtent toks skaitiklis buvo įrengtas. Aptariamame UAB „Vilniaus vandenys“ rašte nurodomi teiginiai, esą skaitiklis įrengtas dėl to, kad atsakovė tariamai neįvykdė kažkokių įsipareigojimų – yra visiškai deklaratyvaus pobūdžio. Teismas pažymi, jog UAB „Vilniaus vandenys“ nėra byloje dalyvaujantis asmuo, todėl paaiškinimų dėl 2022-06-16 rašto ir jame nurodytų skaitiklio įrengimo aplinkybių byloje nėra. Sutiktina su atsakovės argumentais, jog ieškovė tokių aplinkybių byloje nepagrindė (CPK 178 straipsnis).

38. Ieškovė taip pat nurodo, jog atsakovė pripažino pareigą savo kaštais užtikrinti ieškovei lauko vandentiekio tinklų 15 l/s pralaidumą, nes neneigė egzistuojančios problemos, tarp šalių vyko susirašinėjimas. Nustatyta, jog šalys sutartimi įsipareigojo dėti visas pastangas bei rodyti gerą valią šios sutarties tinkamam vykdymui ir stengtis palaikyti gerus santykius viena su kita bei su visuomene, valdžia ir jos atstovais vykdant šią sutartį. Teismas sutinka su atsakovės argumentais, jog tarpininkaudamas su atsakingais asmenimis („Vilniaus vandenimis“ ir kt.) ir susirašinėdamas su ieškove, veikė gera valia, ieškovei teikė pagalbą, bendradarbiavo (kooperavosi). Nėra jokio teisinio pagrindo šiuos veiksmus vertinti kaip atsakovės įsipareigojimo savo kaštais padidinti esamos Parko inžinerinės infrastruktūros pajėgumus pripažinimą.

39. Ieškovė nurodo, jog jeigu būtų žinojusi, kad įsikūrimo Parke kaštai ženkliai išaugs ir tai, kad šie klausimai nebus sprendžiami ilgą laiką, ieškovė nebūtų investavusi į valstybinės žemės nuomą, finansiškai naudingiau būtų pirkti žemės sklypą užmiestyje. Ieškovės teigimu, joks protingas asmuo nebūtų sudaręs sutarties ir sumokėjęs didžiulį įsikūrimo mokestį žinodamas, kad jiems papildomai reikės investuoti reikšmingą sumą lėšų tam, kad būtų užtikrinama minimali įsikūrimui reikalinga infrastruktūra. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog sutarčių pagrindu ieškovė gauna komercinę naudą, t. y. teisę naudotis 4 090 kv. m. ploto žemės sklypo dalimi savo komercinei veiklai vykdyti, įskaitant teisę statyti visus ieškovei reikalingus statinius; aptariama žemės sklypo dalimi naudotis ir joje komercinę veiklą vykdyti ieškovė gali mažiausiai 48 metus (iki 2066-12-31, kaip numato Įsikūrimo sutarties 10.1 p. bei Subnuomos sutarties 3.1 p.); net ir pasibaigus minėtam 48 metų terminui, ieškovei toliau paliekama teisė neribotą laikotarpį ir nemokamai naudotis žemės sklypo dalimi kartu su joje ieškovės pastatytais statiniais (Įsikūrimo sutarties 10.8 punktas, Subnuomos sutarties 8.8 punktas); Ieškovei visą sutarčių galiojimo laikotarpį (48 metus) yra teikiamos įvairios aptarnaujamojo pobūdžio, administravimo, vadybos, konsultavimo, rinkodaros ir marketingo, reklamos bei kt. paslaugos (Įsikūrimo sutarties 6.1.1 – 6.1.14 punktai). Už aptariamą komercinę naudą, ieškovė turi mokėti atsakovei vienkartinį 94 114,60 Eur (be PVM) dydžio mokestį (Įsikūrimo sutarties 6.2 punktas); metinį 511 Eur (be PVM) dydžio mokestį (Įsikūrimo sutarties 6.5 punktas), kuris per 48 metus bendrai sudarys 24 528 Eur sumą; metinį 223,28 Eur (be PVM) dydžio mokestį (Subnuomos sutarties 5.2 punktas), kuris per 48 metus bendrai sudarys 10 717,44 Eur sumą. Vertintina, jog sutartis ieškovė sudarė siekdama turėti ilgalaikę bei patrauklią, inovatyvią vietą savo komercinei veiklai vykdyti už mažą kainą. Teismo posėdžio metu atsakovė paaiškino, jog buvo daug kandidatų, siekiančių su ieškove pasirašyti sutartį, kas pagrindžia išvadą, jog sąlygos buvo patrauklios. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovės teiginiai, jog ji apskritai nebūtų sudariusi sutarčių, jeigu būtų žinojusi, kad reikės investuoti į papildomą inžinerinę infrastruktūrą, vertintini kaip deklaratyvūs.

40. Ieškovė taip pat deklaratyviai teigia, jog vandentiekio pajėgumo didinimo klausimą atsakovė galėjo išspręsti perduodama privačius tinklus Vilniaus miesto savivaldybei. Atsakovė paaiškino, kad net ir turėdama pareigą perduoti privačius tinklus (laikosi pozicijos, kad tokios pareigos neturi), objektyviai nebūtų galėjusi to padaryti iki 2021-02-21, nes šių privačių inžinerinių tinklų statyba finansuota pagal Europos Sąjungos 2007–2013 m. periodo finansavimo priemonę (duomenys neskelbtini)“, taip pat aptariamos finansavimo priemonės suteikimo sutarties bendrųjų sąlygų 2.1.1.19 p. draudė perleisti tokį turtą 5 metus po projekto finansavimo pabaigos, t. y. iki 2021-02-21. Aptariamame rašte nurodoma, kad ieškovei bet kuriuo atveju yra leidžiama naudotis šiais neperduotais tinklais, tačiau pats vandens tiekimas per juos turi būti derinamas su vandens tiekėju, t. y. UAB „Vilniaus vandenimis“. Tuo tarpu suėjus minėtam 2021-02-21 terminui, kaip tik ir buvo inicijuotos atitinkamos privačių inžinerinių tinklų perdavimo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn procedūros, kurios vis dar yra vykdomos.

41. CK 6.245 straipsnio 3 dalis numato sutartinės civilinės atsakomybės institutą: sutartinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kuri atsiranda dėl to, kad neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo ar netesybų (sumokėti baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Tam, kad kiltų civilinė sutartinė atsakomybė yra reikalingos šios sąlygos: atsakovo neteisėti veiksmai, pasireiškiantys sutartinės prievolės nevykdymu ar netinkamu vykdymu, dėl to atsiradę nuostoliai ir priežastinis jų ryšys (CK 6.246 – 6.249, 6.256 straipsniai). Nustačius atsakovo neteisėtus veiksmus, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis).

42. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų; piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Taigi, žala suprantama kaip tokios išlaidos ar turto netekimas arba jo sužalojimas, kurių atsirado dėl skolininko neteisėtų veiksmų ar neveikimo, t. y., kurių kreditorius nebūtų patyręs, jeigu skolininkas nebūtų atlikęs neteisėtų veiksmų. Žalos dydis nėra preziumuojamas, todėl kiekvienu konkrečiu atveju žalos dydį turi įrodyti ieškovas, o teismas privalo patikrinti, ar ieškovas tinkamai apskaičiavo žalos dydį. Nuostolių kaip piniginės žalos išraiškos turi būti atlyginama tiek, kiek nukentėjęs asmuo dėl padarytos žalos prarado, nes toks atlyginimas atitiktų žalos kompensavimo funkciją. Didesnio nei faktiškai asmens patirto žalos dydžio atlyginimas reikštų tokio asmens nepagrįstą praturtėjimą. CK 6.247 straipsnyje, reglamentuojančiame civilinės atsakomybės sąlygos – priežastinio ryšio sampratą, nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, jog nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-241-701/2019).

43. Kaip minėta, CK 6.249 straipsnio 1 dalis nustato, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Taigi, pagal CK tiesioginiai nuostoliai yra asmens turto netekimas arba sužalojimas bei turėtos išlaidos. Kasacinio teismo praktikoje tiesioginiai nuostoliai yra suprantami kaip realiai patirti nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-6/2011; 2019 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-137-1075/2019).

44. Pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalies ir 6.263 straipsnio nuostatas, civilinės atsakomybės pagrindas yra bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas. Tokiam teisės taikymui nagrinėjamoje byloje pritartina. Veiksmų neteisėtumas gali būti suprantamas ne tik kaip sutartyje ar įstatymuose nustatytos prievolės nevykdymas ar netinkamas vykdymas, įstatymo reikalavimų nepaisymas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos; 2 dalyje nustatyta pareiga asmeniui, atsakingam už žalą, padarytą asmeniui ar turtui, o įstatymų nustatytais atvejais – ir neturtinę žalą, visiškai ją atlyginti. Tai yra specialioji deliktinės atsakomybės norma, kurioje kartu su bendrąja CK 6.246 straipsnio 1 dalies norma įtvirtintas vadinamasis generalinis deliktas, kurio esmė yra užtikrinti pagrindinę civilinės atsakomybės funkciją – kompensuoti nukentėjusiam asmeniui jo teisių pažeidimu padarytą žalą. Pagal CK 6.248 straipsnio 3 dalį laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Ši norma asmens neteisėtus veiksmus, pasireiškusius bendro pobūdžio rūpestingumo pareigos pažeidimu, susieja su jo kalte, t. y. kaltė apima ir neteisėtus veiksmus. Tai reiškia, kad kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinama, ar asmens elgesys atitiko tvarkingo, rūpestingo, padoraus asmens elgesio standartą, o nustačius tokio elgesio neatitiktį, konstatuojamas asmens kaltas elgesys, kuris kartu reiškia ir veiksmų neteisėtumą, ir kaltės elementą. Jeigu tokiu elgesiu sukeliama žalos kitam asmeniui, tai yra pagrindas reikalauti žalos atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-11-29 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2012).

45. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog atsakovė neįsipareigojo savo kaštais suteikti, įrengti ar užtikrinti ieškovei Parke papildomą inžinerinę infrastruktūrą, ar padidinti Parke esančios bendro naudojimo inžinerinės infrastruktūros pajėgumus, t. y. užtikrinti ne mažesnį kaip 15 l/s lauko vandentiekio tinklų pralaidumą. Nenustatyta, jog atsakovė butų pažeidusi sutartį. Individualus vandens tiekimo poreikis yra vertinamas kiekvieno investuotojo individualiai, kadangi tai yra specifiška kiekvieno investicinio projekto, planuojamos veiklos ir pastato sprendinių atžvilgiu. Ir kiekvienas investuotojas savarankiškai įsivertina, kokius techninius ar technologinius sprendinius jam reikės suprojektuoti ir įgyvendinti, siekiant užsitikrinti reikiamą vandens tiekimą ar slėgį.

46. Nagrinėjamu atveju ieškovė pasistatė jai reikalingus papildomus priešgaisrinius rezervuarus. Vertintina, jog šie kaštai nėra nuostoliai sutartinės civilinės atsakomybės prasme. Ieškovė ieškinio sumą, kurią įvardija kaip žalą, patyrė užsitikrindama 15 l/s vandens pralaidumą. Atkreiptinas dėmesys, jog nagrinėjamu atveju ieškovė teigė, jog bendras vandens pralaidumas neužtikrina 10 l/s pralaidumo, tačiau ieškovė kaštus patyrė užsitikrindama ne 10 l/s, o 15 l/s pralaidumą. Konstatuotina, jog atsakovė neatliko jokių neteisėtų veiksmų ar sutarties pažeidimo, o kartu nėra ir atsakovės kaltės, t. y. nėra CK 6.246 – 6.248 straipsniuose numatytų privalomų sąlygų sutartinei civiline atsakomybei taikyti.

47. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, nėra pagrindo spręsti, jog atsakovė atliko kokius nors neteisėtus veiksmus, kurie galėtų lemti civilinės atsakomybės kilimą; byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad atsakovė neatliko jokių neteisėtų veiksmų, kas sudarytų pagrindą spręsti klausimą dėl žalos atlyginimo; nenustačius atsakovės neteisėtų veiksmų, nėra jokio pagrindo spręsti ir civilinės atsakomybės klausimo, todėl ieškinys atmetamas kaip neįrodytas (CPK 178 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

48. CPK 93 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

49. Atsakovė patyrė 9 964,35 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsižvelgiant į Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, atsakovės atstovui rengiant atsiliepimą į ieškinį, tripliką, kitus procesinius dokumentus ir atstovaujant teisme, bendrai prašomos priteisti sumos neviršija maksimalaus rekomendacijų numatyto dydžio, todėl atsakovės prašymas tenkinamas.

Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268 straipsniu, 270 straipsniu, 307 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės UAB „Experimentica“, į. k. 304895510, atsakovės VšĮ Northtown Vilnius, į. k. 125967014, naudai 9 964,35 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.