Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų

Danutės Švitinienės, Dainos Vaidachavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Evaldo Vanago,

viešame teismo posėdyje, apeliacine tvarka, išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. V. (toliau – Apeliantas) apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. balandžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo T. V. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalyje.

Vadovaujantis BK 48 straipsnio 1, 2 dalimis, 4 dalies 1, 3, 4 punktais, jam skirta bausmė – laisvės apribojimas be intensyvios priežiūros 12 (dvylikos) mėnesių laikotarpiu, įpareigojant: per 6 mėn. laikotarpį dalyvauti elgesio pataisos programoje; per visą laisvės apribojimo bausmės laiką dirbti arba būti užsiregistravusiam Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti nukentėjusiajam R. R. padarytą turtinę žalą, kurią nustatė teismas.

Panevėžio teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš T. V. priteista 148,32 Eur (vienas šimtas keturiasdešimt aštuoni eurai 32 ct) išlaidų nukentėjusiojo R. R. sveikatos priežiūros paslaugoms apmokėti.

Nukentėjusiojo R. R. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies ir R. R. naudai iš T. V. priteista turtinė 1403,49 Eur (vieno tūkstančio keturių šimtų trijų eurų 49 cnt) žala ir 1500 Eur (vieno tūkstančio penkių šimtų eurų) neturtinė žala.

Iš T. V. R. R. priteista 800 (aštuoni šimtai) Eur išlaidų už atstovo teisinę pagalbą.

Iš T. V. valstybei priteista 34,20 Eur (trisdešimt keturi eurai 20 ct ) pašto išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. T. V. 2020 m. vasario 21 d., apie 13.30 val., adresu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), automobilių stovėjimo aikštelėje, įvykus žodiniam konfliktui, tyčia sudavė kaire ranka nukentėjusiam R. R. į dešinę akį, padarydamas R. R. poodinę kraujosruvą dešinės akies voke su jungtine kraujosruva dešinės akies obuolyje, akiduobės sienos lūžį ir taip nesunkiai sužalojo R. R..

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

II. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

1. Apeliacinis skundas atmetamas.

2. Apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

3. Teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius duomenis, dar kartą įvertinusi pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad T. V. kaltė padarius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką yra visiškai įrodyta byloje surinktais ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnio 5 dalis) įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį dėl Apelianto pripažinimo kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.

Dėl įrodymų vertinimo

4. Apeliaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėjęs pirmos instancijos teismas neteisingai vertino byloje esančius įrodymus, t. y. analizavo tik T. V. kaltės klausimą, tačiau ignoravo nukentėjusiojo R. R. veiksmų neteisėtumą.

5. Dėl konkrečios baudžiamosios bylos įrodymų vertinimo paminėtina tai, kad esminė įrodymų vertinimo taisyklė yra suformuluota BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Čia nurodoma, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šios nuostatos esmė yra ta, kad įrodymai vertinami ne juos imant skyrium, nemotyvuotai ir be pagrindo suteikiant vienam ar kitam įrodymui arba įrodymų grupei pirmenybę prieš kitus įrodymus – jie turi būti vertinami atsižvelgiant į byloje esančių faktinių duomenų, kurie patvirtina ar paneigia nors vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti, visetą. Tik taip vertinant bylos įrodymus galima teisingai kvalifikuoti kaltininko nusikalstamą veiką, nustatyti jo kaltę bei išspręsti kitus kiekvienai bylai reikšmingus klausimus.

6. Kartu pažymėtina ir tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), teismui gali tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Be to, įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, 2K-42-942/2016). Dėl to šiuo atveju nuteistajam T. V. nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui ar rodančios, kad teismas priėmė sprendimą remdamasis prielaidomis.

7. Šiuo aspektu, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog iš byloje esančių duomenų matyti, kad Apelianto parodymai viso proceso metu buvo nenuoseklūs.

7.1. 2020-03-05 Apeliantas nurodė, jog automobilį pastatė ties užkandine ir kalbėjosi su motina jame ir tuo metu išgirdo smūgį į mašiną, maždaug į galą, atsisuko per kairį petį ir pamatė vyriškį, stovintį prie jo automobilio galo. Jam išlipus iš automobilio, stovint prie galinio automobilio durelių, šis jam mosikavosi abejomis savo rankomis ir jam smogė savo dešine ranka į veidą, į kairį skruostą bei kaire koja bandė jam spirti ties liemeniu, tačiau jis smūgio išvengė, tačiau jam pataikė į kairės kojos viršutinę dalį. Tada ir jis savo kaire ranka šiam smogė į galvą, į dešinę jos pusę. (1 t., b. l. 188-189).

7.2. 2020-06-09 T. V. parodė, kad R. R. pirmas trenkė savo dešinės rankos kumščiu jam į kairį skruostą, bei spyrė koja į sėklides, nuo ko Apeliantas juto fizinį skausmą (1 t. b. l. 194-197), nors pirminiuose parodymuose jis nurodė, jog nukentėjusysis tik bandė jam įspirti ties liemeniu, tačiau jis smūgio išvengė, tačiau jam pataikė į kairės kojos viršutinę dalį. Po to parodė, kad nuo smūgio į koją jis juto fizinį skausmą, o jis gindamasis šiam trenkė savo kaire ranka į galvą, tačiau nežino, kur tiksliai pataikė, kadangi asmuo savo rankomis, jas sulenkęs per alkūnes, jomis mojavo, lyg norėdamas jam smūgiuoti ir negali nurodyti, kur tiksliai pataikė, kadangi juto susijaudinimą, buvo šoke. Po jo smūgio asmuo suklupo ir iškart atsistojęs traukėsi iš kišenės telefoną. Tačiau pirminiuose parodymuose T. V. nurodė, kad jis savo kaire ranka nukentėjusiajam smogė į galvą, į dešinę jos pusę. Kadangi asmuo smūgio metu buvo prisidengęs galvą savo rankomis, smūgis pataikė į šio rankas, kuriomis dengėsi galvą.

7.3. 2020-06-09 įvykusios akistatos metu T. V. nurodė visai kitokią smūgių sudavimo eigą, teigdamas, jog pirmiausia nukentėjusysis jam koja spyrė į tarpukojį, po to ranka smogė vieną kartą į kairį skruostą (2 t. b. l. 1-5). Teisme duodamas parodymus, T. V. dar kartą pakeitė parodymus nurodydamas, kad abu su mama vis dar sėdėjo automobilyje, kai išgirdo smūgį į jį. Pradarė automobilio dureles ir pamatė R. R. (pirminiuose parodymuose jis tvirtino, kad R. R. pamatė būdamas vairuotojo vietoje ir atsigręžęs per kairį petį) (t. 2, b. l. 83).

8. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baudžiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pakankamai atsižvelgė į byloje esančių faktinių duomenų visetą, išdėstė kaltinančius T. V. bylos duomenis, pašalino byloje esamus prieštaravimus, tinkamai išanalizavo visas įvykusio incidento aplinkybes ir, įvertinęs byloje esamų įrodymų patikimumą ir pakankamumą, motyvuotai atmetė nuteistojo keliamas versijas.

9. Bylą nagrinėjant apygardos teisme, argumentai, kuriais nuteistasis neigia kaltę, iš esmės yra tie patys, kuriais buvo remiamasi ir apylinkės teisme, t. y. jog įvykio metu, atvežęs neįgalią mamą arčiau parduotuvės įėjimo nepažeidė šalyje galiojančių įstatymų, todėl tokiais savo veiksmais negalėjo išprovokuoti konflikto. Be to, akcentuojamas nukentėjusio asmens elgesys, t. y. nurodoma, jog, analizuojamo įvykio metu, nukentėjęs asmuo R. R. be jokios pateisinamos priežasties ėmė agresyviai elgtis, užgaulioti bei spyrė į T. V. automobilį.

10. Apygardos teismo vertinimu, T. V. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, t. y. tyčia sutrikdžius R. R. sveikatą patvirtina:

1) nukentėjusiojo R. R. parodymai, kuris viso proceso metu (tiek ikiteisminio tyrimo metu tiek teisminio nagrinėjimo metu) nuosekliai nurodė, jog jam spyrus į Apelianto automobilio padangą, jiems abiems tarpusavyje apsižodžiavus, T. V. iššoko/išlipo iš automobilio ir tuomet nieko nebepamena, nes suklupo ir atsipeikėjo jausdamas didelį skausmą dešinėje akyje. Nurodė, jog pats pirmas smūgio tikrai nesudavė (1 t. b. l. 62-65, 67-70, 2 t. b. l. 1-5, b. l. 82-87).

2) Nukentėjusiojo duotus parodymus patvirtina byloje esantis garso įrašo apžiūros protokolas iš bendrojo pagalbos centro (1 t. b. l. 123-125) ir į įvykio vietą atvykusios pareigūnės duoti parodymai teismo posėdžio metu (2 t. b. l. 82-87).

3) Nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes apie sužalojimo lokalizaciją patvirtina byloje esančios specialistų išvados, kuriose konstatuota, kad nukentėjusiajam padaryta poodinė kraujosruva dešinės akies vokuose su junginės kraujosruva dešinės akies obuolyje, akiduobės sienos lūžis, kas komplikavosi potrauminiu dešinės akies lęšiuko padrumstėjimu. Sužalojimai padaryti kietu buku daiktu, vienu trauminiu poveikiu į dešinės akies sritį. Šis sužalojimas vertinamas nesunkiu sveikatos sutrikdymu (1 t. b. l. 20, 25-26).

4) R. V. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog klausos problemų neturi, tačiau jokio konflikto sūnui išlipus iš automobilio negirdėjo, vairuotojo pusės automobilio durelių langas buvo praviras, viskas truko labai trumpai, sūnus į automobilį grįžo labai greitai, ji suprato, kad jis trenkė tam vyrui, tiesiog reakcija, nes sūnus „peštukas“, kad sūnus T. V. jokio fizinio skausmo po įvykio neišreiškė (t. 1, b. l. 104-105).

5) T. V. į jokias gydymo įstaigas, policijos pareigūnus nei dėl galimai apgadinto turto nei dėl sveikatos sutrikdymo nesikreipė, o sudavęs smūgį paties Apelianto žodžiais „apsisuko, nuėjo į automobilį ir išvažiavo” (t. 1, b. l. 188-189).

6) Teismo medicinos specialisto R. Ž. duoti paaiškinimai (t. 2, b. l. 96-97), kad kraujosrūva nukentėjusiojo R. R. junginės obuolyje atsirado nuo traumos, nuo smūgio kietu buku daiktu buvo kontaktuojama ir su akimi, ir su akiduobės kaulu. Akis nuo smūgio buvo traumuota. Vieno smūgio pasekoje įvyko 2 efektai: lūžo akiduobė ir kraujas išsiliejo į junginę ir dešinės akies lęšiukas padrumstėjo. Smūgio metu buvo kontaktuota ne tik su kaulu, bet ir su pačia akimi ir smūgio pasekoje traumuotas akies obuolys ir padrumstėjo lęšiukas. Taip pat vertinamos Valstybinės teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyriaus specialisto išvada Nr. G 254/2020(05), kad turimais duomenimis, R. R. sužalojimas kvalifikuojamas nežymiu sveikatos sutrikdymu (1 t., b. l. 20).

11. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog anksčiau aptarti bylos duomenys tarpusavyje sudaro logišką, nuoseklią įrodymų grandinę ir patvirtina kaltinime nurodytas aplinkybes dėl apelianto padarytos nusikalstamos veikos, todėl apylinkės teismas pagrįstai laikė šiuos duomenis patikimais ir jais grindė apkaltinamojo nuosprendžio išvadas apie tai, kad nuteistojo T. V. veiksmuose pasireiškė visi nagrinėjamos nusikalstamos veikos požymiai. Įvertinus aptartus įrodymus, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad T. V. kaltei dėl jam inkriminuoto nusikaltimo patvirtinti duomenų pakanka ir jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.

Dėl būtinosios ginties ir rizikingo nukentėjusiojo elgesio

12. Skunde pabrėžiama, jog šio konflikto metu, T. V. atsižvelgdamas į vykdomą nukentėjusiojo R. R. psichologinį smurtą (įžeidinėjimą), sukeltą grėsmę turtui (tyčinį spyrį į Apelianto automobilio korpusą), fizinį smurtą (smūgiavimą į T. V. veido sritį), T. V. įgijo teisę į būtinąją gintį.

13. Pagal BK 28 straipsnio 1 dalį asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. Asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką, be kita ko, gindamasis nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi (BK 28 straipsnio 2 dalis).

14. Taigi, norint taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-279/210, 2K-319/2012, 2K-275/2013, 2K-282/2014, 2K-364/2014, 2K-90-746/2017, 2K-163-303/2017, 2K-291-942/2018 ir kt.). Teisė į būtinąją gintį nekyla ir esant specifinei konfliktinei muštynių situacijai, kurioje besiginančiųjų nėra, nes abi pusės yra puolančiosios, t. y. fizinį smurtą naudoja ne gynybos, bet puolimo tikslais, išskyrus atvejį, kai viena iš pusių muštynes nutraukia, o kita puola toliau (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-684/1999, 2K-9/2007, 2K-638/2007, 2K-428/2008, 2K-392/2012, 2K-275/2013, 2K-7-62-489/2015 ir kt.).

15. Aukštesnio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad pagal byloje nustatytą įvykio situaciją bei jo dalyvių veiksmus pirmos instancijos teismas, nepripažindamas T. V. veiksmuose buvus būtinosios ginties (BK 28 straipsnio) požymių, teisės taikymo klaidos nepadarė.

16. Byloje nustatyta, kad T. V. 2020 m. vasario 21 d., apie 13.30 val., adresu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), automobilių stovėjimo aikštelėje, įvykus žodiniam konfliktui, tyčia sudavė kaire ranka nukentėjusiam R. R. į dešinę akį, padarydamas R. R. poodinę kraujosruvą dešinės akies voke su jungtine kraujosruva dešinės akies obuolyje.

17. Apygardos teismo teisėjų kolegija, analizuodama faktinę situaciją ir spręsdama, ar nagrinėjamu atveju buvo pavojingas kėsinimasis (būtinosios ginties situacija), įvertina visas reikšmingas bylos aplinkybes, susijusias tiek su kilusio konflikto pobūdžiu, jo pradžia ir eiga, tiek su nukentėjusiojo ir kaltininko tarpusavio santykiais, įvertina kiekvieno iš jų elgesį ir pan.

18. Bylos duomenimis, konfliktas tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo kilo dėl R. R. reiškiamų pretenzijų T. V., kad šis ne vietoje palikęs transporto priemonę kuri trukdo pėstiesiems praeiti. Automobilyje sėdėjo vairuotojas su moterimi priekinėje keleivio sėdynėje. Eidamas pro automobilį, R. R. koja spyrė į kairės pusės galinę padangą. Tada T. V. atsidarė langą, paklausė jo: "Kas yra?", jis jam pasakė: "Ar nėra vietos kur pasistatyti automobilio?". Asmenys tarpusavyje apsižodžiavo, tuomet T. V. tyčia sudavė kaire ranka nukentėjusiam R. R. į dešinę akį.

19. Visų pirma, konfliktą sąmoningai provokavo nukentėjęs R. R., koja spirdamas į kito asmens turtą (automobilio kairės pusės galinę padangą). Toks asmens elgesys, nėra pateisinamas ir negali būti vertinamas kaip toleruotinas elgesio modelis, tačiau būtent dėl šios priežasties pirmos instancijos teisme, buvo nustatyta T. V. atsakomybę lengvinanti aplinkybė provokuojantis nukentėjusiojo R. R. elgesys paskatinęs kaltininką prieš jį nusikalsti (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

20. Antra, tęsiantis žodiniam konfliktui, šis konfliktas peraugo į fizinį kontaktą, po jo T. V. objektyvių sužalojimo požymių nekonstatuota, tačiau R. R. konstatuota poodinė kraujosruva dešinės akies vokuose su junginės kraujosruva dešinės akies obuolyje, akiduobės sienos lūžis, kas komplikavosi potrauminiu dešinės akies lęšiuko padrumstėjimu. Sužalojimai padaryti kietu buku daiktu, vienu trauminiu poveikiu į dešinės akies sritį. Šis sužalojimas vertinamas nesunkiu sveikatos sutrikdymu (1 t. b. l. 20, 25-26).

21. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teismo nustatytas bylos aplinkybes, konstatuoja, kad nuteistojo T. V. veiksmai pagrįstai nevertinti kaip veikimas būtinosios ginties sąlygomis, nes pavojingas, realus ir akivaizdus kėsinimasis, nuo kurio jis būtų turėjęs teisę gintis, nenustatytas.

22. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal nustatytas byloje aplinkybes žemesnės instancijos teismas BK 28 straipsnio nuostatų nuteistajam T. V. netaikė pagrįstai; nustatę T. V. veikoje visus objektyviuosius ir subjektyviuosius nusikalstamos veikos, nustatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, požymius, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.

23. Apeliantas nesutinka su pirmos instancijos teismo išvada, jog nukentėjusiojo asmens elgesyje yra tik provokuojančio elgesio požymių (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), kadangi tokiu būdu paneigiama savigynos instituto taikymo galimybė.

24. BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė (veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys) nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius ar rizikingus neteisėtus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, Nr. 2K-446/2010, Nr. 2K-450/2011, Nr. 2K-386/2012, Nr. 2K-115-648/2016). Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi, neteisėti veiksmai, iš dalies nulėmę kaltininką nusikalsti prieš nukentėjusįjį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-412/2014, Nr. 2K-115-648/2016).

25. Siekiant nustatyti BK 59 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę (veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusio asmens veiksmai, būtina nustatyti du momentus: 1) neteisėtus nukentėjusiojo asmens veiksmus prieš kaltininką; 2) kaltininko didelį susijaudinimą, kurį sukelia neteisėti nukentėjusiojo asmens veiksmai. Be to, ši aplinkybė pripažįstama atsakomybę lengvinančia tada, jeigu kaltininko nusikalstami veiksmai seka iš karto po nukentėjusiojo asmens neteisėto poelgio kaip greitas atsakas į tai. Neteisėtais nukentėjusiojo veiksmais pripažįstami bet kokie prieš kaltininką ar kitą asmenį nukreipti priešingi teisei veiksmai, kurie gali reikštis kėsinimusi į kaltininko ar kito asmens gyvybę ir sveikatą, turtą, smūgių sudavimu, kankinimu, laisvės atėmimu ir pan., taip pat psichiniu poveikiu – grasinimu panaudoti fizinį smurtą, tyčiojimusi, įžeidimu, šantažu ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-21/2011, 2K-377/2011, 2K-538-788/2015).

26. Kaip jau aptarta, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, nukentėjusysis atliko provokuojantį veiksmą, t. y. spyrį, kuris buvo nukreiptas į nuteistojo turtą t. y. automobilį. Po šio veiksmo, tarp asmenų įvyko žodinis konfliktas, vėliau ir fizinis kontaktas - T. V. tyčia sudavė kaire ranka nukentėjusiam R. R. į dešinę akį.

27. Šiuo aspektu, teisėjų kolegija, visiškai pritaria pirmos instancijos teismo motyvams, jog T. V. nesielgė pagal būtinosios ginties nuostatas, tai yra, R. R. atlikus viešosios tvarkos požiūriu netinkamus, tačiau ne nusikalstamus veiksmus (spyris koja į T. V. vairuojamo automobilio padangą, siekiant atkreipti T. V. dėmesį ir pareikšti pretenziją dėl ne vietoje pastatyto automobilio), T. V. neturėjo teisės išlipus iš automobilio, smogti nukentėjusiajam į veidą. Šioje situacijoje nėra jokių būtinosios ginties sąlygų, nes nebuvo ginamo objekto. R. R. neatliko prieš T. V. ar jo vairuojamą transporto priemonę jokių neteisėtų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip pavojingi tiek T. V., tiek jo valdomam turtui, todėl Apelianto argumentai dėl savigynos instituto taikymo atmetami, kaip nepagrįsti.

Dėl žalos priteisimo

28. Apeliaciniu skundu, teigiama, jog šioje byloje, skundžiamu nuosprendžiu, nepagrįstai tenkinti turtiniai reikalavimai.

29. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti: 1) Panevėžio teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš T. V. priteista 148,32 Eur išlaidų nukentėjusiojo R. R. sveikatos priežiūros paslaugoms apmokėti; 2) Nukentėjusiojo R. R. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies ir iš T. V. priteista turtinė 1403,49 Eur žala ir 1500 neturtinė žala R. R. naudai; 3) Iš T. V. R. R. naudai proteista 800 Eur išlaidų už įgaliotojo atstovo teisinę pagalbą. 4) Iš T. V. valstybei priteista 34,20 Eur pašto išlaidų.

30. Pirmos instancijos teismas, remdamasis bylos įrodymais, konstatavo, kad T. V. atlikdamas nusikalstamus veiksmus prieš nukentėjusįjį R. R., tai yra tyčia suduodamas kumščiu smūgį į nukentėjusiojo dešinės pusės akį, tuo jam nesunkiai sutrikdydamas sveikatą, ir to pasėkoje buvo būtinos nukentėjusiojo išlaidos už akies operaciją, važinėjimą pas gydytojus, yra kaltas ne tik baudžiamąja tvarka, tačiau atsakingas ir civiline tvarka. Aukštesniojo teismo teisėjų kolegija, neturi pagrindo abejoti tokios išvados pagrįstumu.

31. Teisėjų kolegija, sprendžia, jog T. V. atlikdamas nusikalstamus veiksmus prieš nukentėjusįjį R. R., tai yra tyčia suduodamas kumščiu smūgį į nukentėjusiojo dešinės pusės akį, tuo jam nesunkiai sutrikdydamas sveikatą, ir to pasėkoje buvo būtinos nukentėjusiojo išlaidos už akies operaciją, važinėjimą pas gydytojus, yra kaltas ne tik baudžiamąja tvarka, tačiau atsakingas ir civiline tvarka. Neturtinę žalą nukentėjusysis patyrė, nes jam Apelianto smūgio pasėkoje sveikata buvo nesunkiai sutrikdyta, buvo būtina akies lęšiuko pakeitimo operacija, jis patyrė didelį skausmą, ilgą laiką buvo ištinusi su kraujosruvom dešinioji akis, vokai, patyrė didelius nepatogumus, darbinės veiklos apsunkinimus. Taip pat, tiek ikiteisminio tyrimo metu dalyvaujant ikiteisminio tyrimo veiksmuose, tiek teisminiame nagrinėjime nukentėjusioji šalis iš tiesų jautė ne pačius maloniausius jausmus, kilo nepatogumai, stresas dalyvaujant su įtariamuoju akistatoje, duodant parodymus teisme žodinio proceso tvarka ir t.t.

32. Skundu Apeliantas akcentuoja, jog nukentėjusiojo asmens veiksmai buvo pagrindinė priežastis kodėl kilo konfliktas, todėl šalina Apelianto atsakomybę atlyginti žalą. Teisėjų kolegija, neturi jokio pagrindo sutikti su tokiais skundo argumentais. Šie skundo teiginiai laikytini subjektyviu nuteistojo vertinimu, kuris iš esmės neatitinka BK ir BPK normų.

33. Paminėtina, kad teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas R. R. priteistiną neturtinės žalos dydį, pagrįstai atsižvelgė ir į paties nukentėjusiojo elgesį analizuojamo įvykio metu. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, apylinkės teismas, pateikdamas motyvus dėl nukentėjusiojo pareikšto civilinio ieškinio tenkinimo tik iš dalies, be kita ko nurodė, jog, spręsdamas nukentėjusiajam priteistino neturtinės žalos dydžio klausimą, jis įvertina ir tai, kad realiai R. R. patirta turtinė žala sudaro 1403,49 Eur, nes mažiau mokėjo už akies lęšiuko pakeitimo operaciją – vietoje planuotų 1200 eurų mokėjo 1190 eurų.

34. Be kita ko, pabrėžtina, jog kai asmuo, padaręs žalos teisėtai gindamasis ar gindamas kitą asmenį, neatsako už užpuolikui padarytą žalą, nurodytina, kad teismas jau nustatė, jog nebuvo būtinosios ginties sąlygų, todėl toks reikalavimas atmestinas.

Dėl paskirtos bausmės

35. BK 54 straipsnyje numatyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai reikalauja, kad teismas bausmę skirtų įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose, atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Konkrečiu atveju, teismas, atsižvelgdamas į minėtas, turinčias reikšmės bausmei skirti, aplinkybes, paskiria nuteistajam individualizuotą bausmę, siekiant įgyvendinti bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

36. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad T. V. padarė vieną tyčinį, smurtinį nusikaltimą, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis), nusikaltimas baigtas. Vertinant T. V. asmenybę, byloje surinktais duomenimis nustatyta, jog jis Lietuvos Respublikoje teisiamas pirmą kartą (2 t., b. l. 121-123), penkerių metų laikotarpyje yra baustas administracine tvarka, jam paskirtų administracinių baudų nėra sumokėjęs (2 t., b. l. 124-126), nedirbantis (2 t., b. l. 127), Užimtumo tarnyboje registruotas (1 t., b. l. 171), priklausomybės ligų ir psichikos sveikatos centro apskaitose neįrašytas (1 t., b. l. 74, 177-178). Įvertinus anksčiau išdėstytas aplinkybes, Apelianto atsakomybę lengvinančią aplinkybę (provokuojantį nukentėjusiojo R. R. elgesį paskatinusį kaltininką prieš jį nusikalsti (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas)) ir tai, kad sunkinančių aplinkybių nenustatyta, apygardos teismas pritaria pirmos instancijos išvadai, jog bausmės tikslams pasiekti tikslinga T. V. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarymą skirti laisvės apribojimo bausmę be intensyvios priežiūros, kuri savo dydžiu būtų artima tokios bausmės rūšies vidurkiui. Kartu su laisvės apribojimo bausme skirtini atitinkami įpareigojimai bei draudimai.

37. Nors atsižvelgiant į apeliacinio skundo turinį argumentai dėl netinkamai paskirtos bausmės ir nėra išsakomi, tačiau apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog apkaltinamasis nuosprendis šioje byloje priimtas pagrįstai, pažymi, kad bausmės klausimas išspręstas taip pat tinkamai. Žemesnės instancijos teismas, individualizuodamas ir skirdamas nuteistajam bausmę, BK 54 straipsnio reikalavimų nepažeidė. Tokia teismo paskirta bausmė yra proporcinga Apelianto padarytai nusikalstamiems veiksmams, nelaikytina per griežta ar netinkama.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

T. V. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Panevėžio apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.