Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

Atsakovas S. G. UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbo pagal 2018 m. spalio 15 d. sudarytą neterminuotą darbo sutartį Nr. 46 traktorininku. Darbo sutartyje numatytas atlyginimas – Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytas minimalus mėnesinis atlygis. Atsakovas 2019 m. birželio 13 d. įteikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ finansininkei prašymą atleisti iš darbo pagal DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą nuo 2019 m. birželio 13 d. Atsakovo prašymas nebuvo apsvarstytas, darbo sutartis su atsakovu nutraukta 2019 m. liepos 12 d. pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Atsakovas 2019 m. liepos 2 d. prašymu dėl darbo užmokesčio išieškojimo nuo 2019 m. kovo mėnesio kreipėsi į Darbo ginčo komisiją, kuri 2019 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovo prašymą tenkino ir nutarė atsakovui iš UAB „(duomenys neskelbtini)” išieškoti 555 Eur darbo užmokesčio už 2019 m. kovo mėn.; 555 Eur darbo užmokesčio už 2019 m. balandžio mėn. (neatskaičius mokesčių); pripažino, kad tarp atsakovo S. G. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudaryta 2018 m. spalio 15 d, darbo sutartis Nr. 46 nutraukta 2019 m. birželio 20 d. Darbo kodekso (toliau – DK) 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu; nutarė išieškoti iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsakovui S. G. vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio - 566,80 Eur išeitinę išmoką, 500 Eur netesybų už uždelstą atsiskaityti laiką (neatskaičius mokesčių); nurodė, kad sprendimo dalis dėl darbo užmokesčio, neviršijančio vieno mėnesio ieškovo vidutinio darbo užmokesčio - 566,80 Eur (neatskaičius mokesčių), išieškojimo vykdytina skubiai

Nagrinėjamoje byloje kyla ginčas dėl darbo užmokesčio ir kitų išmokų, susijusių su darbo santykiais, išmokėjimo atsakovui, dirbusiam pas ieškovę traktorininku, ir darbo sutarties nutraukimo pagrindo.

Atsakovo S. G. teigimu darbdaviui nemokant atlyginimo nuo 2019 m. kovo mėnesio, jis 2019 m. birželio 13 d. bendrovės finansininkei įteikė prašymą nutraukti darbo sutartį nuo 2019 m. birželio 13 d., tačiau toks jo prašymas nebuvo apsvarstytas ir darbo sutartis nutraukta darbdavio iniciatyva.

Tam, kad darbo sutartis būtų nutraukta DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu, turi egzistuoti juridinių faktų visuma: 1) darbuotojo darbdaviui pateiktas rašytinis pareiškimas; 2) toks pareiškimas pateiktas ne vėliau, kaip prieš penkias darbo dienas iki prašomos atleidimo datos; 3) darbuotojui mažiausiai du mėnesius iš eilės nemokamas visas jam priklausantis darbo užmokestis.

Nagrinėjamu atveju kyla ginčas ir dėl atsakovo pareiškimo atleisti iš darbo DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu įteikimo fakto. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad jokio prašymo dėl atleidimo iš darbo atsakovas 2019 m. birželio 13 d. nepateikė, atleisti iš darbo neprašė. Tokią poziciją atstovai palaikė ir teismo posėdžio metu, ją įrodinėjo įmonės buhalterės parodymais, kuriai atsakovas nurodė įteikęs prašymą dėl atleidimo iš darbo.

Atsakovo paaiškinimais nustatyta, kad prašymą atleisti iš darbo dėl to, kad laiku nemokamas atlyginimas, įteikė buhalterei jos namuose, prašydamas patvirtinti, kad tokį prašymą gavo. Tačiau buhalterė, susisiekusi su vadovu, atsisakė raštu patvirtinti prašymo gavimą. Palikus prašymą, atsakovui jau vykstant namo, su juo susisiekė įmonės vadovas, žadėdamas sumokėti atsakovui priklausantį atlyginimą. Tokius atsakovo paaiškinimus paneigė liudytoja E. B., parodžiusi, jog atsakovas į namus buvo atvykęs pasirašyti už gautą atlyginimą ir išsiaiškinti dėl galimybės atostogauti, kad prašymo atleisti iš darbo negavo. Šiuos liudytojos parodymus teismas vertina kritiškai, kadangi jos parodymai paneigti kt. byloje esančiais įrodymais. Be to, liudytoja ir šiuo metu yra darbdavio administracijos atstovė, darbo santykiais susijusi su ieškove, todėl turi suinteresuotumą bylos baigtimi, palaikant darbdavio poziciją, dėl ko jos parodymų teismas nevertina kaip patikimų. Pagal E. B. parodymus atsakovas atvyko į jos namus tam, kad išsiaiškintų dėl jam priklausančių atostogų, pasirašytų atlyginimų mokėjimų žiniaraščiuose ir parašytų paaiškinimą. Tačiau byloje nėra pateikta jokių duomenų apie tai, kad iš atsakovo tuo metu buvo reikalaujama rašyti kokį nors paaiškinimą. Atsakovui tam, kad išsiaiškinti apie jam priklausančias atostogas nebuvo būtina specialiai vykti pas buhalterę į namus, kai tai buvo galima padaryti ir susisiekus telefonu. Neįtikinamas paaiškinimas, jog dėl kovo ar balandžio išmokėto atlyginimo atsakovas būtų atvykęs pasirašyti žiniaraščiuose tik 2019 m. birželio mėnesį.

Iš teismui ieškovės pateikto telefoninio pokalbio, vykusio tarp ieškovės atstovo J. B. ir atsakovo S. G., įrašo seka, kad prašymą atsakovas buhalterei buvo pateikęs. Pokalbyje J. B. priekaištauja atsakovui dėl neteisingų kaltinimų dėl neva neišmokėto atlyginamo. J. B. pasakytos frazės pokalbio metu „tą raštą atvežei buhalterei“, „atvežei ir pabėgai“, „veži raštus, kad algos nesi gavęs“ (įrašas nuo 5.13, 5.34 ir 6.13 min.) leidžia daryti išvadą, kad atsakovo atvykimo tikslas pas buhalterę buvo kitas, t. y. įteikti jai kaip darbdavio atstovei prašymą dėl atleidimo iš darbo, kad vis tik ieškovo prašymas dėl atleidimo iš darbo darbuotojo iniciatyva dėl neišmokėto darbo užmokesčio bendrovėje buvo gautas. Ieškovo teiginius apie tai, kad prašymą atleisti iš darbo dėl nemokamo darbo užmokesčio pateikė 2019 m. birželio 13 d. netiesiogiai patvirtina ir po to sekę ieškovės atstovų veiksmų, vedant derybas su ieškovu dėl neišmokėto atlyginimo prašymo gavimo dieną ir vėliau. Atsakovo nurodytas aplinkybes apie tai, jog po to, kai paliko prašymą, su juo susisiekė vadovas, patvirtina atsakovo pateikta sąskaitos išklotinė už birželio mėnesį, kurioje 2019 m. birželio 13 d. 13.38 fiksuotas pokalbis su abonentu Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. J. B. Nors atsakovo pateikta pokalbių išklotinė tiesiogiai ir nepatvirtina, kokiu klausimu buvo kalbama su ieškovės atstovu, tačiau įvertinus prašymo pateikimo datą ir laiką, labiau tikėtina, jog pokalbis buvo susijęs su darbuotojo pateiktu prašymu. Atsakovas nurodė surašęs prašymą dviem egzemplioriais, kurio vienas, datuotas 2019 m. birželio 13 d., pateiktas ir nagrinėjant ginčą Darbo ginčo komisijoje. Šiame prašyme užfiksuota atsakovo valia nutraukti darbo sutartį pagal DK 56 straipsnio 2 punktą nuo 2019 m. birželio 13 d. Atsakovo paaiškinimai apie prašymo įteikimo aplinkybes yra vienodi, nuoseklūs ir logiški, pagrįsti byloje pateiktais kitais įrodymais, dėl ko teismas neturi pagrindo jų vertinti kaip nepatikimų ir jais nesivadovauti. Ir nors liudytoja E. B. paneigė prašymo gavimo faktą, teismas sprendžia, kad visuma įrodymų leidžia daryti priešingą išvadą, t. y. jog atsakovas prašymą atleisti jį iš darbo pagal DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą buvo pateikęs.

DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad darbuotojas turi teisę nutraukti darbo sutartį, apie tai įspėjus darbdavį ne vėliau kaip prieš penkias dienas, jeigu du mėnesius iš eilės ir daugiau nemokamas visas jam priklausantis darbo užmokestis (mėnesinė alga). Kasacinis teismas, aiškindamas ir taikydamas iš esmės analogiškas nuostatas, galiojusias 2002 m. DK iki 2017 m. liepos 1 d., yra pasisakęs, kad ji reiškia, jog darbuotojui darbo užmokestis turi būti mokamas reguliariai, nes yra atlyginimas už darbą. Jis turi būti mokamas ne rečiau kaip du kartus per mėnesį, o jeigu yra darbuotojo raštiškas prašymas, ne rečiau kaip kartą per mėnesį. Jeigu darbdavys du mėnesius iš eilės nemoka darbo užmokesčio, ši aplinkybė yra juridinis pagrindas, nustatantis darbuotojui teisę nutraukti darbo sutartį remiantis DK 128 straipsnio 1 dalimi (galiojančio DK analogiška 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostata). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-313/2004).

Šalys, 2018 m. spalio 15 d. sudarydamos darbo sutartį, neaptarė konkrečių darbo užmokesčio mokėjimo terminų, todėl šiuo atveju taikytina bendroji DK 146 straipsnio 1 dalies norma, numatanti, kad darbo užmokestis darbuotojui mokamas ne rečiau kaip du kartus per mėnesį, o jeigu darbuotojas prašo, – kartą per mėnesį. Bet kuriuo atveju už darbą per kalendorinį mėnesį negali būti atsiskaitoma vėliau negu per dešimt darbo dienų, nuo jo pabaigos, jeigu darbo teisės normos ar darbo sutartis nenustato kitaip. Atsakovo prašymu darbo užmokestis buvo mokamas vieną kartą per mėnesį, darbo sutartyje nenumačius kt. atlyginimo mokėjimų terminų, darbo užmokestis atsakovui turėjo būti mokamas ne vėliau negu per dešimt dienų nuo jo pabaigos.

Byloje nustatyta, kad atsakovas prašymą dėl atleidimo iš darbo pagal DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą ieškovės administracijai įteikė 2019 m. birželio 13 d., t. y. nepraėjus 10 dienų nuo prieš tai ėjusio mėnesio (gegužės), todėl pagrindas juridinis faktas nutraukti darbo sutartį atsakovo nurodytu pagrindu būtų aplinkybės, jog atsakovui darbo užmokestis neišmokėtas už 2019 m. kovo ir balandžio mėnesius.

Atsakovas tiek 2019 m. liepos 2 d. prašyme Darbo ginčų komisijai, tiek teismo posėdžio metu nurodė, kad ieškovė neišmokėjo darbo užmokesčio už 2019 m. kovo ir balandžio mėnesius. Ieškovės atstovai teigia, kad juridinio pagrindo nutraukti darbo sutartį pagal DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą nėra, kadangi atsakovui atlyginimas už kovo ir balandžio mėnesius išmokėtas.

DK 214 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta speciali įrodinėjimo pareigos paskirstymo darbo bylose taisyklė, pagal kurią ne darbuotojas turi įrodyti savo reiškiamo reikalavimo priteisti su darbo santykiais susijusias sumas pagrįstumą, bet darbdaviui tenka pareiga įrodyti tinkamo atsiskaitymo faktą. Tokia taisyklė nustatyta atsižvelgiant į tai, kad būtent darbdavys atsako už tinkamą darbo santykių įforminimą, savo vykdomos veiklos buhalterinę apskaitą, todėl darbdavys privalo turėti visus finansines operacijas patvirtinančius dokumentus, kuriuos, įrodinėdamas atsiskaitymo su darbuotojų faktą, privalo pateikti teismui.

Ieškovė atsiliepime nurodė ir teismo posėdžio metu atstovas J. B. teismo posėdžio metu paaiškino, kad darbo užmokestis šalių susitarimu nuo pat darbo sutarties sudarymo 2018 m. spalio 15 d. buvo mokamas atsakovo darbo vietoje. tačiau dėl to, kad tuo metu ieškovės vadovas su savimi buhalterinių dokumentų (žiniaraščių) neturėjo, atsakovas už gautą darbo užmokestį savalaikiai žiniaraščiuose nepasirašė. Kaip įrodymus apie darbo užmokesčio išmokėjimą pateikė 2019 m. vasario 28 d., 2019 m. balandžio 30 d. kasos išlaidų orderius, 2019 m. balandžio 30 d. ir 2019 m. gegužės 31 d. avanso apyskaitas Nr. 04 ir Nr. 05, 2019 m. balandžio 15 d. ir 2019 m. gegužės 15 d. išmokėjimų žiniaraščius, 2019 m. liepos 2 d. telefoninio pokalbio įrašą su atsakovu.

Iš pateiktų atlyginimų mokėjimų žiniaraščių 2019 m. balandžio 15 d. Nr. 121 ir 2019 m. gegužės 15 d. Nr. 123 matyti, kad atsakovo S. G. parašo ties jam priskaičiuotomis išmokėti sumomis 395,77 Eur nėra. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 19 punkte įtvirtinta prezumpcija, pagal kurią, jeigu kasos išlaidų orderyje nėra pinigų gavėjo parašo, laikoma, kad pinigai neišmokėti. Pareiga paneigti šią prezumpciją, esant ginčui teisme, tenka asmeniui, teigiančiam, kad pinigai, nepaisant gavėjo parašo žiniaraštyje nebuvimo, faktiškai buvo gavėjui išmokėti. Ji gali būti paneigta įrodinėjimo procese CPK 177 straipsnio 2 dalyje įtvirtintomis įrodinėjimo priemonėmis, viena iš kurių gali būti pinigų gavėjo, kurio parašo nėra mokėjimų žiniaraštyje, paaiškinimai (parodymai). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-220-403/2018).

Ieškovės pateikti 2019 m. vasario 28 d., 2019 m. balandžio 30 d. kasos išlaidų orderiai įrodo, kad ieškovės atstovui J. B. pagal minėtus kasos išlaidų orderius išmokėtos atitinkamai 21 657 Eur ir 16 000 Eur sumos, iš kurių pagal 2019 m. balandžio mėnesio ir 2019 m. gegužės mėnesio avanso apyskaitas 1 874,81 Eur ir 1 322,70 Eur panaudoti darbo užmokesčiui už kovo ir balandžio mėnesius išmokėti. Nors šie dokumentai savaime nepatvirtina atlyginimo išmokėjimo atsakovui fakto, tačiau įrodo, vadovo disponavimo piniginėmis lėšomis faktą bei šių lėšų šaltinį ar mokėjimo paskirtį, t. y. kad įmonės vadovas iš įmonės kasos dalį gautų grynųjų pinigų – 1874,81 Eur ir 1332,70 Eur galėjo panaudoti darbuotojų darbo užmokesčio už kovo ir balandžio mėnesius išmokėjimui ir leidžia spręsti, kad lėšų išmokėjimo faktas užfiksuotas atsakovės buhalterinėje apskaitoje.

Pateiktas garso įrašas, kuriame fiksuotas ieškovės vadovo J. B. pokalbio su atsakovu S. G., įrodo, kad atsakovas pripažino, jog jam atlyginimas už 2019 m. kovo mėnesį išmokėtas. Šiame pokalbyje atsakovas ne vieną kartą patvirtino, jog atlyginimą yra už kovo mėnesį gavęs, patikslindamas, jog skola yra už balandžio ir gegužės mėnesius, įvardindamas sumas, kurios ženkliai didesnės nei priskaitytos išmokėti žiniaraščiuose. Nors atsakovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad neišgirdo jam užduodamo klausimo, tačiau pokalbio metu atsakovas nedviprasmiškai ir net tris kartus pripažino, jog atlyginimas už kovo mėnesį išmokėtas (įrašo 3.32, 6.20 ir 6.40 min), į klausimus atsakydamas pagal prasmę, dėl ko teismas negali sutikti su atsakovo paaiškinimais, jog atsakovas nesuprato jam užduodamų klausimų.

Be to, teismo posėdžio metu liudytojas A. S. nurodė, girdėjęs kitą telefoninį pokalbį tarp ieškovės vadovo ir S. G., kurio metu kilus ginčui dėl neišmokėto atlyginimo, atsakovas vadovui pasakė „nieko tu neįrodysi“, todėl liudytojas patarė telefoninius pokalbius įrašinėti. Šie liudytojo parodymai patvirtina, jog ir kituose pokalbiuose su įmonės vadovu atsakovas yra pripažinęs faktą, jog atlyginimas buvo mokamas, nepasirašius žiniaraštyje.

Atsakovas, gavęs pinigus, pripažino ir darbo ginčo komisijos 2019 m. rugpjūčio 16 d. posėdyje (garso įrašas nuo 22 min.), paaiškinęs, jog darbdavys „seną skolą sumokėjo“. Tačiau bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, kad atsakovui būtų mokamos kitos išmokos, išskyrus darbo užmokestį, dėl ko teismas sprendžia, jog atsakovui buvo mokamas darbo užmokestis.

Ieškovės pateiktame garso įraše vadovui ir atsakovui diskutuojant apie įsiskolinimą, J. B. nurodė, kad nėra išmokėtas atlyginimas už du mėnesius, vienas atlyginimas išskaičiuotas dėl atsakovo padarytos žalos, tokiu būdu įmonė skolinga tik vieną atlyginimą. Išskaitų iš darbo užmokesčio tvarka numatyta DK 156 straipsnyje, rašytinių įrodymų dėl žalos išieškojimo iš atsakovo darbo užmokesčio byloje nepateikta, todėl vienasmeniškas darbdavio sprendimas nemokėti darbo užmokesčio už galimai padarytą žalą negali būti pripažįstamas teisėtu. Šio pokalbio turinys apie dviejų mėnesių įsiskolinimą, pagal atsakovo žodžius už balandžio ir gegužės mėnesius, sudaro pagrindą abejoti ieškovės atstovo J. B. paaiškinimų teisingumu apie darbo užmokesčio už balandžio mėnesį išmokėjimą. Darbdaviui tenka pareiga užtikrinti tokią veiklos organizavimo tvarką, kad ją įgyvendinant būtų galima aiškiai identifikuoti veiksmų atlikimo seką ir aplinkybes. Kaip minėta žiniaraštyje už 2019 m. balandžio mėnesį atsakovo parašo nėra, pinigų išmokėjimo faktas kitiems darbuotojams nepatvirtina, kad kartu buvo išmokėti pinigai ir atsakovui, liudytojo A. M. parodymai neinformatyvūs, kitų objektyvių įrodymų, kad atlyginimas už balandžio mėnesį atsakovui išmokėtas nėra, todėl, net ir esant duomenų, patvirtinančių vadovo disponavimo piniginėmis lėšomis faktą, įvertinus garso įraše fiksuotą pokalbį (kad galimai vienas atlyginimas neišmokėtas dėl neva padarytos žalos) bei atsakovo kategorišką poziciją dėl atsikaitymo už balandžio mėnesį, nėra pagrindo spręsti, kad atsakovui buvo išmokėtas atlyginimas ir už balandžio mėnesį.

Apibendrinant pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuotina, kad atlyginimas atsakovui prašymo atleisti iš darbo pateikimo dieną nebuvo išmokėtas už 2019 m. balandžio mėnesį, todėl atsakovas nebuvo įgijęs teisę nutraukti darbo sutartį DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Vieno dydžio išeitinė išmoka atsakovui priklausytų, jeigu darbo sutartis būtų nutraukta DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Nenustačius tokio darbo sutarties nutraukimo pagrindo, atsakovui neturi būti išmokėta DK 56 straipsnyje 2 dalyje nustatyta išeitinė išmoka ir ieškovė pagrįstai teigia, kad tokia pašalpa atsakovui nepriklauso.

Nagrinėjamu atveju darbo sutartis su atsakovu nutraukta 2019 m. liepos 12 d. pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2019 m. liepos 12 d. direktoriaus įsakymu Nr. 5, atsakovui neatvykus į darbą be svarbių priežasčių nuo 2019 m. birželio 10 d. iki 2019 m. liepos 12 d., kurį darbdavys įvertino kaip šiurkštų darbo pareigų pažeidimą.

DK 58 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį be įspėjimo ir nemokėti išeitinės išmokos, jeigu darbuotojas dėl savo kalto veikimo ar neveikimo padaro pareigų, kurias nustato darbo teisės normos ar darbo sutartis, pažeidimą. Priežastis nutraukti darbo sutartį gali būti šiurkštus darbuotojo darbo pareigų pažeidimas arba per paskutinius dvylika mėnesių darbuotojo padarytas antras toks pat darbo pareigų pažeidimas (DK 58 straipsnio 2 dalis). Pagal DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punktą šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu gali būti laikomas neatvykimas į darbą visą darbo dieną ar pamainą be pateisinamos priežasties. Toks pažeidimas yra pakankamas pagrindas atleisti darbuotoją iš darbo (DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Kasacinis teismas yra suformulavęs teisės aiškinimo taisyklę, pagal kurią darbo sutarties nutraukimas dėl neatvykimo į darbą pripažįstamas pagrįstu tik konstatavus dvi esmines faktines aplinkybes: pareigos atvykti į darbą pažeidimą bei priežasčių, kurios pakankamų pateisintų tokį elgesį, nebuvimą. Pareigos pažeidimą turi įrodyti darbdavys, o neatvykimo priežasčių svarbą – darbuotojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204-687/2015, 2015 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-244-313/2015, 2017 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-140-415/2017).

Į bylą pateikta 2018 m. spalio 15 d. darbo sutartis Nr. 46 patvirtina šalių nurodytą aplinkybę, jog atsakovas dirbo traktorininku. Darbo sutartyje darbo laiko norma nenumatyta, todėl laikytina, kad šalys susitarė dėl 40 valandų per savaitę darbo laiko normos. Tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad laikotarpiu nuo 2019 m. birželio 10 d. iki 2019 m. liepos 12 d. atsakovas darbe nebuvo, darbo sutartyje numatyto darbo laiko normos neišdirbo. Aiškindamas neatvykimo į darbą priežastis atsakovas nurodė, kad dirbdamas traktorininku konkrečios darbo vietos neturėjo, pagal įprastą tvarką apie tai, kokioje vietoje bus kertamas miškas ir reikės atsakovui dirbti su jam priskirta medveže paprastai iš vakaro informuodavo vadovas, pranešdamas telefonu. Faktiškai atsakovo darbo laikas buvo nenormuotas, kai būdavo darbo, dirbdavo ir savaitgaliais, ir viršvalandžius, todėl, nesant atsakovo paslaugų poreikio, atsakovas būdavo namuose ir laukdavo iškvietimo. Nuo 2019 m. birželio 10 d. atsakovas į darbą nebuvo kviečiamas. Be to, atsakovas 2019 m. birželio 13 d. pateikė prašymą nutraukti darbo sutartį, todėl buvo įsitikinęs, jog darbo sutartis bus nutraukta jo prašymu.

Remiantis atsakovo paaiškinimais, į darbą nuo 2019 m. birželio 10 d. atsakovas nevyko ir dėl kitos priežasties, t. y. kad neturėdamas konkrečios darbo vietos, į darbą nebuvo kviečiamas. Nors su tokia atsakovo nurodyta darbo organizavimo tvarka ieškovės atstovai nesutiko, paaiškinę, jog atsakovas privalėjo atvykti į dirbtuves, kur būtų buvus paskirta konkreti darbo užduotis, tačiau tiek nagrinėjant ginčą darbo ginčo komisijos posėdyje, tiek nagrinėjant ginčą teisme, pripažino, jog įmonės veikla vykdoma ne buveinės adresu, bet įvairiose vietose pagal sutartis. Tokie šalių paaiškinimai leidžia daryti išvadą, kad konkrečios darbo vietos, į kurią turėtų atvykti atsakovas kiekvieną darbo dieną, nebuvo. Atsakovo paaiškinimus, kad informaciją apie konkrečią vietovę, į kurią turi atvykti, gaudavo telefonu iš vadovo iš vakaro, patvirtina atsakovo pateikta pokalbių išklotinė, pagal kurią fiksuotų pokalbių tarp atsakovo ir vadovo laikas dažniausiai vakare (2019-05-01 15.15, 2019-05-02 20.02, 2019-05-03 21.39, 2019-05-04 18.15, 2019-05-04 20.30, 21.13, 2019-05-05 21.00, 2019-05-06 17.13, 2019-05-06 18.24, 2019-05-08 17.37, 2019-05-08 19.37, 2019-05-14 19.29, 2019-05-21 20.16, 2019-05-24 18.31, 2019-06-07 21.33), kai kuriomis dienomis anksti ryte. Šiose pokalbių išklotinėse fiksuotas skambučių laikas tikėtinai pagrindžia atsakovo aiškinimą, jog darbai buvo organizuojami telefonu, kad atsakovas pagal bendrovėje susiklosčiusią praktiką apie konkrečias darbo užduotis kiekvieną dieną dažniausiai būdavo informuojamas telefonu, dėl darbo specifikos būdavo skirtingose vietose, priklausomai nuo vykdytų kirtimų vietos, t. y. nuolatinės darbo vietos neturėjo. Be to, atsakovo, ieškovės vadovo J. B. paaiškinimais nustatyta, kad retkarčiais su medveže, kuri buvo priskirta atsakovui, dirbdavo ir pats vadovas. Tokios ginčo aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad atsakovas darbo funkcijas vykdydavo vadovo telefonu nurodytomis dienomis ir nurodytoje vietoje. Dėl to, vertinant ar atsakovas nuo 2019 m. birželio 10 d. iki 2019 m. liepos 12 d. privalėjo dirbti jam pavestą darbą, būtina atsižvelgti į tai, ar atsakovas įprastomis priemonėmis buvo informuotas apie atliktinas darbo užduotis.

Ieškovės atstovas J. B. pripažino, kad į darbą atsakovo nuo 2019 m. birželio 10 d. nekvietė. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenimis pravaikštos atsakovui 2019 m. birželio mėnesį nefiksuotos, pranešimas dėl paaiškinimo dėl neatvykimo į darbą atsakovui išsiųstas 20019 m. liepos 3 d., t. y. tik po to, kai atsakovas kreipėsi į Darbo ginčų komisiją, kas leidžia spręsti, kad atsakovo neatvykimo į darbą 2019 m. birželio mėnesį ir pats darbdavys nelaikė pravaikštomis. Tačiau atsakovas, gavęs ieškovės raginimą pateikti paaiškinimą dėl neatvykimo į darbą, privalėjo suprasti, kad darbdavys keičia darbų organizavimo tvarką ir netoleruoja situacijos, kad atsakovas nevyksta į darbą, todėl tokį pranešimą galėjo vertinti kaip kvietimą ir pasidomėti, ar jam reikia atvykti į įmonės buveinę, kur ir kokias darbo funkcijas turės atlikti. Byloje nėra nustatyta, kada šis pranešimas įteiktas, ieškovė tokių aplinkybių neįrodinėjo, dėl ko nėra galimybės nustatyti, kad nurodžius atvykti į darbą, atsakovas tą daryti atsisakė. Tačiau net ir nustačius šias aplinkybes, darbdavys neturėtų teisinio pagrindo atsakovo elgesio vertinti šiukščiu pažeidimu, kadangi pagal kasacinio teismo praktiką darbo pareigų pažeidimas (net jei jis būtų šiurkštus) savaime nereiškia, kad vien dėl jo darbuotojas gali būti atleidžiamas iš darbo.

Kasacinis teismas, aiškindamas iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos DK 235 straipsnį, kurio 2 dalies 9 punktas iš esmės atitinka DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir dėl to ši jo praktika išlieka aktuali, yra konstatavęs, kad tuo atveju, kai už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą atleistas iš darbo darbuotojas ginčija darbo sutarties nutraukimo teisėtumą teismine tvarka (pagal galiojančio DK 220 straipsnį – ir darbo ginčų komisijoje), darbdavys turi įrodyti ne tik nusižengimo padarymo faktą, bet ir tai, kad nusižengimas kvalifikuotinas kaip šiurkštus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-248/2018, 29 punktas).

Remiantis DK 58 straipsnio 5 dalimi, sprendimą nutraukti darbo sutartį dėl darbuotojo padaryto pažeidimo darbdavys turi priimti įvertinęs pažeidimo ar pažeidimų sunkumą ir padarinius, padarymo aplinkybes, darbuotojo kaltę, priežastinį ryšį tarp darbuotojo veikos ir atsiradusių padarinių, jo elgesį ir darbo rezultatus iki pažeidimo ar pažeidimų padarymo. Atleidimas iš darbo turi būti proporcinga pažeidimui ar jų visumai priemonė.

Vadovaujantis DK 218 straipsnio 2 dalimi, darbo sutarties nutraukimo pripažinimas neteisėtu paprastai lemia darbuotojo grąžinimą į darbą. Šios taisyklės išimtis įtvirtinta DK 218 straipsnio 4 dalyje, pagal kurią darbuotojas į darbą negrąžinamas, kai jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti. Tokiu atveju darbo sutartis pripažįstama nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos.

DK 218 straipsnio 4 dalyje nurodoma, kad už priverstinės pravaikštos laiką, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus, darbuotojui priteisiamas jo vidutinis darbo užmokestis.