Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditorių komiteto pirmininko akcinės bendrovės „Montuotojas“ atstovo A. K. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-2590-436/2012 pagal kreditoriaus akcinės bendrovės DNB bankas skundą dėl 2012 m. rugsėjo 27 d. bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Investicinių projektų vykdymo grupė“ kreditorių komiteto nutarimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 10 d. nutartimi UAB „Investicinių projektų vykdymo grupė“ iškelta bankroto byla, administratoriumi paskirta UAB „Bankrotas“. 2011 m. gegužės 11 d. nutartimi patvirtintas kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, tame tarpe įkeitimu ir hipoteka užtikrintas kreditoriaus AB DnB NORD banko 11 989 781,96 Lt reikalavimas. 2011 m. birželio 30 d. kreditorių susirinkime buvo išrinktas kreditorių komitetas, susidedantis iš penkių narių: 1) Pirmininkas – UAB „Montuotojas“; 2) V. K. – įmonės darbuotojų atstovas; 3) UAB „Ulpas“ atstovas; 4) UAB „Ežerūna“ atstovas; 5) UAB „Relsta“ atstovas. Kauno apygardos teismo 2012 m. sausio 23 d. nutartimi UAB „Investicinių projektų vykdymo grupė“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

Kreditorius AB DNB bankas kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti 2012 m. rugsėjo 27 d. BUAB „Investicinių projektų vykdymo grupė“ kreditorių komiteto posėdyje priimtą nutarimą 3.1. darbotvarkės klausimu. Nurodė, kad kreditorių komitetas priėmė nutarimą nustatyti pastato su priklausiniais ir žemės sklypo nuomos teise, esančio Santaikos g. 30A, Alytuje, pradinę pardavimo kainą 8 586 000 Lt be PVM; pastato pardavimą sustabdyti iki 2013 m. kovo 1 d. Kreditoriaus nuomone, bankroto byloje yra atliktas šio turto vertinimas, kurio metu turto rinkos vertė nustatyta 6 100 000 Lt; 40 % didesnės nei turto rinkos vertė kainos nustatymas ir turto pardavimo procedūros sustabdymas yra akivaizdžiai nepagrįstas ir sudaro sąlygas vilkinti bankroto procedūrą bei didinti administravimo išlaidas.

Atsakovo BUAB „Investicinių projektų vykdymo grupė“ administratoriaus įgaliotas asmuo prašė dėl skundo pagrįstumo spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, kad kreditorių komitetas nusprendė turtą pardavinėti nuo kitų metų kovo, kadangi tikisi, jog yra realu turtą parduoti už kreditorių komitete nustatytą kainą. Kreditoriai aktyviai ieško šio pastato pirkėjų, bendradarbiauja su administratoriumi. Kreditorių nuomone, dėl pajamų padidėjimo verta rizikuoti neženkliu administravimo išlaidų padidėjimu.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2012 m. gruodžio 5 d. nutartimi kreditoriaus AB DNB banko skundą patenkino ir panaikino BUAB „Investicinių projektų vykdymo grupė“ 2012 m. rugsėjo 27 d. kreditorių komiteto nutarimą, priimtą 3.1. darbotvarkės klausimu, kuriuo nutarta patvirtinti pastato su priklausiniais ir žemės sklypo nuomos teise, adresu Santaikos g. 30A, Alytuje, (unikalus Nr. 1197-5005-9022, bendras plotas 5,137 kv.m, butų plotas 4,627 kv.m), pradinę pardavimo kainą 8 586 000 Lt be PVM; pastato pardavimą sustabdyti iki 2013 m. kovo 1 d.

Teismas nustatė, kad kreditorių komiteto nutarimu buvo atliktas ginčo turto vertinimas; 2012 m. sausio 11 d., balandžio 11 d. ir birželio 18 d. kreditorių komiteto posėdžiuose buvo svarstomas AB DNB bankui įkeisto pastato su priklausiniais ir žemės sklypo nuomos teise, esančių Santaikos g. 30A, Alytuje, pardavimo klausimas. Į AB DNB bankas pasiūlymus dėl parduodamo turto kainos, atsižvelgiant į 2011 m. lapkričio 16 d. atliktą turto įvertinimą, kreditorių komitetas neatsižvelgė, balsuodavo už kreditorių komiteto pirmininko AB „Montuotojas“ atstovo A. K. pasiūlymus. Turto nepavyko parduoti nė vienose skelbtose varžytynėse. Bankas atsisakė perimti įkeistą turtą. Priimant skundžiamą kreditorių komiteto nutarimą 3.1. darbotvarkės klausimu, kreditorių komitetas ne tik nesutiko mažinti pradinės turto pardavimo kainos, bet netgi paliko tą pačią kainą, kuri buvo nustatyta prieš tai vykdytose varžytynėse, kurios neįvyko todėl, kad vėl neužsiregistravo nė vienas pirkėjas. Teismas, įvertinęs bankroto bylos eigą padarė išvadą, kad pradinės turto pardavimo kainos nustatymo kriterijai yra teisiškai ir ekonomiškai nepagrįsti, ūkiškai neracionalūs, stingantys loginio pagrindimo. Pradinė turto pardavimo kaina nustatyta artima nekilnojamojo turto registro duomens, kreditorių komitetas nesivadovavo nepriklausomų ekspertų išvadomis, todėl jis neturėjo jokio pagrindo tikėtis sėkmingo turto pardavimo, nes pagal šiuos kriterijus parinkta kaina visiškai neatitiko realios parduodamo turto vertės, itin aukštos pradinės pardavimo kainos nustatymu pats kreditorių komitetas iš esmės sužlugdė rezultatyvaus turto pardavimo varžytynėse galimybę. Byloje esant objektyviems faktams apie tai, kad nustatyta turto pardavimo varžytynėse kaina buvo nepagrįstai aukšta, visiškai neatitinkanti parduodamo turto tikrosios vertės, teismas kreditorių komiteto nutarimą pakartotinai varžytynėse pardavinėti turtą už tą pačią, kuri buvo nustatyta ankščiau, pradinę 8 586 000 Lt kainą laikė ekonomiškai nepateisinamu, neūkišku, neatitinkančiu bankroto proceso efektyvumo, protingumo, sąžiningumo bei teisingumo principų. Įvertinęs tai, kad yra vilkinamas bankroto procesas, didinamos administravimo išlaidos ir tai nebūtų naudinga kreditoriams, teismas sprendė, kad kreditoriaus AB DNB banko skundas dėl BUAB „Investicinių projektų vykdymo grupė“ 2012 m. rugsėjo 27 d. kreditorių komiteto nutarimo, priimto 3.1. darbotvarkės klausimu panaikinimo, tenkintinas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

AB „Montuotojas“ atskiruoju skundu prašo Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – AB DNB banko skundą atmesti. Apelianto teigimu, nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Kreditoriams suteikiama teisė spręsti dėl bankrutuojančios įmonės parduodamo turto kainos, nes kreditoriai suinteresuoti gauti kuo didesnį savo reikalavimų patenkinimą ir pasirinks geriausiai jų interesus atitinkančias turto pardavimo sąlygas. Šiuo atveju kartu realizuojamas nesikišimo į privačius santykius principas (CK 1.2 str.).

2. Įstatymų leidėjo valia, kreditorių sprendimai gali būti panaikinami tik tuo atveju, jeigu jie akivaizdžiai prieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms, viešajai tvarkai ir gerai moralei, ar ženkliai pažeidžia kitų asmenų teises ir teisėtus interesus. Teismo vaidmuo orientuotas į Įmonių bankroto įstatymo ir kituose teisės aktuose reglamentuoto įmonės bankroto proceso teisėtumo įvertinimą.

3. Skundžiamoje nutartyje išdėstyti motyvai nepakankami konstatuoti, jog skundžiamu kreditorių susirinkimo nutarimu nustatyta pradinė turto pardavimo iš varžytynių kaina akivaizdžiai prieštarauja ekonominei logikai ir negali būti pateisinta jokiais racionaliais motyvais. Aplinkybė, kad turtas nebuvo parduotas keliais bandymais, savaime nereiškia, jog nustatyta kaina neprotingai didelė. Potencialiai gautina nauda yra proporcinga administravimo išlaidų padidėjimo rizikai ir bankroto proceso užvilkinimo rizikai, atitinka visų kreditorių interesus. AB DNB bankas gina savo kaip privilegijuoto hipotekos kreditoriaus interesus.

Atsakovo bankroto administratorius atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirojo skundo pagrįstumą spręsti teismo nuožiūra. Nurodo, kad įstatymai suteikia teisę patiems kreditoriams spręsti dėl bankrutuojančios įmonės turto pardavimo; administratorius neturi duomenų, kad kreditoriai piktnaudžiautų šia teise.

Kreditorius AB DNB bankas prašo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apelianto pateikiami argumentai neįrodo skundžiamos nutarties neteisėtumo ir nepagrįstumo, skundas grindžiamas tik prielaidomis, nepateikiami įrodymai, kad yra pirkėjų, pasirengusių mokėti tokią kainą, kokią nustatė kreditorių komitetas.

2. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pradinės turto pardavimo kainos nustatymo kriterijai teisiškai ir ekonomiškai nepagrįsti, ūkiškai neracionalūs, stingantys loginio pagrindimo. Kreditorių komitetas nesivadovavo atlikto turto vertinimo išvadomis. Turtas jau buvo nesėkmingai pardavinėjamas varžytynėse.

3. Bankas, kaip ir kiti kreditoriai, suinteresuotas, kad bankrutuojančios įmonės turtas būtų parduotas už kuo didesnė kainą, tačiau kreditorių komitetas negali nustatyti nepagrįstai didelės parduodamo turto kainos, nes turtas gali likti nerealizuotas arba užsitęsęs procesas vilkintų bankroto procedūras, didintų administravimo kaštus ir kartu atitolintų kreditorių finansinių reikalavimų patenkinimą.

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria panaikintas kreditorių komiteto nutarimas dėl nekilnojamojo turto pardavimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teisėjų kolegija sprendžia vadovaudamasi atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bankroto bylų nagrinėjimo ypatumus nustato Įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ). Bylos, kylančios iš bankroto teisinių santykių, nagrinėjamos pagal bendrąsias civilinio proceso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato CPK ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai (CPK 1 str. 1 d.).

Bankrutuojančios įmonės kreditoriai bankroto byloje savo teises gina kreditorių susirinkimuose pagal teismo patvirtintus jų kreditorinius reikalavimus. Kreditorių susirinkimas, ar kreditorių susirinkimo pavedimu kreditorių komitetas (ĮBĮ 23 str. 2 p.), sprendžia tiek pagrindinius su įmonės tolesniu teisiniu likimu susijusius, tiek ir einamuosius klausimus: įmonės turto pardavimo tvarkos nustatymo, likvidavimo procedūros (ne)pradėjimo, ūkinės komercinės veiklos tęstinumo ir pan. (ĮBĮ 23 str.). Spręsdamas šiuos klausimus, kreditorių susirinkimas negali peržengti įstatymo jam nustatytų įgaliojimų ribų ar priimti sprendimus, kurie įmonei būtų nenaudingi arba iš esmės pažeistų atskirų kreditorių teises bei teisėtus lūkesčius. Taip pat neturi būti paneigti bankroto procedūrų įgyvendinimo operatyvumo ir kuo geresnio kreditorių reikalavimų ar jų dalies patenkinimo tikslai.

Teisėjų kolegija sutinka su atskirojo skundo argumentais, kad teisė nustatyti bankrutavusios įmonės turto pardavimo kainą suteikta kreditorių susirinkimui ir teismas negali jam nurodyti konkretaus turto pardavimo būdo arba nustatyti pradinę turto pardavimo kainą (ĮBĮ 23 str. 5 p., 33 str. 6 d., Vyriausybės 2008-01-16 nutarimu Nr. 60 patvirtino bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos aprašo 7 p. (toliau - Aprašas)). Pažymėtina, kad įstatymai ir lydimieji teisės aktai detaliai nereglamentuoja bankrutuojančios įmonės turto pardavimo tvarkos ir kainos nustatymo kriterijų, todėl sprendžiant šiuos klausimus, turi būti taikoma įstatymo arba teisės analogija – bendrieji civilinės teisės principai (teisingumas, protingumas, sąžiningumas) (CK 1.5, 1.8 str., CPK 3 str. 1 d., 3 str. 6 d.). Taip pat sutiktina, kad bankroto procese vykdant įmonės priverstinio likvidavimo procedūras, siekiama kuo didesnio visų kreditorinių reikalavimų, o ne tik tų, kurių reikalavimai užtikrinti įkeitimu (nagrinėjamu atveju – AB DNB banko), patenkinimo, taip pat visų kreditorių interesų pusiausvyros užtikrinimo. Dėl to teismas, kuriam skundžiami kreditorių susirinkimo nutarimai, privalo iš esmės patikrinti, ar jie yra pagrįsti, teisingi, motyvuoti, ar nepažeidžia pačios bankrutuojančios bendrovės, jos akcininkų, kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, o taip pat viešojo intereso.

Taigi įstatymui ir lydimiesiems teisės aktams detaliai nereglamentuojant bankrutuojančios įmonės turto pardavimo tvarkos ir kainos nustatymo kriterijų, turi būti atsižvelgiama ir į bankroto bylų nagrinėjimo ypatumus bei tokiose bylose vyraujantį viešąjį interesą. Tuo atveju, kai rengiantis bankrutuojančios įmonės likvidavimo procedūroms kreditorių susirinkimas priima nutarimą dėl įmonės turto pardavimo būdo, tvarkos ir kainos nustatymo, šiuo nutarimu turi būti nustatytas toks turto pardavimo būdas, turto pardavimo tvarka bei kaina, kad tai atitiktų tiek įmonės, tiek ir daugumos kreditorių interesus.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2011 m. spalio 17 d. vykusio kreditorių komiteto susirinkimo metu pritarta kreditoriaus AB DNB bankas pasiūlymui ir nutarta atlikti įkeisto turto - pastato su priklausiniais ir žemės sklypo nuomos teise, esančių Santaikos g. 30A, Alytuje, vertinimą pardavimo kainos nustatymui. Atlikus turto įvertinimą, 2012 m. sausio 11 d. kreditorių komiteto posėdyje buvo svarstomas šio AB DNB bankui įkeisto nekilnojamojo turto pardavimo klausimas. Kreditorius AB DNB bankas, atsižvelgdamas į administratoriaus prašymu UAB „Lituka“ ir Ko 2011 m. lapkričio 16 d. atliktą turto įvertinimą, pateikė projektą turtą pardavinėti pirmose varžytynėse komplekse už bendrą 6 100 000 Lt + PVM kainą; šio turto pardavimą vykdyti vadovaujantis 2001-07-03 Vyriausybės nutarimo Nr. 831 nustatyta tvarka. Tokiam Banko pasiūlymui nebuvo pritarta, kreditorių komitetas balsavo už kreditorių komiteto pirmininko AB „Montuotojas“ atstovo A. K. pasiūlymą ir pradinę turto pardavimo kainą viešose varžytynėse nustatė 12 000 000 Lt (tame tarpe PVM). 2012 m. balandžio 11 d. kreditorių komiteto posėdyje administratorius informavo, kad organizuotos turto pardavimo varžytynės neįvyko, nes nedalyvavo nei vienas pirkėjas, netgi niekas nesiteiravo. Bankas atsisakė perimti įkeistą turtą. Administratorius pateikė projektą, kuriame siūlė turtą parduoti viešose varžytynėse, nustatant 8 400 000 Lt (tame tarpe PVM) pradinę pardavimo kainą, tačiau kreditorių komitetas nutarė nustatyti 10 600 000 Lt (tame tarpe PVM) pradinę turto pardavimo kainą, o antrose varžytynėse nustatyti 9 540 000 Lt pardavimo kainą. 2012 m. birželio 18 d. kreditorių komiteto posėdyje administratorius informavo, kad organizuotos varžytynės vėl neįvyko, nes nedalyvavo nei vienas pirkėjas. Bankas atsisakė perimti įkeistą turtą. Administratorius pateikė projektą turtą viešose varžytynėse pardavinėti už pradinę 7 632 000 Lt (tame tarpe PVM) kainą, tačiau kreditorių komitetas balsavo už kreditorių komiteto pirmininko AB „Montuotojas“ atstovo A. K. pasiūlymą ir nustatė 8 586 000 Lt (tame tarpe PVM) pradinę pardavimo kainą.

Taigi pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo faktines aplinkybes, susijusias su parduodamo nekilnojamojo turto kainos nustatymu ir vykdytu turto pardavimu, ir padarė pagrįstą išvadą, kad kreditorių komiteto nustatyta turto pardavimo kaina buvo nepagrįstai aukšta, visiškai neatitinkanti parduodamo turto tikrosios vertės, o skundžiamas nutarimas turtą pakartotinai varžytynėse pardavinėti už tą pačią, kaip ir anksčiau nustatyta, pradinę 8 586 000 Lt kainą laikytinas ekonomiškai nepateisinamu, neūkišku, neatitinkančiu bankroto proceso efektyvumo, protingumo, sąžiningumo bei teisingumo principų.

Pažymėtina, kad teismų praktikoje (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. liepos 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2053/2011), pripažįstama, kad jeigu visi įmonės kreditoriai sutinka su pasiūlyta pradine turto pardavimo kaina ar pardavimo būdu bei tvarka, parduodamo turto įvertinimo gali būti ir nereikalaujama. Tačiau jeigu dėl įmonės turto pardavimo kainos, būdų ar tvarkos kyla ginčas, įmonės bankroto administratorius paprastai turėtų organizuoti parduodamo turto įvertinimą. Nagrinėjamu atveju kreditorių komitetas, nesėkmingai (dėl per didelės kainos jose nedalyvaujant pirkėjams) bandant parduoti turtą iš varžytynių, pakartotinai svarstydamas turto pardavimo kainą, nepagrįstai neatsižvelgė į 2011 m. atliktą turto vertinimą ir be pagrindo juo nesivadovavo. Atskirajame skunde nepaneigti skundžiamos nutarties argumentai, jog pradinės turto pardavimo kainos nustatymo kriterijai yra teisiškai ir ekonomiškai nepagrįsti, ūkiškai neracionalūs, stingantys loginio pagrindimo. Pažymėtina, kad kreditorių komiteto nustatytą kainą apeliantas grindžia Nekilnojamojo turto registro duomenimis 2009 m. vasario 19 d., tačiau neatsižvelgia į vėlesnį turto įvertinimą, taip pat vadovaujasi potencialių pirkėjų elgesiu sąmoningai nedalyvauti varžytynėse ir laukti kainos sumažėjimo, tačiau toks argumentas niekuo nepagrindžiamas, kaip nepagrindžiamas ir argumentas apie kreditorių įsitikinimą turto už jų nustatytą kainą pardavimo realumą.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir įvertino sprendžiamam klausimui svarbias faktines aplinkybes, tinkamai taikė ĮBĮ nuostatas, bendruosius civilinės teisės principus ir panaikindamas skundžiamą kreditorių komiteto nutarimą priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią naikinti atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.