Šiaulių apygardos teismo sprendimas

žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės ,,Swedbank“, akcinės bendrovės ieškinį atsakovams R. B. ir B. B. dėl skolos, palūkanų ir delspinigių priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, bankrutavusios B. individualios įmonės „BORESTA“ bankroto administratorė uždaroji akcinė bendrovė „VALEKSA“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ieškovė „Swedbank“, akcinė bendrovė (toliau – AB) prašo priteisti solidariai iš atsakovų R. B. ir B. B. 89 784,34 Eur skolą, kurią sudaro 34 269,40 Eur negrąžinto kredito, 43 906,70 Eur nesumokėtų palūkanų, 11 444,98 Eur nesumokėtų delspinigių, 163,26 Eur draudimo įmokų, taip pat 11 procentų procesinių palūkanų bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Danske Bank A/S, atstovaujama Danske Bank A/S Lietuvos filialo (anksčiau AB SAMPO), ir atsakovas B. B. 2007 m. kovo 14 d. sudarė Kredito sutartį Nr. BP1115060752 (toliau – Kredito sutartis) bei 2009 m. birželio 30 d. Susitarimą Nr. BP1115060752-P-1 prie kredito sutarties (toliau – Susitarimas), kurių pagrindu bankas suteikė atsakovui 492 354 Eur dydžio kreditą, galutinis kredito grąžinimo terminas – 2022 m. kovo 14 d. Prievolių pagal minėtas sutartis įvykdymui įkeistas nekilnojamasis turtas bei 2007 m. kovo 14 d. sudaryta Laidavimo sutartis Nr. FA-BP1115060752 (toliau – Laidavimo sutartis) su atsakove R. B., kuria laiduotoja įsipareigojo solidariai atsakyti bankui, jei kredito gavėjas (atsakovas) nevykdytų Kredito sutarties su vėlesniais pakeitimais ir papildymais. Atsakovams nevykdant savo įsipareigojimų, susijusių su kredito grąžinimu, ieškovė 2010 m. sausio 17 d. nutraukė Kredito sutartį. Atsakovai pasiūlė parduoti įkeistą turtą jų pasirinktam pirkėjui, tačiau 2014 m. sausio 21 d. realizavus įkeistą turtą, parduoto turto vertė nepadengė viso įsiskolinimo, šiuo metu atsakovų skola bankui 89 784,34 Eur suma. Pažymėjo, kad sutartys buvo sudarytos atsakovų šeimos poreikiams tenkinti, gyvenamojo namo įsigijimui, todėl ieškovės reikalavimai atsakovams nėra susiję su atsakovo B. individualios įmonės „BORESTA“ veikla. Taigi ieškovės reikalavimai yra kildinami iš sandorių, sudarytų ne su individualia įmone, o su jos savininku kaip privačiu fiziniu asmeniu, todėl aplinkybė, jos ieškovė nepareiškė kreditorinio reikalavimo įmonės bankroto byloje, savaime nereiškia, kad likvidavus individualią įmonę, baigėsi atsakovų prievolės ieškovei, nes likvidavus įmonę pasibaigia tik įmonės prievolės jos kreditoriams. Prašo priteisti skolą solidariai iš kredito gavėjo (atsakovo) ir laiduotojos (atsakovės), kadangi jų prievolė ieškovei yra solidari.Atsakovai R. B. ir B. B. su pareikštu ieškiniu nesutiko, prašo ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovė turėjo visus reikalavimus reikšti B. individualios įmones „BORESTA“ bankroto byloje, nepriklausomai nuo to ar sandoris buvo sudarytas su individualia įmone ar jo savininku kaip privačiu asmeniu. Mano, kad ieškovė elgiasi nesąžiningai reikšdama ieškinį teisme, o ne reikalavimą patvirtinti kreditorinį reikalavimą bankroto byloje, tokiu būdu ieškovė siekia „apeiti bankroto procesą ir užsitikrinti sau pirmumo teisę prieš kitus kreditorius“. Tvirtino, kad sutartys sudarytos ne asmeniniams atsakovų poreikiams tenkinti, o dėl įmonės. Šią aplinkybę patvirtina ir tai, kad 2009 m. birželio 30 d. Susitarime aptariami įmonės įsiskolinimai bankui. Teismo posėdyje papildomai paaiškino, kad siūlė bankui spręsti taikiai, jie siūlė bankui sumokėti 10 000 Eur, tačiau ieškovė nesutiko. Be to ieškovė nenurodė su kokia suma sutiktų, kad taikiai išspręsti ginčą. Atsakovė R. B. papildomai nurodė, kad nesikreipė į banką anksčiau, nepasidomėjo kokie yra likę įsiskolinimai. Šiuo metu neturi galimybių sumokėti nurodytos skolos ieškovei, nes žlugo verslas, o ieškinio suma itin didelė.Trečiasis asmuo į teismo posėdį neatvyko, gautas prašymas bylą nagrinėti atstovui nedalyvaujant. Nurodė, kad įgaliojimai yra pasibaigę, prašo panaikinti prieigą prie elektroninės bylos.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Dėl šalių tarpusavio santykių kvalifikavimo

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Danske Bank A/S, atstovaujama Danske Bank A/S Lietuvos filialo, (anksčiau AB SAMPO) ir atsakovas B. B. 2007 m. kovo 14 d. pasirašė Kredito sutartį Nr. BP1115060752, pagal kurią bankas suteikė atsakovui 492 354 Eur kreditą, kredito paskirtis: žemės sklypo ir gyvenamojo namo, esančių (duomenys neskelbtini), pirkimas.Kredito sutarties specialiosios dalies 5 punkte numatyta, kad prievolių pagal kredito sutartį įvykdymui užtikrinti turi būti įkeistas žemės sklypas ir gyvenamasis namas bei sudaryta laidavimo sutartis su R. B.. Įgyvendinant minėtą sutarties nuostatą atsakovė R. B. 2007 m. kovo 14 d. pasirašė Laidavimo sutartį Nr. FA-BP1115060752, kuria įsipareigojo solidariai visu savo turtu atsakyti bankui jei kredito gavėjas (atsakovas) neįvykdys visos ar dalies prievolių pagal Kredito sutartį su visais vėlesniais jos papildymais ir pakeitimais (laidavimo sutarties 1 punktas). Taip pat atsakovai įkeitė jiems nuosavybės teise priklausantį turtą, t. y. žemės sklypą su statiniais, esančius (duomenys neskelbtini).2009 m. birželio 30 d. Danske Bank A/S, atstovaujama Danske Bank A/S Lietuvos filialo ir atsakovas B. B. sudarė Susitarimą Nr. BPl 115060752-P-1, kuriuo buvo iš dalies pakeistos Kredito sutarties sąlygos, t. y. pagal susitarimo 1 punktą už naudojimąsi kreditu yra mokama 2,5 procento palūkanų marža, susitarta dėl kredito grąžinimo tvarkos (susitarimo 2 punktas), sukauptų delspinigių pakeitimo palūkanomis (susitarimo 3 punktas), prievolės užtikrinimo nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), hipoteka (susitarimo 4 punktas). Pastebėtina, kad Susitarimą pasirašė ir atsakovė R. B., kuri savo parašu patvirtino, kad sutinka laiduoti pasikeitusiomis sąlygomis. Taigi įvertinus byloje esančius duomenis, daroma išvada, kad minėtų sutarčių pagrindu tarp banko ir atsakovų susiklostė sutartiniai prievoliniai santykiai. Sandoriai laikomi svarbiausia asmenų privačios autonomijos įgyvendinimo priemone, nes, sudarydami juos, asmenys išreiškia savo valią dėl tarpusavio susitarimu sukuriamų teisių ir pareigų, prisiimamos atsakomybės (CK 1.2, 6.2, 6.156 straipsniai). Sutarčių laisvė yra viena iš Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų asmens laisvių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnis), todėl gali būti vertinama kaip subjektų ūkinei veiklai būtina konstitucinė garantija. Taigi tais atvejais, kai atitinkami teisiniai santykiai reguliuojami dispozityviųjų teisės normų, subjektai, remdamiesi sutarčių laisvės principu, dėl savo teisių ir pareigų gali susitarti kitaip. Nagrinėjant ginčus dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo, privalu aiškintis ir taikyti šalių sudarytos sutarties nuostatas, o ne konkrečią sutarčių rūšį reglamentuojančio įstatymo, nustatančio dispozityvaus pobūdžio reikalavimus, normas (CK 6.189 straipsnis, 6.200 straipsnio 1 dalis). Sutarčių laisvės principas taip pat yra susijęs su principu, kad sutarčių reikia laikytis (lot. pacta sunt servanda), todėl pripažįstama, kad teisėtai sudaryta sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio l dalis). Ieškovės teigimu, 2007 m. kovo 14 d. Kredito sutartis bei 2009 m. birželio 30 d. Susitarimas buvo sudarytos su atsakovu kaip fiziniu asmeniu, tačiau atsakovai nesutinka su ieškovės argumentais. Atsakovai tvirtino, kad kreditas paimtas verslui, t. y. vykdyti B. individualios įmonės „BORESTA“ veiklą (2017 m. kovo 9 d. teismo posėdžio garso įrašo 6 min.; 2014 m. balandžio 26 d. teismo posėdžio garso įrašo 41 min. 30 sek. – 41 min. 36 sek., 44 min. 13 sek. – 44 min. 44 sek.). Taigi šalys nesutaria dėl sutarties sąlygų, kas turėtų būti laikomas kredito gavėju pagal Kredito sutartį, t. y. atsakovas B. B. ar V. individuali įmonė „BORESTA“.Sutarties šalims nesutariant dėl sudarytos sutarties turinio, ji aiškinama pagal bendrąsias sutarčių aiškinimo taisykles, įtvirtintas CK 6.193 straipsnyje, vadovaujantis sąžiningumo bei sisteminio sutarties sąlygų aiškinimo principais. Aiškinant sutartį, turi būti nagrinėjami tikrieji jos šalių ketinimai (valia) sutarties sudarymo metu, atskleidžiami įvertinant sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, šalių derybų dėl sutarties sudarymo pobūdį, šalių elgesį ir aplinkybes po sutarties sudarymo, ją vykdant, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-81-219/2015). Nagrinėjamu atveju matyti, kad sutartis atsakovas sudarė ne kaip juridinio asmens atstovas, B. individualios įmonės „BORESTA“ vadovas, tačiau kaip fizinis asmuo, t. y. B. B.. Kredito sutartyje nėra tiesiogiai nurodyta, kokiu tikslu atsakovas paėmė kreditą nekilnojamojo turto įsigijimui, tačiau 2007 m. kovo 14 d. Laidavimo sutarties 2 punkte bei 2009 m. birželio 30 d. Susitarimo 11.1 punkte aiškiai ir nedviprasmiškai nurodoma, kad sutartys yra sudarytos šeimos poreikių tenkinimui ir neprieštarauja šeimos interesams. Atsižvelgiant į tai, kad visos trys sutartys yra tarpusavyje susijusios, todėl jos aiškintinos sistemiškai ir pripažintina, kad 2007 m. kovo 14 d. Kredito sutartis sudaryta su atsakovu kaip fiziniu asmeniu, jo šeimos poreikių tenkinimui. Vien tai, kad Susitarimo 4 punkte numatyta, kad nekilnojamojo turto įkeitimas yra skirtas užtikrinti ir individualios įmonės prievoles bankui pagal įmonės sudarytas kredito sutartis, bei 5 punkte pažymima, kad kredito gavėjai B. individualiai įmonei „BORESTA“ nevykdant įsipareigojimų pagal 2005 m. gruodžio 21 d. ir 2007 m. balandžio 6 d. kredito sutartis bankas turi teisę nutraukti sutartis, nesudaro pagrindo išvadai, kad Kredito sutartis ir Susitarimas buvo sudaryti juridinio asmens interesais. Nes ir šalių elgesys po sandorių sudarymo rodo atsakovų valią nekilnojamąjį turtą įsigyti asmeniams atsakovų, jų šeimos poreikiams, nes nekilnojamasis turtas, kurį atsakovai įsigijo gavę banko kreditą, buvo registruotas kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, taigi tikslinis kreditas buvo panaudotas ne juridiniam asmeniui įsigyjant nekilnojamojo turto objektą. Motyvai ir kitos aplinkybės, kodėl atsakovai siekė įsigyti minėtą žemės sklypą su statiniais, nėra nagrinėjamos bylos dalykas, todėl teismas plačiau jų neanalizuoja. Be to, atsakovai nepateikė jokių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad kreditas buvo paimtas siekiant patenkinti įmonės interesus.( CPK 178 straipsnis). Kasacinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad sutartis gali būti kvalifikuojama kaip vartojimo kredito sutartis tada, kai ji atitinka ne tik tokiai sutarčių rūšiai, bet ir bendruosius vartojimo sutartims keliamus reikalavimus. Vartojimo sutartimi yra laikoma sutartis dėl prekių ir paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti (CK 1.39 straipsnio 1 dalis). Remiantis teisės aktuose pateikta vartojimo sutarties apibrėžtimi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ar paslaugas perka savo asmeniniams (ne verslo ar profesiniams) poreikiams; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014). Teismas pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju sudaryta Kredito sutartis, kuri vėliau buvo iš dalies pakeista sudarius Susitarimą, kvalifikuotina kaip vartojimo kredito sutartis (CK 6.881 ir 6.886 straipsniai), kurios pagrindu bankas suteikė tikslinį vartojimo kreditą (nekilnojamojo turto įsijimui) atsakovui kaip fiziniam asmeniui, o atsakovė sutiko užtikrinti pagrindinės prievolės įvykdymą sudarydama laidavimo sutartį (CK 6.76 straipsnis).Atsižvelgiant į tai, kad prievolė grąžinti pasiskolintus pinigus pagal Kredito sutartį yra asmeninė atsakovų prievolė, o ne B. individualios įmonės „BORESTA“ prievolė bankui (jos teisių ir pareigų perėmėjai ieškovei ,,Swedbank“, AB), todėl ši prievolė nesibaigė likvidavus atsakovui priklausančią individualią įmonę. Teismas pažymi, kad įstatymai nenumato, kad dėl įmonės bankroto kartu bankrutuoja ir fizinis asmuo – įmonės savininkas, t. y. jo atžvilgiu negali būti taikomi analogiški ribojimai ir teisiniai padariniai, kurie taikomi bankrutuojančioms įmonėms. Tai, kad tenkinant bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimus priverstine tvarka buvo realizuotas ir visas juridinio asmens dalyvio (savininko) nuosavybės teise valdomas turtas, nesudaro pagrindo tokio dalyvio kreditorių reikalavimų nurašymui. Priešingas aiškinimas neatitiktų Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo bei Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo paskirties, o taip pat būtų nesąžiningas tokios įmonės dalyvio kreditorių, pagal jo asmenines prievoles, atžvilgiu, nes po individualios įmonės pabaigos jiems būtų užkirstas kelias vykdyti priverstinės skolos išieškojimo procedūras, siekiant savo finansinių reikalavimų patenkinimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-858-407/2015). Taigi likus nepadengtam banko reikalavimui, likvidavus neribotos civilinės atsakomybės juridinį asmenį, kreditoriui turi išlikti galimybė nukreipti reikalavimą į individualios įmonės savininką, kadangi kreditoriaus reikalavimų teisiniu pagrindu esantys prievoliniai teisiniai santykiai susiklostė tarp kreditoriaus ir buvusio individualios įmonės savininko (atsakovo), kaip atskiro subjekto.Lietuvos Aukščiausiasis teismas ne kartą nutartyse yra nurodęs, jog teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl šalių nurodytų faktinių aplinkybių teisinis kvalifikavimas priklauso išimtiniai teismo kompetencijai (lot. iura novit curia) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės mėn. 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-212/2012). Taigi viena aplinkybė, kad atsakovai nurodė teismų praktiką civilinėse bylose Nr. 3K-3-428/2006, Nr. 2-512/2008 ir Nr. 2-38/2012 tai savaime nereiškia, kad teismas privalo ja vadovautis nagrinėdamas tarp šalių kilusį ginčą. Kadangi precedento galią turi tik ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos. Nagrinėdamas bylas teismas teisės normas taiko ne a priori (iš lot. iš anksto, nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-93-643/2016). Įvertinus atsakovų nurodytą teismų praktiką pripažintina, kad skiriasi faktinės aplinkybės nurodytose byloje ir nagrinėjamoje byloje, todėl konkrečiu atveju sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą nėra pagrindo jomis vadovautis.

Dėl negrąžinto kredito

Prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus (CK 6.38 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnio 1 dalis). Draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus (CK 6.59 straipsnis). Taigi civilinėje teisėje galiojantis sutarties privalomumo ir vykdytinumo principai, kuriais grindžiami sutartiniai santykiai, lemia, kad bet koks sutarties netinkamas vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, už kurį atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties šalis. Sutarties šaliai neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius sutartį, kita sutarties šalis, atsižvelgiant į aplinkybes, įgyja teisę naudotis sutartyje ir įstatyme nustatytais teisių gynimo būdais, įtvirtintais tiek bendrosiose sutarčių teisės normose, tiek ir atitinkamas sutartis reguliuojančiose teisės normose, pavyzdžiui, reikalauti įvykdyti prievolę natūra, pakeisti sutartį ar ją nutraukti, kt.Kredito sutartimi bankas suteikė atsakovui 492 354 Eur kreditą, kredito terminas – 15 metų, galutinis kredito grąžinimo terminas – 2022 m. kovo 14 d., kredito palūkanų norma, galiojanti iki palūkanų perfiksavimo – 4,59 procentai, kintamų palūkanų kintamoji dalis – 6 mėn. EURIBOR, kintamų palūkanų marža – 0,6 procento, palūkanų perfiksavimo data – kiekvienų metų kovo 1 d. ir rugsėjo 1 d. (Kredito sutarties specialiosios dalies 4 punktas).Nagrinėjamu atveju ieškovė tvirtina, kad atsakovai nuo 2009 m. liepos 1 d. nevykdė įsipareigojimų pagal Kredito sutartį bei Susitarimą, todėl bankas pasinaudojo Kredito sutarties bendrųjų sąlygų 48.1 punkte jai suteikta teise vienašališkai nutraukti sutartį, todėl nuo 2010 m. sausio 17 d. sutartis nutraukta. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad bankas 2009 m. gruodžio 17 d. raštu ragino atsakovus sumokėti susidariusį įsiskolinimą bei įspėjo, kad nepadengus įsiskolinimo, sutartis bus nutraukta ir bus pradėtas priverstinis skolos išieškojimas iš įkeisto turto. Nors minėtas raginimas buvo asmeniškai įteiktas atsakovui B. B., tačiau byloje nėra duomenų, kad atsakovai būtų padengę įsiskolinimą. Ieškovės teigimu, nutraukus Kredito sutartį atsakovai pasiūlė parduoti įkeistą turtą jų pasirinktam padavėjui. ieškovės pateikta pirkimo – pardavimo sutartis patvirtina, kad 2014 m. sausio 21 d. atsakovams priklausantis žemės sklypas su statiniais buvo parduoti E. S. ir G. S. už 1 420 000 Lt (411 260,43 Eur) sumą. Atsižvelgiant į tai, kad pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu parduodamas turtas buvo įkeistas, todėl kreditorė Danske Bank A/S Lietuvos filialas sutiko, kad atsakovai parduotų įkeistą turtą, o visa turto pardavimo kaina būtų pervesta hipotekos kreditorei skolos pagal Kredito sutartį dengimui (sutarties 6.2 punktas). Taigi realizavus įkeistą turtą buvo sumažintas atsakovų įsiskolinimo dydis.Atkreiptinas dėmesys, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovai bendradarbiavo su banku, domėjosi, kokio dydžio įsiskolinimas liko, tai patvirtino ir teismo posėdžio metu. Atsakovai pripažino, kad apie įsiskolinimą sužinojo tik tuomet, kai ieškovė kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo. Iki tol, jie manė, kad neturi įsiskolinimų bankui, kad jie patenkinti įmonės bankroto byloje. Tik teisminio proceso metu, kreipėsi į banką siūlydami sudaryti taikos sutartį ir sumokėti dalį skolos (10 000 Eur, t. y. devintadalį ieškinio sumos), tačiau bankas nesutiko su pasiūlymu nesutiko.Ieškovės teigimu, atsakovai yra skolingi 34 269,40 Eur negrąžinto kredito, 43 906,70 Eur nesumokėtų palūkanų bei 11 444,98 Eur delspinigių, skaičiuojamų už paskutiniuosius 6 mėn. iki kreipimosi į teismą, t. y. nuo 2015 m. rugsėjo 23 d. iki 2016 m. kovo 23 d. Pastebėtina, kad ieškovė kartu su ieškiniu pateikė skolos apskaičiavimo lenteles, kuriose detalizuojama negrąžinto kredito suma, palūkanų bei delspinigių skaičiavimo laikotarpiai bei galutinė jų suma ir su kuriais, teismo vertinimu nėra pagrindo nesutikti. Nors atsakovai pripažįsta, kad nėra grąžinę viso kredito, ir neneigia aplinkybės, kad ieškovė tinkamai apskaičiavo įsiskolinimo dydį, tačiau nesutinka su ieškovės pareikštu reikalavimu, nes palūkanos yra didesnės nei pagrindinė skola, be to, jie neturi galimybės sumokėti tokių sumų ieškovei (2017 m. balandžio 26 d. teismo posėdžio garso įrašo 46 min. 29 sek – 46 min. 31 sek.).Pažymėtina, kad CK 6.881 straipsnio 1 dalyje kreditavimo sutartis apibrėžta kaip sutartis, kuria bankas ar kita kredito įstaiga (kreditorius) įsipareigoja suteikti kredito gavėjai sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis pinigines lėšas (kreditą), o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas. Kadangi atsakovai neatsiskaitė su pradiniu kreditoriumi nustatytais terminais, neįvykdė savo piniginės prievolės reikalavimą pareiškusiam naujajam kreditoriui (ieškovei), todėl pripažintina, kad ieškovės reikalavimas priteisti 34 269,40 Eur negrąžinto kredito yra pagrįstas, todėl tenkintinas.

Dėl palūkanų priteisimo

Pažymėtina, kad palūkanos – tai mokestis už pinigų skolinimą (mokėjimo, pelno palūkanos) arba minimalių kreditoriaus nuostolių kompensacija už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (kompensuojamosios palūkanos). Kasacinio teismo praktikoje pelno palūkanos aiškinamos kaip atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai. Taigi kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Tokios palūkanos mokamos iki piniginių prievolių įvykdymo, jeigu šalys nėra susitarusios kitaip. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Kredito sutarties 4 punkte numatytos kintamos palūkanos. Sutarties nuostatos, susijusios su palūkanų dydžiu buvo iš dalies pakeistos šalims sudarius 2009 m. birželio 30 d. Susitarimą (Susitarimo 2 punktas). Įvertinus minėtų sutarčių nuostatas bei Kredito sutarties bendrosios dalies 2-9 punktus matyti, kad šalys susitarė dėl palūkanų už naudojimąsi kredito davėjo suteiktais pinigais (atlyginimas už pinigų skolinimą).Nors tarp šalių sudaryta vartojimo kredito sutartis ir atsakovas, kaip vartotojas, yra silpnesnioji sandorio šalis, tačiau minėta aplinkybė nėra pagrindas mažinti sutartyje numatytas palūkanas. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad ši papildoma apsauga nesudaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų teisių apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu skolininkui netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014). Pažymėtina, kad atsakovai patvirtino, kad laisva valia sudarė Kredito sutartį, o vėliau ir Susitarimą. Sutarties pasirašymo metu atsakovai įvertino savo galimybes įvykdyti sutartį, t. y. grąžinti kreditą su sumokėti numatyto dydžio palūkanas. Nors sandorių sudarymo metu dar negaliojo Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymas (įstatymas įsigaliojo 2011 m. balandžio 1 d.), tačiau vertinant ar nagrinėjamu atveju sutartyse numatytos palūkanos nėra nepagrįstai didelės, teismas pažymi, kad pagal šiuo metu galiojančią Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 2 dalies 1 punktą vartojimo kredito sąlygos pripažįstamos neprotingomis, pagrįstomis, atitinkančiomis sąžiningos verslo praktikos reikalavimų ir nepažeidžiančiomis vartojimo kredito gavėjo bei sutarties šalių interesų pusiausvyrą tuo atveju, jei vartojimo kredito palūkanų norma viršija 75 procentus, nagrinėjamu atveju šalys susitarė dėl gerokai mažesnių palūkanų, t. y. 6 mėn. EURIBOR ir 2,5 procento palūkanų marža (Kredito sutarties specialiosios dalies 4 punktas, Susitarimo 2 punktas). Vien aplinkybė, kad žlugo atsakovams priklausantis verslas, savaime nesudaro pagrindo mažinti sutartines palūkanas, dėl kurių šalys susitarė. Teismo vertinimu, sutartyje numatytos palūkanos nėra nepagrįstai didelės, todėl nėra pagrindo jas mažinti. Atitinkamai ieškovės reikalavimas dėl 43 906,70 Eur palūkanų priteisimo tenkintinas.

Dėl laiduotojos atsakomybės apimties

Laidavimas yra vienas iš prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų (CK 6.70 straipsnio 1 dalis). Laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės (CK 6.76 straipsnio 1 dalis). Prievolės, kylančios iš laidavimo sutarties, turinys yra laiduotojo įsipareigojimas, skolininkui pažeidus laidavimu užtikrintą prievolę, įvykdyti ją kreditoriui kartu su skolininku. Remiantis CK 6.78 straipsnio 3 dalimi, laidavimu užtikrinamas ir su pagrindine prievole susijusių papildomų (šalutinių) prievolių užtikrinimas. Laiduotojas atsako tiek pat kaip ir skolininkas (už palūkanų sumokėjimą, už nuostolių atlyginimą, už netesybų sumokėjimą), jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis (CK 6.81 straipsnio 2 dalis). Kai prievolė neįvykdyta, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis (CK 6.81 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad esant solidariajai laiduotojo pareigai laiduotojas nedisponuoja teise reikalauti, jog kreditorius pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą (CK 6.80 straipsnio 2 dalis), priešingai, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas ir laiduotojas bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-275-248/2015).Atsižvelgiant į tai, kad Laidavimo sutartimi atsakovė įsipareigojo solidariai visu savo turtu atsakyti bankui, jei kredito gavėjas neįvykdytų prievolių pagal Kredito sutartį bei vėlesnius jos pakeitimus, t. y. ir pagal Susitarimą, (Laidavimo sutarties 1 punktas), todėl pripažintina, kad pagrįstai ieškovė reikalauja, kad negrąžintas kreditas, nesumokėtos palūkanos ir delspinigiai bei draudimo įmokos būtų priteistos solidariai iš atsakovų, t. y. kredito gavėjo (atsakovo) ir laiduotojos (atsakovės).

Dėl delspinigių

Netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai; CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Tai yra vienas iš prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų (CK 6.70 straipsnis), kartu – viena iš civilinės atsakomybės formų (CK 6.245 straipsnio 1 dalis, 6.258 straipsnis). Kreditoriaus teisė reikalauti netesybų atsiranda tada, kai skolininkas prievolės neįvykdo arba ją įvykdo netinkamai (CK 6.205 straipsnis). Kasacinio teismo išaiškinta, kad šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų skirta tam, kad kreditoriui nereikėtų įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais. Vienas netesybų tikslų – sumažinti kreditoriaus įrodinėjimo naštą reikalaujant atlyginti nuostolius. Antra, netesybomis siekiama sukurti teisinį aiškumą tarp šalių dėl civilinės atsakomybės apimties, nes netesybos riboja prievolę pažeidusios šalies atsakomybę tam tikra sutartine ir iš anksto žinoma pinigų suma. Trečia, netesybos skirtos skatinti skolininką laiku ir tinkamai įvykdyti savo įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-275-248/2015). Nagrinėjamu atveju Kredito sutarties specialiosios dalies 4 punkte numatyta, kad šalys susitarė dėl netesybų, t. y. 0,08 procento per dieną. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovai nuo 2009 m. liepos 1 d. nemoka įmokų pagal Kredito sutartį, todėl ieškovė turi teisę nuo šios datos skaičiuoti sutartines netesybas, kadangi pagal CK 6.205 straipsnį prievolės įvykdymo termino praleidimas reiškia iš sutarties kylančios prievolės neįvykdymą.Iš ieškovės pateiktos delspinigių apskaičiavimo lentelės matyti, kad netesybas ieškovė paskaičiavo nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2016 m. kovo 23 d., tačiau atsižvelgdama į CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punkte numatytą 6 mėnesių ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl netesybų, prašo priteisti iš atsakovų palūkanas, skaičiuojamas nuo 2015 m. rugsėjo 23 d. iki 2016 m. kovo 23 d., t. y. už pastaruosius 6 mėnesius iki kreipimosi į teismą. Už ši laikotarpį paskaičiuota 11 444,98 Eur delspinigių. Kaip minėta, atsakovai neneigia, kad ieškovė tinkamai apskaičiavimo įsiskolinimo dydį (2017 m. balandžio 6 d. teismo posėdžio garso įrašo 46 min. 29 sek. – 46 min. 31 sek.). Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad kredito gavėjas (atsakovas) ir už jį laidavusi atsakovė turi atlyginti ieškovės nuotolius dėl laiku negrąžinto kredito, nesumokėtų palūkanų, t. y. sumokėti 11 444,98 Eur delspinigių.

Dėl draudimo įmokos

Remiantis kredito sutarties specialiosios dalies 6 punktu įkeičiamas nekilnojamasis turtas turi būti apdraustas kredito davėjo naudai. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad įgyvendinant minėtą sutarties reikalavimą atsakovams nuosavybes teise priklausantis turtas, t. y. žemės sklypas su gyvenamuoju namu, buvo apdrausti kredito davėjo (banko) naudai. Pagal gyventojų turto draudimo liudijimus (polisus) Serija PSNTA Nr. 00049953 ir Serija PSNTA Nr. 00063782 bankas draudikui sumokėjo atitinkamai 143 Lt (41,42 Eur) ir 145 Lt (41,99 Eur), iš viso 288 Lt (83,41 Eur) draudimo įmokų.Nagrinėjamu atveju ieškovė prašo priteisti 163,26 Eur draudimo įmokų, tačiau iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovė pagrindė tik dalį šių išlaidų, t. y. 83,41 Eur sumą. Taigi byloje nesant duomenų, kad ieškovė patyrė 163,26 Eur išlaidų, susijusių su draudimo įmokų mokėjimu už atsakovams nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto draudimą, todėl šis ieškovės reikalavimas tenkintinas iš dalies, priteistina tik 83,41 Eur draudimo įmokų.

Dėl procesinių palūkanų.

CK 6.37 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymo nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Šioje normoje įtvirtintos procesinės palūkanos priskirtinos prie kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011). Aiškindamas procesinių palūkanų institutą, kasacinis teismas yra suformavęs praktiką, kad pareiga mokėti procesines palūkanas atsiranda pagal įstatymą, jos turi būti skaičiuojamos tik esant kreditoriaus prašymui ir tai daroma nuo bylos iškėlimo iki visiško prievolės įvykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2007). Procesinės palūkanos pasižymi tuo, kad jos skaičiuojamos nuo visos įsiskolinimo sumos ir skirtos kompensuoti būsimus, nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo, susidariusius kreditoriaus nuostolius. Procesinių palūkanų paskirtis – skatinti operatyvų teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-595/2008). Tai, kad bus išieškomos ir tam tikro dydžio palūkanos, mokėtinos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, skatina skolininką greičiau įvykdyti teismo sprendimą ar neįvykdytą prievolę, nes priešingu atveju skolininkas gali patirti papildomų turtinių praradimų. Pagrindas priteisti šias palūkanas yra skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą. Per bylinėjimosi laiką skolininkas naudojasi kreditoriaus lėšomis, gauna iš to naudos, taip pažeidžia kreditoriaus interesus ir privalo šios normos pagrindu mokėti įstatymo nustatytas palūkanas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2008). Kai prasideda teismo procesas, skolininkas turi būti suinteresuotas jo nevilkinti, o teismui priteisus pinigus – kuo greičiau sumokėti kreditoriui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2007). Pagal CK 6.210 straipsnį terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Nors palūkanų dydį nustato įstatymai, šalys gali raštu susitarti ir dėl didesnių palūkanų (CK 6.37 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju Kredito sutarties bendrųjų sąlygų 51 punkte numatyta, kad nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo kredito gavėjas turi mokėti 11 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą. Taigi šalys susitarė dėl 11 procentų procesinių palūkanų mokėjimo tu atveju, jei bankas kreiptųsi į teismą dėl skolos priteisimo. Teismas pripažįsta, kad pagrįstas ieškovės reikalavimas priteisti 11 procentų metinių palūkanų yra pagrįstas, todėl tenkintinas.

Dėl trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų

Pastebėtina, kad Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartimi B. individualios įmonės „BORESTA“ bankroto administratorė UAB „VALEKSA“ buvo įtraukta į bylą trečiuoju asmeniu, tačiau Šiaulių apygardos teismas 2016 m. gruodžio 5 d. priėmė sprendimą civilinėje byloje Nrt. B2-138-440/2016, kuriuo nuspręsta likviduoti bankrutavusią įmonę. Šis teismo sprendimas įsiteisėjo 2017 m. sausio 5 d., todėl įmonės išregistruota iš juridinių asmenų registro. Kaip minėta teismo nutarties 10 punkte išregistravus juridinį asmenį iš viešojo registro laikoma, kad įmonė pasibaigė (CK 2.95 straipsnio 3 dalis). Todėl pripažintina, kad pasibaigus B. individualiai įmonei „BORESTA“, ji neteko civilinio procesinio veiksnumo (CPK 38 straipsnio 1 dalis). Atitinkamai tai reiškia, kad pasibaigus bankroto procedūroms teismo paskirta bankroto administratorė UAB „VALEKSA“ neteko įgaliojimų atstovauti įmonės bei jos kreditorių interesus santykiuose su trečiaisiais asmenimis. Vadovaujantis CPK 47 straipsniu trečiasis asmuo pašalintinas iš bylos.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

CPK 93 straipsnyje reglamentuojamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas. Pagal šio straipsnio nuostatas sprendžiama dėl bylinėjimosi išlaidų, kurias reglamentuoja CPK 79 ir kiti straipsniai. Pagal CPK 79 straipsnį jas sudaro žyminis mokestis, su kuriuo susijusius klausimus reglamentuoja CPK 80–87 straipsniai, ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, su kuriomis susijusius klausimus reglamentuoja CPK 88–92, 97–99 straipsniai.Nagrinėjamu atveju bylinėjimosi išlaidas sudaro: 1 542 Eur (771 Eur + 771 Eur) žyminio mokesčio, kurį sumokėjo ieškovė kreipdamasi į teismą bei 14,24 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (pašto išlaidos). Iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos byloje dalyvaujantys asmenys nepateikė teismui duomenų apie kitas faktiškai patirtas išlaidas.Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys tenkintinas iš dalies, t. y. tenkintina 99,91 procentai ieškinio reikalavimų, todėl bylinėjimosi išlaidos paskirstytinos remiantis CPK 93 straipsnio 2 dalimi, t. y. ieškovei priteistinos bylinėjimosi išlaidos proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Esant tokioms aplinkybėms iš atsakovų priteistina po 770,30 Eur žyminio mokesčio ieškovei (1 542 Eur × 99,91 procentai : 100 procentų : 2 = 770,30 Eur) ir po 7,11 Eur pašto išlaidų valstybei (14,24 Eur × 99,91 procentai : 100 procentų : 2 = 7,11 Eur).Kadangi iš ieškovės priteistina pašto išlaidų suma (0,02 Eur) sudarytų mažesnę nei 3 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnį ir 96 straipsnio 6 dalį bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymą Nr. 1R-298/1K-290, šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos valstybei.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 15 d. nutartimi (rašymo apsirikimas ištaisytas 2016 m. balandžio 19 d. nutartimi) ieškinio reikalavimų užtikrinimui taikytos laikinosios apsaugos priemonės – atsakovams nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, turtinių teisių bei piniginių lėšų areštas. Vadovaujantis CPK 150 straipsnio 2 dalimi šios laikinosios apsaugos priemonės paliktinos galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo.

Šiaulių apygardos teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 2 dalimi, 150 straipsnio 2 dalimi, 259-260 straipsniais, 263-270 straipsniais

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovei „Swedbank“, akcinei bendrovei, juridinio asmens kodas 112029651, solidariai iš atsakovų R. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ir B. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 34 269,40 Eur (trisdešimt keturis tūkstančius du šimtus šešiasdešimt devynis eurus 40 ct) negrąžinto kredito, 43 906,70 Eur (keturiasdešimt tris tūkstančius devynis šimtus šešis eurus 70 ct) palūkanų, 11 444,98 Eur (vienuolika tūkstančių keturis šimtus keturiasdešimt keturis eurus 98 ct) delspinigių, 83,41 Eur (aštuoniasdešimt tris eurus 41 ct) draudimo įmokų, 11 (vienuolika) procentų metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme – 2016 m. balandžio 15 d. – iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti ieškovei „Swedbank“, akcinei bendrovei, juridinio asmens kodas 112029651, iš atsakovų R. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ir B. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), po 770,30 Eur (septynis šimtus septyniasdešimt eurų 30 ct) žyminio mokesčio.

Priteisti valstybei iš atsakovų R. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ir B. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), po 7,11 Eur (septynis eurus 11 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Likusioje dalyje ieškinį dėl draudimo įmokų priteisimo iš atsakovų atmesti.

Pašalinti iš trečiųjų asmenų B. individualios įmonės „BORESTA“ bankroto administratorę uždarąją akcinę bendrovę „VALEKSA“.

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 15 d. (patikslinta 2016 m. balandžio 19 d.) nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones palikti galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Šiaulių apygardos teismą.

Sprendimo patvirtintą kopiją išsiųsti šalims, trečiajam asmeniui.