Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Kazio Kailiūno ir Vyto Miliaus (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo akcinės bendrovės DnB Nord Banko atstovės atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2008 m. gegužės 14 d. nutarties, kuria nutrauktas civilinės bylos Nr. 2-130-267/2008 pagal ieškovo akcinės bendrovės DnB Nord banko ieškinį atsakovams P. S. individualiai įmonei, P. S. , B. S. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įmonių bankroto bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti įstatymai. Įmonių bankroto procesą (bankroto bylos iškėlimą, kreditorių reikalavimų pateikimą ir tvirtinimą, įmonės likvidavimą dėl bankroto, taip pat kitas su bankrotu susijusias procedūras) reglamentuoja Lietuvos Respublikos Įmonių bankroto įstatymas. Įmonių bankroto įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas šio įstatymo normų taikymo prioritetas kitų įstatymų atžvilgiu vykdant įmonės bankroto procedūras ir nurodyta, kad kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą, kreditoriaus teisę imtis priemonių skoloms išieškoti, mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas ir jų administravimą bankroto proceso metu, įmonėse taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, Šiaulių apygardos teismas 2007 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi P. S. individualiai įmonei iškėlė bankroto bylą (b. l. 103). Individualios įmonės turtinės atsakomybės teisinis reglamentavimas turi tam tikrų ypatumų, išskiriančių ją iš kitų juridinių asmenų. Individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, todėl pagal Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 2.50 straipsnio 4 dalį tokios įmonės turtas yra neatskirtas nuo įmonininko (savininko ar savininkų) turto, taigi jeigu įmonės prievolėms įvykdyti neužtenka šios įmonės turto, už jos prievoles atsako įmonininkas (savininkas ar savininkai) savo turtu. Tais atvejais, kai bankroto byla iškeliama įmonei, kurios turtas neatskirtas nuo įmonininko ar jos narių turto, įmonės savininkas (savininkai) administratoriui privalo pateikti viso turimo turto sąrašą, įskaitant ir esančio bendrąja jungtine nuosavybe, o bankrutavusios įmonės savininkai turi dalyvauti byloje bendraatsakovais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1099/2003; 2004 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-308/2004). Individuali įmonė, nors registruota vieno iš sutuoktinių vardu, pagal Civilinio kodekso 3.88 straipsnio 1 dalies 4 punktą pripažįstama bendrąją jungtine nuosavybe. Preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.88 str. 3 d.). Dėl to ir iš individualios įmonės, įsteigtos santuokos metu, veiklos atsiradusios prievolės turi būti laikomos bendromis sutuoktinių prievolėmis ir jos turi būti tenkinamos iš sutuoktinių bendro turto (CK 3.109 str.). Toks šių prievolių teisinis kvalifikavimas leidžia apsaugoti individualios įmonės kreditorių interesus ir drausmina bendraturčius sutuoktinius: turtą jie turi valdyti protingai, o prievoles vykdyti sąžiningai. Tik įrodžius, kad verslu vertėsi išimtinai vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio žinios ar prieš jo valią ir verslo duodama nauda nebuvo panaudota šeimos interesais, būtų galima daryti priešingą išvadą. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje buvusio sutuoktinių turto – individualios įmonės – bendrumo prezumpcija nėra paneigta. To neginčija ir atsakovė B. S.. Taigi individualiai įmonei iškėlus bankroto bylą, turtinės atsakomybės subjektais, be pačios įmonės, tampa ir jos savininkas bei jo sutuoktinis. Tuo remiantis tiek P. S., tiek ir jo buvusi sutuoktinė B. S. įtraukti į P. S. individualios įmonės bankroto bylą bendraatsakovais. Tokio Šiaulių apygardos teismo priimto sprendimo byloje dalyvaujantys asmenys neginčijo, todėl apeliantė atskirajame skunde nepagrįstai nurodo, jog teismo sprendimas dėl atsakovės B. S. atsakomybės pagal jos sutuoktinio individualios įmonės neįvykdytus skolinius įsipareigojimus bankui nėra priimtas, t. y. jos atsakomybės klausimas nėra išspręstas iš esmės.

Teismų praktikoje pažymima, jog tais atvejais, kai bankroto byla iškeliama individualiai įmonei, kuri yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, tai visi kreditoriai savo finansinius reikalavimus turi pareikšti Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka nepriklausomai nuo to, su kuo – įmone ar jos savininku (savininkais), kaip privačiu fiziniu asmeniu (privačiais fiziniais asmenimis) – buvo sudarytas sandoris, iš kurio kyla kreditoriaus reikalavimas. Šią išvadą lemia individualios įmonės, kaip civilinių teisinių santykių subjekto, atsakomybės už prievoles specifika, kuri neprieštarauja Įmonių bankroto įstatymo nuostatoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2006). Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija atmeta apeliantės argumentą, jog bankas savo reikalavimą B. S. grindžia ne kokia nors sutartimi, bet įstatymų numatyta vieno sutuoktinio atsakomybe už kito sutuoktinio prievoles (CK 3.109 str., 3.113 str.), nes nepriklausomai nuo to, koks yra reikalavimo pagrindas ar dalykas, bankrutuojančios individualios įmonės savininko sutuoktiniui, kaip bendraatsakovui, visi reikalavimai reiškiami bankroto byloje. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus bei tai, kad Įmonių bankroto įstatymas yra specialusis teisės aktas bendrųjų civilinius teisinius bei civilinius procesinius teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų atžvilgiu, teisėjų kolegija nepagrįstu pripažįsta ir apeliantės teiginį, jog ta aplinkybė, kad skolininkui yra iškelta bankroto byla, nepanaikina kreditoriaus teisės reikšti reikalavimą kitiems atsakovams ir reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to tiek visą skolą, tiek jos dalį.

Kaip jau buvo minėta, iškėlus individualiai įmonei bankroto bylą, visi tiek individualios įmonės, tiek jos savininkų kreditoriai savo finansinius reikalavimus turi pareikšti Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka. Teismas, įvertinęs pareikštų finansinių reikalavimų pagrįstumą, juos patvirtina arba atsisako patvirtinti. Remdamasis Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 4 dalies 4 punkto pagrindu, teismas, iškėlęs bankroto bylą, praneša kitiems teismams, nagrinėjantiems bylas, kuriose šiai įmonei pareikšti turtiniai reikalavimai, tarp jų ir susiję su darbo santykiais, apie bankroto bylos iškėlimą ir perima šių bylų nagrinėjimą. Tokiose bylose pareikštus finansinius reikalavimus teismas išsprendžia bankroto byloje, patvirtindamas arba atsisakydamas patvirtinti reiškiamus reikalavimus ir įtraukdamas arba atsisakydamas įtraukti reikalaujančius asmenis į bankrutuojančios įmonės kreditorių sąrašą. Pagal CPK 163 straipsnio 5 punktą, tais atvejais, kai nagrinėjant bylą, kurioje atsakovui pareikšti turtiniai reikalavimai, paaiškėja, kad jam iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla, teismas privalo sustabdyti bylą ir remdamasis CPK 34 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu perduoti ją bankroto bylą nagrinėjančiam teismui. Šią bylą perdavus bankroto bylą nagrinėjančiam teismui, kreditoriui nereikia pakartotinai reikšti finansinio reikalavimo bankroto byloje. Bankroto bylą nagrinėjantis teismas, gavęs bylą, kurioje atsakovui pareikšti turtiniai reikalavimai iki bankroto bylos įmonei iškėlimo, šios bylos nagrinėjimą atnaujina (CPK 167 str.) ir išsprendžia kreditorinio reikalavimo pagrįstumo klausimą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, Šiaulių apygardos teismas perėmė civilinės bylos pagal ieškovo AB DnB Nord Banko ieškinį atsakovams P. S. individualiai įmonei, P. S. ir B. S. nagrinėjimą ir ją atnaujino. Pagal kreditoriaus AB DnB Nord Banko finansinį reikalavimą, pakartotinai pareikštą bankroto byloje, teismas priėmė sprendimą patvirtinti banko 38 869,55 Lt reikalavimą, įtraukiant banką į P. S. individualios įmonės kreditorių sąrašą, o taip pat skundžiama nutartimi nutraukė civilinės bylos Nr. 2-130-267/2008 pagal ieškovo AB DnB Nord Banko ieškinį atsakovams P. S. individualiai įmonei, P. S. ir B. S., iškeltos Joniškio rajono apylinkės teisme, nagrinėjimą (b. l. 103, 104, 108, 120, 170). Teismas bylos nagrinėjimą nutraukė tuo pagrindu, jog P. S. individualios įmonės bankroto byloje Nr. B2-96-267/2008 įsiteisėjusia nutartimi tarp šalių išspręstas tapatus ginčas. Taigi teismas be teisėto pagrindo dėl tų pačių bankroto byloje pareikštų banko reikalavimų priėmė du skirtingus procesinius sprendimus: viena vertus, patvirtino civilinėje byloje Nr. 2-130-267/2007 ir pakartotiniame pareiškime AB DnB Nord Banko pareikštus reikalavimus (taip buvo išspręsti materialieji teisiniai banko reikalavimai), kita vertus, bylą, kurioje pareikšti tie patys reikalavimai nutraukė. Šią teisės taikymo klaidą teismas padarė dėl to, kad toje pačioje (bankroto) byloje priėmė nagrinėti savo esme analogiškus to paties kreditoriaus reikalavimus, pareikštus atnaujintoje civilinėje byloje Nr. 2-130-267/2008 ir pakartotinai pareikštus tiesiogiai bankroto byloje. Kai bankas P. S. individualios įmonės bankroto byloje pareiškė kreditorinį reikalavimą, iš esmės bankroto byloje buvo pareikšti du analogiški reikalavimai, išskyrus reikalavimą dėl procesinių palūkanų priteisimo, todėl teismas turėjo išnagrinėti visus pareikštus reikalavimus ir priimti vieną procesinį sprendimą. Kada toje pačioje byloje pateikiami pakartotiniai analogiški materialiniai teisiniai reikalavimai, ieškinių tapatumo problema nekyla, todėl nėra pagrindo taikyti ir tapačių ieškinių pareiškimo padarinius reglamentuojančias teisės normas. CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 ir 5 punktuose, 293 straipsnio 3 punkte ir 296 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyti padariniai taikomi tik tada, kai tapatūs reikalavimai pareiškiami skirtingose civilinėse bylose. Todėl dėl nurodytų argumentų skundžiama Šiaulių apygardos teismo nutartis, kaip neteisėta, naikintina.

Teisėjų kolegija iš dalies pripažįsta pagrįstu apeliantės teiginį, jog bankas taip pat prašė priteisti palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos ir šio reikalavimo neapima Šiaulių apygardos teismo 2007 m. lapkričio 12 d. nutartis. Reikalavimas priteisti procesines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos, priešingai nei teigia apeliantė, nėra savarankiškas, kadangi procesinės palūkanos šiuo atveju yra priteisiamos tik tuo atveju, jeigu yra patenkinamas pagrindinis materialinis teisinis reikalavimas. Tačiau Šiaulių apygardos teismas 2007 m. lapkričio 12 d. nutartimi patenkino banko materialinį reikalavimą, t. y. patvirtino 38 869, 55 Lt (25 214,48 Lt paskolos, 10 489,06 Lt palūkanų ir 3 166,01 Lt delspinigių) kreditorinį reikalavimą P. S. individualios įmonės bankroto byloje, todėl kreditoriui atsirado teisė reikalauti priteisti ir procesines palūkanas. Antra vertus, remiantis Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto pagrindu, nuo bankroto bylos iškėlimo dienos bankrutuojanti įmonė neprivalo kompensuoti minimalių kreditoriaus nuostolių, t. y. mokėti procesinių palūkanų, kadangi nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos yra draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles, tarp jų už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą, skaičiavimas. Taigi procesinių palūkanų skaičiavimas sustoja nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, tačiau kreditorius turi teisę reikalauti priteisti procesines palūkanas nuo civilinės bylos pagal reikalavimą dėl skolos priteisimo iškėlimo iki nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo dienos, t. y. nuo 2006 m. lapkričio 13 d. iki 2007 m. rugsėjo 10 d. Kadangi Šiaulių apygardos teismas, tvirtindamas kreditoriaus AB DnB Nord Banko finansinį reikalavimą, išsprendė tik dalies pareikštų reikalavimų tvirtinimo klausimą, išvestinio reikalavimo dėl procesinių palūkanų priteisimo pagrįstumo klausimą teismas privalo išspręsti, nes dėl šio reikalavimo esmės joks teismo sprendimas iki šiol nėra priimtas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog į P. S. individualios įmonės bankroto bylą bendraatsakovais įtraukus P. S. bei jo buvusią sutuoktinę B. S., priešingai nei teigia apeliantė, paaiškėjus, jog vykdant bankroto procedūras, fizinis asmuo – juridinio asmens dalyvis turėjo turtą, apie kurį nebuvo žinoma bankroto bylos nagrinėjimo metu, ir yra galimybė nukreipti į jį išieškojimą, bankui, kaip kreditoriui, nėra paneigiama galimybė teisinėmis priemonėmis reikalauti priteisti skolą vėliau – pabaigus bankroto bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-33-428/2006).

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, daro išvadą, jog skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria nutraukta civilinė byla Nr. 2-130-268/2008, naikintina.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 2 punktu, 338 straipsniu,

nutaria:

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2008 m. gegužės 14 d. nutartį.