Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens A. Z. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gegužės 29 d. nutarties, kuria apribota suinteresuoto asmens A. Z. teisė eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu penkeriems metams civilinėje byloje pagal ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Pilaitės terasos IV“, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 22 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Pilaitės terasos IV“ (toliau – ir bendrovė) iškelta nemokumo (bankroto) byla, nemokumo administratore paskirta mažoji bendrija „Ad legem“ (toliau – nemokumo administratorė). Nutartis įsiteisėjo 2022 m. liepos 1 d.

2. Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gruodžio 16 d. nutartimi bendrovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Nutartis įsiteisėjo 2022 m. gruodžio 28 d.

4. Vilniaus apygardos teismas, atsižvelgdamas į civilinėje byloje Nr. eB2-1959-803/2023 nustatytas aplinkybes bei vadovaudamasis Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – ir JANĮ) 13 straipsniu, 2024 m. gegužės 9 d. nutartimi iniciavo klausimą dėl bendrovės buvusio vadovo A. Z. teisės apribojimo eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu bei nustatė terminą nemokumo administratorei bei bendrovės buvusiam vadovui A. Z. pateikti atsiliepimus.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

8. Teismas pažymėjo, kad suinteresuoto asmens A. Z. nurodytos aplinkybės byloje dėl tyčinio bankroto buvo išnagrinėtos ir aptartos abiejų instancijų teismuose, todėl pakartotinai civilinėje byloje Nr. eB2-1959-803/2023 nustatytos aplinkybės bei jas patvirtinantys įrodymai nevertinami. Kadangi minėtoje byloje buvo konstatuotas JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytas pagrindas taikyti buvusiam bendrovės vadovui sankciją, todėl teismas sprendžia tik dėl šios sankcijos skyrimo ir jos dydžio.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

13.1. Teismas pagrįstai, atsižvelgdamas į civilinėje byloje Nr. eB2-1959-803/2023 nustatytas aplinkybes, nutarė savo iniciatyva spręsti klausimą dėl asmens teisės apribojimo eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Teismas, taikydamas suinteresuotam asmeniui JANĮ 13 straipsnyje numatytą atsakomybę, tinkamai nustatė, kad suinteresuotas asmuo neinicijavo juridinio asmens nemokumo proceso, kai pagal įstatymą tą privalėjo padaryti, kuriam esant taikoma JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje numatyta sankcija, suinteresuotas asmuo savo veikimu ar neveikimu sukėlė tyčinį bankrotą.

14.2. Teismas teisingai aiškino ir taikė teisės normas, visapusiškai ir objektyviai ištyrė visas reikšmingas bylai aplinkybes, padarė teisingas išvadas, todėl atskirasis skundas turėtų būti atmestas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).

16. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 338 straipsnis). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.

17. Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria buvusiam bendrovės vadovui buvo apribota teisė penkerius metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimo

18. JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teismo teisė apriboti juridinio asmens vadovo teisę nuo vienerių iki penkerių metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, jeigu jis: 1) neinicijavo juridinio asmens nemokumo proceso, kai pagal šį įstatymą tą privalėjo padaryti; 2) veikimu ar neveikimu sukėlė tyčinį bankrotą; 3) įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti juridiniam asmeniui bankroto bylą neperdavė nemokumo administratoriui turto, dokumentų ir (ar) informacijos. Sprendimą apriboti asmens teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu teismas priima savo iniciatyva, nemokumo administratoriaus, kreditorių susirinkimo arba kreditoriaus motyvuotu prašymu (JANĮ 13 straipsnio 3 dalis).

19. Teismas, tiek nagrinėdamas suinteresuotų asmenų pateiktą prašymą taikyti įmonės vadovui teisių apribojimą, tiek tai darydamas savo iniciatyva, turi nustatyti ir įvertinti visas faktines aplinkybes, susijusias su įmonės vadovo neveikimu ir tokio elgesio priežastimis, išsiaiškinti, ar byloje surinkti įrodymai ir nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą taikyti įstatymo nustatytą apribojimą šiam asmeniui dirbti tam tikrą darbą. Aptariamos teisės normos pagrindu vadovui nustatoma sankcija yra baudinė, todėl teisės pažeidimą padariusio vadovo kaltė nepreziumuojama, ji nustatoma tik išsamiai ištyrus reikšmingas aplinkybes (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-302-881/2023 16 punktas ir jame nurodyta teismų praktika).

20. Teismų praktikoje išaiškinta, kad JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje įtvirtintai sankcijai taikyti užtenka nustatyti bent vieną iš šioje normoje nurodytų neteisėto neveikimo ar neteisėtų veiksmų atvejų (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-109-381/2016; 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-795-370/2018), o minėtoje nuostatoje reglamentuojamo asmens teisės ribojimo taikymas nėra siejamas su jokiomis papildomomis sąlygomis ir (ar) vadovo darbo aplaidumo, sąmoningo pareigų nevykdymo (netinkamo vykdymo) akivaizdumu (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. balandžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-261-467/2024 32 punktas).

21. Teismų praktikoje ir teisės doktrinoje diskvalifikavimas (arba apribojimas vadovui eiti juridinio asmens vadovo pareigas) suprantamas kaip sankcija, poveikio ir kontrolės priemonė, kuria siekiama įvairių, kompleksinių tikslų: 1) bendrosios prevencijos, kuri pasireiškia per visuomenės žinojimą, kad yra taikoma atsakomybė už netinkamą ir nesąžiningą elgesį, ir kartu suvokiant, jog visi suinteresuoti asmenys, taip pat ir kreditoriai, kontrahentai, yra saugomi nuo nesąžiningų vadovų veiksmų; 2) individualiosios prevencijos, kuria siekiama paveikti asmenis, kad jie laikytųsi teisės aktų reikalavimų ir vėl neatliktų teisės pažeidimų, apriboti asmeniui galimybę daryti naują veiką tada, kai jam yra ribojama teisė eiti vadovaujančias pareigas; 3) teisingumo principo įgyvendinimo, reiškiančio, kad kiekvienam asmeniui turi būti paskirta sankcija individualiai išnagrinėjus faktines aplinkybes; 4) nubaudimo tikslo, kai sankcija yra realiai paskiriama ir kyla neigiami jos padariniai. Šios sankcijos taikymo esmė ir tikslas – išlaikyti aukštus įmonių veiklos standartus, kurie yra neatsiejamai susiję ir su įmonių socialine atsakomybe, užkirsti kelią neteisėtam ar nesąžiningam elgesiui įmonių valdymo srityje (Audronė Balsiukienė „Bendrovės vadovo atsakomybė: apribojimas eiti juridinio asmens vadovo pareigas“, Jurisprudencija 28, 2 (2021): p. 452–475; Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1177-407/2022).

22. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas apribojo suinteresuoto asmens teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu penkerius metus remdamasis dviem pagrindais: i) suinteresuotas asmuo neinicijavo juridinio asmens nemokumo proceso, kai pagal šį įstatymą tą privalėjo padaryti (JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 1 punktas); ii) suinteresuotas asmuo sukėlė tyčinį bendrovės bankrotą (JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

23. Byloje nėra ginčo dėl to, kad apeliantas, kaip buvęs bendrovės vadovas, laiku neinicijavo juridinio asmens nemokumo proceso ar, jog apelianto veiksmais ir elgesiu buvo sukeltas bendrovės tyčinis bankrotas. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo priimta nutartimi iš esmės dėl to, kad buvo paskirtas maksimalus įstatyme numatytas penkerių metų apribojimas eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Apelianto teigimu, paskirtas maksimalus penkerių metų apribojimas esmingai paveiks suinteresuoto asmens galimybes rasti geriau apmokamą darbą, be to, paskirta maksimali sankcija neišlaiko pusiausvyros tarp poreikio užtikrinti atsakingo valdymo standartų laikymosi ir verslo ūkinės-komercinės veiklos laisvės ribojimo.

24. Teisės doktrinoje pažymėta, kad kuo daugiau pažeidimų vadovas pripažįstamas padaręs, tuo griežtesnė sankcija jam turėtų būti skiriama. <...> kiekvieną kartą turi būti atliktas individualizuotas asmens elgesio vertinimas, kiekvienu atveju neformaliai, nuosekliai nustatytos ir įvertintos visos faktinės aplinkybės, susijusios su įmonės vadovo (ne)veikimu ir tokio elgesio priežastimis, o sankcija taikoma atsižvelgiant į numatytų pareigų pažeidimo sukeliamas pasekmes (Audronė Balsiukienė „Bendrovės vadovo atsakomybė: apribojimas eiti juridinio asmens vadovo pareigas“, Jurisprudencija 28, 2 (2021): p. 452–475).

25. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO ir byloje esančių duomenų nustatyta, kad:

25.1. Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-2208-803/2022 (Nr. eB2-332-803/2024) pagal VMI pareiškimą bendrovei iškelta nemokumo (bankroto) byla.

25.2. Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 14 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A6.-1744-834/2022 A. Z. buvo pripažintas kaltu, padaręs administracinį nusižengimą, numatytą ANK 120 straipsnio 1 dalyje (kreditorių teisių pažeidimas), jam paskirta – 1 400 Eur bauda. Minėtame nutarime konstatuota, kad A. Z. ne vėliau kaip 2021 m. lapkričio 10 d. kilo pareiga imtis veiksmų, siekiant atkurti įmonės mokumą, pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau aktyvių veiksmų, sumažinti turimus įsipareigojimus jis nesiėmė, taip pat nesikreipė dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, taip pažeisdamas VMI interesus. Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 14 d. nutarimo A. Z. neginčijo, nutarimas įsiteisėjo 2022 m. gruodžio 7 d.

25.3. Vilniaus apygardos teismo 2023 m. birželio 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1959-803/2023, kuri palikta nepakeista Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. liepos 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-712-553/2023, bendrovės bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, kaltu dėl tyčinio bendrovės bankroto sukėlimo pripažintas suinteresuotas asmuo A. Z.. Minėtoje Vilniaus apygardos teismo nutartyje konstatuota, kad: bendrovė nemoki buvo 2021 m. lapkričio 10 d.; bendrovę prie bankroto privedė sąmoningai blogas bendrovės valdymas, sudarinėjant bendrovei nenaudingus ir nuostolingus sandorius (JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punktas), apgaulingai tvarkant bendrovės buhalterinę apskaitą (JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punktas); atsakingas už minėtus veiksmus (neveikimą) yra būtent įmonės vadovas A. Z., ir tai lemia jo atsakomybę dėl tyčinio bankroto (JANĮ 70 straipsnio 3 dalis) (žr. minėtos nutarties 36, 77 punktus).

25.4. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. spalio 27 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. e2-2827-863/2023, remdamasis civilinėje byloje Nr. eB2-1959-803/2023 dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu nustatytomis aplinkybėmis, priteisė iš A. Z. bendrovei 513 556,96 Eur žalos atlyginimą. Sprendimas už akių įsiteisėjo 2023 m. lapkričio 17 d.

25.5. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. rugsėjo 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-2712-562/2021 (Nr. eB2-391-562/2023) iškėlė UAB „Parduotos vasaros“ bankroto bylą. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. sausio 31 d. nutartimi minėtoje byloje patvirtino UAB „Pilaitės terasos IV“ 1 364 029,60 Eur finansinį reikalavimą. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. gegužės 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-967-562/2023, kuri palikta nepakeista Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. liepos 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-693-933/2023, pripažino UAB „Parduotos vasaros“ bankrotą tyčiniu, o dėl šios įmonės tyčinio bankroto atsakingu asmeniu pripažino jos buvusį vadovą A. Z.. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. kovo 6 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. e2-1275-854/2024, remdamasis civilinėje byloje Nr. eB2-967-562/2023 dėl UAB „Parduotos vasaros“ bankroto pripažinimo tyčiniu nustatytomis aplinkybėmis, priteisė iš A. Z. UAB „Pilaitės terasos IV“ 1 364 029,60 Eur žalos atlyginimą. Sprendimas už akių įsiteisėjo 2024 m. kovo 27 d.

26. Nurodytų faktinių aplinkybių visuma patvirtina, kad buvęs bendrovės vadovas A. Z. neįvykdė JANĮ 6 straipsnyje jam įtvirtintos pareigos ir laiku neiniciavo bendrovės nemokumo proceso, be to, savo tyčiniais sąmoningais veiksmais sukėlė bendrovės bankrotą, dėl ko bendrovė patyrė didelę žalą. Nurodyti pažeidimai atitinka JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintus požymius, kada teismas turi teisę apriboti juridinio asmens vadovo teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.

27. Kaip matyti iš skundžiamos nutarties turinio, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas apeliantui penkerių metų teisės apribojimą, atsižvelgė tiek į tai, kad buvęs bendrovės vadovas neįvykdė savo pareigos ir laiku neiniciavo bendrovės nemokumo proceso, tiek į tai, kad bendrovės bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, apeliantas pripažintas atsakingu asmeniu už bendrovės tyčinį bankrotą, o dėl jo neteisėtų sistemingų tyčinių veiksmų, kai bendrovei esant nemokiai, šis sudarė ekonomiškai bendrovei nenaudingus sandorius, bendrovė patyrė didelę žalą. Be to, pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad suinteresuoto asmens neteisėti tyčiniai veiksmai buvo konstatuoti vadovaujant ir kitai įmonei (UAB „Parduotos vasaros“), kuriais, be kita ko, taip pat buvo padaryta didelė žala bendrovei (žr. šios nutarties 25.5 papunktį).

28. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į pažeidimų pobūdį ir jų sukeltas pasekmes, nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismo pritaikytos sankcijos trukmė yra per griežta, neproporcinga padarytiems pažeidimams. Pats apeliantas atskirajame skunde tik deklaratyviai nurodo, kad teismas nesilaikė proporcingumo principo imperatyvo ir neužtikrino pusiausvyros tarp verslo laisvės ir atsakingo valdymo standartų laikymosi, tačiau šio argumento nepagrindžia ir nedetalizuoja. Įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais (žr. šios nutarties 25.2–25.4 papunkčius) buvo konstatuota, kad suinteresuotas asmuo, būdamas bendrovės vadovu, savo pareigas sąmoningai vykdė netinkamai, ne pagal įstatymus, o tai reiškia, jog suinteresuotas asmuo nesilaikė sąžiningo verslo taisyklių ir dėl to viešieji, privatūs juridiniai ar fiziniai asmenys patyrė normalios verslo rizikos neatitinkančių turtinių praradimų. Taigi, suinteresuotas asmuo nesilaikė rūpestingumo reikalavimo bendrovės ir jos kreditorių atžvilgiu, o tokie suinteresuoto asmens veiksmai yra nesuderinami su atsakingo valdymo standartų laikymųsi.

29. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, apelianto atskirajame skunde nurodyti argumentai, kad maksimaliam terminui apribojus jo teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, bus esmingai paveiktos galimybės rasti geriau apmokamą darbą, nes vadovaujamas pareigas atliekančiam asmeniui mokamas didesnis darbo užmokestis, yra tik deklaratyvūs teiginiai, nesudarantys pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nustatyto apribojimo trukmės teisėtumu. Pritartina pirmosios instancijos teismo teiginiams, kad apribojimas teisės eiti juridinio asmens vadovo pareigas nereiškia galimybės dirbti asmeniui apribojimo, nes vadovo pareigos yra tik viena iš daugybės galimų veiklos formų, todėl ši sankcija neužkerta galimybių nei dirbti samdomo darbo, nei pagal Lietuvos Respublikos įstatymus verstis individualia veikla, nesteigiant įmonės ir pan.

30. Be to, nors apeliantas, kvestionuodamas pirmosios instancijos teismo paskirto apribojimo trukmę, teigia, kad teismas neatsižvelgė, jog jis yra jauno amžiaus, iš esmės vienas išlaiko du nepilnamečius vaikus ir pensinio amžiaus tėvus, tačiau tokie argumentai nėra pagrįsti įrodymais: pirma, pirmosios instancijos teismas įvertino apelianto nurodytas aplinkybes ir dėl to pasisakė skundžiamoje nutartyje (žr. skundžiamos nutarties 19 punktą); antra, apeliantas nepateikė objektyvių duomenų, patvirtinančių jo nurodytas aplinkybes.

31. Apeliacinės instancijos teismas nutaria, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pritaikė apeliantui poveikio priemonę – teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimą penkeriems metams. Apeliantas nepagrindė, kad paskirtos poveikio priemonės trukmė yra neproporcinga ir varžo jo teises daugiau nei būtina užtikrinti šios nutarties 21 punkte nurodytų tikslų įgyvendinimą. Priešingai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į suinteresuoto asmens pažeidimų pobūdį, nustatytas penkerių metų teisių apribojimas atitinka proporcingumo principą, sankcijos esmę bei siekiamus tikslus.

Dėl procesinės bylos baigties

32. Įvertinęs apskųstos nutarties turinį, atskirojo skundo argumentus, ištyręs bylos faktinius duomenis, įvertinęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismas nutaria, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino nagrinėjamam klausimui reikšmingas faktines aplinkybes, teisingai aiškino bei taikė JANĮ normas, todėl pagrįstai pritaikė apeliantui poveikio priemonę – teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimą penkeriems metams. Apelianto atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl žyminio mokesčio už atskirąjį skundą

33. Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. liepos 3 d. nutartimi apeliantui nustatytas terminas pašalinti atskirojo skundo trūkumą – sumokėti 55 Eur žyminį mokestį už atskirąjį skundą ir pateikti įrodymus apie jo sumokėjimą.

34. Apeliantas 2024 m. liepos 9 d. pateikė teismui duomenis, kad 2024 m. liepos 9 d. Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sumokėjo 50 Eur žyminį mokestį. Esant nurodytoms aplinkybėms, iš apelianto valstybės naudai priteisiama nesumokėto žyminio mokesčio dalis, t. y. 5 Eur.

Lietuvos apeliacinis teismas , vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gegužės 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš suinteresuoto asmens A. Z., asmens kodas (duomenys neskelbtini), valstybei 5 Eur (penkių eurų) nesumokėto žyminio mokesčio dalį už pateiktą atskirąjį skundą.