Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Visvaldo Kazakiūno, Ievos Navickaitės-Sakalauskienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Tatjanos Žukauskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto (atsakovo) D. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų V. V. (V. V.) ir I. V. patikslintą ieškinį atsakovui D. V. dėl testamento nuginčijimo, tretieji asmenys – A. V., notarė Gražina Pocienė.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

8. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį faktinių ir teisinių argumentų.

9. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria testatorės 2015 m. kovo 17 d. asmeninis testamentas pripažintas negaliojančiu testatorei nesuvokiant savo veiksmų reikšmės ir nesugebant jų valdyti, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių

10. Byloje nustatyta, kad testatorė L. V., gimusi (duomenys neskelbtini), mirė (duomenys neskelbtini) (paveldėjimo byla, b. l. 4). Mirusioji L. V. buvo sudariusi du oficialiuosius testamentus 2010 m. gegužės 6 d. ir 2010 m. rugpjūčio 10 d. (paveldėjimo byla, b. l. 15 – 16), kuriuos panaikino 2015 m. kovo 17 d. pareiškimu, patvirtintu notarės I. D. Testatorė sudarė asmeninį testamentą. Remiantis paveldėjimo byla, notarei perduoti saugoti trys testatorės rašyti testamentai: 2015 m. kovo 4 d. surašyti du asmeniniai testamentai/dovanojimai, kuriais atsakovui D. V. padovanoti butai numeris 2 ir 3, (duomenys neskelbtini). Notarei taip pat perduotas ir ginčijamas šioje byloje 2015 m. kovo 17 d. 19.30 val. asmeninis testamentas (toliau – Testamentas), kuriuo visą testatorei priklausantį turtą L. V. paliko atsakovui (paveldėjimo byla, b. l. 59 – 62). Testamentas 2015 m. balandžio 9 d. perduotas saugoti notarei, ant voko nurodyta, kad perduota 2015 m. balandžio 9 d., yra L. V. parašas (paveldėjimo byla, b. l. 63). Iš atsakovo paaiškinimų nustatyta, kad voką į notarų biurą atnešė jis. Testamento paskelbimo protokole konstatuota, kad vokas su asmeniniu testamentu antspauduotas, vokas ir antspaudas nepažeisti (paveldėjimo byla, b. l. 19).

11. Nustatyta, kad paveldimą turtą sudaro 1/3 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), 42/100 dalys pastato – gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), 1/3 dalis pastato – šiltnamio, esančio (duomenys neskelbtini), 1/3 dalis pastato – ūkinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), 42/100 dalys kitų inžinerinių statinių-tvoros, esančio (duomenys neskelbtini) (paveldėjimo byla, b. l. 42 – 45).

12. Byloje kilo ginčas dėl testatorės 2015 m. kovo 17 d. asmeninio testamento pripažinimo negaliojančiu kaip sudaryto testatorei nesuvokiant savo veiksmų reikšmės ir nesugebant jų valdyti (CK 1.89 straipsnis), taip pat dėl apgaulės (CK 5.6 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

13. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje yra pakankamai patikimų duomenų apie testatorės L. V. negebėjimą išreikšti savo valią ginčijamo testamento sudarymo metu, todėl 2015 m. kovo 17 d. L. V. surašytas asmeninis testamentas, 2015 m. balandžio 9 d. perduotas saugoti notarei I. D., pripažintinas negaliojančiu nuo jo sudarymo (CK 1.89 straipsnis). Teismas taip pat nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovas apgaule privertė palikėją pakeisti testamentą bei atsižvelgęs į tai, kad testamentas pripažintas negaliojančiu tuo pagrindu, kad testatorė negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, sprendė, jog nėra pagrindo pripažinti testamentą negaliojančiu ir kitu savarankišku pagrindu.

14. Apeliantas pateikė apeliacinį skundą dėl teismo sprendimo dalies, kuriuo Testamentas pripažintas negaliojančiu tuo pagrindu, kad testatorė negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Apelianto tvirtinimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, kadangi neįvertino įrodymų visumos, dėl to neatskleidė bylos esmės. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais.

Dėl apeliacinio skundo argumentų (ne)pagrįstumo

15. Vienas iš paveldėjimo būdų – paveldėjimas pagal testamentą (CK 5.1 straipsnio 1 dalis, CK 5.2 straipsnio 1–2 dalys). Kasacinio teismo išaiškinta (CPK 4 straipsnis), jog: i) testamentas – tai asmeninis, vienašalis, rašytinis, įstatymo nustatyta tvarka testatoriaus sudarytas sandoris, kurio teisinių padarinių atsiranda tik testatoriui mirus ir kuris suteikia pirmenybę paveldėti jame nurodytiems asmenims; ii) testamentų, kaip vienašalių sandorių, sudarymui ir galiojimui taikytini bendrieji sandoriams (CK pirmosios knygos II dalis ,,Sandoriai“) ir specialieji – paveldėjimo teisės normų nustatyti reikalavimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-39-916/2018, 25 punktas).

16. CK 5.15 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad testamentą gali sudaryti tik veiksnus šioje srityje asmuo, kuris suvokia savo veiksmų reikšmę ir pasekmes. Kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, jog testamento kaip asmeninio vienašalio įstatymo nustatyta tvarka testatoriaus sudaryto sandorio reikšmingiausias elementas – testatoriaus valia, kurią turi atitikti testamento turinys. Testatoriaus valia – sudėtingas ir individualus reiškinys, kuriam formuotis turi įtakos ar jį gali netgi nulemti įvairiausi testatoriaus fizinės ir emocinės būsenos aspektai. Dėl to, nustatant tikrąją testatoriaus valią, reikšmingi testamento sudarymo metu buvusią testatoriaus būseną patvirtinantys faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-39-916/2018, 26 punktas).

17. CK V knygoje „Paveldėjimo teisė“ įtvirtinti testamento, kaip CK aiškiai (lot. expressis verbis) apibrėžto vienašalio sandorio, negaliojimo pagrindai numatyti CK 5.16 straipsnyje. CK 5.16 straipsnyje nurodyta, kad negalioja testamentas: i) sudarytas neveiksnaus šioje srityje asmens (CK 5.16 straipsnio 1 dalies 1 punktas); ii) sudarytas ribotai veiksnaus šioje srityje asmens (CK 5.16 straipsnio 1dalies 2 punktas); iii) kurio turinys neteisėtas ar nesuprantamas (CK 5.16 straipsnio 1 dalies 3 punktas). CK 5.16 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad testamentas gali būti pripažintas negaliojančiu ir kitais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindais. CK 5.16 straipsnio 2 dalies norma yra nukreipiamoji nuostata, kuri nukreipia į bendruosius sandorių negaliojimo pagrindus, numatytus CK I knygoje.

18. Bylos duomenimis, 2015 m. kovo 17 d. testamento sudarymo momentu velionė L. V. nebuvo pripažinta neveiksnia tam tikroje srityje (CK 2.5 straipsnio 1 dalis, 2.10 straipsnio 1 dalis, 2.11 straipsnio 1 dalis). Civilinėje teisėje galiojant sąžiningumo bei asmens veiksnumo prezumpcijoms, nesant teismo sprendimo pripažinti asmeniu neveiksniu tam tikroje srityje, arba nesant apriboto veiksnumo tam tikroje srityje, pagal bendrą taisyklę sandoris laikytinas galiojančiu (CK 5.15 straipsnio 2 dalis, CK 5.16 straipsnio 1 dalies 1–2 punktai). Visgi, galiojantis testamentas gali būti nuginčytas (CK 5.16 straipsnio 2 dalis ir 5.17 straipsnis). Vienas iš galimų testamento nuginčijimo pagrindų, numatytų ne CK V knygoje, o CK I knygoje, yra testatoriaus valios trūkumai sudarant testamentą (CK 1.89 straipsnio 1 dalis).

19. CK 1.89 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad fizinio asmens, kuris nors ir būdamas veiksnus, sandorio sudarymo metu buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal šio fizinio asmens ieškinį. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog: i) CK 1.89 straipsnio nuostata nereiškia, kad ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pagal CK 1.89 straipsnį gali pareikšti tik pats asmuo, negalėjęs suprasti savo veiksmų reikšmės, ar jo globėjas. CPK 5 straipsnio 1 dalis garantuoja, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo įstatymų nustatyta tvarka turi teisę kreiptis į teismą, jog būtų apginta ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas; ii) teismas privalo išaiškinti, ar asmuo, sudarydamas sandorį, dėl tam tikrų priežasčių (ligos, stresinės situacijos, alkoholio, psichotropinių ar kitokių medžiagų, veiksnių poveikio) buvo tokios sveikatos, psichikos būklės, kad nesuprato, kokį sandorį sudaro. Teismai turi atsižvelgti į duomenis apie šio asmens būseną sandorio sudarymo metu ir sudaryto sandorio turinį (sandorio naudingumą ar žalingumą, pagrįstumą ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-221-916/2018, 22–23 punktai).

20. Pasisakant dėl 2015 m. kovo 17 d. testamento nuginčijimo (pripažinimo negaliojančiu dėl valios trūkumų) (ne)pagrįstumo, pastebėtina, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas palikėjos valingumą retrospektyviai, byloje išreikalavo asmens medicininius dokumentus, apklausė liudytojus bei išklausė šalių paaiškinimų, taip pat paskyrė pomirtinę teismo psichiatrijos ekspertizę. Atlikus teismo pomirtinę psichiatrijos ekspertizę, teisme gautas Teismo psichiatrijos ekspertizės aktas Nr. 78TPK-202/2023, atliktas 2023 m. spalio 3 d. – 2023 m. spalio 9 d. (toliau – Ekspertizės aktas) (el. b. t. IV, l. 170 – 178). Teismo psichiatrijos ekspertizės akte padaryta išvada, jog galima patikimai, testamento sudarymo laikotarpiu, palikėjai konstatuoti demenciją, sergant vėlai prasidėjusia Alzhaimerio (Alzheimer) liga (F00.1); pagal savo psichikos būklę palikėja testamento sudarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų ir jų valdyti.

21. Apeliantas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suteikė didesnę (absoliučią) įrodomąją reikšmę Ekspertizės aktui, liudytojų parodymus bei atsakovo parodymus atmesdamas vien tuo pagrindu, kad jie prieštarauja ekspertizės aktui.

22. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Įrodymų pakankamumas civiliniame procese grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-378/2020, 30 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-916/2020, 44 punktas).

23. Kasacinio teismo praktikoje dėl CPK 218 straipsnio taikymo išaiškinta, kad ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni negu duomenys, esantys kituose įrodymų šaltiniuose, tačiau, nepaisant to, eksperto išvada turi būti įvertinta pagal CPK 185 straipsnyje išdėstytas įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2012; 2014 m. gruodžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-478/2014).

24. Turi būti įvertinti visi įrodymai, kurie patvirtina ar paneigia ekspertizės akte ir išvadoje esančias aplinkybes, o atliekant vertinimą atsižvelgiama į tų įrodymų tikslumą, detalumą, išsamumą, patikimumą, prigimtį ir kitas svarbias aplinkybes, sudarančias pagrindą eksperto išvadą vertinti kaip patikimą įrodymą arba priešingu atveju motyvuotai spręsti, kad eksperto išvados yra nepagrįstos ir teismas jomis kaip įrodymais nesivadovaus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; kt.).

25. Pagrindas atmesti kaip įrodymą eksperto išvadą ar jos dalį gali būti paties ekspertizės akto trūkumai: ekspertizės akto turinys prieštaringas, išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, neįvertinti tam tikri reikšmingi faktoriai, išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas nedarytas arba atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų; taip pat faktų, keliančių abejonių dėl eksperto nešališkumo, kvalifikacijos ar kompetencijos, paaiškėjimas ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-538/2010; 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2011; 2011 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2011; kt.).

26. Taigi, vertindama aukščiau aptartus atsakovo argumentus, teisėjų kolegija sutinka su atsakovu, kad teismas privalo vertinti ne tik ekspertizės aktą, bet ir kitus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius tam tikrą asmens būseną sandorio sudarymo metu.

27. Ekspertizės akto duomenimis, ekspertizės metu naudoti ekspertinio tyrimo metodai: medicininių dokumentų analizė, bylos duomenų analizė, visų surinktų duomenų interpretacija bei išvadų formulavimas. Ekspertizė atlikta remiantis šiais medicininiais duomenimis: (duomenys neskelbtini) asmens sveikatos istorija ir (duomenys neskelbtini) ligoninės ligos istorijos Nr. 3268/2013. Pateiktos medicininės dokumentacijos duomenimis, testatorės VšĮ (duomenys neskelbtini) ambulatorinėje asmens sveikatos istorijoje nurodyta, kad 2013-06-06 galvos smegenų magnetinio rezonanso tyrimo (Nr. 30956) išvadoje nustatyta mikroangiopatija, glioziniai, atrofiniai galvos smegenų pokyčiai. 2013-06-25 šeimos gydytojo įraše nurodyta: „Svaigsta galva, bloga atmintis, maudimas širdies plote, oro trūkumas.“ 2013-05-27 atliktame protinės būklės trumpajame tyrime MMSE gauti 23 balai atitinkantys lengvą kognityvinį sutrikimą, sutrikimai fiksuoti orientacijos laike ir trumpalaikės atminties skalėse. Iš medicininės dokumentacijos matyti, kad nuo 2013-07-16 iki 2013-07-18 gydyta VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės Neurologijos skyriuje (ligos istorija Nr. 3268/2013) nustatant diagnozes: „Alzheimerio liga, vidutinio laipsnio demencija; pacientė atsiųsta iš poliklinikos dėl blogėjančios atminties, elgesio ir orientacijos sutrikimo. Pati ligonė skundėsi bloga atmintimi, greitu užmaršumu. Pasak sūnaus, atmintis palaipsniui pradėjo blogėti prieš 1-1,5 metų laiko. Objektyviai: sąmoninga, kontaktiška. Dementiška. Dezorientuota laike ir vietoje.“ Pastarojo stacionarinio gydymo metu 2013-07-16 konsultuota psichologo ir psichiatro, konsultacijų įrašuose nurodyta: „Psichologo k-ja: Kontaktas paviršutiniškas. Pacientė laike dezorientuota, vietoje orientuojasi tik apytiksliai. Sutrikusi dėmesio koncentracija, susiaurėjusi trumpalaikė atmintis (tiek fiksacinės, tiek operacinės). Pagal MMSE įvertį (18 balų) - vidutinis kognityvinių funkcijų sutrikimas. Psichiatro įraše nurodyta, kad pacientė atsiųsta įtarus Alzheimerio ligą, keli metai blogėja atmintis, netvarkinga, pati neapsitarnauja, neranda, kur padeda daiktus, namuose nieko nesitvarko, beveik su niekuo nebendrauja, niekuo nesidomi. MMSE - 18 balų (atitinka vidutinį kognityvinį deficitą). Galvos kompiuterinė tomografija – hidrocefalija, smegenų ir smegenėlių atrofija. Objektyviai psichiatro nustatyta, kad „pacientė sąmoninga, kontaktiška, išvaizda netvarkinga, be distancijos, vietoje orientuojasi su pagalba, laike dezorientuota. Emocijos paviršutiniškos, momentais kiek neadekvačios. Nuotaika kintanti. Mąstymas pažeminto produktyvumo, klampus, aplinkybiškas. Pablogėjusi atmintis, prasta dėmesio koncentracija. Geriau prisimena anksčiau buvusius įvykius nei dabartinius. Prastai orientuojasi buitinėse situacijose. Socialinė adaptacija trinka. Būsenai kritika dalinė. Diagnozuota demencija, sergant vėlai prasidėjusia Alzheimerio liga F00.1.“ Vėlesniuose ambulatoriniuose įrašuose išliko Alzheimerio ligos diagnozė, šeimos gydytojo įrašuose atžymima: 2013-08-07: „<...> atminties sutrikimas <...>“, 2013-08-28: „Nėra atminties, vargina galvos svaigimas <...>“; 2013-11-19: „<...> kartais dezorientacija <...>“; 2014-01-21: „<...> dezorientuota laike <...>“; 2014-02-19: „<...> Nerami, dezorientuota <...>“; 2014-04-15: „<...> blogėja atmintis <...>“; 2015-11-03: „Svaigsta galva, einant mėto į šalis, nelaiko šlapimo, išreikštas silpnumas <...>“; 2016-01-28: „Svaigsta galva, negali vaikščioti, nelaiko šlapimo, negali pati apsitarnauti <...>“. 2016-02-25 medicinos dokumentų išraše siunčiant į NDNT nurodyta: „Išsami ligos anamnezė, diagnostiniai tyrimai, ligos eiga: svaigsta ir sunki galva <...>. Keletą metų pablogėjusi atmintis. Esama paciento būklė: dalinai orientuota laike. Paliepimus vykdo. <...> Diagnozės (pagrindinė liga, lydinčios ligos, komplikacijos): lėtinė progresuojanti smegenų išemija, vidutiniškai išreikštas kognityvinis sutrikimas.“.

28. Pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino ir (duomenys neskelbtini) asmens psichikos sveikatos istoriją, kuri nebuvo pateikta atliekant teismo ekspertizę. Iš pateiktos testatorės psichikos sveikatos istorijos nustatė, kad testatorei nuo 2013-07-02 diagnozuota nepatikslinta demencija, nuo 2014 metų – demencija, sergant Alzheimerio liga, nuo 2015 metų – organinė demencija, demencija, sergant Alzheimerio liga. Iš apsilankymo pas gydytoją 2013-07-02 įrašo matyti, kad testatorė savyje orientuota netiksliai (nežino gimimo datos, amžiaus), vietoje orientuojasi netiksliai, laike nesiorientuoja; atmintis labai bloga (ligonė net sumaišo brolį su sūnumi) (el. bylos priedas, b. l. 126), naujos informacijos ligonė visiškai neįsimena, nekoncentruoja dėmesio (el. bylos priedas, b. l. 127), išrašytas siuntimas į (duomenys neskelbtini) ligoninę ištyrimui. 2013-07-02, atlikus protinės būklės mini tyrimą (MMSE – mini-mental state exam), nustatyti 9 balai (iš 30), t. y. ryškus pažinimo sutrikimas (el. bylos priedas, b. l. 129-130). Kaip nustatyta byloje, 2013-07-16/18 buvo gydyta (duomenys neskelbtini) ligoninės Neurologijos skyriuje, diagnozuota Alzheimerio liga, vidutinio laipsnio demencija; pagal MMSE įvertį – 18 balų (vidutinis kognityvinių funkcijų sutrikimas), paskirtas gydymas. Vertinant (duomenys neskelbtini) psichikos sveikatos istorijos duomenis nustatyta, kad 2013-09-13 apsilankymo pas gydytoją metu atlikus MMSE, nustatyta 14 balų, t. y. vidutinio sunkumo pažinimo sutrikimas (el. bylos priedas, b. l. 137). 2013-10-22, 2014-01-14, 2014-07-11, 2014-10-07 apsilankymų pas gydytoją įrašuose pacientės būsena vertinta kaip patenkinama, nustatyti atminties sutrikimai, neteisingas elgesys išlieka (į arbatinį pripylė šampūno ir pan.), ligonė netiksliai orientuojasi savyje (nežino amžiaus) ir vietoje (negali pasakyti, kokiu adresu gyvena, kur atėjo), nesiorientuoja laike, mąstymas, kognityvinės funkcijos sutrikę, mąstymas nenuoseklus, neproduktyvus (el. bylos priedas, b. l. 135, 139, 141, 142). 2014-07-11 apsilankymo pas gydytoją metu, atlikus MMSE, nustatyti 9 balai, t. y. ryškus pažinimo sutrikimas (el. bylos priedas, b. l. 143). 2014-10-07 apsilankymo pas gydytoją metu, atlikus MMSE, nustatyti 6 balai, t. y. ryškus pažinimo sutrikimas (el. bylos priedas, b. l. 147). Iš 2015-04-24 apsilankymo pas gydytoją įrašo nustatyta, kad pacientė nesiorientuoja laike ir vietoje, netiksliai orientuojasi savyje, kognityvinės funkcijos sutrikę.

29. Teisėjų kolegijos vertinimu, remiantis medicininiais duomenimis ir eksperto išvada, palikėjos psichinė būklė tik blogėjo, o duomenų apie tai, kad ginčijamo sandorio (Testamento) sudarymo momentu būtų buvęs fiksuojamas ryškesnis pagerėjimas – nenustatyta.

30. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentu, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino notarės I. D. duotus parodymus ir nepagrįstai sprendė, kad notarė neįsitikino testatorės veiksnumu. Pažymėtina, kad kasacinio teismo yra išaiškinta, jog vertinant šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimus, liudytojų parodymus kaip įrodymus pagal CPK 185 straipsnį, turi būti remiamasi įrodymų patikimumo principu. Įrodymai, kurie yra fizinių asmenų – civilinės bylos šalių – paaiškinimuose, liudytojų parodymai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, duoti gera valia, be pašalinės įtakos, faktinius duomenis gaunant tiesiogiai (stebint, skaitant, klausant ar kitokiu būdu tiesiogiai surenkant informaciją), turint normalius gebėjimus rinkti, įsiminti, atgaminti ir perteikti informaciją, sugebant būti pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių. Jeigu šių reikalavimų asmens gebėjimai ar teikiama informacija neatitinka, tai įrodymai vertinami pagal konkrečias aplinkybes kaip mažiau patikimi, abejotini ar nepatikimi (CPK 185, 186 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2009; 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-400-701/2016).

31. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, duodama žodinius paaiškinimus notarė I. D. nurodė tik bendro pobūdžio informaciją apie susidariusią situaciją, dėl dalies faktinių aplinkybių, t. y. dėl testamento parengimo, perdavimo saugoti aplinkybių, notarė nurodė faktinę situaciją neatitinkančias aplinkybes – notarės teigimu, testatorė pati atvyko ir perdavė saugoti asmeninį testamentą, nors atsakovas patvirtino, kad asmeninį testamentą notarei voke perdavė jis, atvykęs vienas į notarų biurą, kad testatorė ant voko pasirašė namuose. Taipogi, notarė klaidingai nurodė, kad testatorė suprato lietuviškai, nors, kaip nustatyta byloje, testatorė nemokėjo lietuvių kalbos. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės sudaro pagrįstą pagrindą abejoti notarės duotų paaiškinimų patikimumu. Nors apeliantas nurodo, kad notarei nekilo jokių abejonių dėl testatorės sveikatos ir psichinės būklės, tačiau nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad notarė tik patikrino duomenis dėl testatorės asmens įtraukimo į Neveiksnių ir ribotai veiksnių asmenų registrą ir neradusi žinių apie jai nustatytą neveiksnumą (neveiksnumas niekada nebuvo nustatinėjamas), atliko notarinį veiksmą. Notarė negali pateikti asmens psichinės būklės vertinimo, todėl vien ta aplinkybė, jog ginčo sandorio sudarymo momentu notarei nekilo abejonių dėl testatoriaus valios ydingumo, nereiškia, kad palikėja suvokė savo veiksmus ir tokių veiksmų, su iš to kylančiomis visomis teisinėmis pasekmėmis, norėjo. Pažymėtina ir tai, kad notarė parodė, jog jai kėlė abejonių, kad testatorė norėjo surašyti naują testamentą, kadangi testatorė yra senyvo amžiaus ir jau buvo anksčiau jį surašiusi ir tikėtina, jog tai buvo viena iš aplinkybių, kodėl notarė liepė palikėjai rašyti asmeninį testamentą (2021 m. gruodžio 16 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 7 min. 45 s. iki 33 min. 55 s.).

32. Atmestini kaip nepagrįsti taip pat ir apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino gydytojos I. T. D. parodymus. Nors minėta liudytoja nurodė, kad jai nekėlė abejonių palikėjos gebėjimas suprasti savo veiksmus, tačiau tuo pačiu nepaneigė, jog palikėja galėjo tinkamai orientuotis aplinkoje. Gydytoja taip pat paaiškino, kad yra šeimos gydytoja, dėl diagnozuoto Alzhaimerio ir kitų psichiatro nustatytų ligų išsamiau pakomentuoti gali tik atitinkamos srities specialistai – psichiatrai. Paliudijo ir tai, kad iki 2014 m. pabaigos palikėjai buvo išrašomi vaistai dėl Alzhaimerio, vėliau greičiausiai buvo neišrašomi dėl to, jog pati pacientė atsisakė vaistų (2021 m. gegužės 25 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 1 val. 54 min. 32 s. iki 2 val. 43 min. 20 s.). Teisėjų kolegija pažymi, kad nors gydytoja parodė, jog tikėtina, kad liga neprogresavo, tačiau duomenų, kad buvo pagerėjimas, taipogi nėra. Be to, teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismui, kad nors gydytoja nurodė, jog apžiūrų metu ji nepastebėjo psichikos sutrikimų, palikėjai buvo atminties sutrikimai, būdingos senatvinės ligos, tačiau nurodytos aplinkybės dėl testatorės geros psichikos sveikatos būklės prieštarauja medicininiuose dokumentuose fiksuotiems duomenims, pagal kuriuos šeimos gydytojo įrašuose atžymima: 2013 m. rugpjūčio 7 d.: „<...> atminties sutrikimas <...>“, 2013 m. rugpjūčio 28 d.: „Nėra atminties, vargina galvos svaigimas <...>“; 2013 m. lapkričio 19 d.: „<...> kartais dezorientacija<...>“; 2014 m. sausio 21 d.: „<...> dezorientuota laike <...>“; 2014 m. vasario 19 d.: „<...> Nerami, dezorientuota <...>“; 2014 m. balandžio 15 d.: „<...> blogėja atmintis <...>“; 2015 m. lapkričio 3 d.: „Svaigsta galva, einant mėto į šalis <...>“; 2016 m. sausio 28 d.: „Svaigsta galva, negali vaikščioti, nelaiko šlapimo, negali pati apsitarnauti<...>“; 2016 m. vasario 25 d. medicinos dokumentų išraše siunčiant į NDNT nurodyta: „Keletą metų pablogėjusi atmintis. Esama paciento būklė: dalinai orientuota laike. Paliepimus vykdo. <...> Diagnozės (pagrindinė liga, lydinčios ligos, komplikacijos): lėtinė progresuojanti smegenų išemija, vidutiniškai išreikštas kognityvinis sutrikimas. <...>“. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės sudaro pagrįstą pagrindą abejoti liudytojos duotais paaiškinimais, jog palikėja neturėjo psichikos sutrikimų bei tai, kad gydytoja galėjo tinkamai įvertinti palikėjos būklę.

33. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantu, kad tiek ieškovai, tiek ieškovų kviesti liudytojai nenurodė jokių duomenų apie testatorės psichikos būklę, kurie leistų daryti išvadą, kad Testamento sudarymo metu ji negalėjo suprasti ir nesuprato savo veiksmų esmės. Pasak ieškovės I. V., liudytojos O. V., testatorės sūnus V. V. jau 2012-2014 m. turėdavo priminti testatorei išgerti vaistus. Testatorės atminties sutrikimus patvirtino ir liudytoja N. V. Taigi, liudytojai iš esmės patvirtino, kad palikėja sirgo Alzhaimerio liga, kuri, eksperto išvados duomenimis, ir buvo priežastis dėl ko palikėja Testamento sudarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti.

34. Apeliantas taip pat nurodo, kad pačioje eksperto išvadoje nurodoma, jog atsakant į 4 ir 5 klausimus duodamas atsakymas, kad sandorio juridinis kriterijus, gebėjimas suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti turi būti nustatomas konkretiems sandoriams, taigi notarė būtent tai ir nustatė 2015 m. kovo mėnesį – jog palikėja geba suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti. Teisėjų kolegija pažymi, kad ekspertui buvo užduodami klausimai ar esant tokiai asmens psichinę sveikatą apibūdinančiai diagnozei asmuo gali suprasti savo atliekamus veiksmus, jų esmę ir juos valdyti. Taigi, šiuo atveju buvo užduodamas bendro pobūdžio klausimas, atitinkamai, pateiktas bendro pobūdžio atsakymas, kad tai turi būti nustatoma konkretiems sandoriams. Ekspertizės akte, pateikiant išvadą, būtent ir buvo vertinamas konkretus sandoris – Testamento sudarymas, ir buvo prieita išvada, jog sudarant šį sandorį palikėja negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės.

35. Pažymėtina, jog atsakovas, nors ir buvo atstovaujamas advokato, prašymo teismui iškviesti ekspertą, tam, kad pašalinti prieštaravimus tarp apelianto nurodomų liudytojų parodymų interpretacijų ir eksperto išvados, į apklausą neteikė. Be to, atsakovas iš esmės nesutikimą su eksperto išvada argumentuoja tik tuo, kad ji jo manymu prieštarauja kai kuriems liudytojų parodymams, tačiau nenurodė jokių argumentų, susijusių su ekspertizės akto trūkumais, taikytų ekspertizės metodų nepatikimumu, ekspertizei pateiktų dokumentų nepakankamumu ir pan. Teisėjų kolegija pritaria ieškovams, kad ekspertizės akto išvados yra nuoseklios, išsamios, neprieštaringos, išplaukia iš tyrimo eigos. Iš ekspertizės akto turinio matyti kokie medicininiai duomenys buvo vertinti ir kokiu pagrindu ekspertas padarė konkrečias išvadas apie testatorės valios ydas ginčo sandorio sudarymo momentu.

36. Vien tai, jog pirmosios instancijos teismas rėmėsi ekspertizės išvada, ir tai, jog teismo nuomonė sutampa su ekspertizės akte ekspertų nurodyta nuomone, nereiškia, kad teismas ekspertizei byloje suteikė viršenybės statusą. Minėta, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas rėmėsi ne tik ginčo teismo ekspertizės išvada, bet ir kitais įrodymais: (duomenys neskelbtini) poliklinikos asmens psichikos sveikatos istorija, liudytojų parodymais – juos ne tik įvardijo, bet ir išsamiai tyrė, analizavo bei vertino. Paaiškino, kodėl vienus įrodymus atmeta, o kitus laiko patikimais ir pan. Taipogi, pagrindė kodėl eksperto išvada laikoma patikima. Taigi, pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas civilinio proceso teisės normų, įvertino visą byloje surinktą medžiagą ir sprendimą priėmė remdamasis šių įrodymų visuma.

37. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl palikėjos (ne)galėjimo suprasti savo veiksmų reikšmės, įvertino byloje esančių įrodymų visumą, jų pakankamumą, sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę nepažeisdamas įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 177, 185 straipsniai).

38. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ištyręs aplinkybių visumą, pirmosios instancijos teismas priėjo prie teisingos išvados, jog nagrinėjamoje byloje yra pagrindas pripažinti negaliojančiu 2015 m. kovo 17 d. asmeninį testamentą, kuris priimtas saugoti 2015 m. balandžio 9 d. 44-jame notarų biure.

Dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2YT-1481-820/2020

39. Apelianto tvirtinimu, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 13 d. įsiteisėjusioje nutartyje Nr. e2-1418-820/2020 (LITEKO duomenimis, civilinės bylos Nr. e2YT-1481-820/2020) nustatytas faktines aplinkybes, kurios tiesiogiai patvirtina, kad testatorės valia Testamentu atspindėjo jos tikruosius norus ir savijautą, buvo objektyvi, teisinga ir lengvai paaiškinama.

40. Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 18 straipsnyje įtvirtintas vienas pagrindinių civilinio proceso teisės principų, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas visiems fiziniams ir juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad įsiteisėjusio teismo sprendimo prejudicinė ir res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) reikšmė galioja ne tik bylos dalyviams, bet ir bylą nagrinėjančiam teismui. CPK 279 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas draudimas byloje dalyvavusiems asmenims pakartotinai pareikšti teisme tuos pačius ieškinio reikalavimus tuo pačiu pagrindu arba kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius taip pat reiškia ir draudimą teismui pakartotinai nagrinėti išspręstą bylą arba iš naujo nustatyti išspręstoje byloje konstatuotus faktus ar teisinius santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-608/2013; 2018 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-32-248/2018). Be to, tai, kas nuspręsta teismo, yra privaloma visiems teisės subjektams ir turi būti vykdoma, įsiteisėjusio teismo sprendimo teisingumas negali būti kvestionuojamas kitaip negu instancine tvarka (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. spalio 1 d. nutarimas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390-823-2019).

41. Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai).

42. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abejose bylose. Tik nustačius visas nurodytas sąlygas, yra pagrindas kitoje civilinėje byloje nustatytas aplinkybes pripažinti prejudiciniais faktais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-84-421/2019). Teismas, siekdamas nagrinėjamoje byloje vadovautis kitoje byloje nustatytais prejudiciniais faktais, įrodymų vertinimo procese turi analizuoti, koks yra prejudicinio fakto turinys ir kokia jo reikšmė nagrinėjamoje byloje pareikštam reikalavimui, jo tinkamam išsprendimui (tenkinimui ar atmetimui) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-223-969/2021). Tais atvejais, kai nėra pakankamo pagrindo aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, pripažinti prejudiciniais faktais pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą, teismo sprendimas vertintinas kaip rašytinis įrodymas, jo įrodomoji reikšmė bylos faktų konstatavimui vertintina kartu su kitais šioje byloje surinktais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-284/2013, 2013 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2013).

43. LITEKO duomenimis nustatyta, kad minėtoje byloje pareiškėjas D. V. pareiškimu prašė atnaujinti praleistą terminą priimti palikimą po velionės L. V. mirties. Byloje suinteresuotais asmenimis dalyvavo ir ieškovai. Kaip pagrįstai pažymėjo ieškovai atsiliepime į apeliacinį skundą, teismas nutarties 47 punkte nurodė, kad „Šioje byloje yra pareikštas tik reikalavimas atnaujinti įstatymo nustatytą terminą, todėl teismas nagrinėja bylą ir pasisako tik dėl šio reikalavimo. Atsižvelgiant į tai, teismas nenagrinėja ir nepasisako dėl suinteresuotų asmenų teiginių susijusių su pareiškėjo apsigyvenimu pas L. V., pareiškėjo praeitimi, ankstesnių testamentų panaikinimo, paskutinio testamento sudarymo ir kitų aplinkybių, tiesiogiai nesusijusių su pareikštu reikalavimu“. Iš nutarties motyvuojamosios dalies turinio nustatyta, kad teismas vertino tokias aplinkybes kaip: nuo kada pareiškėjas apsigyveno pas palikėją; kiek praleistas terminas ir dėl kokių priežasčių kreiptis į notarą dėl palikimo priėmimo; ar paveldėtojai pagal įstatymą dar nėra įgiję nuosavybės teisių į palikimą. Todėl pritartina ieškovams, kad apelianto išsamiai cituojama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2YT-1481-820/2020 neturi prejudicinės galios, nes rūpinimosi palikėja faktas bei tai, ar palikėja galėjo suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti, nebuvo minimos bylos nagrinėjimo dalykas.

44. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas neprivalėjo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2YT-1481-820/2020 remtis priimant skundžiamą sprendimą. Vertinant šią nutartį kaip rašytinį įrodymą, pažymėtina, jog teismas, motyvuodamas savo išvadas, neprivalo detaliai aptarti kiekvieno byloje ginčo šalių pateikto įrodymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2012).

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

45. Kasacinio teismo išaiškinta, jog nors teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai, tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, nutarties 43 punktas). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

46. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino materialiosios ir proceso teisės normas, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas)

47. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis). CPK 98 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.

48. Kadangi apelianto apeliacinis skundas atmetamas, apeliacinės instancijos teisme jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

49. Ieškovai atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti jų patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė jas pagrindžiančių įrodymų, todėl ieškovų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nesprendžiamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

atmesti apelianto (atsakovo) D. V. apeliacinį skundą.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.