Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jūra Marija Strumskienė, veikdama Kauno apygardos teismo vardu, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų D. S. ir G. S. atskirąjį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2025 m. gegužės 27 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Litekma“ ieškinį atsakovams G. S., D. S. ir mažajai bendrijai „Biodex“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3.3. byloje pakanka duomenų konstatuoti, kad kyla rizika, jog atsakovai turtą paslėps ir teismo sprendimas taps nevykdomas, todėl šioje byloje tikslinga taikyti laikinąsias apsaugos priemones – turto areštą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

4.2. ieškinio suma atsakovams nėra didelė ir nekyla jokios rizikos teismo sprendimo įvykdymui, net jei būsimasis teismo sprendimas atsakovams būtų nepalankus. Atsakovas D. S. nuosavybės teise valdo 20 nekilnojamojo turto objektų, G. S. – 17. Šių atsakovų valdomo turto masės vertė yra bent keliolika kartų didesnė nei ieškiniu reiškiami reikalavimai, kas leidžia matyti, kad būsimojo teismo sprendimo įvykdymui jokios rizikos nekyla;

4.3. ieškovas nepateikė duomenų, kodėl areštuojamo turto saugotoja turi būti paskirta būtent jis ir kokią grėsmę turtui keltų atsakovai, jei turtas būtų saugomas jo teisėtų savininkų. Teismui nusprendus netenkinti skundo – daiktų saugotojais paskirtini jų savininkai. Svarbi aplinkybė yra ta, kad nors ir nėra rizikos dėl galimai nepalankaus teismo sprendimo – išviešinus informaciją apie pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones – MB „Biodex“ tiekėjai atsisako bendradarbiauti dėl ko yra patiriama žala;

4.4. ieškovo procesiniai veiksmai yra orientuoti į kuo didesnio teisinio spaudimo atsakovams formavimą, o ne į procesinių teisių užtikrinimą bei lygiateisiškumo principo įgyvendinimą.

5.1. ieškovas neturi galimybės nurodyti konkretaus proceso dalyvio, kurio vardu yra pateiktas atskirasis skundas, kadangi tiek skundo turinys, tiek jį pasirašiusio asmens pozicija neleidžia nedviprasmiškai identifikuoti skundą pateikusio subjekto;

5.2. pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – ieškinio tikėtinas pagrįstumas egzistuoja. Atskirajame skunde nėra teikiami argumentai apie ieškinio prima facie nepagrįstumą, tačiau tai būtina akcentuoti, kadangi vienas iš atskirojo skundo argumentų yra tas, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos yra kumuliacinės;

5.5. turimo turto pobūdis ar kiekis neturi esminės reikšmės šių priemonių pagrįstumui, nes svarbiausia – užtikrinti realų sprendimo vykdymo efektyvumą ir proceso tikslų pasiekimą. Tais atvejais, kai ieškinio dalykas yra nuosavybės teisių į konkretų turtą pripažinimas – nepriklausomai nuo to, ar tai kilnojamasis, ar nekilnojamasis turtas – grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui kyla jau vien dėl galimybės laisvai disponuoti tuo turtu. Tokiu atveju laikinosios apsaugos priemonės, apribojančios disponavimo teises ginčo objektu, tampa būtinos, siekiant išvengti realios rizikos, kad restitucijos objektas gali būti perleistas tretiesiems asmenims, o būsimo teismo sprendimo įvykdymas – apsunkintas ar net neįmanomas;

5.7. priešingai nei nurodoma atskirajame skunde, pradinis ieškinys buvo pateiktas prieš MB „Gaupra“ kreipiantis į UAB „Imlitex“ dėl modulinio namelio paėmimo, kadangi, ieškinys pateiktas 2025-05-07, tuo tarpu MB „Gaupra“ elektroniniai laiškai, kurie pateikiami su atskiruoju skundu, UAB Imlitex buvo išsiųsti ankščiausiai 2025-05-14. Tačiau MB „Gaupra“, o kartu ir G. S. veiksmai, atlikti jau po ieškinio pateikimo, leidžia pagrįstai manyti, kad atsakovai sąmoningai siekia apsunkinti ar net eliminuoti galimybę įvykdyti galimai ieškovui palankų teismo sprendimą. Šie veiksmai suponuoja realią riziką, kad atsakovai gali imtis ne tik disponavimo ginčo turtu veiksmų, bet ir kitų tyčinių, nesąžiningų veiksmų, kuriais būtų siekiama sumažinti turto vertę ar jį panaikinti kaip restitucijos objektą. Tokie veiksmai gali apimti ginčo turto tyčinį sugadinimą, sunaikinimą ar jo techninės būklės pabloginimą;

5.8. šioje situacijoje egzistuoja reali būtinybė paskirti ginčo turtui: moduliniam nameliui, automobiliui „Audi“ A3, keturračiui bei konteineriui saugotoją, kuriuo turėtų būti paliktas paskirtas ieškovo nemokumo administratorius. Ši priemonė yra būtina, siekiant užtikrinti efektyvią būsimo teismo sprendimo vykdymo galimybę ir apginti restitucijos tikslus;

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą analizuojant skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

7. Išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 39 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 39 straipsnis).

8. Apeliacijos objektas – Alytaus apylinkės teismo 2025 m. gegužės 27 d. nutartis, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės.

Dėl ieškinio pagrįstumo

9. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį lemia dviejų būtinųjų sąlygų sutaptis: 1) tikėtinas ieškinio reikalavimo pagrindimas; 2) grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui buvimas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nėra.

10. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir pan., t. y. tik tuomet, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas negalės būti tenkinamas teismo dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015, 2017 m. sausio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-8-464/2017; 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-835-464/2017).

11. Taigi, spręsdamas, ar egzistuoja pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga, teismas turi preliminariai įvertinti ieškovo reikalavimą, pateiktus įrodymus ir įsitikinti, ar ieškovui palankus teismo sprendimas galėtų būti priimtas, jeigu ieškinyje nurodyti teiginiai pasitvirtintų. Nagrinėjamu atveju iš ieškinio turinio matyti, kad ieškovas aiškiai suformulavo ieškinio pagrindą ir dalyką, detaliai išdėstė faktines aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, pateikė ieškinio reikalavimus tikėtinai pagrindžiančius įrodymus, kurių įrodomoji vertė gali būti nustatyta tik nagrinėjant civilinę bylą iš esmės, o ne pradinėje civilinės bylos nagrinėjimo stadijoje.

12. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad egzistuoja preliminarus ieškinio pagrįstumas. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su tokia pirmosios instancijos teismo išvada. Ieškovo pateikto ieškinio forma ir turinys atitinka įstatyme keliamus reikalavimus, t. y. suformuluoti ieškinio reikalavimai, ieškinio faktinis ir teisinis pagrindai, pateikti įrodymai, kurie, ieškovo įsitikinimu, patvirtina jo nurodytus argumentus ir reikalavimus. Nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovas būtų pasirinkęs akivaizdžiai neleistiną ar objektyviai neįmanomą jos galbūt pažeistų teisių gynybos būdą. Preliminariai įvertinęs ieškovo nurodytas aplinkybes ir jas pagrindžiančius įrodymus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog ieškovas tikėtinai pagrindė ieškinio reikalavimus.

13. Papildomai pažymėtina, kad preliminarus ieškinio reikalavimų pagrįstumo įvertinimas nėra ginčo išsprendimas iš esmės, nes ieškinio reikalavimų pagrįstumo klausimas bus galutinai išspręstas tik bylą išnagrinėjus iš esmės, įvertinus abiejų šalių pateiktų įrodymų visumą.

Dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui

14. Pagal suformuotą teismų praktiką, siekdamas užtikrinti byloje pareikštų reikalavimų įvykdymą, teismas turėtų taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios yra būtinos bei realiai gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, ir netaikyti priemonių, kurios teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti nėra būtinos.

15. Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užkirsti kelią būsimo teismo sprendimo įvykdymo negalimumui arba pasunkėjimui – neturi būti aiškinama vien kaip būtinumas užtikrinti teismo sprendimo rezoliucinės dalies įgyvendinimą. Teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas ne tik tada, kai nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių nepavyktų įgyvendinti sprendimo rezoliucinėje dalyje suformuoto imperatyvo, bet ir tada, kai dėl bylos nagrinėjimo metu egzistuojančių objektyvaus ar subjektyvaus pobūdžio aplinkybių būsimo teismo sprendimo vykdymas prarastų prasmę ir taptų netikslingas. Laikinas ginčo situacijos teisinis sureguliavimas plačiąja prasme taip pat užtikrina būsimo teismo sprendimo įvykdymą, nes, laikinai nesureguliavus situacijos, bylos nagrinėjimo metu, šalies ar kitų suinteresuotų asmenų teisių pažeidimai gali visiškai eliminuoti ginčo objektą ir bylos nagrinėjimą padaryti beprasmį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 15 d. Bendrųjų klausimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apžvalga Nr. AC-34-2, „Teismų praktika“ Nr. 34, 2011).

16. Lietuvos apeliacinio teismo nuosekliai suformuotoje praktikoje yra išaiškinta, kad laikinųjų apsaugos priemonių, kaip itin asmens teises varžančio procesinio instituto, taikymas galimas tik labai išskirtiniais atvejais ir tik tada, kai jo taikymo prašantis asmuo (ieškovas) pateikia įtikinamų argumentų bei konkrečių duomenų (įrodymų) apie to asmens (atsakovo) jau atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti su sąžiningu elgesiu nederančius veiksmus, kurių pagrindinis tikslas – išvengti ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-351-302/2017; 2019 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-614-450/2019; 2020 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-538-302/2020; 2022 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-9-464/2022).

17. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pasisakoma, jog byloje, kurioje pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai, laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti reikšminga ne tiek ieškinio suma, atsakovo turtinė padėtis ar jo turtinės padėties pokyčio perspektyvos, kiek atsakovo elgesys iki bylos iškėlimo ar jos nagrinėjimo metu, leidžiantis įvertinti atsakovo (ne)sąžiningumą. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuomet, kai, be kita ko, esama duomenų apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1044-790/2022; 2021 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1348-302/2021 ir jose nurodyta praktika). Kiekvienu atveju vertinant aplinkybes, kuriomis šalis įrodinėja grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, bei nusprendžiant dėl jų pakankamumo išvadai, kad egzistuoja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikis, padaryti turi būti atsižvelgiama į tokių aplinkybių visumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-473-330/2023).

18. Atsakovo nesąžiningumas nėra preziumuojamas sprendžiant klausimą dėl poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl priešingos šalies nesąžiningumą visada privalu įrodinėti tam asmeniui, kuris prašo atitinkamų priemonių taikymo. Prašymą pateikęs asmuo privalo pateikti konkrečius duomenis bei argumentus apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus (atliekamus) veiksmus (turimo turto slėpimas, perleidimas, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma), juolab kad sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2018 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-995-464/2018; 2019 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-210-943/2019, 2023 m. rugsėjo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-866-881/2023).

19. Kaip jau nurodyta, ieškovas ieškiniu prašo taikyti restituciją. Ieškovas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą ir ribojimų atsakovams taikymą iš esmės grindė kitos šalies nesąžiningumu.

20. Atskirajame skunde nurodoma, kad ieškinio suma atsakovams nėra didelė ir nekyla jokios rizikos teismo sprendimo įvykdymui, net jei būsimasis teismo sprendimas atsakovams būtų nepalankus.

21. Ieškovas teigia, kad restitucija natūra yra įmanoma, visas ginčo objektu laikomas turtas šiuo metu tebėra atsakovų žinioje, jų faktiškai valdomas ir neperleistas tretiesiems asmenims, juolab – sąžiningiems įgijėjams. Atsižvelgiant į tai, kad sandoris dar nesukūrė teisių tretiesiems asmenims ir nebuvo realizuotas taip, kad negrįžtamai pakeistų turto teisinį ar faktinį statusą, nėra kliūčių taikyti restituciją natūra.

22. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovė G. S. yra MB „Gaupra“ (duomenys neskelbtini), susisiekė su trečiaisiais asmenimis, kurie nuomojo vieną iš ginčo objektų (konteinerį) reikalaudama jį atlaisvinti ir nurodydama, kad pateiks duomenis, jog konteineris priklauso MB „Gaupra“. Reikalavimas perduoti konteinerį pareikštas po bylos iškėlimo teisme.

23. Bylos duomenimis nustatyta, kad modulinis namelis buvo perleidžiamas tokia tvarka: 2024-05-10 ieškovas pardavė modulinį namelį atsakovui MB „Biodex“, kurio (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) buvo atsakovė G. S.; atsakovas MB „Biodex modulinį namelį 2024-12-31 perleido atsakovui MB „Gaupra“, kurio (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) yra atsakovė G. S..

24. Nustatyta, kad atsakovė G. S., atstovaudama MB „Gaupra“, susisiekė su UAB „Imlitex“ reikalaudama perduoti modulinį namelį.

25. Taigi, bylos duomenys patvirtina, kad modulinis namelis atsakovų jau buvo perleistas du kartus, o atsakovė G. S. susisiekė su trečiaisiais asmenimis, kurie nuomojo vieną iš ginčo objektų (konteinerį), reikalaudama jį atlaisvinti ir perduoti. Apeliacinės instancijos vertinimu byloje pakanka duomenų konstatuoti, kad kyla rizika, jog atsakovas MB „Gaupra“, kuriai vadovavo G. S., o dabar vadovauja D. S., įgytą turtą perleis ir ieškovui palankus teismo sprendimas gali tapti neįvykdomas.

26. Nors apeliantai teigia, kad ieškinio suma atsakovams nėra didelė ir nekyla rizikos teismo sprendimo įvykdymui, net jei būsimasis teismo sprendimas atsakovams būtų nepalankus. Apeliacinės instancijos vertinimu, atsakovų finansinė padėtis savaime nesudaro pagrindo panaikinti taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Taikant laikinąsias apsaugos priemones, buvo įvertintos galimos rizikos turto perleidimo sandorių nuginčijimui ir restitucijos taikymui, taip pat atsižvelgta į nustatytas aplinkybes dėl jau įvykusio turto perleidimo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad ieškovas įrodė laikinosios apsaugos priemonės taikymo būtinumą, o taikyta laikinoji apsaugos priemonė – ginčo turto areštas, yra pagrįsta.

27. Atmestini kaip nepagrįsti apeliantų argumentai, kad ieškovas nepateikė duomenų, kodėl areštuojamo turto saugotoja turi būti paskirtas būtent jis, ir kokią grėsmę turtui keltų atsakovai, jei turtas būtų saugomas jo teisėtų savininkų. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, perduodamas areštuotą turtą saugoti ieškovui, atsižvelgė į ieškovo nemokumo statusą, į tai, kad jo vardu veikia bankroto administratorius bei siekia išvengti papildomų turto saugojimo kaštų.

28. Kiti atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo bei pagrįstumo įvertinimui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-52/2011).

29. Sprendžiant klausimą, dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, šalių ginčas nėra nagrinėjamas iš esmės ir nepasisakoma, dėl ieškiniu pareikštų reikalavimų, pagrįstumo. Ginčo šalių nurodytus faktinius ir teisinius argumentus tiria ir vertina, bei ieškinio reikalavimų pagrįstumą, teismas nustatinėja nagrinėdamas bylą iš esmės.

30. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas taikydamas laikinąsias apsaugos priemones tinkamai taikė ir aiškino procesinės teisės normas, reglamentuojančias laikinąsias apsaugos priemones, vadovavosi teismų praktika šiuo klausimu, todėl yra nėra pagrindo naikinti skundžiamą nutartį (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CPK 334–339 straipsniais, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

atsakovų D. S. ir G. S. atskirąjį skundą atmesti.

Alytaus apylinkės teismo 2025 m. gegužės 27 d. nutartį palikti nepakeistą.