Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės, Aušros Maškevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Giedrės Seselskytės,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vivita“ apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo 2020 m. birželio 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vivita“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Stakreta“ dėl skolos ir delspinigių priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai ir argumentai

Apeliacinis skundas netenkintinas.

10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.

11. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria netenkintas ieškovės reikalavimas priteisti 968 Eur sumą už 2020 m. vasario mėnesį suteiktas paslaugas teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

12. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovė UAB „Vivita“ ir atsakovė UAB „Stakreta“ 2019 m. sausio 25 d. sudarė finansinio bei mokestinio konsultavimo ir buhalterinių paslaugų teikimo sutartį Nr. 2019-001 (toliau – Sutartis), kurios pagrindu ieškovė įsipareigojo pagal atsakovės pateiktus pirminius dokumentus vesti atsakovės buhalterinę apskaitą, atstovauti valstybinėse bei kitose institucijose, susijusiose su paslaugos teikimu, bei teikti konsultacijas apskaitos ir mokesčių klausimais. Atsakovė sutarties 7 punktu įsipareigojo už suteiktas paslaugas mokėti fiksuotą 968 Eur mėnesinį atlyginimą, kuris turėjo būti apmokamas per 15 kalendorinių dienų nuo PVM sąskaitos faktūros išrašymo dienos. Atsakovė Sutarties 10 punktu įsipareigojo ieškovei mokėti 0,02 procento dydžio delspinigius nuo neapmokėtų sumų už kiekvieną pradelstą atsiskaityti dieną. Ieškovė atsakovei už laikotarpiu nuo 2019 m. rugsėjo mėn. iki 2020 m. vasario mėn. suteiktas paslaugas išrašė sąskaitų bendrai 5 808 Eur sumai. Atsakovė minėtų PVM sąskaitų faktūrų nustatytais terminais neapmokėjo ir liko skolinga 5 776 Eur. Ieškovė už delsimą atsiskaityti priskaičiavo 63,45 Eur delspinigių, neviršijant 180 dienų termino. 2020 m. vasario 20 d. rašytiniu pranešimu ieškovė informavo atsakovę apie vienašališką sutarties nutraukimą ir tą pačią dieną kreipėsi į teismą su ieškiniu dokumentinio proceso tvarka dėl skolos iš atsakovės priteisimo. Tarp šalių sudaryta Sutartis laikoma nutraukta nuo 2020 m. kovo 1 d.

13. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantė iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu sprendžiant dėl prievolės atsakovei apmokėti už 2020 m. vasario mėnesį suteiktas paslaugas. Teigia, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad 2020 m. vasario mėn. iš esmės buvo teikiamos arba tikslinamos deklaracijos už praėjusius metus, tačiau duomenų, kad būtų buvę tvarkomi buhalterinės apskaitos dokumentai už einamąjį 2020 m. vasario mėn., byloje nėra yra prieštaringa, kadangi net ir deklaracijų patikslinimo veiksmai yra buhalterinės apskaitos vedimo dalyku.

14. Teisėjų kolegija akcentuoja, jog bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė yra ta, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Pagal kasacinio teismo išaiškinimus įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų teisė ir pareiga. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis (CPK 185 straipsnio 2 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2014). Civilinis procesas, be kita ko, grindžiamas ginčo šalių rungimosi principu, kurio esmė yra ta, kad būtent dėl įrodinėjamų aplinkybių nustatymo suinteresuotoms šalims tenka įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo, renkant įrodymus. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai).

15. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas jau išplėtotą ir nuoseklią teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Teismas civilinei bylai reikšmingas aplinkybes nustato remdamasis įrodymais. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad tam tikri faktai egzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais. Teismas privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą ir įvertinti dalyvaujančių byloje asmenų argumentus apie to įrodymo sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „ Vombatas“ v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-335/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. I. G. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-588/2009;2010 m. liepos 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010; kt.).

16. Vertinant byloje surinktus įrodymus susijusius su ieškovės teise reikalauti atsakovės apmokėti 2020 m. vasario 16 d. sąskaitą Nr. VIV20-042 nustatyta, kad ieškovė Valstybinei mokesčių inspekcijai 2020 m. vasario mėn. pateikė šias deklaracijas: mokesčio už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių (už 2019 m.), metinę gyventojams išmokėtų išmokų, priskiriamų A ir B klasės pajamoms (už 2019 m.), mėnesinę pajamų mokesčio (už 2019 m. vasario, kovo, balandžio mėn., 2020 m. sausio mėn.), pridėtinės vertės mokesčio (už 2019 m. sausio, vasario, kovo, balandžio, gegužės, birželio, liepos, rugsėjo, spalio, lapkričio, gruodžio mėn., 2020 m. sausio mėn.). Tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios aplinkybės nepatvirtina, jog ieškovė tinkamai vykdė 2019 m. sausio 25 d. finansinio bei mokestinio konsultavimo ir buhalterinių paslaugų teikimo sutartimi Nr. 2019-001 prisiimtus įsipareigojimus. Akcentuotina, jog minėta nutartimi ieškovė įsipareigojo teikti tokias paslaugas: konsultuoti telefonu ir elektroniniu paštu paslaugos naudojimo bei mokesčių klausimais, registruoti buhalterines operacijas, ilgalaikio turto nusidėvėjimą, apskaičiuoti ir deklaruoti darbo užmokesčio mokesčius, rengti mėnesines ir metines deklaracijas Valstybinei mokesčių inspekcijai, rengti mėnesines ir metines deklaracijas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, teikti mėnesines ir metines deklaracijas Statistikai, rengti finansinės atskaitomybės dokumentus. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiame nutarties punkte aptarti įrodymai patvirtina tik tai, kad ieškovė 2020 m. vasario mėnesį iš esmės teikė arba tikslino deklaracijos už praėjusius t. y. 2019 metus, o už einamąjį 2020 m. vasario mėnesį ieškovė pateikė tik mėnesinę pajamų mokesčio ir pridėtinės vertės mokesčio deklaracijas. Kitų įrodymų apie 2020 m. vasario mėnesį suteiktas paslaugas ieškovė į bylą nepateikė, todėl apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nustatytas faktines bylos aplinkybes konstatuoja, jog ieškovė neįrodė, kad 2020 m. vasario mėnesį suteikė tinkamas paslaugas atsakovei, todėl atsakovė privalo už jas atsiskaityti.

17. Nors apeliaciniu skundu ieškovė teigia, jog paslaugų sutarčiai tarp šalių baigus galioti 2020 m. kovo 1 d. ieškovė net objektyviai nebegalėjo rengti ir teikti deklaracijų už ataskaitinį 2020 m. vasario mėn., kurios atitinkamai turėjo būti teikiamos jau per 2020 m. kovo mėnesį, kuomet ieškovė nebeturėjo įgaliojimų vesti atsakovės apskaitos, tačiau apeliacinės instancijos teismas akcentuoja jog 2019 m. sausio 25 d. finansinio bei mokestinio konsultavimo ir buhalterinių paslaugų teikimo sutartimi Nr. 2019-001 ieškovė įsipareigojo ne tik teikti deklaracijas už ataskaitinį laikotarpį, tačiau ir konsultuoti telefonu ir elektroniniu paštu paslaugos naudojimo bei mokesčių klausimais, registruoti buhalterines operacijas, ilgalaikio turto nusidėvėjimą, apskaičiuoti ir deklaruoti darbo užmokesčio mokesčius, rengti finansinės atskaitomybės dokumentus. Akivaizdu, jog ieškovei 2020 m. vasario 20 d. nutraukus paslaugų teikimo sutartį bei tą pačią dieną pateikus ieškinį teismui, ieškovė atsakovei daugiau jokių paslaugų neteikė. Be to, teismui nėra pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovė, be jau minėtų mėnesinės pajamų mokesčio ir pridėtinės vertės mokesčio deklaracijų būtų suteikusi kokias nors konsultacijas, ar atlikusi kitus sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, todėl darytina išvada, jog ieškovei tinkamai neįvykdžius savo įsipareigojimų, nėra pagrindo atsakovei apmokėti ieškovės pateiktą sąskaitą už 2020 m. vasario mėnesį.

18. Taip pat nepagrįstais laikytini ir apeliacinio skundo argumentai, jog ieškovė neturėjo galimybės į bylą pateikti kitų įrodymų, patvirtinančių, kad buvo teikiamos ir kitos sutartimi aptartos paslaugos, kadangi ieškovė atsakovei buvo gražinusi visus su paslaugų teikimu susijusius dokumentus. Iš byloje pateiktų įrodymų matyti, kad atsakovė 2020 m. kovo 17 d. teikdama prieštaravimus dėl 2020 m. vasario 24 d. preliminaraus teismo sprendimo, nesutiko su ieškovės pateikta sąskaita už 2020 m. vasario mėnesį. Taip pat iš į bylą pateiktų įrodymų matyti, kad ieškovė atsakovei visus atsakovės buhalterinės apskaitos dokumentus gražino 2020 m. balandžio 20 d.. Šios aplinkybės rodo jog ieškovė, gavusi atsakovės prieštaravimus vis dar turėjo atsakovės buhalterinės apskaitos dokumentus, todėl galėjo pateikti įrodymus apie ieškovės suteiktas kitas paslaugas atsakovei, tačiau šia savo teise nepasinaudojo. Įvertinus tai kas nustatyta, darytina išvada, jog ieškovė neįrodė, kad be mėnesinės pajamų mokesčio ir pridėtinės vertės mokesčio deklaracijų, ieškovė atsakovei 2020 m. vasario mėnesį būtų suteikusi kitų paslaugų (CPK 178 straipsnis).

19. Teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad vien tai, jog teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo bylos šalis, nėra pagrindas spręsti, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013; 2015 m. liepos 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015). Pagal teismų praktiką, teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių šalių įrodinėjamas aplinkybes, ir konstatuoti tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2014). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, t. y. turėjo pagrindo konstatuoti, kad ieškovė neįrodė paslaugų teikimo fakto už 2020 m. vasario mėnesį, todėl pagrįstai netenkino ieškinio reikalavimų dėl 968 Eur skolos priteisimo.

20. Pažymėtina, jog apeliaciniu skundu yra prašoma priteisti 205 Eur bylinėjimosi išlaidas už pirmoje instancijoje ieškovei suteiktas teisines paslaugas. Apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, jog apeliaciniu skundu nėra nurodoma, jokių argumentų, jog pirmosios instancijos teismas būtų neteisingai apskaičiavęs šalims priteistinas bylinėjimosi išlaidas, todėl apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovės reikalavimas dėl 205 Eur bylinėjimosi išlaidų priteisimo susij ęs su reikalavimu dėl 968 Eur paslaugų kainos priteisimo. Teisėjų kolegija akcentuoja, jog netenkinus apeliacinio skundo reikalavimo dėl 968 Eur paslaugų kainos priteisimo už 2020 m. vasario mėnesį suteiktas paslaugas, nėra pagrindo keisti pirmosios instancijos teisme patirtų bei priteistų bylinėjimosi išlaidų skaičiavimo.

21. Įvertinus visus apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog kiti skundo argumentai teisinės reikšmės, teisingam bylos išnagrinėjimui, neturi. Pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

22. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir nuodugniai ištyrė byloje pateiktus įrodymus ir juos tinkamai įvertino, tinkamai aiškino ir taikė procesinės ir materialinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo

23. 2020 m. rugpjūčio 19 d. Klaipėdos apygardos teisme gautas atsakovės prašymas skubos tvarka panaikinti Betono mazgui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Armatūros cechui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantiems adresu (duomenys neskelbtini) taikytą areštą, keičiant nekilnojamo turto į areštą piniginėmis lėšomis 1 173 Eur sumoje. Nurodė, kad atsakovė nori parduoti nekilnojamąjį turtą pasirinktam pirkėjui, todėl būtina panaikinti taikomą nekilnojamojo turto areštą.

24. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 148 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas gali dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita. Laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo institutas atlieka tiek ieškovo, tiek atsakovo teisių apsaugos funkciją: jei pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nėra efektyvios ar pakankamos būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti, ieškovas gali prašyti jas pakeisti kitomis, ir priešingai, jei pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių rūšis ar mastas yra pernelyg varžantys atsakovo interesus, atsakovas gali pateikti prašymą taikyti kitas jo siūlomas laikinąsias apsaugos priemones arba sumažinti jų mastą. Keičiant pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, svarbiausia, kad būtų efektyviai užtikrinti pareikšti reikalavimai (Lietuvos apeliacinio teismo 2017-04-20 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-701-464/2017; 2019-01-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-58-302/2019).

25. Nagrinėjamu atveju atsakovė neginčija laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindų egzistavimo, tačiau siekdama turtą realizuoti, prašo pakeisti laikinųjų apsaugos priemonių rūšį, t. y. pakeisti nekilnojamojo turto areštą į piniginių lėšų esančių atsakovės sąskaitoje areštą. Pažymėtina, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – būsimo teismo sprendimo, kuriuo išsprendžiamas tarp šalių kilęs teisminis ginčas, įvykdymo galimybės užtikrinimas, siekiant išvengti situacijų, kai teismo sprendimo įvykdymas, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįvykdomu.

26. Iš į bylą pateikto prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo matyti, jog atsakovė prašo pakeisti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi siekia jai priklausantį nekilnojamąjį turtą realizuoti (parduoti pasirinktam pirkėjui). Tai reiškia, jog panaikinus taikomą nekilnojamojo turto areštą, o atsakovei šį turtą pardavus, ieškovės teisės į greitą būsimo teismo sprendimo įvykdymą būtų nepagrįstai apsunkinamos, todėl darytina išvada, jog laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimas neatitiktų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslų, todėl toks prašymas netenkintinas.

27. Nors atsakovė prašo pakeisti nekilnojamajam turtui taikomas laikinąsias apsaugos priemones į piniginių lėšų esančių atsakovės sąskaitoje areštą, tačiau į bylą nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kad atsakovė disponuoja pakankama piniginių lėšų suma, kuri užtikrintų būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Taigi, nesant byloje duomenų apie atsakovės turtinę padėtį, teismas konstatuoja, jog atsakovės prašymas pakeisti taikomas laikinąsias apsaugos priemones yra nepagrįstas.

28. Akcentuotina ir tai, kad savo prašyme atsakovė nurodo, jog pinigines lėšas taikomo arešto ribose, atsakovė galėtų pervesti į ieškovės sąskaitą. Teismas pažymi, jog atsakovei atsiskaičius su ieškove, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas išnyktų, todėl laikinosios apsaugos priemonės būtų naikinamos.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

29. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

30. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė prašė priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė į bylą pateikė šiuos bylinėjimosi išlaidas patvirtinančius įrodymus: 2020 m. liepos 9 d. sąskaitą už teisinę pagalbą Nr. 200709/2, kurioje nurodyta, jog už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą patirta 150 Eur išlaidų. Taip pat pateikė 2020 m. liepos 10 d. pinigų priėmimo kvitą Nr. 1053422, kuriuo atsakovė sumokėjo 150 Eur sumą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nustatytus rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti jų redakcija), į byloje pateiktus įrodymus dėl patirtų atstovavimo išlaidų, konstatuoja, kad atsakovės prašoma priteisti 150 Eur bylinėjimosi išlaidų suma advokato pagalbai už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą apmokėti neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių, todėl iš apeliantės priteistina atsakovei (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnio 2 dalis).

31. Apeliacinį skundą atmetus, apeliantės bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 148 straipsnio 1 dalimi, 326‑331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Plungės apylinkės teismo 2020 m. birželio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Stakreta“ 2020 m. rugpjūčio 19 d. prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo netenkinti.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vivita“ atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Stakreta“ 150 Eur bylinėjimosi išlaidų patirtų apeliacinės instancijos teisme.