Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-1366-803/2019

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2019-10-24
Bylos Nr.: e2A-1366-803/2019
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-13351-2018-3
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Vaclovas Paulikas, Rūta Petkuvienė, Inga Staknienė
Ieškovas: J. Š.
Atsakovas: Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos

Kategorijos

3.4.1.1Bendri šeimos bylų nagrinėjimo ypatumai
3.3.1.14pavadinimo nepavyko patikrinti
3.3.1.18pavadinimo nepavyko patikrinti
3.3.1.20pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. e2A-1366-803/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-13351-2018-3Procesinio sprendimo kategorijos: 3.4.1.1; 3.3.1.14; 3.3.1.18; 3.3.1.20 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. spalio 24 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko, Rūtos Petkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Ingos Staknienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal J. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2018 m. lapkričio 23 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės pagal ieškovės J. Š. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl turtinės žalos ir neturtinės žalos atlyginimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, ieškovės pusėje J. Š..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama:

Žemesnės instancijos teismas

priteisti jos naudai iš atsakovės Lietuvos valstybės 31332,38 Eur turtinės žalos ir 4500,00 Eur neturtinės žalos, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 1999 m. vasario 24 d. pardavimo iš varžytinių tvarka butas, esantis (duomenys neskelbtini) (toliau - Butas) parduotas ieškovės J. Š. tuometiniam sutuoktiniui J. Š.. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. vasario 25 d. sprendimu nutraukus ieškovės ir J. Š. santuoką, 2/3 buto atiteko ieškovei, 1/3 - J. Š.. Iki pardavimo iš varžytinių Butas nuosavybės teise priklausė T. M.. 2003 m. gruodžio 15 d. J. Š. kreipėsi į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą su ieškiniu dėl pažeistų teisių gynimo, prašydamas iškeldinti T. M. ir jos 10 šeimos narių, gyvenančių jam nuosavybės teise priklausančiame Bute. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1-728/2013 J. Š. ieškinys tenkintas iš dalies – nuspręsta Bute neteisėtai gyvenančius asmenis, su visais jiems priklausančiais daiktais, iš 1/3 J. Š. priklausančios dalies, iškeldinti. Sprendimas dėl iškeldinimo iš J. Š. nuosavybės teise priklausančios 2/3 Buto dalies nepriimtas, nurodant, jog trečiuoju asmeniu įtraukta J. Š. nepasirūpino tinkamu atstovavimu ir į bylą, esant tinkamam pranešimui, neatvyko, ieškinio dėl atsakovų iškeldinimo iš jai priklausančios dalies nepateikė.

Šalies argumentai

2. Ieškovė paaiškino, kad teismai, sprendę klausimą dėl neteisėtai Butu besinaudojančių asmenų iškeldinimo aplaidžiai vykdė savo pareigas bei priėmė teisės normoms prieštaraujančius sprendimus, todėl tretiesiems asmenims iki šiol sudarytos sąlygos daugiau nei 15 metų naudotis svetimu turtu taip pažeidžiant ieškovės teisę į nuosavybės apsaugą bei būstą, darant jai žalą. Laikotarpiu nuo 2003 m. gruodžio 15 d. iki 2013 m. gruodžio 12 d. teismas, neegzistuojant tinkamam pagrindui, 3 kartus stabdė civilinės bylos Nr. 2-1-728/2013 nagrinėjimą; laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 12 d. iki 2015 metų teismai pažeidė ieškovės teisę į tinkamą teismą, nepaisė tinkamo informavimo reikalavimų; laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 5 d. iki dabar teismai šiurkščiai pažeidė proceso reikalavimus, netinkamai vadovavo procesui. Dėl nurodytų veiksmų teismai prisidėjo prie ieškovės teisių pažeidimo būklės tęstinumo, nepaisė trumpiausio įmanomo, ekonomiško, koncentruoto proceso reikalavimų. Daugiau nei 15 metų vykstantis procesas dėl iškeldinimo, kurio metu ieškovė negali naudotis jai priklausančiu turtu, yra teismo klaidų bei neveikimo pasekmė bei yra priežastiniame ryšyje su ieškovės patiriama žala.

3. Nuo 2004 m. liepos 20 d. iki 2007 m. rugpjūčio 30 d. minėta byla buvo sustabdyta dėl pradėto ikiteisminio tyrimo Nr. 10-1-02347-03. 2008 m. lapkričio 7 d. byla sustabdyta dėl atsakovės T. M. pripažinimo neveiksnia ir globos jai skyrimo. 2010 m. spalio 11 d. sustabdyta iki bus išnagrinėta byla dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo. Teismas, stabdydamas civilinės bylos nagrinėjimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, pažeidė proceso teisės normas ir suformuotą teismų praktiką, tuo tarpu, priimdamas procesinius sprendimus dėl sekančių civilinės bylos nagrinėjimo sustabdymo pagrindų nevertino būtinybės stabdyti procesą ir užtikrinti tinkamą bylos nagrinėjimą, proporcingumo.

4. Ieškovė 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimą gavo tik 2015 gruodžio 13 d., jos atstovui tiesiogiai nuvykus į teismą ir pasirašytinai gavus procesinį dokumentą, byloje nepavyko rasti dokumento siuntimo ir įteikimo ieškovei žymos. Tokiu būdu ieškovei buvo paneigta galimybė skųsti teismo sprendimą, kuriuo iš jai priklausančio 2/3 Buto neiškraustyti ten neteisėtai gyvenę asmenys. Ieškovė dvejus metus dėl neapdairių teismo veiksmų ir proceso teisės pažeidimų nebuvo informuota apie jos teisėms bei pareigoms įtaką darančio teismo sprendimo egzistavimą, jai buvo paneigta teisė šį sprendimą skųsti, taip pat nebuvo sudarytos tinkamos galimybės pateikti poziciją bylos nagrinėjimo metu.

Žemesnės instancijos teismas

5. 2015 m. gruodžio 22 d. ieškovė kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu dėl iškeldinimo. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. balandžio 5 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-4765-235/2016, ieškovės ieškinį dėl iškeldinimo patenkino. 2016 m. gegužės 5 d. atsakovai S. K., A. K., A. K. pateiktė apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. balandžio 5 d. sprendimo, kurio priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismas privalėjo išspręsti ne vėliau nei per tris darbo dienas nuo jo pateikimo teismui, tačiau tik 2018 m. sausio 23 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi šio apeliacinio skundo priėmimo klausimą paskirus iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui šio apeliacinio skundo priėmimo klausimas buvo išspręstas tik 2018 m. kovo 6 d. Ieškovė pažymėjo, kad iš esmės analogiškų argumentų kitų dviejų apeliacinių skundų šioje byloje priėmimo klausimai išspręsti dar 2016 m. birželio 21 d. Dėl šiurkščių pirmosios instancijos teismo klaidų 2016 m. balandžio 5 d. sprendimas nėra įsiteisėjęs ir ieškovė negali įgyvendinti savo nuosavybės teisių.

6. Ieškovės nuosavybės teisių gynimo klausimas teismo žinioje yra nuo 2003 m. gruodžio 15 d., šiuo metu dar nėra išspręstas. Teismai šiurkščiai pažeidė įstatymu reglamentuotas pareigas, kas sąlygoja teismų kaltę: priimant 2004 m. liepos 20 d., 2005 m. vasario 18 d., 2005 m. rugpjūčio 9 d., 2008 m. lapkričio 7 d., 2010 m. spalio 11 d. nutartis dėl proceso sustabdymo buvo pažeistos teismo pareigos užtikrinti, kad bylos būtų išnagrinėtos lygybės ir viešumo sąlygomis per įmanomai trumpiausią laiką, o procesas būtų operatyvus, ekonomiškas, būtų užkardytas piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis. Laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 5 d. iki 2018 m. kovo 6 d. teismas šiurkščiai pažeidė pareigą išspręsti procesinio dokumento priimtinumo klausimą. Ieškovei neįteikiant 2013 m. gruodžio 12 d. nutarties (neišsiunčiant procesinių dokumentų bei neužtikrinant kitokio jų įteikimo būdo) teismas pažeidė CPK 123 straipsnio nuostatas bei suformuotą teismų praktiką, jog pareiga rūpintis tinkamu procesinių dokumentų įteikimu šaliai tenka būtent teismui.

7. Nuo 2003 m. gruodžio 15 d. Ieškovė negali naudotis jai nuosavybės teise priklausančiu Butu (2/3 Buto), o tuo tarpu tretieji asmenys jame gyvena nedengdami išlaidų, gadindami turtą, Ieškovei yra paneigta teisė gauti iš šio turto galimas pajamas, kas laikoma netiesioginiais ieškovės nuostoliais. Ieškovė ketino naudoti turimą Butą nuomos tikslais, kadangi Butas yra itin geroje ir komerciškai paklausioje Vilniaus vietoje, tikslu Butą naudoti gaunant pelną buvo įsigytas žemės sklypas aplink turimą Butą. Remiantis statistiniais duomenimis, Vilniaus Šnipiškių rajone esančio 2 kambarių buto nuomos kaina 2003 -2018 metais svyravo nuo 200,92 iki 395,48 EUR. Nesant 2018 metų būsto nuomos Vilniaus Šnipiškių rajone statistikos, laikytina, jog nurodytu laikotarpiu 2 kambarių buto nuomos kaina atitiko lentelėje 2017 metų kainų vidurkį - 312,10 EUR. Laikotarpiu nuo 2003 m. gruodžio iki šio ieškinio pateikimo dienos negautos pajamos už 2-jų kambarių butą Vilniaus Šnipiškių rajone (netiesioginiai nuostoliai) sudaro 46998,58 EUR. Ieškovės negautos pajamos (netiesioginiai nuostoliai), už jai priklausančias 2/3 Buto, sudaro 31332,38 EUR.

8. Ieškovė turėjo pagrįstus lūkesčius, kad teismas įvykdys savo funkciją ir užkirs kelią kitiems asmenims neteisėtai naudotis jai priklausančiu Butu bei sudarys sąlygas jai pačiai naudotis Butu atlaisvinant t. y. iškeldinant asmenis, kurie neteisėtai naudojasi Butu. Ieškovės teisėti lūkesčiai šiame iškeldinimo procese buvo iš esmės nuvilti, nes iškeldinimo procesas tęsiasi jau 15 metų, nors dar tėra tik apeliacinėje instancijoje ir ieškovė net negali objektyviai numatyti (atsižvelgdama į proceso eigą), kada ji sulauks šio proceso pabaigos. Pažymėtina ir tai, kad proceso greitumo principas ieškovės byloje yra iš esmės paneigtas, kas šiuo atveju pakerta ieškovės pasitikėjimą teismine sistema kaip efektyvia valdžios dalimi, sukelia itin didelį nepasitenkinimą, nepatogumus (dėl kurių ieškovė negali pati naudotis Butu, jo išnuomoti), dvasinius išgyvenimus dėl to, kad faktiškai iš neteisėtų veiksmų Bute gyvenantys asmenys gali turėti naudos daugiau kaip 15 metų. Todėl ieškovė prašė priteisti jai 4500 EUR neturtinės žalos.

Atsiliepimas

9. Atsakovės Lietuvos valstybės atstovės Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka. CK 6.272 straipsnio 2 dalyje nustatyta deliktinė civilinė atsakomybė atsiranda esant šioms sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, kaltei, žalai ir priežastiniam ryšiui taip neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą. Teisėjo kaltė turi būti konstatuota įstatymo nustatyta tvarka. Teismo sprendimo ar nutarties panaikinimas aukštesnės instancijos teismo pats savaime dar nėra teisėjo kaltės įrodymas.

Žemesnės instancijos teismas

10. Byla buvo stabdoma tris kartus. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2008 m. lapkričio 7 d. nutartimi sustabdė civilinę bylą Nr. 2-1493-728/2008, kadangi buvo pagrindas privalomam bylos sustabdymui (byla sustabdyta dėl atsakovės T. M. pripažinimo neveiksnia ir globos jai skyrimo). Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartimi civilinė byla Nr. 2-425-728/2010 buvo sustabdyta iki bus išnagrinėta byla dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu. Byla sustabdyta privalomu pagrindu, nurodytu CPK 163 straipsnio 3 punkte (teismas privalo sustabdyti bylą, kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka). Nuo 2004 m. liepos 20 d. iki 2007 m. rugpjūčio 30 d. byla buvo stabdoma dėl pradėto ikiteisminio tyrimo. Privalomo bylos stabdymo pagrindo šiuo atveju nebuvo, tačiau teismai darė išvadą, kad pagrindas sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą yra, kadangi vyksta ikiteisminis tyrimas dėl buto įsigijimo aplinkybių. Visos nutartys galėjo būti skundžiamos, bet ieškovė nepateikė duomenų, kad šia savo teise pasinaudojo.

Šalies argumentai

11. Ieškovė nurodo, kad jai 2 metus nebuvo įteiktas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimas (civilinė byla Nr. 2-1-728/2013), be to, jai nebuvo sudarytos tinkamos galimybės pateikti poziciją bylos nagrinėjimo metu. Šioje byloje ieškovė J. Š. buvo trečiasis asmuo. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 12 d. sprendime nurodė, kad J. Š. nepasirūpino tinkamu atstovavimu, pati į bylos nagrinėjimą esant tinkamam pranešimui neatvyko, nepareiškė ieškinio dėl atsakovų iškeldinimo iš jai priklausančios dalies, bendraieškove į bylą neįstojo. Akivaizdu, kad ieškovė turėjo galimybę pasinaudoti jai CK ir CPK suteiktomis teisėmis (įskaitant ir teise byloje pateikti savo poziciją), tačiau šia teise nepasinaudojo pati ieškovė. Nėra aišku, kodėl ieškovė, kuriai buvo įteiktas pranešimas į bylą, pati nebuvo aktyvi ir nesidomėjo savarankiškai apie bylos eigą ir priimtą teismo sprendimą. Be to, J. Š. dėl asmenų iškeldinimo iš jai priklausančios buto dalies turėjo teisę teikti ieškinį savarankiškai kitoje civilinėje byloje. Pati ieškovė savo pažeistas teises pradėjo ginti tik 2015 metais, kai pateikė ieškinį dėl iškeldinimo iš 2/3 dalies buto. Iki to laiko savo teisėmis ji nesidomėjo. Todėl iki to laiko jai nebuvo kilusi žala.

Žemesnės instancijos teismas

12. Teisingumo ministerijos nuomone, tai, kad Vilniaus apygardos teismas pirmos instancijos teismui nurodė išspręsti apeliantų (atsakovų) S. K., A. K. ir A. K. apeliacinio skundo priėmimo klausimą, nereiškia, kad valstybei kyla deliktinė civilinė atsakomybė CK 6.272 straipsnio 2 dalyje nustatytais pagrindais, kadangi būtina nustatyti teisėjo (teismo) neteisėtus veiksmus ar neveikimą, kaltę, žalą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Aukštesnės instancijos teismas nekonstatavo, kad pirmosios instancijos teismo (teisėjo) veiksmai buvo neteisėti, nebuvo nustatyta teismo (teisėjo) kaltė. Be to, nėra aišku, kokią konkrečiai žalą šiuo atveju patyrė ieškovė, kol buvo sprendžiami apeliacinio skundo priėmimo klausimai. Atsižvelgiant į tai, klausimų, susijusių su apeliacinio skundo priėmimu, sprendimas šiuo atveju neužtraukia valstybei deliktinės civilinės atsakomybės CK 6.272 straipsnio 2 dalyje nustatytais pagrindais.

13. Ieškovė, gindama savo teises ir interesus, susidariusią problemą sprendžia ilgą laiko tarpą. Tačiau būtina atsižvelgti į to priežastis, kadangi byloje dalyvauja didelis skaičius proceso dalyvių (ieškovų, atsakovų, trečiųjų asmenų), tiek ieškovai, tiek atsakovai nuolat skųsdavo teismo sprendimus, ieškovai ir atsakovai nuolat teikdavo ieškinius (ar juos tikslindavo), siekiant ginti savo teises ir interesus, buvo atliekamos ekspertizės, pradėtas ikiteisminis tyrimas, byla sustabdyta dėl atsakovės T. M. pripažinimo neveiksnia ir globos jai skyrimo ir kt. Prie ilgo proceso prisidėjo ir pati ieškovė (pvz., kaip nurodyta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 12 d. sprendime, J. Š. nepasirūpino tinkamu atstovavimu, pati į bylos nagrinėjimą esant tinkamam pranešimui neatvyko, nepareiškė ieškinio dėl atsakovų iškeldinimo iš jai priklausančios dalies, bendraieškove į bylą neįstojo).

14. Ieškovė patirtus turtinius nuostolius dėl negautos buto dalies nuomos nori perkelti išimtinai tik valstybei, nors, kaip minėta, ne tik pati ieškovė savo veiksmais prisidėjo prie ilgo proceso, bet prie to galimai prisidėjo ir kiti proceso dalyviai. Be to, ieškovė negautas pajamas skaičiuoja maksimaliam laikotarpiui (nuo 2003 m. iki 2018 m.), kas taip pat nėra sąžininga iš ieškovės pusės (ieškovė traktuoja, kad visą šį laikotarpį dėl susidariusios situacijos kalti išimtinai tik teismai (teisėjai). Pagrįstų abejonių kelia ir ieškovės negautų buto dalies nuomos pajamų dydis, kurį ji skaičiavo remdamasi Lietuvos statistikos departamento Statistinės informacijos platinimo skyriaus pateikta informacija (statistika) apie butų nuomos iš privačių asmenų vidutines kainas ir kainų pokyčius Vilniaus mieste. Jokių įrodymų, kad buto nuomos kaina buvo būtent tokia byloje nėra, o įrodinėti žalos dydį privalo ieškovė. Ieškovė buto nuomos kainas skaičiavo remdamasi informacija (statistika) apie dviejų kambarių buto nuomą su patogumais Vilniaus mieste, tačiau ieškovei priklauso tik 2/3 buto. Visuotinai žinoma, kad dalį buto išnuomoti yra sudėtingiau nei visą butą. Dalies buto nuomos kaina paprastai yra mažesnė nei viso buto, kadangi nuomininkai, besinuomojantys dalį buto, patiria nemažai nepatogumų (pvz., kitoje buto dalyje gali gyventi buto šeimininkas ar kiti asmenys, su kitais asmenimis tenka naudotis bendra virtuve, vonios kambariu, tualetu ir kt.). Be to, rinkos tendencijos yra tokios, kad tik išimtiniais atvejais pavyksta išnuomoti butą 15 metų laikotarpiui be pertraukų (paprastai nuomininkai tokį ilgą laikotarpį negyvena nuomojamam bute, jie išsikrausto anksčiau, todėl savininkams reikia ieškoti naujų nuomininkų, o pajamos už buto nuomą tuo laikotarpiu negaunamos). Buto savininkai tokiais atvejais (keičiantis nuomininkams) paprastai savo lėšomis atlieka buto remontą, dėl ko ieškovės nurodytos negautos buto dalies nuomos pajamos mažėtų.

15. Teisingumo ministerijos nuomone, ieškovė neįrodė valstybės deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų, todėl tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atlyginimas yra nepagrįstas.

16. Trečiasis asmuo J. Š. atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

17. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2018 m. lapkričio 23 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Šalies argumentai

18. Teismas nustatė, kad J. Š. nuosavybės teise priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini), kuris (duomenys neskelbtini) nupirktas iš varžytinių. 2003 m. gruodžio 15 d. J. Š. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui pateikė ieškinį dėl atsakovų T. M., A. M., G. M., S. K., B. M., N. M., J. M., G. M., G. M., J. M., B. M. iškeldinimo iš jam priklausančio buto.

Žemesnės instancijos teismas

19. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2004 m. liepos 20 d. nutartimi civilinės bylos nagrinėjimas sustabdytas CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu dėl pradėto ikiteisminio tyrimo dėl ginčo buto įsigijimo aplinkybių. 2004 m. lapkričio 22 d. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros nutarimu ikiteisminis tyrimas nutrauktas. Atnaujinus ikiteisminį tyrimą, civilinės bylos nagrinėjimas vėl sustabdytas 2005 m. vasario 18 d. teismo nutartimi. 2005 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi bylos nagrinėjimas vėl sustabdytas tuo pačiu pagrindu. Bylos nagrinėjimas atnaujintas 2007 m. rugpjūčio 30 d. teismo nutartimi, kadangi ikiteisminis tyrimas nutrauktas įsiteisėjusiu nutarimu.

20. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 7 d. nutartimi byla sustabdyta iki bus išnagrinėta civilinė byla dėl atsakovės T. M. pripažinimo neveiksnia. 2009 m. rugpjūčio 3 d. nutartimi bylos nagrinėjimas atnaujintas.

21. 2009 m. gegužės 11 d. J. Š. pateikė prašymą įtraukti J. Š. trečiuoju asmeniu, kadangi 2009 m. kovo 28 d. J. Š. ir J. Š. santuoka buvo nutraukta. Nutraukus santuoką 1/3 dalis ginčo buto priklauso J. Š., o 2/3 dalys – J. Š.. 2009 m. spalio 16 d. teismo posėdžio metu nutarta įtraukti J. Š. trečiuoju asmeniu. Posėdyje dalyvavo J. Š. motina G. G.. Teismo šaukimas į 2010 m. balandžio 26 d. posėdį J. Š. buvo įteiktas asmeniškai.

22. 2010 m. spalio 11 d. teismo nutartimi civilinės bylos nagrinėjimas sustabdytas nustačius privalomąjį bylos sustabdymo pagrindą, kadangi teisme iškelta civilinė byla pagal G. M. ieškinį dėl T. M. sudarytų sandorių pripažinimo negaliojančiais. Teismas sprendė, kad byloje yra ginčijama 1995 m. liepos 25 d. paskolos sutartis tarp R. V. ir T. M., kuri buvo pagrindas atsirasti prašomoje stabdyti byloje dalyvaujančių asmenų teisiniams santykiams, tame tarpe ir ginčo buto pardavimui iš varžytinių, kurį įgijo J. Š.. Bylos nagrinėjimas atnaujintas 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi.

23. Teismo šaukimas į 2013 m. gruodžio 6 d. teismo posėdį J. Š. grįžo neįteiktas, siųstas adresu (duomenys neskelbtini). Gyventojų registre buvo patikrinta J. Š. deklaruota gyvenamoji vieta ir nustatyta, kad bylos nagrinėjimo metu ji buvo tuo pačiu adresu, t. y. adresu (duomenys neskelbtini).

24. Vilnius miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimu nuspręsta iškeldinti atsakovus T. M., B. M., S. K., B. M., N. M., S. M., S. M., A. K., A. K. iš 1/3 buto dalies, priklausančio J. Š., esančios (duomenys neskelbtini) su visais jiems priklausančiais daiktais. Sprendime nurodyta, kad 2009 m. spalio 16 d. protokoline nutartimi trečiuoju asmeniu į bylą buvo įtraukta ieškovo buvusi sutuoktinė J. Š., kurią atstovavo jos motina G. G. pagal 2008 m. birželio 3 d. notaro patvirtintą įgaliojimą. Toks atstovavimas formaliai netinkamas (CPK 56 straipsnio 1 dalies 4 punktas - galiojanti ir buvusi redakcija), todėl teismas konstatavo, kad tretysis asmuo J. Š. nepasirūpino tinkamu atstovavimu, pati į bylos nagrinėjimą esant tinkamam pranešimui neatvyko, todėl byla nagrinėta jai nedalyvaujant. Teismas pažymėjo ir tai, kad ji nepareiškė ieškinio dėl atsakovų iškeldinimo iš jai priklausančios dalies, bendraieškove į bylą neįstojo. Vilnius miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimas įsiteisėjo 2014 m. sausio 14 d. Sprendimo nuorašas buvo siųstas J. Š. deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, tačiau grįžo neįteiktas. Įteiktas 2015 m. gruodžio 15 d. J. Š. atstovui E. S..

Šalies argumentai

25. 2015 m. gruodžio 22 d. ieškovė J. Š. pateikė Vilniaus miesto apylinkės teismui ieškinį dėl atsakovų S. K., B. M., N. M., S. M., A. K., A. K., B. M., S. M., T. M., iškeldinimo iš jai priklausančių 2/3 dalių buto, esančio (duomenys neskelbtini). Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 5 d. sprendimu J. Š. ieškinys patenkintas visiškai. Sprendimas yra apskųstas ir dar neįsiteisėjęs.

Žemesnės instancijos teismas

26. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog stabdydami civilinės bylos nagrinėjimą teismai padarė esminių, šiurkščių teisės taikymo klaidų. Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas dėl buto įsigijimo aplinkybių. Buvo ginčijamos paskolos sutarties sudarymo aplinkybės. Negrąžinus pagal šią sutartį gautos paskolos, prasidėjo priverstinio vykdymo procesas ir atsakovų butas buvo parduotas iš varžytinių J. Š.. Ikiteisminio tyrimo aplinkybės buvo glaudžiai susijusios su nagrinėta civiline byla, kadangi baudžiamajame procese pasiektas rezultatas įtakotų sprendimą civilinėje byloje.

27. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovams pareiškus ieškinį dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia byla buvo sustabdyta taip pat pagrįstai. Teismas nurodė, kad pripažinus sutartį negaliojančia ab initio, savaime taptų negaliojančiais visi teisiniai veiksmai, sekę po sutarties, tame tarpe ir ginčo buto įsigijimas iš varžytinių. Todėl šiuo atveju kitoje civilinėje byloje nustatyti faktai būtų turėję prejudicinę reikšmę civilinei bylai, pradėtai pagal J. Š. ieškinį.

28. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nesustabdžius bylos iki bus išnagrinėta civilinė byla dėl asmens pripažinimo neveiksniu ir globos jam nustatymo bei globėjo paskyrimo, būtų nepagrįstai suvaržytos neveiksnaus asmens globėjo teisės dalyvauti byloje dėl iškeldinimo. Išnagrinėjus bylą dėl iškeldinimo pirmiau nei būtų įsiteisėjusi teismo nutartis dėl globėjo paskyrimo, neveiksnaus asmens globėjas galėtų prarasti vieną iš esminių šalies teisių – teisę skųsti teismo sprendimą, todėl stabdyti bylą šiuo pagrindu buvo būtina.

29. Teismas konstatavo, kad J. Š. buvo informuota apie civilinį procesą, žinojo kokio pobūdžio byla yra nagrinėjama, tačiau elgėsi pasyviai, į bylos nagrinėjimą neatvykdavo, neatvykimo priežasčių teismui nepranešdavo, deklaruotos gyvenamosios vietos adresu teismo siųstos korespondencijos neatsiimdavo, teismo neinformavo apie gyvenamosios vietos adreso pasikeitimą, kiti J. Š. adresai teismui nebuvo žinomi, jokio kito asmens, kuriam būtų galima įteikti J. Š. adresuotus laiškus ji nenurodė, elektroninio pašto adreso J. Š. taip pat nenurodė, todėl teismas išnaudojo visas turėtas galimybes įteikti trečiajam asmeniui sprendimo nuorašą, o neįteiktas jis liko tik dėl pačios J. Š. pasyvumo.

30. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad bylos nagrinėjimas užtruko dėl objektyvių priežasčių, o ne dėl netinkamų teismo veiksmų ar neveikimo. Teismas pažymėjo, kad byloje atsakovais buvo patraukti vienuolika asmenų. Vėliau ieškinys buvo kelis kartus tikslintas, didinant atsakovų skaičių net iki 23 asmenų, o po to mažinant jų skaičių vadovaujantis patikslintais atsakovų deklaruotos gyvenamosios vietos duomenimis. Esant byloje tokiam skaičiui proceso dalyvių, teismas privalėjo visus atsakovus bent vieną kartą tinkamai informuoti apie prieš juos pradėtą teismo procesą. Pradėjus bylos nagrinėjimą, teismo posėdžiai vyko pakankamai dažnai, t. y. ne rečiau kaip kartą per mėnesį. Tačiau byla buvo kelis kartus pagrįstai stabdoma. Bendras bylos stabdymo laikotarpis siekia beveik septynis metus. Dar vienas aspektas, prisidėjęs prie bylos nagrinėjimo trukmės, yra tai, kad neužbaigus bylos nagrinėjimo teisėjas Virginijus Kairevičius, nagrinėjęs ginčo bylą, nustojo dirbti Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme, todėl 2007 m. gegužės 11 d. byla perduota nagrinėti kitai teisėjai. Be to, ieškovui J. Š. nutraukus santuoką su J. Š., pastaroji buvo įtraukta į bylą trečiuoju asmeniu, kas dar labiau padidino proceso dalyvių skaičių. Teismas pažymėjo, kad ir pati ieškovė prisidėjo prie tokios proceso trukmės, būdama itin pasyvi proceso dalyvė. Žinodama apie vykstantį teismo procesą ir būdama dalies ginčo buto savininke, ji nereiškė savarankiškų reikalavimų, ieškinio nepateikė. Aktyviai savo teises ieškovė pradėjo ginti tik 2015 m. gruodžio 22 d. pareiškusi teismui ieškinį dėl iškeldinimo iš jai priklausančių 2/3 ginčo buto dalių.

31. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.272 straipsnio 2 dalimi bei kasacinio teismo praktika sprendė, jog nagrinėjant bylą pagal ieškovės J. Š. ieškinį nenustatyta teismo neteisėtų veiksmų bei kaltės. Nenustačius bent vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų teismui nekyla pareiga atlyginti žalą, todėl teismas dėl ieškovės ieškinio argumentų, susijusių su atlygintinos turtinės ir neturtinės žalos dydžiu, nepasisakė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

32. Ieškovė pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė šiuos esminius argumentus:

32.1. byloje nėra duomenų, kad ieškovė civilinėje byloje Nr. 2-2264-866/2013 būtų buvusi teismo informuota, kad ji gali būti bendraieškove šiame procese. J. Š. prašė teismo įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu jo buvusią sutuoktinę J. Š., kuriai po santuokos nutraukimo atiteko 2/3 dalys ginčo buto, todėl teismas, remdamasis CPK 45 straipsniu, nustatęs, kad ieškinys pareikštas ne to asmens, kuriam priklauso reikalavimo teisė vienos iš šalių motyvuotu prašymu, nenutraukdamas bylos, nesiėmė veiksmų pakeisti pradinį ieškovą tinkamu ieškovu. Atitinkamai teismas nevykdė ir CPK 45 straipsnio 2 dalyje numatytos pareigos pranešti trečiajam asmeniui apie tai, jog jis gali įstoti į bylą kaip trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus dėl ginčo dalyko;

32.2. teismas netinkamai vertino faktines aplinkybes ir teismo veiksmus, kadangi vien asmens įtraukimas trečiuoju asmeniu į procesą tais atvejais, kai teismas turi pareigą taikyti konkretų civilinio proceso institutą t.y. netinkamos šalies pakeitimo tinkama ir atitinkamai informuoti asmenį ne tik apie procesą, bet ir apie asmens (kuris neturėjo tinkamo atstovo procese) teises (konkrečiai šiuo atveju apie teisę būti bendraieškove ar paduoti savarankiškus reikalavimus iškeldinamų asmenų atžvilgiu), negali būti laikomas tinkamais teismo veiksmais;

32.3. ieškovės nuomone teismo posėdžio pirmininko pareiga išaiškinti šalims, tretiesiems asmenims ir jų atstovams pagal įstatymą jų teises ir pareigas negali būti vykdoma formaliai. Nors įstatymas neįpareigoja teismo pasirūpinti, kad šalis turėtų atstovą, kvalifikuotą teisininko pagalbą byloje, tačiau teismas matydamas, kad asmens gebėjimai dalyvauti nagrinėjant bylą yra aiškiai nelygūs, kad dėl teisinių žinių trūkumo ar kitos priežasties šalis be atstovo pagalbos negali tinkamai ginti savo teisių, galėjo pasiūlyti ieškovei pasirūpinti jos atstovavimu, toks posėdžio pirmininko veiksmas nepažeistų šalių procesinio lygiateisiškumo principo;

32.4. ieškovė 2013 m. gruodžio 12 d. teismo sprendimą gavo tik 2015 m. gruodžio 13 d., jos atstovui tiesiogiai nuvykus į teismą ir pasirašytinai gavus procesinį dokumentą. Tokiu būdu ieškovei buvo paneigta galimybė skųsti teismo sprendimą, kuriuo iš jai priklausančio 2/3 Buto neiškraustyti ten neteisėtai gyvenę asmenys. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė, kad ieškovė dvejus metus dėl neapdairių teismo veiksmų ir proceso teisės pažeidimų nebuvo informuota apie jos teisėms bei pareigoms įtaką darančio teismo sprendimo egzistavimą;

32.5. teisinis klausimas civilinėje byloje Nr. 2-2264-866/2013 buvo pakankamai nesudėtingas, priešieškinio byloje nebuvo pareikšta, teismai leido pakankamai laisvai atsakovams civilinėje byloje Nr. 2-2264-866/2013 inicijuoti naujas bylas. Nesuprantama, kodėl civilinė byla Nr. 2-2264-866/2013 dėl vienos atsakovės pripažinimo neveiksnia buvo stabdoma visa ir nebuvo pvz. išskirta atskirai, kadangi objektyviai aplinkybės susijusios su viena iš atsakovų - T. M. (jos neveiksnumu), visiškai neįtakojo kitų atsakovų gyvenimo Bute teisėtumo aspekto. Byla dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia inicijuota akivaizdžiai praleidus ieškinio senaties terminą (tuo metu galiojusį 3 metų ieškinio senaties terminą) daugiau kaip 2 metais, todėl procesiškai jos baigtis buvo praktiškai aiški, tačiau procesas nagrinėjant bylą atskirai nuo bylos Nr. 2-2264-866/2013 užtruko pakankamai ilgai, t. y. 3 metus. Bendras bylos Nr. 2-2264-866/2013 stabdymo laikotarpis siekia beveik septynis metus. Nepagrįstas civilinės bylos sustabdymas nesiderina su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimais ir juos aiškinančia Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika dėl teismo pareigos užtikrinti spartų procesą bei neatitinka civilinio proceso tikslo kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių, taip pat civilinio proceso koncentruotumo principo;

32.6. Vilniaus regiono apylinkės teismas neatsižvelgė, jog teismas, stabdydamas civilinės bylos nagrinėjimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, pažeidė proceso teisės normas ir suformuotą teismų praktiką, tuo tarpu, priimdamas procesinius sprendimus dėl sekančių civilinės bylos nagrinėjimo sustabdymo pagrindų nevertino būtinybės stabdyti procesą ir užtikrinti tinkamą bylos nagrinėjimą, proporcingumo. Vilniaus regiono apylinkės teismas nepagrįstai vertino proceso trukmę kaip tinkamą, kadangi bylos sudėtingumas ir apimtis, šalių elgesys, valstybės institucijų veiksmai organizuojant ir vadovaujant procesui, proceso reikšmė asmeniui, neleidžia laikyti daugiau kaip 15 metų tarp fizinių asmenų kilusių ir besitęsiančių iškeldinimo teisminių procesų tinkamais;

32.7. nagrinėjamu atveju yra visi valstybės civilinės atsakomybės elementai: a) ieškovė patyrė žalą, kadangi negalėjo ir negali naudotis jai nuosavybės teise priklausančiu turtu; b) teismo neteisėtus veiksmus įrodo sistemingi, šiurkštūs proceso teisės pažeidimai, pernelyg ilgas civilinės bylos nagrinėjimo laikas; c) patirta žala yra netiesioginiame priežastiniame ryšyje su neteisėtais teismo veiksmais. Teismai šiurkščiai pažeidė įstatymu reglamentuotas pareigas, kas sąlygoja teismų kaltę: priimant 2004 m. liepos 20 d., 2005 m. vasario 18 d., 2005 m. rugpjūčio 9 d., 2008 m. lapkričio 7 d., 2010 m. spalio 11 d. nutartis dėl proceso sustabdymo buvo pažeistos teismo pareigos užtikrinti, kad bylos būtų išnagrinėtos lygybės ir viešumo sąlygomis per įmanomai trumpiausią laiką, o procesas būtų operatyvus, ekonomiškas, būtų užkardytas piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis. Teismai pernelyg ilgai nagrinėjo civilines bylas, kurių bendras laikotarpis apima daugiau nei 15 metų - taip pažeidžiant EŽTK 6 straipsnio 1 dalį, CPK 7, 8, 159 straipsnius. Remiantis teismų praktika, vien faktas, jog civilinis procesas truko 15 metų, lemia, jog tokia trukmė atrodo per ilga. EŽTT jurisprudencijoje dėl Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatų, susijusių su proceso trukme, pažeidimų, laikomasi nuostatos, kad egzistuoja prezumpcija, jog pernelyg užsitęsęs procesas sukelia neturtinę žalą, kuri apibūdinama kaip gyvenimo netikrumo ir susirūpinimo dėl proceso rezultato būsena. Laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 5 d. iki 2018 m. kovo 6 d. teismas šiurkščiai pažeidė pareigą išspręsti procesinio dokumento priimtinumo klausimą. CPK 315 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog klausimą dėl apeliacinio skundo priėmimo sprendžia skundžiamą procesinį sprendimą priėmęs pirmosios instancijos teismas ne vėliau kaip per tris dienas nuo skundo pateikimo teismui dienos. Ieškovei neįteikiant 2013 m. gruodžio 12 d. nutarties (neišsiunčiant procesinių dokumentų bei neužtikrinant kitokio jų įteikimo būdo) teismas pažeidė CPK 123 straipsnio nuostatas bei suformuotą teismų praktiką, jog pareiga rūpintis tinkamu procesinių dokumentų įteikimu šaliai tenka būtent teismui.

Atsiliepimas

33. Atsakovė pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:

33.1. teismo sprendimas priimtas tinkamai taikant ir aiškinant materialinės ir procesinės teises normas, taigi sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Teismas objektyviai ir visapusiškai išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus ir pareiškė dėl jų nuomonę;

33.2. byloje nėra jokio proceso dalyvių motyvuoto prašymo pakeisti pradinį ieškovą tinkamu ieškovu. Teismas neturėjo teisinio pagrindo imtis tokių veiksmų. Teismas informavo apeliantę, kad vyksta civilinis procesas dėl iškeldinimo iš ginčo buto. Apeliantė žinojo, kad ji yra dalies buto savininkė ir būsimas teismo sprendimas betarpiškai susijęs su jos teisėmis ir pareigomis, tačiau vis tiek liko pasyvi. Nesant pačio proceso dalyvio domėjimosi proceso eiga, teismas negali perimti jo vaidmens ir veikti už jį;

33.3. teismas neturėjo pareigos pasiūlyti ieškovei pasirūpinti jos atstovavimu. Teismas, imdamasis tokių veiksmų, pažeistų proceso rungtyniškumo principą;

33.4. CPK 42 straipsnio 5 dalis numato šalims pareigą domėtis proceso eiga. Apeliantė teismo neinformavo apie gyvenamosios vietos adreso pasikeitimą, kiti apeliantės adresai teismui nebuvo žinomi, jokio kito asmens, kuriam būtų galima įteikti J. Š. adresuotus laiškus ji nenurodė, elektroninio pašto adreso apeliantė taip pat nenurodė, todėl teismas išnaudojo visas turėtas galimybes įteikti 2013 m. gruodžio 12 d. teismo sprendimo kopiją, o neįteikta ji liko tik dėl pačios J. Š. pasyvumo;

33.5. atmestini apeliacinio skundo argumentai dėl per ilgo civilinės bylos nagrinėjimo, kuri ne kartą buvo stabdoma. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2008 m. lapkričio 7 d. nutartimi sustabdė civilinę bylą Nr. 2-1493-728/2008, kadangi buvo pagrindas privalomam bylos sustabdymui (byla sustabdyta dėl atsakovės T. M. pripažinimo neveiksnia ir globos jai skyrimo). Ši teismo nutartis galėjo būti skundžiama paduodant atskirąjį skundą Vilniaus apygardos teismui, tačiau ieškovė nepateikė duomenų, ar tokia savo teise pasinaudojo. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010 m. spalio 11 d. nutartimi priėmė sprendimą sustabdyti civilinę bylą Nr. 2-425-728/2010 iki bus išnagrinėta byla dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu. Teismas civilinės bylos stabdymą grindė CPK 163 straipsnio 3 punkte nurodyta aplinkybe (teismas privalo sustabdyti bylą, kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka). Civilinė byla laikotarpiu nuo 2004 m. liepos 20 d. iki 2007 m. rugpjūčio 30 d. buvo stabdoma dėl pradėto ikiteisminio tyrimo. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad ikiteisminis tyrimas gali būti fakultatyvus bylos sustabdymo pagrindas pagal CPK 164 straipsnio 4 punktą, todėl teismas turi diskrecijos teisę, vadovaudamasis CPK 164 straipsnio 4 punktu, spręsti, ar yra pagrindas sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą, kai vyksta ikiteisminis tyrimas;

33.6. bylos nagrinėjimas užtruko dėl objektyvių priežasčių, o ne dėl netinkamų teismo veiksmų ar neveikimo. Vilniaus regiono apylinkės teismas pagrįstai nenustatė teismo, nagrinėjusio bylą dėl iškeldinimo, neteisėtų veiksmų bei kaitės, todėl nėra pareigos atlyginti apeliantės nurodomą žalą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

34. Apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos ginčo objektas – žalos atlyginimas dėl įrodinėjamo pernelyg ilgo teismo proceso. Nustatyta, kad J. Š., buvęs apeliantės sutuoktinis, 2003 m. gruodžio 15 d. inicijavo teisminį procesą dėl T. M., A. M., G. M., S. K., B. M., N. M., J. M., G. M., G. M., J. M., B. M. iškeldinimo iš J. Š. priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini) (tomas I., b. l. 3). Apeliantė į procesą įstojo 2009 m. gegužės 11 d. J. Š. iniciatyva, kai jis pateikė prašymą įtraukti J. Š. trečiuoju asmeniu, kadangi jie nutraukė santuoką.

35. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimu nuspręsta iškeldinti atsakovę T. M., B. M., S. K., B. M., N. M., S. M., S. M., A. K., A. K. iš 1/3 buto dalies, priklausančio J. Š., esančios (duomenys neskelbtini), su visais jiems priklausančiais daiktais. Minėtas sprendimas įsiteisėjo 2014 m. sausio 14 d.

36. Byloje taip pat nustatyta, kad J. Š. Vilniaus miesto apylinkės teismui 2015 m. gruodžio 22 d. pateikė ieškinį dėl atsakovų S. K., B. M., N. M., S. M., A. K., A. K., B. M., S. M., T. M., iškeldinimo iš jai po santuokos nutraukimo priklausančių 2/3 dalių buto, esančio (duomenys neskelbtini).

37. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 5 d. sprendimu ieškovės J. Š. ieškinys atsakovams A. K., A. K., S. K., B. M., B. M., N. M. (N. M.), S. M., S. M. ir T. M., atstovaujamai G. M. (G. M.), dėl iškeldinimo iš jai nuosavybės teise priklausančių 2/3 dalių buto buvo patenkintas. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2019 m. sausio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-60-431/2019 Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 5 d. sprendimą paliko nepakeistą.

38. Apeliantė įrodinėjo, kad turtinė ir neturtinė žala jai padaryta dėl bylos nagrinėjimo trukmės ir jos neinformavimo apie pradėtą procesą pagal J. Š. ieškinį dėl iškeldinimo iš buto ir dėl to kylančios valstybės atsakomybės, t. y. ne pagal apeliantės inicijuotą teismo procesą.

Dėl valstybės atsakomybės

39. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 13 straipsnis (teisė į veiksmingą teisinės gynybos priemonę) suteikia teisę kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos, sukeltos trukusio teismo proceso kitoje byloje, atlyginimo. Pagal CPK 5 straipsnio 1 dalį kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas.

40. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jei asmuo kreipiasi į teismą su ieškiniu kaip ginantis jam pačiam priklausančią teisę arba interesą, tai jis privalo nurodyti, kokia jo teisė pažeista ir koks saugomas interesas turėtų būti ginamas, nes teisė kreiptis į teismą nereiškia, kad asmuo gali reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2009; 2013 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-706/2013). Asmuo neturi teisės kreiptis į teismą prašydamas apginti ne jo paties, o kito asmens teisę, nes tai reikštų neleistiną įsikišimą į kito asmens laisvės sritį.

41. Byloje nustatyta, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) buvo parduotas iš varžytinių J. Š., kuris pradėjo procesą dėl jame gyvenančių asmenų iškeldinimo. Vilniaus miesto apylinkės 2 teismo 2009 m. vasario 25 d. sprendimu ieškovės santuoka buvo nutraukta, o santuokoje įgytas butas padalintas, trečiajam asmeniui paliekant 1/3 dalį buto, o ieškovei – 2/3 dalis.

42. Teisėjų kolegija, įvertinusi daiktinių teisių gynybą pagal J. Š. kreipimąsi į teismą dėl iškeldinimo, pažymi, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimu nuspręsta iškeldinti atsakovę T. M., B. M., S. K., B. M., N. M., S. M., S. M., A. K., A. K. iš 1/3 buto dalies, priklausančios trečiajam asmeniui J. Š.. Taigi teismo procesas buvo baigtas pasisakant tik dėl J. Š. daiktinių teisių gynybos.

43. Teisėjų kolegija pirmiau išdėstytų argumentų kontekste atkreipia dėmesį, kad ieškovė (apeliantė), įrodinėdama kaip savo teisių pažeidimą, remiasi J. Š. pradėto teisminio proceso trukme dėl jam priklausančios buto dalies daiktinių teisų gynybos. Atsižvelgiant į tai, ieškovės ieškinys jau vien tuo pagrindu turėjo būti atmestas. Vadinasi, pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė aktyviai savo teises pradėjo ginti tik 2015 m. gruodžio 22 d. pareiškusi teismui ieškinį dėl iškeldinimo iš jai priklausančių 2/3 ginčo buto dalių, todėl kaltinti teismą dėl per ilgos bylos nagrinėjimo trukmės nėra teisinio pagrindo, yra teisinga.

44. Lygiai taip pat pasisakytina dėl apeliantės argumentų, kad ji galėjo patirti žalos, neįteikiant Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimo (neišsiunčiant procesinių dokumentų bei neužtikrinant kitokio jų įteikimo būdo), t. y. CPK 123 straipsnyje numatytų reikalavimų netinkamo įgyvendinimo. Apeliantė Vilniaus miesto apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-1-728/2013 nedalyvavo kaip trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus. Vadinasi, ieškovei neginant savo daiktinių teisių į turtą civilinėje byloje, pradėtoje pagal ieškovo J. Š. ieškinį ir teismui pasisakius tik dėl jam priklausančio buto dalies atlaisvinimo, nėra pagrindo spręsti dėl apeliantės teisių, kurių ji negynė civilinėje byloje Nr. 2-1-728/2013, pažeidimo.

45. Kita vertus, Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2A-60-431/2019 buvo nurodyta, kad ieškovė neturėjo pareigos pakartotinai po santuokos nutraukimo ir buto padalinimo pateikti atsakovams analogišką pareiškimą. Tokią išvadą teismas padarė todėl, kad trečiasis asmuo J. Š. pareiškimą tuometinei buto savininkei T. M. dėl išsikeldinimo iš buto pateikė 2003 m. rugsėjo 2 d. (CPK 179 straipsnio 3 dalis), tai yra tada, kai dar buvo santuokoje su ieškove.

46. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.92 straipsnio 1 dalis numato, kad turtu, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, sutuoktiniai naudojasi, jį valdo ir juo disponuoja bendru sutarimu. Minėtame straipsnyje yra įtvirtinta prezumpcija, kad vienas sutuoktinis veikia su kito sutuoktinio žinia, t. y. turėdamas sutikimą. Jei J. Š. nevykdė pareigos informuoti tuomet sutuoktine buvusios apeliantės apie pradėtą bylos procesą dėl bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio buto (duomenys neskelbtini), nereiškia teismo kaltės dėl įrodinėjamo CPK 123 straipsnio pažeidimo.

47. Taigi ieškovu buvęs J. Š. Vilniaus miesto apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-1-728/2013 iki pat 2009 m. vasario 25 d., kai ieškovės (apeliantės) santuoka buvo nutraukta, o santuokoje įgytas butas padalintas, buvo tinkamas asmuo, kaip ieškovas, ginti daiktines teises į butą (duomenys neskelbtini). Būtent jam kilo pareiga informuoti ieškovę apie bylos procesą (CK 3.92 straipsnio 1 dalis). Mažai tikėtina, kad būdama santuokoje su J. Š. nežinojo apie pradėtą bylą dėl iškeldinimo.

48. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-1-728/2013 vykusiame posėdyje dalyvavo J. Š. motina G. G., pateikusi notaro patvirtintą įgaliojimą (tomas II, b. l. 192-193). Byloje taip pat nustatyta, kad J. Š. asmeniškai gavo teismo šaukimą į 2010 m. balandžio 26 d. teismo posėdį (civilinės bylos Nr. 2-1-728/2013, tomas II, b. l. 223), tačiau jame nedalyvavo. Taigi apie bylos procesą buvo informuota, o jos pasyvumas šiame procese sudaro pagrindą pripažinti CPK 8 straipsnio pažeidimą.

49. Taigi apeliantė veikdama atitinkamoje situacijoje kaip bonus pater familias, t. y. apdairiai ir rūpestingai, rūpindamasi savo galbūt pažeistų teisių gynyba, vadovaujantis CPK 7 straipsniu, pati privalėjo rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, kaip nekilnojamojo daikto bendrasavininkė.

50. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad teismas, siekdamas tinkamai informuoti trečiąjį asmenį apie bylos nagrinėjimą, patikrino duomenis apie jos darbovietę (tomas III, b. l. 7). Nustačius, kad J. Š. dirba pagal verslo liudijimą, galimybės siųsti laiškus darbovietės adresu negalėjo įgyvendinti, kadangi dirbant pagal verslo liudijimą jokio darbovietės adreso paprasčiausiai nėra. Teismas taip pat tikrino ir J. Š. deklaruotos gyvenamosios vietos duomenis Gyventojų registre (LITEKO duomenys). Bylos nagrinėjimo metu J. Š. deklaruotos gyvenamosios vietos adresas sutapo su tuo, kuris buvo nurodytas ieškovo prašyme įtraukti J. Š. į bylą trečiuoju asmeniu. Būtent šiuo adresu J. Š. buvo siunčiami visi procesiniai dokumentai, tame tarpe ir 2013 m. gruodžio 12 d. teismo sprendimas (tomas III, b. l. 67). Tačiau J. Š. pašte neatsiėmus jai skirtos siuntos, teismo sprendimas liko jai neįteiktas. Pati J. Š. teismo neinformavo apie gyvenamosios vietos adreso pasikeitimą, kiti J. Š. adresai teismui nebuvo žinomi, jokio kito asmens, kuriam būtų galima įteikti J. Š. adresuotus laiškus ji nenurodė, elektroninio pašto adreso J. Š. taip pat nenurodė. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su teismo išvada, kad buvo išnaudotos visos turėtos galimybės įteikti trečiajam asmeniui (nagrinėjamoje byloje apeliantei) sprendimo kopiją, o neįteiktas jis liko tik dėl pačios J. Š. pasyvumo.

51. Pasisakant dėl apeliantės argumentų, kad dėl ilgo bylos proceso Vilniaus miesto apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-1-728/2013 tretiesiems asmenims iki šiol sudarytos sąlygos daugiau nei 15 metų naudotis svetimu turtu, Teisėjų kolegija nurodo, kad ši aplinkybė sudaro pagrindą kreiptis dėl žalos atlyginimo iš tų asmenų, kurie naudojosi butu, esančiu (duomenys neskelbtini). Pati savaime valstybė dėl to, kad S. K., B. M., N. M., S. M., A. K., A. K., B. M., S. M. naudojosi, kaip nurodė apeliantė neteisėtai butu, nėra atsakinga.

52. Pažymėtina, kad apeliantei, pareiškus reikalavimą atsakovams A. K., A. K., S. K., B. M., B. M., N. M. (N. M.), S. M., S. M. ir T. M., atstovaujamai G. M. (G. M.), dėl iškeldinimo iš buto, ginčas buvo išnagrinėta per įmanomai trumpiausią laiką, dėl ko atsakovai ginčijo pirmos instancijos teismo sprendimą dėl procesinių pažeidimų, kadangi į teismo parengiamąjį posėdį, vykusį 2016 m. kovo 29 d., neatvykus atsakovams, teismas, išklausęs šalių nuomonės, perėjo iš parengiamojo teismo posėdžio į bylos nagrinėjimą iš esmės ir išnagrinėjo bylą (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. e2A-60-431/2019).

53. Proceso trukmės pagrįstumui įvertinti taikomi šie kriterijai: bylos sudėtingumo, pareiškėjo ir kompetentingų valdžios institucijų elgesio bei ginčo reikšmės pareiškėjui (žr., Frydlender v. France (GC), no. 30979/96, par. 43 ECHR 2000-VII). Tačiau iš EŽTT jurisprudencijos matyti, kad nacionalinių procesinių terminų nesilaikymas savaime nereiškia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 6 straipsnyje įtvirtintos teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pažeidimo. Kiekvienu atveju vertinama, kokio pobūdžio šie delsimai (kokia apimtimi jie viršyti), kokį poveikį šie delsimai turėjo bendrai proceso trukmei ar tam tikrai procesinei teisei (kokia apimtimi sumažėjo jos veiksmingumas), kokia yra bendra proceso trukmė ir pan. EŽTT praktika atskleidžia ir tai, kad kai byloje kyla sudėtingų klausimų ir pan., nėra pagrindo konstatuoti kaip „trukmės“ pažeidimo.

54. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad CK 6.272 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Taigi nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl valstybės atsakomybės, reikia nustatyti ne tik žalos atsiradimo faktą, bet ir ją padariusio subjekto kaltę.

55. Šioje byloje, sprendžiant iškeldinimo klausimą, svarbi aplinkybė yra tai, kad J. Š. įgijo teises į butą, kuriame gyveno nepilnamečiai vaikai. Vadinasi, iškeldinimo klausimas galėjo būti sprendžiamas tik įvertinus Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 15 straipsnio laiduojamą Vaiko teisę į gyvenamąsias patalpas, todėl J. Š. dalyvaudamas varžytinėse galėjo ir turėjo įvertinti šią aplinkybę. Atsižvelgiant į tai, Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad civilinė byla teisėtai sustabdyta dėl pradėto ikiteisminio tyrimo dėl ginčo buto įsigijimo aplinkybių, t. y. jog nebuvo CPK 72 straipsnio 1 dalies pažeidimo.

56. Taip pat apeliantė mano, kad 2016 m. gegužės 5 d. iki 2018 balandžio mėnesio teismai šiurkščiai pažeidė proceso reikalavimus, netinkamai vadovavo procesui.

57. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu argumentu, nes iš teismų informacinės sistemos LITEKO nustatyta, kad pradėtas apeliacijos procesas dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 5 d. sprendimo užsitęsė dėl apeliantų (atsakovų) B. M. ir N. M. veiksmų, jiems pateikus atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 6 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-4765-235/2016 pagal ieškovės J. Š. ieškinį atsakovams S. K., B. M., N. M., S. M., A. K., A. K., B. M., S. M., T. M. (mirusi) dėl iškeldinimo iš gyvenamosios patalpos, trečiasis asmuo J. Š.. Atsakovų procesinių teisių įgyvendinimo teismas negali riboti, atsakovai lygiai turi tokias pat teises į apeliaciją, kaip apeliantė, kuriomis naudojasi savo nuožiūra. Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. e2S-1732-345/2016, išnagrinėję atskirąjį skundą, sprendė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 6 d. nutartį palikti nepakeistą, šioje byloje civilinio proceso įstatymo netinkamo taikymo nenustatyta.

58. Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2S-885-580/2018 buvo nagrinėtas apeliantų S. K., A. K., A. K. (A. K.) atskirasis skundas dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 3 d. nutarties, kurioje nuspręsta apeliantų skundą laikyti nepaduotu. Šioje byloje kilo ginčas dėl vieno asmens sumokėto ir teismo nutartimi grąžinto žyminio mokesčio įskaitymo už kitų asmenų mokėtiną žyminį mokestį, teikiant naują procesinį dokumentą. Apeliantė konkrečiai nenurodė, kad teismo spręsti procedūriniai klausimai jai sukėlė materialinės žalos, t. y. neįrodė žalos padarymo fakto (CPK 6.249 straipsnio 1 dalis), todėl apeliacinis skundas atmetamas ir dėl šio argumento.

59. CPK 301 straipsnis laiduoja teisę į apeliaciją. Pirmosios instancijos teismas privalo patikrinti procesinių dokumentų atitiktį įstatymui (CPK 315 straipsnis). Ginčas dėl grąžinto žyminio mokesčio įskaitymo už kitų asmenų mokėtiną žyminį mokestį yra įprastas ginčas, kuris taip pat buvo sprendžiamas pagal proceso įstatymą.

60. Įvertinusi visus kitus apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog kiti skundo argumentai teisingam bylos išnagrinėjimui teisinės reikšmės neturi, todėl pažymi, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

Dėl bylos baigties

61. Apibendrindama teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas visapusiškai įvertino byloje esančius įrodymus, tinkamai taikė ir aiškino ginčo teisinius santykius dėl valstybės atsakomybės reglamentuojančias materialinės teisės normas ir teismų praktiką tokio ir panašaus pobūdžio bylose. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 23 d. sprendimo. Konstatavus, kad apeliantės apeliacinis skundas nepagrįstas, jie netenkinamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl byloje nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

62. Apeliacinio skundo netenkinus, apeliantės patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

63. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 3 eurų sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį bei Teisingumo ministro ir finansų ministro 2011m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija,

nutaria:

apeliantės (ieškovės) J. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Vaclovas PaulikasRūta PetkuvienėInga Staknienė