Marijampolės apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau ir UAB) ,,Renti“ atstovui, advokatui G. K.,

atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau ir UAB) ,,Osvalda“ atstovei, advokato padėjėjai R. J.,

tretiesiems asmenims J. J. ir Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui nedalyvaujant,

žodinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje iš esmės išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Renti“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Osvalda“, tretiesiems asmenims J. J. ir Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, dėl be pagrindo įgytų lėšų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovė ieškiniu prašo priteisti iš atsakovės ieškovės naudai 344,85 Eur dydžio be pagrindo įgytas lėšas; 11,75 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir visas patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurių dydį patvirtinantys dokumentai teismui bus pateikti iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos (2024-11-19 Nr. CBP – 13294).

Tretiesiems asmenims J. J. ir Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui procesiniai dokumentai įteikti. Atsiliepimų į ieškinį jie nepateikė. Šaukimai į teismo posėdį įteikti. Į posėdį neatvyko, atidėti bylos nagrinėjimą neprašė. Trečiųjų asmenų dalyvavimui bylos nagrinėjime nesant pripažintam būtinu, dalyvaujantiems asmenims dėl to sutinkant, byla nagrinėta tretiesiems asmenims nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

ieškinys tenkintinas iš dalies.

Teismo nustatytos faktinės aplinkybės

Kasacinis teismas, aiškindamas civilinių teisinių santykių, kilusių iš tretiesiems asmenims priklausančių transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir saugojimo, kaip, kad nagrinėjamu atveju, turinį, tokio pobūdžio teisinius santykius kvalifikavo kaip pasaugos sutartį, sudarytą trečiojo asmens naudai (CK 6.191 straipsnio 1 dalis, 6.830-6.849 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 15 d., priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2011; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2013). Pasaugos sutarties dėl priverstinai nuvežtų transporto priemonių saugojimo ir įstatymo pagrindu atsiranda ne tik saugotojo ir davėjo teisiniai santykiai, bet ir transporto priemonės savininko ir valdytojo bei saugotojo teisiniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-183-969/2021). Šios pasaugos sutarties ypatybė yra ta, kad pareiga sumokėti už suteiktas saugojimo paslaugas kyla ne ją sudariusiai šaliai (arba ne tik ją sudariusiai šaliai, priklausomai nuo konkrečios sutarties nuostatų), o transporto priemonės savininkui ir valdytojui. Ši pareiga atsiranda specialios viešosios teisės normos pagrindu: LR Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau ir SEAKĮ) pagrindu, kurio 33 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. Šios išlaidos atlyginamos arba adekvatus prievolės atlyginti išlaidas įvykdymo užtikrinimas CK nustatytais būdais ir tvarka pateikiamas iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonių stovėjimo aikštelės. Šio straipsnio 4 dalyje numatytais atvejais transporto priemonės savininkas ar valdytojas išlaidų, susijusių su transporto priemonės priverstiniu nuvežimu, neatlygina. Taigi, šioje įstatymo normoje yra išvardyti du subjektai – transporto priemonės savininkas ir valdytojas, kurie privalo solidariai atlyginti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas. Teismas turi pareigą nustatyti asmenis, kurie privalo atlyginti nurodytas išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-309/2010). Taigi, pasaugos sutarties dėl priverstinai nuvežtų transporto priemonių saugojimo ir įstatymo pagrindu atsiranda ne tik saugotojo (šioje byloje – atsakovės) ir davėjo (šioje byloje – Vilniaus apskrities VPK) teisiniai santykiai, bet ir transporto priemonės savininko (valdytojo) bei saugotojo teisiniai santykiai. Transporto priemonės savininkui (valdytojui) atsiranda ne tik teisės (teisė reikalauti grąžinti transporto priemonę tokios pačios būklės, kokios ji buvo priimant saugoti), bet ir tam tikros pareigos (atlyginti su transporto priemonės nuvežimu susijusias išlaidas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. balandžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-86-378/2022).

Tuo tarpu civilinio kodekso 6.237 straipsnio 1 dalis nustato, jog asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus šio kodekso nustatytas išimtis.

Vadovaujantis CK 6.237 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, turtas pripažįstamas įgytu be pagrindo tada, kai: 1) asmuo įgyja tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti; 2) turtas įgyjamas savo veiksmais ar kitokiu būdu; 3) turtas įgyjamas tyčia arba dėl neatsargumo; 4) turtas įgytas be teisinio pagrindo arba pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau.

Tam, kad atsirastų pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą, visų pirma asmuo turi turtą įgyti be teisinio pagrindo, t. y. daikto ar pinigų gavimas negali būti pateisinamas nei įstatymu, nei sandoriu. Jeigu turto įgijimo pagrindas buvo, o po turto įgijimo jis išnyko, tai tokiu atveju įgijusiam turtą asmeniui atsiranda pareiga grąžinti įgytą turtą kaip įgytą be pagrindo. Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad, tenkinant ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo (actio de in rem verso), turi būti nustatytos nepagrįsto praturtėjimo prielaidos. Pirma, turi būti nustatyta, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų. Antra, turi būti nustatytas atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita). Trečia, turi būti priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo. Ketvirta, atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.). Penkta, nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį. Šešta, šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos. Septinta, ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2011; 2018 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-687/2018; 2019 m. spalio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-290-313/2019).

Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, jog kitų (sutartinių, deliktinių) šalių santykių buvimas savaime neužkerta galimybės taikyti nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo taisykles tuo atveju, kai turtas, kurį reikalaujama priteisti, buvo vienos šalies perduotas, o kitos įgytas nesant iš tų santykių kylančios prievolės jį perduoti. Tuo atveju, kai šalis, kurių viena reikalauja grąžinti kitai sumokėtas sumas kaip sumokėtas be pagrindo, sieja sutartiniai teisiniai santykiai, reikia įvertinti, ar mokėjimai atlikti pagal sutartį, ar kitu teisiniu pagrindu, ar be pagrindo. Vien sutartinių santykių tarp šalių buvimas nepaneigia galimybės vienos šalies kitai perduotą turtą išreikalauti remiantis nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo taisyklėmis, kai pagal sutartį tas turtas neturėjo būti perduotas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013; 2015 m. birželio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-969/2015; 2019 m. kovo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-93-915/2019).

Minėta, byloje ginčas iš esmės kilo dėl ieškovės, kaip faktinės ginčo automobilio savininkės, prievolės apmokėti automobilio saugojimo išlaidas už laikotarpį nuo automobilio priverstinio nuvežimo ir pradėjimo jį saugoti dienos, t. y. nuo 2023-12-13, iki ieškovės faktinio sužinojimo apie tai dienos 2024-02-08, t. y. už 57 dienas. Pinigine išraiška sumų skirtumas sudaro 344,85 Eur (756,25 Eur - 411,40 Eur = 344,85 Eur).

Kasacinio teismo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėta, kad pagal priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų teikimo sutarties nuostatas automobilio saugotojas turi pareigą imtis visų priemonių, kad transporto priemonės būtų kuo anksčiau atsiimtos, t. y. informuoti automobilių savininkus apie saugomą automobilį, vietą, saugojimo įkainius bei pareigą jį atsiimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. sausio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-183-969/2021). Nagrinėjamu atveju tarp atsakovės ir Vilniaus apskrities VPK 2023 m. spalio 10 d. sudarytos sutarties priedo Transporto priemonių nuvežimo, pervežimo, perkėlimo ir saugojimo paslaugų techninės specifikacijos (toliau ir techninė specifikacija) 10.3 punktu atsakovė taip pat įsipareigojo imtis visų priemonių, kad transporto priemonės būtų kuo greičiau atsiimtos: informuoti automobilių savininkus ir valdytojus (jei savininkas ir transporto priemonės valdytojas nesutampa) apie saugomą automobilį, vietą, saugojimo įkainius ir pareigą jį atsiimti. Pačios sutarties 11. punkto, reglamentuojančio teikėjo (atsakovės) teises, 11.2. papunktyje numatyta atsakovės teisė gauti iš Užsakovo (t. y. Vilniaus AVPK) jo turimus (valdomus) transporto priemonių savininkų (valdytojų) duomenis (vardus, pavardes, gimimo datas, gyvenamųjų vietų adresus), būtinus teikėjo teisėms ir pareigoms įgyvendinti.

Be to, nagrinėjamu atveju svarbu pažymėti keletą ginčo sprendimui reikšmingų, individualių aspektų: pirma, faktas, jog tarp bendraatsakių diferencijuojama atsakomybės apimtis, nepaneigia atsakovės teisės į užmokesčio už suteiktas automobilio pasaugos paslaugas gavimą; antra atsakovė šiame teisiniame santykyje turi ne tik teisę gauti užmokestį, bet ir tam tikras pareigas, kurias įgyvendinus šią teisę įgyja, t. y. ne tik nuvežti transporto priemonę saugojimui į jos dispozicijoje esančią aikštelę, tačiau ir, kaip minėta, imtis visų priemonių, kad transporto priemonės būtų kuo anksčiau atsiimtos, t. y. informuoti automobilių savininkus apie saugomą automobilį, vietą, saugojimo įkainius bei pareigą jį atsiimti ir tik įvykdžiusi savo pareigas atsakovė įgyja teises visa apimtimi; trečia, ginčo ir panašių į šį atvejais, kai automobilio savininkas ir valdytojas nesutampa, nuvežtos ir saugojimui perduotos transporto priemonės savininkui esant lizingo ar išperkamosios nuomos įstaigai, ji, skirtingai, nei fizinių asmenų atveju (pvz., jeigu automobilio savininkas ir valdytojas yra vienos šeimos nariai, draugai ir pan.), neturi svertų per trumpą laiką sužinoti, kad automobilis yra nuvežtas, nes perdavus automobilį valdytojui ir šiam tinkamai vykdant lizingo ar finansinės nuomos įsipareigojimus, neturi jokios galimybės ir pareigos kontroliuoti automobilio faktinės buvimo vietos, ar statuso.

Bylos medžiaga nustatyta ir nėra ginčo, kad automobilio savininku jo pasaugos pas atsakovę laikotarpiu buvo ieškovė. Trečiasis asmuo J. J. registruotas tik kaip šios transporto priemonės valdytojas. Tačiau faktiškai, nors ir būdama transporto priemonės savininke, ieškovė šio automobilio savo žinioje neturėjo ir poveikio daryti jam negalėjo. Ir nors, būdama automobilio savininke, turėjo teisę įstatymo nustatyta tvarka jį atsiimti iš saugojimo vietos, tačiau nežinodama apie tai, kad automobilis nuvežtas ir saugomas, šia savo teise pasinaudoti negalėjo. Byloje neabejotinai nustačius, kad ieškovė, kaip ginčo automobilio savininkė, iki 2024 m. vasario 8 d., kuomet pati tai sužinojo, nebuvo informuota apie priverstinai nuvežtą automobilį, tuo labiau apie jo buvimo vietą, saugojimo įkainius ir pareigą jį atsiimti, ir jo ieškovo bei automobilį surado savo iniciatyva tik dėl to, kad valdytojas savalaikiai neįvykdė sutartinių įsipareigojimų, o atsakovė nurodo, jog ji neturėjo pareigos rinkti ir/ar tikrinti duomenis apie automobilio savininką ir atitinkamai, iki nepriimtas kompetentingos institucijos sprendimas automobilį gražinti, ji neturėjo pareigos informuoti automobilio savininko (valdytojo) apie saugomą automobilį, vietą, saugojimo įkainius bei pareigą jį atsiimti. Teismas su tokia atsakovės pozicija neturi pagrindo sutikti.

Nors atsakovė byloje bandė ginčyti ieškovės nurodytą sužinojimo datą, - 2024 m. vasario 8 d., tačiau byloje esantys įrodymai patvirtina, jog iki tol ieškovė imasi veiksmų valdytojui surasti ir tik šiems nedavus rezultato, 2024-01-26 ji pranešė valdytojui, kad skelbiama automobilio paieška. O 2024-01-30 informavo valdytoją, jog turi automobilį paimti, priešingu atveju ieškovė išregistruos jį iš viešo registro ir valdytojas negalės juo naudotis. Šios, teismo nustatytos faktinės aplinkybės tvirtina, jog iškovė iki šio momento dar neturi jokios informacijos apie automobilio buvimo vietą. Nuo paieškos paskelbimo iki suradimo, įvertinus tą faktą, jog ieškovė - privatus juridinis asmuo (ne policija), praėjo neilgas laiko tarpas. Kad būtų kitaip, jokių įrodymų nenurodė ir nepateikė ir atsakovė. Todėl teismas neturi pagrindo abejoti ieškovės nurodyta sužinojimo apie automobilio buvimą pas atsakovę data ir ją byloje laiko esant nustatyta.

Tokiu būdu, teismas, sistemiškai įvertinęs tiek anksčiau nurodytą teisinį reguliavimą, tiek teismų praktiką, tiek atsakovės ir Vilniaus apskrities VPK 2023 m. spalio 10 d. sudarytos sutarties nuostatas, taip pat remdamasis bendraisiais civilinės teisės principais, sprendžia, kad tiek policijos įstaiga, tiek nuvežtos transporto priemonės saugotojas – šiuo atveju atsakovė, po priverstinio transporto priemonės nuvežimo privalo patikrinti viešus duomenis apie šią transporto priemonę ir jei transporto priemonės savininkas bei valdytojas (kuris nors ir dalyvavo priverstinai nuvežant nurodytą transporto priemonę) nesutampa, privalo informuoti automobilio savininką apie saugomą automobilį, vietą, saugojimo įkainius bei pareigą jį atsiimti. Ir padaryti tai turi ne tuomet, kai priimtas sprendimas transporto priemonę gražinti (kaip tai padarė nagrinėjamu atveju), o per protingą terminą ir iškarto po to, kai transporto priemonė yra nuvežama. Nagrinėjamu atveju tas padaryta nebuvo, apsiribojant aplinkybe, jog trečiasis asmuo – kaip ginčo transporto priemonės valdytojas, dalyvavo priverstinai nuvežant automobilį.

Teismas visiškai atmeta atsakovės argumentus, jog ,, Atsakovė, neturėdama teismo sprendimo (nutarties) dėl automobilio grąžinimo, neturėjo jokio pagrindo ieškovės informuoti apie pareigą atsiimti transporto priemonę. (...) nepriklausomai nuo to, ar atsakovė būtų pranešusi apie automobilio saugojimą iki teismo nuosprendžio (nutarties) (nors tokios pareigos nei Sutartis, nei LR saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio nuostatos nenumato), ar ne, automobilio nebūtų buvę galima grąžinti ieškovei iki kol teismas nebūtų išsprendęs dėl automobilio konfiskavimo/nekonfiskavimo ir jo grąžinimo teisėtam savininkui“, nes jie paneigti byloje surinktais įrodymais. Šiuo aspektu teismas pritaria ieškovės argumentams, jog automobilio negražinimas savininkui veikiau yra išimtis, nei taisyklė, kuri praktikoje taikoma tik išskirtiniais, labai retais atvejais. O šiuo atveju jos taikyti pagrindo nebuvo.

Neįvykdžiusi šios pareigos atsakovė, minėta, nepraranda teisės į užmokestį už suteiktas automobilio saugojimo paslaugas, kurias atlyginti pareigą turi teisės pažeidimą įvykdęs automobilio valdytojas, tačiau ieškovei (dar kartą akcentuojant esminį faktą, - kuri yra lizingo/išperkamosios nuomos davėja), nesant informuotai apie automobilio saugojimo faktą, vietą ir įkainius, neatsiranda pareiga jų apmokėti už laikotarpį, per kurį ji informuota nebuvo. Teismas nesutinka su atsakovės argumentu, kad atsakovė negali gauti duomenų apie automobilio savininkus. Ji šio atsikirtimo byloje jokiomis leistinomis įrodymo priemonėmis neįrodinėjo. Minėta, tokia teisė jai numatyta su policija sudarytoje sutartyje (pvz., kartą, ar du, savaitėje ji gali užklausti policiją prašydama patikslinti, ar nuvežtų saugojimui transporto priemonių registre registruotas savininkas ir valdytojas sutampa, o nesutapimo atveju prašydama pateikti automobilio savininko duomenis), kita vertus, ji nepateikė į bylą taip pat įrodymų apie tai, kad šios sutarties vykdymui pati atsakovė šių duomenų (sutartinių santykių su valstybės institucija pagrindu) negali gauti tiesiogiai iš duomenų valdytojo – uždarosios akcinės bendrovės ,,Regitra“. Teismas taip pat neturi pagrindo pritarti atsakovės pozicijai, kad jeigu transporto priemonės valdytojas žino apie automobilio nuvežimo faktą, tai jis turi sutartinę prievolę apie tai pranešti savininkei, o to nepadarius, savininkė turi atgręžtinio reikalavimo teisę į automobilio valdytoją. Teismas sprendžia, jog tokios sutartinės nuostatos automobilio savininką ir valdytoją siejančiuose sutartiniuose santykiuose buvimas rodo, kad automobilio savininkas imasi visų nuo jo priklausančių veiksmų, idant informacija automobilio sulaikymo atveju jį pasiektų (t. y. elgiasi kaip apdairus, rūpestingas asmuo, šiuo atveju verslininkas), tačiau valdytojui savo pareigos informuoti nevykdant, didesnės įtakos tam padaryti negali.

Kaip jau trumpai minėta anksčiau, atmestinas, kaip visiškai nepagrįstas atsakovės teiginys, jog automobiliai nėra grąžinami automobilio savininkui iki kol teismas nepriima nuosprendžio dėl automobilio konfiskavimo/nekonfiskavimo ir jo grąžinimo teisėtam savininkui. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 108 str. 1 dalyje numatyta baudžiamąją bylą nagrinėjančio teismo įsiteisėjusiu nuosprendžiu, o to paties straipsnio 2 d. normos įtvirtina ir ikiteisminį tyrimą vykdančių pareigūnų teisę savininko prašymu grąžinti daiktus, paimtus vykdant baudžiamojo proceso veiksmus: „daiktus ar vertybes savininkui jo prašymu gali grąžinti ir prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas dar nesibaigus procesui, bet tik po to, kai šie daiktai ar vertybės yra pakankamai išsamiai ištirti ir aprašyti. Atsiimdamas šia tvarka grąžinamus daiktus ar vertybes, savininkas paprastai turi raštu pasižadėti saugoti juos tol, kol byla bus baigta nagrinėti teisme“. Tokiu būdu, jeigu ieškovė būtų laiku ir tinkamai informuota apie automobilio priverstinį saugojimą, labiausiai tikėtina, kad šis būtų nedelsiant grąžintas viešame registre registruotai transporto priemonės savininkei, t. y. ieškovei ir saugojimo išlaidos būtų esmingai mažesnės.

Be kita ko, kaip buvo minėta anksčiau, byloje esančiais rašytiniais įrodymais (transporto priemonės nuvežimo aktu) nustatyta, kad juose nebuvo aiškiai ir vienareikšmiškai nurodyta, jog ginčo automobilio savininku yra trečiasis asmuo byloje J. J.. Priešingai, transporto priemonės nuvežimo akte nurodyta, jog minėtas asmuo yra transporto priemonės ,,savininkas (valdytojas)“. Atsižvelgiant į tai, teismo vertinimu, tiek policijos įstaiga (kuri vėliau, tyrimo eigoje surinktais duomenimis turėjo galimybę nustatyti, jog savininkė - ieškovė), tiek atsakovė, po priverstinio transporto priemonės nuvežimo, privalėjo patikrinti viešus duomenis apie šią transporto priemonę – nustatant kas yra ginčo automobilio savininkas, o nustačius, kad savininkas bei valdytojas nesutampa, informuoti automobilio savininką – šiuo atveju ieškovę, apie saugomą automobilį, jo saugojimo vietą, saugojimo įkainius bei pareigą jį atsiimti. Įstatymu nėra imperatyviai nustatyta, kad automobilio negalima atsiimti iki nebus priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas. Priešingai, jame numatyta, jog automobilis, esant galimybei gali b8ti pastatomas ,,ir į kitą transporto priemonių stovėjimo aikštelę ar vietą, kurioje leidžiama transporto priemonėms stovėti (jeigu tai nepakenks baudžiamajam procesui ar administracinio nusižengimo teisenai) (SEAKĮ 33 straipsnio 1 dalis).“ Kaip nustatyta nagrinėjant bylą, ieškovė apie priverstinai nuvežtą automobilį nei policijos įstaigos nei pasaugą teikiančios įmonės informuota nebuvo, o pati, savo pastangomis automobilį surado tik 2024 m. vasario 8 d., t. y. beveik po dviejų mėnesių nuo automobilio nuvežimo. Taigi, įvertinus nurodytas aplinkybes, spręstina jog atsakovė, kuriai, be kita ko, taikytini aukštesni atidumo ir rūpestingumo standartai, tinkamai nevykdė savo pareigos nustatyti priverstinai nuvežtos transporto priemonės savininką ir atitinkamai jo net neinformavo apie saugomą ginčo automobilį bei jo saugojimo/atsiėmimo sąlygas, tokiu būdu nevykdydama savo pareigų ir pati didindama saugojimo išlaidas.

Kasacinis teismas, spręsdamas klausimą dėl transporto priemonės savininko pareigos atlyginti priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo išlaidas tuo atveju, kai transporto priemonės savininkas pavėluotai informuojamas apie jam priklausančios transporto priemonės nuvežimą, taip pat yra išaiškinęs, kad kai transporto priemonės saugotojas informuoja transporto priemonės savininką apie priverstinį jo transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą praėjus 4–5 mėnesiams nuo priverstinio nuvežimo, yra priežastis mažinti priteistiną atlyginti saugojimo išlaidų sumą, priteisiant išlaidų atlyginimą ne nuo priverstinio nuvežimo, o nuo informacijos apie priverstinį nuvežimą pateikimo transporto priemonės savininkui, tačiau ne visiškai atleisti transporto priemonės savininką nuo automobilio saugojimo išlaidų atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2009; 2021 m. sausio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-183-969/2021; Panevėžio apygardos teismo 2022 m. vasario 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-109-280-2022).

Be to, kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad tuo atveju, kai saugomas priverstinai nuvežtas automobilis, išlaidų dydžiui gali turėti reikšmės tiek pareigūnų, priėmusių sprendimą priverstinai nuvežti automobilį, tiek savininko ar valdytojo, tiek saugotojo veiksmai (neveikimas). Sprendžiant dėl pareigos atlyginti transporto priemonės saugojimo išlaidas, svarbu įvertinti pasaugos atsiradimo pagrindą ir aplinkybes bei tai, kokių priemonių ėmėsi saugotojas, žinodamas, kokiu pagrindu pasaugai buvo perduotas automobilis, išsiaiškinti savininką ir jam pranešti, kad jo automobilis yra saugomas už atlyginimą, taip pat paties transporto priemonės savininko ar naudotojo atliktus veiksmus, imantis priemonių dėl automobilio atsiėmimo ir kartu dėl išlaidų, susijusių su jo saugojimu, sumažinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2009).

Taigi, pirmiau nurodytas teisinis reguliavimas ir šį reguliavimą aiškinanti kasacinio teismo praktika suponuoja išvadą, kad pavėluotas transporto priemonės savininko ir valdytojo informavimas apie transporto priemonės priverstinį nuvežimą sudaro pagrindą mažinti priteistiną atlyginti saugojimo išlaidų sumą, priteisiant išlaidų atlyginimą ne nuo transporto priemonės priverstinio nuvežimo momento, o nuo informacijos apie priverstinį transporto priemonės nuvežimą pateikimo transporto priemonės savininkui ar valdytojui, ko šiuo atveju ieškovė ir prašė atsakovės, kai, sužinojusi apie privestinai saugomą ginčo automobilį, prašė jį grąžinti, sutinkant apmokėti išlaidas tik už laikotarpį nuo ieškovės sužinojimo apie transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą pas atsakovę.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2023 m. gruodžio 13 d. sprendimas dėl transporto priemonės priverstinio nuvežimo priimtas ieškovei nedalyvaujant. Byloje nėra įrodymų, kad policijos įstaigos atstovas ir/ar atsakovė teisės aktų nustatyta tvarka, iki ieškovės šios transporto priemonės suradimo savo iniciatyva - 2024 m. vasario 8 d., informavo ieškovę apie priverstinį jos automobilio nuvežimą. Į teismo paklausimą, Vilniaus apskrities AVPK nurodė, kad ,,2023 m. gruodžio 13 d. sulaikius transporto priemonę – automobilį (duomenys neskelbtini), valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ir nusprendus ją nuvežti į saugojimo aikštelę, esančią adresu: (duomenys neskelbtini) apie transporto priemonės nuvežimo faktą buvo informuotas transporto priemonės valdytojas, J. J., papildomai apie transporto priemonės nuvežimą Vilniaus aps. VPK nieko neinformavo“ (2025-03-06, Nr. DOK-8026). Iš byloje esančių rašytinų įrodymų seka, kad atsakovė apie ieškovę sužinojo tik 2024-03-12, kai gavo nutartį grąžinti ieškovei automobilį ir išrašė sąskaitą už visą saugojimo laikotarpį (2024-11-19 Nr. CBP – 13294, Priedas 8), kadangi pranešimą ieškovei atsakovė parengė tik 2024-03-15 (2024-11-19 Nr. CBP – 13294, Priedas 10). Esant nustatytoms faktinėms aplinkybėms spręstina, jog atsakovė turi/turėjo pagrindą reikalauti atlyginti saugojimo išlaidų sumą ne nuo priverstinio automobilio nuvežimo, o nuo informacijos apie priverstinį nuvežimą pateikimo ieškovei, t. y. nuo 2024 m. vasario 8 d. (kaip kad nurodo ieškovė ieškinyje), atitinkamai iki šios datos atsakovė neturėjo teisinio pagrindo gauti apmokėjimo už ginčo automobilio saugojimą.

Nagrinėjamu atveju atsakovė, be kita ko, teigė, jog ieškovės nurodyta praktika šioje byloje netaikytina, nes ji suformuota bylose, kuriose tarp bylos šalių buvo atsiradę teisiniai lizingo santykiai, o nagrinėjamu atveju tarp ieškovės ir trečiojo asmens buvo/yra atsiradę nuomos (išperkamosios) santykiai. Teismas pažymi, kad šiuo atveju transporto priemonės valdymo ir naudojimosi sutarties (faktiškai išperkamosios nuomos sutarties) davėjo (ieškovės), kaip ir lizingo davėjo, pagrindinis tikslas – ne įgyti daiktą nuosavybėn, o gauti pelną iš gavėjo finansavimo. Nuosavybės teisės palikimas davėjui iki bus sumokėta visa sutartimi sulygta kaina atlieka tam tikrą prievolės vykdymo užtikrinimo funkciją. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad nors lizingo davėjas išlieka turto savininku teisine prasme, tačiau jo „ekonominiu“ savininku tampa lizingo gavėjas, kuris savo nuožiūra sprendžia, kaip jo plėtojamame versle naudoti pagal lizingo sutartimi gautą daiktą ir gauti iš to pelną (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-191/2014). Todėl, iš esmės pritartina ieškovės atstovo pozicijai, kad tiek lizingo, tiek išperkamosios nuomos sutartys ginčo aplinkybių kontekste vertintinos kaip savo esme panašios, todėl ir teismų praktika ginčo santykiui su pateiktais išaiškinimais yra aktuali.

Tokiu būdu, nustačius, kad atsakovė nuo automobilio faktinio nuvežimo momento 2023 m. gruodžio 13 d. iki 2024 m. vasario 8 d. neturi teisinio pagrindo gauti apmokėjimo už ginčo automobilio saugojimą, laikytina, jog atsakovė iš ieškovės be teisinio pagrindo gavo ieškovės nurodytą 344,85 Eur sumą ir ieškinys priteisti šią sumą ieškovei iš atsakovės tenkintinas visiškai.

Dėl procesinių palūkanų priteisimo ir jų dydžio

Ieškovė taip pat prašo priteisti jai iš atsakovės 11,75 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodo, kad ieškovė turi teisę pasirinkti, kokio įstatymo pagrindu skaičiuojamas procesinių palūkanų dydis. Šiuo atveju ieškovė prašo priteisti procesines palūkanas, skaičiuojant jas pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo 2 straipsnio 5 dalį - 8 procentiniais punktais padidinta vėliausiai pagrindinei Europos centrinio banko refinansavimo operacijai taikoma fiksuotoji palūkanų norma, jeigu vėliausia pagrindinė Europos centrinio banko refinansavimo operacija buvo vykdoma fiksuotųjų palūkanų konkurso būdu, arba ribinė palūkanų norma, jeigu vėliausia pagrindinė Europos centrinio banko refinansavimo operacija buvo vykdoma kintamųjų palūkanų konkurso būdu. Palūkanų dydis apskaičiuojamas taikant minėto įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje nurodytą palūkanų normą, galiojusią tą metų pusmetį, kurį skolininkui atsirado pareiga mokėti palūkanas. Pirmąjį metų pusmetį taikoma tų metų sausio 1 dieną galiojusi palūkanų norma, antrąjį metų pusmetį taikoma tų metų liepos 1 dieną galiojusi palūkanų norma. Šiame įstatyme nustatytos palūkanos skaičiuojamos už kiekvieną sumokėti praleistą dieną nuo nesumokėtos mokėtinos sumos (3 str. 2 d.). Fiksuotoji palūkanų norma 2024 m. liepos 1 d. (Atsakovės pareiga mokėti palūkanas atsirado antrąjį 2024 m. pusmetį), buvo 3,75 procentai (Europos centrinio banko vieša informacija (https://www.ecb.europa.eu/stats/monetary/rates/html/index.en.html), todėl ją padidinus 8 procentiniais punktais gaunama 11,75 proc. pavėluoto mokėjimo palūkanų norma: 11,75% (=3,75%+8%).

Atsakovė su šiuo reikalavimu nesutinka, mano, jog ginčo atveju šis įstatymas netaikomas. Teismas tokiems atsakovės argumentams pritaria ir šį ieškovės reikalavimą tenkina dalinai.

Pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo 1 straipsnį šio įstatymo tikslas - nustatyti atsiskaitymo terminus už pagal komercines sutartis perduotas prekes, suteiktas paslaugas ir atliktus darbus, nustatyti palūkanų už pavėluotus mokėjimus dydį, jų skaičiavimo tvarką ir kreditoriaus teises, kai sumokama pavėluotai. Šis įstatymas taikomas visoms tarp ūkio subjektų arba ūkio subjektų ir viešųjų subjektų sudarytoms komercinėms sutartims, pagal kurias už atlyginimą perduodamos prekės, teikiamos paslaugos ar atliekami darbai ir atliekami mokėjimai. Kadangi šalių nesieja iš komercinės sutarties kylantys tarpusavio reikalavimai, ieškovė neturi ir teisės reikalauti padidintų palūkanų priteisimo. Tačiau, iš esmės ieškovės teisė į palūkanas yra įteisinta įstatymu. Byloje nėra ginčo, jog ieškovės ir atsakovės nesaisto jokia sutartis. Pareigą apmokėti saugojimo išlaidas jai sukuria įstatymas, todėl taikyti ieškovės nurodomas įstatymo nuostatas šalims nėra pagrindo. Visgi, atsakovės prievolė ieškovei yra piniginė, todėl reikalavimas priteisti palūkanas, per se yra pagrįstas.

Pagal CK 6.261 straipsnį, jeigu skolininkas praleidžia prievolės įvykdymo terminą, jis privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais (CK 6.37, 6.210 straipsniai). Kompensuojamosios palūkanos mokamos tik esant piniginei prievolei, t. y. tokiai prievolei, kurios dalyką sudaro skolininko pareiga perduoti kreditoriui atitinkamą pinigų sumą ir atitinkamai kreditoriaus teisė reikalauti iš skolininko ją sumokėti (CK 6.37 straipsnis). Todėl, remiantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio 2 dalimi, iš atsakovo priteistinos 6 proc. metinės palūkanos, skaičiuojamos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (2 dalis).

Ieškovė patyrė byloje 3577,20 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 3 555,20 Eur išlaidos teisinei pagalbai apmokėti ir 22 Eur žyminis mokestis, kurios ieškinį tenkinus priteistinos ieškovei iš atsakovės priteistinos proporcingai tenkintų reikalavimų daliai (išskyrus žyminį mokestį, kurio dydžiui jokios reikšmės neturi faktas, jog reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo tenkintas ne visa apimtimi).

Atsakovė pateikė prašymą atlyginti jai patirtas 1829,52 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro išlaidos advokato padėjėjo teisinei pagalbai apmokėti (2025-01-27 Nr. DOK – 3529 ir 2025-03-25 Nr. DOK - 10082), kurios ieškinį tenkinus iš dalies, atsakovei priteistinos proporcingai atmestų reikalavimų daliai.

Atsakovė prašo ieškinio tenkinimo atveju nepriteisti visų ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų. Nurodo, kad byla šabloninė, naudojami jau anksčiau parengti procesiniai dokumentai ir ieškovė, kuri kaskart pakeičia tik skaičius ir rekvizitus nesugaišta tiek daug laiko bei neįdeda daug pastangų, todėl prašo jas sumažinti. Teismo vertinimu, ieškovės patirtos bylinėjimosi (atstovavimo) išlaidos neviršija 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų maksimalių atlygintinų išlaidų dydžių; ir teismas nenustatė, jog minėtos išlaidos, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, ieškovo atstovo faktiškai atliktų procesinių veiksmų skaičių, būtų nepagrįstai per didelės ir reikėtų jas mažinti. Iš ikiteisminio šalių elgesio bei teisminio bylos nagrinėjimo matyti, kad atsakovė nerodo jokios iniciatyvos ginčą išspręsti taikiai. Ieškovės argumentus atmeta be esminės analizės, įsiteisėjusius teismų sprendimus nemotyvuotai laiko nepagrįstais. Teisme, net ir ieškovės atstovui nurodžius, jog ne ši byla ir jos suma yra esminės, o yra svarbu šalių ginčą išspręsti taip, kad ateityje tokie ginčai tarp šalių nebekiltų, atsakovės atstovė nurodė, jog jokių veiksmų atsakovė nesiruošia atlikti, o esama teismų praktika, paprasčiausiai yra ydinga, todėl ginčo taikiai spręsti nepageidavo. Bylinėjimosi išlaidos yra prognozuojami nuostoliai, kai ginčas persikelia į teismą ir drausmina šalis bei skatina ieškoti taikių ginčo sprendimo būdų. Nagrinėjamu atveju abiejų šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos gerokai viršija reikalavimo sumą ir galėjo būti nepatirtos tik šalims ieškant ginčo išsprendimo taikiu būdu. Dėl anksčiau nurodytų argumentų teismas nemato pagrindo jas mažinti. Nenustačius pagrindo mažinti ieškovės patirtų atstovavimo išlaidų, šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos paskirstytinos atsižvelgiant į proporcingai patenkintus ir atmestus ieškinio reikalavimus. Teismas tenkino ieškinio reikalavimą dėl 344,85 Eur atsakovės nepagrįstai gautų iš ieškovės piniginių lėšų priteisimo. Tuo tarpu kitas reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo tenkintas iš dalies, t. y. pusiau,- vietoje ieškovės prašomų jai priteisti 11,75 proc., iš atsakovės priteisiant 6 proc. palūkanų. Tokiu būdu ieškovei iš atsakovės priteistina 75 proc. jos patirtų atstovavimo išlaidų ir už pareikštą materialųjį reikalavimą sumokėtas žyminis mokestis – 2688,40 Eur (2666,40 Eur + 22 Eur), o atsakovei iš ieškovės 25 proc. – 457,38 Eur, jos patirtų atstovavimo išlaidų.

Byloje valstybė patyrė 23,79 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, todėl dalis šių išlaidų, proporcingai tenkintų reikalavimų daliai – 17,84 Eur (23,79 Eur x 75 proc.) šios išlaidos priteistinos valstybei iš atsakovės, tuo tarpu likusi dalis – 5,95 Eur iš ieškovės valstybei nepriteistinos, kadangi nesiekia Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2023 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-386/1K-411 nustatytų minimalių valstybei priteistinų bylinėjimosi išlaidų sumos (8 Eur) (CPK 96 straipsnis; popierinės bylos kopijos viršelyje esanti šių išlaidų skaičiuotė).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 260 straipsniu, 270 straipsniu, teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Renti“, įmonės kodas 305653232, iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės "Osvalda", įmonės kodas 245195140, 344,85 Eur (tris šimtus keturiasdešimt keturis eurus, 85 ct) be pagrindo įgytų lėšų, 6 (šešių) proc. metines palūkanas už priteistą sumą, nuo bylos iškėlimo teisme (2024 m. lapkričio 20 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2688,40 Eur (du tūkstančius šešis šimtus aštuoniasdešimt aštuonis eurus, 40 ct) bylinėjimosi išlaidas.

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei "Osvalda", įmonės kodas 245195140, iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Renti“, įmonės kodas 305653232, 457,38 Eur (keturis šimtus penkiasdešimt septynis eurus, 38 ct) bylinėjimosi išlaidas.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės "Osvalda", įmonės kodas 245195140, valstybei 17,84 Eur (septyniolika eurų, 84 ct) išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.

Sprendimą per tris darbo dienas išsiųsti nedalyvavusiems bylą nagrinėjant ir neatvykusiems jo išklausyti byloje dalyvaujantiems asmenims.

Sprendimui įsiteisėjus gražinti Vilniaus miesto apylinkės teismui baudžiamąją bylą Nr. 1-550-1170/2024.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmus.