Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Dainius Rinkevičius, veikdamas Kauno apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje vienasmeniškai apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Renti“ ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Osvalda“ apeliacinius skundus dėl Marijampolės apylinkės teismo 2025 m. balandžio 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Renti“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Osvalda“, tretiesiems asmenims J. J. ir Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, dėl be pagrindo įgytų lėšų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Ieškovės apeliacinis skundas tenkinamas.

30. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Dėl byloje nustatytų aplinkybių

33. Atsakovė, laimėjusi Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato paskelbtą viešąjį pirkimą, 2023 m. spalio 10 d. su trečiuoju asmeniu Vilniaus apskrities vyriausiuoju policijos komisariatu sudarė transporto priemonių nuvežimo, pervežimo, perkėlimo ir saugojimo paslaugų teikimo sutartį Nr. 10-ST2-154. 2023 m. gruodžio 13 d. atsakovei priverstinai nuvežus ir pradėjus saugoti automobilį, ieškovė apie tai jokia forma ir apimtimi informuota nebuvo. Iš prijungtoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-550-1170/2024 esančio 2023 m. gruodžio 13 d. Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato priverstinio transporto priemonės nuvežimo akto nustatyta, kad nuvežant transporto priemonę Audi, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) dalyvavo jos, kaip nurodyta akte ,,savininkas (valdytojas)“ J. J., kuriam buvo įteiktas nurodytas aktas.

Dėl atsakovės apeliacinio skundo argumentų

37. Pagal CK 6.830 straipsnį pasaugos sutartimi viena šalis (saugotojas) įsipareigoja saugoti kitos šalies (davėjo) perduotą kilnojamąjį daiktą ir grąžinti jį išsaugotą, o davėjas – sumokėti atlyginimą, jeigu tai įtvirtinta sutartyje. Priverstinai nuvežama transporto priemonė paprastai yra saugoma pasaugos sutarties, sudarytos ne tarp transporto priemonės savininko ar valdytojo ir saugotojo, o tarp policijos komisariato ir saugotojo, pagrindu. Šios pasaugos sutarties ypatybė yra ta, kad pareiga sumokėti už suteiktas saugojimo paslaugas kyla ne ją sudariusiai šaliai (arba ne tik ją sudariusiai šaliai, priklausomai nuo konkrečios sutarties nuostatų), o transporto priemonės savininkui ir valdytojui. Ši pareiga atsiranda specialios viešosios teisės normos pagrindu: Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (SEAKĮ) 33 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. SEAKĮ 33 straipsnio 4 dalis nustato, kad policijos pareigūnai, priėmę sprendimą dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo, praneša transporto priemonės savininkui (valdytojui) teisės aktų nustatyta tvarka apie priimtą sprendimą dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, jog pagal šią įstatymo normą kelių eismo taisykles pažeidęs asmuo ar automobilio savininkas turi žinoti, kad automobilis yra priverstinai nuvežtas ir kur jis yra saugomas. Tuo atveju, kai saugomas priverstinai nuvežtas automobilis, už saugojimą priteistinos sumos dydžiui gali turėti reikšmės tiek pareigūnų, priėmusių sprendimą priverstinai nuvežti automobilį, tiek savininko ar valdytojo, tiek saugotojo veiksmai (neveikimas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-309/2010).

38. Pagal SEAKĮ 33 straipsnio 8 dalį išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonių stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonių stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui ir (ar) išlaidas patyrusiai institucijai transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. Kasacinis teismas, aiškindamas SEAKĮ 33 straipsnio 8 dalies taikymą, yra konstatavęs, kad saugotojui ilgą laiką nesiėmus priemonių išsiaiškinti transporto priemonės savininko ir pranešti, kad jo automobilis yra saugomas už atlyginimą, yra pagrindas mažinti atlyginimą už automobilio saugojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2009). Toliau plėtodamas šią praktiką, kasacinis teismas yra nurodęs, kad tai, jog ieškovė informavo atsakovę apie priverstinį jos transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą praėjus 4–5 mėnesiams nuo priverstinio nuvežimo, yra priežastis mažinti priteistiną atlyginti saugojimo išlaidų sumą, priteisiant išlaidų atlyginimą ne nuo priverstinio nuvežimo, o nuo informacijos apie priverstinį nuvežimą pateikimo atsakovei, tačiau ne visiškai atleisti atsakovę nuo automobilio saugojimo išlaidų atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-183-969/2021).

39. Solidari transporto priemonės savininko ir valdytojo pareiga atlyginti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas kyla iš SEAKĮ 20 straipsnio 1 dalyje nustatytos transporto priemonės savininko ar valdytojo pareigos rūpintis transporto priemone ir atsakyti už jam nuosavybės ar kita teise priklausančią transporto priemonę. Transporto priemonės savininko ar valdytojo pareiga rūpintis transporto priemone, be kita ko, apima ir domėjimąsi transporto priemonės buvimo vieta, dėjimą maksimalių pastangų kuo greičiau pasirūpinti transporto priemonės atsiėmimu iš saugojimo vietos. Transporto priemonės savininkas, ilgą laiką nesidomėdamas sau priklausančio automobilio buvimo vieta, prisiima riziką, be kita ko, dėl galimų šio automobilio saugojimo išlaidų, susidariusių jį priverstinai nuvežus dėl to, kad naudojantis automobiliu buvo padaryta visuomenei pavojinga veikla (Kelių eismo taisyklių 17 punkte nustatytų reikalavimų pažeidimas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-183-969/2021). Kasacinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad tuo atveju, kai saugomas priverstinai nuvežtas automobilis, išlaidų dydžiui gali turėti reikšmės tiek pareigūnų, priėmusių sprendimą priverstinai nuvežti automobilį, tiek savininko ar valdytojo, tiek saugotojo veiksmai (neveikimas). Sprendžiant dėl pareigos atlyginti transporto priemonės saugojimo išlaidas, svarbu įvertinti pasaugos atsiradimo pagrindą ir aplinkybes bei tai, kokių priemonių ėmėsi saugotojas, žinodamas, kokiu pagrindu pasaugai buvo perduotas automobilis, išsiaiškinti savininką ir jam pranešti, kad jo automobilis yra saugomas už atlyginimą, taip pat paties transporto priemonės savininko ar naudotojo atliktus veiksmus, imantis priemonių dėl automobilio atsiėmimo ir kartu dėl išlaidų, susijusių su jo saugojimu, sumažinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2009).

40. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra padaręs išvadą, kad pavėluotas transporto priemonės savininko ir valdytojo informavimas apie transporto priemonės priverstinį nuvežimą sudaro pagrindą mažinti priteistiną atlyginti saugojimo išlaidų sumą, priteisiant išlaidų atlyginimą ne nuo transporto priemonės priverstinio nuvežimo momento, o nuo informacijos apie priverstinį transporto priemonės nuvežimą pateikimo transporto priemonės savininkui ar valdytojui. Taip pat kasacinis teismas yra pripažinęs, kad, atsižvelgiant į savininko bei valdytojo informavimo momentą, yra galima skirtinga tiek savininko, tiek valdytojo solidariosios ir dalinės prievolės saugotojui apimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-127-1075/2021). Taigi, taikant SEAKĮ 33 straipsnio 8 dalį, yra svarbu nustatyti, ar transporto priemonės savininkas ir valdytojas buvo informuoti apie priverstinį transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą, kada jie buvo informuoti, ar policijos įstaiga ir saugotojas atliko visus jiems prieinamus veiksmus, kad nustatytų tikrąjį transporto priemonės savininką ir jį informuotų, kaip tarpusavyje bendradarbiavo transporto priemonės savininkas ir valdytojas (Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1208-803/2023).

41. Šiuo atveju tarp atsakovės ir Vilniaus apskrities VPK 2023 m. spalio 10 d. sudarytos sutarties priedo Transporto priemonių nuvežimo, pervežimo, perkėlimo ir saugojimo paslaugų techninės specifikacijos (toliau ir techninė specifikacija) 10.3 punktu atsakovė taip pat įsipareigojo imtis visų priemonių, kad transporto priemonės būtų kuo greičiau atsiimtos: informuoti automobilių savininkus ir valdytojus (jei savininkas ir transporto priemonės valdytojas nesutampa) apie saugomą automobilį, vietą, saugojimo įkainius ir pareigą jį atsiimti. Pačios sutarties 11. punkto, reglamentuojančio teikėjo (atsakovės) teises, 11.2. papunktyje numatyta atsakovės teisė gauti iš Užsakovo (t. y. Vilniaus AVPK) jo turimus (valdomus) transporto priemonių savininkų (valdytojų) duomenis (vardus, pavardes, gimimo datas, gyvenamųjų vietų adresus), būtinus teikėjo teisėms ir pareigoms įgyvendinti. Iš prijungtoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-550-1170/2024 esančio 2023 m. gruodžio 13 d. Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato priverstinio transporto priemonės nuvežimo akto nustatyta, kad nuvežant transporto priemonę Audi, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) dalyvavo jos, kaip nurodyta akte ,,savininkas (valdytojas)“ J. J., kuriam buvo įteiktas nurodytas aktas. Baudžiamojoje byloje nėra duomenų apie tai, kad ieškovė apie transporto priemonės nuvežimą saugoti būtų informuota, atsakovė tokių duomenų į bylą nepateikia. Taigi apie transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą buvo informuotas tik transporto priemonės valdytojas J. J., o viešųjų registrų duomenų apie automobilio savininką nei policijos įstaiga, nei atsakovė nepatikrino, arba jei ir patikrino, tai transporto priemonės savininko apie transporto priemonės nuvežimą neinformavo.

42. Bylos duomenimis, apie automobilio buvimo vietą bei saugojimo faktą ieškovė savo inciatyva ir jėgomis sužinojo 2024 m. vasario 8 d. ir iškart pateikė Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 4 skyriui ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2 policijos komisariatui prašymą grąžinti automobilį teisėtam savininkui ir leisti jį atsiimti. Taigi, šie duomenys patvirtina, kad apie nuvežtą transporto priemonę ieškovė nebuvo informuota ir sužinojo tik savo iniciatyva. Pirmosios instancijos teismas darė pagrįstą išvadą, kad tiek policijos įstaiga, tiek nuvežtos transporto priemonės saugotojas (atsakovė), po priverstinio transporto priemonės nuvežimo privalėjo patikrinti viešus duomenis apie šią transporto priemonę ir jei transporto priemonės savininkas bei valdytojas (kuris nors ir dalyvavo priverstinai nuvežant nurodytą transporto priemonę) nesutampa, privalėjo informuoti automobilio savininką apie saugomą automobilį, vietą, saugojimo įkainius bei pareigą jį atsiimti, kas šiuo atveju nebuvo padaryta.

43. Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad ji negali būti laikytina atsakinga už policijos pareigūnų veiksmus, tačiau kaip nustatyta byloje, pagal teisės aktus ir suformuotą teismų praktiką, pareiga informuoti nuvežtos transporto priemonės savininką kyla ne tik policijai, bet ir atsakovei. Apeliantė teigia, kad ji privalo informuoti automobilio savininką apie saugomą automobilį, vietą, saugojimo įkainius, pareigą atsiimti transporto priemonę, bet ši pareiga privalo būti vykdoma ne iš karto po priverstinio transporto priemonės nutempimo, kaip nepagrįstai nurodo pirmosios instancijos teismas skundžiame sprendime, bet iš karto po to, kai yra gauta informacija apie tai, jog yra priimtas atitinkamos institucijos (pareigūno) sprendimas grąžinti transporto priemonę. Apeliacinės instancijos teismas su tokia apeliantės pozicija nesutinka. Tarp atsakovės ir Vilniaus apskrities VPK 2023 m. spalio 10 d. sudarytos sutarties priedo Transporto priemonių nuvežimo, pervežimo, perkėlimo ir saugojimo paslaugų techninės specifikacijos (toliau ir techninė specifikacija) 10.3 punktu atsakovė įsipareigojo imtis visų priemonių, kad transporto priemonės būtų kuo greičiau atsiimtos: informuoti automobilių savininkus ir valdytojus (jei savininkas ir transporto priemonės valdytojas nesutampa) apie saugomą automobilį, vietą, saugojimo įkainius ir pareigą jį atsiimti. Priešingai nei nurodo apeliantė, jai yra prieinami VĮ „Regitra“ duomenys apie automobilių savininkus ir valdytojus. Tarp atsakovės ir Vilniaus apskrities VPK 2023 m. spalio 10 d. sudarytos sutarties 11. punkte, reglamentuojančiame teikėjo (atsakovės) teises, 11.2. papunktyje numatyta atsakovės teisė gauti iš Užsakovo (t. y. Vilniaus AVPK) jo turimus (valdomus) transporto priemonių savininkų (valdytojų) duomenis (vardus, pavardes, gimimo datas, gyvenamųjų vietų adresus), būtinus teikėjo teisėms ir pareigoms įgyvendinti. Taigi atsakovė turi visas galimybes prašyti policijos įstaigos pateikti jai visą VĮ „Regitra“ informaciją apie registruotus automobilio valdytojus ir savininkus, taip užsitikrindama galimybę tinkamai įvykdyti sutarties sąlygas.

44. Minėta, ieškovė apie į saugojimo aikštelę nuvežtą transporto priemonę sužinojo savo iniciatyva 2024 m. vasario 8 d., iš karto ėmėsi veiksmų, siekdama gauti leidimą atsiimti automobilį, o jį gavusi nedelsdama kreipėsi į atsakovę dėl automobilio atsiėmimo. Atsižvelgdamas į aptartas aplinkybes, į nustatytas automobilio savininkės, valdytojo, saugotojos ir policijos įstaigos pareigas ir jų vykdymą, teismas pagrįstai pripažino, kad nagrinėjamoje byloje yra pakankamas pagrindas dėl ieškovės neinformavimo/informavimo po dviejų mėnesių nuo įvykio mažinti ieškovės atlygintinų saugojimo paslaugų dydį ir nustatyti jos pareigą atlyginti atsakovei tik priverstinio automobilio nuvežimo ir jo saugojimo nuo 2024 m. vasario 8 d. iki transporto priemonės atsiėmimo. Taigi, atsakovės paskaičiuotos 344,85 Eur išlaidos už laikotarpį nuo 2023 m. gruodžio 13 d. iki 2024 m. vasario 8 d. yra paskaičiuotos nepagrįstai ir ieškovei pareiga šias išlaidas padengti nekyla. Tai sudaro pagrindą išvadai, kad atsakovė be teisinio pagrindo gavo 344,85 Eur sumą iš ieškovės, todėl šią sumą ieškovei privalo grąžinti. Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas atsakovės apeliacinį skundą laiko nepagrįstu ir jo netenkina.

Dėl ieškovės apeliacinio skundo

45. Byloje ieškovė pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Marijampolės apylinkės teismo 2025 m. balandžio 11 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta priteisti 2 688,40 Eur bylinėjimosi išlaidas UAB „Renti“ naudai ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – priteisti ieškovės naudai 3 577,20 Eur bylinėjimosi išlaidas.

46. Ieškovė nesutinka, kad reikalavimo dėl procesinių palūkanų tenkinimas daro įtaką galutiniam priteisiamų bylinėjimosi išlaidų dydžiui, teigia, jog toks sprendime atliktas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas yra neteisingas ir neatitinka nei taikytinų įstatymų, nei suformuotos teismų praktikos nuostatų. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su šiuo apeliacinio skundo argumentu.

47. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos – palūkanos, atliekančios mokėjimo funkciją (tai užmokestis už pinigų skolinimą; pvz., CK 6.37 straipsnio 1 dalyje, 6.872 straipsnyje reglamentuojamos mokėjimo (pelno) palūkanos) ir kompensuojamąją funkciją (tai minimalių kreditoriaus nuostolių (negautų pajamų), kurių nereikia įrodinėti, kompensacija už piniginės prievolės pažeidimą; pvz., CK 6.210, 6.261 straipsniuose nustatytos palūkanos). Prie kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų priskiriamos ir CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytos palūkanos. Pagal šią teisės normą, kai apskaičiuojamos procesinės palūkanos, skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Procesinių palūkanų paskirtis – kompensuoti būsimus, nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo, susidariusius kreditoriaus nuostolius, kartu – skatinti operatyvų teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-687/2015; 2018 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-147-690/2018, 20 punktas).

48. Svarbu pabrėžti, kad materialųjį ieškinio reikalavimą sudaro piniginės lėšos, kurias kreditorius įgyja teisę reikalauti dėl sutarties pažeidimo, o į šią sumą gali būti įskaičiuojama: pagrindinis įsiskolinimas kreditoriui ir (arba) kreditoriaus patirti nuostoliai, ir (arba) palūkanos už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą ir (arba) netesybos. Atitinkamai procesinės palūkanos skaičiuojamos nuo teismo priteistos sumos, t. y. nuo patenkinto materialaus ieškinio reikalavimo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis). Be to, kaip teisingai nurodė ieškovas, jo prašymas taikyti procesines palūkanas, nėra susijęs su pareikšto ieškovo piniginio reikalavimo kompensavimu, todėl nėra laikytinas materialiniu reikalavimu (Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2025 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-210-883/2025). Taigi, pagal teismų praktiką, ieškinio reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo nėra laikytinas materialiniu ieškinio reikalavimu.

49. Taigi, šiuo atveju nustačius, kad ieškovės reikalavimas dėl procesinių palūkanų nėra laikytinas materialiniu reikalavimu, pirmosios instancijos teismas darė nepagrįstą išvadą, kad ieškovės ieškinys tenkintas 75 proc. Kadangi ieškovės materialinis reikalavimas tenkintas pilna apimtimi, tokiu būdu ir ieškovės ieškinys tenkintas 100 proc. Tai sudaro pagrindą tenkinti ieškovės apeliacinį skundą, pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perskaičiuoti šalių bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

50. Ieškovė patyrė byloje 3 577,20 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 3 555,20 Eur išlaidos teisinei pagalbai apmokėti ir 22 Eur žyminis mokestis. Ieškinį tenkinus ir pirmosios instancijos teismui nustačius, kad ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos, yra pagrindas šias išlaidas ieškovei iš atsakovės priteisti pilna apimtimi, todėl ieškovės apeliacinis skundas tenkinamas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų – ieškovei iš atsakovės priteisiama 3 577,20 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Tuo pačiu yra pagrindas perskaičiuoti ir valstybės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Byloje valstybė patyrė 23,79 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, todėl šios išlaidos priteisiamos iš atsakovės valstybės naudai.

51. Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo sumažinti ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šiuo atveju atsakovė apeliaciniame skunde nekėlė reikalavimo, susijusio su bylinėjimosi išlaidų mažinimu, todėl apeliacinės instancijos teismas jos reikalavimų, išreikštų atsiliepime į apeliacinį skundą nevertina ir dėl jų nepasisako, nes tai reikštų išėjimą iš apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų (CPK 320 straipsnio 1 dalis).

52. Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas, remdamasis nurodytomis aplinkybėmis sprendžia, jog yra pagrindas tenkinti ieškovės apeliacinį skundą ir skundžiamą pirmosios instancijos sprendimą pakeisti dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

53. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Kadangi atsakovės apeliacinis skundas atmestas, jai bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliaciniame procese, neatlyginamos.

54. Ieškovės apeliacinis skundas patenkintas, todėl ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos ieškovės naudai iš atsakovės. Ieškovė patyrė 2 564 Eur bylinėjimosi išlaidų. Minėta suma neviršija pagal Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, todėl ieškovei iš atsakovės priteisiama 2 564 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Ieškovės UAB ,,Renti“ apeliacinį skundą tenkinti.

Atsakovės UAB ,,Osvalda“ apeliacinį skundą atmesti.

Marijampolės apylinkės teismo 2025 m. balandžio 11 d. sprendimą pakeisti ir šio sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Ieškinį tenkinti.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Renti“, įmonės kodas 305653232, iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Osvalda“, įmonės kodas 245195140, 344,85 Eur (tris šimtus keturiasdešimt keturis eurus, 85 ct) be pagrindo įgytų lėšų, 6 (šešių) proc. metines palūkanas už priteistą sumą, nuo bylos iškėlimo teisme (2024 m. lapkričio 20 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 3 577,20 Eur (tris tūkstančius penkis šimtus septyniasdešimt septynis eurus 20 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Osvalda“ valstybei 23,79 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.“

Priteisti iš atsakovės „Osvalda“ ieškovei UAB „Renti“ 2 564 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.