Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolios Indreikienės, Gintauto Koriagino ir Virginijos Lozoraitytės (kolegijos pirmininkė, pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo O. J. apeliacinį skundą dėl Jurbarko rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo O. J. ieškinį atsakovui E. Ž. dėl turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Pažeistos procesinės teisės normos, kadangi įvertinta tik dalis įrodymų, nepasisakyta dėl kitų įrodymų, kurie patvirtina ieškovo reikalavimų pagrįstumą, nevertinta įrodymų visuma. Dėl šių priežasčių teismo sprendime padarytos išvados nėra suderinamos su įrodymų visuma byloje. Sprendime kelios teisės normos išaiškintos nesilaikant teisės normų aiškinimo taisyklių, nustatytų teisės aktuose ir suformuotų teismų praktikos.

Nepagrįstai spręsta, kad ieškovas nesielgė pakankamai sąžiningai ir protingai, įrodinėdamas atsakovui nuosavybės teisę į bunkerius. Byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad ne ieškovas, o atsakovas pažeidė CK 1.5 straipsnio 1 dalies nuostatas. Šalių siųsti pranešimai, pasisakymai teisme patvirtina faktą, kad atsakovas buvo tinkamai informuotas ir žinojo apie ieškovo pareikštą teisę į bunkerius, buvo tinkamai įspėtas neatlikti neteisėtų veiksmų, siekiant juos užvaldyti. Atsakovas teisme neginčijo, jog jis ignoravo įspėjimą, taip pat aplinkybę, kad A. M., tarp šalių kilus ginčui dėl nuosavybės teisės į ginčo metalines talpas, žodžiu atsakovui buvo patvirtinęs faktą, jog sutartyje minimi mainai tikrai įvyko. Atsakovas nesielgė protingai, nes jis, žinodamas apie kilusį ginčą dėl nuosavybės teisių į metalines talpyklas, neįvykdė įstatymuose nustatytos pareigos kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (CPK 5 straipsnio 1 dalis) ir, neturėdamas teisinio pagrindo, sunaikino bunkerius. Bylos nagrinėjimo metu atsakovas patvirtino, kad neleido ieškovui atlikti bunkerių demontavimo darbų. 2015 m. spalio 30 d. atsakovo pranešimu ieškovas buvo ne raginamas pašalinti kliūtis, trukdančias žemės savininkui įgyvendinti savo teises, o buvo prašoma jo pateikti bunkerių nuosavybės teisę įrodančius dokumentus, tikintis, kad ieškovas jų neturės. Tai rodo, kad atsakovas elgėsi nesąžiningai ir siekė užvaldyti bunkerius. Ieškovas neatskleidė atsakovui mainų sutarties objekto, nes ieškovas norėjo metalines talpas turėti kaip gaminius ir tokiu būdu išvengti žalos ieškovui padarymo fakto. Teismas nenurodė nei vienos faktinės aplinkybės, galinčios pagrįsti teiginius, kad ieškovas nesielgė pakankamai sąžiningai ir protingai.

Nepagrįsta išvada, kad mainų sutarties nepateikimas atsakovui konstatuotinas kaip ieškovo CK 6.253 straipsnio 5 dalies pažeidimas. Mainų sutartis teisme nėra nuginčyta, ji įrodo, kad ieškovas yra teisėtas bunkerių valdytojas ir jo valdymo teisė turi būti ginama. Kreditoriaus kaltė civilinėje atsakomybėje nepreziumuojama (CK 6.259 straipsnis), CK 6.248 straipsnyje nustatyta skolininko, o ne kreditoriaus kaltės prezumpcija. Kreditoriaus kaltę privalo įrodyti skolininkas, jeigu jis remiasi šia aplinkybe (CPK 178 straipsnis). Aplinkybė, kad ieškovas nepateikė atsakovui mainų sutarties, negali būti vertinama kaip ieškovo kaltė.

Nepagrįstai remtasi CK 6.395 straipsnio 1 dalimi, numatančia teises į nekilnojamąjį daiktą parduodant žemės sklypą, kadangi metalinės talpyklos yra kilnojami daiktai. Šios talpyklos nėra ir nekilnojamųjų daiktų dalys. Teismas nenurodė kitų atsakovo nuosavybės teisės į bunkerius įgijimo pagrindų.

Neteisinga išvada, kad ieškovo pateikti įrodymai dėl patirtos turtinės žalos dydžio yra prieštaringi. Įrodinėdamas patirtos turtinės žalos dydį, ieškovas rėmėsi CK 6.147 straipsnio 2 dalimi, mainų sutartimi, UAB „Romerus“ pasiūlymu už juodojo metalo laužo toną mokėti 145 Eur. Preziumuojama, kad bunkerių vertė tapati Smalininkų aukštesniajai žemės ūkio mokyklai perduoto juodojo metalo laužo vertei. Ieškovo patirti nuostoliai yra pinigų suma, kurią ieškovas būtų gavęs, pardavęs 10 512 kg juodojo metalo laužo. Teismas 2017 m. sausio 16 d. posėdyje įpareigojo ieškovą, be kita ko, pateikti papildomus įrodymus dėl rinkoje esamų juodojo metalo supirkimo kainų. Ieškovas nurodė, kad 2017 m. vasario 17 d. duomenimis UAB „Eurometalas“, UAB „Ferometa“ už negabaritinio juodojo metalo laužą moka 160 Eur už toną, UAB „Ruvis“ už negabaritinio metalo laužo toną moka 166 Eur, nuskaičiuodama minimaliai 2 proc. užterštumui.

Nenagrinėta, ar atsakovo veiksmuose nėra sąlygų civilinei atsakomybei atsirasti. Šalių susirašinėjimo dokumentai, atsakovo pasisakymai teisme patvirtina aplinkybę, kad atsakovas žinojo apie ieškovo reiškiamą teisę į metalines talpas, skirtas bulvių saugojimui (bunkerius), tačiau nesiėmė teisėtų veiksmų ginčui išspręsti. Iš ikiteisminio tyrimo medžiagos Nr. M-1-01-13483-16, atsakovo parodymų teisme matyti, kad 2016 m. kovo 4 d. metalines talpyklas nugriovė pats atsakovas, tuo teisėtam bunkerių valdytojui padarydamas žalą. Priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir bunkerių sunaikinimo buvimas yra pagrindas taikyti atsakovui deliktinę atsakomybę. Atsakovas galėjo ir privalėjo numatyti, kad dėl jo neteisėtų veiksmų ieškovas patirs žalą – atsakovas elgėsi nesąžiningai, tyčia neleido ieškovui atlikti bunkerių demontavimo darbų, siekdamas ieškovui padaryti žalą ir turėti sau turtinės naudos.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą negautas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Byloje kilo ginčas dėl žalos atlyginimo ieškovui už atsakovo jo įsigytame žemės sklype esančių bunkerių, skirtų bulvių saugojimui, išmontavimą.

Ieškovas(apeliantas), nurodydamas, kad 2005 m. lapkričio 28 d. mainų sutarties pagrindu įsigijo nuosavybėn nurašomus laikinam saugojimui skirtus du bunkerius, kuriuos, kaip neginčytinai nustatyta byloje, nugriovė atsakovas. Ieškovas kreipėsi į teismą dėl turtinės žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė. Su sprendimu nesutinka ieškovas.

Dėl įrodymų vertinimo

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas neįvertino visų įrodymų, padarė nepagrįstas išvadas, nesilaikė teisės normų aiškinimo taisyklių. Teisėjų kolegija su apelianto argumentais nesutinka.

Civiliniame procese įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas. Jis reiškia, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę.

Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.). Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę šalis neturi pareigos įrodinėti įrodinėjamą teisę paneigiančius faktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2011), nes toks reikalavimas reikštų reikalavimą įrodyti neįmanomą, kas teisine prasme nėra priimtina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013). Pažymėtina, kad dispozityviose bylose teismas neprivalo išreikalauti ar priversti šalį pateikti visus turimus įrodymus. Nepateikdama visų turimų įrodymų, kad ir prieštaringų arba jai nepalankių, šalis rizikuoja, kad įrodymų nepakaks ir reikalavimas kaip neįrodytas bus atmestas. Bet kokiu atveju tai negali būti vertinama kaip teismo padarytas įrodymų rinkimo ar vertinimo taisyklių pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-540/2009).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje išvadas padarė iš įrodymų visumos, nepažeisdamas įrodinėjimo naštos paskirstymo ir įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 178 straipsnis). Iš byloje esančių teismo posėdžių garso įrašų pripažintina, kad buvo tiriamos faktinės aplinkybės, susijusios su bunkerių įsigijimu, nuosavybe, jų išardymu, šalių tarpusavio santykiai. Iš priimto sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas vertino tiek ieškovo, tiek atsakovo paaiškinimus, rašytinius įrodymus. Tai, kad teismas padarė kitokias išvadas nei jų tikėjosi ieškovas, nereiškia, jog įrodymai vertinti netinkamai.

Dėl civilinės atsakomybės (CK 6.245–6.CK 6.249 straipsniai, 6.253 straipsnio 5 dalis) taikymo

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad mainų sutarties nepateikimas ieškovui laikytinas pagrindu taikyti CK 6.253 straipsnio 5 dalies nuostatas.

Civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą), o kita šalis privalo atlyginti nuostolius (žalą) (CK 6.245 straipsnio 1 dalis). Bet kuriai civilinės atsakomybės rūšiai (tiek sutartinei, tiek deliktinei) taikyti reikalinga nustatyti visas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas – nukentėjusios šalies patirtą žalą (nuostolius), atsakingos dėl žalos atsiradimo šalies neteisėtus veiksmus (neteisėtą neveikimą) ir kaltę (išskyrus griežtosios civilinės atsakomybės taikymo atvejus) bei priežastinį neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo) ir padarytos žalos (nuostolių) ryšį (CK 6.246–6.249 straipsniai).

Nagrinėjamoje byloje keliamas deliktinės atsakomybės klausimas. Deliktinės civilinės atsakomybės pagrindinės taisyklės suformuluotos CK 6.263 straipsnyje. Jame įtvirtinta kiekvieno asmens pareiga laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios įstatyme įtvirtintos rūpestingumo pareigos pažeidimas suponuoja deliktinės civilinės atsakomybės atsiradimą. Neteisėtumas civilinėje teisėje priklauso nuo konkrečių bylos aplinkybių. Nustatant veikos teisėtumą ir kaltę, kaip civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygas, reikia taikyti protingumo standarto, sąžiningumo, profesinio rūpestingumo ar kitus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2012).

Kaltė, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, gali pasireikšti ne tik tyčia, bet ir neatsargumu, kai asmuo atitinkamomis aplinkybėmis elgiasi nepakankamai apdairiai ir rūpestingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-239/2009). Pagal CK 6.248 straipsnio 3 dalį laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Ši norma asmens neteisėtus veiksmus, pasireiškusius bendro pobūdžio rūpestingumo pareigos pažeidimu, susieja su jo kalte, t. y. kaltė apima ir neteisėtus veiksmus. Tai reiškia, kad kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinama, ar asmens elgesys atitiko tvarkingo, rūpestingo, padoraus asmens elgesio standartą, o nustačius tokio elgesio neatitiktį, konstatuojamas asmens kaltas elgesys, kuris kartu reiškia ir veiksmų neteisėtumą, ir kaltės elementą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-99-701/2017).

Pagal bendrąją taisyklę asmuo atsako tik už savo paties padarytą žalą ir neatsako už žalą, kurią sukėlė kitų asmenų neteisėti veiksmai, nes netiesioginė civilinė atsakomybė atsiranda tik tada, kai ją nustato įstatymai (CK 6.246 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2014).

Tam tikrais atvejais paties nukentėjusio asmens kaltė gali būti pagrindas žalą padariusį asmenį visiškai ar iš dalies atleisti nuo civilinės atsakomybės. Asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės, kai yra nustatyti CK 6.253 straipsnio 1 dalyje nurodyti pagrindai. CK 6.253 straipsnio 5 dalyje nustatytas pagrindas visiškai ar iš dalies atleisti žalą padariusį asmenį nuo civilinės atsakomybės yra nukentėjusiojo veiksmai, dėl kurių kaltas pats nukentėjęs asmuo ir dėl kurių jam atsirado ar padidėjo nuostoliai. Prie tokių veiksmų įstatyme nurodytas nukentėjusio asmens sutikimas, kad jam būtų padaryta žalos, arba rizikos prisiėmimas. Toks asmuo, atlikdamas tam tikrus veiksmus, žino ir supranta, kad jo atliekami veiksmai gali būti pripažinti neteisėtais, ir prisiima jų padarinių riziką. Priklausomai nuo byloje nustatytų faktinių aplinkybių pagal bendrąsias civilinės atsakomybės taisykles atsakingas už žalą asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo pareigos ją atlyginti nukentėjusiam, jeigu šis veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą ar jos padidėjimą, atliko savo rizika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2016; 2016 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-507-611/2016; 2017 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-231-969/2017). Taigi asmuo, kurio teisės pažeistos, turi prisiimti nerūpestingo elgesio savo paties teisių atžvilgiu padarinius.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad laikini kilnojamieji daiktai (bulvėms saugoti skirti bunkeriai) stovėjo atsakovo įsigytame žemės sklype kartu su nekilnojamaisiais statiniais, kuriuos taip pat kartu su sklypu įsigijo atsakovas. Ieškovas nepateikė atsakovui bulvėms saugoti skirtų bunkerių nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų tam, kad atsakovas galėtų įsitikinti, jog būtent ieškovui priklauso minėti daiktai. Iš bylos medžiagos spręstina, kad atsakovas tai padaryti prašė tiek žodžiu, tiek raštu, nurodė ieškovui, kad minėti laikini statiniai ruošiami utilizacijai, tačiau ieškovas jokių dokumentų atsakovui nepateikė. Tai bylos nagrinėjimo metu pripažino jis pats, teigdamas, jog bunkeriai priklauso jam atsakovui jis pasakė žodžiu ir nemato pagrindo pateikti mainų sutartį, kuria jis įgijo bunkerius. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks ieškovo elgesys, pirmosios instancijos teismo pagrįstai pripažintas elgesiu, sąlygojusiu turto praradimą. Kartu teisėjų kolegija pripažįsta, kad tokie ieškovo veiksmai civilinės teisės prasme negali būti laikomi sąžiningais, atitinkančiais bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (6.263 straipsnio 1 dalis). Įvertinus nurodytas aplinkybes, atsakovo veiksmai reikalaujant pateikti bunkerių nuosavybę patvirtinančius įrodymus, o jų ieškovui nepateikus išardant bunkerius, nelaikytini neteistais veiksmais.

Sutiktina su apeliantu, kad jeigu šalis negali tiksliai įrodyti nuostolių dydžio, tai jų dydį nustato teismas (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Ši įstatymo nuostata reiškia, kad kai šalys nesutaria dėl nuostolių dydžio, konkretų jų dydį nustato teismas, įvertinęs abiejų šalių pateiktus įrodymus. Kadangi žala nepreziumuojama, ieškovas, pateikdamas ieškinį, privalo įrodyti ne tik žalos faktą, bet ir jos dydį.

Teisėjų kolegija, nenustačiusi atsakovo neteisėtų veiksmų, plačiau dėl su žala ir kitomis civilinės atsakomybės taikymo sąlygomis susijusių apeliacinio skundo argumentų nepasisako. Nepasisako ir dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, kaip neturinčių įtakos priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai vadovavosi procesinės ir materialiosios teisės normomis, priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais keisti ar naikinti nėra pagrindo. Todėl apeliacinis skundas atmestinas, o Jurbarko rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 28 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Jurbarko rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.