- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-09-25
- Bylos Nr.
- e2A-1786-562/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-11751-2024-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Burdulienė, Rosita Patackienė, Renata Volodko
- Atsakovas
- E. V.
- Ieškovas
- R. B.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Burdulienės, Rositos Patackienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Renatos Volodko,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo E. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. B. ieškinį atsakovui E. V. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmai civilinėje byloje Nr. eL2-6502-887/2024 2024 m. liepos 17 d. priėmė teismo įsakymą, kuriuo nutarė išieškoti iš skolininko E. V. 4 054,68 Eur skolos, 1 013,65 Eur palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2024 m. liepos 17 d. iki teismo įsakymo visiško įvykdymo, 289 Eur bylinėjimosi išlaidų kreditoriui R. B..
Žemesnės instancijos teismas
2. Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmai 2024 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi priėmė ieškovo R. B. ieškinį atsakovui E. V. dėl skolos priteisimo; panaikino Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2024 m. liepos 17 d. teismo įsakymą; civilinę bylą Nr. eL2-6502-887/2024 perdavė nagrinėti pagal teismingumą Vilniaus miesto apylinkės teismui.
Šalies argumentai
3. Ieškovas R. B. (toliau - ir ieškovas) pateiktu ieškiniu prašė ieškovo naudai priteisti iš atsakovo E. V. (toliau – ir atsakovas) priteisti 4 054,68 Eur skolos, 1 013,65 Eur įstatyminių 5 procentų metinių palūkanų nuo skolos sumos už penkerius metus, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
4. Ieškovas ieškinyje nurodė, kad 2014 m. liepos 14 d. suteikė 14 000 Lt (4 054,68 Eur) paskolą grynais pinigais atsakovui. Gavęs pinigus, atsakovas užpildė ir pasirašė 2014 m. liepos 14 d. neprotestuotiną paprastąjį vekselį, kuriuo įsipareigojo sumokėti ieškovui 14 000 Lt skolą iki 2015 m. sausio 14 d. Ieškovas pažymėjo, jog paskola iki šiol nėra grąžinta. Iš vekselio turinio yra aišku, kad ieškovas paskolino atsakovui 14 000 Lt, kuriuos pastarasis be sąlygų įsipareigojo sumokėti nustatytu terminu. Ieškovas patvirtina, kad jam nebuvo išduotas notaro vykdomasis įrašas ir skolos išieškojimas nėra vykdomas. Ieškovas geranoriškai bandė susitarti su atsakovu, tačiau jis vengia atsakomybės grąžinti skolą. Kadangi paprastojo vekselio pateikimo notarui terminas yra praėjęs, bet nėra praėjęs bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas, skaičiuotinas nuo 2015 m. sausio 14 d., kreditorius teikė pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, siekdamas prisiteisti skolą. Praleidus vekselio pateikimo vykdymui terminą, vekselis laikomas paskolos sutartį patvirtinančiu dokumentu.
Atsiliepimas
5. Atsakovas pateikė atsiliepimą, prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad pasiskolino 4 054,68 Eur sumą pagal nurodytą 2014 m. liepos 14 d. skolos vekselį. Atsakovas įsiskolinimą pilnai ieškovui sugrąžino, tačiau ieškovas neatidavė atsakovui vekselio originalo, o atsakovas jo nereikalavo, nes nežinojo, kad šis dokumentas (jau sugrąžinus skolą) gali būti vėliau panaudotas. Ieškovas į bylą nepateikė mokėjimo grafiko, pagal kurį ieškovas ir atsakovas po dalinių mokėjimų ieškovui pasirašydavo. Atsakovas pažymėjo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.871 straipsnio 4 dalimi, jeigu paskolos suma viršija tris tūkstančius eurų ir šis sandoris yra vykdomas grynaisiais pinigais, paskolos sutartis turi būti notarinės formos. Vekselis neatitinka imperatyvių įstatymo reikalavimų. Paskolos sutartis dėl 4 054,68 Eur sumos, sudaryta tarp ieškovo ir atsakovo, yra niekinė ir negaliojanti, kaip pažeidžianti CK 6.871 straipsnio 4 dalies imperatyvias normas. Vekselis pasirašytas 2014 m. liepos 14 d., todėl praleistas bendrasis ieškinio senaties terminas. Ieškovas neįrodė, kad perdavė atsakovui pinigus, nepateikė skolos išdėstymo grafiko.
Šalies argumentai
6. Ieškovas pateikė dubliką, kuriame nurodė, jog atsakovas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių jo dėstytą aplinkybę dėl skolos grąžinimo. Jokių atsakovo minimų skolos mokėjimo grafikų ieškovas pateikti negali, kadangi jie neegzistuoja. Ieškovui nėra grąžinta visa vekselyje nurodyta suma. Skola turėjo būti grąžinta 2015 m. sausio 14 d., taigi terminas skaičiuotinas nuo 2015 m. sausio 15 d. Net ir skaičiuojant ieškinio senatį nuo 2014 m. liepos 14 d. vekselio išrašymo dienos, 10 metų senaties terminas nebūtų praleistas. Pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo buvo teiktas tris kartus, pirmą kartą jis buvo teiktas 2024 m. liepos 12 d., tačiau du kartus iš eilės nebuvo priimtas. Tik pateikus trečią kartą 2024 m. liepos 16 d. pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, teismo įsakymas buvo priimtas. Ieškovas pažymėjo, kad CK 6.871 straipsnio pakeitimas įsigaliojo nuo 2015 m. sausio 1 d. Todėl pasirašytas vekselis, kaip rašytinė paskolos sutartis, atitinka tuo metu (2014 m. liepos mėn.) galiojusio įstatymo (CK 6.871 straipsnis) nustatytus reikalavimus.
Atsiliepimas
7. Atsakovas pateikė tripliką, kuriame nurodė, kad atsakovas pasiskolino 4 054,68 Eur sumą pagal nurodytą 2014 m. liepos 14 d. skolos vekselį, įsiskolinimą ieškovui sugrąžino. Atsakovas pažymėjo, kad su ieškovu pasirašinėdavo papildomus dokumentus dėl skolos dalimis grąžinimo, tačiau šie dokumentai liko pas ieškovą, o atsakovas šių dokumentų nesaugojo ir / arba jų neturėjo, nes negalvojo, kad jam gali šio dokumento prireikti, kadangi tinkamai ir laiku grąžindavo skolą dalimis. Ieškinys yra pateiktas pasibaigus ieškinio senaties terminui. Atsakovas pabrėžė, kad, nebūdamas teisininku ir nežinodamas įstatymų, nežinojo, jog sugrąžinus skolą, turėjo atsiimti vekselio originalą, kadangi pasitikėdamas ieškovu, pasirašinėjo jo papildomuose skolos dokumentuose ir nereikalavo iš ieškovo vekselio / skolos raštelio. Ieškovo pažeista teisė turi būti skaičiuojama nuo vekselio pasirašymo dienos. Atsakovas ieškovo veiksmus vertino kaip nesąžiningus, kadangi ieškovas, gavęs iš atsakovo pilną apmokėjimą pagal vekselį, nori nepagrįstai praturtėti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
8. Pirmosios instancijos teismas 2025 m. kovo 3 d. sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė ieškovui iš atsakovo 4 065,68 Eur skolos, 1 013,65 Eur palūkanų, 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1 574 Eur bylinėjimosi išlaidų.
9. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad vekselis nebuvo realizuotas Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – ir ĮPVĮ) nustatyta tvarka ir neturi vertybinio popieriaus teisinio statuso. Ieškovas vekseliu remiasi kaip skolos rašteliu, įrodinėdamas paskolos santykių tarp šalių buvimą. Teismas pažymėjo, jog byloje kilo ginčas dėl reikalavimo, grindžiamo ĮPVĮ nustatyta tvarka nerealizuoto vekselio pagrindu.
10. Teismas pabrėžė, kad tais atvejais, kai ĮPVĮ nustatyta tvarka nerealizuoto vekselio pagrindu reiškiamas reikalavimas, kildinamas iš paskolos teisinių santykių, reikalavimo pagrįstumas teismo turi būti vertinamas pagal paskolos santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas bei procesines įrodinėjimo taisykles ir jas aiškinančią teismų praktiką.
11. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, byloje kilusio ginčo esminė įrodinėtina aplinkybė yra ta, ar atsakovas grąžino paskolos sutarties dalyką (pinigus) ieškovui (paskolos davėjui), todėl nagrinėjamu atveju, būtent atsakovui teko pareiga pagrįsti (įrodyti) savo nurodomas aplinkybes, kad jis grąžino ieškovui vekselyje nurodytą ir atsakovui paskolintą 4 054,68 Eur (14 000 Lt) sumą.
12. Teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes, nustatė, kad vekselis, kaip rašytinė paskolos sutartis, atitinka vekselio pasirašymo metu (2014 m. liepos 14 d.) galiojusio CK 6.871 straipsnio nustatytos rašytinės formos reikalavimus.
13. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad atsakovas pagal vekselį įsipareigojo grąžinti paskolą iki 2015 m. sausio 14 d., todėl ieškinio senaties termino eiga prasidėjo nuo to momento, kai atsakovas privalėjo grąžinti paskolą, tačiau jos negrąžino. Iki šio momento, anot teismo, nėra pagrindo teigti, kad pažeistos ieškovo teisės. Teismas atsakovo argumentus, jog ieškinio senaties termino pradžia turi būti skaičiuojama nuo vekselio pasirašymo dienos, pripažino nepagrįstais. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo 2015 m. sausio 15 d., termino pabaiga – 2025 m. sausio 15 d., todėl ieškovas į teismą kreipėsi nepraleidęs ieškinio senaties termino.
14. Vertindamas šalių paaiškinimus dėl paskolos grąžinimo aplinkybių, teismas pažymėjo, jog esant prieštaringiems šalių teiginiams, svarbūs yra byloje esantys rašytiniai įrodymai. Byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių atsakovo nurodomas aplinkybes, todėl teismas neturėjo pagrindo sutikti su atsakovo teiginiais apie pinigų grąžinimą ieškovui.
15. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog atsakovas, kuriam tenka pareiga įrodyti prievolės grąžinti paskolą nustatytu terminu įvykdymą, neįrodė paskolos grąžinimo fakto. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad atsakovas pažeidė savo prievoles, todėl ieškovui iš jo priteistina 4 054,68 Eur skola.
16. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad, atsižvelgiant į tai, jog atsakovas praleido terminą įvykdyti prievolę, ieškovui iš atsakovo priteistinos 1 013,65 Eur materialiosios palūkanos už penkerių metų laikotarpį.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
17. Atsakovas (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą arba alternatyviai grąžinti klausimą spręsti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
17.1. Nagrinėjamu atveju paskolos suma viršija 3 000 Eur sumą ir šis sandoris buvo vykdomas grynaisiais pinigais, todėl pagal CK 6.871 straipsnio 4 dalies nuostatas sutartis turėjo būti sudaryta notarine forma, o kadangi sudarant ginčijamą sandorį nebuvo laikomasi privalomos įstatyme nustatytos notarinės formos, pagrįstai laikoma, jog šalių sudaryta paskolos sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, yra niekinė ir negalioja.
17.2. Ieškovas pareiškimą dėl teismo įsakymo pateikė 2024 m. liepos 16 d. (pats pareiškimas įvardintas ir datuotas irgi 2024 m. liepos 16 d., tai yra suėjus 10 metų senaties terminui, kadangi vekselis pasirašytas 2014 m. liepos 14 d. Akivaizdžiai praleistas bendrasis ieškinio senaties terminas pagal CK 1.125 straipsnio 1 dalį.
17.3. Šalys atsiskaitymo datą vekselyje nustatė 2015 m. gruodžio 31 d., jame įrašyta sąlyga „neprotestuotinas“, tačiau vekselis nustatytu terminu nebuvo pateiktas apeliantui apmokėti. Taigi ieškovas praleido įstatymo nustatytą paprastojo vekselio pateikimo apmokėti terminą, todėl neteko ir teisės notarui teikti rašytinį prašymą išieškoti pinigus iš skolininko vykdomuoju įrašu, o tuo labiau teikti ieškinį teismui.
17.4. Apeliantas ieškovo veiksmus vertina kaip nesąžiningus, kadangi ieškovas, gavęs iš apelianto pilną apmokėjimą pagal vekselį, nori nepagrįstai praturtėti ir pateikė šį ieškinį ir pareiškimą dėl teismo įsakymo. Pareikštas pareiškimas laikytinas piktnaudžiavimu teise.
17.5. Ieškovas posėdyje patvirtino, kad apeliantas ne kartą skolinosi pinigus iš ieškovo, tačiau visada grąžindavo. Be to, abejones kelia ir faktas, kad ieškovas neatleido apelianto iš darbinių pareigų jo įmonėje, kai apeliantas neva buvo praleidęs terminus jau tada daugiau nei 6 mėnesius. Ieškovo paaiškinimai yra deklaratyvūs ir netikslūs bei sunkiai įtikinami. Be abejo, ieškovas į bylą atsisakė teikti mokėjimo grafikus su apelianto parašais ir kitus duomenis, gindamas savo interesus, o apeliantas tokių duomenų neturėjo, nes jam ieškovas neperdavė, todėl rašytinių įrodymų dėl šių faktų apeliantas šioje civilinėje byloje pateikti negalėjo.
17.6. Kadangi apeliantas nesutinka su sprendimu visa apimtimi ir nurodo, kad įsiskolinimą grąžino, o vekselio galiojimas ir kreipimasis į teismą yra pavėluotas, todėl apeliantas nepripažįsta ir iš jo reikalaujamų palūkanų, t. y. tiek procesinių, tiek skaičiuojamų nuo neva skolos neišmokėjimo momento pradžios.
17.7. Teismas apelianto atžvilgiu priėmė šališką sprendimą, kuris yra naudingas beveik visa apimtimi ieškovui. Teismas ginčijamą sprendimą priėmė remdamasis tik savo vidiniu įsitikinimu ir nesirėmė jokiais įrodymais, kurie buvo pateikti į bylą, t. y. teismas rėmėsi daugiau nepagrįstais ieškovo argumentais, kurie nebuvo įrodyti jokiais leistinais įrodymais pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnį ir, atvirkščiai, atmetė apelianto tinkamai į bylą pateiktus įrodymus, paaiškinimus ir jų nevertino.
Atsiliepimas
18. Ieškovas atsiliepimu į apelianto apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 3 d. sprendimą nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
18.1. Apeliantas nepateikė teismui absoliučiai jokių įrodymų, pagrindžiančių jo dėstomą aplinkybę dėl skolos grąžinimo. Anaiptol, pats apeliantas paliudijo, kad ieškovas iki kreipiantis į teismą buvo užvažiavęs pas apeliantą su vekseliu ir prašė grąžinti skolą, į ką pastarasis atsakė – kad kalbėsis tik su advokatu. Net ir apelianto paaiškinimai teismui posėdžio metu buvo nenuoseklūs, kurių, bet kuriuo atveju, nepakaktų siekiant įrodyti skolos grąžinimo faktą.
18.2. Ieškinio senatis skaičiuojama nuo sužinojimo apie pažeistą teisę momento, t. y. mokėjimo termino praleidimo dienos, o ne nuo vekselio pasirašymo – paskolos suteikimo, nes būtent nuo laiku negrąžintos skolos momento ir buvo pažeistos kreditoriaus teisės. Akivaizdu, kad pinigų skolinimo vekselio pagrindu momentui kreditoriaus teisės nėra pažeidžiamos, jos yra pažeidžiamos tuomet, kai vekselyje ar paskolos sutartyje nustatytu terminu skola nėra grąžinama. Skola turėjo būti grąžinta 2015 m. sausio 14 d., taigi terminas skaičiuotinas nuo 2015 m. sausio 15 d.
Šalies argumentai
18.3. Net ir skaičiuojant nuo vekselio pasirašymo datos, kaip to pageidautų apeliantas, 10 metų ieškinio senatis nebūtų praleista, kadangi ieškovas, gindamas pažeistas teises, kreipėsi į teismą dar 2024 m. liepos 12 d. Tačiau pabrėžtina, kad ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo 2015 m. sausio 15 d., kadangi skola turėjo būti grąžinta 2015 m. sausio 14 d., ir baigėsi tik 2025 m. sausio 15 d. Taigi šis apeliacinio skundo motyvas yra visiškai teisiškai nepagrįstas.
18.4. Pasirašytas vekselis, kaip rašytinė paskolos sutartis, atitinka paskolos suteikimo metu (2014 m. liepos mėn.) galiojusio įstatymo normos (CK 6.871 straipsnis) nustatytos rašytinės formos reikalavimus, vekselyje numatytos šalių teisės ir pareigos, numatytas terminas iki kada paskola turi būti grąžinta, vekselis yra tinkamai pasirašytas.
18.5. Apeliantas jokiais faktais negrindžia kuo galėjo pasireikšti teismo šališkumas, nurodydamas vien tą aplinkybę, kad ieškovo ieškinys buvo tenkintas visiškai. Tačiau ieškinio tenkinimas nereiškia teismo šališkumo, kadangi teismas priima sprendimą remdamasis teikiamais byloje įrodymais bei vadovaudamasis teisės normomis. Apeliaciniame skunde yra nurodoma, kad teismas neanalizavo visų byloje pateiktų įrodymų, tačiau vienintelis paties apelianto teiktas įrodymas buvo jo žodiniai paaiškinimai, kurie buvo teismo tinkamai įvertinti ir išanalizuoti sprendime, kaip ir visapusiškai įvertinti ieškovo teikti rašytiniai įrodymai bei teikti paaiškinimai.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
19. Apeliacinės instancijos teismą saisto šalių nustatytos pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo apskundimo ribos, todėl jis peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik pagal apeliacinio skundo ribas, kartu ex officio (pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis).
20. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, taip pat būtinybės peržengti apeliacinių skundų ribas, todėl pasisako dėl paduoto apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį faktinių bei teisinių argumentų.
21. Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo patenkintas ieškovo ieškinys, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl paskolos teisinių santykių.
22. Byloje nustatyta, kad ieškovas savo reikalavimą atsakovui dėl skolos priteisimo pareiškė remdamasis atsakovo E. V. 2014 m. liepos 14 d. pasirašytu Neprotestuotinu paprastu vekseliu, kuriame nurodyta, jog E. V. pagal vekselį besąlygiškai įsipareigoja sumokėti R. B. 14 000 Lt už paskolą iki 2015 m. sausio 14 d. (toliau – ir Vekselis).
23. Ieškovas byloje įrodinėjo, kad vekselyje nurodyta suma yra atsakovui suteikta paskola, kuri, pasibaigus sutartam terminui, nebuvo grąžinta.
24. Byloje nėra ginčo, kad ieškovas praleido ĮPVĮ 72 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą reikalavimams pagal vekselį pateikti, dėl to jis neteko galimybės įgyvendinti savo reikalavimo teisę ĮPVĮ nustatyta ne ginčo tvarka pagal notaro išduotą vykdomąjį įrašą, kuris yra vykdomasis dokumentas (ĮPVĮ 81 straipsnio 2 dalis).
25. Tuo atveju, kai vekselis netenka vertybinio popieriaus teisinio statuso (dėl vekselio turinio, formos trūkumų ar įstatyme nustatytų vekselio pateikimo apmokėti ar reikalavimų pagal vekselį pateikimo terminų praleidimo), iš vekselio kylantiems reikalavimams patenkinti negali būti taikomos ĮPVĮ nuostatos, be kita ko, vekselyje įtvirtinta prievolė netenka besąlygiškumo ir abstraktumo savybių; tokiu atveju reikalavimo teisė pagal vekselį savaime nepasibaigia, tačiau jai patenkinti taikomos konkrečius prievolinius santykius reglamentuojančios CK ar kitų materialiųjų įstatymų normos. Sprendžiant dėl prievolinių santykių egzistavimo ir (ar) jų turinio, vekselis tampa paprastu rašytiniu įrodymu, dėl jo įrodomosios reikšmės sprendžiama pagal atitinkamus santykius reglamentuojančias materialiosios ir proceso teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-100-469/2019).
26. Tais atvejais, kai ĮPVĮ nustatyta tvarka nerealizuoto vekselio pagrindu reiškiamas reikalavimas kildinamas iš paskolos teisinių santykių, reikalavimo pagrįstumas teismo turi būti vertinamas pagal paskolos santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas bei procesines įrodinėjimo taisykles ir jas aiškinančią teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-100-469/2019, 36 punktas).
27. Paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba kitos rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis).
28. Pagal CK 6.870 straipsnio 1 ir 2 dalis, paskolos sutartis yra realinis sandoris, t. y. paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių susitarimo dėl paskolos neužtenka. Tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai paskolos santykiai, turi egzistuoti du juridinę reikšmę turintys faktai: 1) paskolos dalyko (pinigų) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Šios sąlygos laikomos esminėmis paskolos sutarties sąlygomis, kurių nors vienos nesant, paskolos sutartis negali būti laikoma sudaryta. Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad šios aplinkybės bylose dėl paskolos grąžinimo sudaro įrodinėjimo dalyką (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-92-378/2022 17 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
29. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad atsakovas pasirašė Vekselį ir atsakovui buvo paskolinta 14 000 Lt suma. Pagal CK 6.873 straipsnio 1 dalį paskolos gavėjas privalo grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka. Jeigu paskolos sutartis nenustato ko kita, paskolos suma pripažįstama grąžinta nuo jos perdavimo paskolos davėjui arba jos įskaitymo į paskolos davėjo sąskaitą banke momento (CK 6.873 straipsnio 5 dalis).
30. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo procesą. Atsakovo vertinimu, skundžiamas sprendimas nepagrįstas, kadangi atsakovas yra gražinęs vekselyje nurodytą sumą iki sutarto termino.
31. Teisėjų kolegija pažymi, jog rungimosi principas civiliniame procese lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 12, 178 straipsniai). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis).
32. Nuoseklioje ir išplėtotoje kasacinio teismo praktikoje dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo nurodoma, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019).
33. Minėta, kad paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento, todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – jog paskolą grąžino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-21-378/2018). Taigi, paskolos gavėjui (atsakovui) remiantis aplinkybe, jog jis paskolą grąžino, šios aplinkybės įrodinėjimo pareiga tenka būtent paskolos gavėjui, t. y. apeliantui.
34. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esančio dokumento, nors ir neturinčio vekselio teisinės galios, turinys atskleidžia, jog tarp ieškovo ir atsakovo buvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai paskirstė šalių įrodinėjimo pareigas ir nepažeidė proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymus ir įrodinėjimą, spręsdamas, kad atsakovas neįrodė, jog yra grąžinęs iš ieškovo gautą paskolą, t. y. grąžino ieškovui Vekselyje nurodytą ir atsakovui paskolintą 4 054,68 Eur (14 000 Lt) sumą.
35. Pažymėtina, kad nagrinėjant iš paskolos teisinių santykių kilusius ginčus, yra svarbu atsižvelgti į įstatymo įtvirtintas prezumpcijas, t. y. į faktus, aplinkybes, kuriems įstatymo suteikiama tam tikra teisinė reikšmė, kol nėra įrodyta priešingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008).
36. Pagal CK 6.65 straipsnį, skolos dokumento ar pakvitavimo buvimas pas skolininką yra pagrindas preziumuoti, kad prievolė įvykdyta, todėl kreditorius, norėdamas šią prezumpciją nuginčyti, turėtų įrodyti, kad yra priešingai. Tuo atveju, kai skolininkas nepateikia skolos dokumento ar pakvitavimo, skolininkui tenka pareiga įrodyti pinigų grąžinimą (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2013).
37. Nagrinėjamu atveju Vekselio originalas yra pas ieškovą, ir byloje nėra pateikta jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių atsakovo nurodomas aplinkybes dėl paskolos grąžinimo. Taigi, nagrinėjamu atveju atsakovas neįrodė aplinkybių, susijusių su paskolos dalyko grąžinimu ieškovui. Atsižvelgiant į tai, bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, jog atsakovas, kuriam tenka pareiga įrodyti pinigų grąžinimo faktą, neįrodė šios aplinkybės, turėjo pagrindą ieškinį tenkinti, priteisiant iš atsakovo suteiktą bei negrąžintą skolos sumą.
38. Nors apeliantas nesutinka su tokiu teismo sprendimu ir siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu faktinės aplinkybės būtų nustatytos kitaip, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas, pažymėtina, jog įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Todėl nesant duomenų, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas, kitokia apelianto nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio ir vertinimo neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis byloje surinktais duomenimis.
39. Taigi, pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir teisingai įvertino ginčui reikšmingas faktines aplinkybes, išsamiai išanalizavo įrodymus, pasisakė dėl bylos šalių paaiškinimų ir pateiktų duomenų, tinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą bei išvadas padarė vadovaudamasis įrodymų vertinimo taisyklėmis.
Dėl sandorio formos vertinimo
40. Ieškovas nurodo, kad paskolos suma viršija 3 000 Eur sumą ir šis sandoris buvo vykdomas grynaisiais pinigais, todėl pagal CK 6.871 straipsnio 4 dalies nuostatas, sutartis turėjo būti sudaryta notarine forma, o kadangi sudarant ginčijamą sandorį nebuvo laikomasi privalomos įstatyme nustatytos notarinės formos, laikoma, jog šalių sudaryta paskolos sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, yra niekinė ir negaliojanti.
41. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šie apelianto nurodyti argumentai yra nepagrįsti. Nagrinėjamu atveju Vekselio pasirašymo metu (2014 m. liepos 14 d.) galiojusi CK 6.871 straipsnio redakcija (galiojusi nuo 2001 m. liepos 1 d. iki 2015 m. sausio 1 d.) nustatė, jog fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų (CK 6.871 straipsnio 1 dalis). Jeigu paskolos davėjas yra juridinis asmuo, paskolos sutartis turi būti rašytinė visais atvejais, neatsižvelgiant į paskolos sutarties sumą (CK 6.871 straipsnio 2 dalis). Rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui (CK 6.871 straipsnio 3 dalis).
42. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.74, 1.105 ir 6.871 straipsnių pakeitimo įstatymu 2014 m. rugsėjo 18 d. Nr. XII-1091 CK 6.871 straipsnis papildytas 4 dalimi, pagal kurią, jeigu paskolos suma viršija tris tūkstančius eurų ir šis sandoris yra vykdomas grynaisiais pinigais, paskolos sutartis turi būti notarinės formos. Taigi, šie pakeitimai galioja nuo 2015 m. sausio 1d., t. y. tik nuo 2015 m. sausio 1 d. įtvirtinta notarinė paskolos sutarties forma paskolos sutartims, viršijančioms tris tūkstančius eurų ir kai sandoris vykdomas grynaisiais pinigais.
43. Atsižvelgiant į tai, pagrįstai pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Vekselis, kaip rašytinė paskolos sutartis, atitinka jo pasirašymo metu (2014 m. liepos 14 d.) galiojusio CK 6.871 straipsnio nustatytus rašytinės formos reikalavimus.
Dėl ieškinio senaties (ne) taikymo
44. Apeliantas nurodo, kad praleistas bendrasis ieškinio senaties terminas, kurio pradžia turi būti skaičiuojama nuo vekselio pasirašymo dienos. Ieškovas pareiškimą dėl teismo įsakymo pateikė 2024 m. liepos 16 d., t. y. suėjus 10 metų senaties terminui, kadangi vekselis pasirašytas 2014 m. liepos 14 d. Todėl, apelianto nuomone, praleistas bendrasis ieškinio senaties terminas pagal CK 1.125 straipsnio 1 dalies nuostatas.
45. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apelianto argumentais. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytas bendrasis dešimt metų ieškinio senaties terminas taikomas.
46. Pažymėtina, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1, 2 dalys).
47. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę, įtvirtintą CK 1.127 straipsnio 1 dalyje, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ši taisyklė taikoma, jeigu kitos CK normos arba kiti įstatymai nenustato kitokios ieškinio senaties terminų eigos pradžios skaičiavimo tvarkos (CK 1.127 straipsnio 1 dalis).
48. Taigi, CK 1.127 straipsnis sieja ieškinio senaties termino eigos pradžią ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-244-611/2020 45 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
49. Nagrinėjamu atveju atsakovas įsipareigojo grąžinti paskolą iki 2015m. sausio 14 d. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškinio senaties termino eiga prasidėjo nuo to momento, kai atsakovas privalėjo grąžinti suteiktą paskolą, tačiau jos negrąžino. Atsižvelgiant į tai, ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo 2015 m. sausio 15 d., todėl spręstina, kad ieškovas į teismą kreipėsi nepraleidęs ieškinio senaties termino.
50. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo teiginius, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė ieškinio senaties termino pradžią reglamentuojančias teisės normas (CK 1.127 straipsnio 1 dalis).
Dėl teismo šališkumo
51. Apeliantas nurodo, kad teismas apelianto atžvilgiu priėmė šališką sprendimą, kuris yra naudingas beveik visa apimtimi ieškovui. Teismas ginčijamą sprendimą priėmė remdamasis tik savo vidiniu įsitikinimu ir nesirėmė jokiais įrodymais, kurie buvo pateikti į bylą.
52. Kasacinio teismo praktikoje, formuojamoje atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudenciją, pabrėžiama, kad teisėjo nešališkumas turi būti įvertinamas dviem aspektais: pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį testus. Vadovaujantis subjektyviuoju testu, atsižvelgtina į konkretaus teisėjo asmeninius įsitikinimus ir elgesį, t. y. ar teisėjas konkrečioje byloje turi kokį nors išankstinį nusistatymą ar tendencingumą, tuo tarpu, vadovaujantis objektyviuoju testu, vertintina, ar pats teismas ir jo sudėtis suteikė pakankamas garantijas, kad būtų pašalintos bet kokios teisėtos abejonės dėl jo nešališkumo. Taikant subjektyvųjį teisėjo nešališkumo testą yra laikomasi teisėjo nešališkumo prezumpcijos, kuri reiškia, kad asmeninis teisėjo nešališkumas yra preziumuojamas, kol nėra tam prieštaraujančių įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-10-1075/2020, 27 punktas; 2022 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-120-701/2021, 34–36 punktai).
53. Pasisakydamas dėl objektyviųjų teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų, EŽTT yra pabrėžęs, jog turi būti nustatyta realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (žr. EŽTT 1998 m. gegužės 20 d. sprendimą byloje Gautrin ir kiti prieš Prancūziją, peticijos Nr. 38/1997/822/1025–1028). Lemiamą reikšmę turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (žr. EŽTT 2000 m. gruodžio 21 d. sprendimą byloje Wettstein prieš Šveicariją, peticijos Nr. 33958/96; 1996 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą byloje Ferrantelli ir Santangelo prieš Italiją, peticijos Nr. 19874/92). Įvairūs įprasti teisėjo byloje priimami procesiniai sprendimai (kuriuos suinteresuotas asmuo vertina kaip nepalankius) savaime nereiškia teisėjo šališkumo (žr. EŽTT 2015 m. liepos 9 d. sprendimą byloje A. K. prieš Lichtenšteiną, peticijos Nr. 38191/12).
54. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantu, kad šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas buvo šališkas. Pažymėtina, kad apeliantas nenurodo nė vieno konkretaus pagrindo, sudarančio prielaidas spręsti dėl teisėjo šališkumo. Todėl nesant konkrečių teismo šališkumo požymių, nešališkumo principo (ne)įgyvendinimas negali būti siejamas vien su tuo, kad teismo padarytos išvados (vertinant įrodymus, nustatant bei teisiškai vertinant faktines aplinkybes ir pan.) yra ne tokios, kaip to norėtų proceso dalyvis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-224-378/2024, 61 punktas).
Dėl procesinės bylos baigties
55. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
56. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinio skundo argumentais, įpareigojančiais teismą motyvuotai atsakyti, gali būti pripažįstami ne bet kokie teiginiai, o tik tie argumentai, kurie yra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui išspręsti. Vertinant, ar apeliacinio skundo argumentai yra pakankami jų išsamumo aspektu, reikšminga yra tai, ar išdėstytais motyvais teismas atsakė į teisiškai reikšmingus klausimus, neperžengdamas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų (CPK 320 straipsnis).
57. Kadangi kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, teisėjų kolegija dėl jų papildomai nepasisako.
58. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino materialiosios bei proceso teisės normas, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas (CPK 320 straipsnis, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
59. Pagal CPK 98 straipsnio nuostatas šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas iš antrosios šalies priteisia išlaidas už advokato, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat pagalbą rengiant procesinius dokumentus, teikiant konsultacijas; šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos).
60. Ieškovas prašo priteisti 800 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Atsižvelgiant į tai, kad prašoma priteisti suma neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių, todėl iš atsakovo ieškovui priteisiama 800 Eur išlaidų už suteiktas teisines paslaugas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Apelianto E. V. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovui R. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo E. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 800 Eur (aštuonis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.