- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Data
- 2025-09-15
- Bylos Nr.
- 1A-372-993/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-09652-2024-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Indrė Averkienė, Daina Dyburienė, Algirdas Giedraitis
- Nuteistasis
- R. J.
- Nukentėjusysis
- K. B.
- Advokatai
- Marija Židonienė
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Indrės Averkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dainos Dyburienės ir Algirdo Giedraičio,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. J. gynėjos advokatės M. Ž. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – ir Kauno apylinkės teismas) 2025 m. balandžio 17 d. nuosprendžio, kuriuo R. J. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnyje, ir jam paskirta bausmė – 9 (devynių) mėnesių laisvės apribojimas be intensyvios priežiūros, jį įpareigojant šiuo laikotarpiu registruotis Užimtumo tarnyboje arba dirbti; nuo 23.00 val. iki 6.00 val. būti savo namuose, išskyrus atvejus, kai susiję su darbu, mokymusi ar lankymusi sveikatos priežiūros įstaigose.
R. J. skirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuspręsta nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti.
Nukentėjusiojo K. B. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies, jo naudai iš R. J. priteista 50,19 Eur turtinės žalos ir 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Antrinės teisinės pagalbos išlaidos nepriteistos.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. Kauno apylinkės teismo 2025 m. balandžio 17 d. nuosprendžiu R. J. nuteistas pagal BK 284 straipsnį už tai, kad 2024 m. kovo 12 d., apie 19.00 val., (duomenys neskelbtini), viešoje vietoje, žodinio konflikto metu, vieną kartą koja spyrė į K. B. priklausančio automobilio „Volkswagen Golf“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kairės pusės priekines duris, po to priėjęs prie K. B. ne mažiau kaip devynių trauminių poveikių, suduotų rankomis ir kojomis, pasekoje padarė K. B. nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį poodinėmis kraujosruvomis kaktos kairėje pusėje, dešiniame smilkinyje, kairiame smilkinyje, apatinės lūpos, kaklo, dešinio kelio srityse, odos nubrozdinimus dešiniame skruoste, tai yra, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniame skunde nuteistojo R. J. gynėja advokatė Marija Židonienė prašo: panaikinti Kauno apylinkės teismo 2025 m. balandžio 17 d. nuosprendį ir R. J. išteisinti nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; nukentėjusiojo K. B. civilinį ieškinį atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Skundą grindžia šiais argumentais:
2.1. Nuosprendis nėra pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, priimtas nesant pagrįstų išvadų dėl reikšmingų bylos duomenų vertinimo, todėl neatitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 2 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis, teismas privalėjo įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Teismas privalėjo pasisakyti dėl visų bylai reikšmingų aplinkybių ir tinkamai vertinti byloje surinktus įrodymus. Buvo pažeistas įrodymų visumos objektyvaus įvertinimo principas.
2.2. R. J. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu savo kaltės nepripažino ir teikė paaiškinimus, kad vairavo savo automobilį, kai sustojus prie sankryžos vyriškis pradėjo daužyti langą, kuris kažkur baksnojo pirštu, liepė jį nuleisti. Jis nesuprato, kas vyksta, prietaisų skydelyje viskas atrodė gerai. Nesuprato, nes jis (duomenys neskelbtini). Dar kartą bandė parodyti, kad (duomenys neskelbtini), tada nukentėjusysis atidarė duris ir griebė jį, jis patyrė šoką, paskui parodė, kad dega šviesos. Nukentėjusysis grįžo į mašiną. Nukentėjusysis vėl grįžo prie jo, todėl nuteistasis parodė, kad eina link jo, nukentėjusysis bandė jam trenkti, todėl pasviro į priekį. R. J. ėjo atbuliniu žingsniu nuo nukentėjusiojo, bet šis vis tiek lindo prie jo daiktų, jis išsigando, kad gali pavogti planšetę. Nukentėjusysis jam trenkė į šonkaulius, todėl jis trenkė atgal, bet neatsimena į kurią vietą. Vėliau atvažiavo asmuo su kario uniforma, kažką bandė sakyti, bet jis nesuprato. Kažkam skambino, išsigando, kad gal skambina draugams, kad atvažiuotų jį sumuštų, jis nežinojo, kad kviečia pareigūnus. R. J. norėdamas netęsti ginčo sėdo ir norėjo išvažiuoti, bet nukentėjusysis vėl pristojo prie automobilio. Jis vėl susidūrė su nukentėjusiuoju ant šaligatvio, jį nukentėjusysis mušė į šonkaulius, o šis gindamasis sudavė atgal. Nukentėjusysis pargriuvęs laikė kojas, o šis bandė nuspirti rankas, vėliau pavargo ir paleido kojas. R. J. įsėdo į mašiną ir išvažiavo.
2.3. Teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį vertindamas byloje surinktus įrodymus ir juos kvalifikuodamas nurodė, kad R. J. savo kaltės nepripažino nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme, tačiau jo kaltės neigimas yra laikytinas tik jo paties gynybine versija, kurios nepatvirtina kiti teisiamojo posėdžio metu ištirti įrodymai. Teismas sprendė, kad nėra jokio pagrindo netikėti nukentėjusiojo parodymais, nes jie iš esmės buvo nuoseklūs, kadangi jie atitinka ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, ir teismo posėdžio metu paaiškintas aplinkybes, kurias patvirtino liudytojai.
2.4. Pagal BK 284 straipsnį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Kvalifikuojant veiką pagal BK 284 straipsnį ypač svarbu nustatyti, kad kaltininkas suvokė savo veiksmus pirmiausia kaip nepagarbos aplinkiniams ir aplinkai demonstravimą, kad tai pagrindinis, o ne šalutinis jo veikos aspektas. Konkrečių asmeninių ar savanaudiškų motyvų dominavimas kaltininko veikoje gali rodyti, jog jo veika buvo nukreipta ne prieš viešąją tvarką, bet prieš kitas įstatymo saugomas vertybes. Jeigu viešoje vietoje asmens provokuojantis elgesys sukelia konfliktą su kitais asmenimis, ar viešoje vietoje prieš asmenį smurtiniai veiksmai atliekami dėl asmeniniu paskatų, tai tokie veiksmai ne visuomet sudaro nusikaltimo – viešosios tvarkos pažeidimo – sudėtį.
2.5. Kaip matyti iš konflikte dalyvavusių asmenų parodymų, konfliktas kilo (duomenys neskelbtini), nes nukentėjusysis agresyviai daužė į stiklą ir bandė parodyti R. J., kad šis nusileistų langą. Nuteistasis iš pradžių nesuprato, ko iš jo norima, parodė, kad (duomenys neskelbtini) ir nesupranta, ko nori svetimas asmuo. Tai, kad nukentėjusysis suprato, kad jis (duomenys neskelbtini), pripažino savo teiktuose parodymuose, tai jis suprato tada, kai R. J. pradėjo rodyti (duomenys neskelbtini). Nežiūrint to, nukentėjusysis aiškiai suvokdamas, kad jis galimai nesupranta, ko iš jo norima, neiškvietė policijos, tačiau savavališkai ir agresyviai bandė spręsti susiklosčiusią situaciją. Be kita ko, nukentėjusysis pripažino, kad parodė jam špygą, kitaip tariant, savo nepagarbiu elgesiu išprovokavo. Be to, byloje nustatytos aplinkybės, kad nukentėjusysis dar bandė agresyviai lįsti į mašiną ir ištraukti automobilio raktelius, po ko ir įvyko grumtynės, ko pasėkoje asmenys vienas kita sudavė keletą smūgių.
2.6. Taigi, nors R. J. ir sudavė keletą smūgių nukentėjusiajam grumtynių metu, tačiau tik dėl to, kad jam pirma buvo suduoti smūgiai ir jis gynėsi. Nuteistojo smurtinius veiksmus nulėmė ne siekis pademonstruoti nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, bet pyktis, kilęs dėl pirmiau aptarto nukentėjusiojo agresyvaus ir priekabaus elgesio. Taigi jo nusikalstami veiksmai, besiginant suduodant smūgį nukentėjusiajam buvo nukreipti į nukentėjusiojo asmenį kaip gynybiniai veiksmai grumtynių metu, o ne į viešąją tvarką, jo veiksmuose dominavo asmeninės paskatos kaip grąža už ypač įžeidžiantį nukentėjusiojo elgesį, todėl nėra jokio pagrindo išvadai, jog būtent nuteistojo veiksmai konflikto metu ir dėl asmeninių priežasčių suduodant smūgį nukentėjusiajam, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
2.7. Negalima nekreipti dėmesio į tai, kad nukentėjusysis buvo pagrindinis konflikto iniciatorius, kadangi demonstratyviai parodė nepagarbą asmeniui turinčiam negalią, taip pat bandė jėga veržtis į kito asmens nuosavybę, t. y. automobilio vidų turint tikslą pasiimti automobilio raktelius. Nuteistasis neturėjo galimybės suprasti, kodėl iš jo nori atimti jo nuosavybę, kas sukėlė išgąstį ir tam tikrus veiksmus, kurie ne kas kita, bet turi būti traktuojami kaip savigynos forma nuo smurtinių nukentėjusiojo veiksmų. Šiuo atveju akivaizdu, kad teismas nevertino konflikto kilmės, eigos ir konflikto dalyvių elgesio bei motyvų.
2.8. Nesutiktina su teismo išvadomis, jog „teismo posėdžio metu peržiūrėtuose kūno kamerų vaizdo įrašuose nukentėjusysis atrodė nuoširdus, susijaudinęs, logiškai pasakodamas apie R. J. panaudotą smurtą“, todėl nėra pagrindo netikėti jo paaiškinimais. Atkreiptinas apeliacinės instancijos teismo dėmesys, kad nuteistasis negali savo emocijų: išgąsčio, susijaudinimo, bendros būsenos išreikšti (duomenys neskelbtini). Jis neturėjo fizinių galimybių paaiškinti, kaip tuo metu jį išgąsdino tokie agresyvūs nukentėjusiojo veiksmai ir kaip jis jautėsi. To paties negalėjo padaryti ir teisiamojo posėdžio metu teikiant paaiškinimus. Taigi šiuo atveju, atmestini teismo argumentai, jog nėra pagrindo abejoti nukentėjusiojo paaiškinimais, nes nukentėjusysis atrodė nuoširdus.
2.9. Teismas nepagrįstai laikė, kad liudytojų parodymai yra pakankami R. J. kaltei įrodyti, kadangi liudytojai, atsižvelgiant į jų paaiškinimus, nematė viso konflikto. Nuteistajam neturint galimybės liudytojams įvykio metu paaiškinti, kas įvyko, t. y. kad jį užpuolė, bandė pasisavinti automobilio raktelius, liudytojai susidarė klaidingą nuomonę, jog nukentėjusysis būtent yra K. B., o ne R. J. Iš liudytojų parodymų matyti, kad nukentėjusysis pasinaudodamas nuteistojo negalia, tai, kad šis negalėjo faktiškai kalbėti ir nupasakoti savo įvykių versijos, dar įvykio vietoje visiems suformavo išankstinę nuomonę apie konfliktą, todėl liudytojų parodymams galėjo turėti įtakos ir paties nukentėjusiojo veiksmai. Šiuos argumentus pagrindžia tai, kad liudytojai teikdami paaiškinimus apie įvykio aplinkybes dažnai minėjo, kad tam tikras aplinkybes pasakojo pats nukentėjusysis, pvz. liudytoja I. S. parodė, kad ji paklausė nukentėjusiojo apie smurtą, jis atsakė, kad jį nuteistasis spardė ant žolės ir vartė. To ji pati nematė. Liudytojas S. P. savo paaiškinimuose nurodė, kad pastebėjo, kad R. J. (duomenys neskelbtini), tačiau negalėjo papasakoti, kas nutiko, o nukentėjusysis pasakė, kad jis buvo užpultas dėl to, kad norėjo įspėti.
2.10. Esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra tai, kad kiekvienu iš minėtų būdų demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti realiai sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad dėl aptarto konflikto būtų kilę kokios nors kitos pasekmės ir būtų buvusi realiai pažeista visuomenės rimtis ar tvarka – būtų nutrauktas žmonių poilsis, kam nors padaryta žymi materialinė žala ir pan. Visi liudytojai paaiškino, kad buvo tamsu, todėl net negalėjo detaliai paaiškinti viso įvykio aplinkybių, pvz. Liudytoja I. S. paaiškino, kad nematė, kaip nukentėjusysis buvo parverstas ant žolės ir kaip spardė, liudytojas M. T. irgi paliudijo, kad viskas vyko labai greitai, buvo tamsu, kuris kuriam smūgiavo negali pasakyti, nes buvo tamsu, tačiau abu vyrai vienas kitam sudavė panašų smūgį ne mažiau kaip 5 smūgius. Liudytojas M. T. taip pat patvirtino, kad lauke buvo tamsu, net veido bruožų negalėjo įžiūrėti. Be to, anot liudytoju, aplinkiniai nereagavo į kilusį konfliktą, pvz: liudytojas S. P. teigė, kad tuo metu buvo pavakarys, liudytojui buvo keista, kad nieks nereagavo. Visi šie duomenys rodo, kad nors R. J. viešoje vietoje elgėsi netinkamai, tačiau jo elgesys nebuvo nukreiptas visuomenei demonstruoti nepagarbą ar siekti pažeisti viešąją tvarką, jo netinkami veiksmai, visgi labiau buvo spontaniškas atsakas i nukentėjusiojo neteisėtus veiksmus. Visi liudytojai patvirtino, kad įvykio pradžios nematė, negalėjo pasakyti dėl ko įvyko konfliktas, be to kaip nurodė liudytojas M. T., lauke buvo tamsu, taigi liudytojų parodymai neturėtų būti vertinami vien tik nukentėjusiojo naudai, nes abi konflikto šalys grūmėsi ir smūgiavo viena kitai. I. S. irgi negalėjo tiksliai paaiškinti, kas kuriam smūgiavo, daugiausiai liudytoja rėmėsi savo paaiškinimais tuo, ką jai sakė pats nukentėjusysis įvykio metu.
2.11. Akivaizdu, kad vienareikšmės išvados, jog neteisėtus veiksmus atliko tik nuteistasis iš byloje esančių duomenų negalima daryti. Tiek liudytojai, tiek pačios konflikto šalys patvirtino, kad smūgiai buvo tiek iš vienos, tiek iš kitos pusės, veiksmai buvo nukreipti į vienas kito asmenį, neturint tikslo pažeisti viešąją tvarką ir rimtį. Tokiu būdu nuteistojo veikoje nesant visų nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje sudėties elementų – tyčios pažeisti viešąją tvarką ir būtinų pasekmių, ji turėtų būti išteisintas pagal BK 284 straipsnį, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
2.12. Pirmos instancijos teismas skirdamas bausmę atsižvelgė į tai, kad jis padarė vieną nesunkų tyčinį nusikaltimą, veiką padarė tiesiogine tyčia, asmuo neteistas, baustas administracine tvarka, priklausomybių įskaitoje neregistruotas, turi gyvenamąją vietą, dirba. Lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Nesutiktina su išvadomis, kad nėra nustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir šiuo konkrečių atveju, įvertinus konflikto kilmę, teismas privalėjo tam tikra apimtimi įvertinti ir nukentėjusio provokuojančius veiksmus vykusio konflikto metu. Šiuo atveju svarbu įvertintu ar nukentėjusysis žinojo ir galėjo žinoti, kad nuteistasis turi negalią ir yra (duomenys neskelbtini), ar nukentėjusysis pats elgėsi teisingai, pilietiškai ir prieš imantis konkrečių veiksmų ėmėsi atitinkamų priemonių, kuriomis galėjo išvengti smurtinių veiksmų, ar įvertino savo agresyvaus elgesio pasekmes. Tai, kad R. J. neteisėtus veiksmus lėmė nukentėjusiojo elgesys įrodo tai, kad pats nukentėjusysis suprato ir matė, kad jis turi negalią, tačiau savo aktyviais veiksmais, rodė įžeidžiančius kaltinamojo atžvilgiu ženklus. Apklausos metu nukentėjusysis patvirtino, kad jis pats atidarė R. J. automobilio duris ir jau tada suprato, kad asmuo turi negalią : „nežinau, aš bandžiau gal, kad langą atsidarytų parodžiau, bet parodė, kad nieko nesupranta, tai aš atidariau tas duris ir parodžiau į šviesas, jis svirtį įjungė ir nuėjo į galą, pasižiūrėjo, kad šviečia. O tai jūs iš kart supratot, kad žmogus (duomenys neskelbtini)? – nu kad jis ten rodė (duomenys neskelbtini), tai taip ir supratau“.
2.13. Antra, nukentėjusysis, prieš imdamasis agresyvių veiksmų, turėjo alternatyvą: nufilmuoti telefonu pažeidimą ir informuoti policiją apie padarytą pažeidimą jei jis buvo, tačiau pasirinko pats spręsti susiklosčiusią situaciją, provokuoti, rodyti ženklus, bandyti iš nuteistojo užvedimo spynelės išimti automobilio raktelius ir pan. Jau paminėta aukščiau, kad nors nukentėjusysis turėjo galimybę pasirinkti kitą elgesio modelį, tačiau nesulaukęs policijos savavališkai ėmėsi agresyvių veiksmų. Akivaizdu, kad šiuo atveju iš nuteistojo (net jei ir nedegė galiniai automobilio žibintai) turėjo išprovokuoti tokį nukentėjusiojo neteisėtą elgesį: t. y. stabdyti automobilį vidury važiuojamos dalies, daužyti jam į stiklą, atidarius dureles bandyti lįsti į svetimo automobilio vidų ir bandyti ištraukti raktelius. Nukentėjusysis turėjo įvertinti ir pasirinkti kitą protingą elgesio modelį, kuris nebūtų sukėlęs neigiamų padarinių. Atsižvelgiant į tai, sprendžiant dėl lengvinančių aplinkybių, taikytinos BK 39 straipsnio nuostatos, jog veika padaryta dėl psichinės ir fizinės prievartos. Būtent pirmos instancijos teismas turėjo konstatuoti, kad R. J. elgesį lėmė dėl išorinių nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi jis negalėjo pasirinkti teisėto elgesio varianto. Tokiais atvejais galima manyti, kad asmuo savo iniciatyva nebūtų pasiryžęs nusikalsti, o nusikatamos veikos iniciatorius yra kitas asmuo, prievarta palenkęs kaltininką atlikti neteisėtus veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2K-334/2008). Tokiais atvejais galima manyti, kad nusikalstamos veikos iniciatorius yra kitas asmuo, prievarta palenkęs kaltininką atlikti neteisėtus veiksmus. Taigi, norint konstatuoti šią lengvinančią aplinkybę, būtina nustatyti aktyvius tyčinius kito asmens veiksmus. Aukščiau paminėtos aplinkybės pagrindžia, kad nukentėjusysis naudojo psichologinę prievartą R. J. atžvilgiu, aktyvius tyčinius veiksmus, jau vien nukentėjusiojo pripažinimas, kad jis parodė „špygą“, nors žinojo apie sveikatos būklę, bandymas atimti raktelius, rodo kryptingą veiką nukreiptą prieš jį.
2.14. BK 39 straipsnio 2 punktas numato, kad „Asmuo, padaręs nesunkų tyčinį nusikaltimą, teismo motyvuotu sprendimu gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) yra ne mažiau kaip dvi šio kodekso 59 straipsnyje numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, ir 3) nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių. BK 59 straipsnio 1 dalies 5) veika padaryta dėl psichinės ar fizinės prievartos, jeigu tokia prievarta nepašalina baudžiamosios atsakomybės; 6) veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys. Sistemiškai vertinant teisės aktų nuostatas ir faktines aplinkybes, akivaizdu, kad yra visos sąlygos atleisti nuteistąjį nuo baudžiamosios atsakomybės.
2.15. Nukentėjusysis K. B. baudžiamojoje byloje pripažintas civiliniu ieškovu, byloje ikiteisminio tyrimo metu pareiškė civilinį ieškinį dėl 50,19 Eur turtinės žalos ir 2 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Teismas nukentėjusiojo reikalavimą tenkino iš dalies: priteisė 50,19 Eur turtinės žalos ir 500 Eur neturtinės žalos. R. J. nesutinka su tokiu sprendimu dėl 50,19 Eur turtinės žalos priteisimo, kadangi nukentėjusysis neįrodė fakto, jog turtinės žalos atsiradimą lėmė būtent šis įvykis. Nukentėjusysis pats pripažino, kad kelnių neišsaugojo, nes nemanė, kad jos bus reikalingos, tuo tarpu visi liudytojai patvirtino faktą, kad kelnės nebuvo suplėšytos. arba tamsoje nematė. Liudytojas S. P. teigė, kad purvinų drabužių nematė, I. S. patvirtino, kad nematė, kad drabužiai būtų suplyšę ar purvini. Taigi nėra pagrindo tikėti nukentėjusiojo paaiškinimais, kadangi kelnės galėjo būti suplėšytos dėl paties nukentėjusiojo veiksmų.
2.16. Taip pat nesutinka ir su priteistos 500 Eur neturtinės žalos dydžiu nukentėjusiojo naudai. Priteista suma yra ženkliai per didelė, neatitinka praktikos. Nustatant atlygintiną neturtinės žalos dydį nukentėjusiajam, privalo būti įvertinami ne tik jam sukeltas emocinis potyris, tačiau ir liekamasis ryšys. Būtina įvertinti tai, jog nukentėjusiajam nors ir buvo nežymiai sutrikdyta sveikata, tačiau jis nepateikė jokių įrodymų, kad lankėsi pas medikus, psichologus, dėl šio įvykio vartojo atitinkamus medikamentus, kas rodo, kad dėl patirtų išgyvenimų nebuvo sutrikdyta jo įprastinė veikla. Apklausos metu nukentėjusysis pareigūnei paminėjo guzą, tačiau jokių nusiskundimų dėl mėlynių ar nubrozdinimų nebuvo akcentuota, todėl yra nepagrįstos teismo išvados, kad dėl sumušto veido patyrė gėdą ir pažeminimą, nes tikėtina kraujosruvos buvo tiek nežymios ir nepastebimos, kad greitai išnyko visai. Tai, kad sužalojimai buvo nežymūs patvirtina liudytojų parodymai: Liudytojas S. P. paaiškino, kad vizualiai nematė sužalojimų ant veido, liudytoja I. S. matė tik guzą, nepasisakė apie jokias mėlynes ar nubrozdinimus.
2.17. Nustatant neturtinės žalos dydį svarbią reikšmę įgyja ne tik nukentėjusiojo interesai gauti kompensaciją už patirtus išgyvenimus, bet ir nuteistojo interesai, kad priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis būtų teisingas, t. y. adekvatus jų kaltės laipsniui, pavojingumui ir turtinei padėčiai bei atitiktų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atkreiptinas dėmesys į nusikalstamų veiksmų motyvus – veikos padarymui esminės įtakos turėjo kilęs konfliktas iš nukentėjusiojo provokuojamu veiksmu, kurie pasireiškė agresyviu elgesiu siekiant žodžiu paaiškinti (duomenys neskelbtini) žmogui, kad nedega galiniai automobilio žibintai, t. y. daužant į stiklą norint atkreipti kaltinamojo dėmesį, kad šis nuleistų stiklą, taip pat „špygos“ parodymą, kaip nepagarbų žestą. Taigi, nuteistojo neteisėtiems veiksmams įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys dėl kurio ir įvyko grumtynės. Atsižvelgiant į teismų praktiką, nustatytas faktines bylos aplinkybes bei teisingumo, protingumo, teisėtų lūkesčių ir proporcingumo principus, nukentėjusiojo civilinis ieškinys turi būti atmestas.
2.18. Kauno apygardos teisme teismo posėdžio 2025 m. liepos 28 d. metu gautas nuteistojo gynėjos prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas iš R. J..
Atsiliepimas
3. Nukentėjusysis K. B. pateikė atsiliepimą į nuteistojo R. J. gynėjos advokatės M. Ž. apeliacinį skundą, kuriame prašo jį atmesti. Savo atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
3.1. Nuteistojo kaltė įrodyta byloje surinktais duomenimis, kuriuos teismas patikrino, pripažino įrodymais ir vertino pareikšto kaltinimo kontekste. Kaltė buvo įrodyta Teismo medicinos eksperto išvada, jo parodymais, kurie buvo patvirtinti liudytojų parodymais: I. S., M. T., S. P. Be to, pats nuteistasis neneigė, kad tarp jo ir nukentėjusiojo buvo fizinis kontaktas. Pirmos instancijos teismas nerado pagrindo daryti išvadą, kad jis išprovokavo nuteistąjį ar apkalbėjo. Jis nurodė, kad prieš jį fiziškai smurtavo R. J., ką patvirtina policijos pareigūnų bei kitų liudytojų parodymai, pareigūnų kūno kamerų įrašai, policijos pareigūnų tarnybiniai pranešimai bei kiti rašytiniai įrodymai.
3.2. Teismas nenustatė jokių objektyvių priežasčių, pateisinančių R. J. smurtinius veiksmus, ir konstatavo, kad nuteistasis savo veiksmams naudojo mažareikšmę dingstį – jo prašymą įsijungti automobilio žibintus. Pripažino, kad sveikatos sutrikdymą sukėlė R. J. veiksmai, kurie buvo atlikti viešoje vietoje ir buvo įžūlūs. Dėl šių veiksmų jis patyrė fizinį skausmą, išgąstį ir pažeminimą. Aplink buvę žmonės reagavo į nuteistojo veiksmus, bandė juos nutraukti ir suteikė pagalbą jam. Dėl šių veiksmų buvo sutrikdyta kasdienio gyvenimo tvarka, o jam buvo nežymiai sutrikdyta sveikata. Teismas sprendė, kad R. J. veikė tiesiogine tyčia, remdamasis jo veiksmų intensyvumu ir apimtimi.
4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis R. J. ir jo gynėja advokatė Marija Židonienė apeliacinį skundą palaikė ir prašė tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai
5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą patikrina pateikto apeliacinio skundo ribose. Kaip matyti iš nuteistojo R. J. gynėjos apeliacinio skundo turinio, jame prašoma nuteistąjį išteisinti pagal BK 284 straipsnį, nepadarius veikos turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, ginčijami nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, sudėties požymiai, nurodoma, jog nukentėjusysis K. B. buvo konflikto iniciatorius, nuteistojo R. J. veiksmai buvo gynybiniai, išprovokuoti nukentėjusiojo, visuomenės rimtis ir tvarka nebuvo sutrikdyta. Taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bei yra pagrindas nuteistąjį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės BK 39 straipsnio pagrindu. Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su turtine ir neturtine žala, prašoma civilinį ieškinį atmesti. Taigi, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje
6. Įvertinus bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nuteistojo gynėjos apeliacinio skundo ir nukentėjusiojo atsiliepimo argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas R. J. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai konstatavo, jog R. J. padarė nusikalstamą veiką, kuri teisingai kvalifikuota pagal BK 284 straipsnį.
7. Pagal BK 284 straipsnį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. BK 284 straipsnyje nustatyto nusikaltimo sudėtis yra materialioji, dėl to būtina nustatyti padarinius – realų visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą. Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Kasacinės instancijos teismo praktikoje visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-397-895/2015, 2K-467-976/2015, 2K-310-942/2016, 2K-28-976/2018, 2K-160-697/2019, 2K-239-697/2022, 2K-106-697/2024 ir kt.). Viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numato, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių nori (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-384-788/2018, 2K-234-895/2020, 2K-159-976/2021, 2K-164-387/2022 ir kt.). Teismų praktikoje pripažįstama, kad padarinių atžvilgiu kaltininko tyčia gali būti tiek apibrėžta, tiek neapibrėžta. Esant neapibrėžtai tyčiai, viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatydamas, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2008, 2K-159/2009, 2K-136/2010, 2K-447/2012, 2K-437/2013, 2K-303/2014). BK 284 straipsnio dispozicijoje nei veikos padarymo motyvas, nei tikslas nenurodyti. Taigi BK 284 straipsnyje numatytas nusikaltimas gali būti padaromas dėl įvairių paskatų, jo motyvai gali būti tiek chuliganiški, tiek ir asmeniniai ar net savanaudiški, arba kitokie. Sprendžiant klausimą, ar viešoje vietoje atlikti įžūlūs veiksmai ir jų padariniai atitinka viešosios tvarkos pažeidimo požymius ar kvalifikuotini pagal kitus BK straipsnius, atsižvelgtina ir į tokio elgesio paskatas. Pavyzdžiui, tai, kad asmuo veikė be aiškios asmeninės motyvacijos arba panaudojo kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį, skatina daryti išvadą, jog asmens veika pirmiausia nukreipta viešajai tvarkai pažeisti, todėl kvalifikuotina pagal BK 284 straipsnį. Asmeninio pobūdžio paskatų buvimas ne visada paneigia veikos priešingumą viešajai tvarkai. Kai savo asmeniniams santykiams spręsti kaltininkas pasirinko būtent viešąją vietą ir būdą, kuriuo akivaizdžiai sutrikdė visuomenės rimtį, pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, jo veika kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnį (pvz. kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-126/2006, 2K-159/2009).
8. Nagrinėjamu atveju, byloje surinktais ir pirmosios instancijos teisme ištirtais įrodymais nustatyta, kad R. J. viešoje vietoje, žodinio konflikto metu, vieną kartą koja spyrė į K. B. priklausančio automobilio kairės pusės priekines duris, po to priėjęs prie K. B. ne mažiau kaip devynių trauminių poveikių, suduotų rankomis ir kojomis, padarė K. B. nežymų sveikatos sutrikdymą, tai yra, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
9. Nuteistojo R. J. gynėjos apeliaciniame skunde neginčijama įvykio vieta, laikas, kad nuteistasis spyrė į automobilį, sudavė keletą smūgių nukentėjusiajam grumtynių metu, tačiau nurodoma, kad nukentėjusysis K. B. buvo konflikto iniciatorius, o nuteistojo veiksmai buvo gynybiniai, išprovokuoti nukentėjusiojo. Analizuojant baudžiamosios bylos medžiagą, vertinant liudytojų parodymus ir rašytinius duomenis visumoje, o ne selektyviai akcentuojant tik tam tikras jų parodymų vietas, kaip tai daroma apeliaciniame skunde, darytina priešinga išvada, R. J. smurtavo K. B. atžvilgiu viešoje vietoje nesant jokių smurtinius veiksmus pateisinančių objektyvių priežasčių. Skundžiamame nuosprendyje šios aplinkybės motyvuotai išdėstytos. Konstatuota, kad R. J. kaip pretekstą savo veiksmams panaudojo mažareikšmę priežastį – nukentėjusiojo prašymą įsijungti automobilio žibintus. Teisėjų kolegija su tokiu vertinimu sutinka, kadangi tokias įvykio faktines aplinkybes patvirtina, o nuteistojo versiją paneigia bylos įrodymų visuma.
10. Iš nukentėjusiojo K. B. parodymų tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir teisminio nagrinėjimo metu matyti, jis nuosekliai ir detaliai nurodė įvykio aplinkybes: įvykio pradžią, kilusio konflikto ir veiksmų seką. Nukentėjusysis paaiškino, kad jis pastebėjo, jog priekyje važiuojančio automobilio „Toyota Prius“ galiniai žibintai nešviečia. Sustojus sankryžoje jis priėjo prie automobilio kairės pusės priekinių durų ir bandė parodyti ir pasakyti, kad nešviečia galiniai žibintai. Vyrui bandant bendrauti (duomenys neskelbtini), jis parodė į automobilio šviesų įjungimo svirtelę, vyras ją pasuko ir išlipęs pastebėjo, kad žibintai šviečia, tuomet atsisuko į nukentėjusįjį ir pridėjęs rodomąjį pirštą prie smilkinio pasukiojo, o jis (nukentėjusysis) parodė špygą ir norėjo lipti į automobilį. Tuomet vyras priėjo prie jo automobilio ir spyrė į kairės pusės priekines dureles, po smūgio puolė jį fizine prasme, trenkė keletą smūgių į galvos sritį, abiem rankom suėmė už kaklo, bandė pargriauti. Jis išsilaisvino, tačiau R. J. tęsė savo veiksmus, smūgiavo į galvos sritį, smūgių sudavė nemažai. Jis įsėdo į automobilį, bandė pasiimti telefoną ir paskambinti pagalbos numeriu. Tuomet prie jo sustojo vyriškis su kariška uniforma, pasiteiravo ar reikia pagalbos, pasakęs, kad negali laukti nuvažiavo palikęs savo telefono numerį. R. J. įsėdo į automobilį ir bandė pasišalinti iš įvykio vietos, priėjęs jis atidarė dureles ir bandė ištraukti užvedimo raktelius, tačiau nepavyko. Vyras bandė važiuoti, tačiau jis (nukentėjusysis) atsistojo automobilio priekyje, pradėjo važiuoti ir priekiniu bamperiu į jį atsirėmė. Vyras sustojo ir išlipęs vėl jam smūgiavo rankomis į galvos sritį, bandė gindamasis suduoti atgal, bet nepavyko. K. B. suėmęs už kaklo parvertė atbulą ant asfalto, bandė bėgti, bet jis pagavo ir būnant ant šaligatvio sudavė dar vieną smūgį. Pargriuvus spardė kojomis į įvairias kūno vietas. Nukentėjusysis atsistojo, bėgo link savo automobilio, tačiau jį pasivijo ir toliau rankomis smūgiavo į galvos sritį. Tuomet K. B. nubėgo į savo automobilį ir nuvažiavo (1 t., b. l. 8-11; 124-125; 136-137; 2 t., b. l. 120-123).
11. Nukentėjusiojo parodymus patvirtina Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus Specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kuri vertinama kitų įrodymų visumoje. Išvadoje K. B. konstatuoti sužalojimai: poodinės kraujosrūvos kaktos kairėje pusėje, dešiniame smilkinyje, apatinės lūpos, kaklo, dešinio kelio srityse, odos nubrozdinimai dešiniame skruoste. Sužalojimai padaryti bukais daiktais padaryti paveikus nurodytas sritis mažiausiai devyniais trauminiais poveikiais, galimai užduotyje nurodytu laiku (1 t., b. l. 117-119). Kaip matyti nustatyti sužalojimai atitinka K. B. nurodytą smūgių sudavimo lokaciją (dauguma galvos srityje).
12. Be to, nukentėjusiojo parodymus patvirtina liudytojų M. T., I. S., S. P. parodymai. Šie asmenys nėra susiję nei su nukentėjusiuoju, nei su nuteistuoju, jų parodymai vertinami kaip patikimi, jie atitinka įrodymų visumą. S. P. nurodė, kad važiuojant buvo automobilių spūstis, pamatė, kad vyksta konfliktas, matė, kaip „Toyota Prius“ vairuotojas kelis kartus, ne mažiau 4-5 kartus smūgiavo kumščiais tamsios spalvos automobilio vairuotojui į veidą, pilvą. Tuo metu tamsios spalvos automobilio vairuotojas bandė jį atstumti nuo savęs ar apsiginti, šis įsikibimas tikrai nebuvo panašus į bandymą pulti pačiam. Asmuo nuo gautų smūgių suklupo, tuomet „Toyota Prius“ vairuotojas jam spirdamas į kūną ar petį jį galutinai pargriovė ant žemės. Asmuo greit atsistojo, pamatė, kad asmenys toliau ore mojuoja kumščiais, todėl išlipo ir juos atskyrė. Tamsios spalvos automobilio vairuotojas bandė prieiti prie automobilio, galbūt norėjo ištraukti raktelius. Po to, asmenys jokio smurto jau nenaudojo, „Toyota Prius“ vairuotojas aprimo, atsitraukė, kitas asmuo kvietė pagalbą, todėl jis paliko abu laukti pagalbos. Liudytojas nurodė, kad kiek matė šį įvykį fizinį smurtą ir smūgius naudojo tik „Toyota Prius“ vairuotojas, o kito automobilio vairuotojas bandė apsiginti (1 t., b. l. 165-168; 2 t., b. l. 120-126). Liudytoja I. S. paaiškino, kad matė, kai įvykio liudytojas nuvažiavo ir liko stovėti du vienas paskui kitą pastatyti automobiliai ir du vyriškiai. Trečiajam automobiliui nuvažiavus „Toyota Prius“ vairuotojas iš karto puolė kitą vairuotoją, pradėjo trankyti jį kumščiais į įvairias kūno vietas – veidą, sudavė ne mažiau 5 smūgius, parvertė ant žemės, toliau jį trankė kumščiais, spardė kojomis. Viso šio įvykio metu nukentėjęs vyriškis tik mosavo rankomis, norėdamas apsiginti nuo smūgių, pats smūgių nesudavė, matėsi, kad jį muša. „Toyota Prius“ vairuotojas išvažiavo. Ant nukentėjusio galvos matėsi įvairūs sumušimai, ant smilkinio gumbas (1 t., b. l. 153-156; 2 t., b. l. 125-126). Liudytojas M. T. paaiškino, kad šalia sustojusių automobilių pastabėjo du besimušančius vyrus, abu vyrai grūmėsi ir vienas kitam smūgiavo, smūgių sudavė panašiai. „Toyota Prius“ vairuotojas spyrė vieną kartą kitam vyrui, kuris tuo metu gulėjo ant žemės. Matė, kad vyras, kurio automobilio markės neįsidėmėjo, kaip suprato nuo gautų smūgių intensyvumo svirduliavo. Po šių veiksmų vyriškis įsėdo į „Toyota Prius“ ir nuvažiavo (1 t., b. l. 159-162; 139-141).
13. Aptarti liudytojų parodymai patvirtina, kad nuteistasis R. J. naudojo smurtinius veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu, būtent jis buvo puolantysis, o nukentėjusysis siekė apsiginti. Kaip matyti, jis smūgiavo nukentėjusiajam kumščiais, jį parvertė ant žemės ir jam būnant ant žemės spyrė kojomis. Liudytojui S. P. nuraminus situaciją ir išvykus, R. J. iš karto vėl puolė nukentėjusįjį. Tokie veiksmai niekaip nėra pateisinami, nei turima negalia, nei deklaratyviais teiginiais apie pavojų, provokaciją, nukentėjusiojo agresyvų, priekabų elgesį. Nuteistajam negrėsė joks pavojus. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad nuteistasis nesuprato, ko iš jo nori nukentėjusysis (nurodo, kad pradžioje daužė į automobilio langą, vėliau ėjo į jo automobilį, išsigando, kad gali pavogti planšetę), tačiau pagrindo netikėti nukentėjusiojo parodymais dėl priežasties, dėl kurios jis priėjo prie „Toyota Prius“ automobilio, tai yra konflikto pradžios, bei, kad vėliau siekė išimti automobilio raktelius iš spynelės, kad kaltininkas nepabėgtų, nėra pagrindo. Nukentėjusysis ne tik nuosekliai nuo pat pradžių nurodė aplinkybes apie nedegančius galinius „Toyota Prius“ žibintus ir siekį apie tai įspėti vairuotoją, tačiau tokias aplinkybes iš karto nurodė ir įvykio liudytojams S. P., I. S., kurie savo paaiškinimuose tai patvirtino. Liudytojas S. P. esamoje situacijoje taip pat suprato, kad nukentėjusysis bandė ištraukti raktelius iš spynelės. Pats nuteistasis patvirtino, kad K. B. priėjęs prie nuteistojo automobilio rodė į šviesų įjungimo svirtelę. Nuteistojo R. J. teiginiai, kad nesuprato, ko iš jo norima, jis buvo provokuojamas, galvojo bandys pavogti planšetę yra jo gynybinė versija, kurią bandoma pagrįsti turima negalia. Šiame kontekste teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad nukentėjusysis suformavo liudytojams išankstinę nuomonę apie įvykį. Vien tai, kad liudytojai kai kurias aplinkybes nurodė sužinoję įvykio vietoje iš nukentėjusiojo, bei tai, kad įvykio metu buvo tamsu nesuteikia pagrindo abejoti jų parodymais. Liudytojai nurodė kurias įvykio aplinkybes tiesiogiai matė, o būtent vienu ar kitu momentu liudytojai patvirtino patys matę R. J. atliekamus smurtinius veiksmus – smūgius, spyrį nukentėjusiajam, aiškiai jį įvardino, kaip puolantįjį. Be to, nuteistojo veiksmai (šviesų svirtelės pasukimas, išlipimas pažiūrėti į galinius žibintus, ir pamačius, kad jie dega rodomojo piršto parodymas prie smilkinio) rodo, kad jis suprato, kodėl prie jo priėjo nukentėjusysis. Tokie nukentėjusiojo veiksmai nedavė jokio pagrindo situaciją vertinti kaip grėsmingą, provokuojančią ir pulti jį mušti. Nukentėjusysis nuosekliai nurodė, kad po panaudoto smurto jo atžvilgiu bandė išimti kaltininko automobilio raktelius, kad šis nepasišalintų iš įvykio vietos. Vertinant liudytojo S. P. parodymus matyti, kad kuomet nuteistasis nutraukė smurtinius veiksmus, nukentėjęs bandė išimti raktelius iš kaltininko automobilio, asmenys smurto jau nenaudojo ir „Toyota Prius“ vairuotojas aprimo. Taigi matyti, kad šis apeliaciniame skunde nurodomas veiksmas – nukentėjusiojo bandymas išraukti raktelius iš spynelės (nurodo, kad išsigando, jog pavogs planšetę), niekaip nesusijęs su smurto panaudojimo priežastimi, kadangi smurtiniai veiksmai tuo metu buvo pasibaigę. R. J. puolė pakartotinai nukentėjusįjį tik liudytojui nuvažiavus, o ne iš karto pamačius nukentėjusiojo veiksmą bandant paimti raktelius.
14. Byloje apart nuteistojo pateikiamos versijos, kurios nepatvirtina bylos įrodymai, nėra jokių kitų duomenų, kad nukentėjusysis būtų buvęs agresyviai nusiteikęs, atliktų agresyvius ar kitokius provokuojančius veiksmus, priekabų elgesį nuteistojo atžvilgiu. Teisėjų kolegija nenustatė jokių aplinkybių, kurios suteiktų pagrindą spręsti, kad nuteistasis nesuprato, ko į jį kreipėsi nukentėjusysis ir kurie pateisintų nuteistojo naudotą smurtinį elgesį. Nuteistojo R. J. intensyvūs smurtiniai veiksmai nebuvo adekvatūs analizuojamoje situacijoje. Nuteistajam negrėsė joks realus pavojus, priešingai jo paties elgesys buvo agresyvus. Todėl argumentai, jog jo naudoti veiksmai nukreipti į nukentėjusįjį buvo gynybiniai veiksmai grumtynių metu, o ne į viešąją tvarką, atmestini kaip nepagrįsti.
15. Byloje nėra jokių duomenų, kad R. J. patyrė kokius nors sužalojimus, tuo tarpu nukentėjusiojo sužalojimai nustatyti mažiausiai devyniais trauminiais poveikiais. Nenustatyta, kad nuteistajam grėsė pavojus, nuo kurio jis turėtų gintis. Būtinoji gintis galima tik esant pavojingam kėsinimuisi, o šiuo atveju tokios aplinkybės nebuvo nustatytos. Nukentėjusysis buvo mušamas ir būdamas ant žemės, sustojus liudytojui S. P. ir situacijai nurimus, nuteistasis pasirinko ne baigti smurtinius veiksmus, o liudytojui išvykus iš įvykio vietos vėl puolė nukentėjusįjį. Be to, nuteistasis R. J. neabejotinai suprato, kad jis atliko smurtinius veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu, tačiau iš įvykio vietos pasišalino. Nors nurodo, jog bijojo, kad nukentėjusysis kviečia draugus jį sumušti, tačiau šie argumentai deklaratyvūs, nieko nepagrįsti. Sutiktina, kad asmeniui dėl negalios yra apsunkintas bendravimas, jis negalėtų (duomenys neskelbtini) policijos pareigūnams pateikti savo pozicijos, tačiau tokios aplinkybės nesuteikia pagrindo pasišalinti iš įvykio vietos. Tuo tarpu policijos pareigūnai be abejonės rastų būdą sužinoti abiejų šalių pozicijas ((duomenys neskelbtini) vertėjo pagalba ar pan.), bei būtų suteikę visokeriopą pagalbą.
16. Vertinant R. J. nusikalstamus veiksmus pažymėtina, kad šiuo atveju fizinio smurto naudojimas viešoje vietoje, kaip pretekstą panaudojant mažareikšmę priežastį, matant kitiems asmenims, neabejotinai yra įžūlūs veiksmai, kuriais demonstruojama nepagarba aplinkiniams ir aplinkai, nes jais šiurkščiai pažeidžiamos visuomenėje nusistovėjusios ir įstatymais pripažintos visuomenės narių bendro gyvenimo taisyklės. Taip elgdamasis nuteistasis priešpastatė save visuotinai priimtoms moralės ir dorovės normoms. Liudytojai matė, kaip nukentėjusysis buvo mušamas kumščiais, jam gulint spiriama koja, du pro šalį važiavę automobiliai sustojo, ir asmenys buvo išlipę, ėjo padėti nukentėjusiajam. Praeivis M. T. nurodė, kad dar smurto naudojimo metu jis skambino pagalbos telefonu. Visi liudytojai nurodė, kad toks elgesys juos papiktino, kad buvo pažeista visuomenės rimtis ir tvarka. Dėl šių aplinkybių darytina išvada, R. J. suprato, jog tokiu elgesiu demonstruoja nepagarbą aplinkai ir aplinkiniams, numatė, kad bus sutrikdyta visuomenės tvarka ar rimtis ir šių padarinių norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia.
17. Apibendrinat aptartus argumentus konstatuojama, kad pagrįstai ir teisingai R. J. nuteistas pagal BK 284 straipsnį, jo veiksmuose nustatyti tiek objektyvieji, tiek ir subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai, todėl jį išteisinti, kaip prašoma apeliaciniame skunde, nėra pagrindo.
Dėl bausmės individualizavimo
18. Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, kad jame nereiškiamas prašymas švelninti paskirtą bausmę, tačiau prašoma priimti sprendimą, priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui, bei nurodoma, jog nepagrįstai nebuvo nustatyta R. J. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, kurios sudarytų sąlygas nuteistąjį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės vadovaujantis BK 39 straipsnio nuostatomis. Tokiu atveju apeliacinės instancijos teismas patikrins bylą ir dėl paskirtos bausmės.
19. Skundo autorės nuomone, lengvinančiomis R. J. atsakomybę aplinkybėmis turėjo būti pripažinta tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys ir veika padaryta dėl psichinės ar fizinės prievartos, jeigu tokia prievarta nepašalina baudžiamosios atsakomybės (BK 59 straipsnio 1 dalies 5 ir 6 punktai). Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje nutartyje aukščiau įvertinta kilusi situacija, išsamiai išanalizuoti tiek liudytojų parodymai, tiek ir kiti bylos įrodymai, kurie nepatvirtina provokuojančių nukentėjusio veiksmų ir psichinės bei fizinės prievartos panaudojimo nuteistojo pagrindu.
20. Šiuo atveju, analizuojamoje situacijoje nukentėjusiojo pasirinktas veikimo būdas ir atlikti veiksmai, siekiant įspėti kitą vairuotoją dėl tamsiu paros metu nedegančių jo vairuojamo automobilio galinių žibintų, net ir įvertinus nuteistojo negalią, tai, kad nukentėjusysis suprato, jog asmuo (duomenys neskelbtini), nerodo provokuojančio elgesio, psichologinės ar fizinės prievartos nuteistojo atžvilgiu. Tiek nukentėjusysis, tiek ir nuteistasis patvirtino, kad K. B., priėjęs prie nuteistojo automobilio, rodė į šviesų įjungimo svirtelę. Aplinkybės, kad kylant konfliktui, po nuteistojo rodomojo piršto pasukiojimo prie smilkinio, nukentėjusysis parodė špygą, bei vėliau, jau po dalies smurtinių veiksmų jo atžvilgiu atlikimo, bandė ištraukti automobilio raktelius (siekiant, kad kaltininkas nepasišalintų), taip pat nėra pateisinančios smurtinius veiksmus, nerodo, kad nuteistasis buvo išprovokuotas inkriminuotiems veiksmams ir nesuteikia pagrindo išvadai, kad jo atžvilgiu buvo panaudota fizinė ar psichinė prievarta. Aptartų duomenų visumoje konstatuojama, kad nėra pagrindo pripažinti nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. To pasėkoje nėra pagrindo nuteistąjį R. J. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 39 straipsnį, kuriame numatyta galimybė atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, kai yra lengvinančių aplinkybių, kadangi tokių aplinkybių nenustatyta.
21. Vertinant paskirtą bausmę, pažymima, kad kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat į nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. BK 284 straipsnio sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės – viešieji darbai arba bauda, arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki dvejų metų. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, parinkdamas ir skirdamas bausmę R. J., atsižvelgė į tai, kad jis veikdamas tiesiogine tyčia padarė vieną nesunkų tyčinį nusikaltimą, anksčiau neteistas, administracine tvarka baustas, į tai, kad dirba, turi pastovią gyvenamąją vietą, priklausomybės ligų centre neregistruotas, taip pat įvertino, kad nėra nustatyta nuteistojo atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių, ir sprendė, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskiriant laisvės apribojimą be intensyvios priežiūros. Nustatant šios bausmės dydį pirmosios instancijos teismas vertino nuteistąjį charakterizuojančius duomenis ir paskyrė terminą, kuris artimesnis minimaliam (laisvės apribojimo bausmė gali būti skiriama nuo trijų mėnesių iki dvejų metų). Paskirti tarpusavyje suderinti įpareigojimai registruotis Užimtumo tarnyboje arba dirbti, bei nuo 23 val. iki 6 val. būti savo namuose išskyrus atvejus, kai susiję su darbu, mokymusi ar lankymusi sveikatos priežiūros įstaigose. Teisėjų kolegija, įvertinusi bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių visumą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas paskyrė teisingą bausmę, kuri padės užtikrinti bausmės tikslus. Paskirtoji bausmė nėra per griežta.
Dėl turtinės ir neturtinės žalos
22. Skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiojo K. B. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jo naudai iš R. J. priteista 50,19 Eur turtinės žalos ir 500,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Apeliaciniame skunde nesutinkama su priteista turtine žala, nurodo, kad ji neįrodyta, bei nesutinkama su priteistu neturtinės žalos dydžiu.
23. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 44 straipsnio 10 dalis, 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal BPK nuostatas (BPK 113 straipsnis). Byloje turi būti surinkti duomenys, patvirtinantys tokio ieškinio pagrindą ir dydį. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 109, 115 straipsniai). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys. Kitaip tariant, gali būti atlyginama tik ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos pasekmė, ir tarp nusikalstamos veikos, kurią padaro kaltu pripažintas asmuo, ir atsiradusios žalos turi būti priežastinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-50-1073/2019, Nr. 2K-158-303/2021).
24. Apeliaciniame skunde nesutinkama su turtine žala, nurodant, kad nukentėjusysis neįrodė, jog turtinės žalos atsiradimą lėmė analizuojamoje byloje tiriamas įvykis, liudytojai patvirtino, kad kelnės nebuvo suplėšytos. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, atliktų nukentėjusiojo atžvilgiu intensyvių smurtinių veiksmų pobūdį, kiekį bei sužalojimų lokaciją, sprendžia, kad yra pagrindas manyti, jog kelnės buvo suplėšytos analizuojamo įvykio metu. Matyti, kad nukentėjusysis buvo pargriautas ant žemės, jam buvo spiriama koja, nustatytas sužalojimas ir dešinio kelio srityje. Nors nukentėjusysis kelnių neišsaugojo, tačiau teismui nekyla abejonių, kad jos buvo suplėšytos įvykio metu ir nebetinkamos dėvėti. Nukentėjusiojo pateikti dokumentai pagrindžia kelnių kainą (1 t., b. l. 142). Sutiktina, kad liudytojai nenurodė aplinkybių, susijusių su kelnių sugadinimu, tačiau įvykio vietoje buvo tamsu, liudytojai šios detalės objektyviai galėjo nepastebėti, akivaizdu jie buvo susikoncentravę į įvykio sustabdymą, pagalbos kvietimą. Teisėjų kolegija, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti turtinę žalą, teisingas.
25. Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymo nustatytais atvejais. CK nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo – ją įvertinti turi teismas. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalys).
26. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas priteistinos nukentėjusiajam K. B. neturtinės žalos dydį, įvertino CK 6.250 straipsnio nuostatas. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nukentėjusiajam nusikalstamais R. J. veiksmais buvo padaryta neturtinė žala ir, nustatydamas nukentėjusiajam padarytos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į tai, kad K. B. dėl padarytų sužalojimų buvo nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas, įvykio metu ir po jo nukentėjusysis patyrė psichologinius išgyvenimus, atsižvelgė į teismų praktikoje priteisiamus neturtinės žalos dydžius panašaus pobūdžio baudžiamosiose bylose, įvertino, tai, kad nėra duomenų apie liekamuosius reiškinius, ar ilgalaikes pasekmes ir vietoj prašomos priteisti neturtinės žalos 2 500 Eur, priteisė 500 Eur neturtinės žalos.
27. Išanalizavus šiuo metu aktualią teismų formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos dydžio priteisimo baudžiamosiose bylose pagal BK 284 straipsnį, matyti, kad nukentėjusiesiems asmenims, kuriems nežymiai sutrikdoma sveikata, paprastai priteistinas neturtinės žalos dydis svyruoja apytiksliai nuo 500 Eur iki 1500 Eur (Vilniaus apygardos teismo nutartys ir nuosprendžiai baudžiamosiose bylose Nr. 1A-219-851/2022, 1A-138-1035/2022, 1A-296-1058/2023, 1A-419-873/2023, 1A-83-929/2023, 1A-126-576/2025, Klaipėdos apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-106-606/2022, Kauno apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-281-923/2022, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-205-719/2020 ir kt.).
28. K. B. nustatyti sužalojimai yra patvirtinti specialisto išvadoje, jie įvertinti kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Dauguma sužalojimų (kraujosruvos, nubrozdinimai) nustatyti galvos (veido) srityje, taigi neabejotina, kad nukentėjusysis patyrė nemalonius jausmus, pažeminimą, kadangi smurto žymėms dar esant matomoms turėjo eiti į darbą. Teisėjų kolegija, įvertinusi nukentėjusiojo patirtų sužalojimų pobūdį, paties konflikto aplinkybes, sprendžia, kad jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus. Dėl patirtų sužalojimų, buvo matomos kraujosruvos, nubrozdinimai, prieš jį smurtiniai veiksmai atlikti viešoje vietoje, stebint kitiems asmenims, nukentėjęs turėjo taisyti akinius. Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, kad nukentėjusiajam priteistas neturtinės žalos dydis nėra per didelis. Būtent tokio dydžio neturtinė žala užtikrina nuteistojo ir nukentėjusiojo interesų pusiausvyrą ir nenukrypsta nuo susiformavusios teismų praktikos tokio pobūdžio bylose sprendžiant klausimus dėl priteistino civilinio ieškinio dydžio bei atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
29. Apeliaciniame skunde vertinant neturtinę žalą prašoma atsižvelgti į tai, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys, tačiau byloje tokios aplinkybės nenustatytos, todėl mažinti neturtinės žalos dydį, remiantis aptartomis aplinkybėmis, nėra pagrindo.
Dėl proceso išlaidų apeliacinės instancijos teisme
30. Nuteistojo gynėja prašo priteisti 1 500 Eur atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme, pateiktas mokėjimo nurodymas, kad R. J. sumokėjo 1 500 Eur, sąskaita 1 500 Eur už apeliacinio skundo surašymą, dokumentų analizę, bei pateikta sąskaita 500 Eur už pasirengimą ir atstovavimą teisiamajame posėdyje (3 t., b. l. 60-63).
31. Ši baudžiamoji byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo gynėjos apeliacinį skundą, skundas atmetamas, R. J. nėra išteisinamas, todėl nėra pagrindo priteisti jo naudai bylinėjimosi išlaidų.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo R. J. gynėjos advokatės M. Ž. apeliacinį skundą atmesti.
Nepriteisti bylinėjimosi išlaidų R. J. naudai.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.