Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-903-855/2022

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2022-04-26
Bylos Nr.: e2A-903-855/2022
Teisminio proceso Nr.: 2-49-3-01314-2020-1
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Andrius Verikas, Renata Volodko, Giedrė Čėsnienė
Ieškovas: Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos
Atsakovas: A. L.
Trečiasis asmuo: Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, Ukmergės rajono savivaldybės administracija

Kategorijos

2.4.2.9.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. e2A-903-855/2022Teisminio proceso Nr. 2-49-3-01314-2020-1Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.9.1.; 3.3.1.18.1.; 3.3.1.20. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. balandžio 26 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės, Andriaus Veriko ir Renatos Volodko (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (atsakovės) A. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2021 m. gruodžio 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ieškinį atsakovei A. L., tretieji asmenys – Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, Ukmergės rajono savivaldybės administracija, dėl pažeistų teisių gynimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. I. N. žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – Žemės tarnyba) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama (i) įpareigoti atsakovę A. L. per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis atlaisvinti nesuformuotos valstybinės žemės plotą (27,82 kv. m), esantį šalia atsakovei nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini)., ribos, pašalinant medinių statinių tvorą, vartus ir vartelius (1,60 m aukščio, 8,54 m ilgio) ir sutvarkyti valstybinį žemės plotą, kad būtų galima naudoti pagal paskirtį; (ii) teismui tenkinus ieškovės ieškinį, ir tuo atveju, jeigu atsakovė per teismo nustatytą terminą sprendimo neįvykdytų pati, suteikti Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos teisę atlikti įvardintų statinių griovimo darbus, išlaidas dėl priverstinio teismo sprendimo vykdymo išieškant iš atsakovės. Ieškinį grindė šiais pagrindiniais argumentais:

1.1. Atsakovės A. L. žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – Žemės sklypas), ribos nustatytos pagal kadastrinius matavimus ir įregistruotos Nekilnojamojo turto registre. Atsakovės žemės sklypo plane matyti, kad atsakovės žemės sklypo rytinė riba yra laužtinė, o atsakovė faktiškai užtvėrusi tvorą tiesia linija, savavališkai užimdama valstybinės žemės 27,82 kv. m plotą.

1.2. 2018 m. lapkričio 5 d. ieškovė atliko Žemės sklypo naudojimo patikrinimą vietoje ir surašė Žemės naudojimo patikrinimo aktą Nr. 47ŽN-153-(14.47.73.). Patikrinimo metu nustatyta, kad buvo pažeistos Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – Žemės įstatymas) 21 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatos, t. y. nesuformuotame valstybinės žemės plote pastatyta tvora, užimant 27,82 kv. m. Apie patikrinimo metu nustatytus pažeidimus žemės sklypo savininkė informuota Ukmergės skyriaus 2018 m. lapkričio 12 d. raštu Nr. 47SD-3277-( 14.47.104.).

1.3. Ieškovė 2018 m. gruodžio 12 d. atliko pakartotinį Žemės sklypo naudojimo patikrinimą vietoje ir surašė Žemės naudojimo patikrinimo aktą Nr. 47ŽN-161-( 14.47.73.). Patikrinimo metu nustatyta, kad akte Nr. 47ŽN-153-(14.47.73.) nurodytos aplinkybės nepašalintos, t. y. valstybinės žemės plote pastatyta tvora nepašalinta.

1.4. 2020 m. sausio 2 d. ieškovė atliko pakartotinį Žemės sklypo naudojimo patikrinimą vietoje ir surašė žemės naudojimo patikrinimo aktą Nr. 47ŽN-1-(14.47.78.). Patikrinimo metu nustatyta, kad 2018 m. gruodžio 12 d. Žemės naudojimo patikrinimo akte Nr. 47ŽN-161-(14.47.73.) nurodytos aplinkybės nepašalintos, t. y. tvora iš valstybinės žemės ploto nepašalinta.

1.5. Šiais atsakovės veiksmais yra pažeidžiama ieškovės teisė disponuoti valstybine žeme, taip pat pažeidžiamos greta esančių garažų savininkų, naudotojų teisės ir įstatymų saugomi interesai. Neteisėtą valstybinės žemės naudojimo faktą patvirtinta ne tik atlikti žemės naudojimo patikrinimai bei surašyti žemės naudojimo patikrinimo aktai, bet ir administracinio teisės pažeidimo byloje surašytas 2020 m. kovo 2 d. administracinio nusižengimo protokolas, pagal kurį atsakovei skirta bauda. Atsakovė nėra gavusi ieškovės leidimo naudotis prašomu atlaisvinti žemės plotu ir statyti statinius. Atsakovė neturi teisės į žemės ploto nuomą ar valdymą kitais pagrindais, o tai suponuoja išvadą, kad inžinieriniai statiniai valstybinės žemės plote pastatyti savavališkai, tad atsakovė įpareigotina savo lėšomis plotą atlaisvinti.

Atsiliepimas

2. Atsakovė A. L. pateikė atsiliepimą, kuriuo su ieškiniu nesutiko, prašė jo netenkinti. Nesutikimą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. Atsakovė negrobė jokios valstybinės žemės ir pažeidimų neįvykdė, kaimynams – garažų savininkams netrukdo, o yra pati nuo jų nukentėjusi.

2.2. Tvorą patraukti neįmanoma, nes yra įmontuota statybinė plokštė, kurios negalima išimti. Sklypas buvo formuotas 1995 metais, tuo metu matavo sieksniais. Jau tuomet ginčo vietoje buvo metalinė tvora. Vėliau toje pačioje vietoje ji pastatė kitą tvorą, nes metalinė tvora buvo išvogta. Jos nekilnojamasis turtas yra įvertintas 2009 metais ir įregistruotas VĮ „Registrų centras“. Tuomet buvo tikrinta ir viskas buvo gerai. Nesupranta, kodėl pasikeitė situacija, kodėl jai skiriamos baudos, reikalaujama atiduoti žemę. Matininkai skirtingai matuoja jos žemės plotą. Tvora jai reikalinga dėl saugumo.

2.3. Atsakovė pažymi, jog turi rimtų sveikatos problemų.

3. Trečiasis asmuo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau - Inspekcija) pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė (i) dėl ieškovės ieškinio pagrįstumo spręsti teismo nuožiūra, atsižvelgiant į Inspekcijos argumentus, (ii) ieškinio dalį dėl teisės Inspekcijai atlikti įvardintų statinių griovimo darbus, išlaidas išieškant iš atsakovės, suteikimo, tenkinti tik tuo atveju, jei teismo sprendimu inžinierinio statinio statyba būtų pripažinta neteisėta, t. y. jei susiklostę teisiniai santykiai atitiktų Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – Priežiūros įstatymas) 15 straipsnyje įtvirtintas sąlygas ir atsakovė per teismo nustatytą terminą sprendimo neįvykdytų pati. Atsiliepimą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

3.1. Statant valstybinėje žemėje privaloma gauti valstybinės žemės patikėtinio sutikimą, susitarimą. Ieškovė, kaip valstybinės žemės patikėtinis, pritarimo atsakovei statyti tvorą valstybinėje žemėje nėra davusi. Iš teismui pateiktų duomenų matyti, kad atsakovė jokiu pagrindu neturi teisės disponuoti prie jos žemės sklypo esančia valstybine žeme.

3.2. Šios bylos ginčo objektas – tvora pastatyta iš vertikalių medinių lentų, dviejų plytų mūro stulpų ir tarp jų esančių medinių vertikalių lentų vartelių, dėl ko manytina, kad ieškovės reikalavime nurodyta „medinių statinių tvora“ apima tiek medines, tiek plytų mūro tvoros dalis.

4. Trečiasis asmuo Ukmergės rajono savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą į patikslintą ieškinį, kuriuo prašė sprendimą priimti teismo nuožiūra. Atsiliepime nurodė, kad:

4.1. Savivaldybės administracija šioje byloje jokio intereso neturi: ginčas kilo tarp privataus asmens ir Nacionalinės žemės tarnybos – institucijos, atliekančios valstybinės žemės valdymo, naudojimo ir disponavimo ja priežiūros funkcijas.

4.2. Vartų įrengimo klausimas savivaldybėje buvo sprendžiamas be jokių dokumentų. Maždaug prieš metus atsakovė A. L. žodžiu kreipėsi į savivaldybės merą, prašydama išspręsti patekimo į jai nuosavybės teise priklausantį Žemės sklypą klausimą. A. L. motyvavo, kad yra vieniša ir ligota, po įvykusio teismo proceso nebeturi galimybės atsivežti į savo kiemą kietojo kuro. Savivaldybės ir Ukmergės miesto seniūnijos atstovams nuvykus į A. L. priklausantį Žemės sklypą, buvo konstatuota, kad į pastarosios kiemą pagal situaciją vietoje galima patekti tik per siaurus vartelius, skirtus tik vaikščiojimui. Atsižvelgiant į tai, kad A. L. yra vieniša ir ligota, o situacija vietoje parodė, kad į jos sklypą įvažiuoti nėra galimybės, Ukmergės miesto seniūnija, panaudodama viešuosius darbus dirbančių asmenų darbo jėgą, esamoje A. L. tvoroje įrengė įvažiavimui tinkamus vartus. Vartai buvo įrengti jau pastatytoje tvoroje, tvora nebuvo perkelta. Žemės sklypo, ant kurio stovi tvora, nuosavybės klausimai tikrinami nebuvo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2021 m. gruodžio 13 d. sprendimu ieškovės Nacionalinės žemės tarnybos ieškinį atsakovei A. L. tenkino – įpareigojo atsakovę A. L. ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis atlaisvinti neteisėtai užimtą 27,82 kv. m. nesuformuotos valstybinės žemės plotą, esantį šalia atsakovei nuosavybės teise priklausančio Žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ribos, pašalinant medinių konstrukcijų (medinių lentelių) su plytų mūro stulpu tvorą, vartus ir vartelius bei juos laikančiąsias konstrukcijas (1,60 m aukščio, 8,54 m ilgio), kurios koordinatės Namų valdos žemės sklypo ribų plane M1:500 apibrėžtos, ir sutvarkant valstybinį žemės plotą, kad būtų galima naudoti jį pagal paskirtį; tuo atveju, jei atsakovė A. L. ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis neatlaisvins neteisėtai užimtą 27,82 kv. m. nesuformuotos valstybinės žemės plotą, esantį šalia atsakovei nuosavybės teise priklausančio Žemės sklypo, leisti atlikti griovimo darbus, tai yra pašalinti medinių konstrukcijų (medinių lentelių) su plytų mūro stulpu tvorą, vartus ir vartelius bei juos laikančiąsias konstrukcijas (1,60 m aukščio, 8,54 m ilgio), kurios koordinatės Namų valdos žemės sklypo ribų plane M1:500 apibrėžtos ir sutvarkyti valstybinį žemės plotą, kad būtų galima naudoti jį pagal paskirtį Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, išlaidas dėl priverstinio teismo sprendimo vykdymo išieškant iš atsakovės A. L..

6. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės, kad atsakovė pastatė ginčo tvorą valstybinėje žemėje ir ja naudojasi (iš esmės šių aplinkybių neneigia pati atsakovė), tačiau nesutinka pašalinti tvoros, teigdama, jog to padaryti neįmanoma, nes yra įmontuota statybinė plokštė, kurios negalima išimti, nepaneigia atsakovės pareigos pašalinti ieškovės nuosavybės teisės pažeidimus. Atsakovė neįrodė, jog ji elgiasi teisėtai, tai yra neužima ir nesinaudoja valstybine žeme, taip pat neįrodė aplinkybės, jog turi teisėtą pagrindą užimti ir naudoti valstybinę žemę.

7. Teismas pažymėjo, jog atsakovės atstovo pozicija, jog nusižengimas mažareikšmis, žemės sklypo plotas nedidelis, jo naudojimas nei valstybės, nei fizinių asmenų teisių nepažeidžia, atsakovė turi sveikatos problemų, taip pat negali būti vertinama kaip pagrindas leisti atsakovei naudotis valstybei priklausančiu žemės sklypu.

8. Teismas konstatavo, jog atsakovė savo veiksmais - savavališkai užėmus 27,82 kv. m nesuformuotą valstybinės žemės plotą, besiribojantį su jai priklausančiu nuosavybės teise Žemės sklypu ir šiame nesuformuotame valstybinės žemės plote pastačius tvorą (1,60 m. aukščio ir 8,54 m. ilgio) - pažeidė Žemės įstatymo 21 straipsnio 7 punktą bei trukdo valstybinės žemės patikėtinei – ieškovei netrukdomai disponuoti turtu ir jį valdyti. Todėl, pirmosios instancijos teismo vertinimu, yra įrodytas ieškovės kaip patikėtinės teisių pažeidimas, t. y. ieškovė įrodė, kad dėl tvoros, esančios nesuformuotame valstybinės žemės plote, naudojimasis valstybine žeme yra apsunkintas ar apribotas.

9. Konstatavęs, kad ieškovė įrodė abi negatorinio ieškinio tenkinimo sąlygas: 1) ieškovė patikėjimo teise įgyvendina valstybinės žemės savininkės teises; 2) atsakovė be teisinio pagrindo yra užėmusi 27,82 kv. m. ploto nesuformuotą valstybinės žemės dalį, besiribojančią su jai priklausančiu nuosavybės teise Žemės sklypu ir šiame nesuformuotame valstybinės žemės plote yra pastačiusi tvorą, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė šioje byloje yra tinkamas subjektas reikšti reikalavimą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.138 straipsnio pagrindu pašalinti bet kuriuos jos, kaip valstybinės žemės patikėtinės, teisės pažeidimus pagal CK 4.98 straipsnį, todėl ieškovės ieškinį šioje dalyje tenkino – įpareigojo atsakovę per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis atlaisvinti ginčo žemės plotą, pašalinant ginčo tvorą ir sutvarkyti valstybinį žemės plotą, kad būtų galima naudoti pagal paskirtį.

10. Teismui nustačius, kad atsakovė, žinodama savo žemės sklypo ribas, akivaizdžiai neteisėtai užėmė valstybino žemės sklypo dalį, aptverdama šią žemę tvora, nesiėmė aktyvių veiksmų, siekiant pašalinti savavališkos statybos padarinius nuo 2018 metų, kuomet buvo informuota ieškovės apie neteisėtai užimtą valstybinės žemės plotą, nebendradarbiavo su kompetentingomis valstybės institucijomis, pastatydama tvorą valstybinės žemės plote, nepagrįstai padidino naudojamos žemės ribas gretimo jai nepriklausančio sklypo sąskaita, naudojasi valstybės nuosavybe, taip formuodama didesnę savo namų valdą, sprendė, kad atsakovės elgesys negali būti vertinamas kaip pagrįstas, o jo pasekmės gali būti pašalinamos tik atlaisvinant valstybinę žemę. Todėl, tuo atveju, jei atsakovė ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis neatlaisvins neteisėtai užimtą 27,82 kv. m. nesuformuotos valstybinės žemės plotą, teismas suteikė teisę atlikti griovimo darbus, pašalinti medinių konstrukcijų (medinių lentelių) su plytų mūro stulpais tvorą, vartus ir vartelius bei juos laikančiąsias konstrukcijas (1,60 m aukščio, 8,54 m ilgio), ir sutvarkyti valstybinį žemės plotą, išlaidas dėl priverstinio teismo sprendimo vykdymo išieškant iš atsakovės.

I. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

11. Apeliantė (atsakovė) A. L. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 13 d. sprendimą ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, įpareigojant atsižvelgti į tai, kokie buvo duomenys senuose planuose ir į tai, kaip buvo pakeista situacija dėl galimos matininkų nekompetencijos ir įvykusio vienašališko valstybinės žemės pardavimo, kad būtų įmanoma suteikti atsakovei kompromisinę išeitį atstatant įvažiavimą į jai priklausantį žemės sklypą; įpareigoti panaikinti lygiagrečiai vykdomus antstolių išieškojimus. Apeliacinį skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

11.1. Pirminiuose senųjų savininkų dokumentuose ieškovei priklausantis žemės sklypas nebuvo laužtinis. Toks jis tapo 1995 metais dėl matininko S. L. matavimų. Tuo tarpu ieškovė vertina situaciją vienašališkai, neatsižvelgdama į atsakovės teikiamus duomenis apie sklypo ribas ir esamą situaciją, kad atsakovė yra vieniša, neįgali moteris ir pensininkė, teigdama, jog atsakovei buvo siūlyta išsipirkti ar išsinuomoti tą 27,82 kv. m dalį žemės sklypo. Nei išsipirkti, nei išsinuomoti atsakovei tos dalies žemės sklypo siūlyta nebuvo. Apie valstybinės žemės, kuri ribojasi su atsakovei priklausančia žemės sklypo dalimi (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiu (duomenys neskelbtini), ir kaimyno žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini), pardavimą atsakovė sužinojo tik gavusi kvietimą į teismą, kad turi atlaisvinti dalį žemės sklypo, nors per tą dalį žemės sklypo jau nuo 1940 metų ėjo kelias išvažiuoti iš atsakovės žemės sklypo, taip pat po keliu įrengti visi inžineriniai įrenginiai, reikalingi atsakovės būstui aprūpinti. Šiuo atveju, nepasiūlius atsakovei nusipirkti valstybinės žemės sklypo dalį, kuri ribojasi su jos ir kaimyno sklypo dalimi, o leidus išpirkti ją būtent kaimynui, atsakovė buvo palikta be jokio patekimo į savo žemės sklypą.

11.2. Maždaug prieš metus atsakovė kreipėsi į savivaldybės merą, prašydama išspręsti patekimo į jos nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą klausimą, kadangi atsakovė po vykusio teismo posėdžio (civilinė byla Nr. e2-8057-759/2018) nebeturėjo galimybės nei įeiti, nei išeiti iš savo žemės sklypo, nes patekimui į sklypą buvo likęs tik 30 cm tarpas, per kurį žmogui išlįsti neįmanoma, taip pat neįmanoma atsivežti kietojo kuro, gauti medicininę ar kitokią pagalbą. Ukmergės miesto seniūnija esamoje atsakovės tvoroje įrengė įvažiavimui tinkamus vartelius, kurie buvo įrengti jau pastatytoje tvoroje, kuri perkelta nebuvo.

11.3. Nesuprantama, kodėl yra teigiama, kad atsakovė trukdo šalia esantiems garažams, jų bendrijai, kuri yra neteisėtai įregistruota atsakovės adresu. Priešingai, atsakovė dėl jų turi nemalonumų, kadangi dėl nuolydžio nuo jų stogų į atsakovės sklypą pastoviai patenka lietaus vanduo ir sniegas.

Atsiliepimas

12. I. N. žemės tarnyba pateikė atsiliepimą, kuriuo nesutiko su apeliaciniu skundu, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

12.1. VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro duomenimis 0,0886 ha kitos paskirties (žemės sklypo naudojimo būdas – gyvenamosios teritorijos, žemės sklypo naudojimo pobūdis – mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos) žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), apeliantė įsigijo 1998 m. liepos 30 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 5695-6. Jai priklausančio žemės sklypo planas nubraižytas 1995 metų balandį. Taigi, buvęs žemės sklypo savininkas tokiai žemės sklypo konfigūracijai pritarė (neprieštaravo), o apeliantė, kaip pirkėja, sutiko tokį žemės sklypą pirkti.

12.2. Atsakovė buvo informuota, kad yra pradėtas rengti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), planas. Be kita ko, informacija apie rengiamą žemės sklypo planą buvo paskelbta Ukmergės rajono savivaldybės internetinėje svetainėje 2012 m. rugpjūčio 16 d. Atsakovė pasiūlymų ar prieštaravimų matininkui nepateikė.

13. Trečiasis asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija pateikė atsiliepimą, kuriuo prašė apeliacinį skundą atmesti, palikti nepakeistą Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 13 d. sprendimą. Atsiliepimą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

13.1. Nagrinėjamu atveju, iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad atsakovė jokiu pagrindu neturi teisės disponuoti prie jos žemės sklypo esančia valstybine žeme. Statant valstybinėje žemėje privaloma gauti valstybinės žemės patikėtinio sutikimą, susitarimą. Ieškovė, kaip valstybinės žemės patikėtinis, pritarimo atsakovei statyti tvorą valstybinėje žemėje nėra davusi, todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai konstatavo, kad atsakovė, valstybiniame žemės sklype savavališkai pastačiusi tvorą su varteliais, elgėsi neteisėtai – neturėdama teisėto pagrindo užėmė valstybinę žemę ir ja neteisėtai naudojosi.

13.2. Nors atsakovė byloje iš esmės neginčija, kad ginčo statiniai – tvora ir varteliai buvo pastatyti valstybinėje žemėje, tačiau nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nevertino atsakovės pateiktų rašytinių įrodymų, kuriuose atsakovei priklausantis žemės sklypas pavaizduojamas be lūžio taškų. Ieškovė pirmosios instancijos teismui nepateikė nei vieno šį jos teiginį pagrindžiančio įrodymo. Kita vertus, byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad atsakovei priklausančio žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), ribos nustatytos Namų valdos žemės sklypo ribų plane, brėžinyje atvaizduotas sklypo ribų lūžis, esantis taškuose, pažymėtuose Nr. 5-6-7. Pačios atsakovės kartu su apeliaciniu skundu pateiktuose brėžiniuose matyti atvaizduotas sklypo ribų lūžis analogiškuose sklypo ribų taškuose. Ant dokumento, kuriuo atsakovė remiasi, nurodydama, kad žemės sklypo riba neturėjo lūžio taško – 1986 m. gruodžio 8 d. brėžinys – yra pažymėtas spaudu su žyma ,,Panaikinta“. Todėl paminėtas dokumentas jokios teisinės galios neturi ir todėl negali būti vertinamas. Inspekcijos manymu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir skundžiamame sprendime padarė pagrįstą išvadą dėl atsakovei priklausančios sklypo ribos.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Dėl naujų įrodymų

14. Prieš vertinant apeliacinio skundo argumentų pagrįstumą, teismas išsprendžia apeliacinės instancijos teismui pateiktų naujų įrodymų priėmimo klausimą.

15. Bendroji taisykle ta, kad apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ribojamas (CPK 314 straipsnis, 338 straipsnis). CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-06-13 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018, nutarties 37–38 punktai).

16. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paskirtis yra, neperžengiant apeliacinio skundo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šio apeliaciniam procesui keliamo tikslo įgyvendinimas būtų apsunkintas arba netgi apskritai taptų neįmanomas, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys turėtų neribotą procesinę galimybę teikti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus ir jais remtis. Todėl, siekiant pašalinti (ar sumažinti) tokių padarinių atsiradimo galimybę, proceso įstatymo lygmeniu ir yra įtvirtintas draudimas teikti, o kartu ir priimti, naujus įrodymus. Kasacinis teismas yra nurodęs, jog šis draudimas kartu užtikrina ir teisinį tikrumą bei apibrėžtumą, nes, užkirsdamas kelią remtis tokiais įrodymais, kurie nefigūravo pirmosios instancijos teisme, pašalina (ar sumažina) procesinės staigmenos sukūrimo dalyvaujantiems byloje asmenims galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019). Kasacinis teismas yra išskyręs atitinkamus kriterijus, pagal kuriuos turi būti patikrinama ir vertinama, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant bylą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-248/2020).

17. Šiuo konkrečiu atveju, nors apeliaciniame skunde nurodoma, jog apeliantė kartu su skundu pateikia naujus įrodymus (viso nurodyta 15 naujų dokumentų), tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pateikta yra tik nežymi dalis nurodytų rašytinių įrodymų (Pagalbinio pastato, jo dalių, prietaisų įkainojimas perkainojimas; vandentiekio ir nuotekų tinklų į gyvenamąjį namą, (duomenys neskelbtini), pririšimas (2002 m. liepos 2 d.); pranešimas apie valstybinės žemės nuomos mokestį garažų statybos ir eksploatavimo bendrijai „Signalas“; R. K. 2012 m. spalio 2 d. įgytos valstybinės žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo aktas). Kiti apeliaciniame skunde nurodyti įrodymai nebuvo pateikti nei su apeliaciniu, nei su patikslintu apeliaciniu skundu.

18. Vertinant kartu su apeliaciniu skundu pateiktus įrodymus bei jų turinį, spręstina, jog atsakovė nenurodė, dėl kokių priežasčių ji dabar kartu su apeliaciniu skundu teikiamų įrodymų, kurie datuoti žymiai ankstesnėmis datomis, nei buvo priimtas skundžiamas sprendimas, negalėjo pateikti pirmosios instancijos teismui. Teismo vertinimu, su apeliaciniu skundu pateikti įrodymai galėjo būti pateikiami bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme, be to, atsakovė buvo atstovaujama profesionalaus teisininko, todėl ji turėjo galimybę laiku pateikti visus turimus įrodymus, o ne teikti juos apeliacinės instancijos teismui, net nenurodydama priežasčių, kodėl šiuos įrodymus prijungti prie bylos medžiagos būtinybė atsirado tik apeliacinio proceso metu. Be to, atsakovės nėra pateikta jokių paaiškinimų, kokią įrodomąją vertę turi naujai teikiami įrodymai ir kokią reikšmę jie gali turėti nagrinėjamam klausimui. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus bei į teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, naujai teikiamus įrodymus atsisakytina priimti.

Dėl ginčo esmės

19. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

20. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

21. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškovės ieškinys buvo patenkintas pilna apimtimi, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

22. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2018 m. lapkričio 5 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Ukmergės skyrius, patikrinęs nesuformuoto žemės sklypo, esančio šalia atsakovei priklausančio žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), naudojimą, surašė patikrinimo aktą Nr. 47ŽN-153-(14.47.73.), kadangi buvo nustatyta, jog atsakovei priklausanti ginčo tvora yra pastatyta valstybinės žemės plote, užimant 27,82 kv. m. Šio akto priede Nr. 2 yra nurodytos tvoros koordinatės. 2018 m. lapkričio 12 d. raštu Nr. 47SD-3277-(14.47.104.) Skyrius kreipėsi į atsakovę, prašydamas geranoriškai pašalinti nustatytą pažeidimą, ir informavo atsakovę, jog 2018 m. gruodžio 12 d. Skyrius atliks pakartotinį patikrinimą vietoje. 2018 m. gruodžio 12 d. atlikus faktinių aplinkybių patikrinimą vietoje, kurio metu tikrinta, ar atlaisvinta valstybinė žemė greta žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio adresu (duomenys neskelbtini)., nustatyta, jog valstybinė žemė neatlaisvinta, valstybinės žemės plote pastatyta tvora nepašalinta. Prie surašyto akto Nr. 47ŽN-161-14.47.73 pridėtos fotonuotraukos, kuriose užfiksuota tvora. 2018 m. gruodžio 12 d. raštu Nr. 47SD-3657-(14.47.104.) Skyrius kreipėsi į atsakovę, prašydamas atvykti atsakovę į Skyrių dėl nustatyto galimo pažeidimo (nusižengimo) aplinkybių išaiškinimo ir tolimesnių veiksmų. Kaip nurodė ieškovės atstovė, atsakovė į Skyrių atvykusi nebuvo, duomenų, jog kreipėsi į Ukmergės rajono savivaldybę, kaip nurodė savo 2018 m. gruodžio 12 d. Skyriui adresuotame paaiškinime, nepateikė. Skyriaus 2020 m. sausio 2 d. žemės naudojimo patikrinimo akte Nr. 47ŽN-1-(14.47.78.) nurodyta, jog patikrinus nesuformuoto žemės sklypo, esančio šalia atsakovei priklausančio žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini)., naudojimą, nustatyta, jog 2018 metais tikrinimo metu nustatytas pažeidimas dėl pastatytos tvoros valstybiniame žemės plote vis dar nėra pašalintas, tvora nėra nugriauta. Tai patvirtina prie žemės naudojimo patikrinimo akto Nr. 47ŽN-1-(14.47.78.) pridedamos fotonuotraukos. Ieškovė 2020 m. gegužės 5 d. priėmė nutarimą dėl administracinio nusižengimo, kai protokolas nesurašomas (ROIK: 20111506695), kuriuo A. L. pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 110 straipsnio 2 dalį buvo paskirta 875 Eur nuobauda už tai, kad nepašalino tvoros, kuri užima 27,82 kv. m. valstybinės žemės plotą.

23. I. N. žemės tarnyba ieškinį pareiškė vadovaudamasi CK 4.98 straipsnyje įtvirtinta įstatymo nuostata, kad savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu. Ieškovė nurodo, kad atsakovė neteisėtai valdo nesuformuluotos žemės plotą (27,82 kv. m), t. y. atsakovė, neturėdama teisės į nesuformuotos valstybinės žemės nuomą ar valdymą kitais pagrindais, savavališkai pastatė nesuformuotoje valstybinėje žemėje tvorą ir vartelius.

24. Pirmosios instancijos teismas, sprendęs, kad ieškovė įrodė negatorinio ieškinio sąlygas – yra valstybinės žemės sklypo patikėtinė, bei jos teisių pažeidimą - be teisėto pagrindo užimama valstybinės žemės dalis, ieškovės ieškinį tenkino visa apimtimi ir įpareigojo atsakovę atlaisvinti valstybinę žemę.

25. Atsakovė pateikė apeliacinį skundą, kuriuo nesutiko su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Teigia, kad nebuvo atsižvelgta į atsakovės teiktus dokumentus bei tai, kad pirminiuose žemės sklypo dokumentuose atsakovei priklausantis žemės sklypas nebuvo laužtinis, ir prašė vadovautis 1986 m. gruodžio 8 d. dokumentu. Taip pat apeliantė nurodo, kad ji gyvena viena, ir kadangi jos gyvenamasis rajonas yra nesaugus, ji negali likti be tvoros, o perkėlus tvorą iš valstybinės žemės į atsakovės priklausantį žemės sklypą, tvora atsidurtų ant įvažiavimo į garažą.

26. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija toliau pasisako dėl atsakovės apeliaciniame skunde ir ieškovės bei trečiojo asmens atsiliepimuose į jį nurodytų faktinių ir teisinių argumentų.

27. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas fundamentalus nuosavybės neliečiamumo principas. Aiškindamas šią nuostatą Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga reiškia, jog savininkas turi teisę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip pat teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų šių jo teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas). Nuosavybės teisės, taip pat ir jos apsaugos institutas, visų pirma, yra išplėtotos bei detalizuotos CK normose.

28. Nuosavybės teisė kaip daiktinė teisė yra absoliutaus pobūdžio. Tai reiškia, kad savininkas šią teisę gali naudoti prieš visus asmenis (lot. erga omnes). Nuosavybės teisė suprantama kaip teisė savininko nuožiūra, tačiau nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Savininko daiktinių teisių gynimo būdai įtvirtinti CK 4.95–4.99 straipsniuose. Jeigu savininko teisių pažeidimas nesusijęs su valdymo netekimu, pagal CK 4.98 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą, savininkas gali pažeistas teises ginti reikšdamas negatorinį ieškinį (lot. actio negatoria).

29. Negatoriniu ieškiniu ginama konkretaus asmens subjektinė nuosavybės teisė. Negatorinio ieškinio atveju ieškinio dalykas (reiškiami reikalavimai) gali būti: 1) nutraukti ieškovo subjektinę nuosavybės teisę pažeidžiančius veiksmus; 2) atkurti iki ieškovo subjektinės nuosavybės teisės pažeidimo buvusią padėtį; 3) uždrausti ateityje taip pažeisti ieškovo subjektinę nuosavybės teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-378/2015; 2018 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-316-403/2018; 2018 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-355-701/2018).

30. Pasisakydamas dėl CK 4.98 straipsnio taikymo sąlygų, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog, pareiškęs negatorinį ieškinį, ieškovas turi įrodyti du dalykus: 1) kad jis yra turto savininkas ir 2) kad jo teisės yra pažeistos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-344/2012; 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2013; 2014 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-528/2014; 2015 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-378/2015).

31. Negatorinis ieškinys yra skirtas nuosavybės teisės pažeidimams, nesusijusiems su valdymo netekimu, pašalinti, šiuo ieškiniu gali būti ginama savininko teisė naudoti daiktą, taip pat teisė disponuoti daiktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-140-403/2018). Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl šios teisės normos aiškinimo ir taikymo, yra konstatavęs, kad savininkas neturi įrodinėti, kad jo teises pažeidžiantis asmuo elgiasi neteisėtai. Priešingai, esant įrodytiems pirmiau nurodytiems faktams, atsakovas turi įrodyti, jog jo elgesys visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-344/2012; 2016 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-527-695/2016). Taigi, nagrinėjamu atveju ieškovė byloje turėjo įrodyti tik tai, kad ji yra ginčo žemės sklypo savininkė ir kad jos, kaip savininkės, teisės yra pažeistos. Tuo tarpu atsakovė turėjo pareigą įrodyti, jog ji elgiasi teisėtai, t. y. neužima ir nesinaudoja valstybine žeme, arba įrodyti aplinkybę, jog turi teisėtą pagrindą užimti ir naudoti valstybinę žemę.

32. CK 4.110 straipsnyje numatyta, kad turto patikėjimo teisės subjektas, gindamas turimą turtą, turi teises, nustatytas šio kodekso 4.95-4.99 straipsniuose.

33. Ginčo dėl to, kad ieškinį atsakovei pagrįstai pareiškė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, kuri yra visos Lietuvos Respublikos valstybinės žemės, išskyrus žemę, kuri Lietuvos Respublikos žemės įstatymo ir kitų įstatymų nustatyta tvarka patikėjimo teise perduota kitiems subjektams, patikėtinė ir kuri patikėtojo nustatyta tvarka ir sąlygomis valdo, naudoja perduotą turtą bei juo disponuoja, nėra (CK 4.106 straipsnio 1 dalis, 4.107 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Ginčas byloje iš esmės kilo dėl antrosios negatorinio ieškinio sąlygos – valstybinės žemės sklypo savininkės (patikėtinės) teisių pažeidimo.

34. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, t. y. kad atsakovė, žinodama savo Žemės sklypo ribas, t. y. kad atsakovei priklausantis žemės sklypas yra netaisiklingos formos, jo rytinė riba yra laužtinė, užtvėrusi tvorą tiesia linija, yra užėmusi 27,82 kv. m. ploto nesuformuotą valstybinės žemės dalį, besiribojančią su jai priklausančiu Žemės sklypu ir šiame nesuformuotame valstybinės žemės plote be teisinio pagrindo, t. y. negavusi leidimo statyti/pritarimo, yra pastačiusi ginčo tvorą, - konstatavo, jog ieškovė nagrinėjamu atveju įrodė negatorinio ieškinio tenkinimo sąlygas. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su tokiomis pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.

35. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – Žemės įstatymas) 2 straipsnio 14 dalyje įtvirtinta, kad žemės sklypas – teritorijos dalis, turinti nustatytas ribas, kadastro duomenis ir įregistruota Nekilnojamojo turto registre. Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 7 punktas numato žemės savininkams ir kitiems naudotojams pareigą savo naudojamuose žemės sklypuose, vykdant ūkinę ar kitą veiklą, nepažeisti gretimų žemės sklypų savininkų ar naudotojų ir gyventojų teisių ir įstatymų saugomų interesų. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – Statybos įstatymas) 3 straipsnio 2 ir 5 dalimis, statybos techninio reglamento STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. D1-878 „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“ patvirtinimo“, (toliau – Statybos techninis reglamentas STR 1.05.01:2017), 50 punktu, statant valstybinėje žemėje, privaloma gauti valstybinės žemės patikėtinio sutikimą, susitarimą.

36. Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš teismui pateiktų rašytinių įrodymų – Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Ukmergės skyriaus 2018 m. lapkričio 5 d. žemės naudojimo patikrinimo akto Nr. 47ŽN-153-(14.47.73), 2018 m. gruodžio 12 d. žemės naudojimo patikrinimo akto Nr. 47ŽN-161-(14.47.73), 2020 m. sausio 2 d. žemės naudojimo patikrinimo akto Nr. 47ŽN-1-(14.47.77) bei šių aktų priedų (fotolentelės bei situacijos schemos), - atsakovei priklausantis žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), yra netaisyklingos formos, jo rytinė riba yra laužtinė. Tuo tarpu atsakovė, pastačiusi tvorą (iš vertikalių medinių lentų, dviejų plytų mūro stulpų, vartų ir vartelių), užėmė 27,82 kv. m nesuformuotą valstybinės žemės dalį. Pažymėtina, jog inžineriniai statiniai – medinė tvora ir varteliai, Nekilnojamojo turto registre nėra registruoti; atsakovė nėra gavusi Nacionalinės žemės tarnybos leidimo naudotis prašomu atlaisvinti žemės plotu ir juolab statyti statinius; atsakovė neturi teisės į žemės ploto nuomą ar valdymą kitais pagrindais, o tai suponuoja išvadą, kad inžineriniai statiniai – ginčo tvora su varteliais, pastatyti valstybinės žemės plote yra savavališkai pastatyti.

37. Statybos įstatymo 2 straipsnio 46 dalyje nustatyta, jog savavališka statyba yra statinio ar jo dalies statyba neturint galiojančio statybą leidžiančio dokumento arba jį turint, bet pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius. Šiuo atveju byloje pakankamai duomenų išvadai, kad ginčo tvora buvo pastatyta nesilaikant Statybos įstatyme įtvirtintų reikalavimų turėti statybą leidžiantį dokumentą, t. y. ginčo tvora – yra savavališkas statinys.

38. Pagal kasacinio teismo praktiką statinių griovimas net ir tais atvejais, kai statiniai žemės sklype yra pastatyti neteisėtai, yra laikomas kraštutine priemone, taikytina tik nesant teisinės galimybės kitaip spręsti neteisėtos statybos padarinių šalinimo klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-43/2015; 2016 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-313/2016; 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191-690/2017; kt.). Kita vertus, kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad įstatymo leidėjo savavališkos statybos statytojui (savininkui) nustatyta teisė įteisinti savavališką statybą negali būti laikoma neribota. Kiekvienu konkrečiu atveju teismas, spręsdamas dėl galimybės leisti statytojui (savininkui) įteisinti savavališką statybą, turėtų aiškintis, kada ir esant kokioms faktinėms bei teisinėms aplinkybėms statytojas atliko statybos darbus, kokie faktiniai ir teisiniai pagrindai nulėmė jo veiksmus. Pagal nustatytas aplinkybes teismas turėtų spręsti, ar tokių statinių statyba atitinkamoje teritorijoje iš viso galima, dėl kokių priežasčių savavališka statyba nėra įteisinta ir ar statytojo nurodytos galimybės ją įteisinti yra realios, taip pat per kokį terminą statytojas galėtų sutvarkyti reikalingą statybų dokumentaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-388/2014; 2015 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-43/2015). Taigi, kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad teismas, nagrinėdamas klausimą dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo, pirmiausiai turėtų išsiaiškinti, ar tokių statinių statyba atitinkamoje teritorijoje iš viso galima, o jei galima – atsižvelgdamas į savavališka statyba sukeltų padarinių aplinkai ir visuomenės interesams mastą, savavališkos statybos padarinių šalinimo padarinius ir galimybes atkurti iki savavališkos statybos buvusią padėtį, spręsti dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo būdo (Statybos įstatymo 28 straipsnio 8 dalis), t. y. ar įpareigoti statytoją nugriauti statinį ar jo nenugriaunant leisti statybą įteisinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-148/2013).

39. Statybos įstatymo 32 straipsnis numato, kad savavališkos statybos padariniai šalinami Priežiūros įstatymo nustatyta tvarka. Atitinkamai Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 12 dalis reglamentuoja, jog savavališkai valstybinėje žemėje statomų ir pastatytų naujų statinių įteisinimas draudžiamas, jeigu statybos darbai atlikti neturint žemės valdymo ar naudojimo teisių. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovė savavališką statinį – tvorą - pastatė valstybinėje žemėje, ir byloje nėra pateikta jokių duomenų, kad atsakovė turi žemės valdymo ar naudojimo teises į žemę, kurioje yra savavališkas statinys. Vien deklaratyvūs atsakovės teiginiai, jog jai niekas nepasiūlė išpirkti žemę, nesant byloje jokių duomenų ir įrodymų, kad atsakovė apskritai būtų ėmusis kokių nors veiksmų, siekdama įsigyti ginčo žemės plotą nuosavybėn ar įgyti į jį kokias nors kitas su valdymu susijusias teises, nesudaro pagrindo kitaip vertinti situaciją. Tai savo ruožtu suponuoja išvadą, jog tvoros, kaip statinio įteisinimas nagrinėjamu atveju apskritai būtų draudžiamas.

40. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tiek administracinių teismų, tiek bendrosios kompetencijos teismų praktikoje suformuota, jog įstatymo leidėjas, siekdamas uždrausti įteisinti naujų statinių savavališką statybą, atliktą valstybinėje žemėje neturint šios žemės valdymo ar naudojimo teisių, 2016 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo Nr. XII-459 6, 10, 11, 13, 14, 15, 16, 17, 22, 23 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 26¹ straipsniu įstatymu Nr. XII-2578 eliminavo galimybę įteisinti savavališkai pastatytą ar statomą statinį valstybinėje žemėje, o būtent, minėtu įstatymu buvo pakeistas Priežiūros įstatymo 14 straipsnis ir šio straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad savavališkai valstybinėje žemėje statomų ir pastatytų naujų statinių įteisinimas draudžiamas, jeigu statybos darbai atlikti neturint žemės valdymo ar naudojimo teisių.

41. Administracinių teismų praktikoje pabrėžiama, kad Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 5 dalis savavališko statybos įteisinimą leidžia tik tais atvejais, kai žemės sklype (teritorijoje), kuriame (kurioje) yra savavališka statyba, tokios paskirties naujo statinio statyba yra galima arba tokie šio statinio rekonstravimo, remonto ar griovimo darbai yra galimi pagal galiojančius detaliuosius planus ar žemės valdos projektus (jeigu jie privalomi). Minima įstatymo norma reikalauja, jog statinio statyba būtų galima pagal galiojančius teritorijos planavimo dokumentus. Pagal Statybos įstatymo 3 straipsnio 5 dalį, jei statytojas neatitinka šio straipsnio 2 dalyje nustatyto bent vieno privalomojo reikalavimo statytojo teisei įgyvendinti, statyba yra draudžiama. Pagal Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą, statytojo teisė įgyvendinama, kai statytojas žemės sklypą, kuriame statomas statinys, valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais. Jeigu pareiškėjas neturi jokių teisių į valstybei priklausantį žemės sklypą, kuriame pastatytas savavališkas statinys, todėl tokia statyba nėra galima. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad negali būti vykdomas atsakovės savavališkos statybos įteisinimas, kaip savavališkos statybos padarinių pašalinimo būdas, apskritai.

42. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, jog teismas nevertino atsakovės pateiktų rašytinių įrodymų, kuriuose atsakovei priklausantis žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), pavaizduotas be lūžio taškų, ir prašo remtis būtent 1986 m. gruodžio 8 d. registruotu bei patvirtintu Žemės sklypo planu, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tam pagrindo nėra.

43. Nagrinėjamu atveju iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovė A. L. 1998 m. liepos 30 d. Privačios žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 5695-6 pagrindu iš pardavėjos J. S. įsigijo 0,0886 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Toks pat minėto Žemės sklypo plotas (0,0886 ha) nurodytas ir 1998 m. rugpjūčio 24 d. Pažymėjime apie Nekilnojamojo turto registre įregistruotą Žemės sklypą ir teises į jį. Atsakovei priklausančio Žemės sklypo planas (su laužtine Žemės sklypo rytine riba) buvo nubraižytas 1995 metų balandį, kas reiškia, kaip teisingai pažymėjo ieškovė savo atsiliepime į apeliacinį skundą, jog buvęs Žemės sklypo savininkas tokiai Žemės sklypo konfigūracijai neprieštaravo, ir būtent tokį žemės sklypą nusipirko atsakovė. Pažymėtina, jog atsakovei priklausančio žemės sklypo ribos nustatytos pagal kadastrinius matavimus ir įregistruotos Nekilnojamojo turto registre. Tuo tarpu Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymo nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnis). Todėl šiuo atveju nėra pagrindo vadovautis atsakovės prašomu 1986 m. gruodžio 8 d. Žemės sklypo brėžiniu, esant 1995 m. balandžio mėn. nubraižytam ir nenuginčytam Žemės sklypo planui.

44. Atsakovės apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės apie neaiškias jos Žemės sklypo ribas, ženklinimą, galimai netikslius kadastrinių matavimų duomenis ir t.t. galėtų būti atskirų teismo procesų dėl žemės sklypo ribų, servituto nustatymo ir kt., dalyku, tačiau nėra susijusios su nagrinėjamoje byloje sprendžiamu statinio – tvoros valstybinėje žemėje pastatymo/buvimo teisėtumu. Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad sklypo ribų aiškumas yra vertinamojo pobūdžio kategorija, priklausanti nuo konkrečių faktinių aplinkybių, ir tik įvertinus jų visetą sprendžiama, ar sklypo ribos neaiškios, todėl turi būti nustatinėjamos, tačiau tokiais atvejais turi būti reiškiamas reikalavimas nustatyti žemės sklypo ribas. Tokia teismų praktika formuojama atsižvelgiant į kitą teismų praktikoje suformuotą taisyklę, kai sprendžiant ginčus tarp kaimyninių žemės sklypų savininkų dėl žemės sklypų ribų, gali būti keičiamos sklypų ribos, sklypo konfigūracija, tačiau negali būti keičiamas (sumažėti ar padidėti) žemės sklypo dydis (plotas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2005).

45. Atkreiptinas dėmesys, kad nei vienas Nacionalinės žemės tarnybos surašytas žemės naudojimo patikrinimo aktas nebuvo atsakovės skundžiamas įstatymų nustatyta tvarka, taip pat ir 2020 m. gegužės 5 d. nutarimas dėl administracinio nusižengimo, kai protokolas nesurašomas, kuriuo atsakovei pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 110 straipsnio 2 dalį buvo paskirta 875 Eur nuobauda už tai, kad nepašalino tvoros, kuri užima 27,82 kv. m. valstybinės žemės plotą, nebuvo atsakovės skundžiamas.

46. Taip pat atmestini apeliacinio skundo argumentai dėl techninių sunkumų realiai fiziškai šalinant ginčo tvorą, tvoros reikalingumo atsakovei dėl saugumo, jos sveikatos buklės, pensijinio amžiaus, neįgalumo, kitų asmenų teisių ribojimų galimo nebuvimo ir pan., atmestini kaip teisiškai nereikšmingi sprendžiant dėl imperatyvių teisės normų pažeidimo buvimo/konstatavimo nagrinėjamoje situacijoje bei imperatyviai įstatymuose numatytų tokio pažeidimo padarinių taikymo.

47. Taigi, pagal nuosekliai plėtojamą kasacinio teismo praktiką daikto savininkas neturi įrodinėti, kad jo teises pažeidžiantis asmuo elgiasi neteisėtai. Priešingai, nagrinėjamu atveju būtent atsakovė turi įrodyti, jog jos elgesys visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-407/2008; 2010 m. birželio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2010; 2012 m. liepos 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2012; kt.). Tad šiuo atveju atsakovei nepateikus iš esmės nei vieno jos teiginius pagrindžiančio įrodymo (CPK 178 straipsnis), konstatuotina, kad byloje įrodytos abi negatorinio ieškinio tenkinimo salygos, todėl spręstina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai įpareigojo atsakovę per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis atlaisvinti neteisėtai užimtą 27,82 kv. m. nesuformuotos valstybinės žemės plotą, esantį šalia atsakovei nuosavybės teise priklausančio Žemės sklypo ribos, pašalinant medinių konstrukcijų (medinių lentelių) su plytų mūro stulpų tvorą, vartus ir vartelius bei juos laikančias konstrukcijas, ir sutvarkant valstybinį žemės plotą, kad būtų galima naudoti jį pagal paskirtį.

48. Pažymėtina, kad byloje ginčo dėl termino, per kurį įpareigojimas turi būti įgyvendintas, nekilo, todėl teisėjų kolegija šiuo aspektu plačiau nepasisako.

Dėl bylos baigties

49. Išanalizavusi ir įvertinusi byloje surinktų duomenų visumą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė bylos faktines aplinkybes bei tinkamai pritaikė proceso ir materialinės teisės normas, nenukrypo nuo formuojamos kasacinio teismo praktikos. Atsakovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs proceso ar materialines teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Nenustačius pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

50. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 42 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

51. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis).

52. Ieškovė ir trečiasis asmuo apeliacinės instancijos teismui nepateikė įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl teisėjų kolegija dėl jų priteisimo iš atsakovės nepasisako.

53. Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, jos bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, neatlyginamos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Apeliantės (atsakovės) A. L. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2021 m. gruodžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Giedrė ČėsnienėAndrius VerikasRenata Volodko