Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens D. J. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. birželio 18 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-51-413/2018 pagal pareiškėjos akcinės bendrovės SEB banko skundą dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Lodena“ 2018 m. balandžio 30 d. kreditorių susirinkime priimtų nutarimų panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

3. Pareiškėja AB SEB bankas akcentavo aplinkybę, jog BUAB „Lodena“ akcininkas ir kreditorius D. J. nesuinteresuotas greitesne bendrovės bankroto proceso pabaiga, o kreditorių susirinkime turėdamas balsų daugumą, gali lemti jam palankių nutarimų priėmimą. Atsižvelgiant į tai, kad yra įmanomas ir greitesnis įmonės turto pardavimas nustačius protingas kainas ir teismui nutraukus kreditorių savivalę, nėra būtinas ir 24 mėnesių pakartotinis įmonės likvidavimo terminas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

Dėl kreditorių susirinkimo nutarimų procedūrinės patikros

14. Iš bylos duomenų nustatyta, kad 2018 m. balandžio 30 d. įvyko BUAB „Lodena“ kreditorių susirinkimas. Pareiškėja AB SEB bankas (BUAB „Lodena“ hipotekos kreditorė) dėl šiame susirinkime trečiuoju ir penktuoju darbotvarkės klausimais priimtų nutarimų BUAB „Lodena“ bankroto bylą nagrinėjančiam teismui pateikė skundą.

15. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad bankroto procesas yra kolektyvinis procesas, kuris, nors ir prasideda kaip procesas dėl skolininko nemokumo fakto nustatymo, vėliau tampa kolektyviniu kreditorių reikalavimų tenkinimo iš skolininko turto mechanizmu. Bankroto procese siekiama patenkinti ne pavienių kreditorių, žinančių apie sunkią skolininko finansinę padėtį, o visų kreditorių finansinius reikalavimus ir interesus. Kreditorių, kaip visumos, teisė spręsti bankrutuojančios įmonės reikalus – tai kreditorių autonomijos principo išraiška. Ši teisė yra įgyvendinama kreditorių balsų dauguma priimant nutarimus kreditorių susirinkime. Kreditorių susirinkimas yra savotiškas kreditorių savivaldos organas, sprendžiantis su bankroto proceso eiga susijusius kreditorių susirinkimo kompetencijai priskirtus klausimus. Atskirų kreditorių teisės ginamos tik netiesiogiai, ginant kreditorių visumos teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-477/2011).

16. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 24 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kreditorių susirinkimo nutarimai privalomi visiems kreditoriams, tačiau kreditorius, nesutikdamas su balsų dauguma priimtais nutarimais, turi teisę apskųsti juos teismui (ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nagrinėjant skundus dėl kreditorių susirinkimo nutarimų teisėtumo reikia patikrinti, ar buvo laikytasi ĮBĮ ir kreditorių susirinkimo nustatytos susirinkimo sušaukimo, kreditorių dalyvavimo, nustatytos susirinkimo darbotvarkės klausimų nagrinėjimo, balsavimo ir nutarimų priėmimo tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-286/2007), nes šie procedūrų veiksmai reikšmingi ir gali lemti neteisėtų nutarimų priėmimą. Teismas, nustatęs esminius procedūrinius pažeidimus, galėjusius lemti neteisėtų nutarimų priėmimą, taip pat nustatęs, kad priimti nutarimai prieštarauja imperatyviosioms ĮBĮ, kitų įstatymų normoms, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.5 straipsnyje įtvirtintiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams ir dėl to pažeidžia bankrutuojančios įmonės, jos kreditorių grupės teisėtus interesus, kreditorių susirinkimo nutarimus panaikina. Taigi teisminė kreditorių susirinkimo nutarimų teisėtumo kontrolė skirta užtikrinti, kad nebūtų pažeistos kreditorių susirinkimo nutarimų priėmimo procedūros, nebūtų pažeistos kitos imperatyviosios teisės normos ir kad nė vieno asmens interesas nebūtų suabsoliutinamas kito asmens intereso sąskaita. CPK 1 straipsnyje, nustatančiame civilinio proceso teisės normų konkurencijos taisykles, yra įtvirtinta nuostata, kad bankroto ir restruktūrizavimo bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. ĮBĮ normos yra specialiosios bendrųjų civilinio proceso teisės normų atžvilgiu ir turi prioritetą joms konkuruojant.

17. Apeliacinis teismas atkreipia dėmesį, jog nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog priimant ginčijamus kreditorių nutarimus buvo laikytasi ĮBĮ ir kreditorių susirinkimo nustatytos susirinkimo sušaukimo, kreditorių dalyvavimo, nustatytos susirinkimo darbotvarkės klausimų nagrinėjimo, balsavimo ir nutarimų priėmimo tvarkos. Apeliacinis teismas taip pat nenustatė tokių procedūrinių pažeidimų. Kita vertus, pažymėtina, jog vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo konstatuoti šioje byloje skundžiamų kreditorių susirinkimo nutarimų teisėtumo, neatlikus jų turinio vertinimo.

Dėl kreditorių nutarimo, priimto trečiuoju susirinkimo darbotvarkės klausimu

18. BUAB „Lodena“ 2018 m. balandžio 30 d. kreditorių susirinkime buvo sprendžiamas klausimas dėl bankrutavusios įmonės turto pardavimo kainų patvirtinimo ir pardavimo tvarkos nustatymo (trečiasis susirinkimo darbotvarkės klausimas). Bylos duomenys patvirtina, kad šiame kreditorių susirinkime buvo pasiūlyti trys turto pardavimo tvarkos ir kainos nustatymo variantai: 1) bankroto administratorė pasiūlė 21-ose varžytynėse nustatyti ginčo turto pardavimo kainą – 285 000 Eur (su PVM), 22-ose varžytynėse – 265 000 Eur (su PVM), o nepardavus turto varžytynėse, sušaukti kreditorių susirinkimą dėl tolimesnio turto pardavimo būdo ir kainos nustatymo. Už šį pasiūlymą balsavo 1,50 proc. visų kreditorių; 2) kreditorė AB SEB bankas pasiūlė žemės sklypo kainas varžytinėms nustatyti 10 procentų mažesnes nuo jau vykusių varžytynių, t. y. 21-ose varžytinėse nustatyti ginčo turto pardavimo kainą – 225 486 Eur (250 540 Eur - 10 proc.), 22-ose varžytynėse – 202 937 Eur (225 486 Eur - 10 proc.). Esant poreikiui, kreiptis į turto vertintojus, siekiant nustatyti žemės sklypo kainą, vertintojus parenkant iš 3-4 vertintojų pagal pigiausią pasiūlymą. Už šį nutarimo variantą balsavo 21,93 proc. visų susirinkime dalyvavusių kreditorių; 3) kreditorius D. J. pasiūlė 21-ose varžytinėse nustatyti ginčo turto pardavimo kainą – 307 000 Eur (su PVM), 22-ose varžytynėse – 306 000 Eur (su PVM). Už šį nutarimą balsavo 76,57 proc. visų susirinkime dalyvavusių kreditorių, t. y. kreditorių susirinkime buvo patvirtinta kreditoriaus D. J. pasiūlyta bankrutavusios įmonės turto pardavimo tvarka ir kaina.

19. Kreditorė AB SEB bankas kreipėsi į teismą prašydama ginčijamą kreditorių nutarimą panaikinti. Kreditorės nuomone, bankui įkeistą turtą ginčijamu kreditorių nutarimu nuspręsta pardavinėti už nepagrįstai aukštą kainą – 307 000 Eur. Nors toks nutarimas buvo priimtas balsų dauguma, tačiau juo siekiama vilkinti jau ir taip labai ilgai besitęsiančias bankroto procedūras. Nurodė, kad iki šio kreditorių susirinkimo įmonės žemės sklypas nesėkmingai buvo pardavinėjamas dvidešimtyje varžytynių, o tokios procedūros vyko kelis metus. Paskutinėse (20-ose) varžytynėse ginčo turtas buvo pardavinėjamas už 250 540 Eur kainą, todėl dar didesnės kainos nustatytas pirkėjų nepritrauks. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos AB SEB banko skundą patenkino: trečiuoju susirinkimo darbotvarkės klausimu priimtą kreditorių nutarimą panaikino ir nustatė bendrovės turto pardavimo tvarką bei kainas pagal kreditorių susirinkimui pateiktą pareiškėjos siūlymą. Teismas konstatavo, kad kreditorių susirinkimas vengia vykdyti įstatyme numatytas funkcijas, susijusias su bankrutavusios bendrovės turto realizavimu, o pareiškėjos pasiūlyta turto pardavimo tvarka yra teisinga, be to, jos pasiūlytos pradinės pardavimo kainos iš esmės neprieštarauja turto vertintojo pateiktiems duomenims.

20. Apeliantas D. J. su teismo patvirtinta turto pardavimo kaina ir tvarka nesutinka. Apelianto nuomone, teismo išspręstas klausimas priskirtinas išimtinei kreditorių susirinkimo (kreditorių daugumos) kompetencijai. Be to, jo teigimu, patvirtinus turto pardavimo tvarką ir kainą pagal pareiškėjos pateiktą pasiūlymą, prioritetas teikiamas vien pareiškėjos, kaip hipotekos kreditorės, interesams, tokiu būdu paneigiant kitų kreditorių finansinių reikalavimų patenkinimo iš ginčo turto realizavimo galimybę. Pasak apelianto, bankroto procese siektina efektyvesnio visų kreditorių finansinių reikalavimų patenkinimo, o ne greitesnio įmonės likvidavimo. Apeliacinis teismas neturi pagrindo pritarti apelianto argumentams ir sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis bei priimtu procesiniu sprendimu.

21. ĮBĮ normos kreditorių susirinkimui paveda spręsti esminius su bankrutuojančios įmonės veikla susijusius klausimus. Tik kreditorių visuma sprendžia tokius reikšmingus su bankrutuojančios įmonės veikla susijusius klausimus, kaip administratoriaus veiklos kontrolė, bankrutuojančios įmonės ūkinė komercinė veikla, įmonės likvidavimas, parduodamo turto vertinimo tvarkos nustatymas, turto pardavimo kainos tvirtinimas (ĮBĮ 23 straipsnis). Kreditorių, kaip visumos, teisė spręsti bankrutuojančios įmonės reikalus – tai kreditorių autonomijos principo išraiška. Ši teisė įgyvendinama kreditorių balsų dauguma priimant nutarimus kreditorių susirinkime (ĮBĮ 24 straipsnis). Kreditorių susirinkimas yra savotiškas kreditorių savivaldos organas, sprendžiantis su bankroto proceso eiga susijusius klausimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-477/2011).

22. ĮBĮ 23 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad kreditorių susirinkimas, be kita ko, tvirtina įmonės turto pardavimo kainą. Lietuvos apeliacinis teismas, pasisakydamas dėl šios teisės normos, yra pažymėjęs, kad bankrutuojančios įmonės turto pardavimo tvarkos ir pradinės turto pardavimo kainos nustatymas susijęs su ekonominio tikslingumo vertinimu, kuris priklauso kreditorių susirinkimo kompetencijai, o teismas nevykdo bankroto administravimo procedūrų ir savo sprendimais paprastai negali išspręsti klausimų, kurie priskirtini kitų bankroto teisinių santykių dalyvių (kreditorių susirinkimo) kompetencijai. Dėl to teismas negali kreditorių susirinkimui nurodyti konkretaus turto pardavimo būdo arba nustatyti pradinę turto pardavimo kainą, bet gali panaikinti kreditorių susirinkimo nutarimus ir klausimą perduoti nagrinėti kreditorių susirinkimui iš naujo (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1397/2014).

23. Apeliacinis teismas atkreipia dėmesį į tai, kad nors pagal bendrąją taisyklę teismui nesuteikta teisė spręsti dėl kreditorių kompetencijai priskirtinų klausimų (šiuo atveju – parduodamo turto tvarkos ir kainos nustatymo), tačiau teismų praktikoje nustatyta šios taisyklės išimtis, suteikianti teismui teisę išspręsti tuos klausimus, kurie kreditorių susirinkime nėra tinkamai sprendžiami ir dėl to pažeidžiami bankroto proceso tikslai ir paskirtis.

24. ĮBĮ nereglamentuojama situacija, kai kreditorių susirinkimas neįgyvendina įstatyme jam patikėtos kompetencijos, susijusios su turto pardavimo tvarkos ir kainos nustatymu. Nepaisant to, teismų praktikoje aiškinama, kad kreditorių susirinkimo kompetencijos neįgyvendinimas gali pažeisti pačių kreditorių interesus ir trukdyti bankroto bylos eigai. Nustačius, jog kreditorių susirinkimas vengia įgyvendinti savo kompetenciją, taip pat, siekiant bankroto proceso operatyvumo, užkertant kelią nepagrįstam būtinųjų procedūrų vilkinimui, likviduojamos įmonės turto pardavimo tvarkos bei pradinės parduodamo turto kainos nustatymo klausimus gali išspręsti ir bankroto bylą nagrinėjantis teismas, o su pasiūlymu dėl konkrečios pardavimo tvarkos ir kainos nustatymo turi teisę kreiptis bet kuris kreditorius, kuris yra suinteresuotas turto realizavimu (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-387/2012; Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1397/2014). Sprendžiant, ar nagrinėjamu atveju yra pagrindas taikyti išimtį iš bendrosios taisyklės ir teismui įsiterpti į kreditorių kompetencijai priklausančio klausimo išsprendimą, būtina įvertinti bylos faktines aplinkybes, kreditoriaus (-ių), turinčio (-ių) balsų daugumą, veiksmus (neveikimą), jų priimamų sprendimų įtaką operatyviam ir veiksmingam bankroto bylos užbaigimui, taip pat atsižvelgti į protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus.

25. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esančių duomenų visuma leidžia spręsti apie kreditorių, turinčių balsų daugumą, vengimą tinkamai įgyvendinti kreditorių susirinkimui pavestas funkcijas ir taip greičiau pasiekti bankroto procesui keliamus tikslus – tarp jų ir kuo operatyviau bei didesne apimtimi patenkinti įmonės kreditorių finansinius reikalavimus. Analizuojamu atveju teisę teismui išspręsti klausimą dėl nekilnojamojo turto pardavimo tvarkos ir kainų nustatymo pagal pareiškėjos prašomą patvirtinti turto pardavimo tvarką suponuoja žemiau nurodytos faktinės aplinkybės.

26. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo ginčui reikšmingas bankrutavusios bendrovės turto, įkeisto pareiškėjai, realizavimo proceso faktines aplinkybes, sąlygojančias išvadą dėl kreditorių susirinkimo netinkamo jo kompetencijai priskirtų klausimų sprendimo, kiek tai susiję su įmonės turto pardavimo procedūromis. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad dėl įmonei priklausančio ir pareiškėjai įkeisto 3,1305 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo iš varžytynių kreditoriai pirmą kartą pasisakė 2014 m. rugsėjo 15 d. įvykusiame ketvirtajame kreditorių susirinkime, kurio metu nutarta įkeisto turto pardavimo pirmosiose varžytynėse kainą nustatyti 1 500 000 Lt (434 430,03 Eur) (be PVM). 2015 m. liepos 2 d. įvykusiame aštuntajame kreditorių susirinkime nutarta nustatyti ginčo turto pardavimo trečiose varžytynėse kainą – 312 800 Eur, ketvirtosiose – 250 240 Eur. Ginčo turto nepavykus parduoti keturiose vykdytose varžytynėse, 2015 m. rugsėjo 11 d. kreditorių susirinkime Nr. 9 kreditoriai nutarė pardavinėti turtą penktose varžytynėse už 390 000 Eur, šeštose varžytinėse – už 351 000 Eur. Ginčo turto nepardavus šeštose varžytynėse, kreditoriai 2016 m. vasario 22 d. susirinkime Nr. 10 nutarė turtą pardavinėti septintose varžytynėse už 333 450 Eur (plius PVM), aštuntose varžytinėse – už 315 900 Eur (plius PVM). Aštuntose varžytinėse turtas nebuvo parduotas, todėl kreditoriai 2016 m. liepos 5 d. susirinkime Nr. 11 nutarė pardavinėti turtą devintose varžytynėse už 297 520,66 Eur (plius PVM), dešimtose varžytynėse – už 289 256,19 Eur (plius PVM). Nepardavus turto dešimtyje vykusių varžytynių, įmonės kreditoriai 2016 m. spalio 28 d. susirinkime Nr. 13 nutarė pardavinėti turtą vienuoliktose varžytynėse už 340 000 Eur (įskaitant PVM), dvyliktose varžytynėse – už 330 000 Eur (su PVM). Turto nepardavus, kreditoriai 2017 m. sausio 20 d. susirinkime Nr. 14 nutarė pardavinėti turtą tryliktose varžytynėse už 325 000 Eur (su PVM), o nepavykus parduoti, organizuoti keturioliktas varžytynes ir pardavinėti turtą už 320 000 Eur (su PVM). Nepardavus turto minėtose varžytinėse, kreditoriai 2017 m. gegužės 8 d. susirinkime Nr. 15 nutarė pardavinėti turtą penkioliktose varžytinėse už 325 000 Eur, šešioliktose – už 320 000 Eur (su PVM). Turto nepardavus, kreditoriai 2017 m. rugsėjo 8 d. susirinkime Nr. 16 nutarė pardavinėti turtą septynioliktose varžytynėse už 315 000 Eur, aštuonioliktose – už 310 000 Eur (su PVM). Nepavykus parduoti turto, kreditoriai 2017 m. gruodžio 19 d. susirinkime Nr. 18 nutarė pardavinėti turtą devynioliktose varžytynėse už 309 000 Eur, dvidešimtose varžytynėse – už 308 000 Eur (su PVM).

27. Įvertinęs nutarties 26 punkte nurodytas įmonės turto realizavimo iš varžytynių faktines aplinkybes, apeliacinis teismas daro išvadą, jog kreditorių susirinkime priimami sprendimai dėl bankrutavusios įmonės turto realizavimo nebuvo efektyvūs, ekonomiški, jog tokiais veiksmais iš esmės buvo siekiama ne realaus turto realizavimo kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimo tikslu, o bankroto proceso vilkinimo ir procedūrų imitavimo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo aplinkybę, jog ginčo turto pardavimo procedūros tęsiamos jau kelis metus. Pritartina šio teismo išvadai, jog dar prieš kelerius metus nepavykus turto parduoti už pradinę 250 240 Eur kainą, nėra pagrindo prognozuoti, jog pirkėjai susidomėtų esmingai aukštesne – 306 000 Eur kaina. Todėl negalima pripažinti efektyvia ir racionalia turto realizavimo priemone pardavimo kainos sumažinimą dviejų tūkstančių eurų suma (nuo 308 000 Eur kainos paskutinėse varžytynėse), kas atitinka kainos mažinimą vos 0,3 proc. dalimi. Juolab kad byloje yra objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog reali ginčo turto vertė tesiekia 200 000 Eur.

28. Apeliantas nurodė, jog pirmosios instancijos teismo patvirtinta įkeisto turto pardavimo tvarka iš esmės naudinga tik pareiškėjai, kai turto pardavimas už didesnę kainą leistų bent iš dalies patenkinti visų kreditorių finansinius reikalavimus. Toks argumentas, apeliacinio teismo vertinimu, šiuo konkrečiu atveju tik patvirtina išvadą, jog tokiu būdu siekiama išvengti objektyvių ir realiai bei efektyviai įgyvendinamų sprendimų priėmimo kreditorių susirinkime. Akivaizdu, jog siekis parduoti turtą už neprotingai didelę ir objektyviais duomenimis nepagrįstą kainą negali būti įgyvendintas. Tą patvirtina tiek bendrieji ekonominiai rinkos dėsniai, tiek ir faktinė aplinkybė dėl nepateisinamai ilgai užsitęsusios ginčo turto realizavimo eigos. Apelianto pasiūlyta turto pardavimo tvarka ir kaina neužtikrina bankroto proceso efektyvumo, operatyvumo ir ekonomiškumo bei, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, iš esmės pažeidžia hipotekos kreditorės (pareiškėjos) teisėtus interesus. Ta aplinkybė, jog pareiškėja yra hipotekos kreditorė, turinti reikalavimo patenkinimo prioritetą kitų kreditorių atžvilgiu (kiek tai susiję su jos pirmenybe patenkinti finansinį reikalavimą iš jos naudai įkeisto turto), neleidžia daryti išvados, jog patvirtinus mažesnę turto pardavimo kainą, būtų ignoruojami kitų kreditorių interesai. Be to, tęstinis iš esmės tapačių turto pardavimo procedūrų vykdymas (jų imitavimas) sąlygoja akivaizdžiai didesnes bankroto administravimo sąnaudas, o tai neabejotinai turi tiesioginės įtakos kreditorių finansinių reikalavimų patenkinimo galimybėms. Kita vertus, nustatyta mažesnė pradinė turto pardavimo iš varžytynių kaina nepaneigia galimybės varžytynių eigoje gauti didesnės kainos pasiūlymų.

29. Byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog apeliantas nepaneigė pirmosios instancijos teismo konstatuoto vengimo tinkamai vykdyti kreditorių kompetencijai priskiriamas funkcijas, susijusias su įmonės turto realizavimo procedūromis. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, jog pirmosios instancijos teismas nustatė pradinę turto pardavimo kainą, kuri neatitinka turto vertės. Pradinės turto pardavimo kainos pagrįstumą pagrindžia objektyvūs turto vertinimo duomenys.

30. Nepateisinamai užsitęsusi bankrutavusios įmonės likvidavimo procedūra, neracionalus ir neefektyvus turto pardavimo kainos nustatymo procesas (kuomet kaina mažinama nežymiai, o vėliau vėl didinama), nuolat kylantys nesutarimai tarp balsų daugumą turinčio (-ių) kreditoriaus (-ių) ir kitų kreditorių, dominuojančio (-ių) kreditoriaus (-ių) kartotiniai veiksmai kreditorių susirinkimuose blokuojant kitų kreditorių ar bankroto administratorės teikiamus pasiūlymus, bei kitos nustatytos aplinkybės leidžia spręsti apie kreditorių susirinkimo vengimą tinkamai įgyvendinti jo kompetencijai priskirtus klausimus. Apeliacinis teismas, atsižvelgdamas į šios konkrečios bylos aplinkybes, vadovaudamasis bankroto proceso efektyvumo ir operatyvumo principais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir tinkamai motyvuotą procesinį sprendimą įsiterpti į kreditorių susirinkimo kompetenciją bei nustatyti BUAB „Lodena“ nekilnojamojo turto pardavimo kainą bei tvarką pagal pareiškėjos pateiktą kreditorių susirinkimui pasiūlymą, kuriam iš esmės neprieštaravo bankroto administratorė ir dalis kreditorių. Turto pardavimas iš varžytynių už pareiškėjos pasiūlytą pradinę kainą nepažeis kreditorių interesų, nes siūloma turto pardavimo kaina yra didesnė už jo vertę, nurodytą šio turto įvertinimo dokumente. Kita vertus, nepardavus turto už nustatytą kainą, nebus užkirstas kelias kreditoriams ateityje bendra tvarka spręsti klausimų dėl turto vertės ir pardavimo (realizavimo) būdo.

Dėl kreditorių nutarimo, priimto penktuoju susirinkimo darbotvarkės klausimu, dėl kitų atskirojo skundo argumentų

31. Pareiškėja pirmosios instancijos teismui pateiktu skundu taip pat prašė panaikinti 2018 m. balandžio 30 d. kreditorių susirinkimo nutarimą, priimtą penktuoju darbotvarkės klausimu, kuriuo bankroto administratorei pavesta kreiptis į teismą dėl termino įmonės likvidavimo procedūroms užbaigti atnaujinimo.

32. Teismas, įvertinęs aplinkybę, jog įsiteisėjusia Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 7 d. nutartimi buvo atnaujintas 24 mėnesių terminas įmonės likvidavimo procedūroms atlikti, konstatavo, kad nėra prasmės vertinti kreditorių susirinkime penktuoju darbotvarkės klausimu priimto nutarimo teisėtumo. Pažymėjo, jog šio klausimo išsprendimas byloje dalyvaujantiems asmenims nesukels teisinių pasekmių, todėl procesą šioje bylos dalyje nutraukė.

33. Apelianto suformuluotas atskirojo skundo dalykas leidžia daryti prielaidą, kad nagrinėjamu atveju siekiama ir šios nutarties dalies apeliacinės kontrolės, nes apeliantas laikosi pozicijos, jog ir šis pareiškėjos skundo reikalavimas turėjo būti atmestas. Tačiau apeliantas atskirajame skunde nepateikė argumentų, pagrindžiančių teismo nutarties dalies nutraukti procesą šioje bylos dalyje (tuo pagrindu, jog ginčijamo nutarimo vertinimas nesukels teisinių pasekmių), neteisėtumą ir (ar) nepagrįstumą. Apeliacinis teismas daro išvadą, jog šios pirmosios instancijos teismo nutarties dalies kontrolė yra už atskirojo skundo nagrinėjimo ribų. Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta, apeliacinis teismas apskųstos teismo nutarties dalies dėl kreditorių susirinkimo nutarimo, priimto penktuoju darbotvarkės klausimu, teisėtumo nevertina (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis).

34. Kiti atskirajame skunde išdėstyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nutartį. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

35. Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, teisingai nustatė faktines aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, todėl ji paliekama nepakeista.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2018 m. birželio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.