- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-08-08
- Bylos Nr.
- B2-2068-413/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00717-2012-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Gintautas Koriaginas
- Pareiškėjas
- D. J.
- Suinteresuotas asmuo
- „Swedbank“
dalyvaujant pareiškėjui D. J., pareiškėjo atstovui advokatui Linui Meškiui, atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Lodena“ atstovui advokatui Tomui Bairašauskui, suinteresuoto asmens „Swedbank“, akcinės bendrovės atstovui R. L.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo D. J. skundą atsakovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Lodena“, suinteresuotiems asmenims „Swedbank“, akcinei bendrovei, akcinei bendrovei SEB bankui, Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybės socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui, uždarajai akcinei bendrovei „SP Project“ dėl kreditorių susirinkimo nutarimo pripažinimo negaliojančiu,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas pripažinti negaliojančiu 2014 m. gegužės 9 d. BUAB „Lodena“ kreditorių susirinkimo nutarimą 2 darbotvarkės klausimu „Dėl įkeisto nekilnojamojo turto pardavimo tvarkos ir kainų“ ir perduoti klausimą dėl BUAB „Lodena“ įkeisto nekilnojamojo turto pardavimo tvarkos bei kainų nustatymo BUAB „Lodena“ kreditorių susirinkimui svarstyti iš naujo; priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas nurodė, kad 2014-05-09 įvyko kreditorių susirinkimas, kurio metu 2 darbotvarkės klausimu buvo priimtas nutarimas įkeistą BUAB „Lodena“ nekilnojamąjį turtą parduoti varžytinėse. Pirmosioms varžytinėms nustatytos pradines turto pardavimo kainos: (duomenys neskelbtini) esančių pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir valstybinio žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) nuomos teisės – 790 000 Lt; (duomenys neskelbtini) esančių poilsio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo aikštelės unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir valstybinio žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) nuomos teisės – 1 200 000 Lt; (duomenys neskelbtini) esančių pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statinių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), valstybinio žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) nuomos teisės — 2 090 000 Lt. Nepardavus turto pirmosiose varžytinėse ir įkaito turėtojui atsisakius perimti įkeistą turtą, nustatytos antrosioms varžytinėms pradinės turto kainos - 80 proc. pirmųjų varžytinių kainos. Pažymėjo, kad įkeisto nekilnojamojo turto vertinimas buvo atliktas kreditoriaus „Swedbank“, AB, užsakymu 2014 metais. Pareiškėjo įsitikinimu, turto vertintojo nustatytos parduodamo turto kainos neatitinka rinkos kainų, jos yra per mažos. Bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo, remdamasis vertinimo ataskaitomis, pasiūlė įkeistą nekilnojamąjį turtą parduoti varžytinėse bei patvirtinti pradines turto pardavimo kainas. „Swedbank“, AB, kaip didžiausias ir hipotekinis BUAB „Lodena“ kreditorius, turintis lemiamą sprendimų priėmimo teisę, yra akivaizdžiai suinteresuotas, kad BUAB „Lodena“ turtas būtų parduotas kuo mažesne kaina, kad turto pardavimo atveju galėtų reikšti (tikslinti) kuo didesnį finansinį reikalavimą (nepadengtai daliai) arba galėtų turtą perimti. Pareiškėjo nuomone, būtent antrasis variantas (turto perėmimas) ir yra labiausiai tikėtinas turint omenyje tai, kad turtą bankas iki šiol nuomojasi. Be to, kreditorių susirinkimui buvo pateiktos ne pilnos turto vertinimo ataskaitos, o jų santraukos, iš kurių negalima įsitikinti turto vertinimo ataskaitų teisingumu bei atitikimu LR Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo reikalavimams. Turto vertinimo ataskaitų santraukos kelia pagrįstų abejonių – pvz. pareiškėjui yra nesuprantama, kodėl (duomenys neskelbtini) esančio ginčo turtas (šiame pastate veikia bankas) buvo vertinamas taikant lyginamąjį metodą, tuo tarpu iš esmės analogiškas turtas (tik esantis kitame mieste), t. y. taip pat banko pastatas (duomenys neskelbtini) ir turtas (duomenys neskelbtini) – pajamų metodu. Tokio metodo taikymas sąlygoja įvertinimą kuo mažesne kaina. Pasaulinės ekonomikos krizės įkarštyje (2011 m.) dar nebankrutuojančios UAB „Lodena“ užsakymu buvo parengtos to paties turto vertinimo ataskaitos, kuriose turto kainos yra ženkliai didesnės: turto (duomenys neskelbtini) – 1 060 000 Lt, turto (duomenys neskelbtini) – 1 520 000 Lt, turto (duomenys neskelbtini) – 2 310 000 Lt. Įvertinus tai, kad šiuo metu visuotinai pripažįstamas nekilnojamojo turto kainų augimas, bankroto administratoriui kreditoriaus „Swedbank“, AB, užsakymu parengtos turto vertinimo ataskaitos teisingumas turėjo dar labiau sukelti abejonių, kadangi 2014 m. nustatyta turto rinkos vertė yra 810 000 Lt suma mažesnė nei to paties turto kaina 2011 metais. Bankroto administratorius, privalantis būti objektyvus, nešališkas, turintis pareigą ginti tiek bankrutuojančios įmonės, tiek visų jos kreditorių interesus (ne tik tų, kurių balsais yra nustatomas atlyginimas administratoriui) privalėjo dėti pastangas, kad turto kaina būtų nustatyta objektyviai ir atitiktų rinkos kainas.
Atsiliepimas
Atsakovė BUAB „Lodena“ prašė skundą atmesti. Nurodė, kad tam, jog varžytinių metu būtų įmanoma parduoti turtą, jis turėtų būti siūlomas parduoti realiomis dabartinės rinkos kainomis. Nepriklausomi atestuoti nekilnojamojo ir kilnojamojo turto bei verslo vertintojai atliko turto vertinimą ir nustatė aktualias turto rinkos vertes. 2011 m. turto rinkos vertės nustatymo duomenys yra pasenę, nuo 2011 m. tiek rinkos padėtis, tiek kiti veiksniai galėjo pakisti, todėl nustatant parduodamo turto vertę šiais duomenimis vadovautis nėra pagrindo. Be to, pareiškėjas turto vertę įrodinėja ne turto vertinimo ataskaitomis, o vertės nustatymo pažymomis, kurios neturi įrodomosios galios. Pareiškėjo teiginys, kad „Swedbank“, AB, būdama kreditore, yra suinteresuota parduoti turtą kuo mažesnėmis kainomis, nepagrįstas jokiais įrodymais. Tai, kad bankas yra didžiausias kreditorius ir nuomojasi vieną iš ginčijamo turto objektų, negali būti pagrindu teigti, kad bankas veikia priešingais atsakovei bei kreditoriams interesais. Be to, kaip pažymi ir pats pareiškėjas, už tokias turto kainas balsavo kreditoriai, turintys 6 068 343,07 balsus, tuo tarpu „prieš“ balsavo kreditoriai, turintys 2 062 082,25 balsus, tai yra prieš tokį nutarimą balsavo tik vienas pareiškėjas, kuris ir turi 2 062 082,25 balsus. Pareiškėjas nurodo tik vienintelį veiksnį, galintį įtakoti turto vertintojo nešališkumą - tai, kad turto vertinimo užsakovas yra bankas. Kadangi Turto vertintojų pateiktos ataskaitos atitinka visus LR Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme numatytus reikalavimus, abejoti tokia ataskaita nėra pagrindo. LR Turto vertinimo įstatymo 23 straipsnyje numatyta, jog turto arba verslo vertinimo ataskaita laikoma teisinga, kol priežiūros įstaiga nėra nustačiusi jos neatitikties šio įstatymo 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams ir (arba) kol ji nėra nuginčyta teisme. Nagrinėjamu atveju pačios vertinimo ataskaitos nėra nuginčytos, todėl joms taikoma įstatyme numatyta teisingumo prezumpcija. Savo teiginiui, kad nuo 2011 m. iki dabar kilo nekilnojamo turto kainos, pagrįsti pareiškėjas nepateikė įrodymų. Taip pat nėra jokio pagrindo išvadai, kad parinkti turto vertinimo metodai nėra tinkami. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką turto vertintojas parenka turto vertės nustatymo metodą, atsižvelgdamas į tai, kas geriausiai rodo konkretaus turto vertę atviroje rinkoje.
Suinteresuotas asmuo „Swedbank“, AB, prašė skundą atmesti ir savo poziciją grindė tuo, kad pagal galiojančius teisės aktus turto pardavimo kainos ir tvarkos nustatymas yra kreditorių susirinkimo, bet ne teismo kompetencija. Teisės aktai nenustato privalomos turto vertinimo procedūros prieš tvirtinant kainas. Teismas, kuriam gali būti skundžiamas kreditorių susirinkimo nutarimas, tik patikrina, ar kreditorių priimami sprendimai yra pagrįsti, teisingi ir motyvuoti, ar nepažeidžia kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Nei pareiškėjas, nei kuris nors kitas kreditorius savo alternatyvių pasiūlymų dėl BUAB „Lodena“ turto pradinių pardavimo varžytinėse kainų nepasiūlė. Už BUAB „Lodena“ administratoriaus pateiktą pasiūlymą balsavo kreditoriai, turintys 72,218 proc. visų teismo patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų sumos, t. y. absoliuti balsų dauguma, todėl nėra teisinio pagrindo tokį nutarimą pripažinti negaliojančiu. Be to, turto rinkos vertę apsprendžia ne turto vertintojų išvados, o parduodamo turto paklausa. Pagal pareiškėjo pateiktą nepriklausomų vertintojų 2012 m. gegužės 10 d. aiškinamąjį raštą dėl UAB „Lodena“ nekilnojamojo turto aukcionų, 2011 m. lapkričio 14 d. ir 2012 m. balandžio 23 d. turėjo įvykti BUAB „Lodena“ nuosavybės teise priklausančio ginčo nekilnojamojo turto savanoriški aukcionai, tačiau jie neįvyko dėl to, kad ginčo turtu nesidomėjo ir dalyvauti aukcionuose neįsiregistravo nei vienas potencialus pirkėjas. Pagal BUAB „Lodena“ administratorės parengtą UAB „Lodena“ ilgalaikio turto sąrašą 2013 m. gruodžio 31 d. duomenimis į balansą įrašyta turto likutinė vertė sudarė: (duomenys neskelbtini) esančių pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir valstybinio žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuomos teisės – 248 427,52 Lt; (duomenys neskelbtini) esančių poilsio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir valstybinio žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuomos teisės – 1 000 173,08 Lt; (duomenys neskelbtini) esančių pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir valstybinio žemės sklypo, unikalus Nr. 4610-011-0073, nuomos teisės – 1 122 297,96 Lt. Šios aplinkybės patvirtina, kad net ir tuo atveju, jeigu ginčo turtas būtų parduotas varžytinėse už nustatytas pradines kainas, BUAB „Lodena“ gautų apskaitinį pelną. Pareiškėjas nepateikė ginčo turto aktualaus vertinimo ar kitų įrodymų, susijusių su galimai neteisingai nustatyta ginčo turto verte, taigi nepagrindė savo argumentų, jog parduodamo įkeisto turto kaina yra neprotingai maža, ar yra potencialių pirkėjų nupirkti turtą už daug didesnę, ar bent panašią, nei nustatyta kainą. Ginčijamu nutarimu kreditoriai nustatė tik mažiausią galimą ginčo turto pardavimo kainą. Esant potencialiems pirkėjams, ginčo turtas gali būti parduodamas ir brangiau.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas
Kreditorių, kaip visumos, teisė spręsti bankrutuojančios įmonės reikalus – tai kreditorių autonomijos principo išraiška. Ši teisė įgyvendinama kreditorių balsų dauguma priimant nutarimus kreditorių susirinkime (ĮBĮ 24 straipsnis). Kreditorių susirinkimas yra savotiškas kreditorių savivaldos organas, sprendžiantis su bankroto proceso eiga susijusius klausimus. Atskirų kreditorių teisės ginamos tik netiesiogiai, ginant kreditorių visumos teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-477/2011). Bankrutuojančios įmonės turto pardavimo kainos patvirtinimas – tai išimtinai įmonės kreditorių susirinkimo kompetencijai priskirtinas klausimas (ĮBĮ 23 straipsnio 5 punktas). Taigi tik kreditoriams, veikiantiems per kreditorių susirinkimą, suteikta išimtinė teisė tvirtinti pradinę parduodamo turto pardavimo kainą. Paprastai kuo didesne kaina bus parduotas bankrutuojančios įmonės turtas, tuo didesne apimtimi bus patenkinti kreditorių reikalavimai. Visgi sprendžiant dėl turto pardavimo kreditorių susirinkimas (komitetas) paprastai atsižvelgia ir į kitus veiksnius, kaip antai realios galimybės parduoti turtą, potenciali turto realizavimo trukmė, atsiskaitymo gavimo galimybės ir kt. Atskirais atvejais spartus turto realizavimas už mažesnę kainą gali būti naudingesnis kreditoriams, nei ilgos turto realizavimo procedūros, kurių sėkmė nėra garantuota ir kurios didina administravimo kaštus. Visų šių klausimų sprendimas susijęs su ekonominio tikslingumo vertinimu, kuris priklauso kreditorių susirinkimo (komiteto) kompetencijai. Teismas nevykdo bankroto administravimo procedūrų ir savo sprendimais paprastai negali išspręsti klausimų, kurie priskirtini kitų bankroto teisinių santykių dalyvių kompetencijai. Kai kreditorių susirinkimas sprendžia ekonominio pobūdžio klausimus, teisminė tokių sprendimų kontrolė yra ribota. Teismas negali kreditorių susirinkimui nurodyti konkretaus turto pardavimo būdo arba nustatyti pradinę turto pardavimo kainą. Tačiau nustatęs, kad kreditorių priimtas nutarimas pažeidžia imperatyvias teisės normas arba prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 straipsnis) (pavyzdžiui, kai nustatyta pradinė turto pardavimo kaina ar parinktas turto pardavimo būdas yra aiškiai neprotingi bei nesąžiningi), teismas gali panaikinti kreditorių susirinkimo (komiteto) nutarimą ir perduoti klausimą kreditorių susirinkimui (komitetui) svarstyti iš naujo, nurodydamas padarytus pažeidimus.
Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčijamu 2014 m. gegužės 9 d. kreditorių susirinkimo nutarimo 2-uoju darbotvarkės klausimu „Dėl įkeisto nekilnojamojo turto pardavimo tvarkos ir kainų“ kreditoriai absoliučia balsų dauguma (72,21 proc.) nutarė: 1) patvirtinti įkeisto turto pradines turto pardavimo kainas pirmosioms varžytinėms – (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir valstybinio žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) nuomos teisės) 790 000 Lt; (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (poilsio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo aikštelės unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir valstybinio žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) nuomos teisės) 1 200 000 Lt; (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statinių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), valstybinio žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) nuomos teisės) 2 090 000 Lt (iš viso už 4 080 000 Lt); 2) nepardavus turto pirmosiose varžytinėse ir įkaito turėtojui atsisakius perimti įkeistą turtą, antrosioms varžytinėms nustatė pradinę turto pardavimo kainą, lygią 80 proc. pirmųjų varžytinių kainos.
Pareiškėjo nuomone, kreditorių susirinkimo nustatyta turto pradavimo iš varžytinių kaina yra aiškiai per maža ir 810 000 Lt skiriasi nuo to paties turto įvertinimo, atlikto 2011 metais. Be to, parduodamo iš varžytinių įkeisto turto vertė buvo nustatyta suinteresuoto asmens – kreditoriaus AB „Swedbank“ iniciatyva, kas leidžia abejoti turto vertės realumu ir turto vertintojo nešališkumu. Taip pat turto vertinimo atskaita visa apimtimi nebuvo pateikta kreditorių susirinkimui, o turto vertės nustatymo metodai, kuriuos taikė turto vertintojas, kelia pagrįstų abejonių šios atskaitos pagrįstumu ir teisingumu. Taigi pareiškėjas kelia klausimą, ar ginčijamu kreditorių susirinkimo nutarimu nustatyta bankrutavusios įmonės turto pardavimo tvarka ir kaina yra ekonomiškai pagrįsta ir geriausiai atitinka visų kreditorių teisėtus lūkesčius bei interesus, kurie lemia ir jų finansinių reikalavimų patenkinimo galimybes (ĮBĮ 34, 35 str.).
Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas neįrodinėjo dabartinės turto vertės ir savo argumentus iš esmės grindė turto vertės nustatymo pažymomis, sudarytomis 2011 m. rugsėjo 13-23 d. (t. 1, b. l. 28-33). Tačiau, kaip teisingai pažymėjo atsakovės atstovas, nurodytos pažymos neatitinka Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nuostatų (22 straipsnis), taigi ir įrodymų leistinumo kriterijų (CPK 177 straipsnio 2 dalis), todėl jais vadovautis teismas neturi pagrindo (CPK 185 straipsnis). Be to, kaip nurodė banko atstovas, už 2011 metų pažymose nurodytas kainas turtas buvo pardavinėjamas du kartus, tačiau potencialių pirkėjų neatsirado. Priešingai nei pareiškėjas, teismas neturi pagrindo abejoti 2014 m. turto vertinimo ataskaita, kurią svarstė ir jai pritarė didžioji dalis kreditorių (t. 1, b. l. 63-194, t. 2, b.l. 3-121). Pareiškėjo argumentai apie šios ataskaitos trūkumus (vertės nustatymo metodų netinkamą taikymą) grindžiami asmenine pareiškėjo nuomone ir neparemti kitais objektyviais duomenimis, kurie leistų spręsti apie šios atskaitos (ne)teisingumą, atskaita nėra nuginčyta ir įrodomoji jos vertė nepaneigta kitais įrodymais. Kita vertus, pažymėtina, kad kreditorių susirinkimas parduodamo turto kainą nustatė be PVM, taigi palyginus šią kainą su pareiškėjo nurodytose pažymose turto verte ir pridėjus prie turto vertės atskaitose nurodytų turto verčių PVM, pareiškėjo nurodytas kainų skirtumas išnyktų. Sutiktina su atsakovo ir banko atstovų nuomone, kad pradinės turto pardavimo kainos nustatymas dar nereiškia, kad turtas už tokią kainą realiai ir bus parduotas. Jei potencialūs turto pirkėjai vertins parduodamą objektą kaip patrauklią investiciją, atsiras pirkėjų konkurencija ir varžytynėse parduodamo objekto kaina išaugs. Be to, teisės aktai nedraudžia pareiškėjui, bendradarbiaujant su bankroto administratoriumi, reklamuoti parduodamus objektus ir informuoti potencialius pirkėjus. Pareigą aktyviai dalyvauti realizuojant turtą, siekti jį varžytynėse parduoti kuo aukštesne kaina turi bankroto administratorius. Ši jo pareiga išplaukia iš bendrosios administratoriaus pareigos ginti visų kreditorių interesus (ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 14 punktas).
Pareiškėjui nepateikus leistinų įrodymų, kad turtas buvo įvertintas galimai neskaidriai, nėra pagrindo išvadai, kad kreditoriai galėjo priimti sau nepalankų ir viešajam interesui prieštaraujantį sprendimą.
Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teismas sprendžia, jog panaikinti skundžiamą kreditorių susirinkimą pareiškėjo skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, pareiškėjas įrodinėjamų aplinkybių neįrodė (CPK 178 straipsnis), todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 1 straipsnio 1 dalimi, 290-291 straipsniais, ĮBĮ 24 straipsniu, teismas
nutaria:
skundą atmesti.
Nutartis per 7 dienas nuo jos priėmimo gali būti skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.