Šiaulių apygardos teismo nutartis, e2A-52-883/2021

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-02-10
Bylos Nr.: e2A-52-883/2021
Teisminio proceso Nr.: 2-29-3-01005-2019-4
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Irena Stasiūnienė, Lina Muchtarovienė, Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė
Atsakovas: O. B.
Ieškovas: S. I.
Trečiasis asmuo: Mažeikių rajono 1-ojo notarų biuro

Kategorijos

2.1.2.4.1.4Apsimestinis sandoris

Civilinė byla Nr. e2A-52-883/2021 (S) Teisminio proceso Nr. 2-29-3-01005-2019-4 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.4.; 2.1.5.1.1.; 2.1.5.2.; 2.1.5.4.; 3.3.1.18.1.

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. vasario 10 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš teisėjų Jurgos Kramanauskaitės - Butkuvienės, Linos Muchtarovienės ir Irenos Stasiūnienės (pirmininkės ir pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės O. B. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2020 m. rugsėjo 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės S. I. ieškinį atsakovei O. B., trečiajam asmeniui Mažeikių rajono 1-ojo notarų biuro notarei R. R., dėl buto pirkimo-pardavimo sutarties dalyje, kurioje atsakovė O. B. (B.) nurodyta pirkėja, pripažinimo apsimestine ir šios dalies panaikinimo bei pirkėjo teisių šioje sutartyje perkėlimo ieškovei S. I. nuo sutarties sudarymo momento.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė S. I. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė: pripažinti buto pirkimo-pardavimo sutarties, patvirtintos Mažeikių rajono 1-ojo notarų biuro notarės R. R., (toliau – Sutartis), dalį, kurioje atsakovė O. B. (B.) nurodyta pirkėja, apsimestine Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.87 straipsnio pagrindu ir šią dalį panaikinti; pirkėjo teises šioje sutartyje perkelti ieškovei S. I. nuo sutarties sudarymo momento.

2. Ieškinyje nurodė, kad ieškovė su sutuoktiniu R. J. (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartimi pardavė jų turėtą butą Latvijos Respublikoje už 7 000 LVL. Dar gyvendami Latvijoje, sutuoktiniai, prieš parduodami aukščiau minėtą butą, per nekilnojamojo turto agentą, kuriam (duomenys neskelbtini) sumokėjo 5 000 Lt grynaisiais pinigais, susirado naują butą, esantį (duomenys neskelbtini), bendravo su buto pardavėju, sutarė kainą. Ieškovė 2005 m. gruodžio mėn. kreipėsi į Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pilietybės reikalų skyrių, norėdama gauti Lietuvos Respublikos pilietybę ir įsigyti nekilnojamąjį turtą Lietuvoje, kadangi gyvendama Latvijoje prarado Lietuvos Respublikos pilietybę ir liko asmeniu be pilietybės. Migracijos departamento darbuotojas nurodė, jog pilietybės suteikimo procedūra gali užtrukti ilgą laiką. Nepavykus gauti pilietybės suteikimą patvirtinančio dokumento, nenorėdama prarasti sutarto ir apžiūrėto buto, ieškovė paprašė savo sesers, t. y. atsakovės, jog ši sudarytų apsimestinį sandorį, siekiant pridengti tikrąją sandorio šalį (pirkėją), ir sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį su minėto buto pardavėju. Perkamo buto savininkas J. B., atstovaujantis ir A. B., ir atsakovė, suprasdami esamą situaciją, (duomenys neskelbtini) sudarė apsimestinę buto (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartį, kuria nustatė, jog pardavėjai perduoda pirkėjai butą pagal buto perdavimo-priėmimo aktą, ir patvirtino, kad iš pirkėjos grynaisiais pinigais gavo 15 000 Lt. (duomenys neskelbtini) sprendimu „Dėl S. J. Lietuvos Respublikos pilietybės“ ieškovė buvo pripažinta Lietuvos Respublikos piliete kaip lietuvių kilmės asmuo ir nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) gyvenamąją vietą deklaravo ginčo bute, o su sutuoktiniu R. J. gyveno tame bute nuo (duomenys neskelbtini). Ieškovės ir jos sutuoktinio R. J. santuokai pradėjus byrėti, ji persikraustė iš minėto buto į kitą gyvenamąją vietą, o R. J. išvažiavo dirbti ir gyventi į Švediją, sutuoktiniai nebepalaikė ryšių iki pat oficialaus santuokos nutraukimo momento. Skyrybų metu sutuoktiniai sutarė, jog butas (duomenys neskelbtini) pirktas iš bendrų santuokoje įgytų pinigų, (pardavus butą Latvijoje), sesers O. B. vardu, bus perrašytas ir įregistruotas sūnaus E. J. vardu, kai tik šis nuspręs jame gyventi. Ieškovei pakeitus gyvenamąją vietą, o R. J. išvažiavus gyventi į Švediją, butas buvo išnuomotas, nuomininkai gyveno bute nuo (duomenys neskelbtini). Ieškovė (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su D. I.. Ieškovės S. I. sūnui E. J. kartu su drauge G. Š. grįžus iš Švedijos gyventi į Lietuvą, jie (duomenys neskelbtini) apsigyveno minėtame bute, pradėjo buto atnaujinimo ir remonto darbus, pagerino butą iš esmės. Pradėjus buto remonto darbus ir pareikalavus O. B. grąžinti, t. y. perrašyti butą tikrajai savininkei S. I., atsakovė O. B. sutiko, ką patvirtina susirašinėjimai, kuriuose planuojamas susitikimas prie notaro biuro, kas akivaizdžiai patvirtina faktą dėl noro perrašyti butą, tačiau vėliau atsisakė tai padaryti, teigdama, jog butas pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu teisėtai priklauso jai. Atsakovė pareikalavo, kad E. J., kuris bute gyvena su drauge G. Š. ir mažamečiais sūnumis E. J. ir M. J., iki (duomenys neskelbtini) atlaisvintų butą.

Atsiliepimas

3. Atsakovė O. B. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad jai nuosavybės teise priklauso butas su rūsiu (duomenys neskelbtini). Butą ji įsigijo (duomenys neskelbtini) buto pirkimo pardavimo buto perdavimo-priėmimo akto pagrindu. Buto pirkimo sutartyje padarytas įrašas, jog nurodytas butas parduodamas už 15 000 Lt, kuriuos pardavėjas J. B. gavo iš pirkėjos O. B. prieš sudarant sutartį, taigi, atsakovė iš pardavėjo J. B. nupirko butą ir už jį sumokėjo 15 000 Lt. Grįžusi iš Latvijos Respublikos į Lietuvą, ieškovė neturėjo pilietybės, neturėjo asmens dokumento, augino mažametį vaiką, kuriam buvo reikalinga medikų priežiūra. Tik grįžusi į Lietuvą ieškovė apsigyveno bute (duomenys neskelbtini), butą remontavo, ketino jį pirkti, tačiau jo ieškovė neįsigijo, dėl ko paprašė leisti kurį laiką pagyventi atsakovei priklausančiame bute. Atsakovė sutiko, kad sesuo gyventų jos bute, kol įsigys nuosavą butą, nes pati jame negyveno, o grįžusi ieškovė paprašė jos leisti apsigyventi atsakovei nuosavybės teise priklausančiame bute, atsakovė iš geranoriškų paskatų sutiko. Neprieštaravo, kad jame deklaruotų gyvenamąją vietą, todėl nuo (duomenys neskelbtini) ieškovė deklaravo gyvenamąją vietą ginčo bute. Atsakovė nuo (duomenys neskelbtini) išvyko dirbti į Angliją, kur apsigyveno ir gyvena iki šiol. Ieškovė, gyvendama ginčo bute, nemokėjo mokesčių už komunalinius bei kitus patarnavimus. Skolos kaupėsi, todėl paslaugų teikėjai kreipėsi į teismą dėl susidariusių skolų išieškojimo. Kadangi atsakovė gyveno užsienyje, tai nežinojo apie susidariusias skolas. Ieškovė slėpė šią aplinkybę ir nesakė atsakovei, jog nemoka už suteiktas paslaugas, todėl kreditoriai raginimus susimokėti skolas siuntė atsakovės vardu, antstolės E. M. kontoroje buvo užvestos vykdomosios bylos. Atsakovė sumokėjo skolas už butą iš savo lėšų, atlygino antstolei vykdymo išlaidas. Kadangi atsakovė patyrė nuostolius, ji panaikino ieškovės bei jos šeimos narių deklaruotą gyvenamąją vietą ginčo bute ir apie tai pranešė ieškovei. (duomenys neskelbtini) kai atsakovė išdeklaravo ieškovę bei jos šeimos narius iš jai nuosavybės teise priklausančio buto, ieškovė neskundė atsakovės veiksmų, nesikreipė į teismą su ieškiniu dėl buto pirkimo pardavimo sutarties pripažinimo apsimestine ir pirkėjos teisių perkėlimo ieškovei. Nuo (duomenys neskelbtini) ji deklaravo savo ir dukterų gyvenamąją vietą ginčo bute. Kadangi atsakovė bute negyveno, nes dirbo ir gyveno Anglijoje, tad ieškovė, nepranešusi atsakovei, butą išnuomojo, tačiau nei kam, nei už kokią pinigų sumą jai priklausantis butas buvo išnuomotas atsakovė nežino. Nors atsakovė ne kartą prašė grąžinti jai buto raktus, tačiau ieškovė buto raktų neperdavė, nurodydama, kad butas yra išnuomotas, nuomininkai moka komunalinius mokesčius, tad jokių problemų atsakovei dėl buto nekils. Ieškovė atsiuntė atsakovei dokumentą, kad butas yra išnuomotas S. L., o butą išnuomojo E. J., t. y. ieškovės sūnus. Visas susikaupusias skolas sumokėjo atsakovė, nes nei ieškovė, nei jos sūnus neprisiėmė atsakomybės už tai, kad jų surasta nuomininkė nemokėjo komunalinių bei kitų mokesčių. (duomenys neskelbtini) ginčo bute apsigyveno ieškovės sūnus E. J. su drauge. Nuo to laiko atsakovė reikalauja, kad ieškovės sūnus išsikraustytų iš jai nuosavybės teise priklausančio buto, tačiau ieškovės sūnus išsikelti iš buto atsisako, pakeitė durų spynas. Kilus nesutarimams ir nepavykus atsakovei įtikinti ieškovės bei jos sūnaus užbaigti istoriją taikiai, atsakovė kreipėsi su ieškiniu į teismą dėl ieškovės sūnaus E. J. iškeldinimo iš buto. Atsakydama į atsakovės reikalavimą, ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu ir pirkėjos teisių perkėlimo. Buto pirkimo-pardavimo sutartis nėra apsimestinis sandoris, siekiant pridengti tikrąją sandorio šalį, ieškovė neprašė sudaryti jokio apsimestinio sandorio. Butą (duomenys neskelbtini) atsakovė įsigijo asmeninės nuosavybės teise už nuosavas sukauptas lėšas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmai 2020 m. rugsėjo 15 d. sprendimu ieškinį tenkino, pripažino (duomenys neskelbtini) buto pirkimo-pardavimo sutarties, patvirtintos Mažeikių rajono 1-ojo notarų biuro notarės R. R., dalį, kurioje atsakovė O. B. (B.) nurodyta pirkėja, apsimestine ir pirkėjo teises šioje sutartyje perkėlė ieškovei S. I. nuo sutarties sudarymo momento, priteisė ieškovei S. I. iš atsakovės O. B. 2 500 Eur bylinėjimosi išlaidas.

5. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, byloje pateikta daugiau įrodymų, patvirtinančių ieškovės reikalavimų teisėtumą, nei tai paneigiančių. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė tvirtai laikėsi pozicijos, jog butą pirkti norėjo ji, pinigų ji turėjo, nes buvo pardavusi butą Latvijoje, ji bendravo su nekilnojamojo turto agentu ir vyko apžiūrėti ginčo buto, visi jos veiksmai buvo nukreipti būtent buto įsigijimui, tačiau neturėdama Lietuvos Respublikos pilietybės, pirkti savo vardu nekilnojamąjį turtą neturėjo teisės.

6. Pirmosios instancijos teismas iš į bylą pateiktų įrodymų visumos sprendė, kad atsakovės sudaryta buto (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartis neatspindi tikrosios sutarties šalių valios ir yra apsimestinė. Byloje esančių įrodymų visetas leido teismui spręsti, jog ieškovės teiginiai, jog ji, nebūdama Lietuvos Respublikos piliete, savo nuosavybėn negalėjo įsigyti buto, dėl ko paprašė sesers, t. y. atsakovės notarų biure pasirašyti šią sutartį su buto savininku J. B.. Teismas neturi jokio pagrindo abejoti liudytojo J. B. paaiškinimais, jog pinigus jam sumokėjo būtent ieškovė, kuri jam buvo nurodžiusi priežastį, dėl ko ji negali būti pirkėja; jog pinigus jis gavo būtent iš ieškovės, kuri, teismo įsitikinimu, pardavusi butą Latvijoje, turėjo pakankamai pinigų buto pirkimui Lietuvoje; priešingai, atsakovė neįrodė, jog ji turėjo reikiamą sumą ginčo buto pirkimui, nes, kaip matyti iš bylos medžiagos, jos pajamos buvo minimalios, o tam tikrais laikotarpiais atsakovė jokių pajamų iš viso negaudavo. Jos paaiškinimus, jog butą seseriai atsakovė nupirko iš sugyventinio uždirbtų ir jos sutaupytų pinigų, atsakovė nepagrindė jokiais leistinai įrodymais. Ne kartą teismo kviestas liudytojas R. Ž. į teismo posėdį neatvyko. Akivaizdu, kad atsakovė nusipirko kitą butą, kurį pirko lygiomis dalimis su sugyventiniu R. Ž.. Ir nors, pasak jos, ji buvo ginčo buto teisėta savininkė, bet tada iki pat (duomenys neskelbtini) jokių pretenzijų ieškovei nereiškė. Teismas, vadovaudamasis byloje esančiais rašytiniais įrodymais, liudytojų parodymais, protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais bei tikėtinumo taisykle, sprendžia, jog buto pirkimo-pardavimo sutartis, kurioje buto pirkėja nurodyta O. B., t. y. atsakovė O. B., yra apsimestinė, neišreiškia tikrųjų šalių ketinimų, todėl dalį dėl pirkėjo panaikino, pirkėjo teises perkėlė ieškovei S. I..

7. Dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžios teismas nurodė, kad nors ieškovė teigė, kad senaties terminas skaičiuotinas nuo (duomenys neskelbtini), t. y. kai ieškovė sužinojo apie G. Š. susirašinėjimą žinutėmis socialiniame tinkle ,,Facebook“ su atsakove, kuriose pastaroji nurodė, kad butas yra ne ieškovės, o jos, tačiau teismas laikė, kad senaties terminas prasidėjo (duomenys neskelbtini). Kaip bylos nagrinėjimo metu nurodė atsakovė, būtent ji dėl ieškovės sukauptų įsiskolinimų ją su šeima išdeklaravo iš ginčo buto. Tokie įrodymai leidžia daryti išvadą, jog ieškovė, deklaruodama (duomenys neskelbtini) adresu (duomenys neskelbtini) gyvenamąją vietą savo sutuoktinio D. I. bute, sužinojo, jog yra išdeklaruota iš ginčo buto(duomenys neskelbtini) todėl ieškovė, būdama atidi ir rūpestinga, jau tada privalėjo žinoti apie jos teisių pažeidimą, o byloje esantys įrodymai – Gyventojų registro pažyma – tik patvirtina faktą, jog ieškovė savo teisių pažeidimą sužinojo (duomenys neskelbtini), todėl teismas darė išvadą, kad ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo (duomenys neskelbtini), o tai reiškia, kad pažeistų teisių gynimo senaties terminas nėra praleistas.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

8. Atsakovė O. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2020 m. rugsėjo 15 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-28-344/2020 ir ieškovės ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovės atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

8.1 Pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio į tai, jog ieškovė nesikreipė į atsakovę dėl pagalbos susirasti butą (duomenys neskelbtini), o be to, ieškovė neprašė pagalbos, kad atsakovė pasirašytų buto (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartį, o iš to galima spręsti, kad ieškovė neturėjo lėšų buto (duomenys neskelbtini) įsigijimui, nes planavo įsigyti prastesnės būklės butą (duomenys neskelbtini).

8.2 Ieškovė neturėjo lėšų ir negalėjo įsigyti ginčo butą. Tokią aplinkybę paneigia faktas, kad vos tik ieškovė su šeima persikėlė gyventi į ginčo butą, šeima nesugebėjo sumokėti mokesčių už buto komunalinius patarnavimus bei padengti kitų priskaičiuotų buto išlaikymo išlaidų. Mokesčiai kaupėsi, o susidariusios skolos buvo priteistos iš atsakovės. Be to, aplinkybė, kad (duomenys neskelbtini) ieškovės banko sąskaitoje buvo 7 000 LVL, kuriuos gavo pardavus butą, o vėliau išėmė 5 000 LVL grynaisiais pinigais, neįrodo, kad šie pinigai buvo sumokėti už ginčo butą. Apeliantė nurodo, kad šie pinigai buvo panaudoti ieškovės sutuoktinio skolų padengimui, tačiau negali pateikti šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų, kadangi ieškovė iki (duomenys neskelbtini) gyveno Latvijos Respublikoje.

8.3 Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė civilinės teisės normas, reglamentuojančias sandorių negaliojimo pagrindus, pažeidė įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles, nes ne atsakovė turėjo įrodyti aplinkybes, kurių patvirtinimui dėl duomenų apsaugos jai nebuvo suteikta informacija, tačiau ieškovė turėjo įrodyti, kodėl ji nuo (duomenys neskelbtini) nesiėmė jokių veiksmų ginčo buto sutarties pakeitimui. Tokių aplinkybių ji neįrodė, o tai patvirtina, kad ieškovė nelaikė savęs tikrąją buto savininke.

8.4 Pirmosios instancijos teismas esminiu apsimestinio sandorio požymiu laikė faktą, kad atsakovė neturi įrodymų, jog turėjo sukaupusi pakankamą kiekį lėšų buto įsigijimui, bet teismas nesirėmė atsakovės nurodyta aplinkybe, jog atsakovė ir jos gyvenimo draugas R. Ž. buvo sutaupę grynuosius pinigus, planavo įsigyti namą (duomenys neskelbtini) nuomojosi kurį laiką ir gyveno name, tačiau dėl kokių tai priežasčių jo neįsigijo. Akivaizdu, kad atsakovė buvo panaudojusi šeimos lėšas ginčo buto įsigijimui, nesakė apie tai R. Ž., o paaiškėjus aplinkybei, jog trūksta sutaupytų pinigų – šeima gyvenamojo namo taip ir neįsigijo.

Žemesnės instancijos teismas

8.5 Pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė ieškinio senaties termino pradžią, kadangi ieškinio senaties termino pradžia turėtų būti skaičiuojama ne nuo datos, kai ieškovė deklaravo gyvenamąją vietą kitu adresu ir ne nuo ieškovės nurodomos (duomenys neskelbtini), tačiau nuo to laiko, kai ieškovė rado pašto dėžutėje buto mokėjimo lapelius, kuriuose yra nurodoma buto savininko, t. y. atsakovės, pavardė. Ieškovė, būdama apdairus ir rūpestingas asmuo, turėjo žinoti apie sudarytos buto pirkimo-pardavimo sutarties esmę, pasekmes bei apie savo teisių pažeidimą nuo sutarties sudarymo momento.

Atsiliepimas

9. Ieškovė S. I. atsiliepimu į atsakovės O. B. apeliacinį skundą prašo apeliacinio skundo netenkinti ir Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2020 m. rugsėjo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti iš atsakovės ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

9.1 Nors apeliantė ginčija faktą, jog ieškovė turėjo lėšų ir galėjo įsigyti ginčo butą, tačiau pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė pardavusi butą Latvijoje, turėjo pakankamai pinigų įsigyti butą Lietuvoje. Ieškovė pateikė įrodymus, jog (duomenys neskelbtini) jos sąskaitoje banke buvo 7 000,00 LVL pajamos (atitinkamai 34 755,00 Lt), gautos pardavus butą pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu I. K.. (duomenys neskelbtini) ieškovė išėmė 5 000,00 LVL (atitinkamai 24 780,00 Lt) grynais pinigais. Šį faktą patvirtina ne tik banko sąskaitos išrašas, liudytojo R. J. (buvusio Ieškovės sutuoktinio), liudytojo R. G., bet ir paties ginčo buto pardavėjo J. B. parodymai, jog ieškovė notarų biure sumokėjo jam pinigus už butą, tačiau ir kitų liudytojų – šalių sesers I. B. ir brolio V. B. parodymai, jog jiems taip pat buvo aiškiai žinoma aplinkybė, jog už ginčo butą mokėjo ieškovė, o kaip teisingai pamini pirmosios instancijos teismas, šiuo atveju nėra pagrindo abejoti liudytojų parodymais. Be to, apeliantė pati neįrodė, kad ji turėjo reikiamą sumą ginčo buto pirkimui. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pateikiamų metinių pajamų mokesčių deklaracijų apie apeliantės turėtas pajamas(duomenys neskelbtini) jos pajamos buvo minimalios, o tam tikrais laikotarpiais apeliantė jokių pajamų iš viso negaudavo. Metinėje pajamų mokesčių deklaracijoje apeliantės (duomenys neskelbtini) deklaruota pajamų suma sudarė 3 535,64 Eur, o (duomenys neskelbtini) gautos pajamos, nurodytos VSDFV bei VMI pažymose taip pat nedidelės (4 647,08 Eur), fiksuojami nedraudiminiai laikotarpiai, užsienio išmokų ji negavo.

9.2 Taip pat, apeliantė parodė, jog laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) sugyventiniai sutaupė apie dvidešimt kelis tūkstančius litų, iš kurių 15 000 Lt buvo panaudoti ginčo buto įsigijimui. Apeliantės parodymų nenuoseklumą rodo tai, jog tik ieškovės atstovui paklausus, iš kokių lėšų R. Ž. įsigijo automobilį už 16 000 Lt, apeliantė nurodė, jog taip pat iš tų pačių sutaupytų pinigų, kuriuos laikė kartu su minėtais, tačiau akivaizdu, jog sugyventiniai tokiu atveju turėjo būti susitaupę mažiausiai 30 000 Lt. Pažymima, jog apeliantė jokių duomenų apie R. Ž. gautas pajamas ar sutaupytas lėšas nepateikė, tačiau nurodė, jog didžiąja dalimi šios lėšos iš tiesų priklausė R. Ž.. Ši nurodyta apeliantės aplinkybė yra ypatingai svarbi, kadangi kaip teigia apeliantė, R. Ž. ilgą laiką (mažiausiai pora metų, o kaip teigė vėliau tik nusprendus įsigyti naują būstą) nežinojo apie panaudotas jo asmenines lėšas įgyjant butą, taip pat nežinojo apie ginčo bute susikaupusias skolas ir kt. aplinkybes. Kaip teigia apeliantė R. Ž. niekada nereiškė pretenzijų ieškovei.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas

10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalis numato, kad neatsižvelgdamas į apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

11. Byloje pateikta buto (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartis, sudaryta tarp pardavėjo J. B., atstovaujančio ir A. B., ir pirkėjos O. B. (B.). Pirkimo – pardavimo sutartis patvirtinta Mažeikių rajono 1-ojo notarų biuro notarės R. R. Byloje kilo ginčas dėl minėto buto pirkimo-pardavimo sutarties dalies, kurioje atsakovė O. B. (B.) nurodyta pirkėja, pripažinimo apsimestine, šios dalies panaikinimo ir pirkėjo teisių šioje sutartyje perkėlimo ieškovei S. I. nuo sutarties sudarymo momento.

12. CK 1.87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Apsimestinio sandorio atveju dėl to paties dalyko sudaromi du susitarimai: išorinis, neatspindintis tikrųjų šalių ketinimų, ir kitas – atspindintis tikrąją šalių valią, tačiau neviešinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2013). Sandoris, sudarytas ne su tikrąja sandorio šalimi, bet su jos statytiniu, taip pat laikomas apsimestiniu sandoriu. Tokį sandorį sudariusių šalių valia, išreikšta išorine forma, neatitinka šalių tikrųjų ketinimų, nes jo sudarymo metu buvo ketinama sudaryti sandorį, pridengiantį tikrąją sandorio šalį. Teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda kitam asmeniui – tikrajai sandorio šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-303228/2009; kt.). Statytinis apsimestiniame sandoryje veikia tik kaip formali jo šalis ir faktiškai neįgyja jo pagrindu jokių teisių ir pareigų.

13. Kasacinio teismo išaiškinta, kad sprendžiant klausimą dėl pirkimo-pardavimo sutarties apsimestinumo dėl subjekto yra svarbu nustatyti, ar asmuo, sudaręs sutartį, iš tikrųjų ketino įgyti iš jos kylančias teises ir pareigas, ar jomis naudojosi ir jas vykdė, ar, priešingai, tik formaliai pasirašė sutartį kaip jos šalis, tačiau iš tikrųjų neketino įgyti ir neįgijo nei teisių, nei pareigų, o jas įgijo kitas asmuo, kuris jomis iš tikrųjų naudojosi. Sandorio ydingumui dėl jo sudarymo su netikrąja šalimi konstatuoti būtina nustatyti, kad tikroji, o ne apsimestinė šalis (statytinis) ne tik rūpinosi sutarties sudarymo, derėjosi dėl jos sąlygų, atsiskaitė su pardavėju, bet ir tai, kad atsiskaityta buvo tikrajai šaliai priklausančiomis lėšomis, kad po sandorio sudarymo tikroji šalis įgijo ir vykdė pirkėjo teises ir pareigas pagal ginčijamą sandorį (sutarties objektą priėmė, jį valdė, juo naudojosi). Pažymėtina, kad įrodyti aplinkybę, jog faktiškai sandorį sudarė kitas asmuo, nei tas, kuris nurodytas kaip sandorio šalis, turi asmuo, ginčijantis sandorį kaip apsimestinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus 2015 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-68-686/2015; 2015 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-583-421/2015; 2019 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-1075/2019).

Dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo naštos paskirstymo

14. Civilinėje byloje kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi savo reikalavimams bei atsikirtimams pagrįsti, išskyrus aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Įrodinėjimo pareiga įvykdoma nurodant teisiškai reikšmingus faktus ir juos patvirtinančius įrodymus, renkant ir pateikiant įrodymus. Šaliai neįvykdžius įrodinėjimo pareigos, teismas gali pripažinti neįrodytomis aplinkybes, kuriomis ji remiasi.

15. Civilinei bylai reikšmingas aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) teismas nustato, remdamasis įrodymais. Įrodymai – civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys, gauti CPK 177 straipsnio 2 dalyje išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis ir CPK bei kitų įstatymų ir norminių aktų nustatyta tvarka. Pagal CPK 177 straipsnio 2 dalį faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis. CPK 183 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, kad įrodymų tyrimą nagrinėjimo teisme metu vykdo bylą nagrinėjantis teismas CPK nustatyta tvarka; įrodymų tyrimo tvarką nustato bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-701/2018; kt.).

16. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įrodinėjimo dalykas – tai juridiniai faktai, su kuriais įstatymas sieja ginčijamo santykio buvimą ar nebuvimą. Faktai, kuriais pagrįsti šalių reikalavimai ir atsikirtimai bei kitos aplinkybės, kurias būtina nustatyti taikant materialiosios teisės normas ginčo santykiams. Įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; kt.)

17. Kasacinio teismo praktika įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais nuosekliai išplėtota (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-701/2016, 2016 m. gegužės 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-258-219/2016 ir jose nurodytą praktiką). Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014; kt.). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog faktinių duomenų įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009). Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes nurodymai teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą, neleistini. Dėl to atvejai, kai šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, savaime neleidžia daryti išvados, kad bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta CPK 176, 185 straipsnių pažeidimų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010; kt.).

18. Apeliaciniu skundu apeliantė iš esmės nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK numatytas įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles ir neteisingai nustatė aplinkybes dėl buto įsigijimo. Apeliantė ginčija faktą, jog ieškovė turėjo lėšų ir galėjo įsigyti ginčo butą, nes ieškovei su šeima persikėlus gyventi į ginčo butą, šeima nesugebėjo sumokėti mokesčių už buto komunalinius patarnavimus bei padengti kitų priskaičiuotų buto išlaikymo išlaidų ir susidarė skola, kuri buvo išieškota iš atsakovės. Apeliantės manymu, aplinkybė, kad (duomenys neskelbtini) ieškovės banko sąskaitoje buvo 7 000 LVL, kuriuos gavo pardavus butą, vėliau išėmė 5 000 LVL grynaisiais pinigais, neįrodo, kad šie pinigai buvo sumokėti už ginčo butą. Apeliantė nurodo, kad šie pinigai buvo panaudoti ieškovės sutuoktinio skolų padengimui, tačiau apeliantė nurodė negalinti pateikti šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų, kadangi ieškovė iki (duomenys neskelbtini) gyveno Latvijos Respublikoje. Be to, apeliantės manymu teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, kadangi apeliantė neturėjo tokių aplinkybių įrodinėti.

19. Teisėjų kolegija šiuos apeliantės argumentus atmeta, kaip nepagrįstus ir neįrodytus. Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybė dėl skolų už komunalinius patarnavimus susidarymas jau po buto pirkimo savaime neįrodo, kad ieškovė negalėjo turėti pinigų buto pirkimui. Nors teisėjų kolegija gali iš dalies sutikti su apeliante, jog vien pinigų ieškovės banko sąskaitoje buvimas ir jų išgryninimas negali visiškai įrodyti, kad pinigai buvo panaudoti buto pirkimui, tačiau kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje yra daugiau tai pagrindžiančių, nei paneigiančių įrodymų. Faktą, kad ieškovė išėmė iš banko sąskaitos 5 000 LVL (atitinkamai 24 780,00 Lt) patvirtino liudytojai R. J. (buvęs sutuoktinis), R. G., kuris ieškovę vežė iš Lietuvos į Latviją būtent į banką, kur ji išėmė grynus pinigus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į liudytojų A. N., R. G. nurodytas aplinkybes, kad apžiūrint ginčo butą dalyvavo tik R. G., A. N., ieškovė ir buto savininkas J. B., tuo tarpu atsakovė apžiūroje nedalyvavo. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į ginčo šalių sesers I. B. ir brolio V. B. nurodytas aplinkybes, kad pinigus už butą sumokėjo ieškovė, tik užrašytas butas buvo atsakovės vardu, taip pat į buvusio ginčo buto savininko J. B. nurodytas aplinkybes, kad dėl buto pardavimo-pirkimo bendravo tik su ieškove, o ne su atsakove. Panašias aplinkybes, t. y. kad butas buvo pirktas ieškovės sesės vardu, nurodė ir kiti liudytojai – V. R., R. J.. Be to, pirmosios instancijos teismas ieškovės atstovo prašymu išreikalavo duomenis apie atsakovės (duomenys neskelbtini) gautas pajamas, nustatė, kad jos buvo nedidelės, atsižvelgė į tai, kad didžiąją dalį minėto laikotarpio apeliantė buvo išlaikoma sugyventinio R. Ž. ir sprendė, kad atsakovė neturėjo pakankamai pinigų buto pirkimui. Teisėjų kolegija vertina, kad visi nurodyti įrodymai yra nuoseklūs ir pagrindžia ieškovės ieškinyje nurodytas aplinkybes.

20. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad apeliantė teigdama, jog ieškovės banko sąskaitoje buvusi 7 000 LVL (atitinkamai 34 755,00 Lt) suma, kurią ji gavo pardavus butą, galėjo būti panaudota ieškovės skolų padengimui, turėjo pareigą šią aplinkybę pagrįsti leistinais įrodymais kaip nurodyta šios nutarties 24 punkte, o manydama, kad tokių įrodymų ji neturi galimybės gauti, turėjo teisę pateikti teismui prašymą dėl tokių įrodymų išreikalavimo, dėl to nėra pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, ar įpareigojo atsakovę įrodinėti aplinkybes, kurių ji įrodyti neturi.

21. Apeliantė taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio į tai, jog ieškovė nesikreipė į atsakovę dėl pagalbos susirasti butą, kurio adresas (duomenys neskelbtini) o be to, ieškovė neprašė pagalbos, kad atsakovė pasirašytų buto, kurio adresas (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartį. Apeliantė mano, kad iš šios aplinkybės galima spręsti, kad ieškovė neturėjo lėšų buto (duomenys neskelbtini), įsigijimui, nes planavo įsigyti prastesnės būklės butą, kurio adresas (duomenys neskelbtini). Apeliacinės instancijos teismas su tokiu apeliantės argumentu nesutinka, kadangi pirkimo-pardavimo sutartis dėl buto, kurio adresas yra (duomenys neskelbtini), nebuvo sudaryta, o minėtas sandoris neįvyko, todėl nėra galimybės įvertinti, ar pirkimo-pardavimo sutartį ieškovė būtų sudariusi pati, ar būtų prašiusi apeliantės pagalbos. Be to, kaip jau byloje nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad ieškovė buvo sumokėjusi kokias tai sumas už pirmiau jos ketintą pirkti butą, kurio adresas (duomenys neskelbtini), atsakovė nepaneigė ieškovės teiginių, jog ieškovė pirmiau susirasto buto nebepirko dėl tam tikrų priežasčių, o remontui skirtas medžiagas pasiėmė ir panaudojo remontuodama ginčo butą, ką patvirtino ir liudytojai.

22. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog apeliantė įrodinėja tai, kad ieškovė nors ir ginčo butą priėmė, tačiau juo daugiau kaip 10 metų naudojosi kaip nuomininkė, nes nemokėjo komunalinių mokesčių, nevykdė teismo nurodymų sumokėti skolas, kurios buvo išieškotos iš atsakovės, todėl neįrodė sandorio ginčijimo institute numatytą įrodinėtiną aplinkybę, kad po sandorio sudarymo tikroji šalis įgijo ir vykdė pirkėjo teises ir pareigas pagal ginčijamą sandorį (sutarties objektą priėmė, jį valdė, juo naudojosi).

23. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo spręsti, jog ieškovė nevykdė pirkėjo teisių. Iš byloje esančių liudytojų parodymų galima spręsti, kad ginčo butu naudojosi išimtinai ieškovė (duomenys neskelbtini) bute gyveno pati ieškovė su sutuoktiniu, po to iki (duomenys neskelbtini) bute gyveno nuomininkai, o nuo (duomenys neskelbtini) – ieškovės sūnus. Pažymėtina, kad ieškovė byloje nurodė, kad skolos po buto pirkimo susidarė dėl po buto pirkimo atsiradusių finansinių sunkumų, sutiko, kad gali būti skolinga atsakovei už sumokėtas jos skolas, tačiau nežino, kokią sumą turi grąžinti, nes atsakovė nesutinka suskaičiuoti skolos. Taigi, ieškovė nevengia savo, kaip tikrosios buto savininkės, pareigos sumokėti už komunalinius patarnavimus.

24. Apibendrinus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje priimtus įrodymus, byloje tinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą ir pagrįstai sprendė, kad ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu, t. y. atsakove. Teisėjų kolegija papildomai nurodo, kad apeliantė apeliaciniu skundu iš esmės nurodė tas pačias aplinkybes, kokios nurodytos pirmosios instancijos teisme, jos pirmosios instancijos teismo jau buvo tinkamai įvertintos.

Dėl ieškinio senaties termino pradžios

25. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė ieškinio senaties termino pradžią, kadangi ieškinio senaties termino pradžia turėjo būti skaičiuojama ne nuo ieškovė gyvenamosios vietos deklaravimo kitu adresu ir ne nuo ieškovės nurodomos (duomenys neskelbtini), tačiau nuo to laiko, kai ieškovė rado pašto dėžutėje buto mokėjimo lapelius, kuriuose buvo nurodoma buto savininko, t. y. atsakovės, pavardė, kadangi ieškovė, būdama apdairus ir rūpestingas asmuo, turėjo žinoti apie sudarytos buto pirkimo-pardavimo sutarties esmę, pasekmes bei apie savo teisių pažeidimą nuo sutarties sudarymo momento.

26. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1, 2 dalys).

27. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, nes civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, kad, suėjus įstatymo nustatytam terminui, jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotas asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo atsisako savo teisės arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusią šalį imtis priemonių savo pažeistoms teisėms operatyviai ir tinkamai ginti. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo neigiamą poveikį civilinei apyvartai, ieškinio senaties terminų nustatymas sudaro objektyvias prielaidas materialiajai tiesai byloje nustatyti; praėjus tam tikram laikui, faktinių aplinkybių išaiškinimas tampa sudėtingesnis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2012; kt.).

28. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi ieškinio senaties termino eiga prasideda tik po to, kai asmuo subjektyviai suvokia arba turi suvokti apie savo teisės pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-20-248/2017).

29. Kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad vidinis teisės pažeidimo suvokimas tiesiogiai susijęs su pačiu asmeniu, konkreti diena, kada asmuo sužinojo apie teisės pažeidimą, nustatoma pagal to asmens nurodymą ir savo teiginiams, kada sužinojo apie teisės pažeidimą, pagrįsti ieškovas turi pateikti įrodymus (CPK 178 straipsnis). Tačiau teismas negali apsiriboti vien tik ieškovo paaiškinimu ir tais atvejais, kada atsakovas ginasi ieškinio senaties terminu, o ieškovas tvirtina, jog apie savo subjektyvinės teisės pažeidimą sužinojo ne paties pažeidimo dieną, teismas turi patikrinti, ar byloje nėra įrodymų, kad buvo priešingai ir jo nurodytas kokias nors aplinkybes reikia vertinti pagal kitų byloje esančių įrodymų visumą (CPK 185 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2013).

30. Teisėjų kolegija nurodo, kad šioje byloje objektyvusis ieškovės teisės pažeidimo momentas buvo pats ginčijamos sutarties sudarymo momentas, t. y. ieškovė, sudarydama ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartį ne savo vardu turėjo suprasti iš tokio susitarimo kylančią riziką. Ieškovė nurodė, kad apie savo teisių pažeidimą suvokė tik (duomenys neskelbtini), t. y. kai ieškovė sužinojo apie G. Š. susirašinėjimą žinutėmis socialiniame tinkle ,,Facebook“ su atsakove, kuriose pastaroji nurodė, kad butas yra ne ieškovės, o atsakovės.

31. Apeliacinės instancijos teismas su pirmosios instancijos teismo atliktu senaties termino pradžios skaičiavimu sutinka ir nurodo, kad nors pats ginčijamo buto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymas atsakovės vardu nuo pat jo sudarymo momento pažeidžia ieškovės teises, nustačius, kad šalių santykiai buvo geri, šalis sieja giminystės ryšiai, ieškovė, galvodama, kad yra tikroji buto savininkė, neturėjo pagrindo manyti, kad ginčo buto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymas atsakovės vardu pažeidžia jos teises. Vis dėlto, kaip ir sprendė pirmosios instancijos teismas, ieškovė nuo (duomenys neskelbtini) gyvenamąją vietą deklaravo adresu (duomenys neskelbtini), tačiau, atsakovė dėl ieškovės sukauptų įsiskolinimų ieškovę su šeima išdeklaravo iš ginčo buto. Kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovė (duomenys neskelbtini) deklaruodama savo gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini) turėjo sužinoti, jog yra išdeklaruota iš ginčo buto (duomenys neskelbtini), todėl būdama atidi ir rūpestinga, jau tada privalėjo žinoti apie jos, kaip tikrosios buto savininkės teisių pažeidimą, t. y. tuo metu turėjo subjektyviai suvokti apie savo teisių pažeidimą.

Dėl bylos procesinės baigties

32. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovės ieškinį, išsiaiškino esmines faktines bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą sprendimą, todėl panaikinti ar pakeisti sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais ir argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

33. Iš pateiktų įrodymų matyti, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą atsakovė sumokėjo 968,00 Eur. Minėtos išlaidos, atsižvelgiant į Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 8.11 punkto nuostatas, nelaikytinos per didelėmis, todėl priteistinos (CPK 93, 98 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2020 m. rugsėjo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės O. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovės S. I. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 968,00 Eur apeliacinės instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjos Jurga Kramanauskaitė – ButkuvienėLina MuchtarovienėIrena Stasiūnienė