Kauno apygardos teismo nutartis, e2A-1364-924/2019

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2019-10-08
Bylos Nr.: e2A-1364-924/2019
Teisminio proceso Nr.: 2-19-3-00445-2017-8
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Albina Rimdeikaitė, Edvardas Paliokas, Lina Žemaitienė
Ieškovas: Kauno
Atsakovas: A. D., O. D.
Trečiasis asmuo: B. S., V. B.

Kategorijos

2.1.2.7Kiti su sandoriais susiję klausimai

Civilinė byla Nr. e2A-1364-924/2019Teisminio proceso Nr. 2-19-3-00445-2017-8Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.7.; 3.3.1.14.; 3.3.1.20. (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMASNutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. spalio 8 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Edvardo Palioko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Albinos Rimdeikaitės ir Linos Žemaitienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Kauno regiono kredito unijos, atstovaujamos advokato E. J., ir atsakovo A. D., atstovaujamo advokato V. D., apeliacinius skundus dėl Marijampolės apylinkės teismo 2019 m. balandžio 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-294-829/2019 pagal ieškovės Kauno regiono kredito unijos patikslintą ieškinį atsakovams O. D. ir A. D., tretieji asmenys B. S. ir V. B., dėl sandorio pripažinimo iš dalies negaliojančiu ir restitucijos taikymo, atsakovės O. D. priešieškinį ieškovei Kauno regiono kredito unijai dėl paskolos sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia bei trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, B. S. ieškinį ieškovei Kauno regiono kredito unijai dėl laidavimo sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė Kauno regiono kredito unija kreipėsi į teismą, prašydama: 1) pripažinti negaliojančia ab initio 2016 m. kovo 24 d. dovanojimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytą tarp O. D. ir A. D., dalyje dėl: 2.000 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini); 12.4000 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). 3; 2.000 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini); 3.3000 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini); 2.3800 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), perleidimo; 2) taikyti restituciją ir grąžinti iš atsakovo A. D. atsakovei O. D. natūra: 2.000 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); 12.4000 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); 2.000 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); 3.3000 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); 2.3800 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė nurodė, kad 2013 m. sausio 4 d. tarp ieškovės ir atsakovės O. D. buvo sudaryta paskolos sutartis, pagal kurią atsakovei buvo suteikta 52 131,60 Eur (180 000 Lt) paskola, kurios grąžinimo terminas 2018 m. sausio 4 d. Atsakovė paskolą turėjo grąžinti pagal grafiką, tačiau savo prievolės tinkamai nevykdė. 2017 m. sausio 27 d. ir 2017 m. kovo 7 d. atsakovei buvo nusiųsti įspėjimai, kad neatsiskaičius ieškovė nutrauks paskolos sutartį ir pradės paskolos išieškojimą. Atsakovė į įspėjimus neatsakė bei su ieškove pagal paskolos sutarties sąlygas tinkamai neatsiskaitė. Atsakovė yra skolinga ieškovei 17 490 Eur paskolos, 2 263,37 Eur palūkanų ir 2 230,19 Eur delspinigių – viso 22 183,56 Eur. 2017 m. kovo 19 d. ieškovė sužinojo, kad atsakovė visą savo nekilnojamąjį turtą 2016 m. kovo 24 d. dovanojimo sutartimi neatlygintinai perleido (dovanojo) savo sūnui atsakovui A. D.. Pagal paskolos sutartį atsakovė privalėjo raštu informuoti ieškovę susidarius finansiniams ūkiniams sunkumams, atsiradusiems vykdant verslo planą, kuris finansuojamas iš ieškovės suteiktos paskolos, tačiau to nepadarė. Sudarius ginčijamą dovanojimo sutartį buvo pažeistos ieškovės teisės, nes atsakovė po ginčo sandorio sudarymo neturi jokio turto, t. y. tapo nemoki. Atsakovė buvo nesąžininga, nes turtą padovanojo sūnui, imperatyvo sudaryti dovanojimo sutartį nebuvo, žinojo, jog sudaromas sandoris pažeis ieškovės teises. Ieškovė nurodė, kad yra visos actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygos ginčijamos dovanojimo sutarties atžvilgiu, tačiau ją pripažinti negaliojančia prašė tik iš dalies, įvertindama didėjančią kreditorinio reikalavimo sumą bei tikimybę, kad turtas bus parduotas vykdymo procese, kas turės įtakos jo vertei.

3. Atsakovė O. D. pateikė priešieškinį, kuriuo prašė 2013 m. sausio 4 d. paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurių šalimis nurodyti ieškovė Kauno regiono kredito unija ir atsakovė O. D., pripažinti niekine ir negaliojančia ab initio bei priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė nurodė, kad nėra skolinga ieškovei pagal paskolos sutartį, nes šios paskolos sutarties nei pati, nei per jokį atstovą nesudarė, jokių pinigų negavo, ginčo paskolos sutarties nėra mačiusi. Paraiška žemės ūkio paskolai gauti yra pasirašyta taip pat ne jos. Ikiteisminiame tyrime buvo atlikta ginčijamos sutarties ir kitų su šios paskolos suteikimu susijusių dokumentų rašysenos ekspertizė, įforminta 2017 m. balandžio 21 d. specialisto išvada, kuri patvirtino, kad atsakovė nei ginčijamos sutarties, nei kitų su ja susijusių dokumentų nepasirašė. Paskolos išmokėjimo grynais pinigais kvituose nėra atsakovės parašo. Atsakovės vardu buvo pasinaudota nenustatytų asmenų, jai nėra žinoma, kas galėjo ieškovei teikti informaciją apie jos ūkį. Iki 2016 m. pabaigos apie sutartį atsakovė nieko nežinojo. Ginčijama paskolos sutartis buvo užtikrinta šalutine prievole – laidavimu, tačiau atsakovei taip pat nieko nėra žinoma nei apie laiduotojus, nei apie laidavimo sutartis. Kadangi atsakovė nėra sudariusi su ieškove paskolos sutarties, nėra gavusi iš ieškovės jokių pinigų pagal paskolos sutartį, ji nėra skolinga ieškovei, ji turėjo teisę savo turtą valdyti, naudoti, juo disponuoti pagal savo valią. Atsakovė buvo ir yra sąžininga. Ieškovė iki bylos iškėlimo ir šiuo metu nesikreipė dėl tariamos skolos priteisimo ar išieškojimo priverstine tvarka. Ginčijamas sandoris buvo sudarytas dar 2016 m. kovo 24 d., visiškai atitiko atsakovės valią. Tiek ginčijamo sandorio sudarymo metu, tiek ir anksčiau, ieškovė turėjo valią palikti savo turtą sūnui.

4. Atsakovas A. D. nesutiko su patikslintu ieškiniu, nurodė, kad ieškovė ginčija tik dalį dovanojimo sutarties, pasirinkdama savo nuožiūra pripažinti negaliojančia sutarties dalį dėl konkrečių kelių sklypų. Tie sklypai nesudaro vientiso dirbamos žemės masyvo. Be to, 12.4000 ha žemės sklype (duomenys neskelbtini) yra gyvenamasis namas ir visi ūkio staliniai (iš viso 15 statinių – dovanojimo sutartyje išvardinti daiktai Nr. 4-18), kurie neišskirti į atskirą namų valdą. Toks pasirinkimas neatitinka protingumo, sąžiningumo ir teisingumo reikalavimų. Ieškovės veiksmus atsakovas vertino kaip siekį sunaikinti jo ūkį. O. D. nėra skolinga ieškovei pagal paskolos sutartį, motina paskolos sutarties nei pati, nei per jokį atstovą nesudarė, jokių pinigų pagal šią paskolos sutartį negavo. Ji nėra skolinga ieškovei, neturi prievolės grąžinti paskolą, todėl ginčijamas sandoris niekaip nepažeidžia ieškovės interesų. O. D. niekur neveikė, įgaliojimo paimti paskolą niekam nesuteikė. Jokių kitų įrodymų apie jos valios išraišką skolintis iš ieškovės byloje nėra.

5. Trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankišką reikalavimą, B. S. prašė 2013 m. sausio 4 d. laidavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurių šalimis nurodyti ieškovė Kauno regiono kredito unija ir atsakovė B. S., pripažinti niekine ir negaliojančia ab initio bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad jokios laidavimo sutarties už jokią paskolos sutartį nepasirašinėjo. Ji nežino, kas yra laidavimo sutartis ir niekada gyvenime nėra sudariusi jokios laidavimo sutarties. Sužinojusi, kad jos vardu yra sudaryta laidavimo sutartis, nedelsiant kreipėsi į policiją dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Jos vardu galimai buvo pasinaudota piktos valios žmonių. Marijampolės apskrities VPK Kriminalinės policijos ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriuje atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl galimo sukčiavimo sudarant 2013 m. sausio 4 d. paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) tarp Kauno regiono kredito unijos ir O. D.. Šiame ikiteisminiame buvo atlikta paskolos sutarties ir kitų su šios paskolos suteikimu susijusių dokumentų, tarp jų ir laidavimo sutarties rašysenos ekspertizė, specialisto išvada patvirtino, kad ji nepasirašinėjo nei laidavimo sutarties, nei dokumentų, susijusių su laidavimo sutartimi. Ji yra Kauno regiono kredito unijos narė, ūkininkė. A. D. yra jos kaimynas, o D. G. – draugė. Tik 2016 m. sužinojo, kad yra laiduotoja, tai pasakė A. D.. Tada jis jau Kauno regiono kredito unijoje nebedirbo. Ji nėra ėmusi paskolos, niekada nėra pildžiusi laidavimo paraiškos. Be to, tokiomis sumomis nedisponuoja. Be sutuoktinio sutikimo taip nebūtų pasielgusi. 2011 m. pavasarį ar rudenį pas ją buvo atvažiavęs A. D., kuris pasakė, kad Kauno regiono kredito unijos reikalams reikalingas jos dokumentas, kurį šiam padavė.

6. Trečiasis asmuo V. B. sutiko su pareikštu ieškiniu, nes yra laiduotojas Kauno regiono kredito unijoje O. D. paskoloje, sudarytoje 2013 m. sausio 4 d. Laiduoti šioje paskoloje paprašė atsakovės sūnus A. D.. Kadangi šį žmogų gerai pažįsta ir žino, kad atsakovės ūkį valdo ir atstovauja jos sūnus, sutiko laiduoti. Abejonių nekilo, nes A. D. tuo metu dirbo Kauno regiono kredito unijoje administracijos vadovu ir valdybos pirmininku. Pateikė reikiamus dokumentus, pasirašė laidavimo paraišką ir sutartį Kauno regiono kredito unijoje dalyvaujant A. D..

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7. Marijampolės apylinkės teismas 2019 m. balandžio 18 d. sprendimu ieškovės Kauno regiono kredito unijos patikslintą ieškinį atmetė; atsakovės O. D. priešieškinį tenkino visiškai; pripažino niekine ir negaliojančia nuo sudarymo momento 2013 m. sausio 4 d. paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje šalimis nurodyti O. D. ir Kauno regiono kredito unija; trečiojo asmens B. S. ieškinį tenkino visiškai; pripažino niekine ir negaliojančia nuo sudarymo momento 2013 m. sausio 4 d. laidavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje šalimis nurodyti B. S. ir Kauno regiono kredito unija; priteisė iš ieškovės Kauno regiono kredito unijos 100 Eur žyminio mokesčio ir 1 000 Eur atstovavimo išlaidų atsakovei O. D., 75 Eur žyminio mokesčio ir 300 Eur atstovavimo išlaidų trečiajam asmeniui B. S., 6 231,50 Eur atstovavimo išlaidų atsakovui A. D. bei 399 Eur žyminio mokesčio ir 89,69 Eur už procesinių dokumentų įteikimą valstybei.

8. Teismas nurodė, kad aplinkybes, jog ginčo paskoloje ir laidavimo sutartyje parašai yra suklastoti, patvirtina oficialūs rašytiniai įrodymai (specialisto išvada, ekspertizės aktas), kurie nėra paneigti kitais byloje esančiais įrodymais. Bylos duomenimis, atsakovė trimis įgaliojimais buvo pavedusi savo sūnui A. D. savo nuožiūra tvarkyti ir valdyti jos ūkininko ūkį, taip pat disponuoti piniginėmis lėšomis, esančiomis Kauno regiono kredito unijoje ir visuose bankuose, tačiau įgaliojimai nenumatė atsakovui teisės spręsti dėl pinigų skolinimosi iš trečiųjų šalių. Tai, kad atsakovas savo nuožiūra tvarkė ir valdė atsakovės ūkininko ūkį, neįrodo to, jog atsakovei buvo žinoma apie jos vardu Kauno regiono kredito unijoje sudarytas paskolas ir, kad atsakovė būtų išreiškusi valią sudaryti ginčo paskolos sutartį.

9. Teismas vertino, kad ieškovės žinioje esančių dokumentų klastojimo mastas kelia pagrįstų abejonių dėl jų autentiškumo ir ta aplinkybė, jog ankstesnės O. D. vardu išduotos paskolos buvo grąžinamos, niekaip nepatvirtina to, kad šias paskolas mokėjo atsakovė, jog jai apie šias paskolas buvo žinoma. Nėra nei vieno įrodymo, kuris patvirtintų, jog atsakovė turėjo poreikį skolintis iš ieškovės 52 131,60 Eur (180 000 Lt) sumą. Atsakovė gautų paskolų nedeklaravo, tretieji asmenys duomenų apie O. D. suteiktas paskolas VMI prie FM nėra pateikę. Be to, atsakovės O. D. ūkio 2013 m. buhalterinės apskaitoje nėra apskaityta 2013 m. sausio 4 d. paskolos sutartis. Teismas nenustatė jokių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad atsakovės buhalteriniai dokumentais (kasos knygos, balansas) yra suklastoti ir sprendė, kad nesant tiesioginių įrodymų jie neturi pakankamos įrodomosios galios nustatant aplinkybę, ar ginčo paskolos pinigus atsakovė gavo.

10. Teismas nurodė, kad sandoriai grynaisiais pinigais tokio dydžio sumomis nėra įprasta praktika, todėl atidus ir protingas asmuo, perduodamas tokio dydžio pinigų sumą, imtųsi visų įmanomų priemonių objektyviais duomenimis užtikrinti pinigų perdavimą patvirtinančias aplinkybes. Nei vienas iš liudytojų negalėjo nurodyti, kad būtent O. D. buvo išmokėti paskolos pinigai, išskyrus liudytoją D. G.. Teismas sprendė, kad esant prieštaravimų liudytojos parodymuose dėl esminės aplinkybės – kam ji ginčo paskolos pinigus perdavė, laikyti juos patikimais nėra teisinio pagrindo ir jais nesivadovavo. Be to, nei vienas iš liudytojų nenurodė, kad bent vieną paskolos Nr. (duomenys neskelbtini) įmoką būtų sumokėjusi O. D..

11. Nustatytų aplinkybių visumos pagrindu, kad atsakovas A. D. ginčo laikotarpiu buvo kredito unijos administracijos vadovas, valdybos pirmininkas, 2013 m. atliktu kredito unijos inspektavimu, atsakymu į inspektavimo metu pateiktas pastabas, liudytojų parodymais, teismas sprendė, jog atsakovui buvo žinoma apie ginčo paskolą kredito unijoje, tačiau tai nėra pagrindas daryti išvadą, jog ginčo paskola buvo panaudota atsakovės ūkiui, kad ji žinojo apie tokios paskolos egzistavimą. Kadangi įgaliojimuose nėra aptarta su kokiomis kredito įstaigomis ir kokio dydžio kreditorinius įsipareigojimus galima atsakovės vardu sudaryti, todėl teismas laikė, jog byloje esantys duomenys nepagrindžia buvus atsakovės valią sudaryti ginčijamus sandorius ir ginčo sutarties sudarymas negali sukurti atsakovei civilinių teisių ir pareigų.

12. Teismas nurodė, kad ginčo laidavimo sutartį pasirašė ne pati B. S. sustiprina ir ta aplinkybė, jog trečiasis asmuo yra ūkininkė, tačiau prie laidavimo paraiškos nėra pridėta nei vieno dokumento, susijusio su jos ūkiu – tik asmens tapatybės kortelės kopija ir kredito unijoje esančios sąskaitos išrašas, kuris patvirtina, jog paskolos suteikimo metu B. S. sąskaitoje buvo tik apie 96,41 Eur (332,90 Lt), nors paskolos dydis, už kurią turi būti laiduojama yra 52 131,60 Eur (180 000 Lt). Teismas sprendė, kad ši aplinkybė pagrįstai leidžia daryti išvadą, jog laidavimo paraiška buvo pildoma nesiekiant tikrojo tikslo – laidavimo, kadangi visiškai nepatvirtina, jog B. S. yra pajėgi atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės.

13. Teismas konstatavo, kad yra neginčytinai įrodyta, jog kažkas suklastojo atsakovės ir trečiojo asmens parašus atitinkamai paskolos ir laidavimo sutartyse, todėl akivaizdu, kad nei atsakovės, nei trečiojo asmens jokia valia šiuose sandoriuose nebuvo išreikšta – t. y. jos neišreiškė savo valios tokiems sandoriams sudaryti ir apskritai nežinojo apie jų egzistavimą, o sandoriai į civilinę apyvartą pateko padaryto nusikaltimo pagrindu. Byloje įrodyta, kad atsakovės ir trečiojo asmens vidinės (tikrosios) valios sudaryti atitinkamai ginčijamas paskolos ir laidavimo sandorius nebuvo. Šios aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą pripažinti, kad paskolos sutartis ir laidavimo sutartis yra imperatyvioms įstatymo nuostatoms prieštaraujantys sandoriai, kurie yra niekiniai ir pripažintini negaliojančiais nuo jų sudarymo momento. Atsakovė paskolos sutartyje nurodytos pinigų sumos negavo ir šiais pinigais nedisponavo, nei paskolos sutartyje, nei byloje nėra patvirtinimo ir įrodymų, jog buvo kitaip. Be to, teismas konstatavo, kad paskolos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) ir laidavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) prieštaravo ir viešajai tvarkai bei gerai moralei, kadangi byloje nenustatytų asmenų, kurie pasirašinėjo už O. D. bei B. S., ketinimai buvo skirti tikslui, priešingam viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekti, t. y. suklastojus dokumentus ir juos panaudojus, nusikalstamu būdu įgyti didelės vertės jiems nepriklausantį turtą.

14. Teismas nurodė, kad byloje nustatyta, jog atsakovė O. D. nebuvo ir nėra skolinga ieškovei Kauno regiono kredito unijai, t. y. ieškovė neturi neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės į atsakovę, kadangi ieškovė nėra O. D. kreditorė, ieškovė niekada neskolino pinigų atsakovei ir/ar neatliko jokių mokėjimų pagal 2013 m. sausio 4 d. paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), todėl atsakovė negavo jokių ieškovės pinigų be teisinio pagrindo. Kadangi ieškovė neturi nebejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės O. D. atžvilgiu, ieškovės reikalavimą pripažinti negaliojančia ab initio 2016 m. kovo 24 d. dovanojimo sutartį dėl dalies sklypų perleidimo, taikyti restituciją ir grąžinti iš atsakovo A. D. atsakovei O. D. dovanotą turtą natūra negali būti tenkinamas CK 6.66 straipsnyje numatytu pagrindu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

15. Apeliaciniu skundu ieškovė Kauno regiono kredito unija prašo panaikinti Marijampolės apylinkės teismo 2019 m. balandžio 18 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta ieškovės Kauno regiono kredito unijos patikslintą ieškinį atmesti, atsakovės O. D. priešieškinį tenkinti visiškai, pripažinti niekine ir negaliojančia nuo sudarymo momento 2013 m. sausio 4 d. paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje šalimis nurodyti O. D. ir Kauno regiono kredito unija, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas atsakovei O. D., atsakovui A. D. bei valstybei; šioje dalyje priimti naują sprendimą - ieškovės Kauno regiono kredito unijos ieškinį tenkinti visiškai, atsakovės O. D. priešieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas (e. b. 7 t. l. 84-92). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

15.1. Teismo sprendimas iš dalies yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes teismas netinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, teismo nustatytos aplinkybės neatitinka faktinių aplinkybių. Teismas netinkamai vertino įrodymus ir liudytojų parodymus, byloje esančių įrodymų nevertino kaip visumos.

15.2. Teismas nepagrįstai sprendė, kad byloje esantys duomenys nepagrindžia buvus atsakovės valią sudaryti ginčijamus sandorius ir ginčo sutarties sudarymas negali sukurti atsakovei civilinių teisių ir pareigų. Byloje surinktų įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad 2013 m. sausio 4 d. paskolos sutartis yra galiojantis sandoris, nes jis sudarytas su atsakovės O. D. valia per įgaliotinį jos sūnų A. D. ir ji šiam sandoriui pritarė. Tai, kad atsakovas A. D. žinojo apie ginčo paskolos sutartį, patvirtina Lietuvos Centrinės Kredito unijos raštas, byloje apklaustų liudytojų parodymai, trečiojo asmens V. B. paaiškinimai, kad jo laiduoti paprašė atsakovės sūnus A. D., ir laidavimo sutartis.

15.3. Teismas neįvertino, kad būtent atsakovas A. D. paskolos sutarties sudarymo laikotarpiu buvo ieškovės administracijos vadovu ir valdybos pirmininku. Atsakovų užimta pozicija neduoti parodymų rodo jų nesąžiningumą. A. B. ekspertizės aktais nustatyta, kad nei viena iš atsakovės anksčiau sudarytų 2007 m. ir 2010 m. paskolos sutarčių nėra pasirašyta O. D., ne jos pasirašyti ir kiti dokumentai. Taigi, buvo nustatytos visiškai analogiškos aplinkybės kaip ir 2013 m. sausio 4 d. paskolos atveju, tik ginčo paskolos prievolė buvo įvykdyta iš dalies, o ankstesnės – grąžintos. Būtent A. D. buvo faktiniu O. D. ūkio savininku, savo nuožiūra tvarkiusiu ir valdžiusiu jos ūkį. Labiausiai tikėtina, kad atsakovas arba pats pasirašinėjo, arba tretiesiems asmenims nurodavo pasirašyti O. D. paskolų dokumentus.

15.4. Teismas padarė nepagrįstą, prielaidomis grįstą išvadą, kad didesnė tikimybė, jog 2013 m. sausio-vasario mėnesiais išrašytus dokumentus į paskolos bylą teikė ne pati atsakovė ir, kad tikroji ginčo paskolos išdavimo priežastis nebuvo skirta atsakovės ūkio veiklai. Byloje esant neginčijamam faktui, kad A. D. savo nuožiūra tvarkė ir valdė O. D. ūkį, galima spręsti, kad tai neabejotinai padarė A. D.. Byloje surinktų įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad O. D. sudarė 2013 m. sausio 4 d. paskolos sutartį, gavo paskolos pinigus ir juos panaudojo pagal paskirtį, t. y. O. D. ūkiui.

15.5. Teismas pažeidė materialinės teisės normas, kryptingai nepalankiai ieškovei vertindamas įrodymus nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos aiškinant ir taikant teisės normas, reglamentuojančias paskolos sutartį. Ieškovė įrodinėjo pinigų atsakovei perdavimo faktą liudytojos D. G. parodymais, kitų liudytojų parodymais, trečiojo asmens V. B. paaiškinimais, faktu, kad 2013 m. vasario 28 d. A. D. dalyvavo Lietuvos Centrinės Kredito unijos posėdyje ir vėliau raštu atsakė į kredito unijos inspektavimo pastabas, įrodymais apie 20 000 Lt pajinio įnašo įnešimą, išrašais iš O. D. sąskaitos apie lėšų nurašymą ginčo paskolos dengimui ir t. t., kurie leidžia teigti, kad ginčo paskolos sutartis buvo sudaryta, t. y. pinigai perduoti. Padarius tokią išvadą turėjo būti taikomos CK 6.870 straipsnio 2 dalies nuostatos.

15.6. Teismas, neištyręs įrodymų, padarė nepagrįstą išvadą, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog atsakovės O. D. buhalteriniai dokumentais (kasos knygos, balansas) yra suklastoti. Tai prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Ieškovė prašė teismo išreikalauti O. D. ūkio 2012 m. ir 2013 m. kasos knygų originalus tam, kad būtų galima patvirtinti/paneigti įrodymų klastojimo faktą, tačiau teismas buvo šališkas ir leido atsakovei šių dokumentų nepateikti, tokiu būdu suvaržė ieškovės teisę įrodinėti teisiškai reikšmingas aplinkybes.

15.7. Teismas nepagrįstai atmetė ieškovės prašymą skirti apskaitos ir finansų ekspertizę tam, kad įrodyti, jog atsakovė negalėjo ir neturėjo jokių kitų finansinių šaltinių, išskyrus ginčo paskolą, atlikti mokėjimus ir padengti 2010 m. paskolą. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina kasos knygų suklastojimo faktą ir ieškovės nurodytas aplinkybes, kad atsakovė be ginčo paskolos lėšų, nebūtų galėjusi atlikti mokėjimų VMI, 2013-06-17 įnešti į O. D. sąskaitą 44566,27 Lt įmoka už paskolą (operacijos Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 2013-06-20 į sąskaitą įnešti 109228,53 Lt., t. y. padengti 2010-12-16 paskolą. Ieškovė teikia apeliacinės instancijos teismui O. D. išrašus iš sąskaitų, kuriuos išanalizavus galima daryti išvadą, kad atsakovės pateiktos kasos knygos yra suklastotos ir, kad atsakovė negalėjo atlikti anksčiau nurodytų mokėjimų.

15.8. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovė neturi nebejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės atsakovės O. D. atžvilgiu, todėl nepagrįstai atmetė ieškinį. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad ginčo paskolos sutartis buvo sudaryta, pinigai pagal paskolos sutartį buvo perduoti ieškovei. Civilinėje byloje egzistuoja visos CK 6.66 straipsnyje numatytos sąlygos. Atsakovė reikšdama priešieškinį ieškinio sumą nurodė tik 22 183,56 Eur, tai yra negrąžintos paskolos likutį. Galima daryti išvadą, kad O. D. neginčija paskolos sutarties toje dalyje, kuri yra jau grąžinta, t. y. pripažįsta dalies paskolos grąžinimo faktą.

16. Apeliaciniu skundu atsakovas A. D. prašo Marijampolės apylinkės teismo 2019-04-18 sprendime nustatytą aplinkybę, jog „atsakovui A. D. buvo žinoma apie ginčo paskolą kredito unijoje“ iš teismo sprendimo panaikinti; likusią teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas (e. b. 7 t. l. 103-108). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

16.1. Teismas, konstatuodamas aplinkybę, neva apeliantas žinojo apie byloje ginčijamą paskolos sutartį, išėjo už ieškinio ribų. Ieškovė ieškinyje nesirėmė ir neįrodinėjo aplinkybės, jog apeliantui neva buvo žinoma apie tariamai sudarytą paskolos sandorį. Byloje nebuvo sprendžiama dėl apelianto teisių ir pareigų, kylančių iš ginčo paskolos sutarties, nes atitinkama aplinkybe nebuvo grindžiami šalių reikalavimai.

16.2. Teismas, nustatinėdamas faktinę aplinkybę, neva apeliantas žinojo apie tariamą paskolos sandorį, iš esmės nustatinėjo tas aplinkybes, kurios turi būti tiriamos ikiteisminiame tyrime ir vertinamos baudžiamąją bylą nagrinėjančio teismo BPK nustatyta tvarka. Tokiu būdu buvo pažeistos CPK 22 straipsnyje nustatytos bylų priskirtinumo teismams taisyklės. Teismas sprendė apie ikiteisminio tyrimo dalyką sudarančias aplinkybes.

Žemesnės instancijos teismas

16.3. Teismo nustatyta aplinkybė prieštarauja teismo sprendimu nustatytų teisinių aplinkybių visumai. Pats teismas sprendime pripažino, jog paskolos sutartis buvo suklastota, jos nei atsakovė, nei apeliantas, nepasirašė (nesudarė). Todėl toks teismo motyvas ne tik prieštarauja kitiems teismo motyvams, bet ir yra ydingas, nes jis iš esmės reiškia, jog apeliantas žinojo apie dokumentų klastojimą. Apeliantas kategoriškai su tuo nesutinka.

16.4. Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles vadovavosi nepatikimais įrodymais, nes rėmėsi buvusių/esamų ieškovės darbuotojų/valdymo organų narių V. B., E. M., J. P. ir K. Š. parodymais. Du iš šių asmenų turi tiesioginį suinteresuotumą bylos baigtimi (V. B. ir E. M.), o kiti du negalėjo konkrečiai atsakyti, ar apeliantas dalyvavo atliekant su ginčo paskolos išdavimu susijusias procedūras.

Atsiliepimas

17. Atsakovas A. D. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priimti pridedamus rašytinius įrodymus apeliacinės instancijos teisme; ieškovės apeliacinį skundą atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas (el. b. 7 t. b. l. 114-122). Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

17.1. Teismas pagrįstai nesivadovavo D. G. parodymais. Jos atžvilgiu atliekamas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje ieškovės vyr. buhalterei D. G. yra pareikštas įtarimas pagal BK 182 str. 2 d. ir 300 str. 3 d. dėl galimo sukčiavimo sudarant/suklastojant ginčo paskolos sutartį. D. G. laikytina suinteresuota šios civilinės bylos baigtimi, jos parodymai turėtų būti vertinami kaip gynybinė pozicija ikiteisminiame tyrime. Šioje byloje liudytojos duoti paaiškinimai reikšmingai skiriasi nuo ikiteisminiame tyrime 2016-11-22 apklausos metu duotų parodymų.

17.2. Teismas pagrįstai nesivadovavo ieškovės išvestiniais buhalterinės apskaitos dokumentais (unijoje atidarytų sąskaitų išrašai ir kt.) ir kitais ieškovės žinioje esančiais dokumentais (sutartys, raštai, protokolai ir pan.), nes specialisto išvadoje nustatyta, jog 2013-01-04 paskolos sutartis ir su ja susiję kvitai suklastoti. Rašysenos eksperto A. B. 2018-05-10 ekspertizės aktas ir 2018-11-14 ekspertizės aktas liudija, kad ir kiti kredito unijos žinioje esantys dokumentai suklastoti. Ieškovės žinioje esančių dokumentų klastojimo mastas kelia pagrįstų abejonių dėl jų autentiškumo.

17.3. Sąskaitų išrašai laikytini nepatikimais įrodymais, nes tai yra išvestiniai apskaitos dokumentai. 2017-04-21 LTEC specialisto išvadoje Nr. 11-2730(16) nustatyta, jog pirminiai grynųjų pinigų operacijų apskaitos dokumentai (kvitai) buvo klastojami. Todėl sąskaitų išrašuose nurodyti duomenys gali būti gauti suvedant į apskaitos sistemą duomenis iš suklastotų pirminių apskaitos dokumentų arba suvedant į apskaitos sistemą duomenis be pirminių apskaitos dokumentų. Ieškovės vengimas pateikti pirminius apskaitos dokumentus leidžia pagrįstai įtarti, kad tokių dokumentų iš vis nėra, arba kad jie suklastoti.

17.4. Liudytojų E. M., J. P., K. Š. ir A. K. parodymai, taip pat trečiojo asmens V. B. paaiškinimai vertintini kritiškai, nes liudytojai V. B. ir E. M. turi tiesioginį suinteresuotumą bylos baigtimi, o kiti du negalėjo konkrečiai atsakyti, ar apeliantas dalyvavo atliekant su ginčo paskolos išdavimu susijusias procedūras.

17.5. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad tarp jos ir O. D. buvo sudaryta rašytinė paskolos sutartis, taip pat, jog perdavė atsakovei tariamos paskolos sutarties dalyką sudarančius pinigus. Į bylą pateikta 2013-01-04 paskolos sutartis ir kvitai apie tariamą pinigų išmokėjimą yra suklastoti. Todėl aplinkybės, kad tariama paskola buvo suteikta kredito unijos, negalima įrodinėti liudytojų parodymais.

17.6. Byloje nėra įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, kad A. D. pasirašė 2013-01-04 paskolos sutartį ir/ar su ja susijusius kitus dokumentus, taip pat nėra įrodymų, jog O. D. patvirtinto tariamą sutartį (CK 2.136 str. 1 d.). Ieškovas nepateikė nei vieno įrodymo, kad O. D. asmeniškai būtų atlikusi bent vieną su 2013-01-04 paskolos sutartimi susijusį veiksmą, tariamos paskolos pinigai panaudoti atsakovės ūkio reikmėms.

17.7. Pridedami dokumentai kaip įrodymai yra priimtini apeliacinės instancijos teisme. Visi dokumentai parengti ir gauti po skundžiamo sprendimo priėmimo dienos, todėl jų objektyviai nebuvo galimybės pateikti pirmos instancijos teisme. Atsakovas A. D. naudojasi teise pateikti įrodymus sąžiningai ir nepažeidžia proceso koncentruotumo principo, dėl to nėra pagrindo atsisakyti priimti įrodymus.

18. Ieškovė Kauno regiono kredito unija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti A. D. apeliacinį skundą, priteisti iš apelianto išlaidas už advokato pagalbą surašant atsiliepimą į apeliacinį skundą (el. b. 7 t. b. l. 125-128). Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Šalies argumentai

18.1. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad teismas tik iš keturių liudytojų apklausos padarė atitinkamą išvadą, kurią ginčija apeliantas. Teismas tokią išvadą padarė remdamasis įrodymu visetu.

18.2. Teismas byloje aiškinosi ar ginčijamas sandoris sudarytas (pasirašytas) atsakovės O. D., ar sandoris sudarytas per įgaliotą asmenį A. D., kuris yra atsakovės sūnus, be to jis ginčijamo sandorio sudarymo metu buvo ieškovės administracijos vadovu ir valdybos pirmininku. Šios aplinkybės yra teisiškai reikšmingos, todėl nėra pagrindo teigti, kad jų nustatymas laikytinas išėjimu už ieškinio ribų.

18.3. Teismas sprendime nurodė, jog A. D. savo nuožiūra tvarkė ir valdė atsakovės O. D. ūkininko ūkį. Tarp atsakovės O. D. ir A. D. buvo visiškas tarpusavio pasitikėjimas, kas leidžia teigti, kad O. neprieštaravo jokiems A. D. veiksmams ir sprendimams, kurie buvo susiję su jos ūkiu. A. D. buvo faktinis O. D. ūkio savininkas, o ji veikė tik kaip statytinė.

18.4. Tai, kad atsakovas žinojo apie ginčo paskolos sutartį, patvirtina byloje apklaustų liudytojų parodymai, trečiojo asmens V. B. paaiškinimai ir laidavimo sutartis, pagal kurią V. B. laidavo už O. D. paskolą. Apeliantas buvo kredito unijos administracijos vadovu, valdybos pirmininku, 2013-02-28 dalyvavo Lietuvos Centrinės Kredito unijos posėdyje ir vėliau raštu atsakė į kredito unijos inspektavimo pastabas. Apeliantas nepaneigė ir net nebandė paneigti byloje esančių įrodymų, kurie patvirtina, jog jis žinojo apie ginčo paskolą.

Atsiliepimas

19. Atsakovė O. D. atsiliepime į apeliacinius skundus prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti, atsakovo A. D. apeliacinį skundą tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas (el. b. 7 t. b. l. 131-135). Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

19.1. Byloje neginčytinai nustatyta, kad visi dokumentai, susiję su ginčo paskola yra suklastoti, t. y. juos pasirašė ne A. D. ir ne O. D.. Jei A. D. būtų turėjęs galiojančius įgaliojimus, kuriuose būtų išreikšta O. D. valia jos vardu paimti ginčo paskolą, jis tokią sutartį būtų sudaręs savarankiškai, t. y. pasirašęs. Nei viename įgaliojime nėra nurodyta, kad O. D. įgaliojo A. D. sudaryti ginčo paskolą.

Šalies argumentai

19.2. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad A. D. žinojo apie ginčo paskolą, tačiau jokių veiksmų nesiėmė. Būtent A. D. kreipėsi į ikiteisminio tyrimo institucijas dėl galimos nusikalstamos veikos padarymo ir būtent šio asmens pareiškimo pagrindu yra iškelta baudžiamoji byla. Duomenų, kad O. D. siųstos pretenzijos ir pranešimai būtų buvę įteikti, ieškovė nepateikė.

19.3. Teismas pagrįstai nusprendė, kad ieškovės žinioje esančių dokumentų klastojimo mastas kelia pagrįstų abejonių dėl jų autentiškumo ir jais remtis pripažįstant ginčo paskolos sutartį tariamai sudarytą atsižvelgiant į praeityje buvusius faktus, yra negalima. Apeliantės motyvai dėl įrodymų - liudytojų paaiškinimų, fakto, kad atsakovės O. D. sūnus A. D. buvo ieškovės valdybos pirmininkas, kiti įrodymai nėra ir negali būti lemiami sprendžiant klausimą dėl to, ar turėjo ieškovė neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę iki Actio Pauliana pagrindu ginčijamo sandorio.

19.4. Ieškovė pripažįsta ir nekelia klausimo, kad paskolos sutartis yra suklastota, todėl rašytinės sutarties, kurios pagrindu būtų galima konstatuoti paskolos sudarymo faktą tarp ieškovės ir atsakovės O. D., nėra. Kaip ir nėra nei vieno patvirtinimo, kad ginčo paskolos pinigus atsakovė gavo. Byloje yra nustatytas tariamų pinigų tariamo perdavimo tariamos paskolos gavėjai kvito suklastojimo faktas, taip pat suklastoti ir dalinių pinigų įnešimų kvitai. Paskolos buhalterinės sąskaitos suformavimas ieškovės apskaitoje ir šios sąskaitos pagrindu ištraukti sąskaitų išrašai yra niekiniai įrodymai, nes sąskaitos buvo suformuotos neegzistuojančių prašymų, neegzistuojančių grynųjų pinigų operacijų pagrindu.

19.5. Apeliantė įrodinėja, kad suklastotos sutarties pagrindu tariamai į atsakovės sąskaitą buvo pervesti paskolos pinigai, kurie negrąžinti, t. y iš neteisėtos paskolos sutarties atsakovei atsirado teisėti paskolos civiliniai santykiai už ką ji turinti atsakyti. Apeliantė bando praplėsti įrodymų leistinumo ribas, kurias įstatymas draudžia.

19.6. Liudytojų parodymais negalima įrodinėti tokių aplinkybių, kurias draudžia įstatymas - nagrinėjamu atveju - kredito įstaigos ir fizinio asmens sudarytą paskolos sutartį; liudininkai buvo apelianto įstaigos darbuotojai ar buvę darbuotojai, susiję darbiniais, pavaldumo santykiais; iki pat teismo sprendimo priėmimo įtariamoji nusikalstamos veikos padarymu D. G. dirbo toliau ieškovo įmonėje vyr. buhaltere, nebuvo nušalinta nei nuo pareigų, nei nuo prieigos prie dokumentų, taigi, turėjo galimybę daryti įtaką liudytojams.

19.7. Esant tokiai situacijai - paraleliai vykstančiam ikiteisminiam tyrimui, kuriame aiškinamos dokumentų klastojimo aplinkybės, atsakovės O. D. ir A. D. pozicija neduoti parodymų, negali būti laikomas nesąžiningu, nes tai prieštarautų 188 str. nustatytai teisei, be to, būtų pažeista teisė į nekaltumo prezumpciją.

19.8. Teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovė O. D. turėjo pakankamai lėšų piniginėms operacijoms atlikti, ką patvirtino į bylą pateikti O. D. ūkio kasos knygų kopijos, balansų kopijos, buhalterės paaiškinimai. Apeliantas nurodo, kad galimai atsakovė kasos knygą klastojo. Liudytoja K. G. paliudijo, kad koreguoti kasos knygos yra neįmanoma, nes griūva visų toliau einančių metų dokumentų duomenys, be to, pateiktų balansų duomenys piniginių lėšų dalyje sutampa su kasos ir sąskaitų likučių suminiais duomenimis, todėl jokio klastojimo nebuvo.

19.9. Ieškovė ieškinyje nesirėmė aplinkybe, kad atsakovui A. D. buvo ar nebuvo žinoma apie tariamos paskolos sudarymo aplinkybes. Byloje nebuvo sprendžiamas klausimas dėl A. D. teisių ir pareigų pagal tariamą paskolos sutartį, todėl teismas, konstatuodamas šią aplinkybę išėjo iš bylos nagrinėjimo ribų, pažeidė asmens nekaltumo prezumpciją. Šios aplinkybės gali būti nustatinėjamos ir vertinamos tik baudžiamajame procese.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

20. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

21. Įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinius skundus, atsiliepimų į juos argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinius skundus nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai).

22. Apeliacijos dalykas – skundžiamo pirmos instancijos teismo sprendimo dalies, kuria nuspręsta ieškovės patikslintą ieškinį dėl dovanojimo sandorio pripažinimo iš dalies negaliojančiu ir restitucijos taikymo atmesti, o atsakovės O. D. priešieškinį dėl paskolos sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia tenkinti visiškai (pagal ieškovės Kauno regiono kredito unijos apeliacinį skundą) pagrįstumo patikrinimas, taip pat šio sprendimo motyvuojamosios dalies išvada (motyvas) dėl to, ar atsakovui A. D. buvo žinoma apie ginčo paskolą kredito unijoje, kurią atsakovas A. D. prašo pašalinti iš teismo sprendimo.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

23. Ieškovė kartu su 2019 m. gegužės 15 d. apeliaciniu skundu pateikė sąskaitos išrašus ir dienos operacijų ataskaitas, nurodydama, kad iš šių duomenų matyti, kad iš O. D. sąskaitos buvo nurašomos piniginės lėšos paskolos dengimui. Tačiau šių dokumentų prie apeliacinės bylos medžiagos prijungti ieškovė neprašo, taip pat neįvardija ir neįrodinėja CPK 314 straipsnyje nurodytų išimčių jų pateikimui apeliacinės instancijos teisme. Taigi, tokių duomenų prijungimo prie bylos klausimas nesprendžiamas.

24. Ieškovė taip pat 2019 m. rugpjūčio 27 d. pateikė 2013 m. vasario 28 d. Lietuvos centrinės kredito unijos valdybos posėdžio protokolo išrašą, kuriuo įrodinėja, kad apeliantas A. D. žinojo apie savo mamos vardu paimtą paskolą, ką jis neigia savo apeliaciniame skunde, kurį prašo prijungti prie bylos.

25. Atsakovas A. D. prašo apelianto prašymą dėl naujų įrodymų priėmimo atmesti, nes galėjo šį protokolą pateikti pirmos instancijos teismui, be to ieškovės pateikiamas rašytinis įrodymas nei patvirtina, nei paneigia įrodinėjamą aplinkybę, jog atsakovas A. D. žinojo apie ginčo paskolos sutartį, o rašytinio įrodymo prijungimas į bylą užvilkins bylos nagrinėjimą. Trečiasis asmuo V. B. sutinka, kad ieškovės pateiktas įrodymas būtų priimtas į bylą bei vertinamas kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

26. Civiliniame procese galiojantis rungtyniškumo principas (CPK 12 str.) reiškia, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas ir su tuo susijusių įrodinėtinų aplinkybių apimtis bei jų pateikimas teismui yra ginčo šalių ir teisė ir pareiga (CPK 13 straipsnis).

27. Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti, ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

28. Ieškovės apeliacinės instancijos teismui naujai pateiktas dokumentas (2013 m. vasario 28 d. Lietuvos centrinės kredito unijos valdybos posėdžio protokolo išrašas) galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, o apeliantas nenurodė svarbių aplinkybių, jog tokių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (atsakovas A. D. viso teisminio proceso metu laikėsi tapačios pozicijos, jog apie jo mamos vardu sudarytą ginčo paskolos sutartį nežinojo), todėl teisėjų kolegija atsisako tenkinti ieškovės prašymą dėl šio įrodymo priėmimo.

29. Atsakovas A. D. prašo prie bylos prijungti Kauno apygardos prokuratūros 2019 m. birželio 3 d. nutarimą, kuriuo buvo skirtas objektų tyrimas (rašysenos ekspertizė), siekiant išsiaiškinti, ar A. D. vardu pasirašytas 2013 m. vasario 27 d. prašymas, adresuotas Klausučių kredito unijos valdybai ir LCKU valdybai, ir kiti dokumentai nebuvo suklastoti. Kadangi CPK 314 straipsnis neriboja įrodymų, kurie neegzistavo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir atsirado po jos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, priėmimo apeliacinės instancijos teisme, šis dokumentas yra priimtinas į bylą.

Dėl paskolos santykių tarp Kauno regiono kredito unijos ir O. D. egzistavimo

30. Paskolos sutartis įstatyme apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Šios įstatyme įtvirtintos nuostatos sudaro pagrindą teigti, kad tokio pobūdžio sutartys yra realinės, nes tam, kad atsirastų paskolos sutartiniai santykiai, yra būtina pinigus arba rūšies požymiais apibūdinamus suvartojamuosius daiktus perduoti paskolos gavėjui, todėl nors viena šalis išreiškia sutikimą kitai skolinti pinigus arba daiktą, o atitinkamai kita – sutinka priimti pinigus arba daiktą ir įsipareigoja nustatyta tvarka ir terminu grąžinti pinigus ar daiktą. Paskolos sutartis nebus pripažinta sudaryta, jeigu paskolos dalykas paskolos davėjo nebus perduotas ar paskolos gavėjo – priimtas.

31. Sandoriai, taigi ir sutartys, sudaromi žodžiu, raštu (paprasta arba notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais (CK 1.71 straipsnio 1 dalis). Sandoriai, kuriems įstatymai ar šalių susitarimas nenustato privalomos rašytinės formos, gali būti sudaromi žodžiu (CK 1.72 straipsnio 1 dalis). Kai pagal įstatymus ar šalių susitarimą sutartis turi būti paprastos rašytinės formos, ji gali būti sudaroma tiek surašant vieną šalių pasirašomą dokumentą, tiek ir apsikeičiant raštais, telegramomis, telefonogramomis, telefakso pranešimais ar kitokiais telekomunikacijų galiniais įrenginiais perduodama informacija, jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti jį siuntusios šalies parašą (CK 1.73 straipsnio 2 dalis, 6.192 straipsnio 2 dalis). CK 1.73 straipsnyje išvardyti sandoriai, kurie turi būti sudaryti paprasta rašytine forma, taip pat nurodyta, kad tokia forma turi būti sudaromi ir kiti sandoriai, kuriems CK ar kiti įstatymai nustato privalomą paprastą rašytinę formą. Vieni iš tokių sandorių yra atitinkamos paskolos sutartys, kurių formą reglamentuojančiame CK 6.871 straipsnyje nustatyta, kad fizinių asmenų sudaryta paskolos sutartis, jeigu paskolos suma viršija 600 eurų (pagal CK redakciją, galiojusią iki 2015 m. sausio 1 d. – 2000 Lt, arba 579,24 Eur), turi būti rašytinė, o jeigu paskolos davėjas yra juridinis asmuo, paskolos sutartis turi būti rašytinė visais atvejais, neatsižvelgiant į paskolos sutarties sumą.

32. Byloje nustatyta, kad 2013 m. sausio 4 d. tarp Kauno regiono kredito unijos (buvęs pavadinimas Klausučių kredito unija) ir O. D. buvo pasirašyta paskolos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 180 000 Lt (52 131,60 Eur) paskolos žemės ūkiui suteikimo bei 2013 m. sausio 4 d. B. S. ir Kauno regiono kredito unijos pasirašyta laidavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini). 2013 m. sausio 4 d. kvitas, operacijos Nr. 38473, kuriame nurodoma, kad O. D. buvo išmokėta 2013 m. sausio 4 d. paskolos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu išduota 52 131,60 Eur (180 000 Lt) paskola. Tačiau byloje esančioje Lietuvos teismo ekspertizės centro 2017 m. balandžio 21 d. specialisto išvadoje Nr. 11-2730 (16), ištyrus 2012 m. gruodžio 28 d. prašymą žemės ūkio paskolai gauti, 2013 m. sausio 4 d. paskolos sutarties specialiąją grafą, 2013 m. sausio 4 d. paskolos sutarties bendrosios dalies antrą, trečią ketvirtą lapus, 2013 m. sausio 4 d. spausdintą priedą Nr. 1 prie 2013 m. sausio 4 d. paskolos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), nustatyta, jog šiuose dokumentuose pasirašė ne O. D., ne A. D.. Taip pat nurodoma, kad Klausučių kredito unijos 2013 m. sausio 4 d. kvito, operacijos Nr. 38473, eilutėje „Kliento parašas“ pasirašė ne O. D., ir ne A. D.. Kitoje šio kvito pusėje rankraštinį įrašą „pinigus gavau A. D.“ parašė ir šalia pavardės pasirašė ne O. D., ne A. D.. Be to Lietuvos teismo ekspertizės centro 2017 m. balandžio 21 d. specialisto išvadoje Nr. 11-2730 (16) nustatyta, kad 2012 m. gegužės 28 d. B. S. vardu užpildytoje laidavimo paraiškoje/garantijos paraiškoje, 2013 m. sausio 4 d. B. S. vardu rašytoje laidavimo sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini) grafoje „LAIDUOTOJAS (VARDAS IR PAVARDĖ, PARAŠAS)“ pasirašė ne B. S. ir ne A. D..

33. Pirmos instancijos teismas ieškovės ieškinį atmetė; atsakovės O. D. priešieškinį tenkino visiškai; pripažino niekine ir negaliojančia nuo sudarymo momento 2013 m. sausio 4 d. paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje šalimis nurodyti O. D. ir Kauno regiono kredito unija; trečiojo asmens B. S. ieškinį tenkino visiškai; pripažino niekine ir negaliojančia nuo sudarymo momento 2013 m. sausio 4 d. laidavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje šalimis nurodyti B. S. ir Kauno regiono kredito unija. Teismas konstatavo, jog atsakovė O. D. paskolos sutartyje nurodytos pinigų sumos negavo ir šiais pinigais nedisponavo, be to paskolos sutartis prieštaravo ir viešajai tvarkai bei gerai moralei, nes suklastojus dokumentus ir juos panaudojus, nusikalstamu būdu šioje byloje nenustatytų asmenų (šiuo klausimu atliekamas ikiteisminis tyrimas) buvo įgytas didelės vertės jiems nepriklausantis turtas.

34. Apeliantės Kauno regiono kredito unijos teigimu, byloje surinktų įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad 2013 m. sausio 4 d. paskolos sutartis yra galiojantis sandoris, nes jis sudarytas su atsakovės O. D. valia per įgaliotinį jos sūnų A. D. ir ji šiam sandoriui pritarė.

35. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esančiu 2011 m. vasario 2 d. ar 2006 m. sausio 25 d. įgaliojimu (6 t., b. l. 75-77) A. D. galėjo pasinaudoti kaip O. D. įgaliotas atstovas kreipiantis į kredito įstaigą dėl paskolos gavimo, reikalingos tvarkant bei valdant O. D. ūkį. Tačiau byloje jokių objektyvių duomenų, kad jis būtų veikęs įgaliotinės vardu, nėra, nes kitu atveju ieškovei būtų pateiktas atitinkamas įgaliojimas, 2013 m. sausio 4 d. paskolos sutartis būtų pasirašyta su juo (A. D.), kaip su O. D. įgaliotu atstovu, taip pat jam, kaip O. D. įgaliotam atstovui, būtų perduotas sutarties dalykas (pinigai). Taigi, byloje objektyvių duomenų, kad ieškovė laikė, jog sudaro sandorį su tokią teisę turinčiu atstovu, nėra, todėl atmestini ieškovės argumentai, kad turėtų būti taikomos CK 2.136 straipsnio 1 dalyje nustatytos tokio sandorio sudarymo pasekmės, t. y., kad sandoris sudarytas su A. D., viršijusiu suteiktas teises, kuriam atstovaujamasis po to pritarė. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2013 m. sausio 4 d. paskolos sutarties nei O. D., nei jos įgaliotas atstovas A. D. nepasirašė, taip pat A. D. nepasirašė ir ant 2013 m. sausio 4 d. kvito, operacijos Nr. 38473, jog pinigus gavo. Atsakovė O. D. neigia, kad ką nors žinojo apie jos vardu paimtą paskolą. O. D. ūkio 2013 m. buhalterinės apskaitoje nėra apskaityta 2013 m. sausio 4 d. paskola. Atsakovas A. D. (jos sūnus) taip pat nepripažįsta, kad motinos vardu būtų paėmęs paskolą bei po to jos dalį grąžinęs.

36. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2012 m. gruodžio 28 d. prašymo žemės ūkio paskolai gauti, 2013 m. sausio 4 d. paskolos sutarties nei O. D., nei jos įgaliotas asmuo A. D. nepasirašė. Paskola buvo išmokėta grynaisiais pinigais, pinigų perdavimo-gavimo faktas O. D. ar jos įgaliotam atstovui A. D. dokumentuose nėra užfiksuotas. Pirmos instancijos teismas pagrįstai rėmėsi ikiteisminio tyrimo metu padaryta specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad 2013 m. sausio 4 d. kvito, operacijos Nr. 38473, eilutėje „Kliento parašas“ pasirašė ne O. D., ir ne A. D., taip pat kitoje šio kvito pusėje rankraštinį įrašą „pinigus gavau A. D.“ parašė ir šalia pavardės pasirašė ne O. D., ne A. D.. Teisėjų kolegija pažymi, kad vienintelė liudytoja D. G. patvirtino, jog paskolos dalykas (pinigai) buvo perduotas A. D.. Tačiau pirmos instancijos teismas pagrįstai šios liudytojos parodymais byloje nesirėmė, nes ji yra suinteresuota bylos baigtimi (jai pareikšti įtarimai dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos, ikiteisminiame tyrime ją gina ieškovės atstovas šioje civilinėje byloje), todėl galėjo lemti ieškovei palankios pozicijos išsakymą. Svarbu tai, kad šio liudytojo paaiškinimai nebūtų lemiantys teismo išvadą kitų įrodymų kontekste, kadangi, įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis, ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007; 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2008). Nei vienas kitas liudytojų nenurodė, kad paskolos suma būtų perduota O. D. ar jos įgaliotam atstovui, taip pat nėra jokių kitų rašytinių įrodymų, patvirtinančių šias aplinkybes.

37. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apelianto argumentų, jog ginčijama paskolos sutartis buvo vykdoma, t. y. paskola iš dalies grąžinta, pažymi, kad, kilus ginčui dėl šalis siejančių paskolos teisinių santykių egzistavimo, atsižvelgia į tai, jog paskola buvo grąžinama grynais pinigais, tačiau įmoką patvirtinančiuose kvituose, eilutėje „Kliento parašas“, buvo pasirašyta ne O. D. ir ne A. D. (tai patvirtina specialisto išvada 11-2730 (16)), todėl siekiant nustatyti, ar atsakovė įsipareigojo grąžinti ieškovės nurodomas jai perduotas lėšas, t. y. ar yra vienas iš būtinųjų paskolos sutarties elementų, ieškovė turėjo pateikti kitus tai patvirtinančius įrodymus, tačiau tokių duomenų byloje nėra. Ieškovės pateiktas O. D. vardu atidarytos kredito sąskaitos išrašas (sutarties Nr. (duomenys neskelbtini)) iš esmės patvirtina faktą, kad paskola per šią sąskaitą buvo grąžinama (4 t., b. l. 171), tačiau tai iš esmės nepaneigia atsakovės įrodinėtų aplinkybių, kad ji nebuvo išreiškusi tiek valios gauti pinigus, tiek įsipareigojimo juos grąžinti. Ši sąskaita atidaryta pačios ieškovės, o byloje duomenų, kad atsakovė ar jos įgaliotas asmuo būtų naudojęsis šia sąskaita bei žinojęs apie paskolą nėra.

38. Bylą nagrinėjęs teismas pagrįstai pripažino atsakovų įrodyta aplinkybe tai, kad jie šios paskolos sutarties nei nepasirašė, nei pagal šią sutartį nebuvo perduoti jiems pinigai. Teismas išsamiai motyvavo, kodėl pripažino šį faktą įrodytu, nepažeidė įrodinėjimo taisyklių nustatydamas šį faktą, todėl būtent ieškovei perėjo įrodinėjimo pareiga įrodyti paskolos sudarymo bei pinigų perdavimo paskolos gavėjui faktą. Kaip matyti iš teismo motyvų, teismas, pripažindamas neįrodytu paskolos sudarymo bei paskolos suteikimo faktą, rėmėsi byloje esančių įrodymų visuma, įvertino specialisto išvadą ir kitus įrodymus. Ieškovė, apeliaciniame skunde nesutikdama su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, nepagrindžia pirmos instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio. Taigi, ieškovė iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė bylą nagrinėjęs teismas.

39. Be to, teisėjų kolegija apeliantės poziciją laiko prieštaringa. Viena vertus, ieškovė teigia, jog kreditas buvo suteiktas būtent O. D. pagal 2013 m. sausio 4 d. jos pasirašytą paskolos sutartį, kita vertus, ji kreipėsi į ikiteisminio tyrimo įstaigą dėl dokumentų suklastojimo (tarp jų paskolos sutarties) ir jų panaudojimo, apgaule savo naudai įgyjant svetimą – Klausučių kredito unijai priklausantį didelės vertės turtą – pinigines lėšas. Be to, civilinėje byloje įrodinėjo, kad paskolos sutartis buvo sudaryta ne su pačia paskolos gavėja O. D., o su jos įgaliotu atstovu, jos sūnumi A. D., tačiau iš ginčijamos sutarties nematyti, kad ieškovė būtų laikiusi, jog paskolos sutartį su paskolos gavėju sudaro per įgaliotą atstovą. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad ieškovė, kaip bet kuris civilinių santykių dalyvis, privalėjo elgtis rūpestingai sudarydama ginčijamą sandorį, tačiau byloje nustatyti faktai leidžia spręsti, jog ieškovė nebuvo pakankamai rūpestinga, nes tiek pasirašant paskolos sutartį, tiek grynaisiais pinigais išmokant didelės vertės paskolos sumą, neįsitikino, kad šiuos dokumentus pasirašė būtent juose nurodytas asmuo ar bent jo įgaliotas asmuo. Toks elgesys neatitiko rūpestingo civilinių santykių dalyvio standarto.

40. Apeliantė nurodo, kad tai, jog 2007 m. ir 2010 m. paskolos sutartys, kaip ir 2013 m. sausio 4 d. paskolos atveju, taip pat nebuvo pasirašytos O. D., tačiau nors ginčo paskola buvo įvykdyta tik iš dalies, o ankstesnės – grąžintos, patvirtina labiau tikėtiną aplinkybę, kad būtent A. D., kuris buvo faktiniu O. D. ūkio savininku, savo nuožiūra tvarkiusiu ir valdžiusiu jos ūkį, pats pasirašinėjo arba tretiesiems asmenims nurodydavo pasirašyti O. D. paskolų dokumentus. Teisėjų kolegija šių ieškovės argumentų nevertina, nes tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Teismui iš esmės pripažinus, kad 2013 m. sausio 4 d. paskolos sutartis tarp ieškovės ir atsakovės O. D. nesudaryta, ieškovės įrodinėtos aplinkybės dėl pinigų perdavimo A. D., kuris kaip jau minėta, negali būti laikomas sutartinių civilinių teisinių santykių dalyviu (įgaliotu atstovu), sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą nėra teisiškai reikšmingos.

41. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmos instancijos teismas pagrįstai vertino ieškovės byloje įrodinėtas aplinkybes dėl A. D. veiksmų (žinojimo), sprendžiant dėl paskolos jo motinai suteikimo, nes kaip jau buvo minėta, ieškovė įrodinėjo, kad O. D. paskolos sandorį sudarė per savo įgaliotą asmenį, t. y. sūnų A. D.. Byloje nustačius, kad atsakovas A. D. ginčo laikotarpiu buvo kredito unijos administracijos vadovas, valdybos pirmininkas, taip pat įvertinus tiek liudytojų parodymus, tiek trečiojo asmens V. B. paaiškinimus, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovui A. D. turėjo būti žinoma apie jo motinos vardu sudarytą ginčo paskolos sutartį (labiau tikėtina išvada). Tačiau, kaip pagrįstai nurodė teismas, vien tai nėra pakankamas pagrindas spręsti dėl paskolinių santykių tarp Kauno regiono kredito unijos ir O. D. egzistavimo. Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra ginčo, jog A. D. faktiškai tvarkė ir valdė motinos ūkį, tačiau tai taip pat nėra pagrindas spręsti, jog ieškovės 2013 m. sausio 4 d. išmokėti pinigai buvo panaudoti šiame ūkyje. Pirmos instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad iš atsakovės 2013 m. kasos knygos ir 2013 m. ūkio balanso, galima daryti išvadą, jog atsakovė turėjo pakankami lėšų įvairioms piniginėms operacijoms atlikti, tarp jų sumokėti Valstybinei mokesčių inspekcijai – 15 929,10 Eur (55 000 Lt), todėl daryti išvadą, kad tam buvo panaudotos būtent iš ieškovės pasiskolintos piniginės lėšos nėra pagrindo. Tokių aplinkybių A. D. nepripažino, tai bylos nagrinėjimo metu neigė ir O. D., o byloje kitų objektyvių duomenų, kad O. D. buvo žinoma apie ginčo paskolos egzistavimą bei, kad būtų buvusi tokia jos valia dėl sandorio sudarymo ar, kad šiam sandoriui ji vėliau būtų pritarusi nėra.

42. Dėl atsakovo A. D. apeliacinio skundo, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmos instancijos teismo sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje padaryta kategoriška išvada ir išdėstyti motyvai savarankiškai, t. y. nepriklausomai nuo teismo sprendimo rezoliucinės dalies šioje byloje, gali daryti poveikį atsakovo A. D. teisėms ar pareigoms, jo teisiniam statusui ir gali jam sukurti teisinius padarinius ateityje, todėl laiko tikslinga patikslinti skundžiamo sprendimo motyvuojamosios dalies išvadą (motyvus), kurioje konstatuota, kad atsakovui A. D. buvo žinoma apie ginčo paskolą kredito unijoje, nurodant labiau tikėtiną išvadą, t. y. jog atsakovui A. D. turėjo būti žinoma apie ginčo paskolą kredito unijoje (CPK 2 straipsnis, 5 straipsnio 1 dalis). Ši aplinkybė nagrinėjamu atveju yra teisiškai reikšminga, todėl nėra pagrindo teigti, kad jos nustatymas laikytinas išėjimu už ieškinio ribų.

43. Teisėjų kolegija nenustatė jokių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad atsakovės O. D. buhalteriniai dokumentai (kasos knygos, balansas) gali būti suklastoti, todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai ieškovės prašymu byloje neskyrė apskaitos ir finansų ekspertizės. Byloje paskyrus ekspertizę, siekiant nustatyti atsakovės ūkyje turėtas piniginės lėšas bei jų galimus atsiradimo šaltinius, nesant įrodymų dėl atsakovės O. D. valios gauti paskolą, nebus paneigta aplinkybė dėl paskolos sutarties nesudarymo, o byloje nesant duomenų, galimai patvirtinančių atsakovės ūkio buhalterinių dokumentų suklastojimo fakto, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis koncentracijos ir ekonomiškumo, kooperacijos principais, pagrįstai atmetė prašymą skirti byloje ekspertizę (CPK 7 straipsnis, 8 straipsnis, 178 straipsnis, 184 straipsnis, 212 straipsnio 1 dalis).

44. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamo ginčo išsprendimui esminės reikšmės turi aplinkybė, ar tarp ieškovės ir atsakovės O. D. susiklostė civiliniai teisiniai paskolos santykiai, todėl galimi kitų asmenų, tame tarpe A. D., nusikalstami veiksmai ar dėl jų neteisėtų veiksmų atsiradusios žalos atlyginimas, taip pat be pagrindo įgyto turto grąžinimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal byloje esančius duomenis iki šiol yra atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame D. G. ir A. D. yra pareikšti įtarimai pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, t. y. kad jie iš anksto susitarę ir veikdami bendrai, turėdami tikslą apgaule įgyti svetimą didelės vertės turtą, tyčia suklastodami tikus dokumentus ir panaudodami žinomai suklastotus tikrus dokumentus, apgaule savo naudai įgijo svetimą – Klausučių kredito unijai priklausantį didelės vertės – 180000 Lt (52131,60 Eur) turtą – pinigines lėšas. Be to pagal Marijampolės apylinkės teismo 2019 m. balandžio 18 d. atskirąją nutartį Marijampolės AVPK Šakių RPK buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį dėl 2013 m. sausio 4 d. paskolos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2013 m. sausio 4 d. laidavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) suklastojimo ir galimai apgaulės būdu įgyto didelės vertės svetimo turto – 52 131,60 Eur (180 000 Lt).

45. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmos instancijos teismas iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, tačiau netinkamai teisiškai kvalifikavo atsakovės O. D. pareikštą materialųjį reikalavimą. Nors atsakovė prašė pripažinti paskolos sutartį niekine ir negaliojančia ab initio, tačiau kaip faktinį ieškinio pagrindą nurodė aplinkybes, kad sandoris apskritai nebuvo sudarytas, t. y. tokio sandorio sudarymui atsakovė O. D. nebuvo išreiškusi valios. Taigi, teismas ex officio, atlikęs tarp šalių susiklosčiusių santykių teisinį įvertinimą, privalėjo pritaikyti tinkamą atsakovės pažeistų teisių gynimo būdą, nes tai yra susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavimo ir teisės taikymo klausimas, priskirtinas išimtinai teismo kompetencijai. Tik sudaryta sutartis gali būti ginčijama bei pripažįstama negaliojančia (priklausomai nuo negaliojimo pagrindų – niekine arba nuginčijama). Nesudaryta sutartis (nesant valinio veiksmo gauti paskolą (CK 6.870 straipsnis) nėra sandorio pripažinimo negaliojančiu objektas, todėl teisėjų kolegija patikslina skundžiamo teismo sprendimo rezoliucinę dalį, pripažįstant 2013 m. sausio 4 d. paskolos sutartį nesudaryta (pvz. žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-86-415/2017).

46. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su skundžiamo teismo sprendimu, kad ieškovei Kauno regiono kredito unijai neturint nebejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės O. D. atžvilgiu, ieškovės reikalavimas dėl dalies 2016 m. kovo 24 d. dovanojimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytos tarp O. D. ir A. D., pripažinimo negaliojančia ab initio ir restitucijos taikymo, negali būti tenkinamas (CK 6.66 straipsnis).

47. Kiti apeliacinių skundų argumentai šios bylos išnagrinėjimo procesiniam rezultatui teisinės reikšmės neturi, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako, nes, kaip žinoma, konstatavus, kad yra atskleista bylos esmė, o kilęs ginčas išnagrinėtas teisingai, teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

48. Atsakovas A. D. prašė priteisti 6231,50 Eur išlaidų advokato pagalbai atlyginimo, šį prašymą pirmos instancijos teismas tenkino visiškai.

49. Apeliantė Kauno regiono kredito unija apeliacinį skundą grindžia ir tais argumentais, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė atsakovo A. D. naudai 6231,50 Eur advokato pagalbai apmokėti. Ieškovės vertinimu, atsakovas byloje nėra pateikęs nei vieno procesinio dokumento, nėra pareiškęs jokių savarankiškų reikalavimų, viso proceso metu buvo pasyvus – atsisakė duoti paaiškinimu, jokių įrodymų neteikė, todėl priteista suma neatitinka rekomenduojamo užmokesčio už advokato teikiamą teisinę pagalbą dydžio ir yra aiškiai per didelė.

50. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, teismas, spręsdamas dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo dydžio, turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas. Nustatant priteistino užmokesčio dydį, atsižvelgtina į konkrečios bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialiųjų žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, turto (pinigų sumų) dydį (priteistiną ar ginčijamą), teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą ir kitas svarbias aplinkybes. Teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintų Rekomendacijų nuostatose neribojama šalių teisė susitarti dėl advokato atlyginimo, bet šalys visada turi atsižvelgti į įstatymo nuostatą, kad teismas negalės bylą laimėjusiai šaliai priteisti daugiau, negu įtvirtinta nurodytose Rekomendacijose, išskyrus išimtinius atvejus, kai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teisinė pagalba teikiama itin sudėtingoje byloje arba byla nagrinėjama ne vienerius metus ar kitais panašiais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-533/2008; Nr. 3K-3-212/2009; Nr. 3K-3-31/2011; Nr. 3K-3-156-701/2016). Taigi sprendžiant klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų, susijusių su advokato teisine pagalba priteisimo, privaloma vadovautis ne tik pamatiniais teisingumo, protingumo bei proporcingumo principais, tačiau ir atsižvelgti į Rekomendacijas.

51. Teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad byla yra pakankamai sudėtinga, tačiau sprendžiant dėl šioje byloje priteistino užmokesčio už advokato teiktą pagalbą nėra pagrindo nukrypti nuo Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių. Nagrinėjamu atveju vertinant atsakovui priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydį už advokato suteiktas teisines paslaugas svarbu tai, kad advokatas atsakovą atstovavo tik nuo 2018 m. sausio 30 d., per tą laiką dalyvavo devyniuose teismo posėdžiuose, kurie truko apie 14 val., taip pat kiekvienam pasėdžiui po 1 val. truko pasirengimas (viso 9 val.), susipažinimas su byla ir teisinės konsultacijos - 7 val., advokatas parengė tris procesinius dokumentus dėl rašytinių paaiškinimų, keturis procesinius dokumentus dėl rašytinių įrodymų, atskirąjį skundą, atsiliepimą į atskirąjį skundą, atsakovas bylos nagrinėjimo metu atsisakė duoti paaiškinimus byloje, jo atstovo baigiamoji kalba netruko pusės valandos. Teisėjų kolegijos apskaičiavimu, atsakovo pirmos instancijos teisme patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti viršija nurodytų Rekomendacijų 8 punkte nustatytus maksimalius dydžius, įvertinant taikytiną koeficientą teisinių paslaugų teikimo metu (Rekomendacijų 7 punktas), todėl atsakovo prašyta ir iš ieškovės pirmos instancijos teismo priteista suma mažintina nuo 6231,50 Eur iki 3861 Eur.

Dėl procesinės bylos baigties

52. Apibendrindamas nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė ir aiškino kilusiam ginčui aktualias materialiosios teisės ir procesinės teisės normas, teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, dėl ko priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti (ar pakeisti) apeliacinių skundų argumentais nėra pagrindo, todėl jis paliktinas iš esmės nepakeistas (CPK 265 straipsnis, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas), išskyrus sprendimo dalį dėl atsakovo patirtų bylinėjimosi išlaidų, kuri tikslintina, nurodant, kad atsakovui iš ieškovės priteistina 3861 Eur bylinėjimosi išlaidų, taip pat patikslintina skundžiamo teismo sprendimo rezoliucinė dalis, pripažįstant 2013 m. sausio 4 d. paskolos sutartį nesudaryta.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

53. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Bylinėjimosi išlaidos, atmetus skundus, apeliantams už apeliacinių skundų parengimą, taip pat sumokėtą žyminį mokestį neatlyginamos ir nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis).

54. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atsakovas A. D. pateikė duomenis dėl patirtų 786,50 Eur (su PVM) išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir prašymo dėl įrodymo priėmimo bei jo vertinimo parengimą. Išlaidos, susijusios su teisine pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatytos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Atsakovo prašomos priteisti išlaidos yra pagrįstos, neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus tokių išlaidų dydžio, todėl jos priteistinos iš ieškovės.

55. Atsakovė O. D. pateikė duomenis dėl patirtų 700 Eur išlaidų už atsiliepimo į apeliacinius skundus parengimą. Išlaidos, susijusios su teisine pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatytos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Atsakovės prašomos priteisti išlaidos yra pagrįstos, neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus tokių išlaidų dydžio, todėl apeliacinius skundus atmestus jos priteistinos iš ieškovės ir atsakovo A. D. lygiomis dalimis, t. y. iš kiekvieno po 350 Eur.

56. Teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu apeliaciniame procese, sudaro 6,87 Eur, kurios, abiejų šalių apeliacinius skundus atmetus, priteistinos valstybei iš abiejų apeliantų lygiomis dalimis, t. y. po 3,44 Eur (CPK 96 straipsnis).

Kauno apygardos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Marijampolės apylinkės teismo 2019 m. balandžio 18 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.

Patikslinti Marijampolės apylinkės teismo 2019 m. balandžio 18 d. sprendimo dalį dėl atsakovės priešieškinio tenkinimo ir dėl atsakovo A. D. patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir ją išdėstyti taip:

„Pripažinti 2013 m. sausio 4 d. paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje šalimis nurodyti O. D. ir Klausučių kredito unija, nesudaryta.

Priteisti iš ieškovės Kauno regiono kredito unijos atsakovui A. D. 3861 Eur (tris tūkstančius aštuonis šimtus šešiasdešimt vieną eurą) bylinėjimosi išlaidų.“

Priteisti iš ieškovės Kauno regiono kredito unijos atsakovui A. D. 786,50 Eur (septynis šimtus aštuoniasdešimt šešis eurus 50 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš ieškovės Kauno regiono kredito unijos atsakovei O. D. 350 Eur (tris šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš atsakovo A. D. atsakovei O. D. 350 Eur (tris šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš ieškovės Kauno regiono kredito unijos 3,44 Eur (tris eurus 44 ct) valstybei išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Priteisti iš atsakovo A. D. 3,44 Eur (tris eurus 44 ct) valstybei išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Edvardas PaliokasAlbina RimdeikaitėLina Žemaitienė