Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jadvyga Mardosevič teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo E. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. birželio 19 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo „Swedbank lizingas“, UAB ieškinį atsakovui E. B. dėl skolos, nuostolio iš turto pardavimo ir papildomų išlaidų priteisimo su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas „Swedbank lizingas“, UAB kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui E. B. dėl skolos, nuostolio iš turto pardavimo ir papildomų išlaidų priteisimo, trečiasis asmuo UAB „Skarotoji eglutė“. Taip pat ieškinio reikalavimų, kuriuos sudaro 32 105,99 Lt, įvykdymui užtikrinti ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovui priklausantį turtą, nes gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas teismo sprendimo įvykdymas.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. birželio 19 d. nutartimi prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovo E. B. atžvilgiu buvo tenkintas. Pirmos instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad šioje byloje ieškinys yra turtinio pobūdžio, įsiskolinimo suma yra ženkli, atsakovui buvo siųsti pranešimai dėl įsipareigojimų pagal sutartį vykdymo, be to, iš teismų informacinės sistemos LITEKO matyti, kad atsakovas turi skolinių įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, todėl ieškovo prašymas dėl atsakovo turto arešto reikalavimo sumai buvo tenkintas. Vadovaujantis ekonomiškumo principu, kadangi atsakovo piniginių lėšų areštas gali pernelyg suvaržyti atsakovo kasdienių būtinųjų poreikių tenkinimą, buvo laikytina, kad arešto prioritetas yra atsakovo kitam turtui, ir tik jo nesant, – piniginėms lėšoms (CPK 145 str. 2 d.). Taigi, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. birželio 19 d. nutartimi ieškovo UAB „Swedbank lizingas“, į.k. 111568069, reikalavimų įvykdymui užtikrinti buvo areštuoti atsakovui E. B., a.k. 36512230088, gyv. Cvirkos g. 10, Kazlų Rūda, nuosavybės teise priklausantys kilnojamieji ir/ar nekilnojamieji daiktai 32 105,99 Lt sumai, uždraudžiant juos parduoti, įkeisti ar kitais būdais perleisti kitiems asmenims. Nesant tokio turto ar esant jo nepakankamai, areštuoti pinigines lėšas, priklausančias atsakovui ir esančias pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, uždraudžiant jomis disponuoti.

Ieškovas „Swedbank lizingas“, UAB atsiliepime į atskirąjį skundą tvirtina, kad tiek įstatymas, tiek teismų praktika laikinųjų apsaugos priemonių taikymą sieja tik su suinteresuoto asmens prašymo buvimu ir tikimybės, kad atsiras grėsmė, jog teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, egzistavimu (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-506/2008). Ieškovas pažymi, kad teismų praktikoje pripažįstama, kad tam tikros aplinkybės savaime laikytinos pagrindu taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Grėsmė, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, preziumuojama, esant didelei ieškinio sumai (Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. rugpjūčio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-397/2005, Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-699/2008, Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-732/2008, Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. rugpjūčio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-397/2005, Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-269/2006, Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-5/2006, Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. rugsėjo 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-665/2008, Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-545/2008). Ieškovas tvirtina, kad šioje byloje atsakovas yra fizinis asmuo, todėl turtinis reikalavimas dėl 32 195,99 Lt sumos priteisimo turėtų būti laikytinas didele suma. Esant tokioms aplinkybėms, pirmos instancijos teismas net ir neturėdamas duomenų apie atsakovo turtinę padėtį, turėjo pakankamą pagrindą prieiti prie išvados, kad yra poreikis taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovas, remdamasis Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. gegužės 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-239/2006, tvirtina, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones pradinėje bylos stadijoje, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimo įvykdymui, teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima. Taip pat Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. spalio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-800/2008 pažymėta, kad esant didelei reikalavimo sumai pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra net ir tuo atveju, kai jų taikymo metu skolininko finansiniai rodikliai yra geri. Be to, ieškovas pabrėžia, kad tik teismas, įvertinęs visus pateiktus įrodymus ir nurodytus argumentus, savo nuožiūra sprendžia, ar laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos. Pasak ieškovo, svarbi yra ir ta aplinkybė, kad atsakovas su skundu nepateikė jokių įrodymų apie savo turtinę padėtį, kurie paneigtų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę šioje byloje. Ieškovo nuomone, didelė ieškinio reikalavimo suma leidžia teigti, kad egzistuoja reali grėsmė, jog teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, todėl atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, ieškovas prašo atmesti apelianto E. B. atskirąjį skundą kaip nepagrįstą ir palikti galioti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. birželio 19 d. nutartį nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstos dalies ir tik analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

Byloje kilo ginčas dėl to, ar pirmosios instancijos teismas nutartimi pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones atsakovo E. B. atžvilgiu.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teisme yra nagrinėjama civilinė byla pagal „Swedbank lizingas“, UAB, ieškinį atsakovui E. B. dėl skolos, nuostolio iš turto pardavimo ir papildomų išlaidų priteisimo, trečiasis asmuo UAB „Skarotoji eglutė“. Taip pat ieškinio reikalavimų, kurie sudaro 32 105,99 Lt, įvykdymui užtikrinti ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovui priklausantį turtą, nes gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas teismo sprendimo įvykdymas. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovo prašymo pagrįstumą, 2012 m. biželio 19 d. nutartimi ieškovo prašymą tenkino. Pasak pirmos instancijos teismo, šioje byloje ieškinys yra turtinio pobūdžio, įsiskolinimo suma yra ženkli, atsakovui buvo siųsti pranešimai dėl įsipareigojimų pagal sutartį vykdymo, be to, iš teismų informacinės sistemos LITEKO matyti, kad atsakovas turi skolinių įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, todėl ieškovo prašymas dėl atsakovo turto arešto reikalavimo sumai ir buvo tenkintas. Tuo tarpu atsakovas E. B. teigia, kad pirmos instancijos teismas neatsižvelgė į teisingumo bei kitus civilinio proceso teisės principus, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nepaisė įstatyminės pareigos užtikrinti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą ir nesuteikti vienai iš šalių perdėto pranašumo, todėl nepagrįstai suvaržė atsakovo teises. Apeliantas tvirtina, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kurie būtų pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovo atžvilgiu, taip pat neįrodė, kad atsakovas vengia prievolių ieškovui įvykdymo, nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovas imasi veiksmų, kurie sunkina ar daro visai neįmanomą teismo sprendimo įvykdymą. Pasak apelianto, teismo motyvas, kad ieškinio suma yra ženkli, neparemta nei faktine, nei juo labiau teisine argumentacija.

Apeliacinės instancijos teismas tokius apelianto argumentus vertina kritiškai ir pažymi, kad siekiant teisingai išspręsti klausimą, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones atsakovo atžvilgiu, reikia atsižvelgti į laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį, tikslus, pareikštų reikalavimų pobūdį, šalių teisinį statusą, jų turtinę padėtį. Pabrėžtina, kad teisė į teisminę gynybą reikalauja ne tik sudaryti galimybę asmeniui kreiptis į teismą, bet ir realiai apginti pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę, įgyvendinti priimtą teismo sprendimą. Kadangi nuo ieškovo kreipimosi į teismą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo gali praeiti netrumpas laikotarpis, dėl įvairių priežasčių gali tapti sunku arba neįmanoma realiai įgyvendinti priimtą teismo sprendimą. Siekiant užtikrinti, kad ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų nebeįmanomas, CPK nuostatos numato laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimo ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1565/2010).

Atkreiptinas dėmesys, kad taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nesprendžia ginčo tarp šalių, o tik patikrina, ar yra pagrindas jas taikyti, bei atsižvelgia į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, taip pat į tai, ar laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo, ekonomiškumo principų, proceso šalių interesų pusiausvyros. Teisingumas turi būti vykdomas konkrečioje byloje teisiškai pagrįstais argumentais, įvertinus byloje esančias faktines aplinkybes (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 str.), todėl kiekvienu konkrečiu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-782/2007; 2008 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-545/2008;2009 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-447/2009; 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-905/2009). Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad prezumpcija, jog ieškinio didelė suma gali objektyviai padidinti ieškovui galimo palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti, todėl, taikydamas šią prezumpciją, teismas turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgdamas į konkretaus atsakovo finansines galimybes, t. y., ar konkrečiam atsakovui ieškiniu pareikšto reikalavimo suma yra didelė (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-447/2009; Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr.2-256/2012). Šiuo konkrečiu atveju iš atsakovo E. B., kuris yra fizinis asmuo, yra prašoma priteisti 32 195, 99 Lt sumą, kuri, apeliacinės instancijos teismo nuomone, apskritai fiziniam asmeniui turėtų būti laikytina didele suma. Be to, iš teismų informacinės sistemos LITEKO matyti, kad atsakovas turi skolinių įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, o ši aplinkybė suteikia pagrindą abejoti atsakovo finansinėmis galimybėmis. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, jog teismas, taikydamas CPK 145 straipsnyje numatytas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti, teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-506/2008).

Proceso įstatyme, siekiant užtikrinti proceso šalių lygiateisiškumą, yra įtvirtintas onus probandi principas, t .y., kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.). Teismų praktikoje pripažįstama, kad asmens turtinę padėtį atskleidžia nekilnojamojo turto registro, bankų, valstybinio socialinio draudimo pažymos, turto ir pajamų deklaracijos, kiti dokumentai. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad šiuo atveju apeliantas su atskiruoju skundu nepateikė konkrečių įrodymų, kurie suponuotų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepagrįstumą šioje byloje, o atsižvelgiant į bylos medžiagą, manytina, jog šiuo konkrečiu atveju egzistuoja grėsmė teismo sprendimo įvykdymui. Jeigu pagal ieškovo pareikštus reikalavimus egzistuoja ieškinio didelės sumos prezumpcija ir atsakovas kartu su atskiruoju skundu nepateikia įrodymų, kurie patvirtintų atsakovo gerą finansinę padėtį, tai daryti išvadą, kad atsakovui ieškinio suma nėra didelė, negalima (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-567/2012).

Be to, atsisakius taikyti laikinąsias apsaugos priemones, būtų pažeista šalių teisėtų interesų pusiausvyra, neužtikrinamos ieškovo teisės. Tokiu būdu būtų paneigta laikinųjų apsaugos priemonių instituto esmė, galimai ieškovui palankus teismo sprendimas gali būti realiai neįvykdomas atsakovui bylos nagrinėjimo metu dėl vienokių ar kitokių priežasčių netekus turto, vadinasi, ir byloje įvykdytas teisingumas būtų tik deklaratyvus (Konstitucijos 109 str. 1 d., CPK 6 str.). Tokia situacija neatitiktų teisinėje valstybėje įtvirtintų teisingumo, lygiateisiškumo, proporcingumo, realaus pažeistų teisių gynimo ir kitų teisės principų.

Pažymėtina, kad ši nutartis neužkerta galimybės atsakovui, esant įstatyme nustatytam pagrindui, reikšti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo ar galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo, taip pat prašyti teismo panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu iš esmės pasikeistų aplinkybės ir išnyktų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas (CPK 146, 148, 149 str.).

Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovo atžvilgiu. Apelianto atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl apelianto atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. birželio 19 d. nutartis paliekama nepakeista. (CPK 337 str. 1 d. 1 p., CPK 338 str.)

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336 str., 337 str. 1 d. 1 p., 338 str. teismas

nutarė:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. birželio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.